Byla e2-10948-642/2017
Dėl pripažinimo teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas lengvatine tvarka
1Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Danutė Žvinklytė, sekretoriaujant Joanai Runelienei, dalyvaujant ieškovei B. S., jos atstovui advokato padėjėjui Eduardui Puškoriui, atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos atstovui Linui Ališauskui, trečiojo asmens B. P. atstovui advokato padėjėjui Eduardui Puškoriui,
2viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės B. S. ieškinį atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai, trečiajam asmeniui nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų B. P., dėl pripažinimo teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas lengvatine tvarka.
3Teismas
Nustatė
4ieškovė teismo posėdžio metu, pakeisdama ieškinio dalyką, kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti teisę ieškovei B. S. privatizuoti Valstybinės komisijos 1997 m. gegužės 19 d. protokolu Nr. 184 leistą privatizuoti 47,26 m2 buto, esančio ( - ), unikalus Nr. ( - ), dalį pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatyme nustatytą tvarką bei priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad B. S. nuomojamame bute, priklausančiame Klaipėdos miesto savivaldybei, esančiame ( - ), 4 kambarių 32,88 m2 bendrojo ploto su bendra virtuve, gyveno nuo namo pastatymo ir pridavimo eksploatacijai 1976 m. Buto gyvenamas plotas yra 55,17 m2. Butą gavo ieškovės tėvas 1976 m., kuris tuo metu dirbo Klaipėdos kartono fabrike. Bute gyveno ieškovės mama, tėvas, du broliai, sutuoktinis ir pusbrolis. Gyvenant šiame bute ieškovei gimė du vaikai: ( - ) R. S. ir ( - ) K. S.. 1978 m. jos sutuoktinis mirė. Apie 1990 m. pusbrolis paliko butą ir išėjo gyventi asmeninio gyvenimo. Ieškovė liko bute gyventi su mama ir vaikais. Vaikams suaugus, pastarieji sukūrė šeimas ir šiuo metu gyvena atskirai. 1996 m. gruodžio 12 d. Klaipėdos miesto savivaldybės sprendimu Nr. 536 buvo nuspręsta išnuomoti papildomą valstybinį gyvenamąjį plotą: ieškovės 4 asmenų šeimai, gyvenančiai ( - ), laisvą kambarį 10,87 m2 gyvenamojo ploto ir 17,89 m2 bendrojo ploto, esantį tame pačiame bute. Laisvas kambarys papildomai ieškovei buvo išnuomotas jam atsilaisvinus, kadangi išėjo ir bute nebegyveno abu ieškovės broliai ir pusbrolis. Galiojant Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymui, Klaipėdos miesto valdybos 1997 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. 253 ieškovei buvo leista Lietuvos Respublikos Seimo sudarytai komisijai paduoti prašymą dėl gyvenamųjų patalpų, esančių ( - ), privatizavimo. Komisija priėmė sprendimą leisti privatizuoti 47,26 m2 gyvenamąsias patalpas adresu ( - ). Spendime buvo nurodyta priežastis, kodėl neįforminti gyvenamojo buto pirkimo dokumentai. Butas yra su bendra virtuve ir likusiąją buto dalį nuomojasi kaimynė B. P. (ieškovės mama), kuri nesutinka buto privatizuoti. Tuo metu ieškovei privatizuoti buto nepavyko dėl sunkios finansinės padėties, nes dirbo mažai apmokamus darbus. Kito nekilnojamojo turto ieškovė šiuo metu neturi. 2016 m. rugsėjo 22 d. ieškovė kreipėsi į Klaipėdos miesto savivaldybės administraciją dėl gyvenamųjų patalpų, esančių ( - ), privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija 2016 m. spalio 5 d. raštu Nr. (31.1.)-R32-992 nurodė, kad leisti ieškovei įsigyti butą lengvatinėmis sąlygomis neturi teisinio pagrindo. Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymas galiojo iki 1998 m. liepos 31 d. Galimybe įsigyti būstą lengvatinėmis sąlygomis, galiojant minėtam įstatymui, ieškovė nepasinaudojo. Lietuvos Respublikos Seimo sudarytos komisijos protokole nurodytas būsto, esančio ( - ), plotas - 47,26 m2, neatitinka dabartinės situacijos. 2013 m. lapkričio 21 d. pasirašytoje gyvenamųjų patalpų nuomos sutartyje Nr. 2172-790, nurodytas didesnis plotas – 52,52 m2. Ieškovės nuomone, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos sprendimas neleisti ieškovei privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis yra prieštaringas. Nepaisant nurodytų ieškovės prašymo atmetimo motyvų, Klaipėdos miesto savivaldybės administracija nurodė, jog nuo 2015 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas, kurio 24 straipsnio 1 dalies nuostatose nurodyta, kad gali būti parduodamas savivaldybės būstas nuomininkams (t. y. lengvatinėmis sąlygomis), kuriems įstatymo nustatyta tvarka iki 1998 m. liepos 1 d. Seimo sudaryta butų privatizavimo komisija buvo leidusi privatizuoti gyvenamąsias patalpas pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą arba kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą.
5Atsakovė atsiliepimu į ieškovės ieškinį nesutiko su ieškovės reikalavimais, prašė ieškinį atmesti. Atsakovė nurodė, kad ieškovė pateikė valstybės įmonės „Registrų centras“ 2017 m. kovo 23 d. pažymą Nr. (4.6.11.)-RA-1270 apie tai, kad 2017 m. kovo 23 d. duomenimis ieškovė neturi nekilnojamojo turto, tačiau pastaroji pažyma neatskleidžia, ar iki tol ieškovė turėjo įgijusi būstą ar ne (pvz. galėjo įgyti ir vėliau parduoti), taip pat nepateikta duomenų apie kitų šeimos narių įgytą būstą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, sprendžiant klausimą, turėjo asmuo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą ar ne, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: pirma, kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektas; antra, kad asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą; trečia, kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2013). Pažymėtina, jog nesant nei duomenų apie ieškovės šeimos narius, nei duomenų apie jų įsigytą būstą, t. y. ar nebuvo pasinaudota būsto privatizacija, nėra galimybės įsitikinti, jog ieškovė pagal Butų privatizavimo įstatymą yra tinkamas ginčo buto privatizavimo subjektas, atitinkantis minėtas imperatyvias sąlygas. Be to, ieškovė nurodė, jog nebuvus sutarimo tarp ieškovės ir jos motinos B. P. (esamos ginčo buto dalies nuomininkės) ginčo butas nebuvo privatizuotas. Pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnį, buvo numatyta imperatyvi sąlyga – ginčo bute gyvenančių nuomininkų notarinis susitarimas dėl privatizacijos. Ieškovė tokio susitarimo nebuvo sudariusi ir nepateikė dabar, todėl 2004 m. ir 2013 m. būdavo sudaromos ginčo buto nuomos sutartys. Ieškovės ieškinio motyvai suponuoja mintį, jog ginčijamas atsakovės 2016 m. spalio 5 d. atsakymas Nr. (31.1.)-R32-992 dėl leidimo privatizuoti ginčo butą. Atsakovės nuomone, jeigu daryti prielaidą, jog tai buvo individualus administracinis aktas, tai pastarasis nebuvo nei ginčijamas, nei prašoma atnaujinti skundo padavimo terminą, todėl yra įsiteisėjęs. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, ginčuose dėl pažeistų teisių gynimo, turi būti įvertintas ir senaties terminas. Šiuo atveju ieškovė, nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui ne tik kad nesikreipė į teismus dėl savo pažeistų teisių gynimo (tarpusavyje nesusitarus ginčo buto gyventojams), bet ir sudarinėjo ginčo buto 2004 m. birželio 18 d. ir 2013 m. lapkričio 21 d. nuomos sutartis. Tai suponuoja mintį ne tik apie savo pažeistų teisių žinojimą, bet ir aiškų privatizacijos atsisakymą. Be to, ieškovės vardu ginčo buto minėtas nuomos sutartis pasirašinėjo ieškovės įgalioti asmenys. Atsakovės nuomone, pastaroji aplinkybė suponuoja mintį, jog ginčo butas ieškovei buvo neaktualus / nereikalingas. Tai, kad ginčo butas ieškovei buvo nereikalingas patvirtina ir kiti rašytiniai dokumentai. Pagal viešosios įstaigos „Klaipėdos butai“ 2017 m. gegužės 18 d. reikalavimą Nr. 647, 2017 m. balandžio 26 d. aktą bei 2013 m. spalio 24 d. reikalavimą Nr. 1061 akivaizdu, jog ieškovė ginčo bute nebegyveno. Pažymėtina, jog tik po VšĮ Klaipėdos butai 2013 m. spalio 24 d. reikalavimo Nr. 1061 pagaliau įsikelti į butą ir ten prisiregistruoti, pagal ginčo buto 2017 m. birželio 23 d. registracijos duomenis, buto ieškovė pirmą kartą prisiregistravo tik 2013 m. lapkričio 20 d., kai tuo tarpu tame pačiame ginčo bute gyvenanti ieškovės motina B. P. registruota nuo 1977 m. rugsėjo 7 d. Atsakovė pažymi ir tai, kad Butų privatizavimo įstatymo 9 straipsnis numatė, kad už privatizuojamą turtą buvo galima dalinai atsiskaityti ir investiciniais čekiais. Byloje nėra duomenų, jog ieškovė, siekdama privatizuoti ginčo butą, investicinių čekių nepanaudojo kitoms reikmėms ir juos išsaugojo, o ne pvz. pardavė (visuotinai žinoma aplinkybė dėl investicinių čekių apyvartos).
6Trečiasis asmuo B. P. atsiliepimu į ieškinį prašė teismo ieškinį tenkinti. Nurodė, kad 1997 metais ieškovė kreipėsi į Klaipėdos miesto valdybą dėl buto privatizavimo. Ji sutiko, B. S. būtų leista privatizuoti butą. Pati dėl savo dalies privatizavimo prašymo neteikė, nes neturėjo pakankamai lėšų. Ji manė, kad dukrai – B. S., susitvarkius buto nuosavybės dokumentus, išpirkus butą, ji galės be problemų naudotis jai priklausančiu kambariu. Vėliau paaiškėjo, kad B. S. buvo leista privatizuoti tik jos su vaikais nuomojamą dalį – 47,26 m2. Tos dalies B. S. neprivatizavo, nes neturėjo pakankamai lėšų. Šiuo metu bute gyvena ji ir dukra B. S.. Ieškovė dirba užsienyje, todėl pasikeitus materialinei padėčiai jai atsirado galimybė privatizuoti butą.
7Teismo posėdžio metu ieškovė B. S. ieškinį palaikė, prašė ieškinį tenkinti ieškinyje nurodytais motyvais, papildomai paaiškino, kad jai buvo suteikta galimybė privatizuoti būstą, esantį ( - ), lengvatinėmis sąlygomis. Kai ji gavo leidimą privatizuoti, tai atlikti neturėjo galimybės, sunki buvo finansinė padėtis. 1991 m. bute gyveno ji, jos mama, sutuoktinis ir du vaikai. Per teismą pasidalijo butą su mama: 1 kambarys teko mamai (22 m2) ir 3 kambariai – jai kartu su dviem sūnumis ir sutuoktiniu (47,26 m2). Bendras keturių kambarių buto plotas – 76,23 m2. Dėl buto privatizavimo kreipėsi į savivaldybę. Seimo sudaryta komisija leido jai privatizuoti 47,26 m2. Jos sutuoktinis jos turėtus čekius „paėmė ir pragėrė“. Dar būnant santuokoje, 1994 metais, sutuoktinio mama jam nupirko butą. Santuoką su sutuoktiniu nutraukė 1998 metais. Ji žodžiu kreipėsi į savivaldybę, kad paskaičiuotų, kiek kainuotų jai lengvatinėmis sąlygomis įsigyti butą, tačiau reikiamos 2 000 Lt sumos ji tuo metu neturėjo. Buto nuomos sutartis pasirašinėjo ne ji asmeniškai, kadangi nuo 2004 metų vis išvažiuoja padirbėti užsienyje. Po 2004 metų jos vaikai bute jau nebegyveno. Jos gyvenamoji vieta bute buvo deklaruota 2003 metais, tačiau 2011 metais ji buvo išdeklaruota. Jos pusbroliai bute, esančiame ( - ), negyveno.
8Teismo posėdžio metu atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos atstovas prašė ieškinį atmesti atsiliepime į ieškinį nurodytais motyvais, papildomai paaiškino, kad ieškovė nėra tinkamas subjektas, be to yra praleistas ieškinio senaties terminas. Ieškovės mama B. P. po privatizacijos 2001 m. kovo 28 d. įsigijo butą ( - ), Be to, būnant santuokoje su J. P., vyro vardu buvo įgytas butas, esantis ( - ).
9Trečiojo asmens B. P. atstovas advokato padėjėjas Eduardas Puškorius prašė ieškinį tenkinti ieškinyje nurodytais motyvais, paaiškino, kad B. P. neturi teisės privatizuoti, ji sutinka, kad dukra privatizuotų butą, esantį ( - ).
10Teismas
konstatuoja:
11iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad 1996 m. gruodžio 12 d. Klaipėdos miesto savivaldybės sprendimu Nr. 536 buvo nuspręsta išnuomoti papildomą valstybinį gyvenamąjį plotą B. S. šeimai, gyvenančiai ( - ) (2 kambarių 32,88 m2 bendrojo ploto su bendra virtuve, nuomojamame iš Savivaldybės bute), laisvą kambarį 10,87 m2 gyvenamojo ploto ir 17,89 m2 bendrojo ploto. 1997 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos Seimo sudaryta komisija priėmė sprendimą leisti privatizuoti B. S. 47,26 m2 gyvenamąsias patalpas, esančias ( - ). 2004 m. birželio 18 d. ieškovės šeimai (ieškovei ir jos sūnums R. S., K. S.) išnuomota 3 kambariai, iš viso 47,26 m2 naudingo ploto. 2013 m. lapkričio 21 d. pasirašyta gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. 2172-790, kuria ieškovės šeimai išnuomotas plotas 52,52 m2. 2016 m. rugsėjo 22 d. ieškovė kreipėsi į Klaipėdos miesto savivaldybės administraciją dėl gyvenamųjų patalpų Nidos g. 40A-24, Klaipėdoje, privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija 2016 m. spalio 5 d. raštu Nr. (31.1.)-R32-992 nurodė, kad leisti ieškovei įsigyti butą lengvatinėmis sąlygomis neturi teisinio pagrindo.
12Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų privatizavimas, kurio teisinė pasekmė – fizinių asmenų įgyta nuosavybės teisė į gyvenamąsias patalpas, yra ne vienkartinis aktas, o tam tikras procesas, užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą; tai lemia teisinių santykių, susiklostančių dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, sudėtingumą ir specifiką; teismo pareiga sprendžiant šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo – aiškinti ir taikyti teisės normas ne formaliai, bet atsižvelgiant į butų privatizavimą reglamentuojančių įstatymų pagrindinį tikslą – suteikti nuolatiniams gyventojams galimybę vieną kartą lengvatine tvarka įsigyti teisėtai naudojamas valstybei ar savivaldybei priklausančias gyvenamąsias patalpas, įvertinant kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis Nr. 3K-3-192/2008; 2008 m. balandžio 29 d. nutartis Nr. 3K-3-254/2008).
131991 m. gegužės 21 d. priimtas Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymas, kuriame buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų, nuomojančių iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, teisė įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka, galiojo iki 1998 m. liepos 1 d., išskyrus nuomininkams, gyvenantiems įstatymo 2 straipsnio 3, 4, 5 dalyse įvardytose gyvenamosiose patalpose (Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. VIII-206). Nuo 2015 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas. Šio įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad savivaldybei nuosavybės teise priklausantis būstas gali būti parduodamas laikantis nuostatos, kad jo pardavimo kaina nebus didesnė negu kaina, kuri Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, kai būstą perka nuomininkai, kuriems Butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos Seimo sudaryta Butų privatizavimo komisija iki 1998 m. liepos 1 d. buvo išdavusi leidimus privatizuoti nuomojamus būstus pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą.
14Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, galiojant Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymui, Klaipėdos miesto valdybos 1997 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. 253 B. S. buvo leista Lietuvos Respublikos Seimo sudarytai komisijai paduoti prašymą dėl gyvenamųjų patalpų, esančių ( - ) privatizavimo. Nurodyta komisija priėmė sprendimą leisti privatizuoti 47,26 m2 ploto gyvenamąsias patalpas ( - ), (1997 m. gegužės 19 d. posėdžio protokolas Nr. 184). Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymas galiojo iki 1998 m. liepos 31 d. Galimybe įsigyti būstą lengvatinėmis sąlygomis, galiojant minėtam įstatymui, B. S. nepasinaudojo. Tiek ieškinyje, tiek teismo posėdžio metu ieškovė paaiškino, kad tuo metu, kuomet jai buvo suteikta teisė privatizuoti minėtą butą, ji neturėjo pakankamai lėšų, be to, jos turėtus investicinius čekius paėmė ir iššvaistė buvęs sutuoktinis. Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad ieškovė išreiškė savo valią įsigyti nuosavybėn jos nuomojamas gyvenamąsias patalpas, tačiau nepabaigė buto privatizavimo, t. y. jo pirkimo lengvatine tvarka, dėl subjektyvių priežasčių – piniginių lėšų trūkumo, o ne dėl privatizavimą vykdančios institucijos kaltės ar kitų objektyvių aplinkybių. Pažymėtina, kad ieškovė pati turėjo laikytis pareigos gyvenamosios patalpos privatizavimo santykiuose elgtis rūpestingai ir atsakingai, turėjo būti suinteresuota tapti ginčo gyvenamųjų patalpų savininke. Svarbu paminėti yra tai, kad buto pirkimo-pardavimo sutartis yra dvišalis sandoris, tad pareiga rūpintis, kad sandoris būtų sudarytas, tenka abiem šalims. Byloje nėra pateikta pakankamai įrodymų, kad ieškovė ėmėsi visų priemonių, kad ginčo gyvenamųjų patalpų pirkimo-pardavimo sutartis būtų sudaryta. Ieškovės argumentą, kad tuo metu ji neturėjo pakankamai lėšų, teismas vertina kritiškai, nes nepateikta jokių duomenų, kad tuo metu ieškovės finansinė padėtis buvo sunki. Be to, pažymėtina tai, kad nuo Lietuvos Respublikos Seimo sudarytos komisijos 1997 m. gegužės 19 d. sprendimo leisti privatizuoti 47,26 kv. metro ploto gyvenamąsias patalpas ( - ), iki 2016 m. rugsėjo 22 d. kuomet ieškovė kreipėsi į Klaipėdos miesto savivaldybės administraciją dėl minėtų gyvenamųjų patalpų privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis, praėjo daugiau nei devyniolika metų ir per tą laiką ieškovė nei karto nebandė įgyvendinti teisės įsigyti butą lengvatinėmis sąlygomis. Priešingai, 2004 m. birželio 18 d. ir 2013 m. lapkričio 21 d. nuomos sutarys patvirtina, kad ieškovė išreiškė valią toliau gyvenamąsias patalpas nuomotis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad minėtas nuomos sutartis pasirašinėjo ieškovės įgalioti asmenys, o pati ieškovė teismo posėdžio metu patvirtino, kad ji nuo 2004 m. vyksta dirbti į užsienį. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, byloje pateiktus duomenis, t. y. viešosios įstaigos „Klaipėdos butai“ 2017 m. gegužės 18 d. reikalavimą Nr. 647, 2017 m. balandžio 26 d. aktą bei 2013 m. spalio 24 d. reikalavimą Nr. 1064, teismas turi pagrindo manyti, kad ieškovei butas net nebuvo būtinas ir ji jame negyveno, nes viešoji įstaiga „Klaipėdos butai“ vis konstatuodavo nuomos sutarties pažeidimus – ieškovės negyvenimą ginčo bute. Be to, ieškovė savo gyvenamąją vietą ginčo bute deklaravo tik 2013 m. lapkričio 20 d. po viešosios įstaigos „Klaipėdos butai“ 2013 m. spalio 24 d. reikalavimo Nr. 1061.
15Teismas atkreipia dėmesį ir į teisėtų lūkesčių principo svarbą. Akivaizdu, kad ieškovei daugiau nei devyniolika metų nepasinaudojus teise privatizuoti jos gyvenamojo buto dalį lengvatinėmis sąlygomis, atsakovė turi teisę planuoti, kaip toliau tinkamai disponuoti valstybės turtą. Svarbu paminėti ir tai, kad pagal galiojusio Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 9 straipsnį, už privatizuojamą turtą buvo galima dalinai atsiskaityti ir investiciniais čekiais. Ieškovė byloje nepateikė jokių pagrįstų įrodymų, kur jos turėti investiciniai čekiai buvo panaudoti. Minėta, teismo posėdžio metu ieškovė paaiškino, kad tuo metu, kuomet jai buvo suteikta teisė privatizuoti minėtą butą, ji neturėjo pakankamai lėšų, be to, jos turėtus investicinius čekius paėmė ir iššvaistė buvęs sutuoktinis, tačiau savo šių argumentų nepagrindė jokiais įrodymais.
16Nagrinėjamoje byloje atsakovė prašo teismo taikyti ieškinio senaties terminą, nurodydama, kad ieškovė, nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui ne tik kad nesikreipė į teismus dėl savo pažeistų teisių gynimo, bet ir sudarinėjo ginčo buto 2004 m. birželio 18 d. ir 2013 m. lapkričio 21 d. nuomos sutartis. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus ir atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, turi pagrindo manyti, kad ieškovei ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2016 m. spalio 5 d., kuomet ieškovė gavo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos raštą Nr. (31.1)-R32-992, kuriame nurodyta, jog leisti ieškovei įsigyti butą lengvatinėmis sąlygomis neturi teisinio pagrindo, t. y. kai ieškovė buvo informuota apie negalėjimą privatizuoti buto. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad ieškovė ieškinio senaties termino nepraleido (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 5 dalis).
17Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir - svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus teismo baigiamuosius aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. vasario 20 d., 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimai). Šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo ar kito teisės akto skyrimu, pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas ar kitas teisės aktas. Jeigu teisė tapatinama su įstatymu ar kitu teisės aktu, tai teisės praktikos požiūriu pirmenybė būtų teikiama ne teisingumui, o teisėtumui. Formalus įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas. Teisėjos nuomone, turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmenybę teikti bendrajai teisės sampratai.
18Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, įvertinus byloje pateiktų įrodymų visumą, šalių paaiškinimus teismo posėdžio metu, ieškinys atmestinas. Kadangi ieškovės ieškinys iš esmės atmestinas, jai nepriteistinos bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis).
19Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 98, 259, 260, 268, 270 straipsniais, teismas
Nutarė
20ieškinį atmesti.
21Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.