Byla I-6-822/2019
Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359 patvirtinto Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo 53 ir 54 punktų teisėtumo ištyrimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

2sekretoriaujant Nijolei Pašvenskienei,

3dalyvaujant pareiškėjui Lietuvos Respublikos Seimo nariui S. G.,

4pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario S. G. atstovams advokatams Ramūnui Petravičiui ir Emai Būtėnienei,

5atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovei G. I.,

6viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario S. G. pareiškimą dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359 patvirtinto Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo 53 ir 54 punktų teisėtumo ištyrimo.

7Išplėstinė teisėjų kolegija

Nustatė

8I.

91.

10Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) narys S. G. (toliau – ir pareiškėjas) su pareiškimu kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas ištirti, ar Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359 (išdėstytas nauja redakcija 2017 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. D1-833), 53 ir 54 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, 31 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ) 3 straipsnio 1 punktui bei bendrajam teisiniam principui nulla poena sine culpa (lot. nėra bausmės be kaltės).

112.

12Pareiškimas grindžiamas šiais argumentais:

132.1.

14Pagal Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymas, PPATĮ) 7 straipsnio 5 dalies 2 punktą gamintojai ir importuotojai šiame straipsnyje jiems nustatytas pareigas, be kita ko, susijusias su dalyvavimu pakuočių atliekų tvarkymo organizavime (išskyrus savo reikmėms sunaudojamų pakuočių atliekų tvarkymą), vykdo per licencijuotas gamintojų ir importuotojų organizacijas (toliau – ir organizacijos). Licencijuota organizacija jai gamintojų ir importuotojų pavestas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas vykdo privalomai įsigydama pakuočių atliekų sutvarkymo paslaugas iš atitinkamą teisę įgijusių atliekų tvarkytojų (PPATĮ 10 str. 4 d. 2 ir 3 p.).

152.2.

16Remiantis PPATĮ 7 straipsnio 3 dalimi, gamintojai ir importuotojai privalo Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas, MUATĮ) nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių (toliau – ir užduotys). Tam, kad importuotojai ir gamintojai būtų atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą, jie turi turėti dokumentus, kurie pagrindžia gamintojui ar importuotojui nustatytos pakuočių atliekų tvarkymo užduoties įvykdymą. Pareiškėjo teigimu, tokius dokumentus – patvirtinimus – gamintojams ir importuotojams išduoda licencijuotos organizacijos. Patvirtinimai išduodami atsižvelgiant į atliekų tvarkytojų organizacijoms išduotus dokumentus, įrodančius, kad tam tikras atliekų tvarkytojas sutvarkė atitinkamą kiekį, atitinkamos rūšies pakuočių atliekų (toliau – ir įrodantys dokumentai).

172.3.

18Įrodančių dokumentų išdavimo / išrašymo reikalavimai detaliai reglamentuoti Apraše, šių dokumentų pripažinimo neteisėtai išduotais (negaliojančiais) pagrindai taip pat yra aiškiai reglamentuoti Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme (toliau – ir Atliekų tvarkymo įstatymas, ATĮ). Tačiau licencijuotos organizacijos gamintojams ir importuotojams išduodamų patvirtinimų, savo esme panašių į įrodančius dokumentus, pripažinimo neteisėtai išduotais (negaliojančiais) pagrindai nėra nustatyti nei viename įstatyme ir apskritai nebuvo reglamentuoti jokiame teisės akte iki pat 2017 m. vasario 15 d., kai įsigaliojo Aprašo pakeitimai. Vienintelis patvirtinimų pripažinimo negaliojančiais pagrindas įtvirtintas Aprašo 53 punkte, kuris nustatė, kad tuo atveju, jei atliekų surinkėjai, naudotojai (perdirbėjai), eksportuotojai ir (ar) mišrių komunalinių atliekų apdorotojai išrašė dokumentus pažeisdami bent vieną iš Apraše nurodytų reikalavimų, laikoma, kad dokumentai ir patvirtinimai, įskaitant išrašytus remiantis pažeidžiant minėtus reikalavimus išrašytais dokumentais, išrašyti neteisėtai. Pagal Aprašo 54 punktą, sprendimus dėl neteisėtai išrašytų dokumentų ir patvirtinimų pripažinimo negaliojančiais priima Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Aplinkos apsaugos departamentas, AAD), vadovaudamasis Aprašo 53 punktu.

192.4.

20Pasak pareiškėjo, atsižvelgiant į tai, kad patvirtinimus pripažinus negaliojančiais gamintojai ir importuotojai netenka teisės į mokestinę lengvatą, Aprašo 53 ir 54 punktais yra faktiškai įtvirtintas gamintojų ir importuotojų pareigos mokėti mokestį už aplinkos teršimą atsiradimo pagrindas. Tačiau toks mokesčio atsiradimo pagrindo įtvirtinimas poįstatyminiu aktu (aplinkos ministro įsakymu patvirtintu Aprašu) yra nesuderinamas su Konstitucijos 67 straipsnio 15 punkte ir 127 straipsnio 3 dalyje įtvirtintomis fundamentaliomis mokesčių nustatymo taisyklėmis, pagal kurias valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus bei esminius jų elementus gali nustatyti tik Seimas ir tik įstatymu. Pareiškėjo manymu, patvirtinimų pripažinimo negaliojančiais pagrindai, sukuriantys gamintojų ir importuotojų pareigą mokėti mokestį už aplinkos teršimą, kartu su esminiais šio mokesčio atsiradimo elementais, įskaitant patvirtinimų panaikinimo sąlygas ir būdą, turi būti įtvirtinti įstatymu. Tačiau pagal dabartinį reglamentavimą patvirtinimų pripažinimo negaliojančiais pagrindų, jų panaikinimo sąlygų ir kitų su tuo susijusių esminių klausimų nereglamentuoja joks įstatymas. Šiuo aspektu pareiškėjas pabrėžia, kad Seimas savo konstitucinių įgaliojimų nustatyti valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus negali perduoti jokiai kitai institucijai. Teisės akto formos nesilaikymas, kai Konstitucija reikalauja, kad tam tikri santykiai būtų reguliuojami įstatymu, tačiau jie yra reguliuojami poįstatyminiu aktu (nepriklausomai nuo to, ar šiuos santykius kokiu nors aspektu reguliuoja dar ir įstatymas, su kuriame nustatytu teisiniu reguliavimu konkuruoja poįstatyminiame akte nustatytas teisinis reguliavimas, ar joks įstatymas šių santykių apskritai nereguliuoja), gali būti pakankamas pagrindas tokį poįstatyminį teisės aktą pripažinti prieštaraujančiu Konstitucijai.

212.5.

22Be to, pareiškėjo teigimu, pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą pagal minėtą Aprašu nustatytą teisinį reguliavimą gamintojui ar importuotojui kyla nepaisant to, kad gamintojas ar importuotojas nėra padaręs jokio pažeidimo, susijusio su pakuočių atliekų tvarkymu. Nors pagal teisinį reguliavimą gamintojai ir importuotojai yra įpareigojami pasikliauti licencijuotomis organizacijomis ir šių organizacijų pasirinktais atliekų tvarkytojais, pastariesiems nesilaikius pakuočių atliekų tvarkymo reikalavimų, neigiamos pasekmės gamintojams ir importuotojams yra taikomos be jų kaltės.

232.6.

24Pagal galiojantį teisinį reguliavimą gamintojai ir importuotojai Lietuvoje pakuočių atliekų (išskyrus savoms reikmėms sunaudotų pakuočių atliekų, kurių kiekiai bendrame pakuočių atliekų kiekyje yra sąlyginai labai maži) tvarkyme gali dalyvauti tik kolektyviai, t. y. steigdami licencijuotą organizaciją ir (ar) tapdami tokios organizacijos dalyviais ir jai pavesdami vykdyti jiems nustatytas pareigas arba licencijuotai organizacijai sutartiniais pagrindais pavesdami vykdyti jiems nustatytas pareigas netapdami organizacijos dalyviais. Organizacijų veikla yra kontroliuojama ir licencijuojama valstybės. Šios organizacijos pakuočių atliekų tvarkymą organizuoja privalomai sudarydamos sutartis su atliekų tvarkytojais, kurių veikla taip pat yra kontroliuojama ir prižiūrima valstybės. Organizacijos negali laisvai pasirinkti atliekų tvarkytojo (sutartis dėl atliekų tvarkymo licencijuotos organizacijos gali sudaryti tik su tais atliekų tvarkytojais, kurie atitinka Atliekų tvarkymo įstatymo reikalavimus ir yra įrašyti į Turinčių teisę išrašyti gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus atliekų tvarkytojų sąrašą (toliau – ir Atliekų tvarkytojų sąrašas), sudaromą laikantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 184 (2016 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. D1-942 redakcija) patvirtinto Turinčių teisę išrašyti gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus atliekų tvarkytojų sąrašo sudarymo tvarkos aprašo reikalavimų). Taigi, galiojančiu teisiniu reguliavimu yra ribojama gamintojų ir importuotojų teisė laisvai pasirinkti pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo būdus, gamintojai ir importuotojai neturi jokios sprendimo teisės licencijuotai organizacijai renkantis atliekų tvarkytoją, o organizacija, rinkdamasi atliekų tvarkytoją, yra ribojama ne tik Atliekų tvarkytojų sąrašo, bet dar ir savivaldybių, kurios parenka dalį atliekų tvarkytojų, su kuriais turi būti sudaromos sutartys dėl komunaliniame atliekų sraute susidarančių pakuočių atliekų tvarkymo (PPATĮ 10 str. 4 d. 2 p.). Be to, gamintojai ir importuotojai neturi jokios teisės ir / ar galimybės kontroliuoti, kaip atliekų tvarkytojai vykdo savo pareigas. Todėl gamintojai ir importuotojai, įvykdę jiems iš teisės aktų kylančias pareigas, taip pat sudarę sutartį su licencijuota organizacija, pavedę jai atlikti su pakuočių atliekų tvarkymu susijusias pareigas, finansavę organizacijos vykdomą atliekų tvarkymą ir pan., turi teisę pagrįstai tikėtis, kad dėl tinkamo užduočių įvykdymo įgytos mokestinės lengvatos nebus panaikinamos ir jie nebus atsakingi už atliekų tvarkytojų atliktus neteisėtus ar juo labiau nusikalstamus veiksmus.

252.7.

26Teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai, kurie yra teisinės valstybės principo elementai, suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Iš teisinės valstybės principo kyla asmenų teisė pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Tačiau pagal Aprašo 53 ir 54 punktus gamintojams ir importuotojams yra taikomos ekonominės sankcijos (nustatoma pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą, kurio tarifas yra ženkliai didesnis už atitinkamų atliekų sutvarkymo kaštus, t. y. licencijuotų organizacijų taikomus atliekų sutvarkymo įkainius) būtent už atliekų tvarkytojų neteisėtus veiksmus, t. y. gamintojai ir importuotojai yra laikomi atsakingais už nuo jų veiksmų ir valios nepriklausančių, valstybės kontroliuojamų subjektų padarytus pažeidimus. Toks Aprašo 53 ir 54 punktais sukurtas teisinis reguliavimas, pareiškėjo teigimu, yra nesuderinamas su iš teisinės valstybės principo kylančiais teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principais.

272.8.

28Pagal Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalį asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Iš šios nuostatos kyla valstybės pareiga užtikrinti, kad procesas (šiuo atveju – administracinis) būtų pagrįstas, be kita ko, konstituciniais teisėtumo, lygybės įstatymui ir teismui, nekaltumo prezumpcijos, viešo ir teisingo bylos nagrinėjimo, teisės į gynybą garantavimo ir kitais principais. Tačiau Aprašo 53 ir 54 punktų pagrindu panaikinant gamintojams ir importuotojams suteiktą mokestinę garantiją (kitaip tariant, taikant ekonominę sankciją), gamintojams ir importuotojams nėra suteikiama teisė dalyvauti sprendimų dėl patvirtinimų panaikinimo priėmimo procedūroje. Tokios teisės gamintojams ir importuotojams nesuteikia nei Aprašas, nei kiti teisės aktai. Todėl gamintojai ir importuotojai apie patvirtinimus panaikinančius sprendimus sužino tik po šio fakto. Tai lemia, kad pagal Aprašo 53 ir 54 punktus sprendžiant dėl ne nuo gamintojo ar importuotojo veiksmų priklausančio patvirtinimų panaikinimo, jie apskritai nėra išklausomi ar informuojami apie sprendimo priėmimo eigą. Gamintojas ar importuotojas apie jiems be kaltės pritaikytą ekonominę sankciją sužino tik faktiškai ją pritaikius. Taigi, pareiškėjo manymu, Aprašo 53 ir 54 punktuose įtvirtintas reglamentavimas, be kita ko, prieštarauja ir bendrajam teisės principui nulla poena sine culpa (lot. nėra bausmės be kaltės).

292.9.

30Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte yra įtvirtintas įstatymo viršenybės principas. Šioje normoje numatyta, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Taigi viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, o veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose. Viešojo administravimo subjekto turimos kompetencijos plečiamasis aiškinimas yra negalimas. Viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint įstatymų suteiktų reikiamų įgaliojimų. Kitaip tariant, pagal viešojoje teisėje veikiantį teisėtumo principą viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik įstatymo jiems suteiktų įgaliojimų ribose, o veikimas viršijant kompetencijos ribas (ultra vires) yra pagrindas viešojo administravimo subjekto aktą pripažinti neteisėtu. Tačiau nagrinėjamu atveju joks galiojantis įstatymas nesuteikia aplinkos ministrui teisės nustatyti patvirtinimų pripažinimo negaliojančiais, atitinkamai ir gamintojams bei importuotojams patvirtinimų pagrindu suteiktos mokestinės lengvatos panaikinimo pagrindų. Nei vienas iš Apraše eksplicitiškai nurodytų šio Aprašo tvirtinimo pagrindų aplinkos ministrui nesuteikia teisės nustatyti faktinės importuotojų ir gamintojų pareigos mokėti mokestį atsiradimo pagrindų. Tokios teisės aplinkos ministrui nenumato ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir Mokesčių administravimo įstatymas, MAĮ) ir / arba Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas. Todėl aplinkos ministras neturi teisės vienašališkai nustatyti naujų (savarankiškų) lengvatos panaikinimo ir mokesčio už aplinkos teršimą atsiradimo pagrindų.

31II

32.

333.

34Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau – ir Aplinkos ministerija, atsakovas) atsiliepime teigia, kad nėra pagrindo Aprašo 53 ir 54 punktus laikyti neatitinkančiais įstatymų ir konstitucinių principų, todėl prašo skundžiamą norminio administracinio akto dalį pripažinti teisėta.

354.

36Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

374.1.

38Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakyme Nr. D1-359 (išdėstytas nauja redakcija 2017 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. D1-833), kuriuo patvirtintas Aprašas, nurodyta, jog šis įsakymas priimtas vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatymo 3425 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 29 d. nutarimo Nr. 1691 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymą“ 1.8.5 punktu, kuriuo Aplinkos ministerija įgaliota nustatyti dokumentus, patvirtinančius gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą. Atliekų tvarkymo įstatymo 3425 straipsnyje (pagal 2017 m. liepos 11 d. įstatymą Nr. XIII-615 nuo 2019 m. sausio 1 d. pasikeitė šio straipsnio numeracija – 3431 straipsnis) nustatyta, kokius reikalavimus atitinkantys atliekų tvarkytojai turi teisę išrašyti minėtus gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus. Minėto straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atliekų tvarkytojai gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus išrašo vadovaudamiesi aplinkos ministro nustatyta tvarka, t. y. Aprašu. Draudžiamas neteisėtas gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymas. Atvejai, kada gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai laikomi išrašytais neteisėtai, reglamentuoti nurodyto straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgęs į tai, atsakovas pažymi, kad atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų teisinė galia, atvejai, kada tokie dokumentai pripažįstami neteisėtai išrašytais, nustatyti įstatymu.

394.2.

40Šiuo aspektu atsakovas atkreipia dėmesį, kad Aprašo 5 punktas numato, jog jame vartojamos sąvokos atitinka Mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme, Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme, Atliekų tvarkymo įstatyme ir Turinčių teisę išrašyti gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus atliekų tvarkytojų sąrašo sudarymo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 184, vartojamas sąvokas. Taigi, aiškinant Apraše vartojamas sąvokas, vadovaujamasi minėtuose aktuose pateikiamomis sąvokomis ir nustatytu teisiniu reglamentavimu. Vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 30 dalies nuostatomis, gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai – Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti dokumentai, patvirtinantys gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą. Pagal to paties straipsnio 31 dalį gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymas suprantamas kaip gaminių ir (ar) pakuočių atliekų surinkimas ir perdirbimas arba gaminių ir (ar) pakuočių atliekų surinkimas ir naudojimas pagal Vyriausybės nustatytą užduotį (gaminių ir (ar) pakuočių atliekų šalinimas nėra sutvarkymas). Atsižvelgiant į gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų sąvokos turinį, pasak atsakovo, laikytina, kad šie dokumentai skirti įrodyti atliekų sutvarkymą.

414.3.

42Pagal Aprašo 2 punktą šiuo Aprašu turi vadovautis atliekų tvarkytojai, gaminių ir (ar) pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licenciją turinčios gamintojų ir importuotojų organizacijos, kurios savo pavedimų davėjams paskirsto dokumentus išrašydamos patvirtinimą apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą, bei gamintojai ir (ar) importuotojai, kurie gauna dokumentus ir (ar) patvirtinimus. Atsakovas paaiškina, kad patvirtinimus išrašo licencijuotos organizacijos, jei gaminių ar pakuočių atliekų tvarkymas organizuojamas kolektyviai. Tokiu atveju organizacijos sudaro sutartis su atliekų tvarkytojais, kurie, vykdydami sutartinius įsipareigojimus, išrašo joms gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, patvirtinančius konkretaus atitinkamų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų kiekio sutvarkymą. Organizacijos, gavusios šiuos atliekų tvarkytojų išrašytus dokumentus, „paskirsto“ / „išdalina“ juos, t. y. šiuose dokumentuose nurodytą gaminių ir (ar) pakuočių atliekų kiekį, savo pavedimų davėjams – gamintojams ir / ar importuotojams, išrašydamos patvirtinimus. Taigi, Apraše minimi organizacijų patvirtinimai suprantami kaip organizacijų išrašomi dokumentai, kuriais organizacijos paskirsto / perskirsto pavedimą davusiems gamintojams ir / ar importuotojams atliekų tvarkytojų išrašytus gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus (gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančiuose dokumentuose nurodytą sutvarkytą gaminių ir (ar) pakuočių atliekų kiekį).

434.4.

44Pagal Aprašo 3 punktą patvirtinimai turi būti pagrįsti galiojančiais gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančiais dokumentais. Sutvarkytą gaminių ir (ar) pakuočių atliekų kiekį įrodo atliekų tvarkytojų, įrašytų į Atliekų tvarkytojų sąrašą, teisėtai išrašyti gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai. Todėl laikytina, kad patvirtinimo galiojimą (negaliojimą) lemia gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančio dokumento, kuriuo remiantis jis išrašytas, galiojimas (negaliojimas). Taigi, vadovaujantis principu „iš neteisės negali kilti teisė“, jei atliekų tvarkytojo išrašytas dokumentas pripažįstamas negaliojančiu, tokio dokumento pagrindu organizacijos išrašytas patvirtinimas (kuriuo pagal panaikintame atliekų tvarkytojo išrašytame dokumente nurodytą sutvarkytą atliekų kiekį buvo išdalintas / paskirstytas sutvarkytas atliekų kiekis gamintojams ir / ar importuotojams) taip pat laikytinas negaliojančiu. Patvirtinimų apie atliekų sutvarkymą neteisėtumas yra išvestinis iš dokumentų, įrodančių atliekų sutvarkymą, išrašymo proceso neteisėtumo.

454.5.

46Atliekų tvarkymo įstatymo 3425 straipsnio (nuo 2019 m. sausio 1 d. – 3431 straipsnio) 3 dalis nustato, kad sprendimus dėl gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais, vadovaudamasi aplinkos ministro nustatyta tvarka, priima Aplinkos ministerijos įgaliota institucija. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymo Nr. D1-359 (išdėstytas nauja redakcija 2017 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. D1-833) 2 punkte nustatyta, kad Aplinkos apsaugos departamentui suteikiami įgaliojimai vykdyti šiuo įsakymu patvirtinto Aprašo reikalavimų vykdymo kontrolę ir priimti sprendimus dėl neteisėtai išrašytų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais. Atsižvelgiant į tai, Aprašo 54 punktas įgyvendina Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas, kuriose nustatytas pagrindas Aplinkos ministerijai įgalioti AAD priimti sprendimus dėl Aprašo 53 punkte nurodytų dokumentų panaikinimo. Todėl nėra pagrindo teigti, kad Aprašo 53 ir 54 punktai neatitinka VAĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtinto įstatymo viršenybės principo.

474.6.

48Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 2 dalis numato, kad MUATĮ nustato mokestį už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis. Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad gamintojai ir importuotojai privalo MUATĮ nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių. MUATĮ 3 straipsnis nustato, kas yra mokesčio objektas. Pagal MUATĮ 4 straipsnio 3 dalį mokesčio mokėtojais yra gaminių gamintojai ir importuotojai, mokantys mokestį už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis. MUATĮ 5 straipsnyje nustatytos mokesčio lengvatos. MUATĮ 6 straipsnio 7 ir 8 dalyse nurodyta, kad apmokestinamųjų gaminių sąrašas ir mokesčio už aplinkos teršimą šių gaminių atliekomis tarifai pateikti šio įstatymo 3 priedėlyje, o apmokestinamosios pakuotės rūšys ir mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis tarifai pateikti šio įstatymo 4 priedėlyje. MUATĮ 6–11 straipsniai reglamentuoja tarifų nustatymo tvarką, mokestinį laikotarpį ir tarifų galiojimo terminą, šio mokesčio apskaitą, mokėjimo kontrolės tvarką. MUATĮ 10 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad nesumokėtas mokestis už aplinkos teršimą sumokamas arba išieškomas, delspinigiai skaičiuojami, permokėta mokesčio suma grąžinama MAĮ nustatyta tvarka. Mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta, kad vienas iš pagal šį įstatymą administruojamų mokesčių yra mokestis už aplinkos teršimą. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir išieškojimo klausimai, kurie nenustatyti MUATĮ, reglamentuoti MAĮ, kurio nuostatos taikytinos pagal analogiją.

494.7.

50MUATĮ 5 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. MUATĮ 2 straipsnio 9 dalyje paaiškinama, kad gaminių ir pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduotys – Vyriausybės ir (ar) jos įgaliotos institucijos nustatytas atitinkamų gaminių ir pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo kiekis, išreikštas procentais nuo mokesčio mokėtojo per mokestinį laikotarpį tiekto Lietuvos Respublikos vidaus rinkai visų pakuočių ir (ar) apmokestinamųjų gaminių kiekio. Taigi, teisę pasinaudoti Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje numatyta lengvata suteikia apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduočių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1168 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gruodžio 16 d. nutarimo Nr. 1324 redakcija), įvykdymas. Mokesčio lengvata grindžiama dokumentais, įrodančiais atliekų sutvarkymą (PPATĮ 7 str. 7 d.). MUATĮ 5 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį.

514.8.

52Taigi, pasak atsakovo, mokesčio už aplinkos teršimą atsiradimo pagrindai, tarifai, esminiai elementai ir lengvatos taikymo (netaikymo) sąlygos, senaties terminai, dokumentų, įrodančių atitinkamų atliekų sutvarkymą, panaikinimo pagrindai yra nustatyti atitinkamais įstatymais, o ne Aprašo 53 ir 54 punkto nuostatomis. Todėl pareiškėjas prašyme nepagrįstai teigia, jog Aprašo 53 ir 54 punktais nustatomi mokesčio už aplinkos teršimą atsiradimo pagrindai ir jo esminiai elementai. Atitinkamai nėra pagrindo teigti, kad minėti Aprašo punktai prieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui ir 127 straipsnio 3 daliai. Šiuo atveju poįstatyminiais teisės aktais yra tik įgyvendinamos minėtų įstatymų nuostatos, nustatant, pavyzdžiui, gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo, mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir mokėjimo, šio mokesčio kontrolės tvarkas.

534.9.

54Įvertinus Aprašo 53 ir 54 punktų turinį, nėra pagrindo teigti, jog šiomis nuostatomis nustatomos ekonominės sankcijos. Atsakovas pažymi, kad mokesčio už aplinkos teršimą lengvata taikoma, jeigu įvykdomos Vyriausybės nustatytos atliekų tvarkymo užduotys ir užduočių įvykdymas pagrįstas galiojančiais dokumentais, įrodančiais atliekų sutvarkymą. Atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų institutas nėra savitikslis, šių dokumentų panaikinimas sukelia teisės aktuose numatytas pasekmes. Jei atliekų tvarkytojo išrašytas dokumentas pripažįstamas negaliojančiu, tokį dokumentą (jame nurodytą atliekų kiekį) gamintojams ir importuotojams išdalinęs / paskirstęs organizacijos išrašytas patvirtinimas taip pat laikytinas negaliojančiu, nes neįmanoma paskirstyti to, kas negalioja. Atitinkamai, jeigu panaikinami dokumentai, kurių pagrindu asmuo grindė savo teisę į mokesčio lengvatą, mokesčio lengvata netaikytina. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad teisės aktų nustatyta tvarka panaikinus dokumentus, kuriais gamintojai ir importuotojai grindė Vyriausybės nustatytų atliekų tvarkymo užduočių įvykdymą, nėra pagrindo teigti apie tokios pareigos tinkamą įvykdymą visa apimtimi. Tokiu atveju pagal MUATĮ 5 straipsnio 6 dalį gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai.

554.10.

56Atsakovas pažymi, kad, vadovaujantis gamintojo atsakomybės principu, gaminių gamintojai ir (ar) importuotojai atsakingi už jų Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiekiamų pakuočių poveikį aplinkai per visą būvio ciklą nuo gamybos iki saugaus atliekų sutvarkymo, įskaitant surinkimo ir tolesnio sutvarkymo sistemos organizavimą ir (ar) finansavimą, nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių vykdymą. Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnyje įtvirtintas principas „teršėjas moka“ reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas. MUATĮ normose iš principo įtvirtinta, jog atliekų tvarkymo išlaidas atlygina gaminių, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojai ir importuotojai, t. y. įtvirtinti „teršėjas moka“ ir „gamintojo atsakomybės“ principai. Taigi gamintojams ir importuotojams tenkantis atliekų tvarkymo išlaidų atlyginimas siejamas su tuo, kad jie tiekia gaminius į Lietuvos vidaus rinką, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos.

574.11.

58Atsakovas atkreipia dėmesį, kad organizacijas steigia ir valdo gamintojai ir importuotojai. Siekdamos įvykdyti joms pavestą pareigą organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą, organizacijos sudaro su atliekų tvarkytojais sutartis dėl pakuočių atliekų tvarkymo. Kolektyvaus gaminių ir (ar) pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo reikalavimai ir gaminių ir (ar) pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licencijavimas reglamentuojami Atliekų tvarkymo įstatymo aštuntame7 ir aštuntame8 skyriuose, Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 10 straipsnyje. Be kitų pareigų organizacijos, įgyvendindamos Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 10 straipsnio nuostatas, privalo vykdyti atliekų tvarkytojų (atliekų surinkėjų ir atliekų naudotojų ar eksportuotojų), su kuriais sudarė sutartis dėl pakuočių atliekų tvarkymo, sutartinių įsipareigojimų vykdymo kontrolę (ATĮ 3422 str. 14 d., PPATĮ 10 str. 4 d. 2 ir 3 p.). Kaip ir kitais sutarčių, apibrėžiančių ūkio subjektų civilinius santykius, sudarymo atvejais, klausimai, susiję su sutartinių įsipareigojimų (prievolių) vykdymu ar nevykdymu, turėtų būti sprendžiami Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Vienai iš sutartį pasirašiusių šalių nevykdant ar netinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus ir taip pažeidžiant sutarties sąlygas, kita sutarties šalis gali pareikalauti sutarties sąlygas pažeidusios šalies sutartyje numatytos atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą, taip pat kompensuoti nuostolius, atsiradusius dėl kitos sutarties šalies sutartinių įsipareigojimų nevykdymo ar netinkamo vykdymo.

59III.

605.

61Rengiantis nagrinėti bylą buvo gauta Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos nuomonė dėl pareiškimo ištirti Aprašo 53 ir 54 punktų teisėtumą. Aplinkos apsaugos departamentas nesutinka su pareiškime išdėstyta pareiškėjo pozicija ir nurodo šiuos nesutikimo argumentus:

625.1.

63Mokesčio lengvatą (įvykdžius Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduotis) suteikia dokumentai, įrodantys atliekų (šiuo atveju – pakuočių) sutvarkymą. Tokie dokumentai, jų negaliojimo pagrindai, institucija, įgaliota juos panaikinti, yra reglamentuota įstatyminiu lygmeniu – Atliekų tvarkymo įstatymo 3425 straipsnio (nuo 2019 m. sausio 1 d. – 3431 straipsnio) 1–3 dalyse. Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 3 dalis nustato, kad gamintojai ir importuotojai privalo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių. Tai reiškia, kad panaikinus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, Vyriausybės nustatytos užduotys tampa neįvykdytos, todėl gamintojai / importuotojai privalo apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą MUATĮ nustatyta tvarka.

645.2.

65Tais atvejais, kai atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai išrašomi gamintojų / importuotojų organizacijai, ši juos paskirsto (išdalina) gamintojams ir importuotojams, tačiau šis paskirstymas, kuris įforminamas organizacijų išrašytais patvirtinimais gamintojams / importuotojams, neturi savarankiško juridinio pagrindo, jie yra išvestiniai iš atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų. Aprašo 3 punktas, kuris galioja nepasikeitęs nuo originalios Aprašo redakcijos, nustato, kad patvirtinimai turi būti pagrįsti galiojančiais dokumentais (t. y. pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančiais dokumentais). Patvirtinimai nėra oficialūs dokumentai, jie nėra apibrėžti teisės aktuose, todėl įstatyminiu lygmeniu neaptariami, jie negalioja ipso facto (lot. savaime), vien remiantis tuo faktu, kad yra išvestiniai iš panaikinto atliekų sutvarkymą įrodančio dokumento.

665.3.

67Toks reglamentavimas ir organizacijos išduotų patvirtinimų vertinimas nesikeitė, priešingai, nei teigia pareiškėjas. 2017 m. vasario 15 d. įsigaliojo Aprašo 55 punkto redakcija, kuri nustatė, jog tuo atveju, jei atliekų surinkėjai, naudotojai (perdirbėjai), eksportuotojai ir (ar) mišrių komunalinių atliekų apdorotojai išrašė dokumentus pažeisdami bent vieną iš Aprašo 12, 13, 19, 20, 26, 27, 33, 34, 40, 41, 46, 47, 51, 52 punktuose nurodytų reikalavimų, laikoma, kad dokumentai ir patvirtinimai, įskaitant išrašytus remiantis pažeidžiant minėtus reikalavimus išrašytais dokumentais, išrašyti neteisėtai. Tačiau tokiu reglamentavimu nesukurta nauja taisyklė, nenurodyti nauji (ar panaikinti buvę) patvirtinimų negaliojimo pagrindai. Toks reglamentavimas tik aiškiau apibrėžė, kad patvirtinimai laikomi išrašyti neteisėtais ipso facto. Procedūra, kaip įforminamas patvirtinimų negaliojimas, niekada nebuvo reglamentuota atskirai, todėl taikyta atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais procedūra. Patvirtinimai, neturėdami savarankiško juridinio pagrindo, neturi (ir negalėtų turėti) ir savarankiškų negaliojimo pagrindų. Teisines pasekmes sukelia įrodančių dokumentų pripažinimas negaliojančiais, kurio pagrindai apibrėžti įstatyme.

685.4.

69Tuo pačiu nuo 2017 m. vasario 15 d. buvo pakeistas ir Aprašo 56 punktas, kuris nustatė, kad sprendimus dėl neteisėtai išrašytų dokumentų ir patvirtinimų pripažinimo negaliojančiais, vadovaudamiesi Aprašo 55 punktu, priima regionų aplinkos apsaugos departamentai, taip pat Aprašo 57 punktas, kuris nustatė, kad dokumentų ir patvirtinimų pripažinimas neteisėtai išrašytais įforminamas patikrinimo aktu.

705.5.

71Taigi, atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais galimybė, taip pat ne dėl gamintojo / importuotojo ar organizacijos veiksmų, bet dėl atliekų tvarkytojo veiksmų, reglamentuota įstatyme, ir gamintojams / importuotojams turėtų būti žinoma. Panaikinti atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai preziumuoja neįvykdytas Vyriausybės nustatytas gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduotis, nes jų pagrindu buvo paskirstyti patvirtinimai ir jų pagrindu suteikta Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje nustatyta mokesčio lengvata. Priešingu atveju (tikintis, kad panaikinus atliekų sutvarkymą įrodantį dokumentą nekils jokių pasekmių), atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų panaikinimo institutas būtų betikslis. Be to, iš pareiškimo numanomas pareiškėjo pateiktas teisinio reglamentavimo vertinimas, kad panaikinus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, kurie buvo išrašyti tiesiogiai gamintojams / importuotojams, šiems kiltų teisinės pasekmės, o gamintojams / importuotojams, tvarkantiems atliekas per organizacijas, jos nekiltų, nes organizacijos paskirsto gautą dokumentą keliems gamintojams / importuotojams patvirtinimais, yra nelogiškas, nes visiems gamintojams / importuotojams teisiniu reglamentavimu turi būti laiduojamos vienodos veiklos sąlygos.

725.6.

73Mokestį už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis moka gaminių gamintojai ir importuotojai (MUATĮ 4 str. 3 d.), todėl nei organizacijoms, nei kitiems (galbūt kaltiems dėl atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais) asmenims teisės aktais negalėtų būti perkelta pareiga sumokėti šį mokestį. Nesant mokesčių mokėtojo kaltės, jis galėtų būti atleidžiamas nebent nuo baudos ir delspinigių mokėjimo (MAĮ 129, 141 str.). Tačiau, nustačius kaltuosius asmenis, gamintojai ir importuotojai, pagal bendruosius deliktinės atsakomybės principus, įgytų regreso teisę reikalauti priteisti sumokėtus mokesčius iš kaltųjų asmenų.

74Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja:

75IV.

766.

77Lietuvos Respublikos Seimo narys pareiškimu prašo atlikti tyrimą dėl Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359 (išdėstytas nauja redakcija 2017 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. D1-833), 53 ir 54 punktų teisėtumo.

787.

79Pareiškėjas prašo ištirti nurodytų nuostatų atitiktį Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, 31 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 daliai bei bendrajam teisiniam principui nulla poena sine culpa (lot. nėra bausmės be kaltės).

808.

81Pareiškėjo kreipimosi metu galiojo Aprašo 53 punkto redakcija, išdėstyta 2017 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. D1-833, ir Aprašo 54 punkto redakcija, išdėstyta 2018 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. D1-546. Nors po pareiškėjo kreipimosi, t. y. nuo 2018 m. lapkričio 21 d., įsigaliojo nauja nurodytų Aprašo punktų redakcija, išdėstyta 2018 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. D1-971, tačiau šie punktai buvo tik nežymiai pakeisti (papildyti dėl atliekų naudotojų, atliekančių pradinį apdorojimą (būtent rūšiavimą) ar atliekų laikymą, išrašomų susiejančių paliudijimų) ir esminės jų nuostatos, kurių teisėtumą prašo ištirti pareiškėjas, nepasikeitė.

82V.

839.

84Prašomas ištirti Aprašo 53 punktas (2018 m. lapkričio 20 d. įsakymo Nr. D1-971 redakcija) nustato: „Jei atliekų surinkėjai, naudotojai (perdirbėjai), eksportuotojai ir (ar) mišrių komunalinių atliekų apdorotojai išrašė dokumentus, <...> pažeisdami bent vieną iš Apraše nurodytų reikalavimų, laikoma, kad dokumentai, <...> ir patvirtinimai, įskaitant išrašytus remiantis pažeidžiant minėtus reikalavimus išrašytais dokumentais <...>, išrašyti neteisėtai“.

8510.

86Prašomas ištirti Aprašo 54 punktas (2018 m. lapkričio 20 d. įsakymo Nr. D1-971 redakcija) nustato: „Sprendimus dėl neteisėtai išrašytų dokumentų, <...> ir patvirtinimų pripažinimo negaliojančiais priima AAD, vadovaudamasis Aprašo 53 punktu“.

8711.

88Šiame kontekste pabrėžtina, kad būtent pareiškėjai, teikdami pareiškimą ištirti norminio administracinio akto atitiktį įstatymui ar (ir) Vyriausybės norminiam aktui, apibrėžia administracinės bylos dėl šio akto teisėtumo ribas. Tik aiškūs ir teisiškai motyvuoti pareiškėjų argumentai paprastai leidžia proceso šalims bei bylą nagrinėjančiam administraciniam teismui identifikuoti, kokia apimtimi kvestionuojama norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) atitiktis įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, ir atitinkamai apibrėžia norminio akto (jo dalies) teisėtumo tyrimo ribas. Su individualia byla nesusijusį pareiškimą (prašymą) nagrinėjantis administracinis teismas neturi teisės savo iniciatyva keisti norminės administracinės bylos nagrinėjimo ribų (dalyko) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-17-756/2018; 2014 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014; 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2096-502/2015 ir kt.).

8912.

90Šių proceso taisyklių dėl norminės administracinės bylos, iškeltos pagal abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, nagrinėjimo ribų nustatymo kontekste analizuodama pareiškimo turinį, išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, kad nagrinėjamu atveju Aprašo 53 ir 54 punktų teisėtumu abejojama tik tiek, kiek jie susiję su pakuočių atliekų tvarkymu. Be to, nurodytos norminio administracinio akto nuostatos kvestionuojamos tik ta apimtimi, kiek jose, pareiškėjo teigimu, faktiškai yra įtvirtintas naujas (savarankiškas) gamintojų ir importuotojų pareigos mokėti mokestį už aplinkos teršimą atsiradimo (šio mokesčio lengvatos panaikinimo) pagrindas, t. y. pareiškėjas minėtų nuostatų teisėtumą kvestionuoja tiesiogiai ir išimtinai siedamas jas su gamintojų ir importuotojų teise (galimybe) pasinaudoti Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje numatyta mokesčio lengvata. Tai iš esmės patvirtino ir pareiškėjo atstovai teismo posėdžio metu. Pareiškėjas nurodytų nuostatų teisėtumu taip pat abejoja tuo aspektu, ar apskritai Aplinkos ministerija turėjo įgaliojimus reglamentuoti aptariamus teisinius santykius. Todėl, laikantis minėtų proceso taisyklių, būtent šia apimtimi ir tikrintinas prašomų ištirti Aprašo nuostatų teisėtumas.

91VI.

9213.

93Visų pirma, prašydamas ištirti nurodytų Aprašo nuostatų teisėtumą, pareiškėjas atriboja licencijuotoms organizacijoms išduodamus atliekų tvarkytojų išrašytus atliekų sutvarkymą „įrodančius dokumentus“ ir gamintojams bei importuotojams šių organizacijų išrašomus „patvirtinimus“, kurie išduodami paskirsčius iš atliekų tvarkytojų gautus minėtus „įrodančius dokumentus“. Atskyręs šias sąvokas, pareiškėjas teigia, kad „patvirtinimų“, kaip juos supranta pareiškėjas, pripažinimo neteisėtai išduotais (negaliojančiais) pagrindų, jų panaikinimo sąlygų ir kitų su tuo susijusių esminių klausimų (skirtingai, nei „įrodančių dokumentų“) nereglamentuoja joks įstatymas, taip pat joks galiojantis įstatymas nesuteikia teisės šiuos klausimus nustatyti atsakovui.

9414.

95Taigi šiuo atveju pirmiausia svarbu nustatyti, ar pareiškėjo nagrinėjamai bylai aktualaus teisinio reguliavimo kontekste pateikiamas „įrodančių dokumentų“ ir „patvirtinimų“ sąvokų atribojimas yra pagrįstas, kadangi tik atlikus šį vertinimą bus galima toliau spręsti, ar atsakovas turėjo kompetenciją reglamentuoti klausimus, susijusius su licencijuotų organizacijų gamintojams ir importuotojams išrašomų patvirtinimų pripažinimu neteisėtai išduotais (negaliojančiais).

9615.

97Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ bei „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ yra specialiosios Atliekų tvarkymo įstatyme bei Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos. Abiejuose šiuose įstatymuose „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ apibrėžiami identiškai – tai „Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti dokumentai, patvirtinantys <...> pakuočių atliekų sutvarkymą“ (PPATĮ 2 str. 11 d.; ATĮ 2 str. 30 d.). Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad įstatymų leidėjas toje pačioje sąvokoje (ją apibrėždamas) vartoja žodžius tiek „įrodantys“, tiek „patvirtinantys“. Be to, šie žodžiai iš esmės kaip sinonimai vartojami ir kitose įstatymų nuostatose – pavyzdžiui, pagal Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 7 dalį „pakuočių atliekų sutvarkymas įrodomas dokumentais, patvirtinančiais pakuočių atliekų surinkimą <...> ir surinktų pakuočių atliekų naudojimą“.

9816.

99Kadangi nurodytos sąvokos yra specialiosios Atliekų tvarkymo įstatyme bei Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos, jas vertinti reikia sistemiškai kartu su kitomis šių įstatymų nuostatomis. Analizuojant šias sąvokas taip pat būtina atsižvelgti į nurodytų įstatymų tikslus ir jais reglamentuojamų teisinių santykių visumą, įtvirtinto teisinio reguliavimo nuoseklumą.

10017.

101Šiame kontekste pažymėtina, kad tiek pagal Atliekų tvarkymo įstatymo, tiek pagal Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas atliekų tvarkymas gali būti organizuojamas kolektyviai arba individualiai (žr., pvz., ATĮ 341 str. 5 d., 344 str. 2 d., 347 str. 2 d., 3415 str. 2 d., 3418 str. 2 d.; PPATĮ 7 str. 5 d.). Atliekas tvarkant individualiai, atliekų tvarkytojai dokumentus, patvirtinančius atliekų sutvarkymą, išrašo tiesiogiai gamintojams ir importuotojams, o atliekas tvarkant kolektyviai – organizacijoms, kurios šiuos dokumentus paskirsto gamintojams ir importuotojams, išrašydamos jiems atitinkamus patvirtinimus apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą, t. y. pastaruoju atveju organizacijų išrašomais patvirtinimais iš esmės yra tik įforminamas atliekų tvarkytojų išrašytų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų paskirstymas gamintojams ir importuotojams, o organizacijos šiame procese veikia kaip tarpinė grandis (žr., pvz., Aprašo 2.3 p., 6 p., 7 p., 9 p., 10 p. ir kt.).

10218.

103Svarbu paminėti ir tai, kad pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalį, šis įstatymas, be kita ko, nustato bendruosius atliekų prevencijos ir tvarkymo reikalavimus, kad būtų išvengta atliekų neigiamo poveikio visuomenės sveikatai ir aplinkai. Atitinkamai Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 1 straipsnio, įtvirtinančio šio įstatymo paskirtį, 1 dalis numato, jog šis įstatymas nustato pagrindinius pakuočių reikalavimus, bendruosius Lietuvos Respublikoje gaminamų ir į Lietuvos Respubliką įvežamų pakuočių ir pakuočių atliekų apskaitos, ženklinimo, surinkimo, naudojimo reikalavimus, kad būtų išvengta pakuočių ir pakuočių atliekų neigiamo poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai, taip pat gamintojų, importuotojų, pardavėjų, vartotojų, atliekų tvarkytojų teises ir pareigas tvarkant pakuotes ir pakuočių atliekas.

10419.

105Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra pažymėta, kad pagal Konstituciją, inter alia valstybės rūpinimosi žmonių sveikata principą, aplinkos apsaugos nuo kenksmingų poveikių imperatyvą, atliekų tvarkymo užtikrinimas laikytinas viešuoju interesu, valstybės ir savivaldybių priederme (žr. Konstitucinio Teismo 2015 m. kovo 5 d. nutarimą). Reguliuodamas atliekų tvarkymo organizavimą kaip vieną iš ūkinės veiklos rūšių, įstatymų leidėjas turi atsižvelgti į tai, kad netinkamai tvarkomos atliekos sukelia grėsmę aplinkai, žmonių ir visuomenės sveikatai (žr. Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutarimą).

10620.

107Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Europos Bendrijos steigimo sutarties 174 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas Europos Sąjungos aplinkosaugos principas „teršėjas moka“. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/35/EB preambulės 2 punkte nustatyta, kad žalos aplinkai išvengimas ir ištaisymas turėtų būti įgyvendinamas plėtojant steigimo sutartyje nurodytą „teršėjas moka“ principą ir laikantis tolydžios plėtros principo.

10821.

109Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalį atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“ reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas.

11022.

111Atliekų tvarkymo įstatymu inter alia (lot. be kita ko) yra įgyvendinama Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. lapkričio 19 d. direktyva 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinanti kai kurias direktyvas (toliau – ir Direktyva 2008/98/EB) (ATĮ 1 str. 6 d., V priedo „Įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai“ 8 d.). Direktyva 2008/98/EB yra nustatytos priemonės, skirtos aplinkai ir žmonių sveikatai apsaugoti užkertant kelią žalingam atliekų susidarymo ir tvarkymo poveikiui ar sumažinant jį ir sumažinant išteklių naudojimo bendrą poveikį bei padidinant tokio naudojimo veiksmingumą (Direktyvos 2008/98/EB 1 str.). Direktyvos 2008/98/EB preambulės 26 punkte nustatyta, kad principas „teršėjas moka“ yra pagrindinis Europos ir tarptautiniu lygmeniu taikomas principas; atliekų gamintojas ir turėtojas atliekas turėtų tvarkyti taip, kad būtų užtikrinta aukšto lygio aplinkos ir žmogaus sveikatos apsauga. Pagal Direktyvos 2008/98/EB 8 straipsnio 1 dalį, „siekiant sustiprinti atliekų pakartotinį naudojimą, prevenciją, perdirbimą ir kitokį naudojimą, valstybės narės gali imtis įstatyminių arba neįstatyminių priemonių užtikrinti, kad bet kurio fizinio ar juridinio asmens, kurio profesinė veikla yra produktų kūrimas, gamyba, tvarkymas, apdorojimas, pardavimas ar importas (produkto gamintojas), gamintojo atsakomybė yra padidinta“. Taigi, Direktyva 2008/98/EB leidžiama nustatyti didesnę gamintojo atsakomybę.

11223.

113Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas 1994 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/62/EB dėl pakuočių ir pakuočių atliekų (toliau – ir Direktyva 94/62/EB), kurią Lietuvoje įgyvendina tiek Atliekų tvarkymo įstatymas (ATĮ 1 str. 6 d., V priedo „Įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai“ 1 d.), tiek Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymas (PPATĮ 1 str. 3 d., II priedo „Įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai“ 1 d.), tiek Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas (MUATĮ VIII priedėlio „Įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai“ 1 d.), nuostatas ir pasisakydamas dėl ekonominių priemonių, skatinančių šios direktyvos tikslų įgyvendinimą, 2018 m. kovo 15 d. sprendimo SC Cali Esprou SRL prieš Administra?ia Fondului pentru Mediu, C‑104/17 (EU:C:2018:188) 22 punkte pažymėjo, jog pagal Direktyvos 94/62/EB 15 straipsnyje ir dvidešimt devintoje konstatuojamojoje dalyje primintą principą „teršėjas moka“ reikalaujama, kaip rašoma minėtoje konstatuojamojoje dalyje, kad „visi, kurie dalyvauja gaminant, naudojant, importuojant pakuotes ir pakuotus produktus ir jais prekiauja, geriau suvoktų pakuočių tapimo atliekomis mastus“ ir „prisiimtų atsakomybę už tokias atliekas“. Taigi minėtas principas taikomas ne tik tiems, kas tiesiogiai atsako už atliekų susidarymą, – jo apimtis platesnė. Jis taip pat taikomas tiems, kas prisideda prie tokio atliekų susidarymo, be kita ko, importuotojams ir įpakuotų prekių platintojams (pagal analogiją žr. 2017 m. kovo 30 d. sprendimo VG Čistoća, C‑335/16, EU:C:2017:242, 24 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

11424.

115Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio, kuriame įtvirtintas minėtas principas „teršėjas moka“, 2 dalis numato, kad Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas nustato mokestį už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis. Taigi principas „teršėjas moka“ Lietuvoje įgyvendinamas Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nuostatomis.

11625.

117Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas nustato fizinių ir juridinių asmenų, vykdančių ūkinę veiklą Lietuvoje, taip pat Lietuvos Respublikoje įregistruotų užsienio juridinių asmenų ir kitų organizacijų atstovybių bei filialų mokesčio už aplinkos teršimą mokėjimo tvarką ir kontrolę (MUATĮ 1 str. 1 d.). Šio įstatymo paskirtis – ekonominėmis priemonėmis skatinti teršėjus mažinti aplinkos teršimą, vykdyti atliekų prevenciją ir tvarkymą, neviršyti nustatytų teršalų išmetimo į aplinką normatyvų, taip pat iš mokesčio kaupti lėšas aplinkosaugos priemonėms įgyvendinti (MUATĮ 1 str. 2 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog siekiami tikslai suponuoja būtinybę ypatingam teisiniam režimui, užtikrinančiam aplinkosaugos priemonių (mažinti aplinkos teršimą, vykdyti atliekų prevenciją ir tvarkymą, neviršyti nustatytų teršalų išmetimo į aplinką normatyvų) efektyvumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-928/2005).

11826.

119Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad mokestį už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis moka gaminių gamintojai ir importuotojai. Remiantis šio įstatymo 8 straipsnio 4 dalimi, mokestis už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis mokamas pagal faktiškai per mokestinį laikotarpį tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį. Pagal Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio, įtvirtinančio šio mokesčio lengvatas, 6 dalį gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai; norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį. MUATĮ 10 straipsnio 2 dalis numato, kad „Mokestis už aplinkos teršimą <...> pakuotės atliekomis <...> mokamas į valstybės biudžetą. Šios lėšos naudojamos Atliekų tvarkymo įstatyme numatytiems Atliekų tvarkymo programos tikslams įgyvendinti“.

12027.

121Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, apibendrindamas šiose ir kitose Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo normose esančias nuostatas, yra pažymėjęs, kad jose įtvirtinta, jog atliekų tvarkymo išlaidas atlygina gaminių, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojai ir importuotojai, t. y. įtvirtinti „teršėjas moka“ ir „gamintojo atsakomybės“ principai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1831/2013). „Gamintojo atsakomybės“ principu vadovaujamasi siekiant mažinti gaminių neigiamą poveikį aplinkai ir žmonių sveikatai. Pagal šį principą gamintojams ir importuotojams teisės aktuose įtvirtinama atsakomybė už jų vidaus rinkai pateiktų gaminių poveikį aplinkai per viso būvio ciklą nuo gamybos iki saugaus atliekų sutvarkymo, įskaitant gaminių atliekų surinkimo, vežimo, perdirbimo, naudojimo ir šalinimo sistemos organizavimą ir (ar) finansavimą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų gaminių atliekų tvarkymo užduočių įgyvendinimą, informacijos apie gaminius ir jų atliekų tvarkymą teikimą šių gaminių naudotojams ir atliekų tvarkytojams.

12228.

123Remiantis pacituotomis įstatymų nuostatomis, mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis mokėtojai yra gamintojai ir importuotojai, kurie, norėdami pasinaudoti šio mokesčio lengvata, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius atliekų sutvarkymą. Šios aplinkybės bei minėta (įstatymų leidėjo nustatyta) ginčui aktualų teisinį reguliavimą įtvirtinančių įstatymų paskirtis implikuoja, kad nurodyto teisinio reguliavimo tikslas yra, jog atliekos būtų tinkamai sutvarkytos, kad būtų išvengta atliekų neigiamo poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai (tai teismo posėdžio metu iš esmės pripažino ir pareiškėjo atstovai). Nagrinėjamos norminės administracinės bylos kontekste tai reiškia, kad būtent tinkamas atliekų sutvarkymas (Vyriausybės nustatytų užduočių įvykdymas) lemia mokesčio už aplinkos teršimą lengvatos taikymą.

12429.

125Kaip minėta, nurodytuose nagrinėjamai bylai aktualius teisinius santykius reguliuojančiuose įstatymuose žodžiai „įrodantys“ ir „patvirtinantys“ įstatymų leidėjo iš esmės vartojami kaip sinonimai, įstatymuose atskirai nedetalizuojant, kokios konkrečiai formos dokumentai laikomi atliekų sutvarkymą įrodančiais / patvirtinančiais dokumentais. Tuo tarpu loginė ir lingvistinė minėtų teisės aktų nuostatų analizė, vertinant jas kitų ginčui aktualaus teisinio reguliavimo nuostatų visumos kontekste ir atsižvelgiant į teisiniu reguliavimu siekiamus tikslus, leidžia pagrįstai daryti išvadą, kad šiuose įstatymuose sąvoką „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ įstatymų leidėjas vartoja pačia bendriausia lingvistine reikšme – tai visi Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti dokumentai, kurie patvirtina atliekų sutvarkymą. Sistemiškai vertinant Atliekų tvarkymo įstatymo, Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo bei Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nuostatas, toks aiškinimas yra pagrįstas tuo, kad šiais įstatymais inter alia reglamentuojami tiek individualaus, tiek kolektyvinio atliekų tvarkymo atvejai, kas, be kita ko, lemia ir skirtingą tokių dokumentų išdavimo tvarką. Todėl nesant kitų (specialių) įstatymų nuostatų, atsižvelgiant į individualaus ir kolektyvinio atliekų tvarkymo specifiką, vertintina, jog minėtuose įstatymuose vartojama sąvoka „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ apima tiek atliekų tvarkytojų išrašomus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, tiek organizacijų išrašomus patvirtinimus, kaip juos supranta pareiškėjas. Kiek tai susiję su Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje nustatytos lengvatos taikymu, pabrėžtina, jog toks šių sąvokų aiškinimas iš esmės leidžia užtikrinti, kad visi gamintojai ir importuotojai, t. y. tiek tvarkantys atliekas individualiai, tiek kolektyviai, šiuo aspektu (mokesčio lengvatos) būtų vertinami vienodai. Be to, nurodytas vertinamų sąvokų aiškinimas užtikrina įstatymų leidėjo nustatyto analizuojamų teisinių santykių reguliavimo nuoseklumą (neprieštaringumą) ir vidinę darną (vientisumą).

12630.

127Tuo tarpu pareiškėjas, nagrinėjamai bylai aktualių įstatymų nuostatų kontekste pateikdamas savo „įrodančių dokumentų“ ir „patvirtinimų“ sąvokų ir jų turinio apibrėžimus bei teigdamas, jog atsakovas neturėjo kompetencijos nustatyti „patvirtinimų“ išdavimo, pripažinimo neteisėtai išduotais (negaliojančiais), panaikinimo tvarką ir reglamentuoti kitus su tuo susijusius klausimus, apsiriboja išimtinai tik Atliekų tvarkymo įstatymo 3431 straipsnio 1–3 dalių lingvistine formuluote, tačiau visiškai nepasisako dėl pačios įstatyminės sąvokos „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ turinio, t. y., teikdamas argumentus, akivaizdžiai nevertino ir nepasisakė dėl aktualių šio ir kitų įstatymų nuostatų. Toks minėtų įstatymų nuostatų vertinimas (aiškinimas) ir tokiu aiškinimu pagrįstas jų taikymas, neatliekant sisteminio šių sąvokų turinio vertinimo nagrinėjamai bylai aktualių teisės aktų nuostatų visumos kontekste, būtų nelogiškas, prieštarautų protingumo kriterijui, neatitiktų sisteminio aiškinimo ir akivaizdžiai būtų nesuderinamas su kitomis nurodytų įstatymų nuostatomis. Tai, be kita ko, neatitiktų pačios atliekų tvarkymo sistemos paskirties ir logikos, iš esmės galėtų lemti skirtingą individualiai ir kolektyviai atliekas tvarkančių gamintojų ir importuotojų vertinimą, paneigtų vieną iš įstatymų leidėjo nustatyto teisinio reguliavimo tikslų – išvengti atliekų neigiamo poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai, kadangi nebūtų užtikrinamas veiksmingas atliekų tvarkymo sistemos funkcionavimas.

12831.

129Nors iš Aprašo nuostatų, jas vertinant lingvistiškai, iš esmės galima išskirti „patvirtinimo“ sąvoką, kaip tam tikros formos būtent licencijuotos organizacijos išduodamą dokumentą, toks išskyrimas būtų pagrįstas išimtinai tik Aprašo nuostatų, detalizuojančių Atliekų tvarkymo įstatymo, Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo bei Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nuostatas, kontekste ir visiškai nereiškia, kad įstatymų leidėjas iš nurodytuose įstatymuose vartojamos „atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“ sąvokos (plačiąja prasme), t. y. „dokumentų, patvirtinančių <...> atliekų sutvarkymą“, eliminavo organizacijų išrašomus patvirtinimus. Minėtuose įstatymuose vartojama sąvoka „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ šiuo atveju negali būti tapatinama su sąvoka „įrodantys dokumentai“, kaip ją supranta pareiškėjas (t. y. tik kaip atliekų tvarkytojų išrašomi dokumentai). Pacituotų įstatymų prasme šios sąvokos nėra tapačios, kadangi jų prasmė (turinys) ir paskirtis yra skirtingi, o iš dalies vienodų žodžių junginių vartojimas įstatyminėse ir pareiškėjo pateikiamose sąvokose jų nedaro tapačiomis. Todėl pareiškėjas nepagrįstai minėtų įstatymų prasme, vertinant atsakovo kompetenciją reglamentuoti su atliekų sutvarkymą įrodančiais dokumentais (plačiąja prasme) susijusius klausimus, pareiškime dirbtinai (mechaniškai) atriboja sąvokas „įrodantys dokumentai“ ir „patvirtinimai“, visiškai neatsižvelgdamas į jų esmę ir prasmę.

13032.

131Taigi, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, licencijuotų organizacijų gamintojams ir importuotojams išrašomi patvirtinimai, kurie išimtinai grindžiami būtent atliekų tvarkytojų išrašytais atliekų sutvarkymą įrodančiais dokumentais, savo turiniu ir esme laikytini vienais iš „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“, kaip ši sąvoka apibrėžta Atliekų tvarkymo įstatyme bei Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme. Nors atliekų tvarkytojų išrašyti atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai ir licencijuotų organizacijų išrašyti patvirtinimai formaliai (t. y. formos prasme) gali būti laikomi skirtingais dokumentais, tačiau savo turiniu ir esme šie dokumentai yra itin tampriai susiję – jie skirti patvirtinti atliekų sutvarkymą. Kitaip tariant, licencijuotų organizacijų išrašomi patvirtinimai, kuriais yra tik paskirstomi atliekų tvarkytojų išrašyti atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai, laikytini išvestiniais iš pastarųjų, kadangi patys savaime be pirminių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų egzistuoti negalėtų.

13233.

133Todėl pareiškėjas klaidingai teigia, jog licencijuotos organizacijos gamintojams ir importuotojams išduodami patvirtinimai apskritai nebuvo reglamentuoti jokiame teisės akte iki pat 2017 m. vasario 15 d., kai įsigaliojo Aprašo pakeitimai. Šiuo aspektu papildomai akcentuotina, kad, pavyzdžiui, jau originalios Aprašo redakcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359 ir įsigaliojusios nuo 2013 m. gegužės 24 d., 2.2 punktas numatė, kad šiuo Aprašu, be kita ko, turi vadovautis gamintojų ir (ar) importuotojų licencijuotos organizacijos, kurios savo nariams ir pavedimų davėjams paskirsto dokumentus išrašydamos Aprašo priede nustatytos formos patvirtinimą apie apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą. Atitinkamai Aprašo 3 punkte buvo įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad „patvirtinimai turi būti pagrįsti galiojančiais dokumentais“, ir ši nuostata nuo pat Aprašo patvirtinimo iki šiol išliko nepakitusi.

13434.

135Išdėstytų argumentų kontekste atkreiptinas dėmesys, kad pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 30 dalį gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai – Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti dokumentai, patvirtinantys gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą. Minėta, kad iš esmės identiškai Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje apibrėžiami pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai – Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti dokumentai, patvirtinantys susidariusių pakuočių atliekų sutvarkymą. Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 13 straipsnis numato, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija nustato pakuočių ir pakuočių atliekų surinkimo, perdirbimo ir kitokio naudojimo užduotis, priima teisės aktus, nustatančius ribinius leistinus kenksmingų medžiagų kiekius pakuotėse ir jų kontrolės tvarką, pakuočių ženklinimo bei pakuočių ir pakuočių atliekų apskaitos tvarką, daugkartinių pakuočių, už kurias privaloma imti užstatą, sąrašą, užstato už daugkartines pakuotes sistemos įgyvendinimo tvarką, ir kitus šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Remiantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi, norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį. Atitinkamai to paties įstatymo 12 straipsnis numato, kad „Vyriausybė ar jos įgaliota institucija <...> parengia ir patvirtina šiam įstatymui įgyvendinti būtinus teisės aktus“.

13635.

137Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vykdydama įstatymų leidėjo pavedimus, priėmė 2002 m. spalio 29 d. nutarimą Nr. 1691 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymą“ (2012 m. birželio 27 d. nutarimo Nr. 775 redakcija), kurio 1.8.5 punktu įgaliojo Aplinkos ministeriją nustatyti dokumentus, patvirtinančius gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą. Šiame nutarime eksplicitiškai nurodyta, jog jis priimtas, be kita ko, vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 30 dalimi, kurioje, kaip minėta, įtvirtintas gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų apibrėžimas, pagal šiame sprendime pateiktą išaiškinimą apimantis ir licencijuotų organizacijų išrašomus patvirtinimus.

13836.

139Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad įstatymų leidėjas pacituotomis teisės aktų nuostatomis įtvirtindamas Vyriausybės kompetenciją įgalioti atitinkamą instituciją (šiuo konkrečiu atveju – Aplinkos ministeriją) nustatyti visus dokumentus, patvirtinančius gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą (plačiąja prasme), inter alia suteikė įgaliojimus reglamentuoti ir licencijuotų organizacijų išrašomus „patvirtinimus“, kaip juos supranta pareiškėjas. Atitinkamai Aplinkos ministerijai, be kita ko, įgyvendinant šiuos Vyriausybės nutarimu jai suteiktus įgaliojimus ir buvo patvirtintas ginčo norminis administracinis aktas – Aprašas.

140VII.

14137.

142Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju Aprašo 53 ir 54 punktų teisėtumą pareiškėjas kvestionuoja juos tiesiogiai ir išimtinai siedamas su gamintojų ir importuotojų teise (galimybe) pasinaudoti Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje numatyta mokesčio lengvata, argumentuodamas tuo, jog prašomuose ištirti Aprašo punktuose faktiškai yra įtvirtintas naujas (savarankiškas) gamintojų ir importuotojų pareigos mokėti mokestį už aplinkos teršimą atsiradimo (šio mokesčio lengvatos panaikinimo) pagrindas, t. y. nurodytų nuostatų teisėtumas iš esmės kvestionuojamas išimtinai mokestinių teisinių santykių kontekste. Pasak pareiškėjo, atsižvelgiant į „patvirtinimų“ pripažinimo negaliojančiais pasekmes (gamintojai ir importuotojai netenka teisės į mokestinę lengvatą), nurodyti klausimai turi būti nustatyti tik Seimo ir tik įstatymu, todėl aplinkos ministras neturėjo kompetencijos šiuos klausimus reglamentuoti poįstatyminiu aktu.

14338.

144Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 2 dalis numato, jog Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas nustato mokestį už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis. Atitinkamai visus esminius mokesčio už aplinkos teršimą elementus reglamentuoja būtent Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas. Šis įstatymas nustato fizinių ir juridinių asmenų, vykdančių ūkinę veiklą Lietuvoje, taip pat Lietuvos Respublikoje įregistruotų užsienio juridinių asmenų ir kitų organizacijų atstovybių bei filialų mokesčio už aplinkos teršimą mokėjimo tvarką ir kontrolę (MUATĮ 1 str. 1 d.).

14539.

146Pagal Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 3 straipsnio 3 punktą šio mokesčio objektas, be kita ko, yra pripildyta pakuotė, nurodyta šio įstatymo 4 priedėlyje. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad mokestį už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis moka gaminių gamintojai ir importuotojai. Šiame įstatyme, be kita ko, įtvirtintos ir nurodyto mokesčio lengvatos (5 str.), apmokestinimo ir tarifų nustatymo tvarka (6 str.), mokestinis laikotarpis (7 str.), reglamentuojami kiti su šiuo mokesčiu susiję klausimai.

14740.

148Remiantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 4 dalimi, mokestis už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis mokamas pagal faktiškai per mokestinį laikotarpį tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį. To paties įstatymo 5 straipsnio, nustatančio šio mokesčio lengvatas, 6 dalis numato, kad gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį.

14941.

150Taigi akivaizdu, kad pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą kyla būtent iš minėto įstatymo normų, o ne iš Aprašo nuostatų. Nurodytų Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nuostatų kontekste pažymėtina, kad pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą konkrečiai pakuočių atliekomis kyla dėl apmokestinamųjų pakuočių išleidimo į rinką, o pagrindas taikyti šio mokesčio lengvatą gamintojams ir (ar) importuotojams yra tokių atliekų sutvarkymas, t. y. įstatymų leidėjas šią lengvatą sieja būtent su atitinkamo kiekio pakuočių atliekų sutvarkymu. Tai iš esmės patvirtina ir atsakovo atstovės paaiškinimai teismo posėdžio metu, kad sprendžiant dėl gamintojų ir importuotojų apmokestinimo mokesčiu už aplinkos teršimą yra analizuojama visa turima informacija ir vertinama, ar gamintojai ir importuotojai gali įrodyti (pagrįsti), kad atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas.

15142.

152Atkreiptinas dėmesys, kad Aprašas nustato reikalavimus gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantiems dokumentams, šių dokumentų išrašymo, jų teisėtumo kontrolės tvarką (Aprašo 1 p.), o konkrečiai Aprašo 53 ir 54 punktai nustato, kada gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai ir patvirtinimai laikomi išrašytais neteisėtai, taip pat subjektą, įgaliotą priimti sprendimus dėl tokių dokumentų ir patvirtinimų pripažinimo negaliojančiais. Šiose norminio administracinio akto nuostatose, kurių teisėtumą prašo ištirti pareiškėjas, nėra jokių su apmokestinimu mokesčiu už aplinkos teršimą tiesiogiai susijusių taisyklių. Kitaip tariant, Aprašo 53 ir 54 punktų neteisėtumą nurodytu aspektu pareiškėjas sieja su reguliavimu, kuris nėra nustatytas tikrinamose normose. Nors minėtos Aprašo normos netiesiogiai tam tikru aspektu vis dėlto yra susijusios su mokesčiu už aplinkos teršimą, pati pareiga gamintojams ir importuotojams mokėti šį mokestį bei kiti esminiai apmokestinimo šiuo mokesčiu teisinio reglamentavimo klausimai, įskaitant šio mokesčio lengvatas, kaip minėta, yra aiškiai ir nedviprasmiškai eksplicitiškai įtvirtinti įstatyme.

15343.

154Šiame kontekste išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad bylose dėl norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo turi egzistuoti aukštesnės galios teisės akto, kuriam galbūt prieštarauja norminis administracinis aktas, sąsajumas su prašomu patikrinti norminiu administraciniu aktu, t. y. turi sutapti teisiniai santykiai, kurie yra reglamentuojami tikrinamu (prašomu) patikrinti norminiu administraciniu aktu (jo dalimi), ir teisiniai santykiai, kuriuos reguliuoja atitinkamas aukštesnės teisinės galios teisės aktas (jo dalis).

15544.

156Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas ištirti Aprašo 53 ir 54 punktų atitiktį Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, 31 straipsnio 2 daliai ir iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantiems teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo bei teisinio saugumo principams, taip pat bendrajam teisiniam principui nulla poena sine culpa (lot. nėra bausmės be kaltės), minėtas Aprašo nuostatas, kaip minėta, sieja išimtinai su aplinkybe, kad juose, pasak pareiškėjo, faktiškai yra įtvirtintas naujas (savarankiškas) gamintojų ir importuotojų pareigos mokėti mokestį už aplinkos teršimą atsiradimo (šio mokesčio lengvatos panaikinimo) pagrindas. Tačiau iš tiesų pareiškėjo nurodomais aspektais šiuose Aprašo punktuose nėra nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kurį jis teigia esant nustatytu ir iš kurio kildina šių norminio administracinio akto nuostatų neteisėtumą (toks reguliavimas nustatytas kitomis – būtent Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo – nuostatomis, kurios nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas). Kitaip tariant, pareiškėjo prašomos ištirti Aprašo normos pačios savaime gamintojams ir importuotojams tiesiogiai nesukelia pareiškėjo nurodomų materialinių teisinių pasekmių, t. y. jomis reglamentuojami kiti (ne mokestiniai) teisiniai santykiai.

15745.

158Šiuo aspektu pabrėžtina, kad tais atvejais, kai pareiškėjo ginčijamoje teisės akto nuostatoje iš tiesų nėra nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kurį jis teigia esant nustatytą ir kurio atitiktį aukštesnės galios teisės aktui prašo ištirti, laikytina, kad prašyme nėra tyrimo dalyko. Tokie prašymai Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme inter alia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas, ABTĮ) II skyriaus Pirmajame skirsnyje reglamentuojama pareiškimų (prašymų) ištirti norminių administracinių teisės aktų teisėtumą tvarka nenagrinėjami ir byla nutraukiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-21-438/2017; išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-8-662/2018; išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-23-556/2018; išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-17-756/2018).

159VIII.

16046.

161Išplėstinė teisėjų kolegija papildomai akcentuoja, kad tiriant norminio administracinio akto teisėtumą, nėra sprendžiamas pažeistų subjektinių teisių gynimo klausimas, o tik siekiama išsiaiškinti, ar norminis administracinis aktas neprieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Taigi bylų dėl norminių administracinių aktų nagrinėjimo proceso paskirtis yra ne pažeistų subjektinių teisių apsauga, o abstrakti viešojo administravimo subjektų veiklos, priimant norminius administracinius aktus, teisėtumo kontrolė. Dėl šios priežasties administracinių teismų kompetencija nagrinėjant bylas dėl norminių administracinių aktų teisėtumo yra aiškiai apibrėžta įstatyme ir plečiamai neaiškintina (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1285/2010; 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-223/2012; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1819/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pareiškime išdėstyti ir teismo posėdyje pareiškėjo bei jo atstovų išsakyti argumentai dėl konkretiems gamintojams ir importuotojams galbūt kilsiančių ir (ar) kilusių mokestinių prievolių, pripažinus negaliojančiais atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, įskaitant ir licencijuotų organizacijų išduodamus patvirtinimus, šioje byloje nevertintini.

16247.

163Paminėtina ir tai, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog administracinis teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas laikosi pozicijos, jog valstybės ekonominės politikos turinio (inter alia prioritetų), priemonių bei metodų vertinimas (kad ir kas juos vertintų), taip pat ir pagrįstumo bei tikslingumo aspektu, net jeigu laikui bėgant paaiškėja, kad buvo ir geresnių jos pasirinktos ekonominės politikos alternatyvų (taigi ir tai, jog ši, anksčiau suformuota ir vykdyta, ekonominė politika pagrįstumo bei tikslingumo aspektu pagrįstai vertintina neigiamai), savaime negali būti dingstis kvestionuoti tą (anksčiau suformuotą ir vykdytą) ekonominę politiką atitikusio ūkinės veiklos teisinio reguliavimo atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai (taip pat ir Konstituciniame Teisme inicijuojant konstitucinės justicijos bylas), nebent tas teisinis reguliavimas jau jį nustatant teisės aktuose būtų akivaizdžiai priešingas tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigtų Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2015 m. birželio 11 d., 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimus). Dėl šios priežasties Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neturi įgaliojimų norminio administracinio akto teisėtumo patikros būdu vertinti, ar prašomų ištirti Aprašo 53 ir 54 punktų priėmimas (ginčijamo teisinio reguliavimo nustatymas juose) yra pagrįsta ir teisinga politinės valios įgyvendinimo priemonė, todėl pareiškime nurodytos ir pareiškėjo atstovų teismo posėdžio metu išsakytos abejonės dėl galbūt nekokybiško nustatyto teisinio reguliavimo, t. y. išdėstyta pozicija, kad teisės aktų leidėjas galėjo galbūt geriau sureguliuoti aptariamus teisinius santykius, taip pat nevertintini.

16448.

165Nors iš pareiškėjo bei jo atstovų teismo posėdžio metu išsakytų argumentų būtų galima daryti prielaidą, kad Aprašo 53 ir 54 punktų teisėtumu, be kita ko, abejojama dar ir dėl to, jog atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai (plačiąja prasme) tam tikrais atvejais gali būti pripažinti negaliojančiais tik dėl formalių tokių dokumentų išrašymo tvarkos pažeidimų, visiškai nevertinant, ar pačios atliekos, kurioms šie dokumentai išrašyti, realiai yra sutvarkytos, šioje byloje Aprašo nuostatos, reglamentuojančios minėtų dokumentų išrašymo tvarką, nėra kvestionuojamos, o teismas, kaip minėta, nagrinėdamas su individualia byla nesusijusį pareiškimą (prašymą), neturi teisės savo iniciatyva keisti norminės administracinės bylos nagrinėjimo ribų (dalyko). Todėl išplėstinė teisėjų kolegija šiuo aspektu plačiau nepasisako.

166IX.

16749.

168Remdamasi šiame sprendime išdėstytais motyvais ir pateiktais išaiškinimais, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek, kiek tai susiję su atsakovo kompetencija reglamentuoti pareiškėjo nurodomus teisinius santykius dėl licencijuotų organizacijų išrašomų patvirtinimų pripažinimo negaliojančiais, Aprašo 53 ir 54 punktai neprieštarauja VAĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui, taip pat konstituciniam teisinės valstybės principui, be kita ko, suponuojančiam teisės aktų hierarchiją.

16950.

170Tuo tarpu nagrinėjamos norminės administracinės bylos dalis dėl Aprašo 53 ir 54 punktų teisėtumo ta apimtimi, kiek, pasak pareiškėjo, juose yra įtvirtintas naujas (savarankiškas) gamintojų ir importuotojų pareigos mokėti mokestį už aplinkos teršimą atsiradimo (šio mokesčio lengvatos panaikinimo) pagrindas, nutrauktina nesant tyrimo dalyko (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 1 p., 116 str. 1 d.).

171Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktu, 116 straipsnio 1 dalimi, 117 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija

Nutarė

172Pripažinti, kad Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359 (išdėstytas nauja redakcija 2017 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. D1-833), 53 punktas (2018 m. lapkričio 20 d. įsakymo Nr. D1-971 redakcija) ir 54 punktas (2018 m. lapkričio 20 d. įsakymo Nr. D1-971 redakcija) tiek, kiek tai susiję su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos kompetencija reglamentuoti licencijuotų gamintojų ir importuotojų organizacijų išrašomų patvirtinimų apie pakuočių atliekų sutvarkymą pripažinimo negaliojančiais klausimus, neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktui (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-283 redakcija) ir iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančiam teisės aktų hierarchijos principui.

173Likusią norminės administracinės bylos dalį nutraukti.

174Sprendimas neskundžiamas.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija,... 2. sekretoriaujant Nijolei Pašvenskienei,... 3. dalyvaujant pareiškėjui Lietuvos Respublikos Seimo nariui S. G.,... 4. pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario S. G. atstovams advokatams... 5. atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovei G. I.,... 6. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo norminę... 7. Išplėstinė teisėjų kolegija... 8. I.... 9. 1.... 10. Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) narys S. G. (toliau – ir... 11. 2.... 12. Pareiškimas grindžiamas šiais argumentais:... 13. 2.1.... 14. Pagal Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo... 15. 2.2.... 16. Remiantis PPATĮ 7 straipsnio 3 dalimi, gamintojai ir importuotojai privalo... 17. 2.3.... 18. Įrodančių dokumentų išdavimo / išrašymo reikalavimai detaliai... 19. 2.4.... 20. Pasak pareiškėjo, atsižvelgiant į tai, kad patvirtinimus pripažinus... 21. 2.5.... 22. Be to, pareiškėjo teigimu, pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą... 23. 2.6.... 24. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą gamintojai ir importuotojai Lietuvoje... 25. 2.7.... 26. Teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai,... 27. 2.8.... 28. Pagal Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalį asmuo, kaltinamas padaręs... 29. 2.9.... 30. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte yra įtvirtintas... 31. II... 32. .... 33. 3.... 34. Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau – ir Aplinkos... 35. 4.... 36. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:... 37. 4.1.... 38. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakyme Nr.... 39. 4.2.... 40. Šiuo aspektu atsakovas atkreipia dėmesį, kad Aprašo 5 punktas numato, jog... 41. 4.3.... 42. Pagal Aprašo 2 punktą šiuo Aprašu turi vadovautis atliekų tvarkytojai,... 43. 4.4.... 44. Pagal Aprašo 3 punktą patvirtinimai turi būti pagrįsti galiojančiais... 45. 4.5.... 46. Atliekų tvarkymo įstatymo 3425 straipsnio (nuo 2019 m. sausio 1 d. – 3431... 47. 4.6.... 48. Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 2 dalis numato, kad MUATĮ nustato... 49. 4.7.... 50. MUATĮ 5 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad gamintojai ir importuotojai... 51. 4.8.... 52. Taigi, pasak atsakovo, mokesčio už aplinkos teršimą atsiradimo pagrindai,... 53. 4.9.... 54. Įvertinus Aprašo 53 ir 54 punktų turinį, nėra pagrindo teigti, jog šiomis... 55. 4.10.... 56. Atsakovas pažymi, kad, vadovaujantis gamintojo atsakomybės principu, gaminių... 57. 4.11.... 58. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad organizacijas steigia ir valdo gamintojai ir... 59. III.... 60. 5.... 61. Rengiantis nagrinėti bylą buvo gauta Aplinkos apsaugos departamento prie... 62. 5.1.... 63. Mokesčio lengvatą (įvykdžius Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar)... 64. 5.2.... 65. Tais atvejais, kai atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai išrašomi... 66. 5.3.... 67. Toks reglamentavimas ir organizacijos išduotų patvirtinimų vertinimas... 68. 5.4.... 69. Tuo pačiu nuo 2017 m. vasario 15 d. buvo pakeistas ir Aprašo 56 punktas,... 70. 5.5.... 71. Taigi, atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo... 72. 5.6.... 73. Mokestį už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis moka... 74. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja:... 75. IV.... 76. 6.... 77. Lietuvos Respublikos Seimo narys pareiškimu prašo atlikti tyrimą dėl... 78. 7.... 79. Pareiškėjas prašo ištirti nurodytų nuostatų atitiktį Konstitucijos 67... 80. 8.... 81. Pareiškėjo kreipimosi metu galiojo Aprašo 53 punkto redakcija, išdėstyta... 82. V.... 83. 9.... 84. Prašomas ištirti Aprašo 53 punktas (2018 m. lapkričio 20 d. įsakymo Nr.... 85. 10.... 86. Prašomas ištirti Aprašo 54 punktas (2018 m. lapkričio 20 d. įsakymo Nr.... 87. 11.... 88. Šiame kontekste pabrėžtina, kad būtent pareiškėjai, teikdami pareiškimą... 89. 12.... 90. Šių proceso taisyklių dėl norminės administracinės bylos, iškeltos pagal... 91. VI.... 92. 13.... 93. Visų pirma, prašydamas ištirti nurodytų Aprašo nuostatų teisėtumą,... 94. 14.... 95. Taigi šiuo atveju pirmiausia svarbu nustatyti, ar pareiškėjo nagrinėjamai... 96. 15.... 97. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad „gaminių ir (ar) pakuočių... 98. 16.... 99. Kadangi nurodytos sąvokos yra specialiosios Atliekų tvarkymo įstatyme bei... 100. 17.... 101. Šiame kontekste pažymėtina, kad tiek pagal Atliekų tvarkymo įstatymo, tiek... 102. 18.... 103. Svarbu paminėti ir tai, kad pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 1 straipsnio 1... 104. 19.... 105. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra pažymėta, kad pagal Konstituciją,... 106. 20.... 107. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Europos Bendrijos steigimo... 108. 21.... 109. Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalį atliekų tvarkymo... 110. 22.... 111. Atliekų tvarkymo įstatymu inter alia (lot. be kita ko) yra įgyvendinama... 112. 23.... 113. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas 1994 m. gruodžio 20 d.... 114. 24.... 115. Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio, kuriame įtvirtintas minėtas... 116. 25.... 117. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas nustato fizinių ir juridinių... 118. 26.... 119. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad... 120. 27.... 121. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, apibendrindamas šiose ir kitose... 122. 28.... 123. Remiantis pacituotomis įstatymų nuostatomis, mokesčio už aplinkos teršimą... 124. 29.... 125. Kaip minėta, nurodytuose nagrinėjamai bylai aktualius teisinius santykius... 126. 30.... 127. Tuo tarpu pareiškėjas, nagrinėjamai bylai aktualių įstatymų nuostatų... 128. 31.... 129. Nors iš Aprašo nuostatų, jas vertinant lingvistiškai, iš esmės galima... 130. 32.... 131. Taigi, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, licencijuotų... 132. 33.... 133. Todėl pareiškėjas klaidingai teigia, jog licencijuotos organizacijos... 134. 34.... 135. Išdėstytų argumentų kontekste atkreiptinas dėmesys, kad pagal Atliekų... 136. 35.... 137. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vykdydama įstatymų leidėjo pavedimus,... 138. 36.... 139. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad įstatymų leidėjas... 140. VII.... 141. 37.... 142. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju Aprašo 53 ir 54 punktų teisėtumą... 143. 38.... 144. Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, kad Atliekų tvarkymo... 145. 39.... 146. Pagal Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 3 straipsnio 3 punktą šio... 147. 40.... 148. Remiantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 4 dalimi,... 149. 41.... 150. Taigi akivaizdu, kad pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą kyla... 151. 42.... 152. Atkreiptinas dėmesys, kad Aprašas nustato reikalavimus gaminių ir (ar)... 153. 43.... 154. Šiame kontekste išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad bylose dėl... 155. 44.... 156. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas ištirti Aprašo 53 ir 54... 157. 45.... 158. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad tais atvejais, kai pareiškėjo ginčijamoje... 159. VIII.... 160. 46.... 161. Išplėstinė teisėjų kolegija papildomai akcentuoja, kad tiriant norminio... 162. 47.... 163. Paminėtina ir tai, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio... 164. 48.... 165. Nors iš pareiškėjo bei jo atstovų teismo posėdžio metu išsakytų... 166. IX.... 167. 49.... 168. Remdamasi šiame sprendime išdėstytais motyvais ir pateiktais... 169. 50.... 170. Tuo tarpu nagrinėjamos norminės administracinės bylos dalis dėl Aprašo 53... 171. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 172. Pripažinti, kad Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių... 173. Likusią norminės administracinės bylos dalį nutraukti.... 174. Sprendimas neskundžiamas....