Byla 2-1553/2009

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens T. N. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 7 d. nutarties dalies, kuria buvo patvirtinti kreditoriaus finansiniai reikalavimai, civilinėje byloje Nr. B2-2094-553/2009 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Litfortas“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Bukra“ dėl bankroto bylos iškėlimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3Vilniaus apygardos teismas 2009 m. kovo 16 d. nutartimi (t. 1, b. l. 75-77) iškėlė atsakovui UAB „Bukra“ bankroto bylą; ši nutartis įsiteisėjo 2009 m. kovo 27 d.

4BUAB „Bukra“ bankroto administratorius UAB „Divingas“ 2009 m. liepos 2 d. prašymu prašė patvirtinti bankrutuojančios įmonės kreditorių sąrašą ir jų finansinius reikalavimus (t. 1, b. l. 118-121). Bankroto administratorius inter alia nurodė, kad NORDEA Bank Finland Plc Lietuvos skyrius ir BUAB „Bukra“ 2007 m. kovo 27 d. pasirašė ilgalaikę (3 m.) kredito sutartį Nr. KS07-03-11, pagal kurią atsakovui suteikta 23 mln. Lt paskola (t. 2, b. l. 114-135). NORDEA bank Finland Plc Lietuvos skyrius kreipėsi su prašymu patvirtinti 12 218 011,25 Lt dydžio finansinį reikalavimą (t. 2, b. l. 9-12), nors bankrutuojančios įmonės apskaitoje nustatytas 14 285 497,33 Lt negrąžintos paskolos likutis. Sumų skirtumai atsirado dėl to, kad po bankroto bylos iškėlimo tretieji asmenys (atsakovo parduotų butų pirkėjai), galutinai atsiskaitydami su pardavėju (atsakovu), į banko specialią sąskaitą pervedė 2 161 811 Lt. Iš jų 2 067 486,08 Lt bankas nusirašė kaip kredito dalies grąžinimą (Ilgalaikės kredito sutarties 6.2.1. p.), 93 471,11 Lt – palūkanas, 853,81 Lt - delspinigius (t. 2, b. l. 1), bet administratorius neprieštarauja, kad būtų patvirtintas mažesnis banko finansinis reikalavimas.

5Įvertinęs rašytinius įrodymus ir nustatęs, kad kreditorių finansiniai reikalavimai atitinka įmonės finansinės apskaitos dokumentus, atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra duomenų apie kreditorių reikalavimų atsisakymą, o administratorius neginčija kreditorių pareikštų finansinių reikalavimų, Vilniaus apygardos teismas 2009 m. liepos 7 d. ir 2009 m. rugpjūčio 17 d. nutartimis (t. 2, b. l. 139-141, 144-145) patvirtino BUAB „Bukra“ kreditorių sąrašą ir jų finansinius reikalavimus, įskaitant NORDEA Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus 12 218 011,25 Lt dydžio finansinį reikalavimą.

6Trečiasis asmuo T. N. atskiruoju skundu (t. 3, b. l. 1-6) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 7 d. nutarties dalį, kuria patvirtintas NORDEA Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus 12 218 011,25 Lt finansinis reikalavimas, ir perduoti pirmosios instancijos teismui iš naujo spręsti jo finansinio reikalavimo dydžio patvirtinimo klausimą. Atskirąjį skundą motyvuoja LR įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto ir 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimais. Bankas suteikė atsakovui 23 mln. Lt kreditą statyti daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalą adresu Gurių g. 47, Vilnius. Atsakovas sutiko, kad visos avansinės įmokos būtų pervestos ir kaupiamos banko sąskaitoje, atidarytoje NORDEA Bank Finland Plc Lietuvos skyriuje (Ilgalaikės kredito sutarties 11.23 p.). Atsakovas NORDEA Bank Finland Plc Lietuvos skyriui taip pat suteikė teisę nusirašyti nuo visų atsakovo sąskaitų bet kokia valiuta, atidarytų NORDEA arba kitame banke, kredito sumą, palūkanas, įsipareigojimų nevykdymo palūkanas ir/ar kitas mokėtinas sumas (Ilgalaikės kredito sutarties 6.2.4. p.). Pagal Ilgalaikės kredito sutarties 11.24 punktą ne mažiau kaip 80 % atitinkamo nekilnojamojo turto pardavimo kainos (neįskaitant PVM) turi būti pervesta bankui grąžinant paskolos dalį. Iki 2009 m. kovo 27 d. tretieji asmenys (butų pirkėjai) į specialią sąskaitą pervedė 9 724 739,68 Lt, iš jų 8 714 502,67 Lt bankas nusirašė kaip atsakovo dengiamą paskolos dalį, 236 166,87 Lt - palūkanas, 600,77 Lt - delspinigius, 676 488,68 Lt pervedė atsakovui sumokėti PVM, 96 980,69 Lt pervedė atsakovui kaip likutį (pelną). Iškėlus bankroto bylą, nuo 2009 m. kovo 27 d. iki 2009 m. balandžio 23 d. tretieji asmenys (butų pirkėjai) į specialią sąskaitą pervedė 2 161 811 Lt; gautus pinigus bankas paskirstė tokiu būdu: 2 067 486,08 Lt nusirašė kaip atsakovo dengiamą paskolos dalį, 93 471,11 Lt - palūkanas, 853,81 Lt – delspinigius, nors taip elgtis draudžia ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas. Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 2-661/2009) sakoma, kad kreditoriai reikalavimus reiškia ne tiesiogiai teismui, bet bankroto administratoriui, kuris, išdėstęs teismui argumentuotą nuomonę dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo, teikia juos tvirtinti arba prašo teismo netvirtinti tokių reikalavimų. Todėl administratoriaus pateiktas teismui tvirtinti kreditorių reikalavimų sąrašas nereiškia šių reikalavimų nenuginčijamumo. Teismas nėra įpareigotas tvirtinti visus be išimties administratoriaus pripažintus reikalavimus, o gali patvirtinti administratoriaus ginčijamus kreditorių pareikštus reikalavimus ar atsisakyti juos tvirtinti, sumažinti ar padidinti administratoriaus pripažintus teismui pateiktus tvirtinti kreditorių reikalavimus. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas tik tuomet tvirtina kreditoriaus pareikštą reikalavimą, jeigu iš byloje esančių duomenų gali padaryti išvadą, kad toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai. Tuo atveju, jeigu byloje nėra pakankamai duomenų padaryti išvadą dėl kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo, teismas turi imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad teisingai išspręstų nagrinėjamą klausimą. Taigi bankroto bylų nagrinėjimo specifika lemia tai, kad teismas neturi pareigos tvirtinti administratoriaus pateiktus kreditorių pareikštus reikalavimus remdamasis tik administratoriaus ir kreditorių pateiktais įrodymais, bet privalo būti aktyvus, nes tik tokiu atveju galima teisingai išspręsti kilusį ginčą ir priimti teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą byloje. Siekiant nustatyti pagrįstą banko finansinio reikalavimo dydį, reikia išsiaiškinti, kiek butų atsakovas pardavė ginčo laikotarpiu, už kokią sumą bei kiek sudaro mokėtinas PVM, kurio bankas negalėjo pasisavinti.

7Atsakovas UAB „Bukra“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartį palikti nepakeistą (t. 3, b. l. 108-110). Atsakovo nuomone, bankas pažeidė ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto ir 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, todėl administratorius renka įrodymus ir vertina teisines galimybes pareikšti bankui ieškinį dėl po bankroto bylos iškėlimo nusirašytų lėšų priteisimo atsakovui. Jeigu ieškinį teismas patenkintų, atsirastų pagrindas padidinti banko finansinį reikalavimą bankroto byloje. Skundžiamos nutarties dalies panaikinimas pažeistų proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus.

8Tretysis asmuo NORDEA bank Finland Plc Lietuvos skyrius atsiliepimu į atskirąjį skundą (t. 3, b. l. 85-89) skundo nepripažįsta ir prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartį palikti nepakeistą, remdamasis šiais argumentais. Pirma, skundžiama nutartis priimta 2009 m. liepos 7 d., o apeliantas tik po beveik 3 mėnesių - 2009 m. rugsėjo 30 d. - pateikė atskirąjį skundą, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti jį priimti kaip paduotą pavėluotai (CPK 335 str.). Ta aplinkybė, kad bankroto administratorius 2009 m. rugsėjo 28 d. įvykusiame kreditorių susirinkime pateikė informaciją apie įmonės kreditorių patvirtintų finansinių reikalavimų dydį, nėra pateisinama priežastis laikyti, jog 7 d. nutarties apskundimo terminas nebuvo praleistas. Atsakovui bankroto byla buvo iškelta 2009 m. kovo 16 d. Nutarčiai įsiteisėjus, ši informacija nedelsiant išviešinta juridinių asmenų registre ir spaudoje (ĮBĮ 11 str. 3 d. 2 p.). Todėl nuo 2009 m. kovo 27 d. apeliantas, kaip įmonės kreditorius, turėjo teisę ir pareigą netiesiogiai (t. y. per bankroto administratorių), o 2009 m. liepos 7 d. priėmus nutartį, kuria buvo patvirtintas apelianto finansinis reikalavimas, ir tiesiogiai (kreipdamasis į teismą) domėtis įmonės bankroto procesu, antraip jam tenka su tuo susijusi neigiamų padarinių atsiradimo rizika. Antra, jeigu apeliacinės instancijos teismas vis dėlto nuspręstų nagrinėti skundą iš esmės, bankas atkreipia dėmesį, kad patvirtintas apelianto finansinis reikalavimas sudaro vos 0,47 % nuo bendros BUAB „Bukra“ 20 603 244,49 Lt kreditorių finansinių reikalavimų sumos. Trečia, bankui nėra aišku, kaip patvirtintas mažesnis jo finansinis reikalavimas pažeidžia kitų įmonės kreditorių teises. Trečiasis asmuo neigia pažeidęs ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą ir 14 straipsnio 1 dalies 1 punktą. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas draudžia įmonei nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas teismo ar ne ginčo tvarka. Bet nei bankui, nei kitiems asmenims ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas netaikomas. ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui. Tačiau pirkėjai pinigus pervedė ne į atsakovo, o į banko sąskaitą, todėl bankas nuskaitė jam priklausančias (savo) lėšas. Bankas pažymi, kad nors lėšos už butus buvo pervestos po bankroto bylos iškėlimo, bet pirkėjai vykdė prievoles pagal pirkimo-pardavimo sutartis, sudarytas iki bankroto bylos iškėlimo. Ketvirta, nepagrįsti apelianto argumentai, kad bankas nuo gautinų sumų turėjo grąžinti atsakovui PVM. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 71 straipsnio 1 dalį pareiga mokėti PVM tenka asmenims, kurie šalies teritorijoje tiekia prekes ar teikia paslaugas. Ilgalaikės kredito sutarties šalys 11.24 punkte susitarė, kad ne mažiau kaip 80 % butų pardavimo kainos (neįskaitant PVM) turi būti pervesta bankui. Kitaip tariant, tai reiškia, kad bankas už parduotus butus ne mažiau kaip 80 % kainos pasiima sau, o kita dalis pervedama atsakovui. Minėta nuostata negali būti interpretuojama kaip banko įsipareigojimas grąžinti visą ar dalį PVM atsakovui.

9Atskirasis skundas tenkintinas.

10Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies, analizuodamas atskirajame skunde nurodytus motyvus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

11Absoliučių apskųstos nutarties dalies negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

12Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą, įvertinusi skundo ir atsiliepimų į jį argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, susijusias su įpareigojimu priimti de facto pagrįstą nutartį. Todėl skundžiama nutartis naikintina, o vieno iš kreditorių finansinio reikalavimo dydžio tvirtinimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo, nes apeliacinės instancijos teismas proceso teisės pažeidimo negali ištaisyti.

13Dėl atskirojo skundo padavimo termino: bankrutuojančios įmonės kreditoriai paprastai įgyja trečiųjų asmenų be savarankiškų reikalavimų statusą ir tampa visateisiai bankroto bylos dalyviai, kai teismas patvirtina jų reikalavimus. Vadinasi, priešingai negu atsiliepime į atskirąjį skundą teigia kreditorius NORDEA Bank Finland Plc Lietuvos skyrius, po bankroto bylos iškėlimo apeliantas turėjo teisę, bet anaiptol ne pareigą domėtis bankroto procesu. Minėto kreditoriaus mintis, kad po 2009 m. liepos 7 d. nutarties, kuria buvo patvirtintas apelianto finansinis reikalavimas, jis jau turėjo teisę ir pareigą domėtis įmonės bankroto procesu, teisinga (ĮBĮ 21 str.). Tačiau kol administratorius nepranešė kreditoriams apie kreditorių sąrašo ir jų finansinių reikalavimų tvirtinimą (ĮBĮ 10 str. 6 d.), apeliantas nežinojo, kad gali įgyvendinti savo teises ir pareigas bankroto procese visa apimtimi. Šią informaciją administratorius pateikė 2009 m. rugsėjo 28 d. įvykusiame kreditorių susirinkime. Atskirąjį skundą apeliantas padavė po dviejų dienų, taigi 7 d. termino paduoti skundą jis nepraleido.

14Dėl apelianto patvirtinto finansinio reikalavimo dydžio: ĮBĮ nenumato, kad teisę į atskirąjį skundą turi kreditoriai, kurių patvirtinto finansinio reikalavimo dydis atitinka tam tikrą minimumą, todėl ši aplinkybė nėra teisiškai reikšminga.

15Dėl bylos esmės: nagrinėjamoje byloje susiklostė užburtas ratas (lot. circulus vitiosus), kai, administratoriaus manymu, potencialaus bankrutuojančios įmonės kreditoriaus NORDEA Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus pateiktas tvirtinti finansinio reikalavimo dydis yra nepagrįstas, bet administratorius šio kreditoriaus finansinio reikalavimo dydžio bankroto byloje neginčija, o teismas tvirtina kreditoriaus abejotino dydžio finansinį reikalavimą remdamasis tuo, jog administratorius reikalavimo dydžio nekvestionuoja. Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. liepos 10 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 2-661/2009), 2009 m. spalio 8 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 2-1041/2009) yra akcentavęs, kad nors kreditorių finansiniai reikalavimai reiškiami bankroto administratoriui, juos tvirtina bankroto bylą nagrinėjantis teismas (ĮBĮ 26 str. 1 d.). Teismas turi įsitikinti kreditoriaus pareikšto finansinio reikalavimo pagrįstumu, nepriklausomai nuo to, ar administratorius reikalavimą ginčija, nes administratoriaus pateikti teismui tvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai nereiškia reikalavimų nepaneigiamumo. Pirmosios instancijos teismas, turėdamas informacijos ir įrodymų, kad kreditoriaus NORDEA Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus pateiktas tvirtinti reikalavimo dydis neatitinka bankrutuojančios įmonės apskaitos dokumentų, vis tiek jį patvirtino. Abejotino dydžio kreditoriaus finansinio reikalavimo tvirtinimas pažeidžia CPK 263 straipsnio 1 dalį, kuri reikalauja, kad teismo procesiniai dokumentai – sprendimai, mutatis mutandis nutartys - būtų faktiškai pagrįsti.

16Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos apeliacinis teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartis (civilinė byla Nr. 2-661/2009), 2009 m. spalio 8 d. nutartis (civilinė byla Nr. 2-1041/2009) tik iš dalies taikytinos nagrinėjamoje byloje. Minėtose dviejose bylose pirmosios instancijos teismas patvirtino pernelyg didelį kreditoriaus finansinį reikalavimą, o šioje byloje modeliuojama priešinga situacija, kada pirmosios instancijos teismas patvirtino galbūt pernelyg mažą finansinį reikalavimą. Kreditoriaus per mažo finansinio reikalavimo dydžio tvirtinimas irgi gali pažeisti bankrutuojančios įmonės kitų kreditorių teises ir teisėtus interesus, jeigu kreditorius ne atsisako dalies reikalavimo (ĮBĮ 26 str. 2 d.), tačiau, įsigaliojus draudimui bankrutuojančiai įmonei vykdyti finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 d.), priima bankrutuojančios įmonės prievolių įvykdymą, kas pažeidžia kreditorių finansinių reikalavimų vykdymo eiliškumo, tos pačios kreditorių eilės proporcingumo principus (ĮBĮ 35 str.), ir būtent dėl šios priežasties sumažina savo finansinį reikalavimą. Skirtingai nuo lygiagrečiai aptartų dviejų civilinių bylų, kai buvo patvirtintas pernelyg didelis kreditoriaus finansinis reikalavimas ir Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, jog jei kreditoriaus finansinio reikalavimo pagrįstumas kelia abejonių, teismas turi išnagrinėti klausimą iš esmės, ad hoc bankroto bylą nagrinėjantis teismas (juo labiau apeliacinės instancijos teismas), net jeigu ir nustatytų imperatyvių normų pažeidimą, ex officio negali patvirtinti kreditoriaus didesnio finansinio reikalavimo dydžio prieš jo valią. Patvirtinus didesnį kreditoriaus finansinį reikalavimą, pastarasis įgytų teisę gauti didesnį finansinį reikalavimo patenkinimą (proporcingumo principas), o priteisimas asmeniui to, ko jis neprašo, arba daugiau, negu prašo, nesuderinamas su dispozityvumo principu (CPK 13 str.). Be to, didesnio kreditoriaus finansinio reikalavimo tvirtinimas automatiškai neįpareigotų kreditoriaus grąžinti ginčijamą sumą bankrutuojančiai įmonei. Jeigu ginčijamą sumą kreditorius nesutinka grąžinti atsakovui bona fidei, vienintelis būdas atgauti tą sumą būtų ieškinys ginčo teisenos tvarka. Ieškinio dėl be pagrindo pasisavinto turto grąžinimo teisinį pagrindą sudarytų ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto ir 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimai.

17Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl aspektų, susijusių su ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto ir 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimais, kurie sudaro kitos bylos nagrinėjimo dalyką, bet atskirąjį skundą iš esmės tenkina ir grąžina pirmosios instancijos teismui nagrinėti kreditoriaus NORDEA Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus finansinio reikalavimo dydžio patvirtinimo klausimą iš naujo.

18Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 3 punktu, 338 straipsniu,

Nutarė

19Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 7 d. nutarties dalį dėl bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Bukra“ kreditoriaus NORDEA Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus finansinio reikalavimo dydžio tvirtinimo panaikinti ir perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Bukra“ kreditoriaus NORDEA Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus finansinio reikalavimo dydžio patvirtinimo klausimą iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai