Byla A-438-2752-11

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Romos Sabinos Alimienės ir Romano Klišausko (pranešėjas), sekretoriaujant Loretai Česnavičienei, dalyvaujant pareiškėjos atstovui Albertui Pocevičiui, atsakovo atstovei Onutei Adulčikienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. P. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėja I. P. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – Savivaldybės administracija) 2 158,24 Lt dydžio piniginę kompensaciją už šešiolika dienų nepanaudotų atostogų, 79,42 Lt dydžio delspinigius bei vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką.

5Skunde paaiškino, kad nuo 1994 m. kovo 14 d. iki 2007 m. kovo 6 d. ji dirbo Savivaldybės administracijoje vyriausiąja specialiste ir išeinant iš darbo su ja nebuvo tinkamai atsiskaityta, t. y. buvo nesumokėta kompensacija už šešiolika kalendorinių dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų. Remiantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 5 straipsniu, valstybės tarnautojams, tiek kiek jų sta­tuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas, taikomi darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai. Todėl nagrinėjamu atveju taikytinos Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 177 straipsnio nuostatos, kuriomis nustatyta, kad jei dėl darbo santykių pabaigos darbuotojui negali būti suteikiamos kasmetinės atostogos arba jei darbuotojas jų nepageidauja, jam išmokama piniginė kompensacija. 2002 m. liepos 1 d., įsigaliojus naujos redakcijos Valstybės tarnybos įstatymui, valstybės tarnautojams taikomos 36 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad valstybės tarnautojui kasmet suteikiamos 28 kalendorinių dienų kasmetinės atostogos, o vals­tybės tarnautojui, vienam auginančiam vaiką iki keturiolikos metų <...>, suteikiamos 35 kalendo­rinių dienų kasmetinės minimalios atostogos. 36 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad valstybės tarnautojui, tu­rinčiam didesnį kaip penkerių metų tarnybos stažą, už kiekvienų paskesnių trejų metų tarnybos stažą suteikiamos papildomos 3 kalendorinės dienos kasmetinių atostogų, tačiau bendra kasmeti­nių atostogų trukmė negali būti ilgesnė kaip 42 kalendorinės dienos. Tačiau jai niekada nebuvo pridedamas atitinkamas skaičius papildomų dienų kasmetinių atosto­gų už tarnybos stažą, numatytas Valstybės tarnybos įstatymo 36 straipsnyje. Paaiškino, kad valstybės tarnautojui, nuo tada, kai sueina 8 metų tarnybos stažas, atsi­randa teisė į papildomas 3 kalendorinių dienų kasmetines atostogas, o valstybės tarnautojui, turinčiam 12 metų tarnybos stažą, turi būti suteikiamos 28 kalendorinių die­nų kasmetinės atostogos ir 6 kalendorinių dienų papildomos kasmetinės atostogos. Pareiškėja nuo 2002 m. sausio 3 d. viena augina nepilnametę dukrą, todėl, pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 ir 36 straipsnius ir DK 166 straipsnį, nuo 2003 m. balandžio 3 d. jai privalėjo būti suteikiamos 35 kalendorinių dienų kasmetinės minimalios atostogos, o atsižvelgiant į tarnybos stažą, proporcingai už darbo metus prie 35 kalendorinių dienų aštuntais ir vienuoliktais tarnybos metais turėjo būti pridedamos papildomos 3 kalendorinės dienos kasmetinių atostogų. Atsakovas, pažeisdamas nustatytą tvarką, pasikėsino į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą kiekvieno dirbančio žmogaus teisę turėti poilsį ir laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas. Pagal išėjimo iš tarnybos dieną galiojusius tarifus, kompensacija už šešiolika kalendorinių dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų sudaro 2 158,24 Lt (134,89 Lt x 16 d.), taip pat priteistini 79,42 Lt delspinigiai. Pagal nusi­stovėjusią teismų praktiką protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus atitinka 0,02 proc. dydžio delspinigiai (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2005 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2005, 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2006, 2006 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2006). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnį jiems taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas, todėl delspinigių dydis skaičiuojamas pagal formulę: (2 158,24 Lt x 0,02 proc.) x 184 d. = 79,42 Lt. Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas tiesiogiai nereglamentuoja atsiskaitymo su atleidžiamu valstybės tar­nautoju tvarkos, taikytinas DK 141 straipsnis, pagal kurį darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka, darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas. Atleidimo dieną atsakovas su ja visiškai neatsiskaitė, todėl jai privalo būti sumokamas jos vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką, kadangi uždelsiama atsiskaityti ne dėl jos kaltės (DK 141 straipsnio 3 dalis). Negalėjo nurodyti tikslios jai priklausančios pagal DK 141 straipsnį pinigų sumos, nes nėra duomenų apie jos vienos dienos vidutinį darbo užmokestį.

6Atsakovas Savivaldybės administracija prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėja Savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. vasario 23 d. įsakymu Nr. 41-159 buvo atleista iš Savivaldybės administracijos Ekonomikos departamento Biudžeto ir finansų skyriaus Planavimo poskyrio vyriausiosios specialistės pareigų 2007 m. kovo 6 d. pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 puntą, t. y. savo noru. Suteikiant pareiškėjai kasmetines atostogas buvo kai kurių netikslumų taikant Valstybės tarnybos įstatymo ir DK nuostatas, reglamentuojančias kasmetinių atostogų suteikimo valstybės tarnautojams tvarką, tačiau, tai nereiškė, kad pareiškėjai buvo suteiktos trumpesnės kasmetinės atostogos, nei numatyta teisės aktuose. Laikotarpiu nuo 1994 m. kovo 14 d. iki 2002 m. kovo 13 d. pareiškėjai buvo suteiktos 235 kalendorinės dienos kasmetinių atostogų. Pagal tuo laikotarpiu galiojusius teisės aktus, t. y. Lietuvos Respublikos atostogų įstatymą, Lietuvos Respublikos valdininkų įstatymą ir Valstybės tarnybos įstatymą, pareiškėjai priklausė 235 kalendorinės dienos, kiek ir buvo paskaičiuota. DK 166 straipsnyje yra numatytos dvejopos trukmės minimalios kasmetinės atostogos - 28 kalendorinės dienos ir 35 kalendorinės dienos. Laikotarpiu nuo 2003 m. balandžio 3 d. 2004 m. balandžio 2 d. kasmetinių atostogų valstybės tarnautojams suteikimo tvarką reglamentavo Valstybės tarnybos įstatymo 36 straipsnis, kuris nustatė, jog valstybės tarnautojui kasmet suteikiamos 28 kalendorinių dienų atostogos, o valstybės tarnautojui, turinčiam didesnį kaip penkerių metų tarnybos stažą, už kiekvienų paskesnių trejų metų tarnybos stažą, suteikiamos papildomos 3 kalendorinės dienos kasmetinių atostogų. Tuo metu galiojusiame Valstybės tarnybos įstatymo 36 straipsnyje kasmetinių atostogų trukmė įvardijama skaičiumi - 28, straipsnyje nėra vartojama sąvoka „minimalios kasmetinės atostogos“, kurios galėtų būti 28 arba 35 kalendorinių dienų trukmės, kaip numatyta DK. Remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 36 straipsniu ir atsižvelgiant į pareiškėjos 8 metų tarnybos stažą, Savivaldybės administracija pareiškėjai galėjo suteikti 31 kalendorinę dieną kasmetinių atostogų: 28 kalendorines dienas ir 3 kalendorines dienas už tarnybos stažą. Valstybės tarnybos įstatyme nebuvo numatytas tik toks kasmetinių atostogų paskaičiavimo būdas, todėl Savivaldybės administracija neturėjo teisinio pagrindo skaičiuoti pareiškėjai kasmetinių atostogų trukmę prie 35 kalendorinių dienų pridedant 3 kalendorines dienas už tarnybos stažą. Pareiškėjai, kaip motinai vienai auginančiai vaiką iki keturiolikos metų, buvo suteikiamos ilgesnės negu kitiems, analogišką tarnybos stažą turintiems, valstybės tarnautojams kasmetinės atostogos, t. y. pareiškėjai buvo suteiktos 35 kalendorinės dienos kasmetinių atostogų vadovaujantis DK 166 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata, pagal kurią kasmetinių minimalių 35 kalendorinių dienų atostogų trukmę darbuotojams, vieniems auginantiems vaiką iki keturiolikos metų arba neįgalųjį vaiką iki aštuoniolikos metų. Laikotarpiu nuo 2004 m. balandžio 3 d. iki 2005 m. balandžio 2 d. kasmetinių atostogų suteikimo tvarka valstybės tarnautojams nesikeitė. Savivaldybės administracija, vadovaudamasi Valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis, pareiškėjai galėjo suteikti tik 31 (28+3) kalendorinę dieną kasmetinių atostogų, o suteikė 35 kalendorines dienas. Laikotarpiu nuo 2005 m. balandžio 3 d. iki 2006 m. balandžio 2 d. pareiškėjai buvo suteiktos 35 kalendorinės dienos kasmetinių atostogų. Šiuo laikotarpiu priklausančiomis kasmetinėmis atostogomis pareiškėja pasinaudojo 2005 m. balandžio 29 d. – 2005 m. gegužės 16 d. ir 2005 m. rugpjūčio 1 d. – 2005 m. rugpjūčio 19 d.

8Atsakovas pabrėžė, jog 2006 m. sausio 12 d. įsigaliojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 36 straipsnio redakcijoje nustatyta, kad valstybės tarnautojui suteikiamos 28 kalendorinių dienų kasmetinės minimalios atostogos, o valstybės tarnautojui, vienam auginančiam vaiką iki keturiolikos metų suteikiamos 35 kalendorinių dienų kasmetinės minimalios atostogos. Todėl tik nuo 2006 m. sausio 12 d. valstybės tarnautojui, turinčiam teisę gauti 35 kalendorinių dienų atostogas ir turinčiam didesnį kaip penkerių metų tarnybos stažą, už kiekvienų paskesnių trejų metų tarnybos stažą suteikiamos 3 kalendorinės dienos papildomų kasmetinių atostogų, Įvertinant tai, kad laikotarpiu nuo 2005 m. balandžio 3 d. iki 2006 m. balandžio 2 d. priklausančiomis kasmetinėmis atostogomis pareiškėja pasinaudojo, t. y., iki naujos Valstybės tarnybos įstatymo 36 straipsnio redakcijos įsigaliojimo, jai kasmetinės atostogos buvo suteiktos pagal iki tol galiojusį Valstybės tarnybos įstatymo 36 straipsnį. Įvertinant tai, jog pareiškėjos tarnybos stažas tuo laikotarpiu buvo vienuolika metų (5+3+3), pareiškėjai galėjo būti suteiktos 34 (31+3+3) kalendorinės dienos kasmetinių atostogų. Laikotarpiu nuo 2006 m. balandžio 3 d. iki 2007 m. balandžio 2 d. pareiškėjai buvo suteiktos 33 kalendorinės dienos kasmetinių atostogų. Šiuo laikotarpiu pareiškėjai pagal Valstybės tarnybos įstatymo 36 straipsnį privalėjo būti suteiktos 35 kalendorinės dienos minimalių kasmetinių atostogų ir papildomai 6 dienos už 11 metų tarnybos stažą, iš viso 41 (35+3+3) kalendorinė diena kasmetinių atostogų. Atleidžiant pareiškėją iš pareigų už šį laikotarpį dar buvo išmokėta kompensacija už 3 kalendorines dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų. Tai patvirtina 2008 m. spalio 10 d. pažyma Nr. 1313 apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas, tai atsispindi ir pareiškėjos lentelėje. Taigi, laikotarpiu nuo 2006 m. balandžio 3 d. iki 2007 m. balandžio 2 d. buvo suteiktos ar kompensuotos 36 kalendorinės dienos kasmetinių atostogų. Remiantis nurodytais paskaičiavimais, pareiškėja turėjo teisę į 137 kalendorines dienas kasmetinių atostogų (28+3+28+3+28+6+35+6), o ne į 158 kalendorines dienas, kaip nurodo pareiškėja. Todėl, Savivaldybės administracija, atleisdama pareiškėją iš valstybės tarnybos su ja laiku ir tinkamai atsiskaitė.

9Atsakovas nurodė ir tai, kad teismui nustačius, jog pareiškėjai, vis dėlto, priteistina kompensacija ir delspinigiai, atsižvelgtina į tai, jog vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo laiką priteisimas yra siejamas su darbdavio kalte (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N3-583/2007). Spręsdamas jo kaltės buvimo ar nebuvimo klausimą, būtina nustatyti jo faktinio elgesio ir protingo elgesio standarto neatitikimą. Savivaldybės administracija, suteikdama pareiškėjai kasmetines atostogas, taikė jai palankesnę DK 166 straipsnį nuostatą, suteikiančią teisę į 35 kalendorinių dienų atostogas, nei tai numatė Valstybės tarnybos įstatymo 36 straipsnis. Atsakovas teisės normas taikė taip, kaip suprato, todėl negalima teigti, jog atsakovas vengė ar neturėjo galimybių laiku atsiskaityti su atleidžiamu iš pareigų darbuotoju. Pabrėžė, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai uždelsiamą atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Remėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu, kad taikant Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymą valstybės tarnautojams, delspinigių priteisimas siejamas su atsakovo kalte, o apskaičiuodamas pareiškėjui darbo užmokestį atsakovas vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. Al-638/2005).

10II.

11Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. sausio 18 d. sprendimu bylos dalį pagal pareiškėjos I. P. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo dėl piniginės kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo nutraukė, o likusioje dalyje pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12Teismas konstatavo, jog byloje ginčas kilo dėl piniginės kompensacijos už nepanaudotas atostogas, delspinigių ir vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimą visiškai atsiskaityti su pareiškėja jos atleidimo dieną priteisimo. Teismo vertinimu, byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja nuo 1994 m. spalio 10 d. iki 2007 m. kovo 16 d. dirbo Savivaldybės administracijoje vyriausiąja specialiste. Savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. vasario 23 d. įsakymu Nr. 41-159 pareiškėja nuo 2007 m. kovo 6 d. buvo atleista iš valstybės tarnybos pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punktą, t. y. atsistatydinus savo noru. Iš Savivaldybės administracijos pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį pareiškėjai matyti, kad atleidimo metu, t. y. 2007 m. kovo 6 d., jai buvo apskaičiuota 404,67 Lt kompensacija už 3 dienas nepanaudotų atostogų dienas. Savivaldybės administracijos buhalterijos darbo užmokesčio poskyrio 2009 m. vasario 9 d. pažyma tvirtina, kad pareiškėjos vienos dienos darbo užmokestis jai einant vyriausiosios specialistės pareigas buvo 192,70 Lt.

13Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 27 d. sprendimu pareiškėjos skundą dėl kompensacijos ir kitų, su darbo santykiais susijusių, išmokų priteisimo patenkino iš dalies, priteisė pareiškėjai iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2 135,12 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas nuo 2004 m. balandžio 3 d. iki 2007 m. kovo 6 d., o kitus skundo reikalavimus, t. y. dėl 79,42 Lt dydžio delspinigių ir vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo, atmetė kaip nepagrįstus. Teismas nustatė, kad pareiškėja, dirbdama valstybės tarnautoja nuo 1994 m. kovo 14 d., 2002 m. kovo 14 d. buvo įgijusi 8 metų tarnybos stažą, o 2005 m. kovo 14 d. įgijo vienuolikos metų tarnybos stažą bei nagrinėjamu laikotarpiu, t. y. nuo 2004 m. balandžio 3 d. iki 2007 m. kovo 6 d., ji viena augino nepilnametį vaiką. Atsižvelgdamas į teisinį reguliavimą ir faktines bylos aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nuo 2004 m. balandžio 3 d. iki 2005 m. balandžio 2 d. pareiškėjai priklausė 38 dienos atostogų - 35 dienos vadovaujantis DK 166 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir Valstybės tarnybos įstatymo 36 straipsnio 2 dalimi. Už darbo metus nuo 2005 m. balandžio 3 d. iki 2005 m. balandžio 2 d. pareiškėjai priklausė 41 diena atostogų - 35 dienos, vadovaujantis DK 166 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir 6 dienos pagal Valstybės tarnybos įstatymo 36 straipsnio 2 dalį. Tai, kad pareiškėja iki Valstybės tarnybos įstatymo 36 straipsnio 2 dalies redakcijos, įtvirtinančios pailgintas 35 dienų minimalias atostogas atitinkantiems nustatytas sąlygas valstybės tarnautojams, įsigaliojimo (2005 m. gruodžio 22 d.), už nagrinėjamą laikotarpį dalį jai priklausančių atostogų jau buvo išnaudojusi nėra teisiškai reikšminga, nes nesant Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto reguliavimo, privalu vadovautis DK nuostatomis. Kadangi pareiškėjos tarnybiniai santykiai nutrūko 2007 m. kovo 6 d., todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjai priklausančių atostogų laikas už laikotarpį nuo 2006 m. balandžio 3 d. iki 2007 m. kovo 6 d. skaičiuotinas įvertinus tą aplinkybę, jog buvo dirbta ne pilnus darbo metus. Pareiškėjai išdirbus pilnus darbo metus, už minėtą laikotarpį jai priklausytų 41 diena atostogų - 35 dienos, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 36 straipsnio 2 dalimi bei 6 dienos pagal Valstybės tarnybos įstatymo 36 straipsnio 2 dalį. Atsižvelgęs į tai, kad iki pilnų darbo metų pareiškėjai trūko 26 dienų, teismas padarė išvadą, jog pareiškėja įgijo teisę į 38,08 dienas atostogų (41 diena x (365-26) / 365)). Taigi, visu laikotarpiu nuo 2004 m. balandžio 3 d. iki 2007 m. kovo 6 d. pareiškėja įgijo teisę į 117,08 (38 + 41 + 38, 08) atostogų dienas, tuo tarpu atostogavo 103 dienas (35 + 35 + 33) bei už 3 atostogų dienas jai buvo išmokėta kompensacija, dėl kurios dydžio ginčo nėra. Pareiškėjos vidutinis dienos darbo užmokestis iki atleidimo buvo lygus 192,70 Lt, todėl teismas priteisė pareiškėjai 2 135,12 Lt kompensaciją ((117,08-103-3) dienos x 192,70 Lt) už nepanaudotas atostogas. Savivaldybės administracijos direktorius 2009 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. 41-389 „Dėl išmokos I. P.“, vykdydamas minėtą teismo sprendimą, įpareigojo buhalteriją išmokėti pareiškėjai 2 135,12 Lt kompensaciją už neišnaudotas atostogas nuo 2004 m. balandžio 3 d. iki 2007 m. kovo 6 d. ir šis įpareigojimas buvo įvykdytas visiškai. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas jau yra įvykdęs minėtą teismo sprendimą ir išmokėjęs pareiškėjai kompensaciją už nepanaudotas atostogas, bei, vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 2 punktu, nusprendė, kad bylos dalis dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo nutrauktina.

14Dėl kitų pareiškėjos reikalavimų pirmosios instancijos teismas pasisakė, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovas visuomet patenkindavo pareiškėjos prašymus dėl kasmetinių atostogų suteikimo, t. y. pareiškėjai visada buvo suteikiamos kasmetinės atostogos jos prašyme nurodytu laikotarpiu ir pageidaujamos trukmės. Teismo vertinimu, kaip matyti iš Savivaldybės administracijos 2010 m. gruodžio 13 d. rašto Nr. A51-26987 (3.3.2.4-BR4) „Dėl informacijos pateikimo“ pareiškėja neinformavo Savivaldybės administracijos apie tai, kad viena augina 2002 m. sausio 3 d. gimusią dukterį, o asmens byloje nėra jokių duomenų, įrodančių, jog nuo konkrečios datos būtų pradėtos jai skaičiuoti pailgintos atostogos. Atsižvelgdamas į šias faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos atžvilgiu taikyti Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo (nėra atsakovo kaltės). Teismas akcentavo, jog pareiškėja nepateikė jokių prejudicinę reikšmę turinčių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad ji atsakovui pranešė, jog viena augina nepilnametį vaiką bei kad kreipėsi į atsakovą su prašymu dėl atitinkamų pailgintų kasmetinių atostogų suteikimo. Tai, teismo manymu, suponuoja, kad pareiškėjai priklausiančios išmokos laiku buvo nesumokėtos dėl pačios pareiškėjos kaltės. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą ir konstatavo, kad ginčo atveju buvo pačios pareiškėjos kaltė dėl uždelsimo visiškai atsiskaityti. Todėl likusią pareiškėjos skundo reikalavimų dalį pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

15III.

16Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 18 d. sprendimą pakeisti: panaikinti teismo sprendimą dalyje dėl delspinigių ir vidutinio darbo užmokesčio atmetimo ir šioje dalyje pareiškimą tenkinti - priteisti pareiškėjos I. P. naudai iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 79,42 Lt dydžio delspinigius bei vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, kuris sudaro 85482,81 Lt bei bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

171. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas priėjo išvados, jog pareiškėja neinformavo atsakovo apie aplinkybę, kad vieną augina mažametę dukterį. Todėl atsakovas nežinojo, kad privalo suteikti pareiškėjai papildomas atostogas. Tačiau, anot pareiškėjos, tokia išvada prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Faktą, kad atsakovui buvo žinoma aplinkybė, jog pareiškėja viena augina vaiką iki 14 metų patvirtina: 1) pačios pareiškėjos tvirtinimas apie pranešimą atsakovui; 2) fakto, kad atsakovui buvo žinoma apie tai, jog pareiškėja viena augina vaiką iki 14 metų, pripažinimas atsakovo atsiliepime; 3) pareiškėjui realiai suteiktų kasmetinių atostogų trukmė, atitinkanti atostogų trukmę valstybės tarnautojui, vienam auginančiam vaiką iki 14 metų ir neatitikimas suteiktų atostogų trukmės jokioms kitoms galimoms atostogų trukmėms; 4) neginčijimas fakto, kad pareiškėja pranešė atsakovui aplinkybę, jog viena augina vaiką iki 14 metų, t. y. atsakovas neįrodinėjo pareiškėjos kaltės.

182. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad iš pareiškėjos prie skundo pridėtos Atostogų trukmės skaičiavimo lentelės matyti, jog pareiškėja kelia klausimą dėl jai nesuteiktų atostogų už darbo stažą pagal Valstybės tarnybos įstatymo 36 straipsnio 2 dalį (atsakovas nesuteikė pareiškėjai atostogas būtent už darbo stažą įstaigoje). Tuo tarpu apie pareiškėjos darbo stažą įstaigoje atsakovas žinojo ir apie šią aplinkybę pareiškėja pranešti atsakovui neprivalėjo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjai 2135,12 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Antrą kartą nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, teismas iš esmės sutiko su 2135,12 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimu pareiškėjai, todėl liko neišspręstas klausimas tik dėl uždelsto atsiskaitymo. Apeliaciniame skunde akcentuojama, jog, atsižvelgiant į Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies nuostatas, bei į tai, kad atsakovas 2009 m. gegužės 12 d. sumokėjo pareiškėjai priteistus 1668,14 Lt (atskaičius mokesčius nuo 2135,12 Lt), taip pat įvertinus, kad nuo 2007 m. kovo 6 d. iki 2009 m. gegužės 12 d. atsakovas uždelsė atsiskaityti 837 dienas, taip pat kad atleidimo dieną atsakovas išmokėjo pareiškėjai 784,56 Lt, o pareiškėjos vidutinis dienos darbo užmokestis sudarė 192,70 Lt ir atitinkamai 47 proc. nuo priklausančio išmokėti darbo užmokesčio sudarė 102,13 Lt, pareiškėjai priteistinas vidutinis darbo užmokestis sudaro 85482,81 Lt (102,13 Lt x 837 d.).

193. Pareiškėjos manymu, jai iš atsakovo jai turėtų būti priteisiama ir 79,42 Lt delspinigių. Pareiškėja akcentuoja, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus atitinka 0,02 proc. dydžio delspinigiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-394/2005, Nr. 3K-3-173/2006, Nr. 3K-3-405/2006). Pagal CK 1.125 straipsnį jiems taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas, todėl delspinigių dydis skaičiuojamas pagal formulę: 2158,24 Lt x 0,02 proc. x 184 d. = 79,42 Lt.

20Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

211. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. sausio 18 d. sprendimu atmesdamas pareiškėjos skundą, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos atžvilgiu taikyti Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalį nėra jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Teismas nenustatė atsakovo kaltės ir konstatavo, kad pareiškėja nepateikė teismui jokių prejudicinę reikšmę turinčių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog ji viena augina nepilnametį vaiką bei, kad kreipėsi į atsakovą su prašymu dėl atitinkamų pailgintų atostogų suteikimo. Tai reiškia, kad pareiškėjai priklausančios išmokos laiku nebuvo sumokėtos dėl jos pačios kaltės. Atsakovo kaltės dėl neatsiskaitymo už kasmetines atostogas nebuvo, nes ginčo atveju buvo pačios pareiškėjos kaltė. Atsakovo vertinimu, pareiškėjos kaltę patvirtina jokių rašytinių įrodymų nebuvimas.

222. Atsakovas nesutinka su apeliantės reikalavimu priteisti jai 79,42 Lt delspinigių. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, jog Darbo kodekso 207 straipsnyje pasakyta, kad kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai. Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui sumokami delspinigiai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo taikymą valstybės tarnautojų atžvilgiu, administracinėje byloje Al-638/2005 konstatavo, kad delspinigių priteisimas siejamas su atsakovo kalte. Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos administracinis teismas nenustatė atsakovo kaltės dėl delsimo atsiskaityti, todėl pareiškėjos reikalavimas priteisti delspinigius neturi jokio pagrindo. Atsakovas pažymi, kad ši sankcija taikytina tik tuomet kai darbo santykiai nėra nutrūkę. Darbuotojo, kuris yra atleistas, teisės gali būti ginamos tik Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies pagrindu. Darbo kodeksas nenumato, kad už pavėluotą atsiskaitymą su atleistu darbuotoju, darbdaviui gali būti taikoma dviguba sankcija.

23Teisėjų kolegija

konstatuoja:

24IV.

25Iš bylos medžiagos matyti, jog byloje kilęs ginčas dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už uždelstą atsiskaityti laiką su valstybės tarnautoja (buvusia Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vyriausiąja specialiste I. P.), atleista iš tarnybos Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje nuo 2007 m. kovo 6 d. Bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėja I. P. su skundu kreipėsi į teismą prašydama iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priteisti 2158,24 Lt dydžio piniginę kompensaciją už šešiolika dienų nepanaudotų atostogų; 2) 79,42 Lt dydžio delspinigių; 3) vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką.

26Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 27 d. sprendimu pareiškėjos I. P. skundo reikalavimą dėl 2158,24 Lt dydžio piniginės kompensacijos priteisimo tenkino bei konstatavo, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2004 m. balandžio 23 d. iki 2007 m. kovo 6 d. netinkamai apskaičiavo pareiškėjos kasmetinių atostogų trukmę (neatsižvelgė į tai, kad nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėja viena augino nepilnametį vaiką, bei į jos tarnybos stažą). Teismas nustatė, jog viso laikotarpiu nuo 2004 m. balandžio 23 d. iki 2007 m. kovo 6 d. pareiškėja įgijo teisę į 117,08 atostogų dienas, o faktiškai atostogavo 103 dienas bei už 3 atostogų dienas jai buvo išmokėta kompensacija (b. l. 37 – 44).

27Akcentuotina, jog atsakovas savo iniciatyva įvykdė šį Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 27 d. sprendimo nurodymą ir 2009 m. gegužės 12 d. išmokėjo pareiškėjai jos prašomą kompensaciją (b. l. 55, 63). Todėl šiuo metu tarp pareiškėjos ir atsakovo nėra ginčo dėl piniginės kompensacijos už nepanaudotas atostogų dienas priteisimo (b. l. 128 – 132, 136 - 139). Tačiau pareiškėja nurodo, jog, vadovaujantis Darbo kodekso 141 straipsnio nuostatomis, atsakovas privalėjo su ja atsiskaityti atleidimo iš tarnybos dieną, o uždelsus atsiskaityti (laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 6 d. iki 2009 m. gegužės 12 d.), atsakovui kyla prievolė išmokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką.

28Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuos teisinius santykius, kurių pagrindu kilo teisme nagrinėjamas ginčas, reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo kodekso 141 straipsnis ir Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis, kuris nustato, jog darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 141 straipsnio 1 dalimi, darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka.

29Byloje nagrinėjamu atveju taip pat aktualios yra Lietuvos Respublikos darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies nuostatos, numatančios, jog, kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką.

30Atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktikoje, aiškinant šias Darbo kodekso 141 straipsnyje įtvirtintas teisės normas, yra laikomasi nuostatos, jog pagal Darbo kodekso 141 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą darbdavio prievolė sumokėti darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestis už uždelsimo visiškai atsiskaityti su darbuotoju laiką tik esant tokiai situacijai, kai darbdavys žinojo arba privalėjo žinoti, kad jis įstatyme numatytą atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju dieną neįvykdė šios pareigos ir tokią veiką tęsė toliau (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143 – 2000/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2009). Tačiau jei tokia situacija iš esmės susidaro dėl darbuotojo (valstybės tarnautojo) kaltės, darbdaviui nežinant ir negalint žinoti, kad jis nustatytu laiku neįvykdė pareigos atsiskaityti laiku su atleidžiamu iš valstybės tarnybos asmeniu, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalyje numatytas vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo atsiskaityti laiką negali būti priteisiamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1318/2011). Taigi akivaizdu, jog Lietuvos Respublikos darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies nuostatos darbdavio pareigą sumokėti darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį už visą uždelsimo atsiskaityti laiką sieja ne tik su neatsiskaitymo faktu, bet ir su darbuotojo kaltės dėl neatsiskaitymo nebuvimu.

31Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog atsakovas neįvykdė Lietuvos Respublikos darbo kodekso 141 straipsnio 1 dalies nuostatos, įpareigojančios jį visiškai atsiskaityti su atleidžiama iš tarnybos pareiškėja jos atleidimo dieną (2007 m. kovo 6 d.), t. y. laiku neišmokėjo 2158,24 Lt dydžio piniginės kompensacijos už nepanaudotas pareiškėjai priklausiusių kasmetinių atostogų dienas. Tačiau bylos aplinkybės taip pat patvirtina, jog aplinkybės dėl pareiškėjai priklausančių atostogų trukmės ir jų apskaičiavimo buvo nustatytos tik išnagrinėjus ginčą teisme (Vilniaus apygardos administraciniam teismui priėmus 2009 m. balandžio 27 d. sprendimą bei Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartį, kuria byla buvo grąžinta nagrinėti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (b. l. 67 – 75)). Šiuose teismų procesiniuose sprendimuose buvo išaiškinta, jog nustatydamas pareiškėjos kasmetinių atostogų trukmę nuo 2004 m. balandžio 23 d. iki 2007 m. kovo 6 d. atsakovas privalėjo vertinti tiek pareiškėjos tarnybos stažą, tiek ir aplinkybę, kad ji nagrinėjamu laikotarpiu viena augino nepilnametį vaiką.

32Tačiau byloje nebuvo pateikta objektyvių įrodymų, kad pareiškėja iki jos atleidimo iš tarnybos Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje dienos savo darbdavį buvo informavusi apie visas jai priklausančių kasmetinių atostogų apskaičiavimui reikšmingas aplinkybes. Šiuo aspektu itin atkreiptinas dėmesys į tai, jog pakartotinai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos buvo išreikalauti rašytiniai įrodymai (dokumentai), susiję su atostogų suteikimu pareiškėjai (b. l. 81 – 95, 98 – 102, 111 – 119). Įvertinus šių dokumentų turinį, darytina išvada, jog pareiškėja ginčui aktualiu laikotarpiu (2004 m. balandžio 23 d. - 2007 m. kovo 6 d.) atsakovui nebuvo pateikusi duomenų apie savo šeimyninį statusą ir jo pasikeitimus. Nors Vilniaus miesto savivaldybės administracijos užpildytoje pareiškėjos Asmens kortelės grafoje „Šeimos sudėtis“ yra padarytas įrašas „neištekėjusi“, tačiau iš šios Asmens kortelės turinio matyti, kad ji buvo užpildyta pareiškėjai 1994 m. kovo 14 d. pradėjus tarnybą Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje (tuo metu – Vilniaus miesto valdyboje). Byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovui buvo teikiami duomenys apie vėlesnius pareiškėjos šeimos sudėties pasikeitimus, taip pat nėra įrodymų, kad jam buvo pateiktas pareiškėjos dukters Ž. P. gimimo liudijimas (b. l. 15, 111). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog byloje surinktais įrodymais nėra paneigti atsakovo atstovės argumentai (b. l. 121), kad pareiškėjai priklausančių kasmetinių atostogų trukmė buvo skaičiuojama atsižvelgiant tik į jos tarnybos stažą ir kad atsakovas neturėjo objektyvių galimybių šių atostogų trukmės koreguoti atsižvelgdamas į pareiškėjos šeimyninę padėtį.

33Kartu akcentuotina, jog fakto, kad atsakovas nepagrįstai delsė (vilkino, vengė) atsiskaityti su pareiškėja ir išmokėti jai kompensaciją už nepanaudotas kasmetinių atostogų dienas, nepatvirtina ir kitos bylos aplinkybės. Visų pirma, pati pareiškėja nei tarnybos Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje metu, nei vykstant jos atleidimo iš tarnybos procesui nereiškė jokių pretenzijų atsakovui dėl netinkamai skaičiuojamos atostogų trukmės (suteikiamų kasmetinių atostogų dienų skaičiaus), neteikė prašymų dėl papildomų atostogų dienų suteikimo, atsižvelgiant į jos šeimyninę padėtį, kompensacijų už nepanaudotas kasmetinių atostogų dienas išmokėjimo ir pan. aplinkybių. Į teismą pareiškėja kreipėsi tik praėjus beveik dvejiems metams nuo jos atleidimo iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos dienos (b. l. 2). Antra, atsakovo 2007 m. vasario 23 d. įsakyme dėl pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos taip pat buvo nurodyta, kad pareiškėja atleidžiama iš tarnybos išmokant jai kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas (apskaičiuotą pagal paties atsakovo turėtus duomenis) (b. l. 22). Tuo tarpu Vilniaus apygardos administracinis teismui 2009 m. balandžio 27 d. sprendimu priteisus pareiškėjai 2158,24 Lt dydžio piniginę kompensaciją už nepanaudotas atostogų dienas atsakovas nedelsiant savo iniciatyva įvykdė šį neįsiteisėjusį teismo sprendimą.

34Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas žinojo arba privalėjo žinoti, jog jis įstatyme numatytą atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju (pareiškėja) dieną neįvykdė pareigos išmokėti kompensaciją už visas nepanaudotas atostogų dienas ir tokią veiką sąmoningai (valingai) tęsė toliau. Byloje nustatyta, kad pati pareiškėja nepateikė atsakovui visų duomenų, reikalingų tiksliam kasmetinių atostogų trukmės nustatymui, kas leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja duotuoju atveju elgėsi nepakankamai rūpestingai ir apdairiai tam, kad situacijos, susijusios su netinkamu atostogų trukmės apskaičiavimu nebūtų. Toks pareiškėjos pasirinktas elgesio modelis priežastiniu ryšiu yra susijęs su atsiradusiomis pasekmėmis dėl kompensacijos už visas pareiškėjai priklausiusias nepanaudotų atostogų dienas neišmokėjimo jos atleidimo iš tarnybos dieną. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad byloje nagrinėjama situacija iš esmės susidarė dėl pačios pareiškėjos kaltės, atsakovui nežinant ir negalint žinoti, kad jis nustatytu laiku neįvykdė pareigos laiku atsiskaityti su atleidžiama iš tarnybos pareiškėja.

35Dėl paminėtų priežasčių tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

36Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

Nutarė

37Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos I. P. apeliacinį skundą atmesti.

38Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėja I. P. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos... 5. Skunde paaiškino, kad nuo 1994 m. kovo 14 d. iki 2007 m. kovo 6 d. ji dirbo... 6. Atsakovas Savivaldybės administracija prašė pareiškėjos skundą atmesti... 7. Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėja Savivaldybės administracijos... 8. Atsakovas pabrėžė, jog 2006 m. sausio 12 d. įsigaliojusioje Valstybės... 9. Atsakovas nurodė ir tai, kad teismui nustačius, jog pareiškėjai, vis... 10. II.... 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. sausio 18 d. sprendimu bylos... 12. Teismas konstatavo, jog byloje ginčas kilo dėl piniginės kompensacijos už... 13. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, jog Vilniaus apygardos... 14. Dėl kitų pareiškėjos reikalavimų pirmosios instancijos teismas pasisakė,... 15. III.... 16. Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo Vilniaus apygardos administracinio... 17. 1. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas priėjo išvados, jog... 18. 2. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad iš pareiškėjos prie skundo pridėtos... 19. 3. Pareiškėjos manymu, jai iš atsakovo jai turėtų būti priteisiama ir... 20. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo šį skundą atmesti kaip... 21. 1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. sausio 18 d. sprendimu... 22. 2. Atsakovas nesutinka su apeliantės reikalavimu priteisti jai 79,42 Lt... 23. Teisėjų kolegija... 24. IV.... 25. Iš bylos medžiagos matyti, jog byloje kilęs ginčas dėl vidutinio darbo... 26. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog Vilniaus apygardos administracinis... 27. Akcentuotina, jog atsakovas savo iniciatyva įvykdė šį Vilniaus apygardos... 28. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuos teisinius santykius, kurių pagrindu... 29. Byloje nagrinėjamu atveju taip pat aktualios yra Lietuvos Respublikos darbo... 30. Atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktikoje, aiškinant šias Darbo kodekso... 31. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog atsakovas neįvykdė Lietuvos... 32. Tačiau byloje nebuvo pateikta objektyvių įrodymų, kad pareiškėja iki jos... 33. Kartu akcentuotina, jog fakto, kad atsakovas nepagrįstai delsė (vilkino,... 34. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nėra teisinio pagrindo... 35. Dėl paminėtų priežasčių tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame... 36. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies... 37. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 18 d. sprendimą... 38. Nutartis neskundžiama....