Byla 3K-3-447-611/2016

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko ir Andžej Maciejevski (pranešėjas),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. R. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. R. patikslintą ieškinį atsakovams A. K. , K. K. , E. K. , L. R. , E. R. dėl naudojimosi nekilnojamaisiais daiktais tvarkos nustatymo ir pagal atsakovų K. K. , E. K. , L. R. ir E. R. patikslintą priešieškinį ieškovui K. R. ir atsakovui A. K. dėl nekilnojamojo turto dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir piniginės kompensacijos priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės bendraturčiui priteisiant kompensaciją pinigais, ir proceso teisės normų, įtvirtinančių teisę į nešališką teismą, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovas prašė teismo nustatyti žemės sklypo, gyvenamojo namo ir kitų statinių, esančių ( - ), naudojimosi tvarką pagal ieškovo pateiktą A. S. IĮ 2013 m. sausio 8 d. parengtą žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planą. Ieškovas nurodė, kad atsakovai savo paveldėtos turto (namo, garažo, žemės sklypo) dalies neprižiūri, ja nesirūpina, nemoka mokesčių. Gyvenamasis namas yra avarinės būklės, ieškovas ketina atlikti remontą, susitvarkyti pastatus ir žemės sklypą, tačiau tam būtina atidalyti turtą.
  3. Atsakovai K. K. , E. K. , L. R. ir E. R. patikslintu priešieškiniu prašė priteisti ieškovui jiems asmeninės nuosavybės teise priklausančias nekilnojamojo turto (žemės sklypo, gyvenamojo namo, garažo bei kitų inžinerinių statinių) esančio ( - ), dalis, o iš ieškovo priteisti piniginę kompensaciją už jam atitenkančias atsakovų nekilnojamojo turto dalis: K. K. , E. K. – po 2618,89 Eur; L. R. ir E. R. – po 3928,34 Eur. Atsakovai nurodė, kad dėl gyvenamojo namo mažo bendro (75,21 kv. m) bei gyvenamojo (38,92 kv. m) ploto neįmanoma jo padalyti visiems bendraturčiams natūra pagal kiekvienam bendraturčiui priklausančią dalį (atsakovėms priklausytų po 3,24 kv. m namo gyvenamojo ploto, o atsakovams – po 4,86 kv. m namo gyvenamojo ploto). Nepadarant žalos turtui, gyvenamojo namo neįmanoma atskirti ir pritaikyti gyventi visiems bendraturčiams. Be to, atsakovai nesieja savo ateities planų su gyvenamuoju namu.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimu atmetė ieškovo ieškinį, o atsakovų priešieškinį patenkino visiškai – atidalijo ir priteisė ieškovui iš atsakovių K. K. ir E. K. kiekvienai asmeninės nuosavybės teise priklausančias po 1/2 dalį bei iš L. R. ir E. R. kiekvienam asmeninės nuosavybės teise priklausančias po 1/8 dalį nekilnojamųjų daiktų, esančių ( - ); priteisė iš ieškovo už jam atitenkančias atsakovų nekilnojamųjų daiktų dalis pinigines kompensacijas: K. K. ir E. K. – po 2618,89 Eur; L. R. ir E. R. – po 3928,34 Eur; nustatė, kad ieškovas turi sumokėti atsakovams piniginę kompensaciją per aštuoniolika mėnesių, mokėdamas lygiomis dalimis kiekvieną mėnesį iki paskutinės einamojo mėnesio dienos. Siekdamas užtikrinti ieškovo prievolės įvykdymą taikė laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre, draudžiantį ieškovui iki prievolės įvykdymo perleisti jam asmeninės nuosavybės teise priklausančią nekilnojamojo daikto dalį, esančią ( - ); įpareigojo ieškovą sumokėti atsakovams penkių procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo nesumokėtos skolos sumos iki visiško prievolių įvykdymo; atsakovei K. K. priteisė iš ieškovo 788,67 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, atsakovui L. R. – 289,62 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; E. R. – 144,81 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; teismas nustatė, kad ieškovas turi atlyginti bylinėjimosi išlaidas atsakovams per šešis mėnesius, mokėdamas lygiomis dalimis kiekvieną mėnesį iki paskutinės einamojo mėnesio dienos; įpareigojo ieškovą sumokėti atsakovams penkių procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo nesumokėtos bylinėjimosi išlaidų sumos iki visiško prievolės įvykdymo; įpareigojo Valstybinę mokesčių inspekciją grąžinti K. K. permokėtą 78,78 Eur žyminio mokesčio dalį; priteisė valstybei iš ieškovo 62,66 Eur su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų atlyginimo.
  2. Teismas sprendė, kad pagal atsakovų patikslinto priešieškinio reikalavimus atidalyti jų dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės bei priteisti jiems pinigines kompensacijas tiek teisiškai, tiek faktiškai yra racionalesnis sprendimas nei šiuos daiktus padalyti ir nustatyti naudojimosi jais tvarką. Teismas pažymėjo, kad pagal ieškovo reikalavimus siekiama tik įteisinti žemės sklypo ir kitų nekilnojamųjų daiktų naudojimą, o pagal atsakovų reikalavimą yra siekiama atidalyti minėtų daiktų dalis. Tokiu atveju keturi bendraturčiai atsisako jiems priklausančių ginčo turto dalių ir gauna už jas atitinkamas pinigines kompensacijas.
  3. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas tinkamai nepagrindė savo reikalavimų pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.76 straipsnio nuostatas dėl naudojimosi tvarkos tarp bendraturčių nustatymo, ir konstatavo, kad atsakovų reikalavimas labiau atitinka visų bendraturčių interesus. Teismas įvertino aplinkybę, kad keturi atsakovai turi kitas gyvenamąsias vietas ir savo ateities su gyvenimu paveldėtoje namų valdoje nesieja. Teismas sprendė, kad ieškovo siūloma naudojimosi turtu tvarka neužtikrins visų bendraturčių, išskyrus ieškovą, interesų, nes tolesnis jų naudojimasis nekilnojamųjų daiktų dalimis tik didins tarp šalių kylančius konfliktus, todėl priešieškinį tenkino. Teismas pažymėjo, kad atsakovų argumentai, jog gyvenamojo namo antras aukštas (palėpė) neįtrauktas į iš ieškovo priteistinos piniginės kompensacijos dydį, yra naudingi ieškovui, kadangi atsakovai daro nuolaidą ieškovui ir atsisako piniginės kompensacijos už šią ginčo daikto dalį.
  4. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2016 m. vasario 18 d. nutartimi paliko nepakeistą Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimą; ištaisė teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje padarytą rašymo apsirikimą, nurodydama, kad ieškovui iš atsakovių priteisiama ne po 1/2 dalį, o po 1/12 dalį priklausančio turto.
  5. Teisėjų kolegija pripažino nepagrįstais ieškovo argumentus, kad byla išnagrinėta nesant atsakovų pateikto Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 111 straipsnio reikalavimus atitinkančio procesinio dokumento, kadangi atsakovo E. R. vardu pasirašė atsakovė K. K. , kurios įgaliojimas atstovauti E. R. jau buvo pasibaigęs. Teismas nustatė, kad 2015 m. kovo 30 d. atsakovų pateiktas priešieškinis iš esmės nesiskiria nuo atsakovų 2014 m. lapkričio 26 d. pateikto priešieškinio, atsakovo E. R. priešieškinio reikalavimas abiejuose procesiniuose dokumentuose yra identiškas. 2015 m. kovo 30 d. priešieškinyje atsakovai reikalavimo sumą nurodė eurais, taip pat nurodė, kad 2014 m. lapkričio 26 d. patikslintą ieškinį palaiko, tik iš asmenų, pareiškiančių priešieškinio reikalavimus, yra pašalinamas atsakovas A. R. . Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atsakovo E. R. priešieškinio reikalavimai 2015 m. kovo 30 d. patikslintu priešieškiniu nebuvo pakeisti, o jis, reikšdamas priešieškinio reikalavimus 2014 m. lapkričio 26 d., buvo tinkamai atstovaujamas vienos iš bendraatsakių – K. K. .
  6. Apeliacinės instancijos teismas nepripažino ieškovo teisės užduoti klausimus atsakovams pažeidimo. Kolegija nurodė, kad atsakovai E. R. ir L. R. savo teises gynė pareikšdami priešieškinį, kuriame išdėstė savo poziciją, o bylos nagrinėjimo metu ieškovas nepareiškė prašymo pripažinti atsakovų dalyvavimą teismo posėdyje būtinu.
  7. Teisėjų kolegija nesutiko su ieškovo argumentais, kad atsakovai neįvykdė apeliacinės instancijos teismo nutartimi nurodytų pareigų atlikti žemės sklypo formavimo procedūrą bei nustatyti realią nekilnojamojo turto vertę. Kolegija atkreipė ieškovo dėmesį į tai, kad, grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, atsakovai pakeitė priešieškinio reikalavimą, prašydami piniginės kompensacijos už jiems tenkančias idealiąsias nekilnojamojo turto dalis ir vadovavosi VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto įvertinimu. Teismas pabrėžė, kad, nesutikdamas su nekilnojamojo turto verte, ieškovas turėjo galimybę savo poziciją pagrįsti pateikdamas kitus įrodymus ir taip paneigti VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto įvertinimą, tačiau tokių įrodymų nepateikė.
  8. Kolegija konstatavo, kad, išdėstydamas ieškovo prievolę sumokėti atsakovams kompensaciją per aštuoniolika mėnesių, pirmosios instancijos teismas įvertino ieškovo finansines galimybes – reikalavo duomenų apie jo pajamas, nekilnojamąjį turtą, transporto priemones. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovas nenurodė, koks dviejų žemės sklypų ( - ), į kuriuos daiktinių teisių jis nebuvo įregistravęs, likimas, tačiau nereiškia, kad šis turtas, nustatant ieškovo turtinę padėtį, neturėtų būti vertinamas. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ieškovas pagal savo turtinę padėtį turi galimybę sumokėti atsakovams kompensacijas už jam tenkančias jų nekilnojamojo turto dalis.
  9. Kolegija nesutiko su ieškovo argumentais dėl šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principų pažeidimo. Kolegija pabrėžė, kad aplinkybė, jog, įvertinęs šalių argumentus ir byloje esančius įrodymus, teismas padarė priešingas, nei tikėjosi ieškovas, išvadas, nereiškia, kad ieškovo pozicija bylos nagrinėjimo metu buvo ignoruojama, o lygiateisiškumo bei rungimosi principai buvo pažeisti.

8III. Kasacinio skundo argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo kitai apygardai. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo. Šiaulių apygardos teismo teisėja L. Muchtarovienė privalėjo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, kadangi galėjo būti suinteresuota ieškovui nepalankaus sprendimo priėmimu. Ji nuo 1999 m. gegužės 19 d. iki 2000 m. birželio 28 d. nagrinėjo bylą Nr. 211-334 ir joje neteisėtai paskyrė kasatoriui 100 Lt (28,96 Eur) baudą, vėliau buvo priversta nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo dėl bylos vilkinimo ir neteisėtos baudos paskyrimo. Šiaulių apylinkės teismo teisėjo Jono Stubrio veiksmai, kai jis nesiėmė priemonių, kad būtų išsiaiškintas priešieškinio klastojimo faktas, bei priėmė patikslintą priešieškinį, kuriame viena iš atsakovių pasirašė už kitą atsakovą neturėdama tokios teisės, įrodo, kad bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, todėl panaikinus skundžiamą nutartį byla turėtų būti perduota kitam apygardos teismui.
    2. Teismai pažeidė CK 4.80 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, kurioje nurodoma, kad CK 4.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdas taikomas tik kraštutiniu atveju, kai negalima grąžinti daikto natūra ir nepažeidžiant šalių materialinių bei procesinių teisių, o atidalijimas priteisiant piniginę kompensaciją yra teisėtas tik tuo atveju, kai kompensacija pinigais atitinka tikrąją atidalijamos dalies rinkos vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta tikroji atidalijamo turto dalies vertė, nors atsakovai arba teismas, priimdamas sprendimą, tai privalėjo padaryti. Taigi sprendimas buvo naudingas tik atsakovams, o ieškovo materialinės ir procesinės teisės buvo pažeistos.
  2. Atsiliepimų į kasacinį skundą negauta.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl absoliutaus teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindo

  1. CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintas vienas iš absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų – byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo. Kasatoriaus teigimu, teismų procesiniai sprendimai turėtų būti panaikinti nurodytu pagrindu, kadangi tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami jo bylą, buvo šališki. Kasatoriaus manymu, Šiaulių apygardos teismo teisėjų kolegijos teisėja L. Muchtarovienė, vadovaudamasi CPK 66 straipsniu, privalėjo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo. Teisėjos šališkumą kasatorius grindžia aplinkybe, kad teisėja L. Muchtarovienė nuo 1999 m. gegužės 19 d. iki 2000 m. birželio 28 d. nagrinėjo bylą Nr. 211-334 ir joje neteisėtai paskyrė jam, toje byloje dalyvavusiam atsakovu, 100 Lt (28,96 Eur) baudą, o vėliau buvo priversta nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo dėl bylos vilkinimo ir neteisėto baudos paskyrimo. Kasatorius nurodo, kad teisėja L. Muchtarovienė žinojo ir suprato, jog nagrinėja apeliacinį skundą žmogaus, kuris praeityje įrodė jos sprendimų neteisėtumą ir šališkumą, todėl jam nepalankų sprendimą teisėja priėmė dėl praeityje susiklosčiusios situacijos.
  2. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno asmens teisė, kad jo byla būtų nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo. Teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą yra garantuojama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje bei įtvirtinta CPK 21 straipsnyje. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 5 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę, kad jo byla būtų teisingai išnagrinėta pagal įstatymus sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo. Taigi teisėtos sudėties teismas yra toks, kuris sudarytas pagal įstatymo reikalavimus, yra nepriklausomas ir nešališkas. Teisėtos sudėties teismas yra vienas iš teisės į tinkamą teismo procesą aspektų, o vienas iš teisėtos sudėties teismo elementų yra nešališko teismo garantija.
  3. Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime atskleidė asmens konstitucinės teisės į nešališką teismą sampratą, nurodęs, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių; teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija bei teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga; teisėjo ir teismų nešališkumas užtikrinamas nustatant draudimus ir apribojimus teisėjams nagrinėti bylas, jeigu yra aplinkybės, keliančios abejonių dėl teisėjo nešališkumo.
  4. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1989 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Hauschildt prieš Vokietiją (peticijos Nr. 10486/83), § 48. Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1998 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje Gautrin ir kiti prieš Prancūziją (peticijos Nr. 38/1997/822/1025–1028). Lemiamos reikšmės turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimas byloje Wettstein prieš Šveicariją (peticijos Nr. 33958/96), § 44; 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas byloje Ferrantelli ir Santangelo prieš Italiją (peticijos Nr. 19874/92), § 58.
  5. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali, remdamasis CPK 65–66 straipsniuose nurodytomis aplinkybėmis, teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą (CPK 68 straipsnis). Asmuo, reikšdamas nušalinimą, turi pagrįsti, kad egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, jog byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą egzistuojant. Be to, CPK 65, 66 straipsniuose įtvirtinta teisėjo pareiga nusišalinti, kai egzistuoja atitinkamos aplinkybės, keliančios (ar galinčios kelti) abejonių teisėjo nešališkumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2012). Pagal CPK 68 straipsnio 2 dalį motyvuotas nušalinimas teisėjui turi būti pareiškiamas prieš pradedant nagrinėti bylą iš esmės. Vėliau pareikšti nušalinimą leidžiama tik tais atvejais, kada pareiškiantis nušalinimą asmuo apie pagrindą nušalinti sužino vėliau.
  6. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos teisėjos šališkumo klausimą kasatorius iškelia tik kasaciniame teisme, nesilaikydamas CPK 68 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nors aplinkybės, kuriomis grindžiamas teiginys apie teisėjos šališkumą, kasatoriui buvo žinomos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad teisėja L. Muchtarovienė praeityje buvo nusišalinusi nuo bylos, kurioje kasatorius buvo atsakovas, nagrinėjimo, neįrodo, jog byloje ji buvo šališka, veikė tendencingai ar nebuvo vienodai objektyvi šalių atžvilgiu. Kasatoriaus nurodytoje byloje teisėja nusišalino dėl konkrečių byloje susiklosčiusių aplinkybių – ilgo bylos nagrinėjimo termino, siekdama pašalinti bet kokias abejones dėl bylą nagrinėjančio teismo šališkumo. Šis faktas a priori (iš anksto) nelemia teisėjos šališkumo nagrinėtoje byloje. Kasatoriaus įvardijama aplinkybė neatitinka CPK 66 straipsnyje įtvirtinto teisėjo nusišalinimo pagrindo, nesudaro pagrindo spręsti apie teisėjos nešališkumo prezumpcijos paneigimą, todėl nagrinėjimu atveju nenustatytas CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas absoliutus skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindas.
  7. Kasaciniame skunde kasatorius kelia ir Šiaulių apylinkės teismo teisėjo J. Stubrio šališkumo klausimą, skunde dėstydamas, jo manymu, teisėjo šališkumą įrodančius faktus, kuriuos buvo nurodęs Šiaulių apylinkės teismo pirmininkei teiktuose teisėjo nušalinimo pareiškimuose. 2015 m. sausio mėnesio nušalinimo pareiškime ieškovas teigė apie teisėjo darbinius ryšius su atsakovų tėvais, prielankumo rodymą atsakovei ir jam skirtus grasinimus. Šių teiginių pagrįstumo teismo pirmininkės pavaduotoja nenustatė, pareiškimą dėl teisėjo nušalinimo atmetė, nurodydama, kad teisėjas devynerius metus dirba Šiaulių apylinkės teisme, o fakto, jog teisėjas ir atsakovų tėvai kitados dirbo vienoje įmonėje, nesant konkrečių faktų apie teisėjo šališkumą, nepripažino patvirtinančiu teisėjo šališkumą ar suinteresuotumą bylos baigtimi. 2015 m. balandžio mėnesio nušalinimo pareiškimą ieškovas grindė tuo, kad teisėjas priėmė iš atsakovų procesinius dokumentus, kurie pateikti nesilaikant CPK reikalavimų, – priėmė suklastotą 2014 m. lapkričio 26 d. priešieškinį, kuriame nepasirašė A. K. , o K. K. priešieškinyje pasirašė už E. R. pasibaigus įgaliojimui. Spręsdama nušalinimo pareiškimo pagrįstumo klausimą, teismo pirmininkės pavaduotoja nurodė, kad priešieškinio priėmimo metu nebuvo iškilęs klausimas dėl A. K. parašo tikrumo, o procesinių pažeidimų priimant patikslintą priešieškinį nepripažino teisėjo šališkumo įrodymu.
  8. Kasaciniame skunde kasatorius dėsto tuos pačius argumentus dėl teisėjo J. Stubrio šališkumo, kurie buvo įvertinti Šiaulių apylinkės teismo pirmininkės pavaduotojos ir pripažinti nepagrįstais, tačiau nenurodo argumentų, kurie leistų spręsti, jog teismo pirmininkės pavaduotoja netinkamai išsprendė teisėjo nušalinimo klausimą, netinkamai taikė CPK 64–66 straipsnių nuostatas ar nukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde ieškovas nenurodė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, neteigė, kad jo byla buvo išnagrinėta šališko teismo. Šio pagrindo buvimo apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Šis faktas leidžia teisėjų kolegijai spręsti, kad, pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą, kasatorius nemanė, jog buvo pažeista jo teisė į nešališką teismą, apeliacinės instancijos teisme neprašė panaikinti priimto sprendimo konstatavus absoliutų jo negaliojimo pagrindą. Nenustačius teisėjo J. Stubrio šališkumą patvirtinančių aplinkybių, nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus argumentais dėl neteisėtos pirmosios instancijos teismo sudėties ir teisėjo J. Stubrio šališkumo.
  9. Teisėjų kolegijos vertinimu, kasatoriaus argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti absoliutaus teismų procesinių sprendimų negaliojimo pagrindo, kadangi kasatoriaus nurodytos neva teisėjų šališkumą patvirtinančios aplinkybės neleidžia daryti išvados apie išankstinį teisėjų nusistatymą ar tendencingumą dėl bylos baigties, be to, nenustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjų nešališkumo.

13Dėl atidalijimo priteisiant kompensaciją pinigais

  1. CK 4.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Atidalijimas iš bendrosios nuosavybės teisės yra vienas iš bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo būdų. Atidalijimas galimas bendraturčių tarpusavio susitarimu arba kai bendraturčiai nesutaria dėl atidalijimo būdo, teismo sprendimu pagal bendraturčio ieškinį dėl atidalijimo. Pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį, jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais.
  2. Kasacinis teismas savo formuojamoje praktikoje yra nurodęs, kad CK 4.80 straipsnio 2 dalis yra bendrojo daikto atidalijimo reikalavimo išimtis – visų pirma turi būti sprendžiamas jo atidalijimo natūra galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai. Tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba jei atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteista kompensacija pinigais. Teismas, kiekvienu konkrečiu atveju įvertinęs kiekvieno iš atidalijamų bendraturčių poreikį dalijamam daiktui, galimybę įsigyti kitą tokį daiktą, išmokėti kompensaciją kitiems atidalijamiems bendraturčiams, kitas reikšmingas aplinkybes, turi spręsti, kuriam iš bendraturčių būtų teisinga priteisti kompensaciją pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008).
  3. Nors kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad atidalijimas išmokant kompensaciją yra išimtinis atidalijimo būdas, kuris taikomas tik nesant galimybės pritaikyti pagrindinį atidalijimo būdą – atidalijimą natūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2011), būtina atsižvelgti į CK 4.80 straipsnio 2 dalies, kurią taikant yra suformuluoti aptarti išaiškinimai, tikslą. Atidalijimo būdo priteisiant kompensaciją pinigais taikymo išimtinumą lemia Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas bei CK 4.93 straipsnyje nustatytos savininko teisių apsaugos garantijos, todėl, taikant šį atidalijimo būdą, būtina užtikrinti bendraturčių kaip turto savininkų interesus.
  4. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad atidalijimas priteisiant kompensaciją galimas tik tada, kai faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies iš bendraturčio paėmimas neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas, pavyzdžiui, kai dalis bendrojoje nuosavybėje, lyginant su kitų bendraturčių, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertinamas kaip labai svarbus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005; 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2012).
  5. Kadangi nagrinėjamoje byloje priešieškiniu nesiekiama išsaugoti nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą, atsakovų reikalavimo tenkinimas nelaikytinas pažeidžiančiu savininkų teises, nes patys atsakovai prašo taikyti atidalijimą priteisiant kompensaciją pinigais. Teigdamas, kad tokiu atidalijimo būdu buvo pažeistos jo teisės, kasatorius nenurodo, kaip konkrečiai pasireiškia teisių pažeidimai, todėl jo skundo argumentai dėl netinkamo atidalijimo būdo taikymo ir jo teisių pažeidimo pripažintini deklaratyviais.
  6. Kompensaciją pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį galima priteisti tiek atidalijimo siekiančiam bendraturčiui, tiek atidalijamam bendraturčiui. Sprendimą, kam konkrečiai priteistina kompensacija, lemia šios aplinkybės: bylos šalių valia kiekvieno iš atidalijamų bendraturčių poreikio dalijamam daiktui, galimybės įsigyti kitą tokį daiktą, išmokėti kompensaciją atidalijamiems bendraturčiams, kitos reikšmingos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2007; 2011 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2011). Sprendžiant, kuriam iš bendraturčių turtas priteistinas natūra, o kuriam – kompensacija, teismų praktikoje paprastai laikomasi nuostatos, kad kompensacija priteisiama tokį atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdą prašančiam taikyti bendraturčiui, nes tokiu atveju preziumuojama, kad jis, siekdamas nutraukti bendrą nuosavybės valdymą, sutinka gauti kompensaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003).
  7. Nors kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad tais atvejais, kai viena šalis prašo nustatyti naudojimosi bendru turtu tvarką, o kita šalis – atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, pirmenybė teikiama atidalijimui natūra, bet ne atidalijimui priteisiant kompensaciją (CK 4.80 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2012), nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės leido teismams nukrypti nuo šios taisyklės taikymo. Siekdami išvengti nesutarimų su ieškovu, atsakovai priešieškiniu atsisakė savo teisių į nekilnojamojo turto dalį ir vietoj jos prašė priteisti iš ieškovo pinginę kompensaciją, t. y. sutiko su piniginės kompensacijos gavimu, nurodė, kad neturi tikslo gyventi name ar naudotis kitu ginčo turtu. Didelis ginčo turto bendraturčių skaičius, ginčo turto objektų gausa (turtas susideda ne tik iš žemės sklypo, bet ir gyvenamojo namo, garažo ir kitų statinių), nedidelė atsakovams tenkanti gyvenamojo namo naudingojo ploto dalis, atsakovų interesų naudotis ginčo turtu nebuvimas ir ieškovo galimybės sumokėti atsakovams kompensaciją nustatymas nagrinėjamu atveju sudarė pagrindą tenkinti atsakovų priešieškinį. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešieškinio tenkinimas atitinka kasacinio teismo praktikoje formuojamas išimtinio atidalijimo būdo priteisiant piniginę kompensaciją vietoj turto atidalijimo natūra taikymo sąlygas.
  8. Atsižvelgdama į kasacinio teismo ginčo klausimu pateiktus CK 4.80 straipsnio 2 dalies taikymo išaiškinimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkindami atsakovų priešieškinį dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės priteisiant kompensaciją pinigais, teismai nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos CK 4.80 straipsnio 2 dalies taikymo ir aiškinimo praktikos, turėjo pagrindą taikyti išimtinį atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdą, toks atidalijimas kasatoriaus teisių nepažeidė, todėl kasacinio skundo argumentai, susiję su CK 4.80 straipsnio 2 dalies netinkamu taikymu ir aiškinimu bei nukrypimu nuo kasacinio teismo šiuo klausimu formuojamos praktikos, pripažintini nepagrįstais.

14Dėl atidalijamo turto vertės nustatymo

  1. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad atidalijimas priteisiant piniginę kompensaciją yra teisėtas ir nepažeidžia bendraturčių teisių tik tuo atveju, kai kompensacija atitinka tikrąją atidalijamos dalies rinkos vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). Kasatoriaus teigimu, teismas nukrypo nuo šių kasacinio teismo išaiškinimų, kadangi nenustatė tikrosios atidalijamo turto dalies vertės.
  2. Priešieškinį dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės priteisiant piniginę kompensaciją už ieškovui tenkančią nekilnojamojo turto dalį pareiškė atsakovai. Patikslintame priešieškinyje prašomos priteisti kompensacijos sumą atsakovai apskaičiavo pagal VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto išraše nurodytą ginčo turto vidutinę rinkos vertę, nustatytą 2014 m. sausio 1 d. masinio vertinimo metu.
  3. Kasacinis teismas, nagrinėdamas ginčus, kuriuose kilo bendraturčių turto vertės klausimas, išaiškino, kad turto rinkos kaina gali būti nustatoma remiantis viešų registrų duomenimis, ekspertų išvadomis bei bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2008; 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2008; 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2014). Vertinant nekilnojamąjį turtą, gali būti remiamasi Nekilnojamojo turto registro duomenimis, taip pat individualaus vertinimo išvadomis. Nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutinė turto rinkos vertė, nustatyta masinio vertinimo būdu, t. y. apskaičiuojant ne konkretaus turto vertę, o vidutinę panašių objektų vertę, neatsižvelgiant į individualias turto savybes. Individualaus vertinimo išvados, kuriose matyti specifinės konkretaus turto savybės, rinkos kainų pokyčiai ir panašios turto vertei turinčios įtakos aplinkybės, yra laikomos tikslesniais turto vertės įrodymais už Nekilnojamojo turto registro duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2009; 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2012; 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2014). Nors kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad individualaus turto vertinimo išvados yra tikslesni turto vertės įrodymai už Nekilnojamojo turto registro duomenis, tačiau turto vertės nustatymas pagal Nekilnojamojo turto registre nurodytą vidutinę turto rinkos vertę kasacinio teismo praktikoje pripažįstamas tinkamu ir leistinu turto vertės nustatymo būdu.
  4. Pagal civiliniame procese galiojantį rungimosi principą (CPK 12 straipsnis) ir CPK 178 straipsnyje įtvirtintą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Nesutikdamas su atsakovų priešieškinyje nurodyta kompensacijos suma ir turto verte, pagal kurią buvo apskaičiuotas kompensacijos dydis, kasatorius turėjo pateikti įrodymus, paneigiančius atsakovų nurodytą ginčo turto vertę. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad turto vertinimą privalėjo pateikti atsakovai ar turto vertę turėjo nustatyti teismas, kadangi pateikti tokius įrodymus būtent kasatorių įpareigoja CPK 12 ir 178 straipsniai. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad manydamas, jog Registrų centre nurodyta turto vertė neatitinka tikrovės, ieškovas turėjo galimybę pateikti įrodymus, paneigiančius VĮ Registrų centre nurodytą nekilnojamojo turto vertę. Ieškovui tokių įrodymų nepateikus, teismai pagrįstai vadovavosi masinio vertinimo metu nustatyta ginčo turto verte ir pagrįstai priteisė atsakovams iš ieškovo pagal tai apskaičiuotą kompensacijos sumą. Dėl šių priežasčių nepagrįsti kasatoriaus argumentai dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos ar CK 4.80 straipsnio 2 dalies pažeidimo, nustatant priteistinos kompensacijos dydį.
  5. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai taikė ir aiškino CK 4.80 straipsnį, nuo šiuo klausimu formuojamos kasacinio teismo praktikos nenukrypo, kasatoriaus teisė į nešališką teismą nebuvo pažeista, todėl kasacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme (CPK 346 straipsnio 2 dalyje) nustatytų pagrindų naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį.

15Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Kasacinį skundą atmetus, kasatoriaus kasaciniame teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).
  2. Kasaciniame teisme su procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos sudaro 33,15 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 4 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš kasatoriaus (CPK 96 straipsnis).

16Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

17Šiaulių apygardos teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

18Priteisti valstybei iš kasatoriaus K. R. (a. k. ( - ) 33,15 Eur (trisdešimt tris eurus 15 ct) su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

19Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.