Byla 1A-28-185/2015

1Procesinio sprendimo kategorija

2Panevėžys

31.2.14.5.3;2.4.8.

4Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Jolantos Raščiuvienės ir Artūro Ridiko, sekretoriaujant Daivai Benevičiūtei, dalyvaujant: prokurorui Pauliui Jasiukaičiui, nuteistajam B. Č., jo gynėjui advokatui Arvydui Aleknai, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės Danutės Šleivaitės apeliacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio, kuriuo B. Č. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d., BK 155 str. 2 d. ir jam paskirtos bausmės: pagal BK 140 str. 2 d. - laisvės apribojimas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, ir paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant jį per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos išklausyti visą šių programų kursą, pagal BK 155 str. 2 d. – 6 MGL (780 Lt) bauda. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d. ir 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir B. Č. paskirta galutinė bausmė - laisvės apribojimas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, ir paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant jį per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos išklausyti visą šių programų kursą. Vadovaujantis BK 641 str., B. Č. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir jam paskirta galutinė bausmė – laisvės apribojimas aštuoniems mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, ir paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant jį per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos išklausyti visą šių programų kursą. Į atliktos bausmės laiką įskaitytas laikas, nuteistojo išbūtas laikinajame sulaikyme (2 paros) ir laikoma, kad nuteistasis atliko 4 laisvės apribojimo dienas. B. Č. pagal BK 145 str. 1 d. išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 1 p.).

5Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

6B. Č. pagal BK 140 str. 2 d. ir 155 str. 2 d. nuteistas už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2014 m. spalio 29 d., apie 17 val., Biržų r., ( - ) k., savo sodybos ūkiniame pastate, tarpusavio konflikto su sutuoktine A. Č. metu, tyčia sugriebdamas žmonai A. Č. už plaukų ir pešdamas, taip sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą, nukentėjusiąją A. Č. išplūsdamas necenzūriniais žodžiais, tokiu būdu žodžiu užgauliai pažemindamas, ją neviešai įžeidė.

7B. Č. taip pat buvo perduotas teismui jį kaltinant pagal BK 145 str. 1 d., t. y. kaltinant tuo, kad jis tuo pat metu ir toje pačioje vietoje, grasindamas užmušti, o dėl pavartoto fizinio smurto sudarydamas pakankamą pagrindą manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas, grasino nužudyti žmogų - nukentėjusiąją A. Č., tačiau skundžiamu nuosprendžiu pagal šį kaltinimą išteisintas, jam nepadarius šios veikos (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

8Išteisindamas B. Č. pagal BK 145 str. 1 d. apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad šia nusikalstama veika siekiama padaryti poveikį nukentėjusiojo asmens psichikai, sukeliant jam baimę dėl grėsmės gyvybei ir sveikatai. Kvalifikuojant veiką pagal šį baudžiamojo kodekso straipsnį, būtina nustatyti, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-26/2010). Taigi nustatant grasinimo realumą būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad kaltininkas iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (kad tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.). Apylinkės teismo nuomone, B. Č. kaltė pagal BK 145 str. 1 d. nepasitvirtino. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad be nukentėjusiosios parodymų, byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog B. Č. realiai grasino nukentėjusiajai ją nužudyti ir kad buvo realus pagrindas jai bijoti tokio grasinimo įgyvendinimo. Nukentėjusioji A. Č. parodė, kad B. Č. pasakė jai, jog ją paleis į sieną, ir tai jai pasirodė kaip realus grasinimas. Kartu nukentėjusioji nurodė ir tai, kad jeigu būtų nepabėgusi, sutuoktinis būtų ją sumušęs. Tačiau duomenų, kad B. Č. būtų vijęsis nukentėjusiąją, kai ji ištrūko, nėra. B. Č. nuo pat pradžių neigė grasinęs nužudyti žmoną, nors pripažino, kad išsakė jos atžvilgiu necenzūrinius žodžius, o jei ir pasakė, kad užmuš, tai tikrai ne todėl, kad norėjo žmoną užmušti, o tai buvo spontaniškai išsprūdę žodžiai. Po įvykio nuėjo miegoti. Apylinkės teismas taip pat pažymėjo, jog nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir abejonėmis, o visos aplinkybės, kurios nėra aiškiai nustatytos ir įrodytos, yra vertinamos kaltinamojo naudai. Todėl B. Č. dėl kaltinimo pagal BK 145 str. 1 d. išteisinamas, jam nepadarius šios veikos (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

9Apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorė Danutė Šleivaitė prašo pakeisti Biržų rajono apylinkės teismo nuosprendį ir B. Č. pripažinti kaltu padarius ir nusikaltimą, numatytą BK 145 str. 1 d., bei jį nubausti 10 MGL (1300 Lt) bauda. Netaikyti B. Č. BK 641 str. numatyto bausmės sumažinimo vienu trečdaliu. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

10Nurodo, kad teismo nuosprendis turi būti pakeistas, kadangi buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, o nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Teigia, jog teismas nuosprendyje teisingai nurodė, jog kvalifikuojant veiką pagal BK 145 str., būtina nustatyti, kad nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiosios būsenos. Nustatant grasinimo realumą būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad kaltininkas iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį. Nurodo, kad teismas šiame epizode išimtinai rėmėsi B. Č., kuris įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir kuriam buvo nustatytas 1,75 promilės girtumas, parodymais, tačiau nepagrįstai suabejojo nukentėjusiosios parodymais dėl grasinimo ją nužudyti, nors dėl kitų dviejų nusikalstamų veikų nukentėjusiosios A. Č. parodymai teismui abejonių nekėlė. Nagrinėjamu atveju grasinimas nužudyti buvo pasakytas konkrečiam asmeniui – nukentėjusiajai A. Č.. Išsakęs grasinimą nužudyti B. Č. ėmėsi konkrečių smurtinių veiksmų: nukentėjusiąją A. Č. sugriebė už drabužių, o jai išsirengus iš megztinio ir likus pusnuogei, sugriebė ją už plaukų ir už jų tempė. Tik dėl B. Č. girtumo nukentėjusioji sugebėjo ištrūkti ir pabėgti nuo jo. Šie smurtiniai B. Č. veiksmai, prokurorės nuomone, patvirtina jo išsakyto nukentėjusiajai grasinimo realumą. Nurodo, kad smurtinių veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu vartojimą pripažino ir nuteistasis. Taip pat jis pripažino, kad ne viską prisimena. Nukentėjusioji buvo įbauginta, išsigandusi, ji net nesugebėjo pati paskambinti policijai ir pranešti apie įvykį, o tai padarė jos sūnus. Nuteistasis būtent ir siekė įbauginti nukentėjusiąją. Mano, kad ta aplinkybė, jog B. Č., pabėgus nukentėjusiajai, jos nesivijo, o nuėjo miegoti, nešalina jo atsakomybės pagal BK 145 str. 1 d., kadangi šio nusikaltimo sudėtis yra formali – baigtumo momentas siejamas su grasinimo pareiškimo paskelbimu, apie kurį sužino nukentėjusysis. Tai bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Mano, kad B. Č. veiksmai atitinka BK 145 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymius. Kadangi B. Č. neprisipažino kaltas dėl nusikaltimo, numatyto BK 145 str. 1 d., jam negali būti taikomas BK 641 str.

11Atsiliepime į apeliacinį skundą B. Č. advokatas Laimutis Zaukevičius nurodo, kad prokurorės skundas yra nepagrįstas, kadangi B. Č. savo žmonos nenorėjo ir niekada nenorės užmušti. Su žmona susitaikė ir su ja kartu gyvena toliau. 2014-10-29 negrasino žmonos užmušti. B. Č. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 145 str. 1 d., sudėties požymių.

12Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, o B. Č. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

13Apeliacinis skundas atmetamas.

14Apeliaciniu skundu ginčijamas tik pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl B. Č. išteisinimo pagal BK 145 str. 1 d. ir prašoma pakeisti šią nuosprendžio dalį, pripažįstant B. Č. kaltu dėl grasinimo nužudyti pagal BK 145 str. 1 d. (skundžiamu nuosprendžiu jis nuteistas už nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 str. 2 d. ir 155 str. 2 d., padarymą), todėl teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.).

15Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatyta taisykle, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir prokuroras, kaip ir šiuo konkrečiu atveju, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau jo įrodymų vertinimas teismui nėra privalomas.

16Aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamąją bylą bei pirmosios instancijos teismo sprendimą išteisinti B. Č. dėl veikos, numatytos BK 145 str. 1 d., padarymo, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus, padarė teisingas išvadas ir priėmė pagrįstą procesinį sprendimą, išteisindamas B. Č. pagal BK 145 str. 1 d., jam nepadarius šios nusikalstamos veikos. Kolegijos vertinimu, visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant klausimą dėl B. Č. kaltumo bei baudžiamosios atsakomybės pagal minėtą baudžiamąjį įstatymą, nustatytos nepažeidžiant BPK 20 str. 3 ir 4 d. įtvirtintų įrodymų tyrimo ir tikrinimo taisyklių. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas įvertino visus įrodymus kaip visumą, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas prioritetinės reikšmės, ir padarė motyvuotas išvadas, su kuriomis visiškai sutinka ir aukštesnės instancijos teismas. Kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad apylinkės teismas, tirdamas byloje surinktus duomenis ir juos vertindamas, nesilaikė BPK 20 str. nuostatų, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių ar netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

17BK 145 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika siekiama padaryti poveikį nukentėjusiojo asmens psichikai, sukeliant jam baimę dėl grėsmės gyvybei ir sveikatai. Kvalifikuojant veiką pagal šį baudžiamojo kodekso straipsnį, būtina nustatyti, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-26/2010). Taigi nustatant grasinimo realumą būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad kaltininkas iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (kad tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.). Be to, kaltininkas turi suprasti, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti, ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos, t. y. ši veika padaroma tik tiesiogine tyčia.

18Kaip matyti iš apeliacinio skundo, prokurorė, ginčydama pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą išteisinti B. Č. pagal BK 145 str. 1 d., pateikia savitą byloje esančių įrodymų įvertinimą, tvirtindama, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina B. Č. kaltę pagal jam pareikštą kaltinimą dėl grasinimo nužudyti pagal BK 145 str. 1 d. Tačiau kolegija, priešingai nei prokurorė, šiuo atveju visiškai sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamoje byloje esantys duomenys B. Č. kaltės dėl grasinimo nužudyti pagal BK 145 str. 1 d. niekaip nepatvirtina.

19Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas pagrįstai pripažino, jog išskyrus B. Č. sutuoktinės nukentėjusiosios A. Č. parodymus, kad girtas vyras grasino ją užmušti, t. y. „paleisti ją į sieną“, byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog B. Č. realiai grasino nukentėjusiajai ją nužudyti ir kad buvo realus pagrindas jai bijoti tokio grasinimo įgyvendinimo. Pats B. Č. viso proceso metu neigė grasinęs savo žmonai ją užmušti, nors pripažino, jog buvo sugriebęs jai už megztinio ir jos atžvilgiu išsakė necenzūrinius žodžius, taip pat jis galimai jai buvo sugriebęs už plaukų, o, jeigu ir pasakė, kad užmuš, tai, pasak B. Č., tikrai ne todėl, kad norėjo žmoną užmušti, tai buvo spontaniškai išsprūdę žodžiai. Jis po šio įvykio nuėjo miegoti. Kitų įrodymų, kurie patvirtintų B. Č. inkriminuojamą grasinimo nužudyti nukentėjusiąją veiksmą, nagrinėjamoje byloje nėra. Be to, nukentėjusiosios A. Č. parodymai rodo, kad apie grasinimo realumą ji sprendė iš to, kad tai buvo nebe pirmas kartas, kai jos sutuoktinis taip elgėsi. Pasak nukentėjusiosios, kai jos vyras būna išgėręs, jis tampa agresyvus, o kai negeria, jis būna normalus. Nukentėjusioji parodė ir tai, kad šis kartas taip pat nebuvo pirmas, kai sutuoktinis prieš ją smurtavo. Policijai pareiškimo anksčiau rašiusi nebuvo, nes vyras pažadėdavo daugiau taip nesielgti. Nors vyras jos atsiprašė (teisiamojo posėdžio metu), tačiau ji žino, kad kitą dieną vėl bus tas pats. Taigi iš šių nukentėjusiosios parodymų seka, kad B. Č. jai grasina jau nebe pirmą kartą, tačiau kuo nagrinėjamas atvejis skiriasi nuo kitų ankstesnių B. Č. jos atžvilgiu neva išsakytų grasinimų ir kodėl būtent šį atvejį ji vertina kaip nusikalstamai pavojingą, iš nukentėjusiosios parodymų nėra aišku. Taigi atsižvelgusi į šias aplinkybes kolegija daro išvadą, kad B. Č. A. Č. atžvilgiu išsakytas grasinimas negalėjo būti netikėtas nukentėjusiajai. Priešingai, iš jos parodymų matyti, kad ankstesnių sutuoktinio grasinimų nukentėjusioji nelaikė realiais, kurie jos atžvilgiu galėjo būti įvykdyti. Tai verčia abejoti tuo, kad ir nagrinėjamu atveju nukentėjusioji jai išsakytą grasinimą suvokė kaip realų. Taigi atsižvelgusi į paminėtas aplinkybes kolegija neturi pakankamo pagrindo manyti, kad aptariamo įvykio metu nukentėjusioji A. Č. tikėjo, jog B. Č. jai išsakyti grasinimai jos atžvilgiu buvo realūs ir kad jie gali būti įvykdyti. Taip pat negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad B. Č. veiksmai, sekę po išsakyto grasinimo (sugriebė nukentėjusiąją už drabužių, o jai išsirengus iš megztinio ir likus pusnuogei, sugriebė ją už plaukų ir už jų tempė), patvirtina, kad B. Č. išsakytas grasinimas buvo realus ir buvo pagrindas jo bijoti. Atsižvelgus į pirmiau jau aptartus nukentėjusiosios parodymus darytina išvada, kad tokie jos sutuoktinio veiksmai nukentėjusiajai taip pat nebuvo netikėti, nes, kaip ji pati nurodė, sutuoktinis prieš ją smurtauja jau ne pirmą kartą. Nukentėjusioji taip pat parodė, kad jeigu ji nebūtų pabėgusi, sutuoktinis ją būtų sumušęs. Nors B. Č. neigia anksčiau smurtavęs prieš sutuoktinę, tačiau patvirtino, kad tarp jų barnių pasitaikydavo. Taigi kolegija, įvertinusi visas pirmiau aptartas aplinkybes, atsižvelgusi į nukentėjusiosios ir B. Č. tarpusavio santykius, daro išvadą, jog šiuo konkrečiu atveju byloje esantys duomenys nėra pakankami konstatuoti, kad B. Č. grasinimas nužudyti buvo realus ir kad nukentėjusioji turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog grasinimas gali būti realizuotas. Be to, atsižvelgusi į pirmiau aptartų aplinkybių kontekstą, kolegija neturi pagrindo netikėti atsiliepime į apeliacinį skundą bei B. Č. apeliacinės instancijos teisme nurodytomis aplinkybėmis, kad jie su žmona susitaikė ir toliau gyvena kartu.

20Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas pripažinti asmenį kaltu pagal jam suformuluotą kaltinimą, neišvengiamai turi nustatyti, ar patrauktojo baudžiamojon atsakomybėn asmens veikoje yra jam inkriminuojamo nusikaltimo požymių, t. y. ar yra nusikaltimo sudėtis. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas tik spėlionėmis ar abejonėmis, o neįrodyta kaltė preziumuoja įrodytą nekaltumą. Atsižvelgusi į pirmiau aptartus duomenis kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, padarė teisingą išvadą, jog B. Č. kaltė pagal BK 145 str. 1 d. nepasitvirtino ir pagrįstai jį dėl šios veikos išteisino BPK 303 str. 5 d. 1 p. numatytu pagrindu, t. y. nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Todėl naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl B. Č. išteisinimo pagal BK 145 str. 1 d., kaip prašoma apeliaciniu skundu, nėra teisinio pagrindo.

21Nepakeitus nuosprendžio, kolegija nepasisako dėl BK 641 str. nuostatų taikymo.

22B. Č. gynėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų – 46,33 Eur apmokėjimo, kurias prašo priteisti valstybės naudai iš B. Č.. Šis prašymas netenkinamas.

23BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo (išteisintojo) nesuderinamas su jo teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 str. 3 d. c p.) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo (išteisintojo) valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos valstybei iš B. Č. nepriteisiamos.

24Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

Nutarė

25Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorės Danutės Šleivaitės apeliacinį skundą atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Procesinio sprendimo kategorija... 2. Panevėžys... 3. 1.2.14.5.3;2.4.8.... 4. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 5. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 6. B. Č. pagal BK 140 str. 2 d. ir 155 str. 2 d. nuteistas už tai, kad būdamas... 7. B. Č. taip pat buvo perduotas teismui jį kaltinant pagal BK 145 str. 1 d., t.... 8. Išteisindamas B. Č. pagal BK 145 str. 1 d. apylinkės teismas skundžiamame... 9. Apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės... 10. Nurodo, kad teismo nuosprendis turi būti pakeistas, kadangi buvo netinkamai... 11. Atsiliepime į apeliacinį skundą B. Č. advokatas Laimutis Zaukevičius... 12. Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, o B. Č. ir... 13. Apeliacinis skundas atmetamas.... 14. Apeliaciniu skundu ginčijamas tik pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl... 15. Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia... 16. Aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamąją bylą bei... 17. BK 145 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika siekiama padaryti poveikį... 18. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, prokurorė, ginčydama pirmosios... 19. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas pagrįstai pripažino, jog išskyrus B.... 20. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas pripažinti asmenį kaltu pagal jam... 21. Nepakeitus nuosprendžio, kolegija nepasisako dėl BK 641 str. nuostatų... 22. B. Č. gynėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė pažymą dėl... 23. BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine... 24. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,... 25. Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorės...