Byla 2A-151/2012
Dėl nepagrįsto praturtėjimo ir nuostolių atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Danutės Milašienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus Riedmė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys, civilinėje byloje Nr. 2-6426-392/2010 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus Riedmė“ ieškinį atsakovui „Swedbank lizingas“, uždarajai akcinei bendrovei dėl nepagrįsto praturtėjimo ir nuostolių atlyginimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Ieškovo BUAB „Vilniaus Riedmė“ bankroto administratorius ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo „Swedbank lizingas“, UAB 10 845,18 Lt nuostolių, padarytų nepagrįstu praturtėjimu ieškovo sąskaita; 8,28 procento dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2006 m. vasario 6 d. ieškovas su „Swedbank lizingas“, UAB sudarė lizingo sutartį Nr. LT028347. Sutartimi „Swedbank lizingas“, UAB įsipareigojo iš trečiojo asmens įsigyti automobilį Dacia Logan Ambiance ir perduoti jį valdyti bei naudotis ieškovui su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą, automobilis pereis ieškovui nuosavybės teise. Nuo lizingo sutarties sudarymo iki automobilio išpirkimo pabaigos 2009 m. sausio 30 d. ieškovas sumokėjo „Swedbank lizingas“, UAB 29 643,62 Lt, t.y. beveik visą sutartyje numatytą automobilio kainą, o liko nesumokėta tik 1 560,82 Lt. 2009 m. vasario 5 d. ieškovas gavo „Swedbank lizingas“, UAB pavėluotų mokėjimų ataskaitą, kurioje nurodyta, jog ieškovas vėluoja sumokėti dvi paskutines einamojo mokėjimo sąskaitas už automobilį bei delspinigius pagal 2006 m. vasario 6 d. lizingo sutartį Nr. LT028347, iš viso - 1 585,79 Lt. Ieškovas 2009 m. vasario 6 d. mokėjimo pavedimu šią sumą sumokėjo, mokėjimo pavedime nurodydamas, jog tai galutinis automobilio išpirkimo mokestis pagal 2006 m. vasario 6 d. lizingo sutartį Nr. LT028347. 2009 m. gegužės 5 d. ieškovo bankroto administratorius kreipėsi į „Swedbank lizingas“, UAB dėl automobilio perdavimo–priėmimo, tačiau šis 2009 m. rugpjūčio 10 d. raštu atsisakė automobilį perduoti, kadangi 2009 m. vasario 6 d. mokėjimą pagal 2006 m. vasario 6 d. lizingo sutartį Nr. LT028347 paskirstė ieškovo įsiskolinimams pagal kitas lizingo sutartis padengti. Tuo pačiu raštu „Swedbank lizingas“, UAB informavo, kad nuo 2009 m. kovo 2 d. vienašališkai nutraukė visas su ieškovu sudarytas lizingo sutartis. 2010 m. vasario 24 d. „Swedbank lizingas“, UAB pareikalavo, kad ieškovas perduotų lizingo bendrovei 2006 m. vasario 6 d. lizingo sutarties Nr. LT028347 pagrindu valdytą automobilį. Ieškovas automobilį perdavė 2010 m. gegužės 5 d. Automobilio rinkos kaina jo grąžinimo dieną buvo 12 470 Lt, o paskutinių eilinių mokėjimų suma su delspinigiais pagal 2006 m. vasario 6 d. lizingo sutartį Nr. LT028347 buvo tik 1 624,82 Lt. „Swedbank lizingas“, UAB, susigrąžinusi ženkliai didesnės vertės nei likusi neišmokėta kaina automobilį, ieškovo sąskaita nepagrįstai praturtėjo 10 845,18 Lt suma, o ieškovas tai pačiai sumai patyrė nuostolių.

5Atsakovas „Swedbank lizingas“, UAB su ieškiniu nesutiko.

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Vilniaus apygardos teismas 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimu ieškovo BUAB „Vilniaus Riedmė“ ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad CK 6.55 straipsnio 1 dalis suteikia teisę skolininkui pačiam pasirinkti, kokią skolą jis grąžina, tačiau šioje teisės normoje numatyta skolininko pasirinkimo teisė nėra absoliuti – tokių įmokų paskirstymo kontrolė tenka kreditoriui. Tai numatyta ir 2006 m. vasario 6 d. lizingo sutarties Nr. LT028347 2.14 punkte – klientas šia sutartimi sutinka, kad tuo atveju, jei klientas nevykdo (netinkamai vykdo) sutarties ir (arba) kitų sutarčių tarp lizingo bendrovės ir kliento, iš įmokėtų ar mokėtinų sumų lizingo bendrovė turi teisę savo nuožiūra dengti įsiskolinimą pagal bet kokią sutartį tarp lizingo bendrovės ir kliento, neatsižvelgiant į tai, ką nurodo klientas, mokėdamas lizingo bendrovei. BUAB „Vilniaus Riedmė“ ir „Swedbank lizingas“, UAB be 2006 m. vasario 6 d. lizingo sutarties Nr. LT028347 buvo sudarę dar septynias lizingo sutartis (Nr. LT063720, LT063721, LT069924, LT070986, LT076482, LT076483 ir LT076484). 2009 m. vasario 6 d. atliekant galutinį mokėjimą pagal 2006 m. vasario 6 d. lizingo sutartį Nr. LT028347, 2009 m. vasario 4 d. buvo susidariusi BUAB „Vilniaus Riedmė“ skola pagal kitas lizingo sutartis. Teismo įsitikinimu, „Swedbank lizingas“, UAB, vadovaudamasi 2006 m. vasario 6 d. lizingo sutarties Nr. LT028347 2.14 punktu, pagrįstai BUAB „Vilniaus Riedmė“ mokėjimą pagal šią lizingo sutartį paskirstė įsiskolinimams pagal kitas lizingo sutartis padengti. BUAB „Vilniaus Riedmė“ tinkamai nevykdant iš lizingo sutarčių kylančių piniginių prievolių, „Swedbank lizingas“, UAB 2009 m. kovo 2 d. visas lizingo sutartis vienašališkai nutraukė. Ginčas dėl lizingo sutarčių, tarp jų ir dėl 2006 m. vasario 6 d. lizingo sutarties Nr. LT028347, nutraukimo teisėtumo nekilo, todėl teismas manė, kad lizingo sutartys nutrauktos teisėtai. Vienašališkai nutraukusi 2006 m. vasario 6 d. lizingo sutartį Nr. LT028347 „Swedbank lizingas“, UAB 2010 m. vasario 24 d. pareikalavo BUAB „Vilniaus Riedmė“ grąžinti šios lizingo sutarties pagrindu perduotą naudotis automobilį. Tai ieškovas padarė 2010 m. gegužės 5 d.

7Teismas pažymėjo, kad 2006 m. vasario 6 d. lizingo sutarties Nr. LT028347 11.2.2 punkte nustatyta, kad jeigu klientas iš esmės pažeidžia sutartį, lizingo bendrovė turi teisę nutraukti sutartį, pareikalauti nedelsiant grąžinti lizingo bendrovei turtą, sumokėti visas iki sutarties nutraukimo nesumokėtas sumas, netesybas, palūkanų įmokas pagal įmokų grafiką. Tokia lizingo bendrovės teisė įtvirtinta ir CK 6.574 straipsnyje. 2006 m. vasario 6 d. lizingo sutartis Nr. LT028347 nutraukta dėl esminio sutarties pažeidimo, todėl atsirado lizingo sutarties 11.2.2 punkte ir CK 6.574 straipsnyje nustatyta „Swedbank lizingas“, UAB teisė reikalauti iš BUAB „Vilniaus Riedmė“ grąžinti lizingo bendrovei minėtos lizingo sutarties pagrindu perduotą naudotis automobilį. Šia teise „Swedbank lizingas“, UAB pasinaudojo tinkamai. BUAB „Vilniaus Riedmė“, sudarydama 2006 m. vasario 6 d. lizingo sutartį Nr. LT028347, susipažino ir sutiko su šios sutarties 11.2. punktu bei prisiėmė visą šiame punkte numatytą riziką dėl netinkamo lizingo sutarties vykdymo. Automobilio grąžinimą „Swedbank lizingas“, UAB lėmė tik paties ieškovo neteisėti veiksmai – esminis lizingo sutarties pažeidimas, todėl negalima pripažinti, kad „Swedbank lizingas“, UAB automobilį susigrąžino neteisėtai. Nei 2006 m. vasario 6 d. lizingo sutartis Nr. LT028347, nei kiti teisės aktai nenumato galimybės dėl lizingo gavėjo esminio sutarties pažeidimo nutraukus lizingo sutartį ir lizingo bendrovei susigrąžinus turtą, grąžinti lizingo gavėjui jo sumokėtas įmokas. Remiantis 2006 m. vasario 6 d. lizingo sutarties Nr. LT028347 10.1.4 punktu, tik sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą automobilio išpirkimo kainą, automobilis nuosavybės teise pereina ieškovui. Iki vienašalio lizingo sutarties nutraukimo ieškovas nebuvo galutinai išpirkęs automobilio, todėl jis nuosavybės teise priklausė „Swedbank lizingas“, UAB. Nutraukus lizingo sutartį, išnyko teisinis pagrindas ieškovui valdyti ir naudoti automobilį. Teismas konstatavo, kad „Swedbank lizingas“, UAB, susigrąžindama 2006 m. vasario 6 d. lizingo sutarties Nr. LT028347 pagrindu ieškovui perduotą automobilį, pasielgė teisėtai, todėl negalima pripažinti, jog tokiais veiksmais nepagrįstai praturtėjo. Teismas nepasisakė dėl ieškovo argumentų dėl susigrąžinto turto vertės ir skolos pagal 2006 m. vasario 6 d. lizingo sutartį Nr. LT028347 santykio, kadangi tai ginčo išsprendimui iš esmės neturi reikšmės.

  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai

8Ieškovo BUAB „Vilniaus Riedmė“ bankroto administratoriaus atstovas prašo panaikinti teismo sprendimą, grąžinti pirmosios instancijos teismui bylą nagrinėti iš naujo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais motyvais:

  1. Teismas netinkamai įvertino ieškinyje pareikštus argumentus, nesuprato jų esmės, todėl dėl jų tinkamai nepasisakė, o sprendimas nebuvo deramai motyvuotas, neatskleista bylos esmė. Ieškovas neginčijo atsakovo teisės sutarties nutraukimo atveju pagal Lizingo sutartį ir CK 6.574 straipsnį atsiimti automobilį, todėl teismas nepagrįstai nagrinėjo vien šią aplinkybę. Automobilio susigrąžinimo teisėtumas ir atsakovo nepagrįstas praturtėjimas jį susigrąžinant yra du skirtingi dalykai, kurių teismas neįvertino. Atsakovo nepagrįstas praturtėjimas pasireiškė nepagrįstu naudos gavimu, pažeidžiant įstatymo nuostatas ir jose įtvirtintą atsakomybės kompensacinį principą. Ieškovas nereikalavo iš atsakovo nei priteisti, nei susigrąžinti atsakovui sumokėtų įmokų. Teismas nepagrįstai sutapatino atsakovo nepagrįstą praturtėjimą ir veiksmų teisėtumą, kai konstatavo, jog atsakovas, susigrąžindamas automobilį, pasielgė teisėtai. Tam, kad konstatuoti nepagrįstą praturtėjimą, nereikia aiškintis atliktų veiksmų teisėtumo/neteisėtumo. Teismas neištyrė nei vienos iš ieškovo nurodytų aplinkybių, kurios sudarė ieškinio pagrindą ir bylos esmę. Teismas nenustatinėjo, ar yra pagrindas atsakovo 10 845,18 Lt naudos gavimui, nenustatinėjo atsakovo be pagrindo gautos naudos dydžio pagrįstumo, nes vertino tik atsakovo automobilio susigrąžinimo teisėtumą, o tai su byla buvo nesusiję. Teismas nepasisakė ir neištyrė ieškinio esmės, nevertino ieškinio argumentų ir nemotyvavo jų atmetimo. Tuo pažeista CPK 270 straipsnio 4 dalis, nes skundžiamas sprendimas nepakankamai motyvuotas, o bylos esmė neatskleista.
  2. Teismas neteisingai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias nepagrįstą praturtėjimą, bei normas, reglamentuojančias įmokų paskirstymą, kai yra kelios skolos. Egzistuoja visos nepagrįsto praturtėjimo santykiams atsirasti būtinos sąlygos. Įstatymas ar šalių sudaryta lizingo sutartis nenustato atsakovui prievolės grąžinti ieškovui 10 845,18 Lt nepagrįstai gautos naudos, tokiu atveju, kai atsakovas, kaip lizingo davėjas, atsiima žymiai didesnės vertės lizinguotą turtą nei yra likusi neišmokėta suma už tą turtą. Pats teismas byloje nustatė ir pripažino, jog automobilį, dėl kurio atsiėmimo atsakovas nepagrįstai praturtėjo, atsakovas atsiėmė teisėtai, t. y. pats teismas iš esmės pripažino šios nepagrįsto praturtėjimo sąlygos buvimą. Ieškovas neginčijo atsakovo teisės pagal lizingo sutartį ir CK 6.574 straipsnį sutarties nutraukimo atveju atsiimti automobilį, tačiau šia aplinkybe rėmėsi kaip nepagrįsto praturtėjimo sąlyga. Ieškovas negali atsakovo nepagrįstai gautų 10 845,18 Lt išsireikalauti kitais civilinių teisių gynimo būdais. Byloje nustatyta, kad 1 624,82 Lt sumokėjimas atsakovui būtų grąžinęs jį į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jei ieškovas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Automobilio vertė grąžinimo atsakovui dieną buvo 12 470 Lt, t. y. 10 845,18 Lt didesnė, nei reikėjo grąžinti atsakovą į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jei ieškovas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Faktą, jog atsakovas veiksmus atliko išimtinai savo veiksmais ir savo rizika, patvirtina tai, jog atsakovui nutraukus lizingo sutartį, jis turėjo teisę reikalauti, bet galėjo ir nereikalauti grąžinti jam lizingo dalyką. Reikalaudamas grąžinti turtą, atsakovas turėjo įvertinti riziką, jog atsiimdamas turtą, kurio vertė kelis kartus viršija likusią nesumokėtą dalį, jis gali nepagrįstai praturtėti, gaudamas daugiau nei buvo likusi nesumokėta dalis, t. y. nei patyrė nuostolių (1 624,82 Lt). Atsakovas turėjo įvertinti, kad automobilio, kurio vertė 12 470 Lt ir buvo 10 845,18 Lt didesnė nei reikėjo, jog grąžinti atsakovą į padėtį, kokia būtų buvusi, jei ieškovas būtų tinkamai įvykdęs sutartį, yra piktnaudžiavimas savo teisėmis. Atsakovas, kaip profesionalus lizingo davėjas, automobilį atsiėmė išimtinai savo veiksmais ir savo rizika, žinodamas, kad susigrąžinus automobilį bus gauta didesnė nauda nei nuostoliai. Atsakovas nepagrįstai praturtėjo dėl savo paties atliktų veiksmų - automobilio susigrąžinimo. Pareikalavęs automobilio grąžinimo atsakovas prisiėmė ir nepagrįsto praturtėjimo riziką. Teismas nepagrįstai nenagrinėjo, ar byloje egzistavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstamos nepagrįsto praturtėjimo taikymo sąlygos.
  3. 2009 m. vasario 5 d. atsakovas ieškovui faksu pateikė pavėluotų mokėjimų ataskaitą, kurioje nurodė, jog 2009 m. vasario 4 d. ieškovas vėluoja sumokėti atsakovui dvi paskutines einamojo mokėjimo sąskaitas už automobilį pagal Lizingo sutartį bei delspinigius už vėlavimą pagal Lizingo sutartį, viso 1 585,79 Lt sumą. Jei ieškovas sumokėtų 1 585,79 Lt sumą, tai būtų sumokėta visa Lizingo sutartyje numatyta automobilio kaina ir automobilis būtų perėjęs ieškovui nuosavybės teise. 2009 m. vasario 6 d. mokėjimo pavedimu ieškovas sumokėjo atsakovui paskutinę įmoką pagal Lizingo sutartį už automobilį ir galutinai už jį atsiskaitė. Tačiau atsakovas 2009 m. rugpjūčio 10 d. raštu pareiškė, jog vadovaudamasis sutarties 2.14 punktu, savo nuožiūra padengė ieškovo įsiskolinimus pagal kitas lizingo sutartis, o ne pagal tą, kurią nurodė ieškovas, atlikdamas 2009 m. vasario 6 d. mokėjimą. Teismo išvada, kad atsakovas teisėtai atliko ieškovo paskutinės įmokos paskirstymą, nepagrįsta.
  4. Lizingo sutarties 2.14 punktas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl yra niekinis ir negaliojantis. CK 6.55 straipsnio 1 dalis numato, jog skolininkas, privalantis grąžinti tam pačiam kreditoriui kelias tos pačios rūšies skolas, mokėdamas gali pareikšti, kurią skolą jis grąžina. Minėtas CK straipsnis nenumato šalims galimybės susitarti dėl kitokios įmokų paskirstymo tvarkos, kai yra kelios skolos tam pačiam kreditoriui. Dėl įmokos paskirstymo šalims leista susitarti tik tais atvejais, kai skolininkas atlikdamas mokėjimą nenurodo, kuriai prievolei įvykdyti skiria įmoką. Sutarties 2.14 punkte galėjo būti susitarta dėl atsakovo teisės paskirstyti ieškovo atliekamą mokėjimą savo nuožiūra bet kuriai tarp jų sudarytai sutarčiai tik tokiems atvejams, kai ieškovas pats nenurodo, kokios sutarties skolą dengia, t. y. kai ieškovas atsisako įgyvendinti jam CK 6.55 straipsnio 1 dalyje suteiktą besąlyginę teisę pareikšti, kurią skolą jis grąžina. CK 6.55 straipsnio 1 dalis yra imperatyvi ir dėl jos susitarimas nėra galimas, o jei susitarimas ir buvo – tai jis niekinis. Ieškovas, atlikdamas mokėjimą ir nurodydamas, jog skiria įmoką skolai padengti pagal konkrečią sutartį, o ne pagal kitas su atsakovu sudarytas sutartis, nepažeidė CK 6.55 straipsnio 1 dalies ribojimo, kadangi prievolės įvykdymo terminai buvo pradelsti pagal visas lizingo sutartis. Sutarties 2.14 punktas apribojo imperatyvią CK 6.55 straipsnio 1 dalį, todėl atsakovo įmokos paskirstymas nesukėlė teisėtų padarinių, nes buvo atliktas vadovaujantis niekine sutarties sąlyga. Teismas sutarties 2.14 punkto negaliojimo faktą turėjo konstatuoti ir teisines pasekmes taikyti ex officio. Lizingo sutarties 2.14 punkto prieštaravimas CK 6.55 straipsnio 1 daliai yra akivaizdus, nes juo susitarta, jog atsakovas gali paskirstyti įmoką bet kuriai su ieškovu sudarytai sutarčiai net ir tuo atveju, kai ieškovas nurodo, kokiai sutarčiai skiria įmoką, t. y. įgyvendina jam CK 6.55 straipsnio 1 dalyje suteiktą besąlyginę teisę bei pagal visas su ieškovu sudarytas sutartis praleistas terminas įvykdyti prievolę.
  5. Sutarties 10.2 punktas numato, kad „Po sutartinių įmokų sumokėjimo ir tinkamai įvykdžius kitas sutartyje numatytas sąlygas, turto nuosavybės teisė perduodama klientui. Sutarties pabaiga <...> konstatuojama Turto perdavimo-priėmimo klientui aktu - pabaigos aktu, kuris yra parengiamas Lizingo bendrovės <...>. Pripažinęs atsakovo atliktą įmokos paskirstymą negaliojančiu teismas turėjo konstatuoti, jog ieškovas sumokėjo visas įmokas pagal sutartį ir ją įvykdė tinkamai, todėl atsakovas privalo įvykdyti savo priešpriešinę pareigą ieškovui ir perduoti automobilį jo nuosavybėn kaip tai numato sutarties 10.2 punktas.

9Atsakovas „Swedbank lizingas“, UAB atsiliepime prašo ieškovo BUAB „Vilniaus Riedmė“ apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą teismo sprendimo palikti galioti. Atsiliepime pažymima, kad be sutarties, su kuria siejamas ginčas, ieškovas ir atsakovas buvo sudarę dar septynias lizingo sutartis. Ieškovas netinkamai vykdė įsipareigojimus pagal visas šias sutartis, todėl visos jos buvo vienašališkai nutrauktos. Skundo argumentai dėl procesinių teisės normų pažeidimų yra nepagrįsti. Nenustačius veiksmų, dėl kurių, apelianto nuomone, buvo nepagrįstai praturtėta, teisėtumo ir to, ar šie veiksmai turi sutartinį ar įstatyminį pagrindą, negalima spręsti ir dėl apelianto ieškinio pagrįstumo. Teismas nustatė, jog atsakovas turėjo teisę atsiimti turtą, todėl dėl turto atsiėmimo gauta nauda negali būti laikoma nepagristu praturtėjimu. Nustačius, kad turtas atsiimtas esant teisiniam pagrindui teismas pagrįstai nusprendė, jog atsakovas nėra nepagrįstai praturtėjęs, nes vien ši aplinkybė panaikina tokią galimybę. Ieškovas pirmosios instancijos teisme nesirėmė ir nereiškė reikalavimų, jog atsakovas neteisėtai užskaitė apelianto atliktą mokėjimą, o apeliantas laikytinas tinkamai įvykdžiusiu įsipareigojimus pagal lizingo sutartį, kad lizingo sutarties 2.14 punktas prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir yra niekinis, todėl šių reikalavimų negali kelti ir apeliaciniame skunde. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovas laikėsi pozicijos, jog lizingo sutartis nutraukta teisėtai, o atsakovas turėjo teisę atsiimti turtą, todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, jog atsakovas netinkamai atliko įmokų įskaitymą ar neturėjo teisės nutraukti lizingo sutartį. Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11Nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimas, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo ir nuostolių atlyginimo, yra pagrįstas ir teisėtas. Šios bylos nagrinėjimo ribas nustato apeliacinio skundo argumentai bei atsiliepime į skundą išdėstyti teiginiai.

12Iš bylos duomenų matyti, kad 2006 m. vasario 6 d. UAB „Vilniaus Riedmė“ (klientas), „Hansa lizingas“ (dabartinis pavadinimas „Swedbank lizingas“, UAB) (lizingo bendrovė), UAB „Lautra motors“ (pardavėjas) sudarė lizingo sutartį Nr. LT028347 dėl automobilio Dacia Logan Ambiance. Sutartyje nurodytas turto išpirkimo laikotarpis 36 mėnesiai, o turto išpirkimo laikotarpio pabaiga – 2009 m. sausio 30 d. Sutarties 2.14 punktas numatė, jog klientas šia sutartimi sutinka, kad tuo atveju, jeigu klientas nevykdo (netinkamai vykdo) sutarties ir (arba) kitų sutarčių tarp lizingo bendrovės ir kliento, iš įmokėtų ar mokėtinų sumų lizingo bendrovė turi teisę savo nuožiūra dengti įsiskolinimą pagal bet kokią sutartį tarp lizingo bendrovės ir kliento, neatsižvelgiant į tai, ką nurodo klientas, mokėdamas lizingo bendrovei (8-15 b. l.). Pagal „Hansa lizingas“, UAB 2009 m. vasario 4 d. vėluotų mokėjimų ataskaitą kliento UAB „Vilniaus Riedmė“ įsiskolinimo suma pagal visas lizingo sutartis sudarė 53 101,79 Lt, tarp jų pagal lizingo sutartį Nr. LT028347 įsiskolinimas siekė 1 585,79 Lt (16-17 b. l.). UAB „Vilniaus Riedmė“ 2009 m. vasario 6 d. atliko mokėjimą nurodydama jo paskirtį: „Galutinis turto išpirkimo mokestis pagal lizingo sutartį LT028347 – 1 585,79 Lt bei delspinigiai – 205,96 Lt“. (18 b. l.). „Hansa lizingas“, UAB 2009 m. kovo 2 d. pranešimu Nr. 01-30-3752 vienašališkai nutraukė su UAB „Vilniaus Riedmė“ sudarytas lizingo sutartis: LT028347, LT063720, LT063721, LT069924, LT070986, LT076482, LT076483, LT076484 (b. l. 21). „Swedbank lizingas“, UAB pareiškė reikalavimą UAB „Vilniaus Riedmė“ dėl automobilio Dacia Logan Ambiance perdavimo (22-23 b. l.), po to šis automobilis buvo perduotas lizingo davėjui.

13Teisėjų kolegija, ištyrusi bylos medžiagą bei ieškovo apeliacinio skundo argumentus, yra įsitikinusi, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos duomenis, teisingai aiškino bei pritaikė materialiosios teisės normas, todėl priėmė teisingą sprendimą atmesti ieškinį. Skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ieškinyje pareikštus argumentus, esą nesuprato jų esmės, todėl dėl jų tinkamai nepasisakė, o sprendimas nebuvo deramai motyvuotas, kad neatskleista bylos esmė, yra grindžiami tik apelianto subjektyviu aplinkybių vertinimu. Skundžiamo sprendimo turinys paneigia apelianto teiginius, jog sprendimas nebuvo deramai motyvuotas ir (ar) neatskleista bylos esmė. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi objektyvaus pagrindo konstatuoti CPK 270 straipsnio 4 dalies pažeidimo.

14CK 6.567 straipsnyje nustatyta, kad lizingo (finansinės nuomos) sutartimi viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti. Lizingo sutarties esmė yra ta, kad lizingo davėjas savo lėšomis nuosavybės teise įgyja daiktą, kurį dažniausiai iš anksto iš pardavėjo (ar gamintojo) pasirenka lizingo gavėjas, ir perduoda jį lizingo gavėjui valdyti ir naudotis verslo tikslais (CK 6.567 straipsnio 1 dalis). Lizingo gavėjas už perduotą daiktą įsipareigoja mokėti lizingo davėjui tam tikrą sutartyje nustatytą užmokestį, ir dažniausiai (jeigu šalys nesusitaria kitaip), sumokėjęs visą sutartyje nustatytą kainą, įgyja į daiktą nuosavybės teisę, t. y. iki visiško lizingo sutartyje nustatytos sumos sumokėjimo jis neturi nuosavybės teisės į daiktą.

15Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas yra tokia situacija, kai asmuo be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti (CK 6.237 straipsnio 1 dalis). Be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas (CK 6.242 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad konstatuoti, jog asmuo nepagrįstai praturtėjo, galima tik nustačius šias sąlygas: 1) nėra įstatymo arba sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-140/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2010 m. birželio 18 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-276/2010; 2011 m. spalio 10 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-372/2011).

16Nagrinėjamu atveju ginčo šalių sudarytos Lizingo sutarties nuostatos numatė – jeigu klientas pažeidė sutartį, tai lizingo bendrovė turi teisę savo pasirinkimu: nutraukti sutartį, pareikalauti nedelsiant grąžinti lizingo bendrovei turtą, sumokėti visas iki sutarties nutraukimo nesumokėtas sumas, netesybas, palūkanų įmokas pagal įmokų grafiką, o taip pat pareikalauti apmokėti išlaidas, kurias sukėlė pirmalaikis sutarties nutraukimas bei kompensuoti turto rinkos vertės bei neišpirktos turto vertės su PVM skirtumą, atsiradusį dėl turto eksploatacijos ar kitų priežasčių (Sutartis 11.1.2 punktas); nutraukti sutartį, pareikalauti nedelsiant grąžinti lizingo bendrovei turtą bei atlyginti tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo bendrovę grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu klientas tinkamai būtų įvykdęs sutartį (CK 6.574 straipsnis) (Sutarties 11.2.3 punktas) ir kt. (8-15 b. l.). Lizingo sutartis Nr. LT028347 buvo nutraukta dėl to, kad ieškovas netinkamai pagal ją vykdė įsipareigojimus, o nutraukus šią sutartį atsakovas atsiėmė turtą, kuris jam priklauso pagal lizingo sutartį. Tai atitiko Lizingo sutarties sąlygas bei įstatyminį lizingo teisinių santykių reglamentavimą, todėl lizingo davėjas turėjo teisę atsiimti lizinguotą turtą (tas turtas yra lizingo davėjo nuosavybė), nors jo vertė ir yra didesnė nei likusi neišmokėta suma už tą turtą. Pagal sutarties 6.1 punktą lizingo bendrovė visą sutarties laikotarpį turi turto nuosavybės teisę <...>.

17Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias nepagrįstą praturtėjimą ir jo sąlygas (CK 6.242 straipsnio nuostatos), bei normas, reglamentuojančias įmokų paskirstymą, kai yra kelios skolos (CK 6.55 straipsnio nuostatos).

18Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad „Swedbank lizingas“, UAB, remdamasis 2006 m. vasario 6 d. lizingo sutarties Nr. LT028347 2.14 punktu, taip pat nustatyta ir nenuginčyta aplinkybe, jog UAB „Vilniaus Riedmė“ buvo skolinga ir pagal kitas lizingo sutartis, turėjo teisę UAB „Vilniaus Riedmė“ 2009 m. vasario 6 d. atliktą mokėjimą pagal 2006 m. vasario 6 d. lizingo sutartį Nr. LT028347 paskirstyti ieškovo įsiskolinimui dengti pagal kitas lizingo sutartis. Be to, pažymėtina, kad UAB „Vilniaus Riedmė“ nevykdant įsipareigojimų pagal sudarytas lizingo sutartis, „Swedbank lizingas“, UAB turėjo teisę jas nutraukti, tarp jų ir 2006 m. vasario 6 d. lizingo sutartį Nr. LT028347, o ją nutraukęs reikalauti grąžinti jos pagrindu ieškovui perduotą automobilį. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog negalima sutikti su ieškovo teigimu, kad atsakovas pagal 2006 m. vasario 6 d. lizingo sutartį Nr. LT028347 susigrąžinęs 12 470 Lt vertės automobilį, nepagrįstai praturtėjo, nes pagal šią lizingo sutartį ieškovas atsakovui buvo skolingas tik 1 624,82 Lt. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su ieškovu (apeliantu), jog atsakovas nepagrįstai praturtėjo. Aukščiau minėta, kad nepagrįsto praturtėjimo normoms taikyti, be kita ko, būtina nustatyti, jog asmuo turtą įgijo be konkretaus teisinio pagrindo – įstatymo ar sandorio. Nagrinėjamu atveju atsakovas visą su ieškovu sudarytos lizingo sutarties galiojimo laikotarpį buvo teisėtas ginčo automobilio savininkas, t. y. turėjo jo nuosavybės teisę (Lizingo sutarties 6.1 punktas), ir, atsakovui nutraukus sutartį dėl esminio ieškovo sutarties pažeidimo laiku nemokant įmokų, jos neprarado. Vėliau atsakovas jam nuosavybės teise priklausantį automobilį perleido pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atlikti veiksmai ir dėl jų gauta turtinė nauda neatitinka nepagrįstam praturtėjimui konstatuoti būtinų sąlygų (žr. taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 3K-3-397/2011). Pats ieškovas apeliaciniu skundu pripažįsta, kad neginčijo atsakovo teisės Lizingo sutarties nutraukimo atveju pagal šią sutartį ir CK 6.574 straipsnį atsiimti lizingo dalyką - susigrąžinti automobilį.

19Atsakovas pagal ginčo šalių pasirašytos Lizingo sutarties 2.14 punkto nuostatas turėjo teisę atlikti ieškovo paskutinės įmokos pagal 2006 m. vasario 6 d. Lizingo sutartį Nr. LT028347 paskirstymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. lapkričio 30 d. nutartyje, priimtoje byloje Nr. 3K-3-485/2010, išaiškino, kad įmokų paskirstymą, esant kelioms skoloms, nesant šalių susitarimo, reglamentuoja įstatymai (pvz., CK 6.55 straipsnis). CK 6.55 straipsnis reguliuoja įmokų paskirstymą, kai yra kelios skolos. Ši norma įtvirtina galimybę skolininkui pasirinkti, kurią skolą mokėti, kai kelių skolų grąžinimas tam pačiam kreditoriui sutampa, kai šalių susitarimu nėra aptarta skolos grąžinimo tvarka. Tačiau, kaip jau paminėta aukščiau, nagrinėjamu atveju ginčo šalys Lizingo sutarties 2.14 punktu susitarė, jog klientas šia sutartimi sutinka, kad tuo atveju, jeigu klientas nevykdo (netinkamai vykdo) sutarties ir (arba) kitų sutarčių tarp lizingo bendrovės ir kliento, iš įmokėtų ar mokėtinų sumų lizingo bendrovė turi teisę savo nuožiūra dengti įsiskolinimą pagal bet kokią sutartį tarp lizingo bendrovės ir kliento, neatsižvelgiant į tai, ką nurodo klientas, mokėdamas lizingo bendrovei. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. spalio 3 d. nutartyje, priimtoje byloje Nr. 2A-378/2011, nurodė, kad <...> apeliantai nepagrįstai teigia, kad CK 6.55 straipsnio 2 dalies norma – imperatyvi, nes, kaip jau minėta, joje yra nuoroda į galimą kitokį šalių susitarimą. Toks susitarimas šiuo atveju užfiksuotas Lizingo sutarties 2.14 punkte. Taigi negalima sutikti su apeliantu, jog CK 6.55 straipsnio nuostatos turi imperatyvų pobūdį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad aptariama Lizingo sutarties 2.14 punkto nuostata iš esmės atitinka ir Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 3 punkto normą, kad Finansų įstaiga privalo įvertinti ir riboti riziką, atsirandančią dėl finansinių paslaugų teikimo vienam klientui arba tarpusavyje susijusių klientų grupei.

20Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, kad Lizingo sutarties 2.14 punktas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms – CK 6.55 straipsniui, todėl esą yra niekinis ir negaliojantis. Visų pirma, pažymėtina, kad tokiais argumentais apeliantas nesirėmė pirmosios instancijos teisme. CPK yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis. CPK 312 straipsnis numato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę neanalizuoti tų apeliacinio skundo argumentų, kurie yra visiškai nesusiję su nagrinėjama byla arba yra apskritai draudžiami, pavyzdžiui, argumentai, reiškiantys naujų reikalavimų ar naujų įrodymų pateikimą (CPK 312, 314 straipsniai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 7 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-169/2005). Antra, šiuo atveju Lizingo sutarties 2.14 punktu sutarties šalys susitarė, kad Lizingo bendrovė (atsakovas) turi teisę padengti įsiskolinimą, neatsižvelgdamas į tai, ką nurodo klientas (ieškovas). Toks susitarimas yra galimas, atitinka šalių valios laisvės principą bei neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms. Tik nesant šalių susitarimo įmokų paskirstymą esant kelioms skoloms reglamentuoja įstatymai, priešingu atveju turi būti laikomasi šalių sudaryto susitarimo. Apelianto teiginiai, kad CK 6.55 straipsnio 1 dalis yra imperatyvi ir dėl jos susitarimas nėra galimas, o jei susitarimas ir buvo – tai jis esąs niekinis, yra neteisingi. Kadangi CK 6.55 straipsnio 1 dalis nėra imperatyvi, nėra pagrindo teigti, jog Lizingo sutarties 2.14 punktas apribojo imperatyvią CK 6.55 straipsnio 1 dalį, o atsakovo atliktas įmokos paskirstymas nesukėlė teisėtų padarinių. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo Lizingo sutarties 2.14 punkto negaliojimo faktą konstatuoti ir teisines pasekmes taikyti ex officio. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. liepos 15 d. nutartyje, priimtoje byloje Nr. 2A-663/2010, kurioje taip pat buvo keliamas klausimas dėl Lizingo sutarties 2.14 punkto (jeigu klientas (atsakovas) nevykdo ar netinkamai vykdo sutartis, tai iš įmokėtų sumų „Swedbank lizingas“, UAB turi teisę savo nuožiūra dengti įsiskolinimą pagal bet kokią sutartį tarp šalių, neatsižvelgiant į tai, ką nurodo klientas) pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu, nurodė, jog pagal kasacinio teismo praktiką teismas, kai nėra šalies reikalavimo, ex officio taiko niekinio sandorio teisinius padarinius tik tada, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį niekiniu tampa akivaizdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gruodžio 10 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-1319/2001; 2004 m. kovo 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-150/2004; 2007 m. balandžio 6 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-147/2007; kt.). Niekinis Lizingo sutarties 2.14 punkto pobūdis turi būti akivaizdus, t. y. teismas ex officio gali pripažinti minėtą sutarties sąlygą negaliojančia tik tokiu atveju, kai nėra jokių abejonių dėl atitinkamo susitarimo prieštaravimo viešajai tvarkai ar imperatyviajai įstatymo normai, ir tam, kad būtų padaryta tokia išvada, nereikia papildomai aiškintis bylos aplinkybių ir rinkti bei tirti papildomų įrodymų. Teisėjų kolegija toje byloje nusprendė, kad nėra pagrindo spręsti, jog ši nuostata yra akivaizdžiai niekinė. Ginčo sutarties 2.14 punkto nuostatoje apie kreditoriaus teisę paskirstyti įmokas nėra nustatyti jokie įmokų skirstymo kriterijai, prieštaraujantys CK 6.55 straipsnio 2 dalies normai. Galbūt galima spręsti dėl sutarties 2.14 punkto atitikimo CK 6.55 straipsnio 1 daliai, kuri suteikia teisę skolininkui pačiam pasirinkti, kokią skolą jis grąžina. Tačiau ir šioje teisės normoje numatyta skolininko pasirinkimo teisė nėra absoliuti – tokių įmokų paskirstymo kontrolė tenka kreditoriui: sutarties 2.14 punkte nurodytas skolininko įmokų paskirstymas esant skolų daugetui, o taip pat kreditoriaus teisė skirstyti įmokas neatsižvelgiant į skolininko nurodymus. Tai numato ir CK 6.55 straipsnis. Sutarties 2.14 punkto nuostatų, kurios akivaizdžiai prieštarautų šiai normai, teisėjų kolegija nenustatė.

21Kadangi nėra teisinio pagrindo atsakovo atliktą įmokos paskirstymą pripažinti negaliojančiu, teismas taip pat neturėjo pagrindo konstatuoti, jog ieškovas sumokėjo visas įmokas pagal sutartį ir ją įvykdė tinkamai, o atsakovas privalo įvykdyti savo priešpriešinę pareigą ieškovui ir perduoti automobilį jo nuosavybėn, kaip tai numato Lizingo sutarties 10.2 punktas.

22Taigi nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė aukščiau paminėtų nepagrįsto praturtėjimo sąlygų. Atsakovas susigrąžino automobilį pagal įstatymą ir Lizingo sutartį, todėl aptariamiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo teisės normos negali būti taikomos. Šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad atsakovo nepagrįstas praturtėjimas pasireiškė atsakovo nepagrįstu naudos gavimu, nes buvo laikytasi Lizingo sutarties sąlygų bei teisinio reglamentavimo normų. Neteisingi apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino atsakovo neapgrįstą praturtėjimą ir veiksmų teisėtumą, nes pirmosios instancijos teismas atitinkamas išvadas padarė vertindamas įstatyme nustatytų nepagrįsto praturtėjimo sąlygų (ne)buvimą.

23Pagal aukščiau išdėstytus argumentus ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, nes jo motyvai nesudaro objektyvaus pagrindo keisti arba naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

24Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

25Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

26Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. Ieškovo BUAB „Vilniaus Riedmė“ bankroto administratorius ieškiniu... 5. Atsakovas „Swedbank lizingas“, UAB su ieškiniu nesutiko.
    6. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimu ieškovo BUAB... 7. Teismas pažymėjo, kad 2006 m. vasario 6 d. lizingo sutarties Nr. LT028347... 8. Ieškovo BUAB „Vilniaus Riedmė“ bankroto administratoriaus atstovas prašo... 9. Atsakovas „Swedbank lizingas“, UAB atsiliepime prašo ieškovo BUAB... 10. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai... 11. Nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar Vilniaus apygardos teismo 2010... 12. Iš bylos duomenų matyti, kad 2006 m. vasario 6 d. UAB „Vilniaus Riedmė“... 13. Teisėjų kolegija, ištyrusi bylos medžiagą bei ieškovo apeliacinio skundo... 14. CK 6.567 straipsnyje nustatyta, kad lizingo (finansinės nuomos) sutartimi... 15. Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas yra tokia situacija, kai asmuo be... 16. Nagrinėjamu atveju ginčo šalių sudarytos Lizingo sutarties nuostatos... 17. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad pirmosios... 18. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad... 19. Atsakovas pagal ginčo šalių pasirašytos Lizingo sutarties 2.14 punkto... 20. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, kad Lizingo sutarties 2.14 punktas... 21. Kadangi nėra teisinio pagrindo atsakovo atliktą įmokos paskirstymą... 22. Taigi nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė aukščiau paminėtų nepagrįsto... 23. Pagal aukščiau išdėstytus argumentus ieškovo apeliacinis skundas... 24. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad teismo pareiga... 25. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 26. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti...