Byla e2-293-639/2020
Dėl skolos priteisimo. Teismas

1Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų teisėjas Saulius Zajarskas, sekretoriaujant Raimondai Karbauskienei, dalyvaujant atsakovės atstovui advokatui A. J.,

2viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Teisės ir kreditų valdymo departamentas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Multitransa“ dėl skolos priteisimo. Teismas

Nustatė

31. ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama iš atsakovės priteisti 2 069,41 Eur skolos, 6 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) ,,Teisės ir kreditų valdymo departamentas“ 2018 m. spalio 23 d. tarp ieškovės ir pradinio kreditoriaus UAB „Samantras“ sudarytos reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu įgijo reikalavimo teisę į 2 069,41 Eur skolą iš skolininkės UAB ,,Multitransa“, tai patvirtina 2018 m. spalio 23 d. ieškovės ir UAB ,,Samantras“ pasirašytas priėmimo perdavimo aktas, kuriame ieškovei buvo perduotos atsakovės neapmokėtos sąskaitos – faktūros. Pagal išrašytas sąskaitas - faktūras atsakovė ieškovei yra skolinga 1 706,15 Eur skolos, o 363,26 Eur yra administravimo išlaidos, teisinės pagalbos išlaidos, delspinigiai, todėl šiuo metu bendra skolos suma – 2 069,41 Eur. Pažymėjo, kad apie reikalavimo perleidimą skolininkė buvo informuota 2018 m. spalio 29 d. ieškovės išsiųstu pranešimu. 2. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Nurodo, kad ieškovė savo reikalavimus grindžia devyniomis PVM sąskaitomis-faktūromis, prie kurių nėra pateikta detalesnių dokumentų apie jose nurodytus duomenis. Pažymėjo, jog PVM sąskaitos – faktūros yra vienašališkai išrašytas dokumentas, kuris gali patvirtinti sutartinių santykių buvimą, tačiau jos nėra laikomos sutartimis ir jų pagrindu sutartiniai santykiai neatsiranda. Kitų duomenų, kurie patvirtintų, kad tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovės buvo susiklostę kokie nors sutartiniai santykiai nepateikta. Atsiliepime taip pat pažymėta, kad vertinant reikalavimo perleidimo teisėtumą būtina vertinti ir pradinę prievolę iš kurios atsirado teisė, esanti reikalavimo perleidimo dalyku. Dėl to nesant į bylą pateiktų jokių paslaugų suteikimą įrodančių duomenų, lieka neaišku ar ieškovė apskritai, įgijo kokias nors reikalavimo teises į atsakovę (el. b. l. 38-40). 3. Ieškovė pateikė dubliką (el. b. l. 47-49), kuriame nurodė, jog atsakovė, siekdama išvengti savo prievolės atsiskaityti, neigia tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovės buvus kokius nors sutartinius santykius. Pažymėjo, jog tarp atsakovės ir pradinio kreditoriaus buvo sudaryta žodinė rangos sutartis, nagrinėjamu atveju įstatyme nenustatyta kokios formos turi būti sudaryta rangos sutartis, todėl žodinis rangos sutarties sudarymas vertinamas kaip galiojantis, kadangi nagrinėjamu atveju šalys vykdė žodinio susitarimo sąlygas, t. y. pradinis kreditorius suteikė paslaugas atsakovei, o atsakovė pristatė pradiniam kreditoriui automobilį. Įstatymas nenustato remonto darbų rangos sutarčiai privalomos rašytinės formos, todėl ji gali būti sudaryta tiek žodžiu, tiek raštu, tiek konkliudentiniais veiksmais, svarbu, kad būtų aiškiai išreikšta šalių valia sudaryti sandorį. Atkreipė dėmesį, kad reikalavimo pagrįstumą įrodo ne tik išrašytos PVM sąskaitos-faktūros, bet ir UAB „Samantras“ pateiktas apskaitos žiniaraštis. 4. Triplike atsakovė nurodė, kad jokių ilgalaikių ar trumpalaikių sutarčių su pradiniu kreditoriumi nebuvo sudariusi, todėl PVM sąskaitų faktūrų išrašymas nepagrindžia skolos atsiradimo fakto ir prievolės apmokėti už neva suteiktas paslaugas. Atsakovė nesudarė jokių sutarčių dėl paslaugų teikimo-gavimo, nėra pasirašiusi paslaugų gavimo akto bei PVM sąskaitų faktūrų. Akcentavo, jog įmonės pateikiami vidaus apskaitos žiniaraščiai nėra skolos įrodymą patvirtinantys dokumentai. Pažymėjo, jog ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė buvo kviečiama ar kokia kita forma jai pranešta apie rangos darbų atlikimą ir darbų priėmimo akto surašymą, ir kad ji vengė atvykti bei priimti darbus. Nesant įrodymų apie atsakovės vengimą priimti atliktus darbus ir jos pasirašyto atliktų darbų akto, nėra pagrindo išvadai, jog pradinis kreditorius atliko darbų už ieškinyje nurodytą sumą, o atsakovė juos priėmė (el. b. l. 54-55). 5. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas nurodė, jog jo vertinimu ieškovė iš esmės reikalavimo perleidimo sutartimi perėmė realiai negaliojantį reikalavimą, nes atsakovė neturėjo jokių skolinių įsipareigojimų pradiniam kreditoriui UAB „Samantras“. Pažymėjo, kad pateikiamos PVM sąskaitos – faktūros yra nepasirašytos ir atsakovės nepriimtos, taigi neaišku kokiu pagrindu buvo išrašytos. Atsakovės atstovo teigimu ieškovės nurodomas atsiskaitymo su debitoriais žiniaraštis yra tik įmonės vidinis dokumentas, tačiau nepagrindžia jokių prievolinių santykių tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovės buvimo fakto. Akcentavo, kad atsakovė nei iš pradinio kreditoriaus nei iš ieškovės jokių paslaugų negavo, jokių sutarčių nesudarė, todėl neturi jokių įsipareigojimų atsiskaityti. 6. Ieškovės atstovė į teismo posėdį neatvyko, pateikė prašymą bylą nagrinėti ieškovės atstovei nedalyvaujant (Tomas I / puslapis 68-69) . Įvertinus tai byla nagrinėtina teismo posėdyje nedalyvaujant ieškovės atstovei (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 246 straipsnio 2 dalis).

4Teismas

konstatuoja:

8. iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad UAB „Samantras“ 2018 m. spalio 23 d. sudarytos reikalavimo perleidimo sutartimi perleido ieškovei reikalavimo teisę į 2 069,41 Eur skolą iš UAB ,,Multitransa“. Tos pačios dienos ieškovės ir UAB ,,Samantras“ pasirašytu priėmimo perdavimo aktu, ieškovei buvo perduotos atsakovės neapmokėtos sąskaitos – faktūros. Pagal išrašytas sąskaitas - faktūras atsakovė ieškovei yra skolinga 1 706,15 Eur skolos, o 363,26 Eur yra administravimo išlaidos, teisinės pagalbos išlaidos, delspinigiai, todėl šiuo metu bendra skolos suma sudaro 2 069,41 Eur. Ieškovės teigimu, pradinis kreditorius su atsakove UAB “Multitransa“ žodžiu susitarė dėl paslaugų teikimo, pirminis kreditorius atliko darbus ir pateikė atsakovei PVM sąskaitas - faktūras, tačiau atsakovė sąskaitų neapmokėjo. 9. Atsakovė pateiktuose procesiniuose dokumentuose (pateiktame atsiliepime į ieškinį, triplike) bei jos atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog su jai pareikštais reikalavimais nesutinka. Atsakovė niekada nesutiko su pateiktomis sąskaitomis faktūromis, kuriomis ieškovė grindžia ieškinį, nes jos nebuvo atsakovės pasirašytos, t. y. jose esantys įrašai apie neva suteiktas paslaugas neatitinka tikrovės. Ieškovės teismui pateiktos sąskaitos nepagrįstos ir išrašytos už faktiškai nesuteiktas paslaugas. Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktų atsakovė nepasirašė, tuo tarpu ieškovės teikiamas atsiskaitymo su debitoriais žiniaraštis nėra buhalterinės apskaitos dokumentas, tai yra išvestinis dokumentas, todėl nėra vertintinas kaip įrodymas dėl tariamos skolos. Be to PVM sąskaita faktūra pati savaime negali patvirtinti prekių perdavimo, paslaugų suteikimo fakto. PVM sąskaitos faktūros yra tik vienašališkai surašyti buhalteriniai dokumentai, ieškovė nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų paslaugų suteikimo faktą, nėra aišku kokios ir kokiais įkainiais šios paslaugos buvo atliktos. Taip pat ieškovė nepateikė nei užsakymų paraiškų, nei priėmimo-perdavimo aktų, kurie būtini remontą atliekantiems asmenims. 10. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2018 m. spalio 23 d. ieškovė sudarė reikalavimo perleidimo sutartį su UAB „Samantras“ Nr. 2018/10/23 (el. b. l. 20-22), kurios pagrindu ieškovė kaip naujasis kreditorius perėmė, o atitinkamai pradinis kreditorius UAB „Samantras“ atlygintinai perleido reikalavimo teisę į atsakovės susidariusią skolą. 2018 m. spalio 23 d. ieškovė ir pradinis kreditorius pasirašė priėmimo perdavimo aktą, kurio pagrindu ieškovei buvo perduotos 2016 m. birželio 30 d. sąskaita faktūra Serija ir Nr. ( - ) 294,03 Eur sumai (el. b. l. 5), 2016 m. rugsėjo 5 d. sąskaita faktūrą Nr. ( - ) 266,20 Eur sumai (el. b. l. 6), 2016 m. rugsėjo 5 d. sąskaita faktūra Nr. ( - ) 14,52 Eur sumai (el. b. l. 7), 2016 m. rugsėjo 6 d. sąskaita faktūra Nr. ( - ) 175,45 Eur sumai (el. b. l. 8), 2016 m. rugsėjo 2 d. sąskaita faktūra Nr. ( - ) 211,75 Eur sumai (el. b. l. 17), 2016 m. liepos 20 d. sąskaita faktūra Nr. ( - ) 60,50 Eur sumai (el. b. l. 19), 2016 m. rugsėjo 2 d., sąskaita faktūra Nr. ( - ) 441,65 Eur sumai (el. b. l. 26), 2016 m. liepos 29 d. sąskaita faktūra Nr. ( - ) 84,70 Eur sumai (el. b. l. 27), 2016 m. liepos 15 d. sąskaita faktūra Nr. ( - ) 297,06 Eur (el. b. l. 28), pagal kurias atsakovė neatsiskaitė su pradiniu kreditoriumi. Ieškovė nurodo, jog atsakovė apie reikalavimo teisės perleidimą buvo informuota 2018 m. spalio 29 d. ieškovės išsiųstu pranešimu (el. b. l. 23), kuriuo taip pat ragino grąžinti susidariusią skolą, tačiau atsakovė su ieškove neatsiskaitė. 11. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Naujasis kreditorius, pateikdamas skolininkui reikalavimą, privalo pateikti reikalavimo perleidimo sutartį. Ieškovas siuntė atsakovui pranešimą dėl reikalavimo įvykdyti prievolę kartu su Reikalavimo perleidimo sutarties kopija, tikslu susigrąžinti skolą ikiteismine tvarka, tačiau atsakovas į raginimus nereagavo. Pagal CK 6.109 straipsnio 7 dalį, naujasis kreditorius, pateikdamas skolininkui reikalavimą, privalo pateikti reikalavimo perleidimo sutartį. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pranešus skolininkui apie reikalavimo perleidimą ieškinio pareiškimu ir kartu pateiktus cesijos sutartį, reikalavimo teisės perleidimas sukelia jam teisinius padarinius nuo ieškinio priedų gavimo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011). Taigi laikytina, kad cesijos būdu ieškovės įgytas reikalavimas kartu su reikalavimo perleidimo sutartimi pareikštas teismo tvarka šioje civilinėje byloje laikytinas tinkamu atsakovės informavimu apie reikalavimo perleidimą ir atitinka CK 6.109 straipsnio 7 dalies nuostatas (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1192-232/2013). Atsakovė apie reikalavimo teisės perleidimą buvo informuota 2018 m. spalio 29 d. pranešimu. 12. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sutarčiai sudaryti pakanka šalių valios sukurti tarpusavio santykius, todėl paprastai laikoma, kad suderinta šalių valios išraiška yra pakankamas pagrindas sutartiniams santykiams atsirasti, ir nesuteikiama lemiamos reikšmės valios išraiškos formai. Kasacinis teismas pabrėžė, kad sutartinių santykių teisiniam reguliavimui būdingas minimalus šalių valios varžymas, todėl šalys gali laisvai nusistatyti tarpusavio teises bei pareigas, jos taip pat yra laisvos pasirinkdamos formą, kuria išreiškia savo susitarimo turinį. Įstatyme nustatyta, kad sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta ar notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis). Privaloma rašytinė sandorio forma (paprasta ar notarinė) irgi nustatyta įstatyme (CK 1.73, 1.74 straipsniai), o sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu (CK 1.72 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2013). 13. Ieškovė ieškinyje ir dublike teigia, jog šalių ginčas kvalifikuotinas kaip kilęs iš remonto darbų rangos sutarties. Nurodo, kad pradinis kreditorius UAB „Samantras“ pagal atsakovės UAB “Multitransa“ užsakymą suteikė atsakovei paslaugas, nurodytas PVM sąskaitose faktūrose, o atsakovė pristatė pradiniam kreditoriui automobilį. Pažymėjo, kad atsakovei atsiimant automobilį visi remonto darbai jau buvo atlikti pradinio kreditoriaus t. y. pradinis kreditorius jau buvo įvykdęs savo prievolę pagal žodinę rangos sutartį. Tuo tarpu atsakovė kategoriškai teigia, jog nesudarė jokių sutarčių dėl paslaugų teikimo – gavimo ir nėra pasirašiusi paslaugų gavimo akto bei PVM sąskaitų faktūrų. Pažymėjo, kad šiuose dokumentuose nėra ne tik atsakovės atsakingo asmens patvirtinimo apie juose nurodytų paslaugų priėmimą, jose nurodytų paslaugų suteikimo fakto parašu nėra patvirtinęs ir ją išdavęs pradinio kreditoriaus direktorius, kadangi skolos atsiradimo faktas kildinimas iš darbų atlikimo, tokie santykiai kvalifikuotini kaip rangos santykiai. Kadangi rangos santykiuose atliktų darbų priėmimas ir perdavimas nustatytas įforminti rašytiniu aktu, tai tokios aplinkybės turi būti įrodinėjamos šia leistina įrodinėjimo priemone. 14. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Ši išvada ne kartą pabrėžta kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015, 2014 liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014; 2012 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2012). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019). 15. Pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką PVM sąskaita faktūra yra buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais, tai nėra sutartis, tačiau vertintina kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Medikona“ v. UAB „Lucerna vaistinės“, bylos Nr. 3K-3-15/2008). Kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012). Teismas pažymi, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Ieškovė privalo įrodyti jos teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdama į ieškovės reikalavimą, turi įrodyti atsakovė. 16. Atsakovė nurodo, kad ji nesudarė jokių sutarčių su pradiniu kreditoriumi, nepasirašė užsakymo blankų, nepasirašė perdavimo - priėmimo akto bei PVM sąskaitų faktūrų, kurias buvo nurodoma apmokėti. Atsakovės atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad nežino, kokiu pagrindu PVM sąskaitos – faktūros buvo išrašytos. 17. Kaip nurodyta aukščiau, ieškovė pateiktu ieškiniu teigia, kad tarp atsakovės ir pradinio kreditoriaus UAB „Samantras“ buvo įvykęs susitarimas dėl paslaugų - remonto darbų rangos teikimo, tačiau atsakovės teigimu, atsakovė su pirminiu kreditoriumi jokios sutarties nesudarė, užsakymo neteikė ir nežino, kokiu pagrindu ieškovė teigia, jog buvo atlikti PVM sąskaitose faktūrose nurodomi darbai. Šiuo atveju, vienintelis teismui pateiktas įrodymas yra PVM sąskaitos faktūros, kuriose nurodomi tam tikri transporto priemonių remonto darbai bei transporto priemonių detalės, kurios kaip galima suprasti, naudojamos remontuojant transporto priemones. Ieškovės teigimu tarp pirminio kreditoriaus ir atsakovės susidarė rangos teisiniai santykiai. 18. Rangos sutarties sąvoka įtvirtinta CK 6.644 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad rangos sutartimi viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti. CK 6.645 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas rangos sutarties dalykas – rangos sutartis sudaroma pagaminti arba perduoti tam tikrą darbo rezultatą arba atlikti kitokius darbus, kurių metu sukurtas rezultatas perduodamas užsakovui. Taigi rangos sutarties dalykas yra tam tikro darbo rezultatas, turintis materialią išraišką. CK 6.662 straipsnis reglamentuoja atliktų darbų priėmimą – atliktų darbų priėmimas įforminamas aktu, kuriuo užsakovas be išlygų ar su išlygomis patvirtina priėmęs, o rangovas perdavęs atliktus darbus. 19. Kasacinio teismo praktikoje yra pripažįstama, kad pagrindas rangovui reikalauti, jog užsakovas vykdytų jo priešpriešinę pareigą – sumokėtų už darbus, yra pagrindinės sutartinės rangovo pareigos įvykdymas – sutarto darbo atlikimo faktas, o darbų perdavimo-priėmimo aktas yra tik šį faktą patvirtinantis dokumentas. Pareiga mokėti už atliktus darbus atsiranda pradėjus faktiškai naudotis darbais ir nėra siejama tik su abišaliu atliktų darbų perdavimo-priėmimo akto pasirašymu. Nesant darbų perdavimo-priėmimo akto, gali kilti darbų atlikimo laiko, kokybės ir kiti klausimai, tačiau vien šio akto nepateikimas nepaneigia rangovo teisės į atlyginimą už atliktus darbus, jei darbų perdavimą galima nustatyti kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2007;2011 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2011, 2015 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-558-421/2015). Taigi, vien byloje nustatyta aplinkybė, kad nebuvo sudarytas atliktų darbų perdavimo-priėmimo aktas, negali būti pagrindas daryti išvadą, kad pradinis kreditorius neįvykdė savo sutartinės pareigos – neatliko sąskaitoje-faktūroje nurodytų darbų ir todėl atsakovei neatsirado pareiga už juos sumokėti. Tačiau, kaip matyti iš byloje ieškovės pateiktų PVM sąskaitų faktūrų, jos nėra pasirašytos paslaugų teikėjo (pradinio kreditoriaus atstovo), grafoje „sąskaitą priėmė“ – iš viso jokio įrašo nėra, todėl negalima teigti, kad paslaugas atsakovė gavo ir priėmė. 20. Šios bylos nagrinėjimo kontekste pažymėtina, kad Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2016 m. vasario 1 d. Nr.2BE-45 patvirtintame Reikalavimų transporto priemonių techninę priežiūrą ir (ar) remontą atliekantiems asmenims ir transporto priemonių techninės priežiūros ir (ar) remonto paslaugų teikimo tvarkos apraše (toliau – Aprašas), galiojusiame ginčo laikotarpiu, nurodoma, kad Techninės priežiūros ir (ar) remonto paslaugų užsakymas įforminamas užpildant užsakymų paraišką, kurioje nurodoma informacija/duomenys išvardyti 10 straipsnyje; taip pat minėtame apraše (11 punktas) nurodyta, jog jeigu transporto priemonės valdytojas palieka transporto priemonę, kad būtų suteikta techninio aptarnavimo ir remonto paslauga, techninį aptarnavimą ir remontą atliekantis asmuo kartu su užsakymo paraiška turi įforminti transporto priemonės priėmimo–perdavimo aktą. Iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad paraiškos techninės priežiūros darbams bei priėmimo-perdavimo aktai nebuvo pildomi. Teismui nepateikta jokių paaiškinimų ar duomenų kaip atsakovė automobilius pristatydavo pas pradinį kreditorių, kokiu būdu aptardavo darbus ką reikės daryti ir kaip juos atlikus UAB „Samantras“ informuodavo apie tai atsakovę. 21. Teismas pažymi, kad PVM sąskaitose faktūrose nurodoma ne tik jų išrašymo data, tačiau nurodoma ir data iki kurios už sąskaitoje faktūroje nurodomas paslaugas privalo būti apmokėta. Iš teismui pateiktų PVM sąskaitų faktūrų, kuriomis ieškovė grindžia savo reikalavimą (iš viso 9 sąskaitos) matyti, kad jos išrašytos laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 30 d. iki 2016 m. rugsėjo 6 d., taigi dalis jų buvo išrašyta jau po to, kai vienų sąskaitų faktūrų apmokėjimo terminai jau buvo suėję, tačiau, nepaisant to, kad atsakovė neva neapmoka sąskaitų pirminis kreditorius toliau teikė jai paslaugas ir PVM sąskaitas faktūras. Ieškovė reikalavimą grindžia tik minėtomis sąskaitomis faktūromis taip pat pažymi, kad tarp šalių susiklosčiusius skolinius santykius patvirtina pirminio kreditoriaus vedamas/pildomas atsiskaitymų su debitoriais žiniaraštis. 22. Byloje nustačius nurodytas aplinkybes, ginčo PVM sąskaitoms faktūroms esant nepasirašytoms, nesant kitų dokumentų patvirtinančių apie realiai atliktus darbus, teismo vertinimu, išrašytos ginčo PVM sąskaitos faktūros nepatvirtina jose nurodytų paslaugų atlikimo. Ieškovės teismui pateikta skolų suvestinė – UAB „Samantras“ atsiskaitymų su debitoriais žiniaraštis nėra pakankamas įrodymas padaryti priešingai išvadai. Apskritai, tokio pobūdžio žiniaraštis yra vidinis įmonės dokumentas – skolų sekimo ir suvedimo sistema, į kurią duomenis įrašo ir ją pildo pats paslaugų teikėjas (pradinis kreditorius), tačiau šioje sistemoje vedami duomenys niekaip nepatvirtina atsakovės įsipareigojimų ir tarp šalių egzistuojančių santykių fakto. 23. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad visos sąskaitos išrašytos dar 2016 metais, tačiau duomenų apie tai, kad pradinis kreditorius kreipėsi į teismą dėl skolos pritesimo nėra, taip pat nėra jokių rašytinių įrodymų, kad pradinis kreditorius atsakovei būtų siuntęs pranešimus, raginimus atsiskaityti, tai rodo, kad apie galimai susidariusią skolą pradinis kreditorius nesiekė informuoti atsakovės, apginti savo pažeistas teises. Toks pradinio kreditoriaus pasyvus elgesys, kai dvejus metus (nuo 2016 m. iki 2018 m., kai reikalavimas buvo perleistas ieškovei) paslaugas suteikęs asmuo nesiekia, jog jas gavęs asmuo atsiskaitytų, nereiškia jokių reikalavimų tokiam asmeniui, kelia pagrįstų abejonių dėl atsakovės prievolės atsiskaityti egzistavimo. Šias aplinkybes patvirtina ir pateiktas UAB „Samantras“ žiniaraštis, kuriuo ieškovė bando įrodyti buvus rangos santykius tarp pradinio kreditoriaus UAB „Samantras“ ir atsakovės UAB „Multitransa“. Minėtas žiniaraštis kaip matyti vedamas nuo 2017 metų, jame pradinis kreditorius fiksuoja tariamus įsiskolinimus nuo 2015 m., taip pat padarytos atžymos apie tam tikrų piniginių sumų sumokėjimus, tačiau ieškovė teismui nepateikė jokių duomenų, kurie pagrįstu žiniaraštyje padarytus atžymėjimus apie atliktus mokėjimus, nepateikė nė vieną tariamai atsakovės atliktą mokėjimą pagrindžiančių įrodymų. 24. Teismas pažymi, kad ieškovė, siekdama įrodyti, jog tarp pradinio kreditoriaus UAB „Samantras“ ir atsakovės buvo susiklostę paslaugų teikimo (rangos santykiai) turėjo pateikti įrodymus apie šalių bendradarbiavimą (pagal pateiktą žiniaraštį bendradarbiavimas tarp UAB „Samantras“ ir UAB „Multitransa“ vyko daugiau nei dvejus metus), susitarimo teikti paslaugas faktines aplinkybes, įrodymus kaip vyko iki ginčo sąskaitų išrašymo tarpusavio atsiskaitymai, šios aplinkybės leistų vertinti ir spręsti tarp šalių buvus bent kokį susitarimą. Teismas taip pat pažymi, kad ieškovė ne tik nepateikė jokių duomenų ir paaiškinimų kokiomis aplinkybėmis buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros, dėl kokių priežasčių jos nebuvo pasirašytos nė vienos šalių (paslaugos teikėjo ir paslaugos gavėjo – nagrinėjamu atveju pradinio kreditoriaus ir atsakovės), tačiau nepateikė jokių duomenų apie tai kokiu būdu PVM sąskaitos faktūros buvo pateiktos ir ar buvo pateiktos atsakovei, dėl ko jos buvo atsakovės nepriimtos ar atsisakyta jas pasirašyti. Tokias aplinkybes galėtų įrodyti duomenys apie korespondencijos siuntimą, šalių susirašinėjimas elektroninių ryšių priemonėmis ar kt. Tačiau duomenų, kad atsakovei išrašytos sąskaitos būtų siųstos paštu ar elektroniniu paštu, byloje nėra. 25. Ieškovė pateiktuose procesiniuose dokumentuose ne kartą akcentavo, kad jos reikalavimas kyla iš reikalavimo perleidimo sutarties ir skolos faktą ji įrodinėja tais dokumentais, kuriuos jai reikalavimo perleidimo sutartimi perleido pradinis kreditorius. Teismas pažymi, kad reikalavimo teisių perleidimo sutarties turinys pagrindžia ieškovės sąmoningą valią įsigyti reikalavimą atsakovės atžvilgiu bei tai, kad ji suvokė, jog egzistuoja reikalavimo neįvykdymo rizika. Teismo vertinimu, ieškovė kaip apdairus tokio pobūdžio sutartį sudarantis asmuo - verslo subjektas turėjo įvertinti reikalavimo teisės pagrįstumą, įsigydama reikalavimo teisę turėjo susipažinti su perduodamais dokumentais, įvertinti jų įrodomąją galią, turinį ir pakankamumą patvirtinant reikalavimo teisės egzistavimą. 26. Taigi teismas sprendžia, kad iš byloje esančių pirminių bei išvestinių dokumentų negalima nustatyti atsakovę turėjus prievolę atsiskaityti už paslaugas, nurodytas PVM sąskaitose – faktūrose, kadangi atsakovė neakceptavo PVM sąskaitų – faktūrų, tai yra iki sąskaitose faktūrose nurodytų terminų jų neapmokėjo, nepadarė ir avansinio mokėjimo, sąskaitos nepasirašytos ne tik atsakovės, bet ir pradinio kreditoriaus atsakingų asmenų. 27.Vertinant civilinėje byloje esančių įrodymų visumą, darytina išvada, kad ieškovė nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovei buvo suteiktos paslaugos, nurodytos ginčo PVM sąskaitose faktūrose, todėl atsakovei nekyla pareiga šias sąskaitas apmokėti (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis). Šiuo atveju ieškovė ieškinio tinkamai nepagrindė, todėl darytina išvada, kad ieškinio neįrodė. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). 28. Nesant pateikta įrodymų apie pagrindinę atsakovės skolą, atmestini ir išvestiniai ieškovės reikalavimai dėl metinių procesinių palūkanų bei administravimo išlaidų priteisimo. Dėl bylinėjimosi išlaidų 29. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi ieškinys atmestas, o atsakovė nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nei prašymo jas atlyginti, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nespręstinas (CPK 96 straipsniai). Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263-268, 270 straipsniais teismas

Nutarė

5ieškinį atmesti. Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.

Proceso dalyviai
Ryšiai