Byla e2S-223-577/2017
Dėl uždraudimo atlikti veiksmus, keliančius grėsmę žalai atsirasti

1Vilniaus apygardos teismo teisėja Jadvyga Mardosevič, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Šilėja“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 16 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovių uždarosios akcinės bendrovės „Ozo miestas“ ir M. B. ieškinį atsakovei UAB „Šilėja“ dėl uždraudimo atlikti veiksmus, keliančius grėsmę žalai atsirasti,

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3

  1. Ieškovės UAB „Ozo miestas“ ir M. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamos uždrausti atsakovei UAB „Šilėja“ atlikti bet kokius bendro naudojimo objektų administravimo veiksmus name Vilniuje, ( - ), taip pat priteisti iš atsakovės 229,40 Eur turtinės žalos ieškovo UAB „Ozo miestas“ naudai ir bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 6 d. nutartimi patenkino ieškovių prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir uždraudė atsakovei UAB „Šilėja“ faktiškai vykdyti administravimo veiksmus daugiabučio namo, esančio ( - ), atžvilgiu, iki kol bus priimtas sprendimas nagrinėjamoje civilinėje byloje.
  2. Atsakovė UAB „Šilėja“ pateikė prašymą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Prašyme nurodė, jog ieškovai reikalavimą kildina iš 2016 m. liepos 19 d. Jungtinės veiklos sutarties dėl gyvenamojo namo valdymo, tačiau atsakovui tapo žinoma, kad ši sutartis pačių ją sudariusių asmenų iniciatyva buvo išregistruota, sudarant susitarimą dėl sutarties laikymo negaliojančia/niekine. Teigė, jog ieškovai laikytini nebeturintys reikalavimo teisės.
  3. Ieškovės su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo nesutiko. Nurodė, kad pareiškimas VĮ „Registrų centras“ dėl 2016 m. liepos 19 d. jungtinės veiklos sutarties nutraukimo (laikymo negaliojančia) yra pateiktas asmens, kuris tam neturi jokių įgaliojimų ir reikalavimo teisės dėl namo objektų valdymo. Atsakovės pateikti įrodymai yra neteisėti ir nesuteikia pagrindo laikyti 2016 m. liepos 19 d. jungtinės veiklos sutartį negaliojančia (nutraukta).

    4

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 16 d. nutartimi atsakovės UAB „Šilėja“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ir civilinės bylos nutraukimo atmetė. Teismas, įvertinęs ieškovių bei atsakovės poziciją, į bylą pateiktus įrodymus, sprendė, kad ieškovei pareiškus prevencinį ieškinį bei teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, sutampančias su prevencinio ieškinio reikalavimais, kurias apeliacinės instancijos teismas paliko galioti 2016 m. lapkričio 9 d. nutartimi Nr. e2-2547-553/2016, šioje proceso stadijoje nėra objektyvaus pagrindo jas panaikinti, neišsprendus pareikšto ieškovų ieškinio iš esmės, įvertinus namo, esančio ( - ), bendrosios dalinės nuosavybės savininkų valią dėl administravimo teisės vienam ar kitam subjektui suteikimo. Taip pat teismas nenustatė CPK įtvirtintų pagrindų civilinės bylos nutraukimui.

6III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

7

  1. Atsakovė UAB „Šilėja“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 16 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės, - atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Atsakovė nereikalavo civilinės bylos nutraukimo, o tik siūlė ieškovėms atsisakyti savo ieškinio.
    2. Teismo išvados, reiškiančios, kad prieš sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą būtina išnagrinėti bylą iš esmės, prieštarauja laikinųjų apsaugos priemonių instituto prigimčiai.
    3. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei apeliacinės instancijos teismui vertinant atskirojo skundo argumentus, informacijos apie tai, jog jungtinės veiklos sutartis, iš kurios kildinama ieškovių reikalavimo teisė, ją sudariusių asmenų laikoma negaliojančia, byloje nebuvo. Pirmosios instancijos teismas turėjo preliminariai įvertinti, ar atsižvelgiant į pateiktus dokumentus, byloje galės būti priimtas ieškovėms palankus teismo sprendimas. Taip pat pažymi, kad šioje byloje nebus vertinama savininkų valia dėl administravimo teisės atitinkamam subjektui suteikimo.
    4. Vadovaujantis pačių ieškovių argumentais dėl L. M. teisės būti butų ir kitų patalpų savininkų atstove, daro išvadą, kad ir ieškovės neturi reikalavimo teisės šioje byloje.
  2. Ieškovė UAB „Ozo miestas“ pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo atmesti atsakovės UAB „Šilėja“ atskirąjį skundą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 16 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodė:
    1. Apeliantė neteisingai traktuoja pirmosios instancijos teismo poziciją, neva prieš sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reikėtų išnagrinėti bylą iš esmės. Teismas nurodė, kad būtina įvertinti namo bendrosios dalinės nuosavybės savininkų valią, o tai įmanoma padaryti nagrinėjant bylą iš esmės.
    2. Teismas visapusiškai įvertino atsakovės prašymą bei pateiktus naujus įrodymus.
    3. L. M., kuri pateikė pareiškimą VĮ Registrų centrui dėl 2016-07-19 Jungtinės veiklos sutarties išregistravimo, neturi teisės atlikti jokių veiksmų, susijusių su butu ( - ), ji nėra šio buto savininkė; atsakovės pateiktas įgaliojimas nėra patvirtintas notaro. Tiek L. M., tiek A. V., nėra jungtinės veiklos sutarties dalyvės.
    4. Net gyventojams atsisakius jungtinės veiklos sutarties, UAB „Šilėja“ netampa namo, ( - ), administratoriumi, jis turi būti išrinktas iš naujo, todėl nesuprantamas atsakovės suinteresuotumas šioje byloje. Atsakovė neturi teisinio pagrindo remtis jungtinės veiklos sutarties tariamu neteisėtumu, ir tuo pačiu, remdamasi šiais motyvais, neturi reikalavimo teisės pateikti atskirąjį skundą.
    5. Apeliacinės instancijos teismas 2016 m. lapkričio 9 d. nutartyje, kuria palikta nepakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nurodė, jog nėra pagrindo spręsti, kad ieškovai neturi reikalavimo teisės.

8IV.

9Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
  2. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.
  3. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas, o pagal CPK 149 straipsnio 1 dalį - laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali būti panaikinamos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, nutartimi.
  4. Atsakovė atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo preliminariai įvertinti, ar atsižvelgiant į naujai pateiktus dokumentus (2016 m. spalio 17 d. susitarimą dėl 2016 m. liepos 19 d. Jungtinės veiklos sutarties nutraukimo (laikymo negaliojančia), prašymą VĮ Registrų centrui, nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašą), byloje galės būti priimtas ieškovėms palankus teismo sprendimas, ir ar tokio teismo sprendimo užtikrinimui būtinas laikinųjų apsaugos priemonių taikymas.
  5. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad teismo atliekamas prima facie ieškinyje išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų vertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas dėl to, kad ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą, prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015). Spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014, 2015 m. gegužės 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-699-943/2015).
  6. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad aplinkybė, jog skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas neišvardino konkrečių atsakovės pateiktų įrodymų, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad teismas šių įrodymų nevertino tikėtino ieškinio pagrįstumo kontekste. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad teismas šiuos įrodymus vertino, atsižvelgdamas į šalių pozicijas, pareikšto ieškinio pobūdį, jau priimtus procesinius dokumentus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
  7. Atkreiptinas dėmesys, jog iš atsakovės pateikto Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, jog gyvenamajam namui, esančiam ( - ), nustatytas turto administravimas, administratorius – UAB „Ozo miestas“. Apeliantės pateiktuose dokumentuose nurodyta, kad 2016 m. spalio 17 d. susitarimą pasirašę asmenys tik kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę dėl jiems priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės teise bendrojo naudojimo objektų perdavimo administruoti ir valdyti UAB ,,Šilėja“ iki kol bus nuspręsta dėl jungtinės veiklos sutarties sudarymo teisės aktų nustatyta tvarka arba kito administratoriaus pasirinkimo, tačiau įrodymų, kad toks prašymas buvo patenkintas teismui nebuvo pateikta.
  8. Be to, kaip jau minėta, Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 9 d. nutartimi Nr. e2S-2547-553/2016, palikdamas nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (draudimo UAB „Šilėja“ faktiškai vykdyti administravimo veiksmus daugiabučio namo, esančio ( - ), atžvilgiu), akcentavo konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumo (lot. status quo) išsaugojimą, aktualumą.
  9. Argumentas, kad skundžiamoje nutartyje teismas laikėsi pozicijos, jog prieš sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reikia išnagrinėti bylą iš esmės, laikytinas apeliantės subjektyviu teismo išvadų interpretavimu. Prašymo nagrinėjimo metu nesant duomenų, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nėra objektyvaus pagrindo jas panaikinti, neišsprendus pareikšto ieškovų ieškinio iš esmės.
  10. Taip pat pažymėtina, kad aukščiau minėtoje apeliacinio teismo nutartyje, kuria atmestas atsakovės atskirasis skundas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, sprendė, jog apeliantė nepagrindė argumentų, jog ieškovai neturi reikalavimo teisės. Be to, į atskirajame skunde į šiuos argumentus prašo atsižvelgti teismui, nagrinėjant bylą iš esmės. Taigi, apeliacinės instancijos teismas dėl šių atskirojo skundo motyvų plačiau nepasisako.
  11. Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta. Kiti motyvai neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.
  12. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 16 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, CPK 338 straipsnis).

10Dėl prašymo paskirstyti bylinėjimosi išlaidas

1119. Ieškovė pateikė teismui prašymą priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Pateikė įrodymus, kad patyrė išlaidas advokato pagalbai ir už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą (t.y. išlaidas apeliacinės instancijos teisme).

1220. Pagal CPK 93 straipsnio bei 270 straipsnio 5 dalies 3 punkto nuostatas, klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo teismas išsprendžia priimdamas byloje galutinį procesinį sprendimą, priklausomai nuo to, koks yra bylos išnagrinėjimo rezultatas. Įstatymas nenumato, kad bylinėjimosi išlaidos, patirtos už tarpinių procesinių veiksmų atlikimą, būtų atlyginamos priklausomai nuo konkretaus procesinio klausimo išsprendimo rezultato. Atitinkamai, bylinėjimosi išlaidų, patirtų rengiant atsiliepimą į apeliantės prašymą bei atsiliepimą į atskirąjį skundą atlyginimo klausimas turės būti sprendžiamas priimant sprendimą byloje, todėl ieškovės UAB „Ozo miestas“ prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas šioje proceso stadijoje nenagrinėtinas.

13Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

Nutarė

14Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai