Byla 2A-277-544/2015
Dėl servituto nustatymo

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Margaritos Dzelzienės ir Nijolės Danguolės Smetonienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios UAB „Livena“ (toliau – ir BUAB „Livena“) apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimo ir 2014 m. gruodžio 31 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3229-223/2014 pagal ieškovės BUAB „Livena“ ieškinį atsakovei B. G., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, UAB „Šilo rojus“, UAB „Advena ir Ko“, dėl servituto nustatymo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3ieškovė prašė nustatyti 0,22 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), priklausančio atsakovei B. G., atlygintiną servitutą, užtikrinant ieškovei BUAB „Livena“ priklausančio nekilnojamojo turto (prekybos paskirties pastatas – operatorinė, b. p. 1H1g, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), bendras plotas 16,97 kv. m, pažymėta plane 1E1g, esantis (duomenys neskelbtini); pagalbinio ūkio paskirties pastatas – kuro rezervuaras, b. p. 2H1g, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), pažymėta plane 2I1g, esantis (duomenys neskelbtini); pagalbinio ūkio paskirties pastatas – kuro rezervuaras, b. p. 3H1g, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), pažymėta plane 3I1g, esantis (duomenys neskelbtini); pagalbinio ūkio paskirties pastatas – stoginė, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 25 kv. m, pažymėta plane 4I1g, esantis (duomenys neskelbtini); kitų statinių paskirties kiti statiniai (inžineriniai) – kiemo statiniai (kiemo aikštelė), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), 1/100 pastato – suskystintų dujų antžeminio rezervuaro, b. p. 5H1g, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini)) tinkamą naudojimą pagal paskirtį pagal teismui pateiktą IĮ „Vitmeta“ siūlomo servituto planą, įpareigojant ieškovę BUAB „Livena“ mokėti 150 Lt dydžio metinę kompensaciją atsakovei B. G.. Nurodė, kad, nesusitarus dėl sutarties nuomos mokesčio mokėjimo, kreipėsi į atsakovę dėl žemės sklypo nuomos sutarties nutraukimo ir nurodė, kad sutarties nutraukimo diena laikoma diena po 2 mėnesių po šio pranešimo gavimo dienos. Pranešimas atsakovei buvo įteiktas 2012 m. gruodžio 7 d. Nurodo, kad turi nuosavybės teisę į minėtus statinius, bet neturi nuosavybės teisių į žemės sklypą po tais statiniais ir aplink juos, tai pat nėra galiojančių sutarčių, kurių pagrindu ieškovė galėtų naudotis žemės sklypu ar jo dalimi. Kadangi statiniais normaliomis sąnaudomis tinkamai naudotis pagal paskirtį negali, reikalinga nustatyti servitutą. Savo lėšomis parengė siūlomo servituto planą, tačiau atsakovė informavo, kad sutiktų su servituto nustatymu, jei kas mėnesį būtų mokama ne mažesnė nei 500 Lt kompensacija. Kadangi ieškovė yra bankrutuojanti įmonė, tokios sumos mokėti negali.

4Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimu ir 2014 m. gruodžio 31 d. papildomu sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės atsakovei 1200 Lt išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Teismas nustatė, kad atsakovės nuosavybės teise valdomame žemės sklype yra ieškovei ir trečiajam asmeniui UAB „Advena ir Ko“ priklausantys pastatai, naudojami degalinės veiklai. Degalinės veiklą minėtuose statiniuose vykdo trečiasis asmuo UAB „Šilo gojus.“ Statiniai yra nekilnojamieji daiktai, todėl ieškovė įgyvendinti savo nuosavybės teises į juos gali tik naudodamasi atsakovės žemės sklypu. 2002 m. rugpjūčio 2 d. įsipareigojimu atsakovė sutiko ir įsipareigojo jai priklausantį žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), išnuomoti R. B. komercinei įmonei „Livena“. 2002 m. rugsėjo 23 d. tarp minėtų asmenų buvo sudaryta minėto žemės sklypo nuomos sutartis Nr. 03/02N (b. l. 73–74). Nuo 2013 m. vasario 7 d. nuomos santykiai tarp ieškovės ir atsakovės buvo nutraukti ieškovės iniciatyva. Iš siūlomo servituto plano teismas nustatė, kad servituto plotas atsakovės žemės sklype yra 0,1682 ha ir užima 76,45 proc. atsakovės žemės sklypo. Ieškovės statiniai yra naudojami degalinės veiklai, kuri yra pavojinga priešgaisrinės apsaugos, kenksmingumo aplinkai ir pan. aspektais, be to, lieka neužimti maži ploteliai, kurie ūkine prasme negali būti objektyviai panaudojami, todėl likusia neužimta statiniais sklypo dalimi realiai atsakovė neturi galimybės naudotis. Nustačius ieškovės prašomos apimties servitutą, servituto teisė taptų lygia nuosavybės teisei sklypo ploto apimties prasme. Pažymėjo, kad statinių savininkė ieškovė neišnaudojo visų objektyvių ir įmanomų galimybių, kad nuosavybės teisę į pastatus būtų galima įgyvendinti, neapribojant žemės savininkės teisių servituto pagrindu. Teismas nurodė, kad ieškovė savo teises į pastatus ir jų naudojimą pagal paskirtį daugiau kaip 10 metų įgyvendino vadovaudamasi prievolių teisės normomis – pagal nuomos sutartį, kurią savo iniciatyva nutraukė. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ieškovė neišnaudojo visų objektyvių galimybių savo nuosavybės teisėms į statinius įgyvendinti, servitutas nėra vienintelė galimybė užtikrinti statinių eksploatavimą, prašomu servitutu atsakovės, kaip žemės sklypo savininkės, teisės neproporcingai apribojamos, ieškovė savo problemas siekia išspręsti atsakovės sąskaita, todėl padarė išvadą, kad prašomos apimties servitutas negali būti nustatytas ir ieškinį atmetė.

5Apeliaciniu skundu ieškovė BUAB „Livena“ prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimą bei 2014 m. gruodžio 31 d. papildomą sprendimą ir priimti naują sprendimą – patikslintą ieškinį dėl servituto nustatymo patenkinti visiškai bei priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias servituto institutą, todėl nepagrįstai nepatenkino ieškinio. BUAB „Livena“ nuosavybės teise priklauso statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), kurie yra 0,22 ha ploto žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančiame atsakovei. Šalys 2003 m. sausio 5 d. sudarė sutartį Nr. 03/02N, kuria žemės sklypas buvo išnuomotas ieškovei. Po ieškovės UAB „Livena“ bankroto bylos iškėlimo šalims nesusitarus dėl tolimesnio sutarčių vykdymo bei nuomos mokesčio mokėjimo, kreditoriams neskyrus lėšų nuomos mokesčio mokėjimui, nuomos sutartis buvo nutraukta. Ieškovė turi nuosavybės teisę į statinius, bet neturi žemės po šiais pastatais ir aplink juos bei nėra galiojančių nuomos, panaudos ar kitokio pobūdžio sutarčių, kurių pagrindu ieškovė galėtų naudotis žemės sklypu ar jo dalimi, todėl ir kreipėsi į teismą dėl servituto nustatymo. Vadovaudamasi servituto institutą reglamentuojančiomis teisės normomis ir suformuota teismų praktika, ieškovė pagal pateiktą planą prašė nustatyti atlygintiną servitutą, įpareigojant ieškovę mokėti 150 Lt dydžio metinę kompensaciją atsakovei.

6Pažymėjo, kad teisės aktuose nėra numatyta draudimo nustatyti tokį žemės sklypo servitutą, kuris apimtų didžiąją dalį žemės sklypo ploto ar netgi visą žemės sklypą. Nustatomo servituto apimtį (plotą) nulemia ne galimybė sklypo savininkui naudotis likusia neapsunkinta žemės sklypo dalimi, o viešpataujančio daikto (statinių) plotas (užstatymo plotas), kuris gali apimti net ir 100 proc. sklypo ploto. Nurodo, kad parengė įmanomai minimalų servituto planą, pagal kurį servitutas nustatomas tik toms žemės sklypo dalims, kurios yra po statiniais ir 1 metro atstumu nuo jų. Mažesnės apimties servitutas objektyviai negali būti nustatomas, nes apimtų ne visus statinius ir neužtikrintų jų naudojimo. Pažymėjo, kad statiniai pastatyti teisėtai, turint atsakovės sutikimą dėl užstatymo ploto, statinių skaičiaus ir jų išdėstymo. Šios aplinkybės reiškia, kad servituto nustatymas 76,45 proc. žemės sklypo ploto atžvilgiu atitiktų tarp šalių susiklosčiusią faktinę padėtį (praktiką). Aplinkybės dėl siūlomo servituto apimties ir nebuvimo galimybės atsakovei naudotis likusia jai priklausančia žemės sklypo dalimi gali būti svarbios tik nustatant servituto atlyginimo dydį, bet nėra pagrindas atsisakyti nustatyti servitutą. Atsakovė neginčijo siūlomo nustatyto servituto konkretaus būdo ir nepateikė savo servituto plano, kuris labiau atitiktų jos interesus.

7Nuomos sutartis su atsakove buvo nutraukta dėl objektyvios priežasties, kai 2012-02-23 įsiteisėjusia 2011-12-29 Šiaulių apygardos teismo nutartimi iškelti bankroto bylą buvo konstatuotas įmonės nemokumas. Todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad tokia neapibrėžta situacija dėl statinių ir žemės sklypo santykio susidarė dėl ieškovės veiksmų. Kadangi nei viena iš šalių neginčija nuomos sutarties nutraukimo neteisėtumo, neturi reikšmės, dėl kokių priežasčių ir kieno iniciatyva nuomos sutartis buvo nutraukta. Esant tokiai situacijai, vienintelis būdas išspręsti ginčą yra servituto nustatymas.

8Pažymėjo, kad iš esmės vienintelė aplinkybė, dėl kurios šalys nerado kompromiso –atlyginimo už servitutą dydis. Ieškovės pasiūlyta kompensacija netenkino atsakovės, o atsakovės prašoma mokėti kompensacija neatitinka ieškovės ir jos kreditorių interesų.

9Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš ieškovės 150 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, nurodant, kad atsakovei priteistos teisinės pagalbos išlaidos išmokėtinos iš ieškovės administravimui skirtų lėšų. Nurodo, kad apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nepagrįsti, neatitinka servituto, kaip daiktinės teisės, kuria ribojama nuosavybės teisė, nustatymo tikslų bei prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai tokios rūšies bylose. Pirmosios instancijos teismas padarė teisėtą bei pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamoje byloje servitutas nėra vienintelė galimybė užtikrinti ieškovei jai priklausančių statinių eksploatavimą.

10Teigia, kad sutiktų ieškovei išnuomoti jai priklausantį žemės sklypą, jei žemės sklypo nuomos mokestis mėnesiui sudarytų apie 145 Eur (apie 500 Lt) atsižvelgiant jos sklypo nuomos kainą 1999 iki 2013 metais (471 Lt/mėn.) ir nekilnojamojo turto nuoma užsiimančios UAB „LNT” pateiktus duomenis. Mano, kad ieškovė, manydama, kad toks žemės sklypo nuomos mokestis neteisingas, turėtų teisę kreiptis į teismą su prašymu įforminti nuomos santykius, teikti įrodymus apie tai, koks nuomos mokestis galėtų būti nustatytas ir panašiai. Tai, kad ieškovei yra iškelta bankroto byla, nesuponuoja išvados, jog ji negali mokėti nuomos mokesčio, nes turi galimybę žemės sklypą subnuomoti trečiajam asmeniui UAB „Šilo gojus” ar kitiems asmenims, kurie tokio dydžio žemės nuomos mokestį sutiktų mokėti. Pažymėjo, kad, nors ieškovė tik 2012-09-14 dieną, prieš nutraukdama 2002-09-23 žemės sklypo nuomos sutartį, gavo atsakovės sutikimą subnuomoti žemės sklypą trečiajam asmeniui UAB „Šilo gojus”, nekilnojamojo turto (degalinės ir jos įrenginių) nuomos sutartį jau buvo sudariusi 2012-06-04. Pradėjus nagrinėti civilinę bylą paaiškėjo, kad ieškovė su trečiuoju asmeniu žemės sklypo subnuomos sutarties niekada taip ir nesudarė, o 2012-06-04 nekilnojamojo turto (degalinės ir jos įrenginių) nuomos sutartis yra galiojanti iki šiol. 2012-06-04 nekilnojamojo turto (degalinės ir jos įrenginių) nuomos sutarties su trečiuoju asmeniu UAB „Šilo gojus” pagrindu ieškovė iki šiol kiekvieną mėnesį gauna 1000 Lt dydžio be PVM nuomos mokestį, o trečiasis asmuo be jokio teisėto pagrindo naudojasi atsakovei priklausančiu žemės sklypu. Nurodytos aplinkybės patvirtina nesąžiningą ieškovės elgesį atsakovės atžvilgiu ir aplinkybę, kad 2002-09-23 žemės sklypo nuomos sutartis ieškovės iniciatyva buvo nutraukta ne dėl objektyvių priežasčių, o todėl, kad ieškovei taip buvo naudingiau ir patogiau.

11Ieškovės argumentai apie tai, kad nuomos mokesčio ieškovė atsakovei negali mokėti, nes tam nepritaria ieškovės kreditoriai, yra teisiškai nereikšmingi, kadangi ieškovė nepateikė jokių duomenų apie tai, kad ieškovės kreditoriai tokius klausimus būtų svarstę. Mano, kad ieškovė siekia ne apginti įmonės kreditorių interesus, o užtikrinti savo ir kreditorių privačius interesus, nes prašomu nustatyti servitutu siekia finansinės naudos atsakovės sąskaita.

12Nepagrįstas yra ieškovės argumentas, kad servituto nustatymas 76,45 proc. žemės sklypo ploto atžvilgiu atitiktų tarp šalių susiklosčiusią faktinę padėtį. Nors ieškovei priklausantys statiniai buvo pastatyti teisėtai turint atsakovės sutikimą, tačiau žemės sklypu nuo 1999-2013 metų buvo naudojamasi ne servituto, o nuomos sutartinių santykių pagrindu, kurie gali (galėjo) būti tęsiami toliau, nenustatant servituto ir neapribojant atsakovės nuosavybės teisės. Pažymėjo, kad pati ieškovė, 2002 metais įsigydama statinius, žinojo apie egzistavusius žemės sklypo nuomos santykius, sutiko sudaryti žemės sklypo nuomos sutartį ir jos pagrindu daugiau kaip 10 metų įgyvendino savo nuosavybės teisę į statinius.

13Nurodė, kad tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teikdama paaiškinimus ne kartą teigė, jog nesutinka dėl servituto nustatymu jos žemės sklypui, nes ieškovės nuosavybės teisė į statinius gali būti užtikrinama kitais įstatymui neprieštaraujančiais būdais. Todėl apeliantė nepagrįstai nurodo, kad ji neginčijo faktinės aplinkybės, jog, užtikrinant ieškovei priklausančių statinių tinkamą naudojimą, yra būtina servitutą nustatyti 0,1682 ha žemės sklypo plote.

14Vadovautis Panevėžio rajono savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 8 d. sprendimu „Dėl metinio nuomos mokesčio už valstybinę žemę tarifų nustatymo” Nr. T-93 ir prašyti nustatyti 150 Lt metinę kompensaciją už servitutą nebuvo teisinio pagrindo, kadangi šiuo sprendimu yra nustatomas metinis nuomos mokestis už valstybinę žemę, o šioje byloje yra iškilęs ginčas dėl servituto ir kompensacijos nustatymo komercinės paskirties žemės sklypui tarp dviejų privačių subjektų.

15Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 str. 1 d. 1 p.). Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1–2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

16Ieškovė teismo prašė nustatyti 0,22 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), priklausančio atsakovei B. G., atlygintiną servitutą, užtikrinant ieškovei bankrutuojančiai UAB „Livena“ priklausančio nekilnojamojo turto tinkamą naudojimą pagal paskirtį pagal teismui pateiktą IĮ „Vitmeta“ siūlomo servituto planą, įpareigojant ieškovę BUAB „Livena“ mokėti 150 Lt dydžio metinę kompensaciją atsakovei B. G.. Ieškovė nurodė, kad ji negali tinkamai naudotis jai priklausančiais degalinės pastatais, statinių neįmanoma naudoti normaliomis sąnaudomis ir pagal paskirtį (b. l. 59–60).

17Skundžiamu teismo sprendimu ieškovės ieškinys nustatyti prašomą servitutą netenkintas. Teismas nenustatė, jog prašomas nustatyti servitutas objektyviai yra būtinas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė neišnaudojo visų objektyvių galimybių savo nuosavybės teisėms į statinius įgyvendinti, o servitutas nagrinėjamu atveju nėra vienintelė galimybė užtikrinti ieškovei priklausančių statinių eksploatavimą, be to, servitutu būtų neproporcingai apribojamos atsakovės, kaip žemės sklypo savininkės, teisės. Su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka, ieškovė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė (CPK 12 str., 178 str., 314 str.).

18Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.126 straipsnyje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant servitutas nustatomas teismo sprendimu: 1) savininkų nesutarimas ir 2) būtinumas nustatyti servitutą, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį. Tam, kad būtų nustatytas servitutas, turi būti konstatuotos visos teisės aktuose įvardytos servituto nustatymo sąlygos.

19Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, t. y. bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantys teismai pirmiausia turi įvertinti, ar šios teisės yra susijusios su naudojimusi viešpataujančiaisiais daiktais pagal tikslinę paskirtį ir ar egzistuoja objektyvus bei konkretus jų poreikis, ar nenustačius servituto įmanoma savininkui normaliomis sąnaudomis naudotis jam priklausančiu daiktu pagal paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; 2012 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2012; kt.).

20Servitutu yra suvaržoma kito asmens nuosavybės teisė (CK 4.111 straipsnis), todėl, spręsdami su servituto nustatymu susijusius klausimus, teismai pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir interesų. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas (valdytojas), siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, kad jam taip yra naudingiau ar patogiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. J. J. , bylos Nr. 3K-3-210/2012).

21Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad servituto būtinumas turi būti objektyvus, įrodytas ir vienintelis būdas išspręsti daikto savininko interesų įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2007; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; kt.).

22Pirmosios instancijos teismas nuo minėtos nagrinėjamu klausimu kasacinio teismo formuojamos teismų praktikos nenukrypo, nurodytų reikšmingų servituto nustatymui aplinkybių vertinimą atliko tinkamai ir pagrįstai konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės būtinumo nustatyti servitutą nepatvirtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai šios išvados nepaneigia. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad ieškovei UAB „Livena“ iškelta bankroto byla, kad šalys nesutarė dėl nuomos mokesčio už žemę atsakovei mokėjimo, o ieškovės kreditoriai neskyrė lėšų nuomos mokesčiui, nesudaro pagrindo nustatyti ieškovės prašomo dydžio ir apimties servitutą, taip nustatant atsakovei nuosavybės teisių suvaržymą.

23Byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, kad atsakovė nesutinka išnuomoti žemės sklypą ieškovei, kuriame yra ieškovei priklausantys statiniai ir taip trukdo ieškovei įgyvendinti nuosavybės teises į statinius. Priešingai, iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad atsakovė žemės sklypą ieškovei nuomojo nuo 2002-09-23 iki 2012-12-03 ieškovės pranešimo dėl nuomos sutarties nutraukimo, o 2012-09-14 susitarimu ieškovė suteikė atsakovei teisę žemės sklypą subnuomoti ieškovės nustatytomis sąlygomis (b. l. 11, 72). Pagal bylos duomenis, ieškovė, dar iki minėto sutikimo gavimo iš atsakovės, 2012-08-31 turto priėmimo-perdavimo aktu ir pagal 2012-06-04 ieškovės ir UAB „Šilo gojus“ sudarytą statinių nuomos sutartį, minėtai bendrovei statinius perdavė naudotis (b. l. 15, 113-121). Po šių susitarimų, atsižvelgiant į tai, kad labiau tikėtina, jog degalinės veikla yra pelningas verslas, ieškovė turėjo visas galimybes žemės sklypą subnuomoti jos pačios nustatytomis sąlygomis, tačiau vietoje to savo iniciatyva 2012-12-03 pranešimu atsakovei nutraukė 2002-09-23 šalių sudarytą žemės sklypo nuomos sutartį (b. l. 16, 66). Pranešime ieškovė nurodė ir nuomos sutarties nutraukimo priežastis, t. y. jog UAB „Šilo gojus“ atsisako apmokėti naudojamo žemės sklypo nuomą, o ieškovė šio žemės sklypo savo reikmėms nenaudoja (b. l. 9–10, 16). Duomenų apie tai, kad ieškovė bandė įgyvendinti jai atsakovės suteiktą subnuomos teisę sau palankiomis sąlygomis byloje nesurinkta. Tai patvirtina, kad žemės sklypo nuomos sutartis buvo nutraukta ne dėl to, kad ieškovė negali mokėti nuomos mokesčio, nes tam nepritaria kreditoriai. Kaip teisingai nurodo atsakovė, byloje nepateikta įrodymų, kad ieškovės kreditoriai ši klausimą svarstė ir priėmė kokius nors nutarimus ( CPK 178 str.). Be to, pagal bylos duomenis, UAB „Šilo gojus“ už operatorinės, kuro rezervuarų ir kitų statinių, naudojamų degalinės veiklai, nuomą ieškovei moka 1000 Lt (b. l. 91-116). Tuo metu 2013-04-19 raštu UAB „Šilo gojus“ komerciniu pasiūlymu B. G. pasiūlė už žemės sklypo nuomą mokėti 470 Lt per metus (b. l. 70). Atsakovei 2013-06-14 raštu pareikalavus ieškovės žemės sklypą atlaisvinti (b. l. 17-18), ieškovė 2013-07-18 pranešimu informavo atsakovę, kad, jeigu iki 2013-08-25 atsakovei nepavyks susitarti su UAB „Šilo gojus“ dėl žemės sklypo nuomos, ieškovė kreipsis į teismą dėl servituto nustatymo (b. l. 19). Tokiu būdu ieškovė be jokio pagrindo atsakovei faktiškai perkėlė pareigą rūpintis ieškovei priklausančio ir trečiajam asmeniui išnuomoto turto tinkamo naudojimo pagal paskirtį užtikrinimu. 2014-01-28 pasiūlymu ieškovė atsakovei B. G. pasiūlė nustatyti neatlygintinį servitutą pagal ieškovės pateiktą siūlomą servituto planą (b. l. 20-23, 58). Atsakovė iš esmės neprieštaravo, kad servitutas būtų nustatytas, tačiau nurodė, kad tai būtų įmanoma tik tokiu atveju, jeigu servitutas būtų atlygintinis ir siektų bent 500 Lt per mėnesį. Pagal bylos duomenis atsakovė šią sumą nustatė atsižvelgdama į žemės sklypo nuomos kainą, kuri nuo 1999 iki 2013 m. buvo 471 Lt per mėnesį (b. l. 24) bei gauta informacija apie nuomos kainas panašiu laikotarpiu panašios paskirties sklypams iš nekilnojamojo turto nuoma užsiimančios UAB „LNT“ (b. l. 83-85, 133-135). Teismo vertinimu, tokios byloje nustatytos aplinkybės iš esmės patvirtina, kad ieškovė neproporcingu atsakovės teisių suvaržymu siekia išspręsti jai iškilusias problemas, ir nepatvirtina apeliacinio skundo teiginio, kad šalys bandė spręsti ginčą taikiai, o ieškovė išnaudojo visas galimybes savininkėms teisėms įgyvendinti.

24Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantės skunde nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog ieškovė savo teises į pastatus ir jų naudojimą gali įgyvendinti ir kitais būdais ir kad servitutas nėra vienintelis būdas toms teisėms įgyvendinti. Tai neabejotinai patvirtina nustatytos aplinkybės, kad ieškovė iš atsakovės žemės sklypą ilgą laiką naudojo pagal nuomos sutartį, byloje nėra duomenų, kad buvo objektyvios kliūtys nuomos santykius tęsti ir iki šiol, tačiau ieškovė pati apsisprendė savo iniciatyva nutraukti nuomos sutartį (b. l. 73). Aplinkybė, kad UAB „Livena“ 2011-12-29 buvo iškelta bankroto byla (b. l. 25–27), negali būti pagrindas pripažinti, jog nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis ieškovei priklausančių pastatų naudoti pagal paskirtį. Teismo vertinimu, ieškovės pripažinimas nemokia negali lemti atsakovės teisių suvaržymo, lygiai taip pat, kaip ir UAB „Šilo gojus“ atsisakymas mokėti nuomos mokestį ieškovei. Be to, prieš tai aptartos ieškovės 2012-12-03 pranešime nurodytos nuomos sutarties nutraukimo priežastys nepatvirtina, kad nuomos sutartis buvo nutraukta dėl ieškovės bankroto. Šiame pranešime pati apeliantė pripažįsta, kad žemės sklypo nuomos sutarties atnaujinimas galimas (b. l. 16). Todėl teismo išvada, jog neapibrėžta situacija, kai ieškovė nebeturi jokio teisinio pagrindo naudotis žemės sklypu, kuriame yra jai priklausantys statiniai, susidarė dėl pačios ieškovės veiksmų, yra visiškai pagrįsta.

25Apeliantė skundu nepagrįstai sureikšmina teismo nurodytas aplinkybes, jog ieškovė prašė nustatyti gan didelės apimties servitutą, kurį nustačius, būtų paimtas visas atsakovės žemės sklypas, taip pat tai, kad atsakovė neginčijo ieškovės siūlomo nustatyti servituto būdo, t. y. jog yra būtina nustatyti servitutą 0,1682 ha ploto žemės sklypo dalyje. Pastebėtina, kad teismas į aplinkybes, apibūdinančias prašomo nustatyti servituto apimtį (servituto plotą, likusio žemės sklypo panaudojimo galimybes, atsižvelgiant į sklype vykdomą degalinės veiklą ir kt.), atsižvelgė vertindamas servitutui keliamus būtinumo ir proporcingumo, daiktų savininkų interesų derinimo reikalavimus, tačiau išimtinai jomis, spręsdamas dėl servituto būtinumo, teismas nesirėmė. Minėta, kad byloje nustatytas kompleksas aplinkybių, kurios nagrinėjamu atveju visiškai paneigė servituto nustatymo būtinumą. Byloje nustatyta, jog tarp šalių buvo susiklostę žemės sklypo nuomos teisiniai santykiai, o tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovei visiškai užtikrino normalias sąlygas naudotis jai priklausančiais statiniais pagal paskirtį be esminių atsakovės nuosavybės teisių suvaržymų. Todėl esant pačios ieškovės nutrauktai 2003-01-05 žemės nuomos sutarčiai su atsakove ir nesant duomenų, kad ieškovė siektų, o atsakovė atsisakytų su ieškove sudaryti žemės nuomos sutartį, teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė neišnaudojo visų objektyvių galimybių savo nuosavybės teisėms į statinius įgyvendinti ir siekia griežčiausio bei didžiausio atsakovės teisių suvaržymo. Taigi konstatuotina, kad ieškovės nurodoma susiklosčiusi situacija, kuomet ji turi nuosavybės teisę į statinius, bet neturi žemės nuosavybės ir nėra sudarytų žemės sklypo nuomos ar panaudos sutarčių, savaime pagrindo nustatyti atsakovės turtui servitutą, nesudaro. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad nustatytas teisinis reglamentavimas toks, jog servitutu yra suvaržoma kito asmens nuosavybės teisė (CK 4.111 straipsnis), todėl, sprendžiant su servituto nustatymu susijusius klausimus, siekiama abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, kad nebūtų be pakankamo pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir vienam asmeniui kilusios problemos nebūtų sprendžiamos kito asmens teisių sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2008). Kartu pažymėtina, jog tam, kad būtų nustatytas servitutas, turi būti konstatuotos visos teisės aktuose įvardytos servituto nustatymo sąlygos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 4.126 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra pažymėjęs, kad servitutas priverstinai gali būti nustatomas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2007).

26Apeliantė nepagrįstai apeliaciniu skundu atsakovės pritarimą statyti statinius jos žemės sklype aiškina kaip tarp šalių susiklosčiusios faktinės situacijos patvirtinimą, kuri leidžia nustatyti 76,45 proc. atsakovės žemės sklypo servitutą. Servituto nustatymo pagrindai yra reglamentuojami įstatymo (CK 4.124 straipsnis). Tarnaujančiojo daikto savininko sutikimas statyti ir eksploatuoti statinius galėtų būti pagrindas nustatyti servitutą sandoriu (CK 4.125 straipsnis), tačiau toks sandoris yra paties tarnaujančiojo daikto savininko valios išraiška. Šiuo atveju atsakovė nepripažįsta servituto nustatymo teismo sprendimu, ji ieškinio nepripažįsta ir prašė jį atmesti (b. l. 75–81). Be to, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad tarp ieškovės ir atsakovės buvo susiklostę žemės sklypo nuomos teisiniai santykiai, kurie, kaip minėta, buvo nutraukti pačios ieškovės iniciatyva, nors tinkamai užtikrino ieškovės teisę naudotis statiniais.

27Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad teismų praktikoje laikomasi taisyklės, jog teismui nustatant servitutą, viena iš reikšmingų bylos aplinkybių yra servituto atlygintinumo klausimo išsprendimas, tačiau, kadangi šioje byloje konstatuota, jog teismo sprendimu negali būti nustatytas prašomas servitutas ieškovei neišnaudojus visų galimybių savo nuosavybės teisėms į statinius įgyvendinti, apeliantės argumentai, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pasisakyti dėl servituto kompensacijos dydžio, esminės reikšmės, nenustačius servituto taikymo sąlygų, neturėjo.

28Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010.). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendime padarytomis išvadomis bei nurodo, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl jie atmestini kaip nepagrįsti ir apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.

29Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus, atskleidė bylos esmę, teisingai nustatė ir įvertino reikšmingas ginčo išnagrinėjimui bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą ieškinį atmesti, kurį panaikinti ar pakeisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

30Apeliacinio skundo netenkinus, iš ieškovės BUAB „Livena“ priteisiamos atsakovės patirtos 150 Eur išlaidos advokato padėjėjo teisinei pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (b. l. 196, CPK 93 str. 1 d., 98 str.). Ši suma neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, atitinka bylos apimtį ir sudėtingumą. Šios išlaidos teisinei advokato padėjėjo pagalbai apmokėti priteisiamos iš administravimo išlaidų ir ieškovės turi būti apmokamos ĮBĮ 36 straipsnio nustatyta tvarka. Ši išvada daroma todėl, kad šiuo atveju BUAB „Livena“, kuriai iškelta bankroto byla, dalyvavo civilinėje byloje ieškove ir, atmetus nepagrįstą ieškinį, o atsakovei patyrus bylinėjimosi išlaidas, atsakovė dėl to patyrė nuostolių. Civilinės bylos šalys, nors vienai jų ir iškelta bankroto byla, laikytinos lygiateisėmis civilinio proceso ir civilinės bylos šalimis. Todėl, teismo nuomone, bankrutavusiai įmonei, atstovaujamai profesionalaus bankroto administratoriaus, civilinėje byloje negali būti sudarytos palankesnės teismo sprendimo dėl bylinėjimosi išlaidų apmokėjimo vykdymo sąlygos negu priešingai šaliai. Šioje situacijoje šalies, kurios naudai priimtas sprendimas byloje, kuri iškelta po bankroto bylos iškėlimo administratoriaus iniciatyva, padėtis negali būti tokia pati kaip kreditorių, kurių piniginiai reikalavimai atsirado iki bankroto bylos iškėlimo. Todėl bankrutuojančios įmonės patiriamos bylinėjimosi išlaidos iš tokių civilinių bylų yra laikytinos administravimo išlaidomis ĮBĮ 36 str. 3 d. prasme. Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p. nuostatos netaikytinos prievolėms, atsiradusioms po bankroto bylos iškėlimo ir susijusioms su bankroto procedūrų vykdymu; bankrutuojančios įmonės statusas tokiu atveju nepanaikina ir neriboja bankrutuojančios įmonės civilinės atsakomybės pagal prievoles, atsiradusias po bankroto bylos iškėlimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2009; 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į ĮBĮ 36 str. 1 d. nuostatas, jame nurodytą nebaigtinį sąrašas išlaidų, kurios gali būti priskirtos prie administravimo išlaidų, į bylinėjimosi išlaidų teisinė prigimtį, atsakovei priteistos bylinėjimosi išlaidos jai turi būti apmokamos būtent ĮBĮ 36 straipsnio nustatyta tvarka pirmiau už kitus kreditorius, neturinčius teisės į tokio pobūdžio išlaidų atlyginimą.

31Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

32Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir 2014 m. gruodžio 31 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

33Priteisti iš ieškovės BUAB „Livena“ (j. a. k. 266762380) administravimui skirtų lėšų atsakovės B. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 3. ieškovė prašė nustatyti 0,22 ha žemės sklypo, esančio (duomenys... 4. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimu ir 2014... 5. Apeliaciniu skundu ieškovė BUAB „Livena“ prašo panaikinti Panevėžio... 6. Pažymėjo, kad teisės aktuose nėra numatyta draudimo nustatyti tokį žemės... 7. Nuomos sutartis su atsakove buvo nutraukta dėl objektyvios priežasties, kai... 8. Pažymėjo, kad iš esmės vienintelė aplinkybė, dėl kurios šalys nerado... 9. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo apeliacinį skundą... 10. Teigia, kad sutiktų ieškovei išnuomoti jai priklausantį žemės sklypą,... 11. Ieškovės argumentai apie tai, kad nuomos mokesčio ieškovė atsakovei negali... 12. Nepagrįstas yra ieškovės argumentas, kad servituto nustatymas 76,45 proc.... 13. Nurodė, kad tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teikdama paaiškinimus ne... 14. Vadovautis Panevėžio rajono savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 8 d.... 15. Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas... 16. Ieškovė teismo prašė nustatyti 0,22 ha žemės sklypo, esančio (duomenys... 17. Skundžiamu teismo sprendimu ieškovės ieškinys nustatyti prašomą... 18. Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.126 straipsnyje įtvirtintos sąlygos,... 19. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad servitutas priverstinai gali... 20. Servitutu yra suvaržoma kito asmens nuosavybės teisė (CK 4.111 straipsnis),... 21. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad servituto... 22. Pirmosios instancijos teismas nuo minėtos nagrinėjamu klausimu kasacinio... 23. Byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, kad atsakovė nesutinka išnuomoti... 24. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantės skunde nurodyti... 25. Apeliantė skundu nepagrįstai sureikšmina teismo nurodytas aplinkybes, jog... 26. Apeliantė nepagrįstai apeliaciniu skundu atsakovės pritarimą statyti... 27. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad teismų praktikoje laikomasi... 28. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti... 29. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus, atskleidė bylos... 30. Apeliacinio skundo netenkinus, iš ieškovės BUAB „Livena“ priteisiamos... 31. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,... 32. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir 2014... 33. Priteisti iš ieškovės BUAB „Livena“ (j. a. k. 266762380) administravimui...