Byla 3K-3-154/2012

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko (pranešėjas), Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios finansinio maklerio akcinės bendrovės „Diskontas“ kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės „Panevėžio energija“ ieškinį atsakovui uždarajai finansinio maklerio akcinei bendrovei „Diskontas“ dėl skolos už šilumos energiją priteisimo bei atsakovo uždarosios finansinio maklerio akcinės bendrovės „Diskontas“ priešieškinį akcinei bendrovei „Panevėžio energija“ dėl nuostolių atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas AB „Panevėžio energija“ prašė priteisti iš atsakovo 10 239,57 Lt skolos už tiektą šilumos energiją pastatui, esančiam ( - ), už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2010 m. vasario 1 d., 104,51 Lt priskaičiuotų delspinigių bei bylinėjimosi išlaidas.

5Atsakovas UFMAB „Diskontas“ priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovo AB „Panevėžio energija“ 23 212,67 Lt nuostolių, atsiradusių dėl patalpų, esančių ( - ), užliejimo, procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidas.

6Byloje nustatyta, kad pagal 2008 m. rugpjūčio 26 d. pirkimo–pardavimo sutartį UFMAB „Diskontas“ įsigijo negyvenamąsias patalpas, esančias ( - ), VĮ Registrų centro duomenimis, yra šildomas iš centrinio šildymo centralizuotų sistemų. Ieškovas pateikė atsakovui 2010 m. sausio 31 d. PVM sąskaitą–faktūrą dėl 10 344,08 Lt einamųjų mokesčių ir susidariusios skolos už šilumos energiją (su delspinigiais) apmokėjimo. Atsakovas priešieškiniu nurodė, kad dėl AB „Panevėžio energija“ neteisėtų veiksmų patyrė nuostolių, nes buvo užlietos jam priklausančios patalpos ir prašo juos atlyginti. Atsakovas teigia, kad su ieškovu nėra sudaręs jokių sutarčių, todėl mokėti už šilumos energiją neprivalo.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

8Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011 m. vasario 23 d. sprendimu ieškovo AB „Panevėžio energija“ ieškinį patenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo UFMAB „Diskontas“ 10 239,57 Lt skolos už šilumos energiją bei patirtas bylinėjimosi išlaidas, kitą ieškinio dalį ir priešieškinį atmetė.

9Teismas nurodė, kad pagal Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 31 punktą, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 5 punktą šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis gali būti ir juridinis asmuo, o tokia sutartis (taip pat kaip ir su fiziniu asmeniu) laikoma sudaryta nuo vartojimo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų pagal CK 6.384 straipsnio 1 dalį, bei pripažino, kad šalių prievoliniai teisiniai santykiai atsirado ne tik šio CK straipsnio pagrindu (nuo 2008 m. rugpjūčio 26 d. patalpų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo momento), bet ir iš konkliudentinių atsakovo veiksmų: 2008 m. gruodžio 30 d. atsakovo prašymo (kreipimosi) dėl šilumos energijos tiekimo sutarties sudarymo, atsakovo naudojimosi tiekiama šilumos energija nuo patalpų įsigijimo momento, atsiskaitymo iš dalies už ją, savo skolinių įsipareigojimų pripažinimo. Teismas išaiškino, kad nagrinėjamu atveju ginčo šalių sutartis sudaryta pagal standartines sąlygas, prekę – šilumos energiją – atsakovas gavo, todėl privalo už ją sumokėti, o skolos dydis nustatytas pagal byloje esančius rašytinius įrodymus.

10Dėl priešieškinio teismas pasisakė, kad ieškovas siuntė atsakovui Šilumos energijos pirkimo–pardavimo ir įrenginių priežiūros sutartį, to neneigia ir atsakovas, tačiau ji nebuvo sudaryta dėl atsakovo kaltės, todėl pagal Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 130.1 punktą konstatavo, kad atsakovas, atsisakęs sudaryti šilumos tiekimo įrenginių priežiūros sutartį, pareigą prižiūrėti jam nuosavybės teise priklausančius šildymo įrenginius (radiatorius, esančius atsakovui priklausančiose patalpose) prisiėmė sau. Teismas konstatavo, kad ieškovas neturėjo atlikti atsakovui priklausančių šilumos įrenginių priežiūros, todėl jis nepažeidė nei sutartinių, nei teisinių įsipareigojimų. Taip pat teismas, įvertinęs atsakovo veiksmus, nurodė, kad atsakovas be statybos leidimo savo patalpose vykdė statybos darbus, kurių metu buvo pajudinti radiatoriai, tai galėjo lemti jų nesandarumą. Be to, patalpų užliejimas vyko gana ilgą laiką, tačiau atsakovas nesiėmė jokių priemonių, kad žalos neatsirastų ar sumažėtų, o susirašinėjimo su ieškovu metu kėlė reikalavimus tik sustabdyti šildymo tiekimą, tačiau nereiškė reikalavimo sutvarkyti radiatorius. Taigi, nebuvo nustatyta visų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovo veiksmuose, todėl atsakovo priešieškinis atmestas.

11Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. spalio 11 d. nutartimi atsakovo UFMAB „Diskontas“ apeliacinį skundą atmetė ir paliko galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 23 d. sprendimą nepakeistą.

12Teisėjų kolegija nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-3/2008), įvertinus atsakovo veiksmus, pagrįstai pripažinta, jog šilumos pirkimo–pardavimo sutartis šalių buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas. Teisėjų kolegija atmetė atsakovo teiginį, kad CK 6.384 straipsnio 1 dalies norma taikoma tik tais atvejais, kai vartotojas yra fizinis asmuo, nes tai nėra išimtį nustatanti teisės norma, be to, šilumos tiekimui taikomos CK VII skirsnio (pagal CK 6.391 straipsnyje nustatytas taikymo ribas) ir specialiosios Šilumos ūkio įstatymo normos. Taip pat teisėjų kolegija išaiškino, kad pagal Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles ieškovas turi teisę, o ne pareigą sustabdyti šilumos tiekimą, kai nemokama už tiektą energiją ilgiau kaip 30 dienų, taigi, teisė apsispręsti dėl tolesnio energijos tiekimo priklauso ieškovui, o atsakovo argumentai dėl ieškovo piknaudžiavimo savo teisėmis nenutraukus šilumos tiekimo į šiam priklausančias patalpas, teisėjų kolegijos sprendimu atmesti. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad byloje pateikti įrodymai (2010 m. sausio 31 d. PVM sąskaita faktūra, balansas, įmokų skaičiuoklė) pripažintini pakankamais skolos dydžiui pagrįsti, o atsakovas, sumokėdamas ankstesnio patalpų savininko UAB „Valemaras“ skolą ir iki 2009 m. rugsėjo 30 d. mokėdamas už tiektą šilumos energiją, taip pripažino bei sutiko su ieškovo mokesčių apskaičiavimo tarifais bei nustatytais dydžiais. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad ultragarsinio šilumos kiekio skaitiklio SKU-01 patikros sertifikatas galiojo iki 2011 m. birželio 11 d., todėl energijos skaitiklis buvo tinkamas naudoti. Teisėjų kolegija išaiškino, kad atsakovo šildymo prietaisai nustatyta tvarka prijungti prie šilumos perdavimo tinklų, o duomenų, kad atskiros negyvenamosios patalpos buvo nešildomos, kad jose nėra šildymo įrenginių, byloje nepateikta, todėl šilumos paskirstymas pagrįstai apskaičiuotas pagal bendrą plotą, kuris yra šildomas. Teismas konstatavo, kad, VĮ Registrų centro duomenimis, garažuose, kurie nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, patikėjimo teise yra valdomi Lietuvos kariuomenės, yra įrengtas šilumos mazgas, tačiau į juos netiekiamas centralizuotas šildymas, todėl atsakovui neapskaičiuota skola už jų šildymą.

13Įvertinusi byloje esančius įrodymus (2010 m. kovo 23 d. ieškovo raštą, kuriame pareikštas prašymas suteikti galimybę apžiūrėti atsakovui priklausančias patalpas; 2010 m. balandžio 1 d. ieškovo raštą, kuriuo atsakovas informuojamas, jog AB „Panevėžio energija“ atsisako vykdyti šildymo sistemos priežiūrą; liudytojo P. D. (ieškovo technikos direktoriaus) parodymus, kuriais jis patvirtino, jog už atsakovo šildymo sistemos priežiūrą iki sutarties nutraukimo buvo atsakingas ieškovas; šilumos tinklų ir šilumos vartojimo įrenginių efektyvumo kontrolę vykdančios institucijos išaiškinimą, kad ieškovas, būdamas šilumos tinklų ir šilumos įrenginių prižiūrėtojas, privalo užtikrinti šilumos ūkio techninį tvarkingumą ir eksploatuoti jį patikimai ir saugiai, laikytis minimalių taisyklių), teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovas turėjo pareigą prižiūrėti šildymo įrenginius, už ką buvo skaičiuojami mokesčiai, įtraukti į skolos sumą. Kita vertus, teisėjų kolegija pasisakė, kad valstybinei energetikos inspekcijai, kuri patenkino atsakovo skundą dėl nepakankamos šildymo sistemos priežiūros ir surašė ieškovui nurodymą pašalinti trūkumus, nebuvo žinoma, kad ieškovas ir atsakovas nesudarė rašytinės šildymo sistemos priežiūros sutarties, t. y. nebuvo apibrėžtos ribos, kokius šildymo įrenginius privalo prižiūrėti ieškovas, todėl konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog ieškovas turėjo prižiūrėti atsakovui nuosavybės teise priklausančiose patalpose esančius radiatorius, šie įrenginiai – atsakovo nuosavybė. Įvertinusi radiatorių gedimus, teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovas galėjo savo jėgomis juos pašalinti, tačiau tai padarė tik 2010 metų spalio mėn., o ieškovas, bylos duomenimis, patekti į atsakovui priklausančias patalpas ilgą laiką negalėjo, be to, dėl šildymo sistemos nesandarumo į ieškovą kreiptasi nebuvo, todėl patalpų užliejimas dėl radiatorių nesandarumo įvyko dėl atsakovo neveikimo.

14III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

15Kasaciniu skundu UFMAB „Diskontas“ prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 23 d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 11 d. nutartį, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti. Taip pat kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų, patvirtintų ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260, 11 punktas neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 , 46 straipsnių, CK 6.156 straipsnio 1 dalies, 6.156 straipsnio 2 dalies, 6.162 straipsnio 1 dalies, 6.181 straipsnio 1 dalies, 6.384 straipsnio 1 dalies, Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nuostatoms, teisinės valstybės principui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

  1. Dėl sandorio sudarymo. Teismai, kasatoriaus nuomone, netinkamai kvalifikavo susiklosčiusius ginčo teisinius santykius kaip šilumos pirkimo–pardavimo sutartinius santykius, nepagrįstai taikė CK 6.384 straipsnio 1 dalį, kaip analogiją santykiams tarp šilumos tiekėjo ir juridinio asmens, ir taip pažeidė CK 1.9 straipsnio 3 dalį. Kasatoriaus teigimu, įstatymų leidėjas CK 6.384 straipsnio 1 dalimi siekė diferencijuoti asmenų grupes (fizinius ir juridinius) ir apsaugoti fizinio asmens (buitinio šilumos vartotojo) interesus, kad gyvenamosiose patalpose visada būtų tiekiama šiluma, nepaisant rašytinės sutarties sudarymo nesklandumų. Šio straipsnio nuostatos nereglamentuoja, nuo kada laikytina sudaryta energijos pirkimo–pardavimo sutartis, kai patalpų savininkas yra juridinis asmuo, o tai, kad Šilumos įstatymo ir Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių pagrindu šilumos pirkimo–pardavimo sutarties šalis gali būti juridiniai asmenys, nereiškia, kad nuostatos dėl sutarties sudarymo momento, kai šilumos vartotojas yra fizinis asmuo, turi būti taikomos juridiniams asmenims. Be to, CK 6.384 straipsnio 1 dalis – specialioji teisės norma, kurios taikyti pagal analogiją neleidžiama (CK 1.8 straipsnio 3 dalis). Kasatorius mano, kad turėtų būti taikoma bendroji sutarčių sudarymo tvarka – CK 6.162 straipsnis. Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad tiekiamos šilumos energijos patekimas į šilumos įrenginius negali būti laikomas asmens valios sudaryti šilumos pirkimo–pardavimo sutartį išreiškimu, nes tai priklauso tik nuo šilumos tiekėjo valios ir visiškai nepriklauso nuo asmens, kuriam priverstinai tiekiama šilumos energija, valios. Teismas nepagrįstai kasatoriaus kreipimąsi į ieškovą dėl šilumos energijos tiekimo sutarties sudarymo ir vėlesnį sutarties nepasirašymą įvertino kaip asmens valios išraiškos formą, t. y. kaip konkliudentinius veiksmus, pritariančius sutarties sudarymui, bei nepaisė bendrosios taisyklės, kad jei akceptantas neatsako į pateiktą ofertą, tai jis atsisako sudaryti sutartį. Be to, pabrėžiama, kad, priešingai, kasatorius ne kartą kreipėsi į ieškovą su prašymais netiekti šilumos energijos, išreiškė savo valią nesudaryti sutarties, tačiau ieškovas, nepaisydamas net avarinės įrenginių būklės, nesiėmė jokių veiksmų. Kasatorius teigia, kad, jam neišreiškus valios, šilumos pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, valios išreiškimas konkliudentiniais veiksmais šiuo atveju nepagrįstas ir neatitinka CK 1.64 straipsnio 2 dalies.
  2. Dėl ieškovo piktnaudžiavimo savo teise, nustatyta Šilumos ūkio įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje. Kasatoriaus nuomone, ieškovas, žinodamas apie jo patalpoms daromą žalą tiekiant šilumą, nepageidavimą sudaryti tiekimo sutarties bei susidarius skolai už tiektą šilumos energiją, nepagrįstai ir neteisėtai nesinaudojo savo teise sustabdyti šilumos tiekimą, teigdamas, kad tam nėra techninių galimybių, netgi nebandė sustabdyti tiekimo ir nepateikė įrodymų dėl tokio sustabdymo negalimumo. Anot kasatoriaus, ieškovas neturėjo jokio pagrindo nesinaudoti savo teise sustabdyti šilumos tiekimą, o siekė didinti skolą, todėl jo elgesys neatitinka apdairaus ir protingo žmogaus standarto (bonus pater familias; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje SB „Šermukšnėlė“ v. J. Z., bylos Nr. 3K-3-460/2008).
  3. Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimo. Kasatoriaus nuomone, skola už šilumos energiją gali būti patvirtinama tik sąskaita už šilumą, o ieškovas piknaudžiauja savo teisėmis teisminio proceso metu sąskaitoje nurodytas sumas įrodinėdamas kitais, netiesioginiais dokumentais, kuriuos teismai nepagrįstai laiko pakankamais. Tam tikroms aplinkybėms įrodyti nepateikus nustatytos formos įrodymų, laikoma, kad aplinkybės neįrodytos, todėl teismai, priimdami kitokius nei įstatyme nurodyta įrodymus ir jais vadovaudamiesi, nukrypo nuo teismų praktikos šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Z. v. UAB „Statela“, bylos Nr. 3K-3-281/2011; kt.). Be to, byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad vienašališkai išrašyta sąskaita faktūra buvo pateikta kasatoriui, o nepateikęs tokių įrodymų ieškovas, anot kasatoriaus, neįrodė savo reikalavimo pagrįstumo, todėl buvo pažeistos įrodymų pakankamumo taisyklės.

16Kasatoriaus teigimu, matavimo priemonės, neturinčios atitikties metrologiniams reikalavimams, įvertinimo, t. y. tipo įvertinimo, gali būti naudojamos tik asmeniniams tikslams ir teisinei metrologijai nepriskirtose veikslo srityse (Metrologijos įstatymo 13 straipsnio 3 dalis), todėl bylą nagrinėję teismai nepagrįstai vadovavosi įstatymo lydimuoju aktu – Valstybinės metrologijos tarnybos direktoriaus 2009 m. balandžio 10 d. įsakymu Nr. V-25 „Dėl matavimo priemonių teisinio metrologinio reglamentavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Taisyklių 38.1 punktu, ir sprendė, kad matavimo priemonė, neturinti galiojančio tipo įvertinimo, gali būti toliau naudojama visose srityse, todėl nepagrįstai pripažino, kad šilumos apskaitos prietaisas, naudojamas šilumos kiekiui apskaičiuoti, kurio tipo galiojimo laikas buvo pasibaigęs 2005 m., buvo tinkamas naudoti.

17Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas priėjo prie prieštaringų išvadų nurodydamas, kad ieškovė, priešingai nei pripažino pirmosios instancijos teismas, turėjo pareigą prižiūrėti apelianto patalpų šildymo įrenginius, už tai buvo apskaičiuoti mokesčiai, o vėliau konstatavo, kad rašytinė sutartis dėl šilumos įrenginių priežiūros ir jos ribų nustatymo nebuvo sudaryta, todėl ieškovui nepriklausė atlikti atsakovo patalpų šildymo įrenginių priežiūros. Kasatoriaus teigimu, net ir nesudarius sutarties, abi šalys vienodai suvokė priežiūros ribas, kurios apėmė ir patalpų šildymo įrenginius, todėl nagrinėjamu atveju šilumos įrenginių priežiūros riba turėjo būti nustatyta ne pagal standartines sąlygas, o pagal šalių valią. Kasatoriaus nuomone, ieškovas turėjo pareigą nuolat prižiūrėti šildymo įrenginius, esant gedimų juos taisyti, už tai prašė priteisti atlyginimą, tačiau, žinodamas apie netinkamą šildymo įrenginių būklę, nesiėmė jokių veiksmų. Kasatoriaus veiksmai, nesuteikiant galimybės patekti į patalpas, neįvertinus kaltės, negalėjo lemti nuostolių atsiradimo. Ieškovas, kasatoriaus nuomone, turėjo nelaukdamas prašymo, sužinojęs apie prastą įrenginių būklę, nedelsiant juos remontuoti ir neįrodė, kad veikė rūpestingai ir apdairiai, todėl teismai turėjo vadovautis valstybinės energetikos inspekcijos raštu, kuriuo buvo konstatuotas ieškovo, kaip šildymo sistemos prižiūrėtojo, pareigų pažeidimas.

  1. Dėl absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Kasatoriaus teigimu, apeliacinį skundą nagrinėjo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, kurie šioje byloje nagrinėjo atskiruosius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 24 d. ir 2010 m. spalio 8 d. nutarčių, todėl kasatoriui kyla abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Taip pat, kasatoriaus manymu, Panevėžio apygardos teismas galėjo būti šališkas ir suinteresuotas bylos baigtimi, nes teismą ir AB „Panevėžio energija“ sieja sutartiniai civiliniai teisiniai santykiai, kurie sukuria tam tikrą teisinių santykių subjektų priklausomybę, todėl byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

18Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas AB „Panevėžio energija“ prašo kasacinį skundą atmesti ir nurodo šiuos argumentus:

191. CK 6.391 straipsnyje nustatyta, kad CK skirsnio „Energijos prikimo–pardavimo sutartys“ normos taikomos aprūpinant šilumos energija per tiekimo tinklus, jeigu įstatymai nenustato ko kita. Pagal principą lex specialis derogat legi generali šilumos tiekimui taikomos ne bendrosios Civilinio kodekso, o specialiosios Šilumos ūkio įstatymo ir jo lydimųjų aktų normos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. sausio 30 d. nutartyje Nr. 3K-3-3/2008 suformavo teisės taikymo ir išaiškinimo taisyklę, kad tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas tarp tiekėjo ir pastato savininko – šilumos vartotojo, vartojančio šilumos energiją patalpose, kuriose nėra įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų. Ieškovo nuomone, nurodytoje byloje nagrinėjamas toks pat atvejis, nes šiluma, kaip ir daugiabučiame name, šiuo atveju vartojama visame pastate, kurio atskiros patalpos priklauso skirtingiems savininkams, pastate įrengta bendra šildymo sistema, o atsiskaitomasis apskaitos prietaisas įrengtas visam pastatui.

202. Ieškovas teigia neturintis pareigos prižiūrėti kasatoriaus šildymo sistemos, nes šildymo sistemos priežiūros sutartis raštu nesudaryta, todėl, net ir taikant ūkio ministro patvirtintų Pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros sutarčių standartinių sąlygų 12 punkto nuostatas, akivaizdu, kad priežiūros riba nustatoma iki šildymo prietaisų, t. y. iki radiatorių. Nagrinėjamu atveju nustatytas būtent radiatorių pratekėjimas, todėl pagal Taisyklių 67.1 punktą atsakovas atsako už nuosavybės teise jam priklausančių šilumos įrenginių būklę ir priežiūrą pats.

21Teisėjų kolegija

konstatuoja:

22IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

23Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja bylos faktų iš naujo – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių.

24Kasaciniame skunde keliami šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties su šilumos vartotoju – juridiniu asmeniu, sudarymo, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą civiliniame procese, tinkamo taikymo klausimai. Be to, kasatorius kelia klausimą dėl bylą nagrinėjusios apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nešališkumo.

25Kasatorius kasaciniame skunde taip pat prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų, patvirtintų ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260, 11 punkto atitikties Konstitucijos 23 , 29 , 46 straipsnių nuostatoms, teisinės valstybės principui, CK 6.156 straipsnio 1 dalies, 6.156 straipsnio 2 dalies, 6.162 straipsnio 1 dalies, 6.181 straipsnio 1 dalies, 6.384 straipsnio 1 dalies, Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nuostatoms, tačiau iš esmės tuo pačiu metu su analogišku prašymu dėl Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 11 punkto pripažinimo prieštaraujančiu lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, proporcingumo principams, CK 1.2 straipsniui, 4.39 straipsnio 1 daliai, 6.156 straipsnio 1 ir 2 dalims, 6.384 straipsnio 1 daliai bei Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsniui, ir jo panaikinimo, į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą kreipėsi ir Lietuvos Respublikos Seimo narė L. G.. Atsižvelgiant į tai, buvo patenkintas kasatoriaus prašymas sustabdyti šios civilinės bylos nagrinėjimą pagal CPK 3 straipsnio 4 dalies nuostatas iki Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinės nurodytą Seimo narės kreipimąsi.

26Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 26 d. sprendimu pripažino, kad ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 11 punktas neprieštarauja lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, proporcingumo principams, CK 1.2 straipsniui, 4.39 straipsnio 1 daliai, 6.156 straipsnio 1 ir 2 dalims, 6.384 straipsnio 1 daliai bei Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsniui.

27Dėl šilumos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ir skolos už šilumos energiją

28Šilumos energijos pirkimo–pardavimo teisinius santykius reglamentuoja CK normos dėl energijos pirkimo–pardavimo sutarčių, t. y. bendrosios normos visų rūšių energijos pirkimo–pardavimo teisiniams santykiams, ir specialiosios, t. y. būtent šilumos energijos pirkimą–pardavimą reglamentuojančios teisės normos: Šilumos ūkio įstatymas bei jo lydimieji teisės aktai.

29Teisėjų kolegija pažymi, kad Šilumos ir (ar) karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis – tai šilumos tiekėjo ar gamintojo ir buitinio šilumos vartotojo ar šilumos vartotojo, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai sutartis (Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 31 punktas), o šilumos vartotojas – juridinis ar fizinis asmuo, kurio naudojami šildymo prietaisai nustatyta tvarka prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų (Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 45 punktas). Iš esmės tokios pat apibrėžtys buvo įtvirtintos ir Šilumos ūkio įstatymo redakcijose, galiojusiose 2009–2010 metais, ginčo santykių atsiradimo metu. Kokiu momentu šilumos pirkimo–pardavimo sutartis laikoma sudaryta su fiziniu asmeniu – šilumos energijos vartotoju, reglamentuojama CK 6.384 straipsnio 1 dalies nuostatose. Šilumos pirkimo–pardavimo sutarties su juridiniu asmeniu sudarymo momentas kiekvienu konkrečiu turi būti nustatomas vadovaujantis sutarčių sudarymo principais, įtvirtintais CK, šilumos pirkimo–pardavimo teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis bei atsižvelgiant į visumą sutarties sudarymo metu buvusių faktinių aplinkybių, jas tinkamai įvertinus. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių, t. y. tiekėjo ir pastato savininko – šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko – buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-3/2008).

30Teisėjų kolegija pabrėžia, kad sprendžiant šilumos tiekimo (pirkimo–pardavimo) sutarties sudarymo klausimą yra aktualūs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai 2012 m. liepos 26 d. sprendime (administracinė byla Nr. I502-21/2012), kuriame nurodyta, kad CK 6.384 straipsnio 1 dalies nuostatos jokiais aspektais – nei tiesiogiai, nei netiesiogiai – nereguliuoja teisinių santykių dėl energijos (inter alia šilumos) pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo tarp energijos tiekėjo ir kitų – ne buitinių – energijos vartotojų, tai patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-280/2009; kt.). Kita vertus, tai taip pat nereiškia, kad sutarties, sudarytos šilumos tiekėjo ir patalpų, į kurias tiekiama šiluma, savininko – juridinio asmens, sudarymo momentas negali būti apibrėžiamas taip pat – nuo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklo fakto. Taigi, kaip konstatavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 11 punkte įtvirtintas teisinis reglamentavimas, kad Šilumos pirkimo–pardavimo sutartis laikoma sudaryta pagal Standartines sąlygas tarp juridinių ir fizinių asmenų (šilumos tiekėjo, pastato savininko–šilumos vartotojo) nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų datos ir iki tol, kol šalys nesudarė šilumos pirkimo–pardavimo sutarties pagal individualiai aptartas sąlygas, neprieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms bei civilinės teisės principams ir juo turi būti vadovaujamasi.

31Sutartis yra šalių susitarimas sukurti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.154, 6.159 straipsniai). Tokį susitarimą gali patvirtinti ne tik rašytinis dokumentas, bet ir konkliudentiniai šalių veiksmai. Jei viena šalis tiekia prekes, o kita šalis jas priima ir už jas sumoka, akivaizdu, kad yra sudaryta šalių sutartis. Tokiu atveju, nesant sutarties, būtų galima konstatuoti tik tuo atveju jei įstatyme imperatyviai būtų nustatyta, kad šalys savo susitarimą turi įforminti specialia forma ir kad nesilaikant formos reikalavimų sutartis tampa negaliojančia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. Sodininkų bendrija „Minija“, bylos Nr. 3K-3-54/2003).

32Taigi, konstatuotina, kad asmeniui, pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įsigijus patalpas, kurių šilumos prietaisai prijungti prie centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, ir iš energijos tiekimo įmonės po patalpų įsigijimo priimant centralizuotai tiekiamą šilumos energiją, netgi už ją iš dalies atsiskaitant, tarp šalių atsiranda šilumos energijos tiekimo – vartojimo teisiniai santykiai, šalių valia gauti ir tiekti šilumos energiją įgyvendinama konkliudentiniais veiksmais.

33Įvertinus nustatytą teisinį reglamentavimą ir bylą nagrinėjusių teismų nustatytas reikšmingas faktines aplinkybes, kasatoriaus veiksmus, patvirtinančius jo valią, susiformavusią po negyvenamųjų patalpų įsigijimo sudaryti šilumos pirkimo–pardavimo sutartį su šilumos tiekėju bei vadovaujantis ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 11 punktu, teismai pagrįstai pripažino šilumos pirkimo–pardavimo sutartį su atsakovu sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas nuo patalpų įsigijimo momento (2008 m. rugpjūčio 26 d.), nes šilumos tiekimo įrenginiai atsakovo įsigytose patalpose jau buvo prijungti prie šilumos tiekimo tinklų, patalpas su tokia šildymo sistema kasatorius (atsakovas) įsigijo savo valia (VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinėje duomenų bazėje skelbiama informacija, susijusi su patalpų šildymo iš centrinio šildymo sistemos, atsakovas neginčija, kad tokia informacija jam buvo žinoma). Be to, po patalpų įsigijimo jis kreipėsi į šilumos tiekėją dėl sutarties sudarymo, mokėjo už tiekiamą šilumos energiją ir apmokėjo buvusio patalpų savininko skolas, todėl konkliudentiniais veiksmais sutiko, kad šilumos energija toliau būti tiekiama į jam nuosavybės teise priklausančias patalpas, žinojo ir sutiko su šilumos tiekimo įkainiais, apskaičiavimo tvarka, kitomis standartinėmis šilumos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygomis.

34Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus pastebėjimais, kad CK 6.384 straipsnio 1 dalies nuostatos šilumos vartotojo – juridinio asmens atveju pagal analogiją neturėjo būti taikomos, tačiau tai, įvertinus šilumos tiekimo teisinių santykių teisinį reglamentavimą ir pripažinus, kad šilumos pirkimo–pardavimo sutartis nagrinėjamu atveju buvo sudaryta vadovaujantis ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 11 punktu, šalių konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas, teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmės neturi.

35Taip pat teisėjų kolegija nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, jog šilumos vartojimas yra paslaugos vartojimas, ir tai yra ne vartotojo pareiga, o teisė. Šalies valia yra atsisakyti jam priklausančios teisės, bet tai turi būti atliekama teisės aktų nustatyta tvarka ir nepažeidžiant kitų asmenų teisių. Šilumos energijos vartojimo sutartis dėl savo specifikos gali būti teisėtai nutraukta vartotojui faktiškai atsijungus nuo įrenginių, tiekiančių šilumos energiją. Tam reikia pertvarkyti daugiabučiame name esančią inžinerinę įrangą ar bute esančias jos dalis (tiekimo vamzdynus, šildymo baterijas ir kt.). Tokios įrangos pakeitimas reiškia statybos darbų vykdymą ir turi būti atliekamas pagal įrangos pakeitimo projektą ir gavus leidimą šiems darbams, o po darbų atlikimo pakeitimai turi būti nustatyta tvarka priimti naudoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šiaulių apskrities viršininko administracijos Jurdaičių pensionatas v. D. P., bylos Nr. 3K-3-155/2005; kt.). Nors nagrinėjamu atveju atsakovui priklausančios patalpos nėra daugiabučiame name, tačiau jis nėra viso pastato savininkas, o norėdamas atsijungti nuo centrinio šildymo sistemos turi laikytis teisės aktų nustatytos tvarkos, sąlygų, kad nebūtų pažeistos kitų patalpų tame pačiame pastate savininkų teisės, jiems šiluma būtų tiekiama nepertraukiamai ir tinkamai. Atsijungimo nuo šildymo sistemos tvarka ginčo metu buvo nustatyta Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (patvirtintų ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 ir netekusių galios pagal ūkio ministro 2010 m. lapkričio 5 d. įsakymą Nr. 4-825 nuo 2010 m. lapkričio 12 d.) 79 punkte. Iš byloje esančių įrodymų ir jų pagrindu nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad bylą nagrinėję teismai nenustatė, jog atsakovas būtų laikęsis nustatytos atsijungimo nuo centrinio šildymo sistemos tvarkos, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad įstatymų nustatyta tvarka buvo atsijungta nuo centrinio šildymo sistemos, t. y. nutraukta šilumos (vartojimo) pirkimo–pardavimo sutartis, o tuo pagrindu atsakovas neturėtų mokėti už jam tiektą ir jo suvartotą šilumos energiją.

36Teisėjų kolegija pabrėžia, kad kasatorius, gavęs ir vartojęs tiekiamą šilumos energiją, pripažinus, kad šilumos pirkimo–pardavimo sutartis šalių sudaryta pagal standartines sąlygas, turėjo prievolę atsiskaityti už suvartotą šilumos energijos kiekį (Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalis). Konkrečios atsakovo mokėtinos sumos už suvartotą šilumos energiją (skolos) dydžio nustatymo klausimas yra fakto klausimas, nenagrinėtinas kasaciniame teisme (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas šiuo atveju patikrina, ar bylą nagrinėję teismai laikėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotų įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių nustatydami konkrečios priteistinos skolos už suvartotą šilumos energiją dydį. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 3 dalies nuostatas atsiskaitymo dokumentas yra sąskaita už šilumą, kurioje buitiniam šilumos vartotojui turi būti pateikta tiksli, aiški ir išsami informacija, kuria remdamasis šilumos tiekėjas apskaičiavo vartotojo mokesčio dydį už jo suvartotą šilumos kiekį patalpoms šildyti ir šilumos kiekį karštam vandeniui ruošti bei karšto vandens temperatūrai palaikyti. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje detaliai ištyręs byloje esančius įrodymus priėjo prie pagrįstų galutinių išvadų, kad ieškovas skolą prašo priteisti pagal byloje esančią 2010 m. sausio 31 d. sąskaitą, kurioje nurodyta skolos suma buvo papildomai pagrįsta kitais rašytiniais įrodymais: balansu, įmokų skaičiuote, UFMAB „Diskontas“ priskaitymais. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, laikydamiesi įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių (CPK 183, 185 straipsniai) pagrįstai nustatė, jog ieškovo reikalaujama priteisti skola ir jos dydis yra įrodyti vadovaujantis įrodymų pakankamumo taisykle, pagal byloje surinktų įrodymų visetą.

37Dėl šilumos sistemos priežiūros santykių

38Teisėjų kolegija nurodo, kad bylą nagrinėję teismai, įvertinę Šilumos sistemos priežiūros teisinius santykius reglamentavusias teisės normas: Šilumos ūkio įstatymo 20 straipsnio nuostatas (šio straipsnio redakcija galiojusi nuo 2003 m. liepos 1 d. iki 2011 m. lapkričio 1 d., t. y. tuo metu, kai kasatorius įsigijo patalpas pastate, į kurį šilumos energiją centralizuotu būdu tiekė ieškovas, bei tuo metu, kai buvo užlietos kasatoriui priklausiusios patalpos) bei ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintas Pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros sutarčių standartines sąlygas (12, 30 punktai), ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 „Dėl Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 7 priedą „Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros sutarčių bendrosios sąlygos“ (12 punktas), pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, pagrįstai nustatė, jog rašytinės šilumos sistemos priežiūros sutarties ieškovas ir kasatorius nesudarė dėl pastarojo kaltės, kuris nepasirašė jam pateikto sutarties varianto. Taigi, šalys nebuvo susitarusios dėl individualių šilumos sistemos priežiūros sąlygų ir individualiai nustačiusios šilumos tiekimo sistemos priežiūros ribų. Teisėjų kolegijos nuomone, šilumos tiekėjo atsakomybės ribos už šilumos prietaisų priežiūrą pagrįstai bylą nagrinėjusių teismų buvo nustatytos remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu, pripažįstant, kad ieškovas (atsižvelgiant į jo ir kito patalpų, esančių ( - ), valdytojo patikėjimo teise – Lietuvos kariuomenės – sudarytą sutartį) atliko šilumos sistemos iki šildymo prietaisų priežiūrą (šiluminio mazgo), už kurią buvo apskaičiuotas ir atitinkamas mokestis, nurodytas sąskaitoje. Pabrėžtina, kad, nepasirašius individualios šilumos sistemos priežiūros sutarties, šalys nebuvo susitarusios, jog ieškovas prisiima ir kasatoriui priklausančiose patalpose, jo nuosavybe esančių šilumos prietaisų (radiatorių) priežiūrą, kai pats kasatorius nereikalavo iš ieškovo radiatorių priežiūros, jų taisymo (bylos duomenimis, reikalavo tik stabdyti šilumos energijos tiekimą) ir net neįsileido į savo patalpas ieškovo darbuotojų apžiūrėti radiatorių. Taigi, byloje pagrįstai konstatuota, kad ieškovas neturėjo pareigos prižiūrėti kasatoriui nuosavybės teise priklausančiose patalpose esančių radiatorių, kurie galbūt buvo pažeisti ir ėmė praleisti vandenį dėl paties kasatoriaus veiksmų (atlikto remonto), o žala didėjo dėl jo nepagrįsto delsimo ir neveikimo, todėl šiuo atveju pagrįstai nenustatyta ieškovo neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis).

39Bylą nagrinėję teismai, teisėjų kolegijos nuomone, nustatė visas reikšmingas faktines aplinkybes (individualios sutarties dėl šilumos sistemos priežiūros nesudarymo faktą, ieškovo ir atsakovo (kasatoriaus) veiksmų dėl pastarajam nuosavybės priklausančių patalpų užliejimo ir kt.), tinkamai ištyrę ir įvertinę byloje esančių įrodymų visetą bei jų pagrindu priėję prie motyvuotų ir pagrįstų išvadų, taip pat tinkamai įvertino būtinąsias sąlygas civilinei atsakomybei kilti (CK 6.246–6.249, 6.263 straipsniai) ir jų visumos ieškovo atžvilgiu dėl atsakovo patalpų užliejimo pagrįstai nenustatė.

40Dėl absoliutaus teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindo

41Kasatoriaus teigimu, apeliacinį skundą nagrinėjo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų B. V., R. Č. ir Z. M., kurios šioje byloje nagrinėjo atskiruosius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 24 d. ir 2010 m. spalio 8 d. nutarčių, todėl jau buvo pasisakiusios dėl tam tikrų bylos aspektų, tai kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Be to, kasatoriaus manymu, Panevėžio apygardos teismas galėjo būti šališkas ir suinteresuotas bylos baigtimi, nes Panevėžio apygardos teismą ir AB „Panevėžio energija“ sieja sutartiniai civiliniai teisiniai santykiai, kurie sukuria tam tikrą teisinių santykių subjektų priklausomybę, todėl byla buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

42Viena tinkamo proceso garantijų, įtvirtinta Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, CPK 21 straipsnyje, yra užtikrinimas, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali, remdamasis CPK 65–66 straipsniuose nurodytomis aplinkybėmis, teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą (CPK 68 straipsnis). Asmuo, reikšdamas nušalinimą, turi pagrįsti, kad egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, jog byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą egzistuojant. Be to, CPK 65, 66 straipsniuose įtvirtinta teisėjo pareiga nusišalinti, kai egzistuoja atitinkamos aplinkybės, keliančios (ar galinčios kelti) abejonių teisėjo nešališkumu.

43Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių: teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija bei teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo. Asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinio aiškinimas yra reikšmingas taikant bei aiškinant garantijas įtvirtinančias proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Abplanalp Engineering“ v. UAB ,,Transtira“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-389/2007; 2007 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūra v. draudimo UAB ,,Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-675/2007; kt.).

44Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr., Hauschildt v. Denmark, no. 154, § 48). Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr., Gautrin and Others v. France, no. 38/1997/822/1025–1028). Lemiamos reikšmės turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr., Wettstein v. Switzerland, no. 33958/96, § 44, ECHR 2000-XII; Ferrantelli and Santangelo v. Italy, 7 August 1996, Reports 1996-III, § 58). Objektyvusis testas dažniausiai yra susijęs su hierarchiniais ar kitokiais teisėjo ir kitų proceso dalyvių ryšiais (žr., pvz., Miller and Others v. United Kingdom, nos. 45825/99, 45826/99 and 45827/99, 26 October 2004; Mežnarić v. Croatia, no. 71615/01, 15 July 2005, § 36 Wettstein, cited above, § 47 ir kt.). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką (žr., Pullar v. United Kingdom, 10 June 1996, Reports 1996-III, § 38). Be kita ko, sprendžiant teisės į nešališką teismą pažeidimo klausimą, svarbu netgi tai, kaip susidariusi situacija ir esančios aplinkybės atrodo objektyviam stebėtojui (žr. Coeme and Others v. Belgium, no. 32492/96, § 121; Salov v. Ukraine, no. 65518/01). Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti žmonėms ir visų pirma bylos šalims. Taigi, bet kuris teisėjas, dėl kurio nešališkumo stokos esama teisėtos (pagrįstos) priežasties nuogąstauti, privalo nusišalinti (žr. C. A. v. Spain, 28 October 1998, Reports 1998-VIII, § 45). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad objektyvusis teisėjo nešališkumas yra bet kokių prielaidų, keliančių abejonių dėl nešališkumo, nebuvimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūra v. draudimo UAB ,,Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-675/2007).

45Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius nagrinėjant bylą apeliacine tvarka kreipėsi į teismą su prašymu nušalinti visą Panevėžio apygardos teismą bei perduoti bylą nagrinėti kitam apygardos teismui tais pačiais pagrindais (argumentais), kurie nurodyti ir kasaciniame skunde, toks prašymas buvo perduotas Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkui, kurio 2011 m. birželio 6 d. nutartimi motyvuotai atmestas, nenustačius CPK įtvirtintų teisėjų nušalinimo pagrindų (CPK 65, 66, 68 straipsniai). Pažymėtina, kad tik nustačius kasatoriaus teisės į nešališką teismą pažeidimą, yra pagrindas konstatuoti, jog byla apeliacine tvarka išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo. Teisėjų kolegija nurodo, kad kasatoriaus argumentai dėl teisėjų, nagrinėjusių bylą apeliacinės instancijos teisme, šališkumo grindžiami tik prielaida ir yra paremti iš esmės vien tik kasatoriaus nesutikimu su teismo priimtais jam nepalankiais procesiniais sprendimais (atmetus kasatoriaus teiktus atskiruosius skundus dėl pirmosios instancijos teismo priimtų nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo, taip pat netenkinus jo apeliacinio skundo), o tai, kaip ne kartą buvo pažymėta kasacinio teismo praktikoje, nepatvirtina teisėjų šališkumo. Be to, kasatorius nepateikia jokių kitų įrodymų, realiai patvirtinančių galimą teisėjų šališkumą, nurodo tik savo paties nuomonę ir jos pagrindu daromas nepagrįstas prielaidas. Pabrėžtina, kad tai, jog šilumos energiją Panevėžio mieste tiekiantis šilumos tiekėjas tiekia šilumos energiją ir teismo pastatui, t. y. juridiniam asmeniui, niekaip nepagrindžia galimo bylą nagrinėjančių teisėjų šališkumo nei objektyviuoju, nei subjektyviuoju aspektu. Bylą nagrinėję teisėjai nėra susiję su ieškovu jokiais ryšiais (teisiniais santykiais), nurodytais CPK 65 straipsnyje, taip pat nepateikta svarių argumentų ir įrodymų dėl galimo teisėjų šališkumo kitais pagrindais (CPK 66 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nepaneigus preziumuojamo nešališkumo principo, nėra pagrindo daryti išvadą, jog teisėjai buvo šališki, todėl, nepasitvirtinus kasatoriaus nurodytiems argumentams, konstatuotina, kad šiuo atveju nenustatyta absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

46Kiti kasaciniame skunde nurodyti argumentai susiję su pakartotiniu byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

47Dėl bylinėjimosi išlaidų ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo

48Kasacinės instancijos teismo išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, sudaro 50,58 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurių atlyginimas, netenkinus kasacinio skundo, priteistinas iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

49Kasatorius prašo priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, kurios, atmetus kasacinį skundą, nepriteistinos.

50Ieškovas AB „Panevėžio energija“ prašo priteisti 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme bei pateikia jas pagrindžiančius įrodymus. Remiantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. R1-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 punktu ir 8.14 papunkčiu bei atsižvelgiant į tai, kad kasacinis skundas netenkinamas, įvertinus atsiliepimo turinį, ieškovui iš kasatoriaus priteistina 1000 Lt atstovavimo išlaidų, surašant atsiliepimą į kasacinį skundą, apmokėti (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

51Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

52Palikti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 11 d. nutartį nepakeistą.

53Priteisti iš kasatoriaus UFMAB „Diskontas“ ( - ) 1000 (vieną tūkstantį) Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo AB „Panevėžio energija“ ( - ) naudai.

54Priteisti iš kasatoriaus UFMAB „Diskontas“ ( - ) 50,58 Lt (penkiasdešimt litų 58 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai.

55Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas AB „Panevėžio energija“ prašė priteisti iš atsakovo 10... 5. Atsakovas UFMAB „Diskontas“ priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovo... 6. Byloje nustatyta, kad pagal 2008 m. rugpjūčio 26 d. pirkimo–pardavimo... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo... 8. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011 m. vasario 23 d. sprendimu ieškovo... 9. Teismas nurodė, kad pagal Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 31 punktą,... 10. Dėl priešieškinio teismas pasisakė, kad ieškovas siuntė atsakovui... 11. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011... 12. Teisėjų kolegija nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo... 13. Įvertinusi byloje esančius įrodymus (2010 m. kovo 23 d. ieškovo raštą,... 14. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 15. Kasaciniu skundu UFMAB „Diskontas“ prašo panaikinti Panevėžio miesto... 16. Kasatoriaus teigimu, matavimo priemonės, neturinčios atitikties... 17. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas priėjo prie... 18. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas AB „Panevėžio energija“ prašo... 19. 1. CK 6.391 straipsnyje nustatyta, kad CK skirsnio „Energijos... 20. 2. Ieškovas teigia neturintis pareigos prižiūrėti kasatoriaus šildymo... 21. Teisėjų kolegija... 22. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 23. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio... 24. Kasaciniame skunde keliami šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties su... 25. Kasatorius kasaciniame skunde taip pat prašė kreiptis į Lietuvos... 26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 26 d. sprendimu... 27. Dėl šilumos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ir skolos už šilumos... 28. Šilumos energijos pirkimo–pardavimo teisinius santykius reglamentuoja CK... 29. Teisėjų kolegija pažymi, kad Šilumos ir (ar) karšto vandens vartojimo... 30. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad sprendžiant šilumos tiekimo... 31. Sutartis yra šalių susitarimas sukurti tarpusavio teises ir pareigas (CK... 32. Taigi, konstatuotina, kad asmeniui, pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu... 33. Įvertinus nustatytą teisinį reglamentavimą ir bylą nagrinėjusių teismų... 34. Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus pastebėjimais, kad CK 6.384... 35. Taip pat teisėjų kolegija nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo... 36. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad kasatorius, gavęs ir vartojęs tiekiamą... 37. Dėl šilumos sistemos priežiūros santykių... 38. Teisėjų kolegija nurodo, kad bylą nagrinėję teismai, įvertinę Šilumos... 39. Bylą nagrinėję teismai, teisėjų kolegijos nuomone, nustatė visas... 40. Dėl absoliutaus teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindo... 41. Kasatoriaus teigimu, apeliacinį skundą nagrinėjo teisėjų kolegija,... 42. Viena tinkamo proceso garantijų, įtvirtinta Konstitucijos 31 straipsnio 2... 43. Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatavo, kad asmens... 44. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pabrėžiama, kad teisė į... 45. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius nagrinėjant bylą apeliacine tvarka... 46. Kiti kasaciniame skunde nurodyti argumentai susiję su pakartotiniu byloje... 47. Dėl bylinėjimosi išlaidų ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų... 48. Kasacinės instancijos teismo išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu,... 49. Kasatorius prašo priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, kurios,... 50. Ieškovas AB „Panevėžio energija“ prašo priteisti 1000 Lt bylinėjimosi... 51. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 52. Palikti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų... 53. Priteisti iš kasatoriaus UFMAB „Diskontas“ ( - ) 1000 (vieną tūkstantį)... 54. Priteisti iš kasatoriaus UFMAB „Diskontas“ ( - ) 50,58 Lt (penkiasdešimt... 55. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...