Byla 3K-3-242/2013
Dėl teisės lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą pripažinimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės, Egidijaus Laužiko ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. R. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl teisės lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą pripažinimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė

5Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių asmens teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti nuomojamą butą, pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, aiškinimo ir taikymo.

6Ieškovė su šeima nuo 1980 iki 1999 metų gyveno netinkamame gyventi bendrabutyje (duomenys neskelbtini). Bendrabučio patalpos buvo pripažintos avarinėmis ir netinkamomis gyventi, todėl ieškovė kreipėsi į valdžios institucijas, prašydama suteikti tinkamas gyventi ir privatizuoti patalpas. 1998 m. lapkričio 26 d., nustojus galioti Butų privatizacijos įstatymui, Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr. 2274V ieškovei buvo išnuomotas butas (duomenys neskelbtini). Ieškovė 2001 m. kovo 23 d. su Vilniaus miesto savivaldybės butų fondu sudarė šios gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, 2002 m. sausio 24 d. ir 2003 m. sausio 2 d. kreipėsi į atsakovą prašydama leisti jai įgyti nuosavybės teisę į nuomojamą būstą, tačiau gaudavo atsakymą, kad galiojusiuose teisės aktuose nebuvo nustatyta galimybės privatizuoti savivaldybės gyvenamųjų patalpų. Ieškovės teigimu, atsakovas vilkino laiką, klaidino ieškovę, taip siekdamas išsaugoti nuosavybę į patalpas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Ieškovė, laukdama tinkamo gyventi ir privatizuoti būsto, viena augindama tris nepilnamečius vaikus, dėl atsakovo veiksmų neįgijo jokios nuosavybės. Dėl galimybės turėti normalias gyvenimo sąlygas nuosavame būste ieškovės šeima kartu su šeimomis, kurioms teismas suteikė teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti būstus ir su kuriomis bendrabutyje kartu gyveno (duomenys neskelbtini), kreipėsi į kompetentingas institucijas, reikalavo išspręsti antisanitarinių sąlygų, avarinio pastato būklės klausimą, tačiau šios tik patvirtindavo pirmiau išvardytas aplinkybes ir būtinybę vykdyti įsipareigojimus, t. y. suteikti gyventojams kitas gyvenamąsias patalpas. Tinkamos gyventi sąlygos ieškovei buvo suteiktos tik po beveik aštuonerių metų. Ieškovės teigimu, jos teisės ir teisėti interesai buvo pažeidinėjami nuo 1991 metų. Ieškovė prašė teismo pripažinti jai teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti nuomojamą butą (duomenys neskelbtini).

7II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

8Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas nurodė, kad ieškovė nebuvo pradėjusi privatizavimo procedūros, nes gyveno netinkamose gyventi gyvenamosiose patalpose (duomenys neskelbtini), iš kurių buvo iškeldinta dėl pastato avaringumo ir kapitalinio remonto būtinumo; naujai suteiktų patalpų (duomenys neskelbtini), ji negalėjo privatizuoti, nes tuo metu, kai šios patalpos buvo suteiktos, Butų privatizavimo įstatymas nebegaliojo. Teismas rėmėsi Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymu, kuriame nurodyti atvejai, kada gyvenamųjų patalpų nuomininkai turi teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis, kokias iš esmės jiems suteikė dabar negaliojantis Butų privatizavimo įstatymas. Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad lengvatinėmis sąlygomis privatizuojamos savivaldybės patalpos, kai jas privatizuoja nuomininkai, kurie iškeldinti iš patalpų, įrašytų į visuomenės poreikiams paimamų pastatų sąrašą, ir kurių dėl to negalima buvo privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą. Teismas padarė išvadą, kad šio įstatymo pagrindu ieškovė turėjo teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti nuomojamą ginčo patalpą, nes ji faktiškai buvo iškeldinta iš gyvenamųjų patalpų, kurių nebuvo galima privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą todėl, jog pastatas (duomenys neskelbtini), buvo netinkamas naudoti pagal paskirtį dėl savo būklės. Iš įvairių institucijų raštų bei įsiteisėjusiame teismo sprendime civilinėje byloje Nr. 2-15103-833/2009 nurodytų aplinkybių matyti, kad ieškovės gyvenimo sąlygos bendrabutyje buvo nepakeliamos. Dėl to teismas sprendė, kad ieškovei turi būti taikomi tokie patys socialiniai standartai, kaip ir kitiems iš bendrabučio iškeldintiems gyventojams, kuriems pripažinta teisė lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti nuomojamus būstus, tačiau ieškovė šia teise negalėjo pasinaudoti dėl objektyvių, ne nuo jos valios priklausančių priežasčių, nes galiojant Butų privatizavimo įstatymui gyveno avariniame, netinkamame gyventi name, o suteikus jai kitas, tinkamas gyvenimo patalpas, minėtas įstatymas jau nebegaliojo. Teismas sprendė, kad ginčo atveju taikytina Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata, leidžianti ieškovei lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti nuomojamą butą (duomenys neskelbtini).

9Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, papildomai nurodė, kad pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 25 d. nutarimo Nr. 704 „Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 7 punktą nuomininkams, kurie iškeldinami iš savivaldybėms, įmonėms ar organizacijoms priklausančio butų fondo gyvenamųjų patalpų tuo atveju, jeigu šios patalpos pertvarkomos į kitos paskirties patalpas, taip pat pripažintos netinkamos gyventi, įstatymų nustatyta tvarka turi būti suteiktos kitos gyvenamosios patalpos, atitinkančios tos gyvenamosios vietovės sąlygas, sanitarinius ir techninius reikalavimus. Iš byloje esančios medžiagos kolegija nustatė, kad nors buvo priimtas sprendimas perkelti ieškovę su šeima į kito suremontuoto bendrabučio gyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini), tačiau ieškovė į šias patalpas perkelta nebuvo, o tik vėliau Vilniaus miesto valdybos 1998 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. 2274V ieškovei buvo nuspręsta išnuomoti butą (duomenys neskelbtini). Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė pagrįstai tikėjosi, jog, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, ją su šeima apgyvendinus šiose patalpose, galės jas išsipirkti, tačiau iki 1998 m. liepos 1 d. dėl atsakovo veiksmų negalėjo įgyvendinti Butų privatizavimo įstatyme suteiktos teisės privatizuoti valstybei (savivaldybei) priklausančias gyvenamąsias patalpas. Juolab kad dėl ne nuo ieškovės valios priklausančių priežasčių ji su šeima buvo iškeldinta, kitos gyvenamosios patalpos buvo suteiktos tik pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikui. Dėl to kolegija sprendė, kad pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą ieškovė turėjo teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti nuomojamą ginčo patalpą, net ir negaliojant Butų privatizavimo įstatymui, nes ji iškeldinta iš gyvenamųjų patalpų, kurių nebuvo galima privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą dėl to, kad pastatas, kuriame yra tos patalpos, buvo netinkamas naudoti pagal paskirtį dėl savo būklės.

10Kolegija, vertindama atsakovo argumentus dėl ieškinio senaties termino pažeidimo, nurodė, kad ieškovė apie jos teisių pažeidimą sužinojo tik gavusi Vilniaus miesto savivaldybės mero 2003 m. sausio 16 d. raštą dėl neprivatizuotų gyvenamųjų namų (butų) nuomos mokesčio ir jų privatizavimo, kuriame aiškiai nurodyta, jog tuo metu galioję teisės aktai nesuteikė ieškovei galimybės privatizuoti savivaldybių gyvenamąsias patalpas. Kolegijos teigimu, nuo šio rašto gavimo dienos skaičiuotina ieškinio senaties termino pradžia (CK 1.125 straipsnio 1 dalis).

11III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

12Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Dėl Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų bei Butų privatizavimo įstatymo 3 straipsnio netinkamo taikymo. Teismų praktikoje nurodyta, kad nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui nebegalima pradėti butų privatizavimo procedūros, taip pat tęsti butų pardavimo lengvatine tvarka. Nurodytomis teisės normomis siekiama sudaryti galimybę Butų privatizavimo įstatymo pagrindu pradėtas ir nebaigtas butų privatizavimo procedūras užbaigti, šiam įstatymui nustojus galioti, t. y. nebegaliojant Butų privatizavimo įstatymui, teismine tvarka šio įstatymo pagrindu galima apginti tik jo galiojimo metu įgytas asmenų subjektines teises, kurios buvo pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. L. v. Vilniaus m. savivaldybė, Vilniaus m. savivaldybės administracijos Vilkpėdės seniūnija, bylos Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. C. v. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, UAB „Bendruva“, bylos Nr. 3K-3-663/2006). Nagrinėjamoje byloje ieškovės nuomojamas butas pastatytas 1998 metais (jau nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui). Pasibaigus įstatymo, kaip vieno iš teisių įgijimo pagrindų, galiojimo terminui, pasibaigia galimybė tam tikromis įstatyme nustatytomis sąlygomis įgyti tame įstatyme nurodytas teises, tai yra naikinamasis terminas. Pasibaigus įstatymo galiojimui, galima įgyvendinti tik teisę, kuri buvo įgyta įstatymo galiojimo metu ir pagal įstatymą ir kuri buvo pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-1025/2000). Juolab kad ieškovė, grįsdama savo reikalavimą, nepateikė jokių įrodymų, jog ji iki 1998 m. liepos 1 d. (galiojant Butų privatizavimo įstatymui) teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais kreipėsi į institucijas, įpareigotas spręsti butų privatizavimo klausimus, neišreiškė savo valios (ketinimų) įsigyti nuosavybėn ginčo gyvenamąsias patalpas. Be to, ieškovės nuomojamos patalpos turėjo bendrabučio statusą, todėl pagal Butų privatizavimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktą nebuvo privatizavimo objektas, todėl ieškovė neįgijo teisės privatizuoti nei šių, nei kitų gyvenamųjų patalpų, kurios vėliau buvo išnuomotos Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo pagrindu. Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, netinkamai aiškindami nurodytus teisės aktus, nepagrįstai pripažino ieškovei teisę privatizuoti ginčo butą (duomenys neskelbtini), Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Juolab kad šis ginčo butas ieškovei buvo suteiktas bendra tvarka pagal tuo metu galiojusį Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, įrašius ieškovę į eilę valstybės paramai gauti apsirūpinant gyvenamosiomis patalpomis, t. y. butas buvo suteiktas bendra tvarka, o ne todėl, kad ieškovė buvo iškeldinta iš patalpų (duomenys neskelbtini).
  2. Dėl įrodymų įvertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai, taikydami Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą, neištyrę rašytinių įrodymų, tik konstatavo, kad gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini), buvo avarinės būklės, tačiau apskritai netyrė ir nenustatė, ar jos galėjo būti privatizuojamos pagal Butų privatizavimo įstatymą. Teismai neįvertino aplinkybės, kad gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini) iš viso negalėjo būti privatizuojamos, rėmėsi tik prielaidomis, o ne byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.
  3. Dėl ieškinio senaties termino pažeidimo. Kasatoriaus teigimu, 1998 m. liepos 1 d. baigus galioti Butų privatizavimo įstatymui, ieškinio senaties terminas baigėsi 2008 m. liepos 1 d. Ieškovė nesilaikė pareigos gyvenamosios patalpos privatizavimo santykiuose elgtis rūpestingai ir atsakingai, nesiekė nustatyta tvarka ginti savo tariamai pažeistų teisių per ieškinio senaties terminą, todėl ieškinio pateikimas teismui 2011 m. kovo 22 d. negali būti laikomas tinkamu ir operatyviu savo teisių gynimu. Teismai neatkreipė dėmesio į tai, kad 1998 m. lapkričio 26 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr. 2274V ginčo butą ieškovės šeimai nuspręsta išnuomoti, o Butų privatizavimo įstatymo galiojimas buvo jau pasibaigęs, t. y. pagal teismų praktiką pasibaigus specialiojo Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, jo pagrindu gali būti įgyvendinamos ir turi būti ginamos tik asmenų teisės, įgytos galiojant šiam įstatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. P. v. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, bylos Nr. 3K-3-189/2006; ir kt.).

13Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ji nurodo, kad, teismams nustačius, jog ieškovė iš gyvenamųjų patalpų buvo iškeldinta dėl ne nuo jos valios priklausančių priežasčių, jos teisė privatizuoti nuomojamą butą pagrįstai buvo ginama pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymą. Be to, pagal teismų praktiką teismai, spręsdami ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, teisės normas turi aiškinti ir taikyti ne tik formaliai, bet ir atsižvelgdami į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus principus. Teismai teisingai nustatė, kad ieškovė buvo iškeldinta iš avarinės būklės gyvenamosios patalpos, t. y. ji turėjo pagrįstą teisę tikėtis, jog bus suteiktos kitos tinkamos gyventi patalpos, kurias ieškovė pagal teisės aktus turės galimybę privatizuoti. Nors kasatorius skunde nurodo, kad galiojant Butų privatizavimo įstatymui ginčo šalių nesaistė buto privatizavimo santykiai, tačiau tiek ginčo subjektas, tiek objektas atitinka nurodyto įstatymo reikalavimus, tik ieškovė negalėjo tinkamai įgyvendinti jai teisės aktuose suteiktos teisės dėl atsakovo neveikimo. Juolab kad kiti kartu su ieškove iškeldinti gyventojai pasinaudojo teise privatizuoti jiems naujai suteiktas gyvenamąsias patalpas. Be to, kasatorius klausimą dėl galimumo privatizuoti ginčo butą iškėlė tik kasaciniame skunde, tai yra naujas reikalavimas, kuris negali būti kasacijos objektas. Teismai, aiškindami teisės normas dėl ieškinio senaties termino, teisingai sprendė dėl šio termino eigos pradžios, nes ieškovė apie teisių pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o gavusi Vilniaus miesto savivaldybės mero 2003 m. sausio 16 d. raštą.

14Teisėjų kolegija

konstatuoja:

15IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

16Dėl teisės privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis įgyvendinimo

171991 m. gegužės 28 d. priimtame Butų privatizavimo įstatyme buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamus valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamuosius namus, butus daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose. Šiame įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo–pardavimo) sąlygos ir tvarka. Butų privatizavimo įstatymui 1998 m. liepos 1 d. netekus galios, šio įstatymo pagrindu pradėtas ir nebaigtas butų privatizavimo procedūras galima užbaigti pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatas.

18Pagal teisėje galiojantį bendrąjį principą teisiniams santykiams taikomi tie įstatymai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu. Šis principas reiškia ne tik tai, kad civiliniai įstatymai negali būti taikomi teisiniams santykiams, atsiradusiems iki šių įstatymų įsigaliojimo, t. y. įstatymas negalioja atgaline tvarka (lex retro non agit), bet ir tai, kad netekę galios įstatymai negali būti taikomi teisiniams santykiams, atsiradusiems pasibaigus šių galiojimui. Kartu teisėjų kolegija pažymi tai, kad įstatymo pripažinimas netekusiu galios reiškia, jog šis neveikia į ateitį, tačiau nereiškia, jog išnyksta teisės ir pareigos, įgytos pagal galiojusį įstatymą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. K. , R. K. v. Panevėžio žemės ūkio ir hidromelioracijos mokykla, bylos Nr. 3K-3-783/2000; kt.). Taigi, ir pasibaigus įstatymo galiojimui, galima įgyvendinti teisę, kuri buvo įgyta remiantis įstatymu, įstatymo galiojimo metu, tačiau dėl tam tikrų priežasčių nebuvo įgyvendinta jam galiojant.

19Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad, aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias valstybės (savivaldybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimą, būtina atsižvelgti į gyvenamųjų patalpų privatizavimo tikslus ir teisinių santykių, susiklostančių privatizuojant tokias patalpas, specifiką. Specialus gyvenamųjų patalpų privatizavimą reglamentavęs Butų privatizavimo įstatymas suteikė Lietuvos gyventojams, nuomojantiems iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, galimybę įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis). Gyvenamųjų patalpų privatizavimas, kurio teisinis padarinys – fizinių asmenų įgyta nuosavybės teisė į gyvenamąsias patalpas, yra ne vienkartinis aktas, bet tam tikras procesas, užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą. Tai lemia teisinių santykių, susiklostančių dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, sudėtingumą ir specifiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-192/2008; 2008 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. R. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-278/2008; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-548/2009). Tačiau kasacinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliuti teisė. Ji gali atsirasti tik tam tikro teisės akto pagrindu ir turi būti įgyvendinama laikantis nustatytų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. A. Ž. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-118/2009; 2012 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. L. v. Kauno miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-291/2012; kt.).

20Teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamoje byloje, sprendžiant klausimą, turėjo asmuo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą ar ne, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: pirma, kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); antra, kad asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); trečia, kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11, kiti straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-394/2002; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, bylos Nr. 3K-3-548/2009; 2012 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Č. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-240/2012; kt.).

21Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) tik teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Dėl to teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų nustatytas aplinkybes šioje byloje, konstatuoja, kad byloje nėra ginčo dėl to, ar ieškovė, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, buvo tinkamas privatizavimo subjektas, o vertinant, ar butas, kuriame gyveno ieškovė su šeima ir išsikraustė į naujai suteiktą butą, galėjo būti privatizuojamas, būtina atsižvelgti į Butų privatizavimo bei Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymų nuostatas. Teisėjų kolegija, remdamasi teismų nustatytomis aplinkybėmis, pažymi, kad ieškovė išsikėlė iš bendrabučio patalpų (duomenys neskelbtini), todėl, jog jos buvo pripažintos netinkamomis gyventi, t. y. patalpos negalėjo būti tinkamas privatizavimo objektas. Juolab kad iš bendrabučio patalpų ieškovė išsikėlė nebegaliojant Butų privatizavimo įstatymui. Pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus ieškovė būtų įgijusi teisę privatizuoti butą tik tokiu atveju, jeigu jai tokia teisė būtų suteikta teismo sprendimu (2 punktas) arba ji būtų atitikusi nurodyto įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kai privatizuoja nuomininkai, kurie yra iškeldinti arba dėl kurių yra priimtas sprendimas iškeldinti iš avarinių gyvenamųjų patalpų ir patalpų, įrašytų į griaunamų namų sąrašą pagal miesto (miestelio) plėtros planą, arba įrašytų į visuomenės poreikiams paimamų pastatų sąrašą, ir kurių dėl to negalima buvo privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą, tačiau ieškovės ankstesnis butas nebuvo tinkamas privatizavimo objektas. Dėl to jau vien tai, kad ieškovė išsikėlė iš neprivatizuotino pagal Butų privatizavimo įstatymą buto, nepriklausomai nuo to, ar iškeldinimo pagrindas buvo buto avarinė būklė ar panaudojimas kitiems tikslams, paneigia jos teisę privatizuoti butą, dėl kurio privatizavimo sąlygų yra kilęs ginčas šioje byloje, Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu, nes, minėta, šio privatizavimo pagrindo taikymo būtina sąlyga yra ta, kad butas, iš kurio iškeldinami nuomininkai, turėjo būti gyvenamoji patalpa, kuri galėjo būti privatizavimo objektas pagal Butų privatizavimo įstatymą, tačiau pasinaudoti šia teise nuomininkė negalėjo dėl tokio objekto panaudojimo visuomenės poreikiams ar buto avarinės būklės.

22Taigi teisėjų kolegija, konstatavusi, kad gyvenamoji patalpa (duomenys neskelbtini), negalėjo būti privatizavimo objektas pagal Butų privatizavimo įstatymą ir byloje teismams nustačius, jog Vilniaus miesto valdybos 1998 m. lapkričio 26 d. sprendimu ieškovei bendra tvarka buvo suteiktas (išnuomotas) kitas butas (duomenys neskelbtini), tačiau jau nebegaliojant Butų privatizavimo įstatymui, o pagal tuo metu galiojusį Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, pripažįsta nepagrįstomis pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvadas, kad ieškovę su šeima iškeldinus iš bendrabučio ir apgyvendinus bute (duomenys neskelbtini), ji turėjo pagrindą tikėtis šias patalpas privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis. Šios patalpos ieškovei bendra tvarka buvo išnuomotos jau nebegaliojant Butų privatizavimo įstatymui.

23Be to, bylą nagrinėję teismai nenustatė ir kitos būtinos privatizavimo sąlygos: ieškovė, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, neatliko įstatyme nustatytų veiksmų, kurie privalomi gyvenamosios patalpos privatizavimo teisei įgyti, pvz., nesikreipė raštu į institucijas dėl buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, nepateikė atitinkamoms savivaldybės institucijoms nuomininko ir šeimos narių susitarimo, kas taps nuomojamo buto savininku, pagal atskiras nuomos sutartis nuomojamo buto nuomininkų sutikimo privatizuoti butą ir kt. Savivaldybės institucijai pareiga pradėti privatizavimo procedūras atsiranda tik asmeniui pateikus prašymą ir įstatyme nustatytus duomenis dėl buto privatizavimo. Taigi nuosavybės teisei į gyvenamąją patalpą privatizavimo pagrindu atsirasti įstatyme nustatytus veiksmus tinkamai turi atlikti ir reikalavimo teisę turintis asmuo, o ieškovė to nepadarė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-440/2007). Pažymėtina, kad vien tik prašymo pateikimas nelaikytinas subjektinės teisės privatizuoti butą tinkamu įgyvendinimu. Šis sutikimas buvo būtina buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutarties sudarymo sąlyga (conditio sine qua non). Be to, teisiniam santykiui dėl buto privatizavimo atsirasti reikalinga juridinių faktų sudėtis, t. y. byloje nesant duomenų apie vieno juridinio fakto buvimą, negalima pripažinti, jog yra juridinių faktų sudėtis, leidžianti konstatuoti, kad ieškovė atliko veiksmus, būtinus subjektinei teisei įgyti. Dėl to Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu neįgyta ieškovės subjektinė teisė dabar negali būti įgyvendinama pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatas, nes pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktai nėra savarankiški gyvenamųjų patalpų privatizavimo pagrindai; pagal šiuose punktuose įtvirtintas nuostatas negalima iš naujo pradėti butų privatizavimo procedūros, pagal ją galima tik tęsti butų pardavimą lengvatine tvarka netekus galios Butų privatizavimo įstatymui, todėl, netekus galios Butų privatizavimo įstatymui, teismine tvarka galima apginti tik šio įstatymo pagrindu ir jo galiojimo metu įgytas asmenų subjektines teises, kurios buvo pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vilkpėdės seniūnija, Nr. 3K-3-394/2002). Ieškovė savo teisių dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo tinkamai neįgyvendino galiojant Butų privatizavimo įstatymui, todėl, šiam netekus galios, jos teisės negali būti ginamos Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo pagrindu.

24Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai aiškino ir Butų privatizavimo įstatymo 3 straipsnį, ir Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nukrypo nuo teismų praktikos, todėl yra pagrindas šiuos teismų procesinius sprendimus panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).

25Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

26Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovas, paduodamas kasacinį skundą, sumokėjo 144 Lt žyminio mokesčio (T. 2, b. l. 83). Atmetus ieškinį, šios išlaidos priteistinos iš ieškovės.

27Kasacinis teismas patyrė 12,56 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 24 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Tenkinus atsakovo kasacinį skundą, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

28Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

29Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartį ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

30Priteisti iš ieškovės L. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento juridiniam skyriui (juridinio asmens kodas 111109233) 144 (vieną šimtą keturiasdešimt keturis) Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant kasacinį skundą.

31Priteisti iš ieškovės L. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 12,26 Lt (dvylika litų 26 ct) su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų atlyginimo valstybės naudai. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

32Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4.
  1. Ginčo esmė
...
5. Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių... 6. Ieškovė su šeima nuo 1980 iki 1999 metų gyveno netinkamame gyventi... 7. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė... 8. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimu... 9. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 10. Kolegija, vertindama atsakovo argumentus dėl ieškinio senaties termino... 11. III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė... 12. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės... 13. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo atmesti kasacinį skundą ir... 14. Teisėjų kolegija... 15. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 16. Dėl teisės privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis įgyvendinimo... 17. 1991 m. gegužės 28 d. priimtame Butų privatizavimo įstatyme buvo... 18. Pagal teisėje galiojantį bendrąjį principą teisiniams santykiams taikomi... 19. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad,... 20. Teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamoje byloje, sprendžiant klausimą,... 21. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas patikrina apskųstus teismų... 22. Taigi teisėjų kolegija, konstatavusi, kad gyvenamoji patalpa (duomenys... 23. Be to, bylą nagrinėję teismai nenustatė ir kitos būtinos privatizavimo... 24. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad... 25. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo... 26. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos... 27. Kasacinis teismas patyrė 12,56 Lt išlaidų, susijusių su procesinių... 28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 29. Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų... 30. Priteisti iš ieškovės L. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui... 31. Priteisti iš ieškovės L. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 12,26 Lt... 32. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...