Byla 2A-421-330/2017
Dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys – R. P., A. A., uždaroji akcinė bendrovė „ROSK Consulting“, uždaroji akcinė bendrovė „JMI“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijos Tamošiūnienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ritus“ ir atsakovės K. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2539-450/2016 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ritus“ ieškinį atsakovams K. S., J. G., A. K. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys – R. P., A. A., uždaroji akcinė bendrovė „ROSK Consulting“, uždaroji akcinė bendrovė „JMI“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė BUAB „Ritus“ pateiktame ieškinyje prašė solidariai iš atsakovų K. S., A. K. ir J. G. priteisti 359 673 Lt (104 168,50 Eur) žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Bylos nagrinėjimo metu, pateikusi pareiškimą dėl ieškinio dalies reikalavimų atsisakymo, ieškovė žalos atlyginimo reikalavimą sumažino iki 72 989,28 Eur sumos.
  2. Ieškovė nurodė, kad iki 2012 m. gruodžio 28 d. UAB „Ritus“ direktorės pareigas ėjusią atsakovę K. S. pakeitė trečiasis asmuo A. A.. Atlikus įmonės turto inventorizaciją ir parengus įmonės balansą paaiškėjo, kad A. A. iš buvusios direktorės perėmė įmonės turto - atsargų, kurių bendra balansinė vertė 73 467 Lt (21 277,51 Eur). Perimto turto vertę palyginus su deklaruota atsargų verte apskaitos dokumentuose, nustatytas įmonės ilgalaikio ir kito turto trūkumas. Nenustatyta, kad šis turtas būtų parduotas ar kitaip teisėtai realizuotas.
  3. Ieškovė iš juridinių asmenų registro duomenų nustatė, kad atsakovė K. S. UAB „Ritus“ direktorės pareigas ėjo nuo 2006 m. spalio 3 d. iki 2012 m. gruodžio 28 d. Taip pat nustatyta, kad 2009 m. gruodžio 7 d. įsakymu atsakovė K. S. laikinai eiti UAB „Ritus“ direktoriaus pareigas nuo 2009 m. gruodžio 17 d. iki 2012 m. vasario 20 d. paskyrė atsakovę J. G., o nuo 2012 m. vasario 21 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. laikinai eiti UAB „Ritus“ direktoriaus pareigas 2012 m. vasario 21 d. įsakymu paskirtas atsakovas A. K.. Ieškovė nurodė, kad atsakovė K. S., net ir būdama vaiko priežiūros atostogose, faktiškai dalyvavo įmonės valdyme. Ieškovės nuomone, atsakovų elgesys neatitiko rūpestingo, atidaus ir apdairaus elgesio standarto, kadangi jie nepakankamai rūpinosi UAB „Ritus“ turtu, nevykdė įmonės turto inventorizacijų, neužtikrino įmonės turto apsaugos. Ieškovė, remdamasi Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2014 m. gegužės 16 d. specialisto išvada dėl BUAB „Ritus“ ūkinės finansinės veiklos, nustatė, kad prekių (atsargų) trūkumas 2012 m. gruodžio 28 d. duomenimis sudarė 72 989,28 Eur (252 017,37 Lt.).
  4. Atsakovė K. S. su ieškiniu nesutiko, prašė jos atžvilgiu taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Paaiškino direktorės pareigas ėjusi iki 2009 m. gruodžio 7 d., todėl jos atžvilgiu reikalavimas dėl žalos atlyginimo galėjo būti reiškiamas iki 2012 m. gruodžio 7 d. Nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių atsakovės neteisėtus veiksmus, nepagrindė žalos dydžio, kaltės, nenurodė ir nepateikė įrodymų apie priežastinį ryšį. Paaiškino, kad nuo 2009 m. gruodžio 7 d. iki 2013 m. kovo 31 d. jai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos. Teigė, kad jai einant direktorės pareigas, įmonės turtas buvo nuolat inventorizuojamas, o prekių trūkumai nebuvo nustatyti. Nurodė, kad tuo laikotarpiu vienintelis akcininkas R. P. dirbo bendrovėje marketingo vadovo pareigose bei buvo faktinis įmonės vadovas, kadangi būtent jis priimdavo esminius sprendimus, susijusius su bendrovės finansinių ūkinių operacijų atlikimu, galėjo naudotis įmonės sąskaitų elektroninės bankininkystės paslaugomis. Patvirtino jokio turto A. A. neperdavusi, be to, tuo metu buvo vaiko priežiūros atostogose. Atsakovė nurodė, kad antstolio akivaizdoje inventorizacija buvo atlikta netinkamai, antstolio parengtas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas nepatvirtina ieškinio argumentų dėl nustatyto prekių trūkumo.
  5. Atsakovė J. G. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovės nuomone, nagrinėjamu atveju taikytinos darbuotojo atsakomybę reguliuojančios teisės normos. Visas savo, kaip darbuotojos pareigas, atsakovė tvirtino vykdžiusi tinkamai, darbo laikotarpiu atliekant inventorizaciją nebuvo nustatyta prekių trūkumo. Atleidimo dieną turtas perduotas naujajam vadovui, o atsakovei pretenzijų dėl prekių trūkumo nebuvo pareikšta. Atsakovės nuomone, ieškovės pateikti įrodymai nepagrindžia žalos fakto. Akcentavo aplinkybes, jog ji nebuvo pakviesta dalyvauti paskutinėje įmonės turto inventorizacijoje, jog su ja nebuvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Gaunamą turtą, naudojamą įmonės ūkinėje veikloje, priimdavo ir kiti darbuotojai, todėl ieškovė privalo įrodinėti materialinės atsakomybės sąlygas kiekvienam atsakovui atskirai. Nurodė, kad ieškovė ieškinį pareiškė praleidusi ieškinio senaties terminą, taikytiną darbo santykiuose.
  6. Atsakovas A. K. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovas nesutiko su ieškinio argumentu, jog jis nuo 2012 m. vasario 21 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. laikinai ėjo įmonės vadovo pareigas. Tvirtino šiuo laikotarpiu vykdęs savo tiesiogines pardavimų vadovo funkcijas. Nurodė, kad jo darbo sutartis nebuvo pakeista, nebuvo ir akcininko sprendimo dėl atsakovo paskyrimo vadovu, atsakovės K. S. įsakymas dėl atsakovo skyrimo įmonės vadovu prieštarauja įstatymui. Nurodė 2012 m. spalio 8 d. dokumentų perdavimo - priėmimo akte pasirašęs tik formaliai dėl susiklosčiusių aplinkybių. Vien tas faktas, kad R. P. prašymu teko pasirašyti kelis įmonės dokumentus, negali būti laikoma pagrindu jo, kaip įmonės vadovo, atsakomybei atsirasti. Kadangi visais bendrovei svarbiais klausimais sprendimus priiminėjo akcininkas R. P., pasitardamas su K. S., jis ir turi atsakyti už susidariusį trūkumą, jei toks būtų įrodytas. Atsakovo nuomone, inventorizacija įmonėje buvo atlikta netinkamai.
  7. Tretieji asmenys R. P. ir A. A. su ieškiniu sutiko. Nurodė, kad nuo bendrovės veiklos pradžios iki 2012 m. gruodžio 27 d. bendrovės vadove buvo paskirta K. S., kuri buvo atsakinga už bendrovės veiklą, jos organizavimą, turto apskaitą ir apsaugą. Atsakovė niekada nesikreipė ir neprašė jos išleisti gimdymo ir vaiko priežiūros atostogų, nesiūlė vieninteliam akcininkui R. P. skirti kitą asmenį eiti direktoriaus pareigas. Įmonės akcininku tapus A. A., šis 2012 m. gruodžio 27 d. atleido atsakovę iš direktorės pareigų, nes jos nebuvo bendrovėje, ji atsisakė perduoti naujajam akcininkui bendrovės turtą bei paaiškino, kad laikinai bendrovės vadovo pareigas yra paskirtas atlikti A. K.. Atlikus inventorizaciją ir paaiškėjus apskaityto turto trūkumui, taip pat neradus dokumentų, kad trūkstamas turtas būtų parduotas, A. A. nutraukė su R. P. sudarytą UAB „Ritus“ akcijų pirkimo – pardavimo sutartį ir akcininku vėl tapo R. P..
  8. Trečiasis asmuo UAB „Rosk Consulting“ palaikė ieškinio reikalavimus ir nurodė, kad pagrindinis kontaktinis asmuo tarp bendrovės UAB „Ritus“ ir buhalterinę apskaitą tvarkančios įmonės buvo A. K., kuris veikė pagal įgaliojimą, nes bendrovės vadovė K. S. atsisakydavo pasirašyti dokumentus, motyvuodama, kad yra vaiko priežiūros atostogose.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 26 d. sprendimu ieškovės BUAB „Ritus“ ieškinį atmetė, iš ieškovės BUAB „Ritus“ atsakovų J. G. ir A. K. naudai priteisė patirtas bylinėjimosi išlaidas, o valstybės naudai priteisė procesinių dokumentų siuntimo išlaidas.
  2. Teismas, vadovaudamasis teisiniu reguliavimu, pagal kurį administratoriui apie įmonei padarytą žalą tampa žinoma tik iškėlus įmonei bankroto bylą ir įsiteisėjus teismo nutarčiai, įvertinęs tai, kad teismo nutartis iškelti ieškovei bankroto bylą įsiteisėjo 2013 m. balandžio 26 d., konstatavo, jog BUAB „Ritus“ bankroto administratorė 2014 m. birželio 10 d. pateikusi ieškinį dėl žalos atlyginimo, ieškinio senaties termino nepraleido.
  3. Teismas nustatė, kad nuo pat įkūrimo bendrovės vadovės pareigas ėjo atsakovė K. S.. Pažymėjo, kad savo atostogų ar laikino nedarbingumo metu atsakovė turėjo pasirūpinti jos pavadavimu ir įmonės veiklos bei vadovavimo jai tęstinumu. Teismas nustatė, kad atsakovė, išeidama nėštumo ir vaiko priežiūros atostogų, iš esmės įvykdė jai priskirtą pareigą ir pasirūpino jos, kaip vadovės, pavadavimu atostogų metu, paskirdama laikinai eiti vadovės pareigas atsakovę J. G.. Pažymėjo, kad atsakovė K. S. neturėjo pareigos rūpintis įmonės vadovo paskyrimu jai būnant vaiko priežiūros atostogose, kadangi pagal įstatymą pareiga pasirūpinti, kad įmonėje būtų paskirtas laikinas vadovas, teko įmonės akcininkui R. P..
  4. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, konstatavo, kad atsakovė K. S., būdama vaiko priežiūros atostogose, darbo klausimais aktyviai bendravo tiek su bendrovės vieninteliu akcininku, tiek ir su darbuotojais bei įmonės klientais, jai buvo duodami nurodymai apmokėti sąskaitas, ji nurodydavo akcininkui, kokius apmokėjimus skubiai vykdyti, kuriuos sulaikyti, atsakovė turėjo prieigą prie įmonės elektroninės bankininkystės. Teismas akcentavo aplinkybę, jog atostogų metu, net ir atlikdama nurodytus veiksmus, atsakovė negavo darbo užmokesčio. Teismas nenustatė, kad atsakovei J. G. būtų perduotas įmonės turtas ir dokumentai. Tačiau jos pasirašyti įmonės dokumentai patvirtina, kad ši atsakovė nurodytu laikotarpiu vykdė įmonės vadovės funkcijas. Teismo vertinimu, kitos aplinkybės – veiksmų derinimas su įmonės akcininku, įmonės mokėjimų nevykdymas, nepaneigia išvados, kad atsakovė J. G. laikinai ėjo įmonės vadovės pareigas.
  5. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, labiau tikėtinu pripažino tai, kad atsakovas A. K. nevykdė įmonės vadovo tiesioginių pareigų. Teismas akcentavo aplinkybes, jog byloje pateikti du įsakymai, kuriais atsakovas paskirtas laikinai eiti vadovo pareigas, jog skiriasi juose nurodyti laikotarpiai, jog įsakymus pasirašė atsakovė K. S., kuri tuo metu buvo vaiko priežiūros atostogose, o atsakovas su įsakymais nebuvo supažindintas. Be to, tuo atveju, jeigu atsakovas buvo paskirtas įmonės vadovu, nėra aiškus įgaliojimo jam išdavimo tikslas. Tuo pagrindu teismas sprendė, kad dokumentus atsakovas įmonės vardu pasirašė veikdamas jam išduotų įgaliojimų ribose.
  6. Teismas, įvertinęs aplinkybę, jog ieškovė reikalauja priteisti žalą iš skirtingu laiku vadovavusių įmonei atsakovų, pažymėjo, jog tokiu atveju svarbu nustatyti, kokie kiekvieno iš atsakovų (atskirai) konkretūs veiksmai lėmė žalos atsiradimą. Teismas sutiko su atsakovų pozicija, jog ginčo situacijai taikytina darbuotojų materialinė atsakomybė, kaip savarankiška turtinės atsakomybės rūšis.
  7. Teismas pažymėjo, kad į bylą nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys aplinkybę, jog ieškovė su atsakovais būtų sudariusi materialinės atsakomybės sutartis, tačiau, įvertinęs atsakovų darbo pobūdį, labiau tikėtinu pripažino, kad tokios sutartys buvo sudarytos su atsakovėmis K. S. ir J. G.. Teismas nenustatė aplinkybių, patvirtinančių, kad tokia sutartis būtų sudaryta su atsakovu A. K.. Iš byloje esančių dokumentų teismas pripažino labiau tikėtina, kad atsakovės K. S. ir J. G. netinkamai organizavo buhalterinės apskaitos tvarkymą, kadangi dokumentai ir turtas nebuvo perduodami priėmimo – perdavimo aktais.
  8. Teismas pripažino, kad pagal bylos medžiagą įmonėje buvo atliekamos inventorizacijos. Tačiau nurodė, jog vien šio fakto nepakanka konkretiems duomenims nustatyti, kadangi įmonėje atliktų inventorizacijų faktą gali patvirtinti tik pasirašyti inventorizacijos dokumentai, vadovo įsakymas apie inventorizacijos paskyrimą ir komisijos sudarymą jai atlikti, prekių likučių sandėlyje sąrašai, tuo tarpu byloje pateikti duomenys nepilni, nėra pateiktų atliktų inventorizacijos aktų, kaip vientiso konkrečiai datai surašyto dokumento.
  9. Teismas pažymėjo, kad atsakovė K. S. buvo atsakinga už materialinių vertybių (atsargų) trūkumą tik tuo laikotarpiu, kada ji tiesiogiai ėjo direktorės pareigas. Atsakovė nėra atsakinga už tą laikotarpį, kuomet jai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos. Nors atsakovė K. S. savo darbo laikotarpiu ne visada tinkamai organizavo buhalterinės apskaitos tvarkymą ir turto saugojimą, tačiau teismas pripažino ir tai, kad jos veiklos periodu įmonėje buvo vykdomos inventorizacijos, ir šiuo laikotarpiu jokių prekių trūkumų nenustatyta, o ieškovės apskaičiuota ir prašoma priteisti žala neapima šios atsakovės darbo laikotarpio. Nors atsakovė K. S., kaip įmonės direktorė, netinkamai pasielgė neįforminusi bendrovės dokumentų perdavimo naujajam įmonės vadovui, tačiau ir ši aplinkybė nėra priežastiniame ryšyje su ieškovės prašoma priteisti žala ir jos atsiradimu. Teismas pažymėjo, kad ieškovė tiksliai nepagrindė, iš ko susideda prašoma priteisti žala ir už kokį konkrečiai laikotarpį ji apskaičiuota, kadangi ieškovė apsiribojo paaiškinimu, jog žala apskaičiuota vadovaujantis inventorizacijos aktu bei atsižvelgiant į specialisto išvadoje pateiktas pastabas. Atsakovės veiksmus atliekant tam tikrus akcininko pavedimus teismas nepripažino įmonės vadovės pareigų vykdymu. Teismas atsakovės K. S. veiksmuose nenustatė neteisėtų veiksmų, sąlygojusių žalos atsiradimą, požymių, todėl ieškinį jos atžvilgiu atmetė.
  10. Teismas pripažino, kad atsakovė J. G. netinkamai vykdė jai, kaip įmonės vadovei, paskirtas funkcijas (pasibaigus vadovavimo laikotarpiui neorganizavo inventorizacijos, neįformino dokumentų ir turto perdavimo akcininkui), tačiau, remdamasis bylos medžiaga, padarė išvadą, kad prekių trūkumas atsakovės vadovavimo laikotarpiu nebuvo nustatytas. Teismas pažymėjo, kad pasibaigus atsakovės laikino vadovavimo įmonei laikui, įmonės vadovas paskirtas nebuvo, todėl konstatavo, kad nėra galimybės vertinti, kaip įmonėje tuo laikotarpiu buvo vedama buhalterinė apskaita ir ar ji buvo tinkamai saugojama. Teismas pripažino, kad paskutinės inventorizacijos duomenys (2013 m. kovo 15 d.), kuriais remiantis apskaičiuotas žalos dydis, yra netikslūs. Pažymėjo, kad specialisto išvadoje konstatuota aplinkybė dėl ne visų duomenų neišsaugojimo 2012 m. kovo 31 d., kai atsakovė nebevadovavo įmonei nuo 2012 m. vasario 20 d.
  11. Teismas svarbia pripažino aplinkybę, jog ieškovė kildina žalos atsiradimą, lygindama prekių atsargas, buvusias 2012 m. rugsėjo 30 d., ir 2012 m. gruodžio 28 d. rastą prekių trūkumą, kuris nustatytas 2013 m. kovo 15 d. atliktos inventorizacijos aktu, t. y. kuomet atsakovė J. G. įmonėje nebedirbo. Teismas pažymėjo ir tai, kad 2012 m. spalio 1 d. keitėsi ir UAB „Ritus“ buhalterinę apskaitą tvarkiusi įmonė - ją pradėjo tvarkyti UAB „ ROSK Consulting“. Kaip nustatyta specialisto išvadoje, buhalteriją perėmusi nauja įmonė, 2013 m. kovo 10 d. rašte pripažino, kad ne visoms prekėms buvo pripažinta pardavimo savikaina, kadangi operacijas vykdė ir dokumentus pasirašinėjo įmonės darbuotojas A. K., o prekybą per kasą vykdė O. Š., kurie patvirtino, kad ne visada galėjo indentifikuoti parduotas prekes, todėl nebuvo tiksliai apskaičiuota savikaina. Teismas konstatavo, kad faktinis prekių likutis 2012 m. rugsėjo 30 d., kuris imtas kaip pagrindas lyginant jį su rastu likučiu pasikeitus įmonės akcininkui, galėjo kisti, kadangi įmonė veikė iki pat 2012 metų pabaigos, prekyba vyko ir 2013 metų pradžioje, o dalis medžiagų buvo naudojamos gamyboje (čiužinių dygsniavimui).
  12. Įvertinęs aplinkybę, jog pasibaigus J. G. vadovavimo laikotarpiui nebuvo paskirtas kitas asmuo, atsakingas už įmonės veiklos organizavimą, teismas konstatavo, kad atsakomybę turi prisiimti įmonės akcininkas, kadangi šiam sužinojus apie įmonės finansinius sunkumus, kilo pareiga imtis įstatyme nustatytų veiksmų tam, jog būtų apsaugoti įmonės kreditorių interesai.
  13. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė prašomos priteisti žalos dydžio. Teismas nurodė, kad nebuvo nustatyta įmonės prekių savikaina, tiksli nustatytų trūkstamų prekių vertė, 2013 metų pradžioje inventorizacija atlikta nesilaikant teisės aktų reikalavimų (buvo pateikti du direktoriaus A. A. vardu pasirašyti įsakymai, susiję su inventorizacijos atlikimu, komisijos nariai, kurie paskirti atlikti inventorizaciją, nebuvo supažindinti su įsakymu, atliekant inventorizaciją nebuvo apskaičiuoti turto likučiai pagal įsakyme nurodytos inventorizacijos atlikimo dieną, nustatyti kiti inventorizacijos atlikimo trūkumai), neatsižvelgta į tai, kad medžiagos buvo ne tik parduodamos, bet ir naudojamos įmonės veikloje. Teismas pažymėjo, kad dalis medžiagų buvo vežamos į kitą įmonę pamatuoti, nurodant tik apytikslį išvežtų medžiagų kiekį.
  1. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
  1. Apeliaciniame skunde ieškovė BUAB „Ritus“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
    1. Teismo sprendimas grindžiamas viena kitai prieštaraujančiomis išvadomis. Teismas sprendė, kad atsakovė K. S. turėjo pasirūpinti savo pavadavimu ir įmonės veiklos tęstinumu. Vėliau nurodė, kad atsakovė neturėjo rūpintis vadovo paskyrimu, kadangi jai esant vaiko priežiūros atostogose pareiga pasirūpinti laikinu vadovu teko akcininkui R. P.. Teismas padarė išvadą, jog K. S. (atostogų metu) buvo duodami pavedimai. Bylos duomenys patvirtina, kad pati atsakovė duodavo nurodymus ir buvo aktyvi įmonės valdyme.
    2. Teismo išvada, jog laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. gruodžio 27 d. įmonė neturėjo vadovo, nepagrįsta. Aplinkybė, jog atsakovas A. K. nebuvo supažindintas su įsakymais dėl paskyrimo eiti vadovo pareigas, yra nereikšminga sprendžiant dėl jo vadovavimo įmonei fakto. A. K., nebūdamas vadovu, nebūtų pasirašęs akte, kuriuo iš apskaitą vykdžiusios UAB „JMI“ perėmė įmonės apskaitos dokumentus; nebūtų sudaręs trišalės užskaitos; nebūtų pasirašęs įsakymo dėl atostogų J. G. suteikimo, sandėlininko prašymo, nebūtų teikęs dokumentų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai ir Valstybinei mokesčių inspekcijai. Visi veiksmai atlikti dar iki įgaliojimo atsakovui išdavimo, t. y. įsakymo pagrindu.
    3. Teismas nevertino aplinkybės, jog K. S. buvo laikoma įmonės akcininke, kadangi R. P. su ja buvo sudaręs dalies akcijų pardavimo sandorį. Trečiasis asmuo R. P. patvirtino atsakovę visuomet laikęs akcininke.
    4. Teismas, turėjo konstatuoti, kad atsakovai skirtingu laikotarpiu ėjo įmonės vadovų pareigas, ir civilinę atsakomybę taikyti bendraisiais pagrindais. Atsakovai turėjo pareigą įrodyti, kad padaryta žala nėra bendra. Prievolės solidarumo prezumpcijai taikyti gali pakakti savarankiškų, nesuderintų veiksmų, tačiau sukėlusių bendrą žalą. Byloje nėra galimybės nustatyti, kuris iš atsakovų ir kuriuo metu padarė įmonei žalą, todėl jų atsakomybė solidari.
    5. Teismo išvada, esą K. S. atsakinga už laikotarpį iki vaiko priežiūros atostogų, nepagrįsta. Bylos duomenys patvirtina, kad K. S. visą laiką faktiškai vadovavo įmonei.
    6. Teismo išvada, jog ieškovė nepagrindė žalos turinio, nepagrįsta. Ieškovė aiškiai nurodė, kad žala susidarė nuo įmonės įsteigimo iki to laiko, kuomet įmonės vadovu tapo A. A.. Ieškovė pateikė žalos apskaičiavimus.
    7. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. gruodžio 27 d. įmonėje nebuvo paskirtas vadovas. Bylos duomenys patvirtina, kad po J. G. įmonės vadovu nuo 2012 m. vasario 21 d. buvo paskirtas A. K.. Be to, visą laikotarpį įmonei faktiškai vadovavo K. S..
    8. Teismas nepagrįstai akcentavo A. A. atliktos inventorizacijos ydingumą. Į bylą nebuvo pateiktas nė vienas inventorizavimo aktas, atitinkantis įstatymo reikalavimus.
  2. Apeliaciniame skunde K. S. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimo dalį, pašalinant iš jo motyvus, jog ieškovė ieškinį pareiškė nepraleidusi ieškinio senaties termino, ir išdėstyti naujus motyvus, jog ieškinys atsakovės K. S. atžvilgiu atmestinas ir tuo pagrindu, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
    1. Teismo išvada, kad ieškovės bankroto administratorė ieškinį pareiškė nepraleidusi ieškinio senaties termino, nepagrįsta. Teismas be pagrindo ieškinio senaties termino pradžią skaičiavo nuo tuo momento, kai įsiteisėja nutartis iškelti įmonei bankroto bylą.
    2. Teismas ieškinio senaties terminą turėjo skaičiuoti nuo to momento, kuomet įmonės valdymo organai sužinojo arba turėjo sužinoti apie žalos atsiradimą. Bylos duomenys patvirtina, kad trečiasis asmuo R. P. buvo tiek įmonės darbuotojas, tiek faktinis vadovas, priimdavęs esminius sprendimus dėl įmonės veiklos. Trečiajam asmeniui buvo žinoma, kad atsakovei nuo 2009 m. gruodžio 7 d. suteiktos vaiko priežiūros atostogos, todėl jam turėjo būti žinoma apie įmonei padarytą žalą.
    3. Juridinių asmenų valdymo organų kaita neturi įtakos ieškinio senaties termino eigai. Teismas turėjo taikyti ieškinio senatį ir tuo pagrindu atsakovei pareikštą ieškinį atmesti.
  3. Ieškovė BUAB „Ritus“ atsiliepime į atsakovės K. S. apeliacinį skundą prašo atsakovės K. S. apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė nurodė sutinkanti su teismo išvadomis ieškinio senaties taikymo klausimu. Nurodė, kad žalos padarymo faktas galėjo būti nustatytas tik įmonei iškėlus bankroto bylą, o atsakovės nurodyta teisminė praktika neatitinka nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių.
  4. Atsakovė J. G. atsiliepime į ieškovės BUAB „Ritus“ apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi tokie argumentai:
    1. Atsakovė J. G. neprieštaravo dėl jos paskyrimo laikinai eiti įmonės vadovės pareigas. Tačiau bylos duomenys patvirtina, kad strateginius klausimus sprendė ir įmonės vadovo funkcijas vykdė R. P.. Bylos duomenys patvirtina, kad inventorizacija įmonėje buvo atliekama kas ketvirtį. Inventorizacija buvo atlikta ir atsakovės atleidimo dieną, o jos rezultatus priėmė R. P.. Atleidus iš darbo atsakovę, akcininkas nepasirūpino naujo vadovo paskyrimu ir tokiu būdu neužtikrino turto apsaugos. Ieškovė neįrodė laiko tarpo (momento), kuriuo atsirado žala, todėl nebuvo paneigta aplinkybė, kad žala atsirado tuo laikotarpiu, kai įmonė neturėjo vadovo.
    2. Teismas turėtų kritiškai vertinti bylos baigtimi suinteresuotų R. P., A. A. ir UAB „Rosk Consulting“ paaiškinimus.
    3. Nesant duomenų apie medžiagų (atsargų) perdavimą J. G., nėra pagrindo konstatuoti jų trūkumo.
    4. Ieškovė neįrodė žalos fakto ir dydžio. 2013 m. kovo 15 d. inventorizavimo aktas, kaip pagrindas prekių trūkumui nustatyti, pateiktas tik 2016 metais. Inventorizavimo aktas neatitinka teisės aktų reikalavimų.
    5. Ieškovė apeliaciniame skunde nepagrįstai remiasi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015. Nurodytoje byloje tirtos aplinkybės nėra tapačios nagrinėjamai bylai. Šiuo atveju nėra pagrindo atsakovų solidariajai atsakomybei taikyti. Atsakovai įmonės vadovo pareigas ėjo skirtingu laikotarpiu, todėl atsakovų nesiejo bendri veiksmai žalos atžvilgiu.
  5. Atsakovė K. S. atsiliepime į ieškovės BUAB „Ritus“ apeliacinį skundą prašė ieškovės skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi tokie argumentai:
    1. Skundo argumentai, kad atsakovė K. S. buvo faktinė įmonės vadovė, nepagrįsti. Atsakovė nedalyvavo kasdienėje įmonės veikloje, kuri apima sutarčių sudarymą, darbuotojų priėmimą ir atleidimą, nesprendė tiekėjų parinkimo klausimų, nenustatinėjo prekių kainų, neatstovavo įmonės valstybinėse institucijose. Ieškovė nepagrįstai tvirtina, kad atsakovė įmonės vadovės funkcijas vykdė būdama vaiko priežiūros atostogose. Byloje esantys duomenys nepatvirtina fakto, kad R. P. atsakovę laikė akcininke. Trečiasis asmuo negalėjo nežinoti, kad atsakovė netapo akcininke.
    2. Skundo argumentai dėl atsakovų solidariosios atsakomybės nepagrįsti. Atsakovai įmonei vadovavo skirtingais laikotarpiais. Ieškovės nurodyta kasacinio teismo nutartis šioje byloje sprendžiamiems klausimams nėra aktuali. Dėl aplinkybės, jog negalima nustatyti įmonės turto už laikotarpį nuo 2012 metų, yra atsakingas akcininkas, nepaskyręs įmonės vadovo, nutraukęs buhalterinės apskaitos sutartį, neatspausdinęs visų duomenų iš buhalterinės apskaitos programos.
    3. Ieškovė negali pagrįsti, ar žala atsirado atsakovams veikiant vidiniuose, ar išoriniuose teisiniuose santykiuose. Ieškovė neįrodė, kad žala atsirado dėl atsakovės neteisėtų veiksmų. Nėra priežastinio ryšio tarp materialinių vertybių perdavimo fakto ir žalos. Tą patvirtina aplinkybė, jog 2010, 2011 ir 2012 metais atliekant inventorizacijas nebuvo nustatyti prekių trūkumai.
    4. Apeliacinio skundo argumentai dėl žalos fakto ir dydžio nepagrįsti. Į bylą pateikti inventorizavimo aktai neatitinka teisės aktų reikalavimų, todėl jais nėra pagrindo remtis. Nėra pagrindo abejoti teismo kritinėmis pastabomis dėl žalos dydžio.
  6. Atsakovas A. K. atsiliepime į ieškovės BUAB „Ritus“ apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi tokie argumentai:
    1. Ieškovės argumentai, jog A. K. laikinai ėjo įmonės vadovo pareigas, nepagrįsti. Nėra skirtumo, kokio pavadinimo dokumentais administracija bandė įteisinti laikiną vadovo pavadavimą. Teismas padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovas nesutiko užimti naujų pareigų.
    2. Ieškovės nurodytos aplinkybės dėl atsakovo veiksmų, esą patvirtinančių vadovo funkcijų vykdymą (įsakymų dėl atostogų darbuotojams suteikimo, susitarimo dėl trišalės užskaitos sudarymo parengimas), laikytinos neesminėmis. Teismas pagrįstai šiuos veiksmus pripažino būtinais, kadangi įmonėje nebuvo vadovo.
    3. Teismas turėtų pasisakyti dėl atsakovės K. S. pateiktų duomenų apie R. P. ir D. S. tarpusavio ryšius. Sprendžiant dėl A. K. atsakomybės, atsižvelgtina į tai, jog jo darbo įmonėje laikotarpiu nebuvo sudaryta materialinės atsakomybės sutartis, jam nebuvo perduotas turtas.
  7. 2017 m. kovo 21 d. gautas ieškovės BUAB „Ritus“ prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka.

    5

6Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

7Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

  1. Lietuvos apeliaciniame teisme 2017 m. kovo 21 d. gautas ieškovės BUAB „Ritus“ (apeliantės) prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Ieškovė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas 2016 m. gruodžio 15 d. nutartimi atsisakė priimti jos patikslintą apeliacinį skundą. Ieškovė paaiškino, kad pirminis apeliacinis skundas, kurį teismas priėmė, per klaidą pateiktas neišbaigtas ir neatitinkantis visų proceso įstatymo reikalavimų. Paaiškino, kad atsisakius priimti patikslintą apeliacinį skundą, apeliantė neteko galimybės tinkamai suformuluoti savo reikalavimus.
  2. Remiantis bendrąja CPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodyta taisykle, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.
  3. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo tenkinti apeliantės prašymą dėl bylos nagrinėjimo žodiniame procese. Kolegijos vertinimu, apeliantė nenurodė svarių argumentų, kodėl bylą būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Bylos duomenys patvirtina, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjos 2016 m. lapkričio 28 d. rezoliucija ieškovės 2016 m. lapkričio 25 d. pateiktas apeliacinis skundas priimtas. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 15 d. nutartimi atsisakė priimti 2016 m. gruodžio 12 d. (t. y. pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui) ieškovės teiktą patikslintą apeliacinį skundą. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. kovo 13 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartį paliko nepakeistą. Apeliacinio teismo nutartyje konstatuota, kad teismo rezoliucija priimtas apeliacinis skundas neturi esminių trūkumų, sudarančių kliūtis apeliacinio proceso eigai, o patikslintą apeliacinį skundą atsisakyta priimti pagrįstai. Šios aplinkybės lemia, kad apeliantė, ignoruodama patikslinto apeliacinio skundo priėmimo klausimu priimtus teismų procesinius sprendimus, iš esmės siekia pildyti apeliacinį skundą, nors tai šioje proceso stadijoje yra draudžiama (CPK 323 straipsnis), t. y. siekia analogiško procesinio rezultato, kurio nepavyko pasiekti teikiant patikslintą apeliacinį skundą. Kita vertus, žodinio proceso būtinumo nesuponuoja ieškovės siekis patikslinti formalaus pobūdžio netikslumus (trūkumus) priimtame procesiniame dokumente. Ieškovė šį tikslą galėtų pasiekti teikdama rašytinius paaiškinimus, kuriuose, nepažeidžiant CPK 323 straipsnyje įtvirtinto draudimo, būtų patikslintas (paaiškintas) apeliacinio skundo dalykas. Tačiau šia procesine teise nebuvo pasinaudota. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkina.

8Dėl esminių faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

  1. UAB „Ritus“ įsteigta ir viešame registre įregistruota 2006 m. spalio 9 d. Iš Juridinių asmenų registro duomenų nustatyta, kad nuo įsteigimo įmonės vadove buvo paskirta atsakovė K. S., o nuo 2012 m. gruodžio 12 d. įmonės direktoriumi tapo trečiasis asmuo A. A., kuris tuo pačiu laiku tapo ir vieninteliu bendrovės akcininku. Nuo įmonės įsteigimo iki 2012 m. gruodžio 12 d. vieninteliu įmonės akcininku buvo trečiasis asmuo R. P.. Pastarasis, nutraukus su A. A. sudarytą akcijų perleidimo sutartį, nuo 2013 m. kovo 28 d. vėl tapo įmonės akcininku.
  2. Iš bylos duomenų nustatyta, kad UAB „Ritus“ direktorės K. S. 2009 m. gruodžio 7 d. įsakymu jos nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu, laikinai (nuo 2009 m. gruodžio 7 d. iki 2012 m. vasario 20 d.) eiti direktorės pareigas buvo paskirta atsakovė J. G.. 2012 m. vasario 21 d. UAB „Ritus“ direktorės K. S. įsakymu atsakovas A. K. paskirtas laikinai eiti direktoriaus pareigas nuo 2012 m. vasario 21 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Dar vienu direktorės K. S. 2012 m. vasario 21 d. įsakymu A. K. paskirtas eiti direktoriaus pareigas nuo 2012 m. vasario 21 d. iki 2013 m. vasario 21 d. UAB „Ritus“ direktorė K. S. 2012 m. vasario 21 d. įgaliojimu įgaliojo A. K. iki 2013 m. vasario 20 d. atstovauti įmonę Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyboje ir kt. valstybinėse įstaigose; sudarinėti ir pasirašinėti sutartis įmonės vardu; atlikti mokėjimų pavedimus; atstovauti įmonę bankuose. Direktorės K. S. 2012 m. rugpjūčio 1 d. įgaliojimu pardavimų vadovas A. K. įgaliotas iki 2013 m. kovo 31 d. atlikti veiksmus įmonės vardu ir atstovauti įmonę Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, Sodroje ir kitose valstybinėse įstaigose; sudarinėti ir pasirašinėti visas sutartis įmonės vardu; pasirašinėti visus dokumentus, atlikti mokėjimų pavedimus; atstovauti įmonę bankuose, sudarinėjant finansines sutartis. UAB „Ritus“ vienintelio akcininko A. A. 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu K. S. nuo 2012 m. gruodžio 27 d. atleista iš bendrovės direktorės pareigų. Nuo 2012 m. gruodžio 28 d. bendrovės direktoriumi paskirtas A. A.. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė J. G. iš darbo atleista 2012 m. kovo 15 d.; K. S. – 2013 m. kovo 31 d.; A. K. - 2013 m. balandžio 23 d.
  3. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 15 d. nutartimi UAB „Ritus“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė UAB „Audata“. Bankroto administratorės atstovaujama ieškovė pareiškė ieškinį, prašydama solidariai iš atsakovų priteisti žalą, kurią sudaro neperduoto įmonės turto vertė. Nurodė, kad trečiajam asmeniui A. A. tapus įmonės vadovu, buvo atlikta įmonės turto inventorizacija, parengtas įmonės balansas. Iš šių duomenų ieškovė fiksavo 104 168,50 Eur turto trūkumą. Šią sumą ieškovė laikė bendrais atsakovų veiksmais padaryta įmonei žala. Bylos nagrinėjimo eigoje ieškovė ieškinio reikalavimus sumažino iki 72 989,28 Eur sumos. Nurodė, kad solidari pareiga atlyginti žalą tenka atsakovams, skirtingu metu ėjusiems įmonės vadovo pareigas.
  4. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs atsakovų turtinei atsakomybei taikyti būtinųjų sąlygų viseto, ieškovės ieškinį atmetė. Ieškovės BUAB „Ritus“ apeliaciniame skunde keliamas atsakovų deliktinės atsakomybės klausimas, apeliuojama į teismo atliktą ginčo teisinių santykių kvalifikavimą, įrodymų vertinimą. Atsakovė K. S. apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas ieškinio senaties (ne) taikymo klausimu.

9Dėl ieškinio senaties taikymo

  1. Ieškinio senaties samprata pateikta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.124 straipsnyje, kuriame nurodoma, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, jeigu ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį ir jeigu teismas praleisto termino neatnaujina (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).
  2. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
  3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susiję su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
  4. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino nustatymas yra teisinio materialiųjų ginčo santykių kvalifikavimo dalis; atsakovui pareiškus reikalavimą taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kokie materialieji įstatymai reglamentuoja ginčo santykius, be kita ko, kuri materialioji įstatymo norma, nustatanti ieškinio senaties terminą, nagrinėjamam reikalavimui turi būti taikoma. Aplinkybė, kad ieškinio senatimi atsikertantis atsakovas nurodo neteisingą ieškinio senaties terminą ar jo iš viso nenurodo, bylą nagrinėjančio teismo nuo šios pareigos neatleidžia ir per se negali būti pagrindas tokį atsakovo reikalavimą atmesti. Tokiu atveju teismas turi taikyti tinkamą ieškinio senaties terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2015).
  5. Ieškinį dėl bankrutuojančiai įmonei padarytos žalos atlyginimo šioje byloje pareiškė bankroto administratorė, vykdydama įstatyme jai nustatytą pareigą ginti kreditorių ir bankrutuojančios įmonės teises bei interesus. ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte, nustatančiame bankroto administratoriaus pareigą patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti ieškinius dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, įtvirtinta nuostata, pagal kurią laikoma, jog bankroto administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos. Taigi, šioje normoje įtvirtinta ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimo taisyklė, kuri yra taikoma tuo atveju, kai bankrutuojančios įmonės administratorius pareiškia ieškinį dėl bankrutuojančios įmonės sudarytų sandorių nuginčijimo. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje yra aktualus ieškinio senaties termino pradžios nustatymas administratoriaus ieškiniams ne dėl sandorių nuginčijimo, o dėl padarytos žalos atlyginimo, todėl ĮBĮ įtvirtinta ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimo taisyklė negali būti taikoma. Tai, kad ši taisyklė taikoma tik administratoriaus ieškiniams dėl sandorių nuginčijimo, yra pripažįstama ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2015). Todėl kitiems bankrutuojančios įmonės administratoriaus reikalavimams, tarp jų ir reikalavimams dėl žalos atlyginimo, taikomos bendrosios ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taisyklės.
  6. Pagal šios nutarties 38 punkte nurodytą bendrąją taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Aplinkybė, kad administratorius, kaip bankrutuojančios įmonės kreditorių ir pačios įmonės interesus ginantis subjektas, ieškinį reiškia dėl įmonės valdymo organų narių, dalyvių ar darbuotojų veiksmais įmonei padarytos žalos atlyginimo, sudaro pagrindą ieškinio senaties terminą skaičiuoti būtent nuo to momento, kai apie tokią žalą sužino ar turėjo sužinoti bankroto administratorius. Priešingu atveju, laikantis nuostatos, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo sandorių sudarymo ar žalos padarymo įmonės valdymo organų narių, dalyvių ar darbuotojų veiksmais momento, iš esmės būtų paneigiama galimybė ginti kreditorių ir pačios bankrutuojančios įmonės teises, pareiškiant tokį ieškinį, jei nuo sandorių sudarymo ar žalos padarymo iki bankroto bylos iškėlimo būtų praėjęs laiko tarpas, lygus įstatymo nustatytam ieškinio senaties terminui tokiam reikalavimui pareikšti. Bankrutuojančios įmonės administratorius sužino apie įmonės valdymo organų narių bei dalyvių veiksmais įmonei padarytą žalą ne anksčiau, negu įsiteisėja teismo nutartis iškelti įmonei bankroto bylą ir paskirti jos bankroto administratorių.
  7. Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Nustačius, kad nagrinėjamoje byloje ieškinys yra pareikštas (2014 m. birželio 10 d.) nesuėjus trejų metų terminui nuo bankroto bylos iškėlimo (2013 m. balandžio 26 d.), nors ir nesiaiškinant, kada konkrečiai bankroto administratorius sužinojo ar turėjo sužinoti apie atsakovų veiksmais įmonei padarytą žalą, laikytina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas.
  8. Apeliantės K. S. pozicija, jog ieškinio senaties terminas analizuojamu atveju pasibaigė dar iki bankroto bylos iškėlimo, laikytina nepagrįsta, kadangi neatitinka nutarties 42 punkte nurodytų motyvų, kurių susiformavimą sąlygoja bankroto proceso ypatumai. Ta aplinkybė, jog ieškinio senaties termino ribose ieškinio nepareiškė įmonės akcininkas, nepaneigia bankroto administratorės teisės pareikšti tokį ieškinį ginant bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus. Kolegija konstatuoja, kad šiuo klausimu apeliantės nurodyta kasacinio teismo praktika nėra aktuali, kadangi bylų, kuriose atitinkami teismo išaiškinimai pateikti, ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios ar reikšmingai panašios. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija atsakovės K. S. apeliacinį skundą atmeta.

10Dėl teisinių santykių kvalifikavimo

  1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl juridinio asmens vadovo teisinio statuso, akcentavo tam tikrą vadovo ir bendrovės santykių dualizmą: „vidiniuose“ santykiuose, t. y. organizuodamas kasdienę bendrovės veiklą, priimdamas, atleisdamas, skatindamas, bausdamas darbuotojus, vadovas vertintinas kaip darbo teisinių santykių subjektas, o „išoriniuose“, t. y. veikdamas bendrovės vardu santykiuose su kitais asmenimis, – kaip bendrovės, t. y. juridinio asmens, valdymo organas (ir atstovas). Kasacinio teismo išaiškinta, kad kai bendrovės vadovas padaro bendrovei žalos veikdamas kaip jos valdymo organas „išoriniuose“ santykiuose, tai jam taikytina civilinė atsakomybė pagal civilinius įstatymus, o ne materialinė atsakomybė pagal Darbo kodeksą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Optimalūs finansai“ v. G. P., bylos Nr. 3K-7-444/2009). Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad tais atvejais, kai bendrovės vadovas padaro bendrovei žalos netinkamai organizuodamas kasdienę bendrovės veiklą, t. y. netinkamai atlikdamas savo kaip vadovo pareigas „vidiniuose“ santykiuose, tai dėl jo atsakomybės spręstina pagal darbo teisės normas.
  2. Bankroto administratorės atstovaujama ieškovė pareikštu ieškiniu prašė priteisti žalą iš atsakovų, skirtingu laiku vadovavusių UAB „Ritus“, ieškovės teigimu, ėjusių šio juridinio asmens valdymo organo pareigas. Nagrinėjamu atveju reikalavimas dėl atsakovų atsakomybės už įmonei padarytą žalą reiškiamas tuo pagrindu, jog nebuvo išsaugotas jiems patikėtas įmonės turtas, dėl ko trečiajam asmeniui A. A. tapus įmonės vadovu, jo pavedimu atlikus veiksmus inventorizuojant įmonės turtą, sudarant finansinės atskaitomybės ataskaitas, nustatytas žymus turto (prekių) trūkumas, kurio vertė ir sudaro prašomą priteisti žalą. Nėra duomenų, kad tokios žalos padarymas pasireiškė įmonės „išoriniuose“ santykiuose su trečiaisiais asmenimis (įmonės kontrahentais), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo ginčo santykius, juos pripažindamas „vidiniais“, kuriems esant taikytina materialinė atsakomybė pagal Darbo kodeksą. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, ieškovės apeliaciniame skunde pateikti argumentai, jog teismas šioje byloje turėjo atsakovams taikyti civilinę atsakomybę pagal civilinius įstatymus, pripažįstami nepagrįstais.

11Dėl materialinės atsakomybės taikymo sąlygų

  1. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo materialinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo praktiką pagrindinis šios atsakomybės uždavinys – garantuoti darbdaviui padarytų visų ar dalies nuostolių atlyginimą. Materialinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos tokios sąlygos: 1) reali žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) priežastinis neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo ryšys; 4) pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėją ir nukentėjusią šalį teisės pažeidimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1444/2002; 2004 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2004).
  2. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nustačius nurodytas materialinės atsakomybės sąlygas, ši atsakomybė darbuotojui taikoma nepriklausomai nuo to, ar už veiksmus (neveikimą), dėl kurių padaryta žala, darbuotojas traukiamas drausminėn, administracinėn arba baudžiamojon atsakomybėn, nes, minėta, materialinė atsakomybė pagal darbo teisę yra savarankiška atsakomybės rūšis.
  3. Pažymėtina, kad materialinės atsakomybės sąlyga – neteisėta veika – suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų, tarp jų – lokalinių, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti.
  4. Vadinasi, analizuojamu atveju būtina nustatyti, ar yra visos įstatymo nustatytos sąlygos taikyti atsakovams materialinę atsakomybę: ar ieškovei padaryta reali žala – nuostoliai dėl neišsaugoto ir neperduoto turto, ar atsakovų veiksmai neteisėti – aplaidžiai ir nerūpestingai vykdytos darbo pareigos; ar tarp neteisėtų atsakovų veiksmų ir ieškovės patirtos žalos yra priežastinis ryšys; ar yra atsakovų kaltė dėl ieškovei padarytos žalos; ar žalos padarymo metu ieškovę ir atsakovus siejo darbo santykiai; ar žalos atsiradimas susijęs su atsakovų darbo veikla.

12Dėl materialinės atsakomybės subjektų identifikavimo

  1. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog visi atsakovai buvo UAB „Ritus“ darbuotojai. Bylos duomenys patirtina, kad K. S. įmonėje dirbo nuo jos įsteigimo 2006 m. spalio 3 d. iki 2012 m. gruodžio 27 d., kuomet įmonės akcininko sprendimu buvo atleista iš darbo. Nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. jai buvo mokama motinystės pašalpa. Atsakovei nuo 2010 m. balandžio 12 d. iki 2013 m. kovo 31 d. buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos. A. K. įmonėje dirbo nuo 2010 m. lapkričio 29 d. iki 2013 m. gegužės 23 d. J. G. iš darbo atleista 2012 m. kovo 15 d. Apeliantė tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde laikėsi nuoseklios pozicijos, jog visi atsakovai ėjo UAB „Ritus“ vadovo pareigas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad įmonės vadovo pareigas skirtingu laiku ėjo tik K. S. ir J. G.. Teismas nenustatė, kad šios pareigos būtų pavestos A. K..
  2. Teisėjų kolegija pažymi, jog materialinės atsakomybės taikymo prasme aplinkybė, ar asmuo tam tikru laikotarpiu vykdė juridinio asmens valdymo organo funkcijas, nėra esminė, kadangi materialinės atsakomybės subjektas bendrąja prasme yra darbuotojas (minėta, jog byloje sprendžiama dėl atsakovų materialinės atsakomybės pagal Darbo kodeksą, o ne dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės pagal civilinius įstatymus). Tačiau sprendžiant materialinės atsakomybės klausimą, nepakanka nustatyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (kuomet, ieškovės teigimu, įmonei buvo padaryta žala) ieškovę ir atsakovus siejo darbo teisiniai santykiai. Materialinės atsakomybės taikymo prasme būtina nustatyti, ar žala padaryta neteisėtais veiksmais ir ar žala susijusi su atsakovų darbine veikla.
  3. Bylos duomenys patvirtina, kad K. S. nuo UAB „Ritus“ įsteigimo iki 2012 m. gruodžio 27 d. ėjo įmonės vadovės pareigas. UAB „Ritus“ direktorės 2009 m. gruodžio 7 d. įsakymu K. S. nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiui nuo 2009 m. gruodžio 7 d. iki 2012 m. vasario 20 d., laikinai eiti direktorės pareigas paskirta J. G., kuri įmonėje dirbo iki 2012 m. kovo 15 d. UAB „Ritus“ direktorės (K. S.) 2012 m. vasario 21 d. įsakymu A. K. paskirtas laikinai eiti direktoriaus pareigas nuo 2012 m. vasario 21 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Kitu direktorės K. S. 2012 m. vasario 21 d. įsakymu A. K. paskirtas eiti direktoriaus pareigas nuo 2012 m. vasario 21 d. iki 2013 m. vasario 21 d. Atsakovė K. S. 2012 m. vasario 21 d. įgaliojimu A. K. įgaliojo iki 2013 m. vasario 20 d. atstovauti įmonę Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, Valstybinio socialinio draudimo valdyboje ir kitose valstybinėse įstaigose; sudarinėti ir pasirašinėti sutartis įmonės vardu; atlikti mokėjimų pavedimus; atstovauti įmonę bankuose. 2012 m. rugpjūčio 1 d. įgaliojimu A. K. įgaliotas atlikti veiksmus įmonės vardu ir atstovauti įmonę Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyboje ir kitose valstybinėse įstaigose; sudarinėti ir pasirašinėti visas sutartis įmonės vardu; pasirašinėti visus dokumentus, atlikti mokėjimų pavedimus; atstovauti įmonę bankuose, sudarinėjant finansines sutartis.
  4. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nutarties 53 punkte nurodytas aplinkybes bei atsakovų veiksmus, vykdant jiems pavestas funkcijas, konstatavo, kad K. S. įmonės vadovės pareigas ėjo nuo įmonės įsteigimo iki nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios 2009 m. gruodžio 7 d., J. G. – nuo 2009 m. gruodžio 7 d. iki 2012 m. vasario 20 d., o atsakovas A. K. įmonės vadovo funkcijų nevykdė. Tuo pagrindu teismas padarė išvadą, kad atsakovas A. K. iš esmės negali būti materialiai atsakingas už įmonei padarytą žalą.
  5. Apeliantė BUAB „Ritus“ su tokia teismo išvada nesutinka. Jos nuomone, teismas netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, patvirtinančias įmonės vadovo funkcijų vykdymą. Teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išvadoms pritaria. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo aplinkybę, jog A. K. nebuvo supažindintas su įsakymais dėl paskyrimo eiti vadovo pareigas, be to, įsakymai išduoti neteisėtai, kadangi juos pasirašiusiai K. S. tuo metu buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos. Nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad atsakovui tokio įsakymo egzistavimas būtų žinomas. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas su laikinu vadovavimo įmonei nesutiko. Šią aplinkybę patvirtina ir įgaliojimų atlikti konkrečius veiksmus išdavimas. Pavienių neatidėliotinų funkcijų, kurios paprastai priskirtinos administracijos vadovo kompetencijai, vykdymas (atostogų darbuotojams suteikimas, apskaitos dokumentų priėmimas, duomenų teikimas valstybės institucijoms) neleidžia daryti išvados, jog A. K. tam tikru laikotarpiu ėjo įmonės vadovo pareigas. Nurodytų atskirų veiksmų atlikimas išduotų įgaliojimų pagrindu patvirtina, kad nurodytu laikotarpiu įmonė faktiškai neturėjo vadovo, ką pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, jog A. K. nevykdė įmonės vadovo funkcijų, o pasibaigus J. G., pavadavusios K. S., vadovavimo laikotarpiui įmonė neturėjo vadovo iki to momento, kuomet įmonės akcininku ir vadovu tapo trečiasis asmuo A. A.. Nesant duomenų, kad atsakovas A. K. vykdė įmonės vadovo funkcijas, nenustačius materialinių vertybių, kurių atlikęs inventorizaciją pasigedo naujasis įmonės vadovas A. A., perdavimo atsakovui fakto, nėra pagrindo toliau spręsti dėl šio asmens materialinės atsakomybės.
  6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė J. G., pavaduodama atsakovę K. S., įmonės vadovės pareigas ėjo laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 7 d. iki 2012 m. vasario 20 d. Teismas nepagrįstais pripažino atsakovės J. G. atsikirtimus, kuriais ši neigė analizuojamų vadovės funkcijų vykdymą. Tačiau šios teismo išvados apeliaciniame procese nėra neigiamos, todėl kolegija dėl aplinkybių, esančių už bylos apeliacinio nagrinėjimo ribų, plačiau nepasisako.
  7. Teisėjų kolegija pagrįstomis pripažįsta pirmosios instancijos teismo išvadas, kuriomis atsakovės K. S. vadovavimo įmonei laikotarpis apibrėžiamas tik iki jai suteiktų vaiko priežiūros atostogų. Ieškovės nurodytos aplinkybės, kurias pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino, nepagrindžia prielaidos, jog atsakovė įmonei vadovavo visą laikotarpį, t. y. iki jos atleidimo iš darbo, įmonės vadovu ir akcininku tapus A. A., įskaitant ir tą laikotarpį, kuomet jai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos. Bylos duomenys patvirtina, kad dar iki atostogų suteikimo, atsakovė pasirūpino jos pavadavimu, ką patvirtino laikinai įmonės vadovės pareigas ėjusi atsakovė J. G.. Atsakovės K. S. domėjimasis įmonės veikla, kontaktų su įmonės kontrahentais palaikymas, patarimai, pagalba bendradarbiams ir kitos aplinkybės, atsižvelgiant į tinkamai įformintą jos pavadavimą, realius pavaduojančio asmens veiksmus vykdant įmonės vadovės funkcijas, aplinkybę, jog atostogų metu jai nebuvo mokamas darbo užmokestis, neleidžia daryti apeliantės pageidaujamos išvados, jog K. S. esą buvo reali ir faktinė įmonės vadovė iki pat jos atleidimo iš darbo. Apeliantės formuojamos išvados nesuponuoja ir tas apeliacinio skundo argumentas, jog atsakovė ketino įsigyti UAB „Ritus“ akcijų. Kaip nustatyta, apeliantės paminėtas akcijų perleidimo sandoris neįsigaliojo, todėl ši aplinkybė neturi įrodomosios reikšmės. Kita vertus, pritarimas BUAB „Ritus“ pozicijai dėl ginčui aktualiu laikotarpiu įmonei vadovavusių atsakovų, iš esmės sąlygotų išvadą, jog įmonės valdyme (toje pačioje pareigybės pozicijoje) tuo pačiu laikotarpiu dalyvavo keli asmenys.
  8. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kuriomis konstatuota, kad ginčui aktualiu metu UAB „Ritus“ skirtingu laikotarpiu vadovavo tik atsakovės K. S. ir J. G.. Šios atsakovės vykdė įmonės vadovo funkcijas. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog joms buvo patikėtas įmonės turtas (nors atsakovė J. G. tvirtino turto (oficialiai) neperėmusi, tačiau pripažino, kad pasibaigus jos įgaliojimams, turtą perdavusi įmonės akcininkui, supažindinusi su inventorizacijos rezultatais). Todėl materialinės atsakomybės prasme tinkamais subjektais pripažįstamos tik šios atsakovės, kurių atžvilgiu spręstina dėl kitų šios rūšies atsakomybei taikyti būtinų sąlygų egzistavimo.

13Dėl atsakovių neteisėtų veiksmų, kaip materialinės atsakomybės sąlygos

  1. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę, jog ieškovė reikalauja priteisti žalą iš atsakovų, vadovavusių įmonei, pažymėjo, jog tokiu atveju svarbu nustatyti, kokie kiekvieno iš atsakovų (atskirai) konkretūs veiksmai lėmė žalos atsiradimą. Teisėjų kolegija su šia teismo išvada sutinka. Aplinkybė, jog ieškovė deklaruoja negalinti identifikuoti kiekvieno atsakovo neteisėtų veiksmų, nėra pakankama skirtingu laikotarpiu įmonei vadovavusių asmenų veiksmus, jų sąlygotą žalą subendrinti ir tuo pagrindu taikyti solidariąją atsakomybę. Dėl skirtingų faktinių aplinkybių buvimo apeliaciniame skunde šiuo klausimu cituojama kasacinio teismo praktika nėra aktuali nagrinėjamai bylai.
  2. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo motyvų, buvo konstatuota, kad atsakovės K. S. ir J. G., skirtingu metu vykdžiusios įmonės valdymo organo funkcijas, netinkamai organizavo buhalterinės apskaitos tvarkymą. Šią išvadą teismas grindė tuo, jog įmonės dokumentai ir turtas, keičiantis įmonei vadovaujantiems asmenims, nebuvo perduodami priėmimo – perdavimo aktais. Pasak teismo, bylos duomenys patvirtina, jog įmonėje periodiškai buvo atliekamos inventorizacijos. Teismas pripažino, kad nors bylos duomenys patvirtina inventorizacijų atlikimą, tačiau akcentavo šių procedūrų trūkumus (neatitikimą formaliems procedūriniams reikalavimams, įtvirtintiems teisės aktuose). Kitų atsakovių neteisėtų veiksmų požymių pirmosios instancijos teismas nenustatė. Apeliacinio skundo argumentų kontekste įvertinusi bylos faktinius duomenis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis konstatuoti neteisėti atsakovių veiksmai. Tačiau nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar nurodyti neteisėti veiksmai sąlygojo ieškiniu prašomos priteisti žalos atsiradimą, t. y. konkrečios vertės materialinių vertybių praradimą.

14Dėl žalos fakto, kaip materialinės atsakomybės sąlygos

  1. Žala – tai teisės saugomų asmeninių ir (ar) turtinių vertybių sunaikinimas arba pakenkimas teisėtiems interesams neteisėtais veiksmais, sukėlęs neigiamų padarinių, kuriuos pagal įstatymus galima įvertinti turtine išraiška. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, yra konstatavęs, kad, remiantis šios teisės normos nuostatomis, galima teigti, jog žala yra nukentėjusiojo turtiniai ir kitokie praradimai, dėl kurių nukenčia jo turtinė padėtis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2008). Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Ieškinį dėl žalos atlyginimo pareiškė ieškovė, todėl jai teko procesinė pareiga pagrįsti atsakovams taikytinos materialinės atsakomybės sąlygas, be kita ko ir žalos faktą bei dydį.
  2. Ieškovės teigimu, žalą sudaro įmonei priklausiusių prekių trūkumas. Ieškovė žalos faktą bei dydį grindžia lygindama prekių atsargas, buvusias 2012 m. rugsėjo 30 d., ir nustatytą prekių trūkumą 2012 m. gruodžio 28 d., kuris fiksuotas 2013 m. kovo 15 d. atliktos inventorizacijos akte, taip pat Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos 2014 m. gruodžio 16 d. specialisto išvada, kuri, be kita ko, sudarė pagrindą ieškinio reikalavimams sumažinti, antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, kuriame fiksuotas įmonės turto perėmimo ir patikrinimo procesas.
  3. Galima daryti išvadą, kad pagal pirmosios instancijos teismo motyvų turinį galiausiai buvo konstatuota, jog ieškovė nepagrindė žalos, kurią turėtų atlyginti atsakovai, fakto. Teismas akcentavo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos specialisto pastabas, nukreiptas į trečiojo asmens A. A. pavedimu atliktos turto inventorizacijos trūkumus (neatitiktį procedūriniams reikalavimams), į tai, kad inventorizacijos bei apskaitos dokumentuose nebuvo duomenų apie medžiagų panaudojimą įmonės veikloje (pvz., dygsniuojant čiužinius), kad įmonės veiklos paskesniame etape (pasibaigus atsakovės J. G. vadovavimo laikotarpiui) įmonė neturėjo vadovo, dėl ko vyko iš esmės nekontroliuojama prekyba įmonės atsargas sudarančiomis prekėmis, kad inventorizacijos atlikimo duomenys neatitinka padėties, buvusios trečiajam asmeniui A. A. perimant turtą (trečiajam asmeniui tapus įmonės vadovu, įmonė tam tikrą laikotarpį tebevykdė veiklą). Apeliantė BUAB „Ritus“ su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pastabomis nesutiko, ginčydama tiek teismo atliktą įrodymų vertinimą, tiek sprendžiamam klausimui reikšmingą išvadą, jog tam tikrą laikotarpį (po J. G. vadovavimo (juridinio asmens vadovės laikino pavadavimo) įmonė neturėjo vadovo. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovės apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pagrįstų pirmosios instancijos teismo išvadų, suformuluotų žalos fakto bei dydžio nustatymo klausimu.
  4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Reikia įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).
  5. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, ieškovės apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantės nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.
  6. Teisėjų kolegija pastebi, jog apeliantė pateikia savo subjektyvią nuomonę atskirai dėl kiekvieno įrodymo, kai įrodymų vertinimo proceso aiškinimas teismų praktikoje suponuoja tai, jog teismas iš pradžių kiekvieną įrodymą įvertina atskirai, o išvadas dėl įrodinėtų aplinkybių turi daryti vertinant įrodymų visetą. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, kuris nėra palankus ieškovei, nesudaro pagrindo konstatuoti tokių požymių ar faktų buvimo. Kaip matyti iš apskųstojo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas įvertino šalių pateiktus įrodymus, pasisakė iš esmės dėl visų šalių argumentų.
  7. Apeliantės pozicija dėl pirmosios instancijos teismo išvadų apie trečiojo asmens A. A. pavedimu atlikto įmonės turto inventorizavimo trūkumus iš esmės grindžiama deklaratyviu pasisakymu, jog byloje nėra nei vieno inventorizavimo akto (turimos mintyje ir inventorizacijos, atliktos vadovaujant atsakovėms), kuris atitiktų teisės aktų procedūrinius reikalavimus. Nors toks argumentas iš esmės yra teisingas, tačiau tai savaime nepaneigia pirmosios instancijos teismo konstatuotų ne tik formaliųjų inventorizavimo proceso trūkumų (pvz., dėl inventorizavimo komisijos sudarymo tvarkos, atsakovių nedalyvavimo inventorizavime ir kt.), bet ir kitų trūkumų, reikšmingų įrodinėjant žalos atsiradimo faktą, momentą ir dydį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo aplinkybę, jog inventorizavimo duomenys, turėję tiesioginį ryšį ieškovės atliktam žalos paskaičiavimui, buvo neaktualūs laiko prasme (duomenys užfiksuoti praėjus reikšmingam laiko tarpui po atsakovių vadovavimo laikotarpio, po A. A. atlikto turto perėmimo). Taigi nėra pagrindo išvadai, jog toks vertybių trūkumas atsirado atsakovėms nustojus eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar trečiajam asmeniui perėmus vadovavimą įmonei. Kita vertus, pasisakant dėl inventorizavimo procedūrų, atliktų vadovaujant atsakovėms, trūkumų, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas juos nustatė, tačiau inventorizavimų duomenimis vadovavosi tik tuo aspektu, kiek tai susiję su atsakovių pareiga periodiškai šią patikrinimo procedūrą atlikti. Ginčijamų teismo išvadų susiformavimui atsakovių vadovavimo metu atliktų inventorizacijų rezultatai neturėjo lemiamos ar reikšmingos įtakos.
  8. Teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi byloje surinktus įrodymus, be kita ko, ir tuos, kuriais buvo grindžiamas / neigiamas žalos faktas ir dydis, konstatuoja, kad žala, kaip materialinės atsakomybės sąlyga, yra neįrodyta. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo aplinkybes, jog faktinis prekių likutis po 2012 m. rugsėjo 30 d. galėjo kisti, kadangi įmonė veikė iki pat 2012 m. pabaigos, o prekyba vyko ir 2013 metų pradžioje, jog įmonei priklausančios medžiagos buvo nuolat parduodamos, dalis jų buvo panaudojama čiužinių dygsniavimui, o tokie duomenys inventorizavimo dokumentuose nebuvo nurodyti. Be to, pasibaigus laikotarpiui, kuriam J. G. buvo paskirta laikinai eiti vadovės pareigas, kito vadovo įmonėje nebuvo paskirta (ieškovė neneigė, kad nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. gruodžio 27 d. pavaduojantis bendrovės direktorę asmuo nebuvo paskirtas), taigi įmonė reikšmingą laikotarpį neturėjo vadovo, atsakingo už turto išsaugojimą. Teismas taip pat pagrįstai akcentavo, kad nebuvo nustatyta tiksli prekių vertė (savikaina), jog 2013 metų pradžioje inventorizacija buvo atlikta pažeidžiant teisinį reguliavimą (buvo pateikti du direktoriaus įsakymai, susiję su inventorizacijos atlikimu (2012 m. sausio 2 d. ir 2012 m. vasario 11 d.); komisijos nariai, paskirti atlikti inventorizaciją, nebuvo supažindinti su įsakymu; atliekant inventorizaciją nesilaikyta reikalavimų apskaičiuoti turto likučius pagal įsakyme nurodytos inventorizacijos atlikimo dieną, nenurodyti už likučius įmonės padaliniuose materialiai atsakingi asmenys).
  9. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nuostatai, jog dėl įmonės vykdomos veiklos pobūdžio medžiagų likučiai natūraliai keitėsi ir ginčui aktualiu laikotarpiu. Be to, tiksliam medžiagų likučių nustatymui esmingą reikšmę turi byloje paaiškėjusi aplinkybė, jog inventorizavimo metu įmonėje buvusios prekės – medžiagos, jų tikslaus kiekio nustatymui buvo vežamos į kitą įmonę, nurodant tik apytikslį jų skaičių, kai procedūrinės taisyklės reikalauja inventorizuojamą turtą suskaičiuoti, pasverti, išmatuoti. Nagrinėjamu atveju turtas analogišką veiklą vykdančiai įmonei buvo išvežtas neidentifikuotas ir neišmatuotas. Kolegijos vertinimu, esant tokiems trūkumams, inventorizacijos rezultatai iš esmės yra niekiniai. Todėl tokiais duomenimis žalos nustatymo tikslu negalima vadovautis, ką pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas.
  10. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė neįrodė žalos, kaip būtinosios materialinės atsakomybės sąlygos. Minėta, kad materialinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos tokios sąlygos: 1) reali žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) priežastinis neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo ryšys; 4) pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėją ir nukentėjusią šalį teisės pažeidimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla. Byloje nustatyti neteisėti atsakovių veiksmai – netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas, o būtent realaus turto ir dokumentų perdavimo, keičiantis įmonės vadovams (juos pavaduojant), įforminto rašytine forma, nebuvimas. Tačiau šios sąlygos kontekste būtina įvertinti ir tai, jog vienintelis įmonės akcininkas (trečiasis asmuo R. P.) ginčui aktualiu metu dirbo įmonėje, o kaip nustatyta, jis realiai ir betarpiškai dalyvavo priimant įvairius sprendimus įmonės veiklos klausimais. Kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, dėl aptariamu atveju susiklosčiusių ypatingų aplinkybių, kuomet įmonės vadovei buvo suteiktos kelis metus besitęsusios vaiko priežiūros atostogos, o ją pavadavusios darbuotojos įgaliojimų (laikinai pavaduoti vadovę) terminas baigėsi, būtent akcininkui teko pareiga tiek užtikrinti turto apsaugą, tiek pasirūpinti tinkamu vadovavimu įmonei.
  11. Byloje nustatytos aplinkybės lemia, kad vien atsakovių K. S. ir J. G. buvimas tinkamais materialinės atsakomybės subjektais ir jų neteisėti veiksmai, neturėję priežastinio ryšio su įrodinėjama žala, nesant kitų būtinųjų atsakomybės sąlygų, nesuponuoja pagrindo atsakovių materialinei atsakomybei kilti. Pripažinus neįrodyta žalos buvimo sąlygą, teisinės reikšmės netenka kitų materialinės atsakomybės sąlygų vertinimas. Materialinei atsakomybei taikyti būtinas išvardintų sąlygų visetas.
  12. Į esminius skundų argumentus atsakyta, kiti apeliaciniuose skunduose pateikti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
  13. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, teismo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimą (CPK 329, 330 straipsniai), todėl skundai atmetami, o priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

15Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Atsakovė J. G. atsiliepime į ieškovės BUAB „Ritus“ apeliacinį skundą prašo priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atsakovės klausimas nesprendžiamas, kadangi nebuvo pateikti šios rūšies išlaidas pagrindžiantys įrodymai (CPK 98 straipsnis).
  2. Atsakovė K. S. už byloje paduotą apeliacinį skundą sumokėjo 41 Eur žyminį mokestį. Nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiama įmonė (įstaiga), kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurioje vykdoma neteisminė bankroto procedūra, ar fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Taigi ir aptariamu atveju atsakovė neturėjo pareigos mokėti žyminį mokestį. Dėl šios priežasties atsakovei grąžintinas už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis.

16Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

17Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18Grąžinti atsakovei K. S. (a. k. ( - ) 41 Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2016 m. lapkričio 28 d. lėšų pervedimo nurodymu Nr. 81.

Proceso dalyviai
Ryšiai