Byla 2A-395/2012
Dėl servituto nustatymo, išlaidų bei nuostolių atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Milašienės ir Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Galinai Lavrinovič, dalyvaujant ieškovei V. B., jos atstovei advokatei Renatai Cibulskienei, atsakovo atstovei R. B., teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. B. ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 23 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-507-560/2011 pagal ieškovės V. B. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, dalyvaujant trečiajam asmeniui akcinei bendrovei „City Service“, dėl servituto nustatymo, išlaidų bei nuostolių atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovė V. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė nustatyti servitutą suteikiantį ieškovei, kuri yra buto, esančio ( - ), savininkė, teisę naudotis, t.y. įeiti ir vaikščioti atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei priklausančiomis patalpomis – koridoriais, pažymėtais indeksu 10-7 (plotas 1,78 kv. m.) ir 10-1 (plotas 3,70 kv. m.) bei įrengti juose laiptus; priteisti ieškovei iš atsakovo 103 609 Lt išlaidų bendrųjų konstrukcijų remontui, 29 828 Lt nuostolių atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas.

5Ieškovė nurodė, kad gyvenamasis namas, esantis adresu ( - ), turi du atskirus patekimus į juose esančius du butus, iš kurių vienas butas, esantis adresu ( - ) bendras plotas 32,84 kv. m., nuosavybės teise priklauso ieškovei, o kitas butas, esantis adresu ( - ), bendras plotas 32,77 kv. m., nuosavybės teise priklauso atsakovui. Taip pat ieškovei nuosavybės teise priklauso negyvenamosios patalpos - neįrengta pastogė, kurios yra virš atsakovei priklausančio buto, o ieškovės butas yra cokoliniame aukšte. Patekti į pastogę galima tik pro atsakovo buto patalpą - koridorių, plane pažymėtą 10-7, kurio lubose yra anga į pastogės patalpas. Atsakovui priklausantis butas 2007 m. sausio mėn. buvo pripažintas netinkamu gyventi, jame niekas negyvena. Ieškovė iki 2009 m. kovo mėn. neturėjo galimybių per šį butą patekti į savo patalpas pastogėje, nes VšĮ „Vilniaus butai“ (dabar SĮ „Vilniaus miesto būstas“) buvo užantspaudavusi atsakovo buto laukines duris ir nesutiko suteikti raktų nuo šių durų. 2008 m. gruodžio 17 d. Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos posėdžio protokoliniu sprendimu ieškovei buvo leista naudotis koridoriumi 10-7 patekimui į pastogės patalpas, tačiau norint patekti į pastogę reikalinga įrengti laiptus, nes šiuo metu ieškovė į pastogę gali patekti tik kopėčiomis pro lubose esančią angą. Norint įrengti laiptus, ieškovė turi turėti galimybę naudotis ir greta esančiu koridoriumi 10-1, kurio plotas 3,70 kv. m. Ieškovės teigimu, Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos posėdžio protokolinis sprendimas negali būti prilygintas daiktinei teisei, nes neaiški šio leidimo naudotis apimtis bei tai, ar jis galiotų naujam atsakovo buto savininkui.

6Ieškovė taip pat nurodė, kad, būdama teisėta pastogės patalpų savininkė, turi teisę įgyvendinti visas savininkui įstatymo garantuojamas teises, tame tarpe ir nekliudomai patekti į savo nuosavybę. Kadangi ieškovės nuosavybės teisė yra įregistruota viešame registre, ieškovė, ją gindama prašo nustatyti servitutą, suteikiant ieškovei teisę naudotis atsakovui priklausančiais koridoriais ir įrengti juose laiptus. Tik nustačius servitutą būtų veiksmingai pašalinamos kliūtys ieškovei kaip savininkei naudotis nuosavybe, kas atitiktų savininkų interesų pusiausvyrą, t.y. nepažeis atsakovo teisės daugiau, nei būtų pažeista ieškovės teisė, nesudarius jai visiškai jokios galimybės turėti įėjimą į savo nuosavybę.

7Ieškovė taip pat nurodė, kad 2006 m. liepos 10 d. Statinio dalies būklės aktu buvo nustatyta, kad statiniui ( - ), būtina atlikti kapitalinį remontą. 2009 m. kovo 23 d. nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialisto parengtame Įkainuotame defektiniame akte buvo aprašyta būtinų atlikti darbų orientacinė kaina, taip pat nustatyta, kad priestatas (1A3p) turi avarinės būklės požymių pagal STR 1.12.01:2004. 2009 m. gegužės 5 d. atlikus Pagrindinių konstrukcijų žvalgomuosius tyrimus, nustatyti pagrindinių konstrukcijų defektai. Pagal CK 4.86 straipsnio 1 dalį bendraturčiai privalo solidariai apmokėti bendro turto išlaikymo ir išsaugojimo išlaidas, mokesčius. Atsakovui nesutinkant remontuoti namo bendrųjų konstrukcijų nuo 2006 metų, pažeidžiami ieškovės teisėti interesai (daroma žala ieškovės butui- griūna ir pelija buto sienos, tai kenkia ir jos sveikatai), todėl ieškovė turi teisę į 103 609 Lt bendrųjų konstrukcijų remontui priteisimą iš atsakovo (CK 6.61 str.). Šią sumą ieškovė paskaičiuoja atsižvelgdama į Įkainuotame defektiniame akte nustatytą reikalingų atlikti darbų kainą, kuri yra lygi 207 440 Lt bei į atsakovei priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dalies (32,77 kv. m.) ir gyvenamojo namo viso naudingojo ploto (65,61 kv. m.) santykį (0,50). Be to, ieškovės buto sienomis lyjant teka vanduo, dėl drėgmės pelija sienos, nuolatinė drėgmė kenkia ieškovės sveikatai, dėl atsakovo neveikimo ieškovės butas tapo netinkamu gyventi, jį būtina remontuoti, o tokių remonto darbų vertė (kuri priteistina ieškovei kaip nuostoliai) pagal UAB „Elvora“ lokalinę sąmatą sudaro 29 828 Lt (CK 4.76 str.).

8Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, jog servitutas gali būti nustatomas teismo tvarka tik jei savininkai patys nesusitaria ir nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį (CK 4.126 str.). Šiuo atveju patekimo į ieškovei priklausančias patalpas klausimas buvo tinkamai išspręstas atsakovės Negyvenamųjų ir gyvenamųjų patalpų bei pastatų komisijos 2008 m. gruodžio 17 d. posėdžio protokoliniu sprendimu Nr. 200-49, kuriame nutarta neprieštarauti, kad ieškovė patekimui į jai nuosavybės teise priklausančią patalpą, naudotųsi laiptais ir atsakovui priklausančiu koridoriumi 10-7. Ši ieškovės teisė buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovei buvo žinomas minėto protokolo turinys ir ieškovė jo neginčijo, atsakovo nuomone, šalys susitarė dėl ieškovės teisės naudotis atsakovui priklausančiomis patalpomis. Be to, servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas. Atsakovas niekada neprieštaravo ir nedraudė ieškovei naudotis atsakovui priklausančiomis patalpomis, o tai patvirtina įrašas viešame registre, atsakovo administracijos Senamiesčio seniūnijos 2009 m. vasario 27 d. raštas ieškovei dėl neprieštaravimo, taip pat 2009 m. birželio 10 d. atsakovo administracijos raštas Nr. A63-1004, kuriuo ieškovė buvo informuota, kad SĮ ,,Vilniaus miesto būstas“ yra įpareigota neanspauduoti atsakovės buto įėjimo durų, nuo kurių ieškovei yra perduoti raktai ir ji gali laisvai naudotis atsakovei priklausančiu koridoriumi. Taigi nėra pagrindo teigti, kad ieškovė neturi galimybės patekti į jai priklausančias patalpas, dėl to nėra pagrindo tenkinti reikalavimą dėl servituto nustatymo.

9Dėl reikalavimo priteisti remonto išlaidas atsakovas pažymėjo, kad ieškovės ir atsakovo niekada nesiejo prievoliniai teisiniai santykiai dėl atitinkamų remonto darbų atlikimo, todėl CK 6.61 straipsnio 1 dalies nuostata, kuria remiasi ieškovė dėl 103 609 Lt sumos priteisimo avansu, šiam ginčo teisiniam santykiui netaikytina. Dėl reikalavimo atlyginti nuostolius, atsakovas nurodė, jog žala nėra preziumuojama, todėl ieškovė turi pareigą pagrįsti žalos atsiradimo - patirtų nuostolių (turėtų išlaidų) dėl neatlikto namo pagrindinių konstrukcijų remonto – faktą. Ieškovė nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jos ketinamo atlikti buto remonto realumą. Atsakovo nuomone, pagal CK 4.76 straipsnio nuostatas yra atlyginamos tik bendrasavininko turėtos išlaidos išlaikant namo bendro naudojimo objektus, o asmeninę nuosavybę (šiuo atveju – butą) savininkas privalo prižiūrėti ir išlaikyti savo sąskaita ir šios išlaidos negali būti pripažintinos būtinomis namo išlaikymui ir išsaugojimui. Ieškovės nurodomos išlaidos turi būti realios, o ne tikėtinos. Vien į bylą pateiktas namo bendrųjų konstrukcijų remonto įkainojimo aktas ir ieškovės buto remonto sąmata neįrodo, kad sąmatose numatytos išlaidos yra ar bus realiai patirtos.

10Tretysis asmuo AB „City Service“ atsiliepime į ieškinį nurodė, kad neprieštarauja, jog ieškinys dalyse dėl servituto nustatymo bei remonto išlaidų priteisimo būtų patenkintas.

11II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

12Vilniaus apygardos teismas 2011m. vasario 23 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Teismas nustatė servitutą, suteikiant ieškovei V. B., buto ( - ), savininkei, teisę naudotis, t. y. įeiti ir vaikščioti atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei priklausančiomis patalpomis – koridoriais, esančiais pastate ( - ), pažymėtais indeksu 10-7 ir 10-1 bei įrengti juose laiptus į palėpę. Likusioje dalyje ieškovės V. B. ieškinį teismas atmetė bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

13Dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovo 103 609 Lt bendrųjų konstrukcijų remontui, teismas nurodė, kad pagal teisinį reglamentavimą (CK 4.83 str. 4 d.) išlaidas, kurios susijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais turi būti apmokamos savininko net ir nesant jo duotam sutikimui dėl šių išlaidų. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pastatas, esantis adresu ( - ) neatitinka gyvenamųjų namų naudojimo ir priežiūros privalomųjų reikalavimų, todėl teismas sprendė, kad atsakovo raštiškas sutikimas dėl išlaidų, susijusių su privalomų reikalavimų įgyvendinimu, nėra būtinas (CK 4.83 str. 4 d.) ir atsakovui tenka pareiga bendrojo naudojimo objektus valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti (CK 4.83 str. 3 d.). Tačiau teismas pažymėjo, kad CK 4.84 straipsnis, reglamentuojantis butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimą, kai šie savininkai neįsteigę bendrijos arba nesudarę jungtinės veiklos sutarties, nenumato galimybės vienam iš savininkų vykdyti administravimo funkcijų, todėl sprendė, kad ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 103 609 Lt bendrųjų konstrukcijų remontui negali būti grindžiamas CK 6.61 straipsnio nuostatomis. Be to, teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas negali būti tenkinamas ir CK 4.83 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, nes pastaroji norma numato jau patirtų išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė neturi įgaliojimų vykdyti ginčo statinio administravimo, teismas netenkino jos reikalavimo priteisti iš atsakovo 103 609 Lt bendrųjų konstrukcijų remontui.

14Teismas taip pat nurodė, kad dėl teisės aktuose įtvirtintos savivaldybės administracijos direktoriaus pareigos skirti butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administratorių ir/ar vykdyti paskirto administratoriaus veiklos priežiūrą ir kontrolę netinkamo vykdymo, butų ir kitų patalpų bendrasavininkų teisės ir teisėti interesai gali būti iš esmės pažeisti, ką patvirtinta ir nagrinėjamos bylos aplinkybės. Bylos duomenys patvirtina, kad ginčo pastatas neatitinka teisės aktuose nustatytų privalomųjų reikalavimų, tačiau ieškovė nėra įgaliota vietoje paskirto administratoriaus vykdyti pastato administravimo darbų ir tokiu būdu pašalinti esamus pastato defektus. Teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė reikalavimo, susijusio su netinkamu pastato bendrosios dalinės nuosavybės administravimu ir/ar netinkamos administravimo priežiūros ir kontrolės, šiuo pagrindu negrindė savo reikalavimų, todėl teismas šių aplinkybių nenagrinėjo.

15Dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovo 29 828 Lt nuostolių atlyginimą, teismas nurodė, kad byloje konstatuota, jog ginčo pastatas turi avarinės būklės požymių ir neatitinka gyvenamųjų namų naudojimo ir priežiūros privalomųjų reikalavimų. Byloje taip pat konstatuota, jog atsakovui, kaip ir ieškovei, tenka pareiga bendrojo naudojimo objektus valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti (CK 4.84 str. 3 d.). Atsakovas nuo 2007 metų sausio mėnesio pastato remontą laikė netikslingu, nes ketina perleisti nuosavybės teises. Tačiau teismas pažymėjo, kad pagal kasacinio teismo praktiką bendrasavininkis neturi siekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio visoms šalims sprendimo būdo. Teismas atsakovo elgesį vertino kaip CK 4.83 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų pareigų nevykdymą ir pripažino neteisėtais veiksmais/neveikimu. Taip pat teismas nurodė, kad ginčo pastato ir jo bendrųjų konstrukcijų defektai tiesiogiai susiję su pastato padidinta drėgme, kuria skundžiasi ieškovė, todėl teismas konstatavo, jog tarp atsakovo neteisėtų veiksmų (prievolės bendrojo naudojimo objektus tinkami prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti nevykdymo) ir ieškovės bute esančios padidintos drėgmės yra tiesioginis priežastinis ryšys. Dėl žalos dydžio teismas nurodė, kad ieškovė jį grindžia UAB „Elvora“ orientacinės darbų kainos skaičiavimais, o pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį ieškovės patirta žala gali būti pagrįsta turėtomis buto remonto išlaidomis, tačiau ieškovė nepateikė įrodymų, jog tokias išlaidas ji būtų turėjusi. Ieškovės patirta žala gali pasireikšti ir jos turto vertės sumažėjimu, tačiau ieškovės pateiktas orientacinės darbų kainos skaičiavimas nepagrindžia turto vertės sumažėjimo dėl atsakovo neteisėtų veiksmų fakto ir dydžio. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų būtų patyrusi turtinės žalos, dėl to reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo atmetė.

16Dėl reikalavimo nustatyti servitutą teismas sutiko su ieškovės argumentais, jog patekimas į ieškovei priklausančią pastogę – kopėčiomis per lubose esančią angą – negali būti laikoma tinkama ir realia galimybe patekti į šias patalpas. Be to, teismo nuomone, laiptų įrengimas nepažeis atsakovo teisių daugiau nei būtų pažeista ieškovės nuosavybės teisė turėti tinkamą įėjimą į jai priklausančią pastogę. Laiptų įrengimas yra būtinas ieškovės nuosavybės teisės į pastogę įgyvendinimui. Teismas nesutiko su atsakovo teiginiais, jog šalys susitarė dėl ieškovės teisės naudotis atsakovui priklausančiomis patalpomis 2008 m. gruodžio 17 d. Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos posėdžio protokoliniu sprendimu. Teismas nurodė, kad minėtu protokoliniu sprendimu ieškovei leidus naudotis koridoriumi, šalių nebuvo susitarta dėl laiptų įrengimo, taip pat nėra aiški tokio leidimo teisinė reikšmė (leidimo atšaukimo galimybė). Teismas sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog tarp šalių kilęs ginčas buvo išspręstas susitarimu. Dėl to ieškinį šioje dalyje tenkino. Taip pat teismas, atsižvelgęs į tai, kad servitutas yra nustatomas daiktams (koridoriams patalpose), kuriais atsakovas nesinaudoja, atsakovui priklausantis butas dar 2007 metais buvo pripažintas netinkamu gyventi ir jame niekas negyvena, dėl servituto nustatymo atsakovui nekils jokie suvaržymai, jam neteks dėl to patirti ir turtinių nuostolių, taip pat į tai, jog atsakovas jokių pastabų laiptų įrengimo plano nepateikė, taip pat nepateikė reikalavimo dėl atlyginimo už naudojimąsi servitutu, sprendė, jog nustatomo servituto pobūdis yra neatlygintinis, todėl ieškovei nėra pareigos mokėti kompensaciją atsakovui.

17III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

18Ieškovė V. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 23 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas reikalavimas priteisti 29 828 Lt nuostolių atlyginimą ir priimti šioje dalyje naują sprendimą – priteisti iš atsakovo 29 828 Lt nuostolių atlyginimą. Taip pat prašo prijungti naują įrodymą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

  1. Teismas teisingai konstatavo atsakovo neteisėtus veiksmus, žalos faktą ir tiesioginį priežastinį ryšį tarp padarytos žalos ir neteisėtų veiksmų, tačiau nepagrįstai nurodė, jog ieškovė neįrodė, kad patyrė turtinę žalą. Jei teismas konstatavo, kad tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir padidintos drėgmės yra priežastinis ryšys, tai akivaizdu, jog turto vertės sumažėjimas yra susijęs su atsiradusia drėgme (supelijusios sienos, pažeistos konstrukcijos), o UAB „Elvora“ lokalinėje sąmatoje nurodyti darbai yra skirti būtent šiems trūkumams pašalinti. Žala (nuostoliai) civilinės atsakomybės atveju yra turto sugadinimas (CK 6.249 str.). Ją patvirtina turtui pataisyti reikalingos lėšos, kurios gali būti išlaidos, jeigu remontas jau atliktas, arba būsimo remonto kaštai, jeigu remontas dar neatliktas. Atsakovas neginčijo, kad kokie nors UAB „Elvora“ lokalinėje sąmatoje nurodyti darbai nėra susiję su žalos dėl patenkančios drėgmės pašalinimu, neteigė, jog ieškovės turto sugadinimai atsirado dėl natūralaus nusidėvėjimo. Byloje nurodyta aplinkybė, jog lietaus vanduo ir drėgmė iš išorės patenka į buto vidų, patvirtina, jog būtent UAB „Elvora“ lokalinėje sąmatoje nurodytus darbus reikia atlikti norint pašalinti turto sugadinimą. Jeigu šalis tiksliai negali įrodyti nuostolių dydžio, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 str. 1 d.), tačiau teismas net nebandė nustatyti nuostolių dydžio, o reikalavimą juos priteisti atmetė.
  2. Teismas pažeidė procesinės teisės normas. Vertindamas įrodymus teismas turi patikrinti kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, tarpusavio ryšį (CPK 185 str.). Teismas netyrė ieškovės pateikto antstolės 2009 m. gruodžio 7 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, kuriame konstatuotos aplinkybės dėl ieškovei priklausančio buto drėkstančių sienų ir atsiradusio pelėsio ir taip pažeidė CPK 185, 270 straipsnių nuostatas. Taip pat teismas netyrė ir nevertino UAB „Elvora“ darbų kainos paskaičiavimo tuo aspektu, kokie į sąmatą įtraukti darbai susiję su jos buto sužalojimu ir reikalingi buto vertės atstatymui. Be to, teismas netyrė įrodymų apie ieškovės sveikatos pablogėjimą dėl padidėjusios drėgmės ir pelėsio. Teismas, manydamas, kad ieškovės pateiktų įrodymų neužtenka, turėjo teisę pasiūlyti ieškovei pateikti papildomus įrodymus, tačiau šios savo teisės nerealizavo.
  3. Naujai pateikiamas įrodymas (2010 m. lapkričio 4 d. atliekamos statinio techninės priežiūros patikrinimo aktas) patvirtina, kad lietaus vanduo ir drėgmė turi galimybę patekti prie pastato pamatų ir sienų, tuo pažeisdamas šias konstrukcijas tiek iš išorės, tiek iš vidaus. Apie šio įrodymo egzistavimą ieškovė atsitiktinai sužinojo tik pasibaigus procesui pirmosios instancijos teisme, todėl neturėjo galimybių jo pateikti anksčiau.

19Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 23 d. sprendimo dalį, kuria nustatytas servitutas, ir ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

  1. Teismas neatsižvelgė į visas byloje esančias aplinkybes ir neproporcingai suvaržė atsakovo kaip savininko teises nustatydamas servitutą suteikiantį teisę ieškovei naudotis atsakovui priklausančiomis patalpomis – koridoriais bei įrengti juose laiptus. Teismas nenustatė ir netyrė galimybės ieškovei įsirengti laiptus ar patekti į jai priklausančias patalpas kitu būdu nei nurodyta ieškovės ieškinyje, t. y. nepaneigta, kad ieškovė turi galimybę įsirengti kitą įėjimą į ją, pavyzdžiui, iš išorinės namo pusės, ir tokiu būdu išspręsti naudojimosi pastoge klausimą, nepažeidžiant kito bendraturčio turtinių interesų. Byloje nepatekta įrodymų, kad tokios galimybės nėra. Taip pat teismas netinkamai įvertino būtinumo ir proporcingumo reikalavimą. Ieškovė, prašydama nustatyti servitutą, išimtinai siekė didesnio patogumo, o ne tinkamo savo nuosavybės teisės įgyvendinimo. Be to, ieškovė įsigydama patalpas žinojo, kurios patalpos priklauso atsakovui ir kad patekimas į įsigyjamas patalpas bus apsunkintas, todėl po sandorio sudarymo reiškiamos pretenzijos turėti patogesnį įėjimą į jai priklausančias patalpas prieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams. Laiptų įrengimas per savivaldybei priklausančias patalpas turi būti teisiškai įformintas, remiantis statybą reglamentuojančiais teisės aktais, t. y. turi būti leidimas rekonstruoti statinį, tačiau ieškovė niekada nesikreipė į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu dėl statybos leidimo išdavimo. Ieškovei neatlikus šių būtinų veiksmų, reikalingų įrengti laiptus, net ir įsiteisėjus teismo sprendimui, ji laiptų įsirengti negalėtų. Tik parengus statinio projektą ir jį tinkamai suderinus galima spręsti, ar apskritai ginčo patalpose įmanomi tokie statybos darbai. Be to, šiuo atveju būtinas ir Kultūros paveldo departamento įgalioto valstybės tarnautojo raštiškas pritarimas. Byloje pateikta tik projektinių pasiūlymų kopija, kuri neturi juridinės galios.
  2. Būtinos dvi sąlygos servitutui nustatyti teismo sprendimu yra savininkų nesutarimas ir būtinumas nustatyti servitutą, kad viešpataujančio daikto savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį. Teismas nepagrįstai nustatė, kad tarp šalių kilęs ginčas nėra išspręstas šalių susitarimu, ką patvirtina Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos posėdžio protokolinis sprendimas, kuriuo jau nuo 2008 m. gruodžio 17 d. ieškovei leista naudotis koridoriumi 10-7 patekimui į pastogės patalpas. Be to, ieškovei niekas netrukdė naudotis atsakovui priklausančiomis patalpomis siekiant patekti į pastogę. Taigi ieškovei buvo sudarytos sąlygos naudotis jai priklausančiomis patalpomis ir konstatuotina, kad šalys dėl to susitarė. Nors teismas konstatavo, kad protokoliniu sprendimu šalių nebuvo susitarta dėl laiptų įrengimo, tačiau Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų ir patalpų komisija tokio leidimo išduoti ir negalėjo, nes leidimo statyboms išdavimo tvarka yra nustatyta statybą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Be to, servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik įrodžius, kad jis yra objektyviai būtinas. Jei daiktu galima naudotis ir be servituto nustatymo, kaip yra šiuo atveju, tai servituto nustatyti negalima. Pažymėtina, kad atsakovas kaip savininkas turi teisę nevaržomai įgyvendinti savo nuosavybės teises, taip pat laikyti butą tuščią ir negyvenamą, o suvaržius atsakovo patalpas servitutu yra pažeidžiamas ir viešasis interesas, nes vertingas butas praranda savo vertę ir vientisumą.
  3. Servitutas pagal savo prigimtį yra atlygintinis, tačiau, priklausomai nuo civilinio santykio šalių valios jis gali būti ir neatlygintinis. Pagal teismų praktiką servitutas yra atlygintinis, išskyrus atvejus, kai kitaip susitaria šalys. Teismo išvada, kad šiuo atveju servitutas yra neatlygintinis prieštarauja įstatyminiam reglamentavimui bei formuojamai praktikai. Atsakovas nesutinka su servituto nustatymu apskritai, tačiau tai nereiškia, kad esant nustatytam servitutui, jis atsisako atlyginimo už jį. Dėl servituto nustatymo atsakovas patirs nuostolių, nes įrengus laiptus sumažės jam priklausančių patalpų plotas. Teismas neanalizavo, kokios pasekmės iškiltų pasikeitus atsakovui priklausančio turto statusui. Šiuo metu atsakovui priklausančios patalpos pripažintos netinkamomis gyventi, tačiau situacija gali pasikeisti minėtas patalpas įrašius į privatizuojamų objektų sąrašą arba išnuomojus kaip socialinį būstą. Tokiu atveju iškyla būsto neliečiamumo klausimas, kurio teismas neanalizavo. Teismas netinkamai taikė CK 4.126 straipsnio 1 dalies nuostatą ir neteisingai įvertino ieškovės galimybes nenustačius servituto naudotis jai priklausančiomis patalpomis, nes nevertino, ar sąnaudos, kurių reikia papildomam, nesuplanuotam įėjimui įrengti, gali būti vertinamos kaip normalios, palyginti su nepatogumais, kuriuos gali patirti tarnaujančio daikto savininkas.
  4. Teismas neteisingai išsprendė bylinėjimosi išlaidų klausimą. Išlaidos už advokato pagalbą priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio (toliau – Rekomendacijos). Pagal Rekomendacijų 11 punktą, teismas gali nukrypti nuo maksimalių dydžių, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Šiuo atveju ieškinys nedidelės apimties, nesudėtingas, dėl to advokato pagalbos išlaidos turi būti mažinamos.

20Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybėprašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, o ginčijamą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą. Nurodo, kad atsakovas jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių ieškovei atsirado žala, neatliko. Ieškovė kaip bendrasavininkė turėjo tokią pačią pareigą tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti bendrai priklausantį pastatą, tačiau tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde ieškovė siekia perkelti šią pareigą atsakovui. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad kaip bendrasavininkė ėmėsi veiksmų žalai išvengti. Dėl žalos dydžio, teismas teisingai sprendė, kad orientacinės darbų kainos skaičiavimai nepagrindžia turto vertės sumažėjimo dėl atsakovo neteisėtų veiksmų fakto ir dydžio. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jos ketinimą atlikti buto remonto realumą (pvz. sutarčių su rangovais ir pan.). Pagal CK 4.76 straipsnio nuostatas yra atlyginamos tik bendrasavininkio turėtos išlaidos išlaikant namo bendro naudojimo objektus, o asmeninę nuosavybę savininkas privalo prižiūrėti ir išlaidyti savo sąskaita. Įvertinus ieškovės reikalavimų dėl nuostolių priteisimo pagrįstumą, pažymėtina, jog ieškovė prašomų priteisti išlaidų realiai nepatyrė. Vien ieškovės pateikta buto remonto sąmata neįrodo, kad sąmatoje numatytos išlaidos yra ar bus realiai patirtos. Pažymi, kad atsakovės nurodyti argumentai dėl procesinės teisės normų pažeidimo yra nepagrįsti. Ieškovės minimas antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas nei patvirtino, nei paneigė bylai reikšmingas aplinkybes, nes ginčas kilo ne dėl fakto, ar bute yra, ar nėra pelėsio, bet dėl remonto išlaidų atlyginimo reikalavimo iš atsakovo pagrįstumo. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad orientacinis kainos paskaičiavimo aktas teisme nebuvo tiriamas, tačiau jis bet kokiu atveju negali būti laikomas oficialiu įrodymu, nes šis aktas numato tik orientacinę buto remonto kainą. Apeliantės pateiki duomenys apie jos sveikatos būklę neturėjo reikšmės bylai, nes ginčas kilęs dėl ieškovės turtui, o ne sveikatai neva padarytos žalos. Ieškovė prašo prijungti naują įrodymą, nurodydama, kad apie jį anksčiau nežinojo, nes nei atsakovas, nei AB „Cityservice“ ieškovei jo nepateikė. Tačiau nei atsakovas, nei trečiasis asmuo neturi pareigos informuoti apie kiekvieną priimamą dokumentą. Minėto dokumento nepateikimas pirmosios instancijos teisme buvo pačios ieškovės neatidumo ir nerūpestingumo rezultatas. Minėtas aktas priimtas dar 2010 metais, ieškovė turėjo visas galimybes jį pateikti pirmosios instancijos teismui. Be to, ieškovė nepagrindžia, kokias aplinkybes šiuo dokumentu ji nori įrodyti ir kodėl ji to negalėjo padaryti pirmosios instancijos teisme.

21Ieškovė atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo atsakovo skundžiamą sprendimo dalį palikti nepakeistą, o skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad atsakovo argumentas, jog ieškovė nepateikė į bylą įrodymų apie kitos galimybės nebuvimą yra klaidinantis. Ieškovė pateikė projektinius pasiūlymus, suderintus su Kultūros paveldo departamentu, taip pat pateikė Kultūros paveldo departamento raštą, kuriame nurodyta, jog laiptus patekimui į palėpę galima projektuoti tik per vakarinį fasadą. Iš žemės sklypo, kuriame yra pastatas, plano matyti, kad vakarinėje pastato dalyje pastato ribos ir žemės sklypo riba sutampa, o tai reiškia, kad laiptus išorėje reikėtų projektuoti tretiesiems asmenims priklausančiame žemės sklype, kas akivaizdžiai sąlygotų didesnius trečiųjų asmenų teisių suvaržymus. Šiuo atveju ieškovei būtinas patekimas į jai priklausančias patalpas galimas tik per atsakovui priklausančias patalpas. Dėl statybą leidžiančių dokumentų, ieškovė nurodė, kad norint gauti leidimą rekonstruoti statinį, tarp kitų dokumentų reikia pateikti rekonstravimo projektą ir statinio bendraturčių sutikimą. Akivaizdu, kad neišsprendus servituto klausimų, ieškovė negali kreiptis dėl leidimo rekonstrukcijai, nes negalėtų pateikti privalomų dokumentų. Dėl galimybės ginčą išspręsti susitarimu, ieškovė nurodo, kad byloje yra įrodymai, patvirtinantys, jog VšĮ „Vilniaus butai“ buvo užantspaudavusi atsako buto laukines duris ir nesutiko suteikti raktų nuo šių durų, todėl ieškovė ilgą laiką negalėjo patekti į savo patalpas. 2008 m. gruodžio 17 d. Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos posėdžio protokolinis sprendimas, kuriuo ieškovei buvo leista naudotis koridoriumi, nėra prilyginamas servitutui, toks sprendimas bet kada gali būti atšauktas. Be to, būtina sąlyga norint teisiškai įforminti laiptų įrengimą yra servituto nustatymas. Tai, kad ieškovei buvo suteiktas leidimas naudotis koridoriumi patekimui į pastogės patalpas, dar nereiškia, kad ieškovei buvo sudarytos sąlygos įgyvendinti savo nuosavybės teises. Ieškovei reikia ne tik įeiti į atsakovo patalpas, bet ir jose įrengti laiptus, kuriais būtų galima patekti į pastogės patalpas, todėl servitutas yra objektyviai būtinas. Dėl atsakovo teisės nevaržomai įgyvendinti savo nuosavybės teises, ieškovė pažymi, kad savininko nuosavybė esant įstatymų nustatytoms sąlygoms gali būti apribota. Atsakovas, nepriimdamas sprendimo patalpas įrašyti į privatizuojamų objektų sąrašą, nei remontuoti pastatą, sukelia grėsmę, kad pastatas, esantis kultūros paminko teritorijoje, sugrius. Ieškovė siekia nustatyti servitutą, nes nori suderinti pastato rekonstrukcijos projektą, gauti pastato rekonstrukciją leidžiantį dokumentą ir pradėti pastato avaringumo požymių likvidavimą. Dėl servituto neatlygintinumo, teismas teisingai įvertino faktinę situaciją ir pagrįstai nustatė, kad servitutas neatlygintinas, nes nustatytas koridoriams patalpose, kuriomis atsakovas šiuo metu nesinaudoja, dėl servituto nustatymo atsakovui nekils jokie suvaržymai ir jam neteks dėl to patirti turtinių nuostolių. Pažymi, kad atsakovas nereiškė reikalavimo dėl servituto nustatymo galinčių atsirasti nuostolių atlyginimo, neteikė jokių įrodymų, pagal kuriuos būtų galima vertinti nuostolių atsiradimo galimybę ar jų dydį. Dėl bylinėjimosi išlaidų mažinimo ieškovė nurodė, kad nėra pagrindo jų mažinti, nes jos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, byla yra sudėtinga dėl savo apimties ir nagrinėjamų reikalavimų pobūdžio.

22IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Apeliaciniu skundu nėra skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria netenkintas ieškovės reikalavimas dėl 103 609 Lt bendrųjų konstrukcijų remontui priteisimo. Atsižvelgdama į aukščiau nurodytas apeliacinio proceso ribas, teisėjų kolegija dėl neapskųstos teismo sprendimo dalies nepasisako.

24Dėl servituto būtinumo ir servituto atlygintinumo

25Atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliaciniu skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nustatytas servitutas ieškovei vaikščioti atsakovei priklausančiomis patalpomis – koridoriais bei įrengti juose laiptus į palėpę. Nesutikimas su šia sprendimo dalimi grindžiamas iš esmės tuo, kad atsakovas ir taip neprieštarauja ieškovės patekimui į patalpą (koridorių), kad teismas netyrė galimybės ieškovei patekti į jai priklausančias patalpas kitu būdu, nei prašė ieškovė, kad nepagrįstai nustatytas neatlygintinas servitutas, nes dėl jo nustatymo atsakovė patirs nuostolių.

26Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK4.126 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra pažymėjęs, kad servitutas priverstinai gali būti nustatomas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2007). Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad servituto būtinumas turi būti objektyvus, įrodytas ir vienintelis būdas išspręsti daikto savininko interesų įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2007; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; kt.).

27Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė siekė pagrįsti servituto būtinumą. Byloje pateiktas laiptų įrengimo ir patekimo į palėpę projektą rengusios architektės raštas, kuriame nurodoma, kad patekimui į pastogę projektinių pasiūlymų stadijoje projektas suderintas su Kultūros paveldo departamentu prie Kultūros ministerijos, ir kad suderintas variantas yra vienintelis, kito įėjimo įrengti nėra galimybių, nes objektas yra Vilniaus miesto senamiestyje (1 t., 29 b. l.), taip pat Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2010 m. lapkričio 16 d. raštas (2 t., 29 b. l.), kuriame nurodoma, jog laiptus patekimui į palėpę būtų galima projektuoti tik per vakarinį fasadą, nepažeidžiant trečiųjų asmenų teisių. Visgi įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas neturėjo pakankamo pagrindo spręsti, jog ieškovė įrodė savo teiginius apie servituto būtinumą, kaip vienintelį būdą užtikrinti viešpataujančio daikto savininko teisių įgyvendinimą. Galima sutikti su atsakovės apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime iš tiesų neanalizavo ieškovės patekimo į patalpas alternatyvų ir nepasiūlė šalims pateikti papildomus alternatyvų buvimą (nebuvimą) patvirtinančius įrodymus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2010 m. lapkričio 16 d. rašte (2 t., 29 b. l.) nurodoma, jog laiptus patekimui į palėpę būtų galima projektuoti tik per vakarinį fasadą. Ieškovė pateikė savo poziciją, kodėl alternatyvūs patekimo į palėpę variantai nėra įmanomi, nurodydama tai, kad vakarinėje pastato dalyje pastato ribos ir žemės sklypo riba sutampa, todėl laiptus išorėje reikėtų projektuoti tretiesiems asmenims priklausančiame žemės sklype. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tiek laiptų įrengimas per atsakovui priklausančias patalpas, tiek laiptų įrengimas kitiems asmenims priklausančiame žemės sklype būtų susijęs su kitų asmenų (atsakovės arba kito sklypo savininko) teisėmis. Vien aplinkybė, kad gretimas žemės sklypas priklauso kitam savininkui nepaneigia laiptų įrengimo per vakarinį fasadą galimybės. Ieškovė nepateikė įrodymų apie tai, kokia gretimo sklypo savininko pozicija ir ar jai nepavyktų derybų būdų pasiekti susitarimo dėl laiptų įrengimo per vakarinį fasadą, o teismas nepasiūlė ieškovei pateikti papildomus jos reikalavimo pagrįstumą patvirtinančius įrodymus.

28Vertinant apeliacinio skundo argumentus, kad servituto nustatymas nėra būtinas, nes atsakovas ir taip neprieštarauja ieškovės patekimui į palėpę pro savo patalpas, pažymėtina, jog atsakovo pozicija dėl galimybės ieškovei naudotis atsakovo patalpomis siekiant patekti į palėpę kito ir iš esmės buvo prieštaringa. 2008 m. gruodžio 17 d. Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos posėdžio protokolu Nr. 200-49 atsakovas iš tiesų buvo nusprendęs neprieštarauti, kad ieškovė patekimui į jai nuosavybės teise priklausančią patalpą naudotųsi atsakovei priklausančiais laiptais ir koridoriumi. Tačiau 2009 m. vasario 20 d. raštu VšĮ „Vilniaus butai“ informavo ieškovę, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovės prašymą ir leisti jai naudotis koridoriumi ir laiptais. Šiuo metu VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre iš tiesų padarytas įrašas apie tai, kad leidžiama „V. B. naudotis Vilniaus miesto savivaldybei priklausančio buto, ( - ), koridoriumi, pažymėtu ind. 10-7“, o pati ieškovė taip pat neginčija, kad šiuo metu kliūčių jai patekti į palėpę nėra. Nepaisant to, šie argumentai savaime nepatvirtina servituto nereikalingumo, nes teismo sprendimu servitutas nustatytas ne tik įeiti ir vaikščioti atsakovei priklausančiai koridoriais, bet ir įrengti juose laiptus į palėpę. Laiptų įrengimui atsakovas prieštarauja. Be to, atsakovo vienašalis leidimas patekti ieškovei į savo patalpas per atsakovo koridorių nesukuria teisinio tikrumo, nes remiasi tik atsakovės, kaip daikto savininkės, valia. Bylos duomenys ir atsakovės atstovės pozicija apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu patvirtina, kad ruošiamas atsakovei priklausančio turto privatizavimas arba kitoks nuosavybės teisės perleidimas, o naujo savininko nesaistytų ankstesnio savininko vienašalis leidimas naudotis atsakovei priklausančiomis patalpomis. Pažymėtina taip pat tai, kad jei atsakovė ir šiaip neprieštarauja ieškovės naudojimuisi atsakovei priklausančiomis patalpomis, šalims nebūtų kliūčių servitutą nustatyti sandorio pagalba (CK 4.124 str. 1 d.) be teismo proceso, tuo tarpu šalių pozicija šioje byloje patvirtina, kad egzistuoja esminių nesutarimų tiek dėl naudojimosi atsakovei priklausančiomis patalpomis būtinumo, tiek dėl tokio naudojimosi apimties.

29Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija iš dalies sutinka su atsakovės apeliacinio skundo argumentu, kad ieškovė net ir nustačius servitutą negalėtų įsirengti laiptų, nes nėra gauti Statybos įstatyme nurodyti dokumentai, būtini laiptų įrengimui. Iš tiesų, vien servituto nustatymas dar nesudaro teisinio pagrindo pradėti laiptų įrengimo darbus. Nepaisant to, šis argumentas neturi teisinės reikšmės vertinant teismo sprendimo nustatyti servitutą teisėtumą ir pagrįstumą. Servituto nustatymas yra tik teisinis pagrindas naudoti svetimą nekilnojamąjį daiktą (CK 4.111 str.), o tokia teisė ieškovei yra būtina, siekiant pradėti viešojo administravimo procedūras, skirtas statybą (rekonstrukciją) leidžiantiems dokumentams gauti (Statybos įstatymo 23 str.). Šioje byloje nenagrinėjamas ginčas dėl laiptų įrengimo galimybės, nes šis klausimas priskiriamas statybą leidžiančius dokumentus išduodančių viešojo administravimo subjektų kompetencijai, o ginčai dėl šių subjektų sprendimų paprastai nagrinėjami administraciniuose teismuose.

30Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad atsakovė nesutinka su servituto nustatymu apskritai, tačiau tai nereiškia, kad esant nustatytam servitutui, ji atsisako atlyginimo už jį.

31Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje servituto nustatymo bylose nurodoma, kad civilinių teisinių santykių teisingumo ir interesų derinimo principai suponuoja servituto atlygintinumo prezumpciją – tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti kompensuojami dėl servituto patirti netekimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009). Kai viena šalių siekia servituto nustatymo kuo mažesnėmis jai sąnaudomis iš kelių galimų variantų, teisingo atlyginimo klausimas privalo būti svarstomas, net ir nesant pareikšto savarankiško reikalavimo atlyginti nuostolius CK 4.129 straipsnio pagrindu. Civiliniams teisiniams santykiams būdingas atlygintinumo principas. Tai reiškia, kad įgydama naudos viena šalis turi suteikti ekvivalentinę naudą kitą šaliai, nebent šalių susitarimu būtų nustatyta kitaip. Servituto turėtojas įgyja teisę naudotis svetimu daiktu, o šio daikto savininkas patiria atitinkamų teisių ribojimų, kurie turi būti kompensuojami. Taigi procesinė viešpataujančiojo daikto savininko pareiga kelti kompensacijos dydžio klausimą logiškai išplaukia iš reikalavimo siekti abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros. Šio reikalavimo turi laikytis ne tik bylą nagrinėjantis teismas, bet ir sąžininga proceso šalis, prašanti nustatyti servitutą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2011; 2012 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2012).

32Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovė, kaip viešpataujančiu siekiančio tapti daikto savininkė, nekėlė servituto atlygintinumo klausimo ir nesiūlė jokios kompensacijos už prašomą nustatyti servitutą. Analogiškai atsakovas nei savo procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžio metu nekėlė servituto atlygintinumo klausimo ir apie tai net neužsiminė. Servituto atlygintinumą atsakovas pirmą sykį paminėjo tik apeliaciniame skunde. Tačiau ir apeliaciniame skunde atlygintinumo argumentas keliamas abstrakčiai, net apytiksliai nenurodant dėl servituto nustatymo galimų patirti nuostolių ar prašomos kompensacijos dydžio. Pažymėtina, kad ir žodinio bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu atsakovo atstovė apie galimą atlyginimo už servitutą dydį nieko negalėjo paaiškinti. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolų matyti, kad šalys apie servituto atlygintinumą paaiškinimų neteikė, neįrodinėjo nei atlygintinio, nei neatlygintinio servituto būtinybės. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo sprendime jau daroma išvada, kad servitutas yra neatlygintinis, nes dėl servituto nustatymo atsakovei nekils jokie suvaržymai, jai neteks dėl to patirti ir turtinių nuostolių, atsakovė nepateikė reikalavimo dėl atlyginimo už naudojimąsi servitutu.

33Teismas pagrindžia sprendimą tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje (CPK 263 str. 2 d.). Priimdamas sprendimą, teismas įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar ieškinys yra tenkintinas (CPK 265 str. 1 d.). Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė nuostolių atlyginimo dėl servituto nustatymo pirmosios instancijos teisme nereikalavo. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šalys nevykdė įrodinėjimo pareigos (CPK 178 str.), ir nekeldamos servituto atlygintinumo klausimo nesudarė sąlygų teismui išsiaiškinti visas teisiškai reikšmingas aplinkybes. Pažymėtina, kadegzistavo ieškovės procesinė pareiga ieškinyje nurodyti, ar prašomas nustatyti neatlygintinis servitutas, o jei atlygintinis – koks galimas kompensacijos dydis siūlomas. Analogiškai atsakovė, atsikirsdamas į ieškovės poziciją, turėjo teikti savo argumentus ir įrodinėti savo galimų nuostolių dydį.

34CPK 8 straipsnis įtvirtina bendradarbiavimo principą, kurio esmė ta, kad teismas, CPK nustatyta tvarka bendradarbiaudamas su dalyvaujančiais byloje asmenimis, imasi priemonių, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta. Remiantis CPK 225 straipsnio 1 punktu teismas, pasirengimo nagrinėti bylą stadijoje prireikus patikslina arba paskirsto šalių naštą įrodinėti. CPK 160 straipsnio 1 dalies 3 punktas įtvirtina teismo posėdžio pirmininko teisę nagrinėjant bylą žodinio proceso tvarka, užduoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims, reikalauti iš jų paaiškinimų, nurodyti jiems aplinkybes, kurias būtina nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą, pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus.

35Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nevykdė CPK įtvirtintos bendradarbiavimo ir išaiškinimo pareigos, bei, nustatęs, kad šalys nekelia ir neįrodinėja servituto atlygintinumo klausimo, nors šį klausimą būtina išspręsti teismo sprendimu, nepasiūlė šalims teikti paaiškinimus ir kitus įrodymus dėl tų aplinkybių. Servituto atlygintinumo klausimas liko neišnagrinėtas pirmosios instancijos teismo posėdyje, su servituto atlyginimu susijusios aplinkybės liko neištirtos, o nustatydamas neatlygintinį servitutą pirmosios instancijos teismas priėmė „siurprizinį“ sprendimą, nors prieš tai turėjo pasiūlyti šalims teikti atitinkamus paaiškinimus ir įrodymus. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo daryti išvados, kad dėl servituto nustatymo atsakovei nekils jokie suvaržymai, neteks patirti ir turtinių nuostolių, nes šios aplinkybės bylos nagrinėjimo metu nebuvo įrodinėjamos ir nustatinėjamos.

36CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas įpareigoja apeliacinės instancijos teismą panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors apeliacinis instancijos teisme taip pat galima įrodinėti faktines bylos aplinkybes, tačiau bylos esmė turi būti atskleista pirmosios instancijos teisme, nes tą esmę atskleidus tik apeliacinės instancijos teisme šios instancijos teismas iš esmės veiks kaip pirmosios instancijos teismas, o šalys de facto praras teisę į apeliaciją. Bylos esmės atskleidimas apeliacinės instancijos teisme taip pat prieštarautų CPK įtvirtintai ribotos apeliacijos prigimčiai (CPK 312, 314, 320 str.). Nagrinėjamoje byloje kompleksiškai reikia įvertinti du susijusius klausimus: galimybė įgyvendinti ieškovės teises alternatyviais būdais, nenustačius servituto, o jei servituto būtinybė bus nustatyta – ar servitutas turi būti atlygintinas, ir jei taip – koks to atlyginimo dydis. Šių aplinkybių negali nustatyti apeliacinės instancijos teismas, nes šalims nepateikus jokių įrodymų apie nuostolių dydį servituto atlygintinumo klausimo nagrinėjimas reikštų šios bylos dalies nagrinėjimą iš naujo visais aspektais. Kaip minėta, aplinkybės, susijusios su reikalaujamo servituto būtinumu, tai yra su galimu laiptų įrengimu per vakarinį fasadą, šalių taip pat nebuvo įrodinėjamos ir analizuojamos pirmosios instancijos teismo proceso metu. Tai lemia, jog teismo sprendimo dalis, kuria nustatytas neatlygintinis servitutas, naikinama, ir ši bylos dalis perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).

37Dėl nuostolių, padarytų ieškovės nuosavybei, atlyginimo

38Ieškovė apeliaciniu skundu ginčija teismo sprendimo dalį, kuria netenkintas jos reikalavimas dėl 29 828 Lt nuostolių, padarytų jos nuosavybei, atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo atsakovės neteisėtus veiksmus, tačiau atmetė šią ieškinio dalį tuo pagrindu, kad ieškovė neįrodė patirtos žalos. Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ji neįrodė nuostolių, ir nurodo, kad kai šalys nesutaria dėl nuostolių, konkretų jų dydį nustato teismas. Tuo tarpu atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė neigia ne tik žalą, bet ir savo neteisėtus veiksmus, nurodydama, kad ieškovei tenka tokia pati pareiga prižiūrėti pastatą, o ji šią pareigą siekia perkelti vien atsakovei.

39Apeliacinės instancijos teismo rėmimasis faktais ir įrodymais, neminimais apeliaciniame skunde, tačiau nurodytais kitos šalies, atsikertančios į apeliacinį skundą, nelaikomas išėjimu už apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/01). Atsižvelgdama į tai, kad atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą neigia ne tik žalą, bet ir kitas civilinės atsakomybės sąlygas, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama ieškovės apeliacinį skundą, pasisako dėl visų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo.

40CK 4.76 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą. CK 4.83 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad buto ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Remiantis CK 4.83 straipsnio 2 dalies 1 punktu, buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) taip pat turi teisę imtis būtinų priemonių be kitų savininkų (naudotojų) sutikimo, kad būtų išvengta žalos ar pašalinta grėsmė bendrojo naudojimo objektams, ir reikalauti iš kitų buto ir kitų patalpų savininkų atlyginti išlaidas, proporcingas šių savininkų bendrosios dalinės nuosavybės daliai.

41Ieškovė reikalavimą dėl nuostolių, padarytų jos butui, atlyginimo grindė tuo, kad atsakovė vengia išspręsti klausimą dėl prisidėjimo prie pastato bendrųjų konstrukcijų remonto, o dėl defektinių pastato konstrukcijų padaryta žala jos butui.

42Bendraturčio neteisėtais veiksmais žalos gali būti padaroma ne tik bendram daiktui, bet ir pačiu bendru daiktu, kaip antai, kai, netinkamai eksploatuojant bendrą daiktą, sužalojama bendraturčio asmeninė nuosavybė. Tokiu atveju atsakyti turės visi bendraturčiai, o atlygintinos žalos dydis turėtų būti mažinamas nukentėjusiam bendraturčiui, kuris taip pat yra atsakingas už tinkamo bendro daikto eksploatavimo užtikrinimą, tenkančia dalimi.

43Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pareiga remontuoti bendrąsias pastato konstrukcijas tenka abiems bendrasavininkiams, t. y. ne tik atsakovei, bet ir pačiai ieškovei (CK 4.83 str. 3 d.). Bylos medžiaga iš dalies patvirtina ieškovės argumentus, kad atsakovė vengia prisidėti prie pastato bendrųjų konstrukcijų remonto. Dar 2006 m. liepos 10 d. Statinio dalies būklės aktu konstatuoti esminiai pastato konstrukcijų trūkumai (1 t., 34-36 b. l.).2009 m. rugsėjo 11 d. raštu atsakydama į ieškovės raginimą prisidėti prie pastato remonto Vilniaus miesto savivaldybės administracija nurodė, kad kadangi butas ( - ) pripažintas netinkamas gyventi, pavesta perduoti patalpas į Turto departamentą, kuris teisės aktų nustatyta tvarka vykdys šių patalpų privatizavimą. Būsimas šių patalpų savininkas kartu su buto ( - ) savininku galės spręsti namo remonto klausimus (1 t., 25 b. l.). 2010 m. sausio 20 d. aktu statinys pripažintas avariniu (1 t., 169 b. l.). 2010 m. lapkričio 4 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Statinio techninės priežiūros patikrinimo aktu vėlgi konstatuoti esminiai pastato konstrukcijų trūkumai ir nurodytas reikalavimas nedelsiant atlikti eilę darbų (2 t., 61-62 b. l.). Nepaisant to, kad atsakovei neabejotinai buvo žinoma pastato būklė, beveik trejus metus nesiimta jokių žingsnių pastato būklei pagerinti, teismo posėdžio metu atsakovo atstovė negalėjo paaiškinti, koks galimas tolesnis pastato likimas, ar savivaldybė ketina prisidėti prie pastato remonto. Skirtingai nei teigiama atsiliepime į apeliacinį skundą, ieškovė nesiekė pareigos prižiūrėti pastatą perkelti vienašališkai atsakovei. Ieškovė ėmėsi iniciatyvos ir atliko pastato konstrukcijų tyrimus, pateikė sąmatą pastato remontui ir siūlė atsakovei lygiomis dalimis dalyvauti remontuojant pastatą. CK 4.83 straipsnyje įtvirtinta buto savininko teisė imtis būtinų priemonių be kitų savininkų (naudotojų) sutikimo, kad būtų išvengta žalos ar pašalinta grėsmė bendrojo naudojimo objektams, ir reikalauti iš kitų buto ir kitų patalpų savininkų atlyginti išlaidas, proporcingas šių savininkų bendrosios dalinės nuosavybės daliai, nereiškia buto savininko pareigos imtis tokių priemonių. Juolab, kad savo iniciatyva imtis bendrųjų konstrukcijų remonto ir vėliau reikalauti atlyginti išlaidas, proporcingas bendrosios dalinės nuosavybės daliai, galėtų reikšti didelę pradinę finansinę naštą bendrasavininkiui ir didelę riziką, jog jo vienašališkai padarytos išlaidos ilgą laiką nebus atlygintos ir dėl jų atlyginimo gali tekti bylinėtis teisme. Nepasinaudojimas teise vienašališkai imtis būtinųjų priemonių, kad būtų išvengta žalos (CK 4.83 str. 2 d. 1 p.) nereiškia, jog prarandama teisė reikalauti neteisėtais veiksmais padarytų nuostolių atlyginimo. Atsižvelgdama į šioje byloje nustatytas aplinkybes, į tai, kad nuo pastato avarinės būklės konstatavimo praėjo nepateisinamai ilgas laiko tarpas, į ieškovės iniciatyvą imtis pastato bendrųjų konstrukcijų remonto ir į atsakovės pasyvų elgesį (nei sutinkant statinį remontuoti, nei įtraukiant jį į privatizuotinų objektų sąrašą) bei neaiškią tolesnę perspektyvą, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad savivaldybės neveikimas, nesiimant priemonių bendrųjų konstrukcijų remontui, yra neteisėtas. Pažymėtina be to aplinkybė, kad atsakovė yra ne tik įprastinė bendrasavininkė, bet tuo pačiu ir viešojo administravimo subjektas, kuriam pavesta savarankiškoji savivaldybės funkcija įstatymų nustatyta tvarka atlikti statinių naudojimosi priežiūrą (Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 21 p.). Tai lemia, kad bendrasavininkių santykiuose savivaldybė yra „stipresnis“ subjektas, kuris neturėtų siekti visos atsakomybės už statinį perkelti kitam bendrasavininkiui. Nepagrįstas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytas argumentas, kad dėl to, jog turtą atnaujinti ekonomiškai netikslinga, turto remontas pažeistų racionalumo ir efektyvumo principus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad statinio pripažinimas avariniu neatleidžia atsakovės kaip bendrasavininkės nuo pareigų spręsti jai nuosavybės teise priklausančio turto likimą. Atsakovės atstovė apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, kad statinio nugriovimo galimybė nėra svarstoma, vadinasi neišvengiamai teks statinį remontuoti. Nepateisinamai ilgai besitęsiantis atsakovės neveikimas padaro kitą bendrasavininkį „situacijos įkaitu“, o tai neatitinka sąžiningo civilinių teisių įgyvendinimo principo (CK 1.5 str.).

44Kadangi už statinio priežiūrą yra atsakingi abu bendrasavininkiai proporcingai savo daliai bendrojoje nuosavybėje (CK 4.75 str. 1 d.), atitinkamai proporcingai jų daliai bendrojoje nuosavybėje kiekvienam tenka kaltės dalis, susijusi su bendrųjų konstrukcijų defektais padaryta žala.

45Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimą atlyginti žalą, konstatavęs, kad ieškovė neįrodė kokia dalimi buto vertė sumažėjo būtent dėl pastato bendrųjų konstrukcijų defektų savalaikio nepašalinimo, o ne dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, dėl normalaus buto nusidėvėjimo.

46Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad žala (nuostoliai) civilinės atsakomybės atveju gali būti turto sugadinimas. Ją patvirtina turtui pataisyti reikalingos lėšos, kurios gali būti išlaidos, jeigu remontas jau atliktas, arba būsimo remonto kaštai (sąnaudos), jeigu remontas dar neatliktas. Lėšų panaudojimas turi būti susijęs su sugadinimų pašalinimu, todėl pagal pateiktas remonto sąmatas ar skaičiavimus teismas gali reikalauti papildomų įrodymų, patvirtinančių, kad visi sąmatoje nurodyti darbai yra susiję su sugadinimų pašalinimu. Jeigu ne visi sąmatoje nurodyti darbai ar medžiagos yra susiję su sugadinimų pašalinimu (nėra susiję priežastiniu ryšiu), tai teismas atkreipia į tai dėmesį ir siūlo šaliai pateikti įrodymus, kad visi sąmatoje nurodyti darbai yra susiję su padarytos žalos pašalinimu. Jeigu šalis tokių įrodymų nepateikia, tai teismas turi atmesti tokiems remonto darbams numatytas sąnaudas kaip neįrodytas priežastiniu ryšiu su sugadinimais, o jeigu skaičiavimai sudėtingi – pasiūlyti, kad šalis atliktų ekspertizę ar pateiktų kitokių įrodymų dėl tam tikrų sąmatos dalių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2008).

47Nagrinėjamoje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog UAB „Elvora“ parengta sąmata nėra pakankamas įrodymas, patvirtinantis buto vertės sumažėjimą būtent dėl bendrųjų konstrukcijų trūkumų. Iš sąmatos nėra aišku, ar atitinkami darbai tikrai galėtų būti nulemti per bendrąsias konstrukcijas prasisunkusios drėgmės. Nėra pakankamas įrodymas ir antstolės atlikto faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, nes juo tik konstatuojama esama buto būklė, tačiau nėra aišku, kuriuos defektus nulėmė natūralus nusidėvėjimas, o kuriuos bendrųjų konstrukcijų trūkumai. Nepaisant to, šis įrodymų trūkumas savaime nesudaro pagrindo iškart atmesti žalos atlyginimo reikalavimą, nes pats žalos faktas byloje nėra paneigtas. Pirmosios instancijos teismas nesiūlė ieškovei pateikti papildomus įrodymus, kad visi sąmatoje nurodyti darbai yra susiję su padarytos žalos pašalinimu. Ieškovės apeliaciniame skunde iš esmės teisingai nurodoma, kad jeigu šalis negali nuostolių dydžio tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nuostolių dydis ir konkrečių sąmatoje nurodytų darbų poreikis dėl bendrųjų konstrukcijų defektų taip pat nebuvo nustatinėjamas. Dėl šios priežasties viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – žalair jos dydis – liko neatskleista, ir pagal byloje esančius įrodymus žalos dydžio neįmanoma nustatyti apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Tai lemia, jog apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimo dalį ir grąžinti bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nagrinėjant bylos dalį dėl nuostolių dydžio pakartotinai pirmosios instancijos teisme, šalims turi būti sudaryta galimybė pateikti papildomus įrodymus ir pasisakyti dėl konkretaus nuostolių dydžio, o taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, kad šalių kaltės laipsnis dėl vienam iš bendrasavininkių padarytos žalos yra proporcingas jų daliai bendrojoje nuosavybėje.

48Kaip minėta, neapskųsta teismo sprendimo dalis, kuria netenkintas ieškovės reikalavimas priteisti 103 609 Lt bendrųjų konstrukcijų remontui, nebuvo apeliacijos objektu, todėl ši teismo sprendimo dalis lieka galioti.

49Dėl bylinėjimosi išlaidų

50Kadangi bylos dalis, dėl kurios buvo paduoti apeliaciniai skundai, perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nepasisako. Teismo sprendimo dalis, kuria išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, taip pat naikinama, tam, kad nagrinėdamas bylos dalį iš naujo teismas galėtų paskirstyti bylinėjimosi išlaidas priklausomai nuo bylos procesinės baigties.

51Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Nutarė

52Ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus iš dalies patenkinti.

53Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 23 d. sprendimo dalį, kuria nustatytas servitutas, kuria netenkintas reikalavimas atlyginti nuostolius, padarytus ieškovės butui, ir kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovė V. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė nustatyti... 5. Ieškovė nurodė, kad gyvenamasis namas, esantis adresu ( - ), turi du... 6. Ieškovė taip pat nurodė, kad, būdama teisėta pastogės patalpų... 7. Ieškovė taip pat nurodė, kad 2006 m. liepos 10 d. Statinio dalies būklės... 8. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu į ieškinį prašė jį... 9. Dėl reikalavimo priteisti remonto išlaidas atsakovas pažymėjo, kad... 10. Tretysis asmuo AB „City Service“ atsiliepime į ieškinį nurodė, kad... 11. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 12. Vilniaus apygardos teismas 2011m. vasario 23 d. sprendimu ieškinį patenkino... 13. Dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovo 103 609 Lt bendrųjų... 14. Teismas taip pat nurodė, kad dėl teisės aktuose įtvirtintos savivaldybės... 15. Dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovo 29 828 Lt nuostolių... 16. Dėl reikalavimo nustatyti servitutą teismas sutiko su ieškovės argumentais,... 17. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai... 18. Ieškovė V. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo... 19. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo panaikinti... 20. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto... 21. Ieškovė atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo atsakovo... 22. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai... 23. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame... 24. Dėl servituto būtinumo ir servituto atlygintinumo... 25. Atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliaciniu skundu skundžiama... 26. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK4.126 straipsnio 1 dalies... 27. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė siekė pagrįsti servituto... 28. Vertinant apeliacinio skundo argumentus, kad servituto nustatymas nėra... 29. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija iš dalies sutinka su atsakovės... 30. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad atsakovė nesutinka su servituto... 31. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje servituto nustatymo... 32. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad... 33. Teismas pagrindžia sprendimą tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios... 34. CPK 8 straipsnis įtvirtina bendradarbiavimo principą, kurio esmė ta, kad... 35. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nevykdė CPK įtvirtintos... 36. CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas įpareigoja apeliacinės instancijos... 37. Dėl nuostolių, padarytų ieškovės nuosavybei, atlyginimo ... 38. Ieškovė apeliaciniu skundu ginčija teismo sprendimo dalį, kuria netenkintas... 39. Apeliacinės instancijos teismo rėmimasis faktais ir įrodymais, neminimais... 40. CK 4.76 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai... 41. Ieškovė reikalavimą dėl nuostolių, padarytų jos butui, atlyginimo grindė... 42. Bendraturčio neteisėtais veiksmais žalos gali būti padaroma ne tik bendram... 43. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pareiga remontuoti... 44. Kadangi už statinio priežiūrą yra atsakingi abu bendrasavininkiai... 45. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimą atlyginti žalą,... 46. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad žala (nuostoliai) civilinės... 47. Nagrinėjamoje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija iš esmės... 48. Kaip minėta, neapskųsta teismo sprendimo dalis, kuria netenkintas ieškovės... 49. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 50. Kadangi bylos dalis, dėl kurios buvo paduoti apeliaciniai skundai, perduodama... 51. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 52. Ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus iš dalies patenkinti.... 53. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 23 d. sprendimo dalį, kuria...