Byla 2A-387-622/2011
Dėl draudimo išmokos priteisimo

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkas Audrius Saulėnas, kolegijos teisėjai Irma Čuchraj, Rimvida Zubernienė, sekretoriaujant Monikai Pociūtei, dalyvaujant atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ atstovui Giedriui Tunkevičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. B. ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“, tretiesiems asmenims G. K., L. P. dėl draudimo išmokos priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3ieškovė kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 13 100 Lt draudimo išmoką už apgadintą automobilį bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2008-06-18 apie 14.10 val. Bijūnų g. ties namu Nr. 8, Klaipėda, įvyko autoįvykis, kurio metu apgadintas jai priklausantis automobilis MB E 290, valst. Nr. ( - ) Įvykio dieną ieškovo automobilį vairavo tretysis asmuo L. P., o automobilį Mazda 323, valst. Nr. ( - ) vairavo G. K., kuris pripažino savo kaltę. Automobilis Mazda buvo apdraustas AB „Lietuvos draudimas“, visi su įvykiu susiję dokumentai buvo pateikti kalto asmens draudimo kompanijai, kuri atsisakė išmokėti pinigus, nes mano, kad žala atsirado ne dėl šio įvykio. Teigė, kad atsakovas nepagrįstai atsisako mokėti išmoką, todėl prašė priteisti jai padarytą žalą.

4Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2010-09-30 sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Priteisė ieškovei J. B. 13 100 Lt draudimo išmoką ir 393 Lt žyminį mokestį iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“. Teismas nustatė, kad 2008-06-18 Birutės g. ties namu Nr. 8, Klaipėda, įvyko autoįvykis, kurio metu susidūrė automobilis MB E 290, valst. Nr. ( - ) priklausantis ieškovei, vairuojamas L. P. ir Mazda 323, valst. Nr. ( - ), vairuojamas G. K.. Dėl įvykio pagal atsakovo padarytą paskaičiavimą, ieškovei padaryta 12 846 Lt dydžio žala. Atsakovas rėmėsi 2008-08-13 eksperto išvada, kuri teigia, kad automobilių Mazda 323 ir MB E 290 sugadinimai tarpusavyje nėra suderinami ir buvo padaryti ne eismo dalyvių nurodomomis aplinkybėmis, bet kitomis aplinkybėmis, todėl 2008-08-13 atsisakė mokėti išmoką. Teismas padarė išvadą, kad byloje yra pateikti įrodymai, kad ieškovės turtui dėl autoįvykio padaryta žala. Asmens, dėl kurio veiksmų atsirado ši žala, civilinė atsakomybė buvo apdrausta, todėl atsakovas turėtų atlyginti ieškovo patirtus nuostolius. Įvertinęs posėdžio metu Mazda vairuotojo duotus parodymus, eismo dalyvių rašytinius paaiškinimus, kad automobilis Mazda važiavo iš šalutinės gatvės, o automobilis MB E 290 stovėjo arba judėjo sankryžos link nedideliu greičiu, taip pat tai, kad schemą braižė patys įvykio dalyviai, kurie, akivaizdu, buvo susijaudinę, įvykius fiksavo apytikriai, nurodyta eksperto išvada negali būti laikoma pagrįsta, nes yra paremta prielaidomis dėl atsiradusių sugadinimų ir formuojama pagal įvykio dalyvių paaiškinimus, kurie iš esmės neprieštarauja nurodytoms aplinkybėms. Ekspertinėje pažymoje nėra įtikinamų motyvų, kodėl automobilių sugadinimai yra tarpusavyje nesuderinami, nes kontakto vieta apibrėžiama kaip galima, o šios vietos neidentifikavus teigti, kad MB E 290 neturi tokių detalių, kurios galėtų suformuoti automobilio Mazda sugadinimus nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismas laikė, kad atsakovo struktūroje dirbančio eksperto išvados nepaneigia paties įvykio, todėl nepanaikina jo prievolės atlyginti ieškovei žalą išmokant išmoką, kuri atsirado dėl apdraustos civilinės atsakomybės.

5Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-09-30 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodė, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ginčo esmę. Esminis ginčas tarp šalių kilo dėl to, ar automobilis MB E 290 (v/n ( - ) yra sugadintas būtent trečiųjų asmenų nurodytomis aplinkybėmis ir ar visi šio automobilio sugadinimai yra padaryti jų tarpusavio kontakto metu. Teismas netinkamai vertino autotechninio ekspertinio tyrimo išvadas, kurių esmė yra ta, kad ginčo automobiliai buvo sugadinti kitomis aplinkybėmis nei nurodė autoįvykio dalyviai.

6Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

7Apeliacinis skundas atmestinas.

8Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas pasisakys tik dėl tos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo dalies, dėl kurios yra paduotas apeliacinis skundas. Tarp šalių yra ginčas, ar pagrįstai atsakovas atsisakė išmokėti draudimo išmoką remdamasis ekspertinio tyrimo išvada.

9Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visumą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. I. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-177/2006; 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-398/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Liteksas“ ir kt. v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-427/2008; kt.). Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. UAB „Vilties vaistinė“, bylos Nr. 3K-3-171/2008).

10Nuo 2001 m. birželio 30 d. įsigaliojusiu Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu (nauja įstatymo redakcija - 2007 m. gegužės 17 d. Nr. X-1137) (toliau - TPVCAPDĮ) reglamentavus naują civilinės atsakomybės draudimo rūšį Lietuvoje buvo sukurta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sistema, kurios vienas iš pagrindinių tikslų yra eismo įvykių metu nukentėjusių asmenų turtinių teisių ir interesų apsauga. Šiuo tikslu, be bendrosiose draudimo santykius reglamentuojančiose teisės normose (CK ir Draudimo įstatyme) įtvirtintų draudiko teisių ir pareigų, TPVCAPD įstatymas (15, 19 straipsniai ir kt.) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintos Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklės (toliau - Taisyklės) (TPVCAPDĮ 19 straipsnio 16 dalis) nustato papildomas civilinės atsakomybės draudiko pareigas, detalizuojant ir patį draudžiamojo įvykio aplinkybių tyrimo bei žalos nustatymo procesą. Siekdamas gauti draudimo išmoką nukentėjęs asmuo privalo pateikti civilinės atsakomybės draudikui pretenziją dėl eismo įvykio metu padarytos žalos bei turimus eismo įvykio ir žalos įrodymus, taip pat padėti nustatyti įvykio aplinkybes ir žalos dydį, laikytis draudiko nurodymų, jeigu jie buvo duoti, leisti draudikui ištirti per eismo įvykį padarytos žalos priežastis ir nustatyti jos dydį (TPVCAPDĮ 12 straipsnio 2 dalis). Įstatymas nenustato nukentėjusio asmens pareigos pateikti įrodymus, kad dėl padarytos žalos yra atsakingas kitas įvykyje dalyvavęs asmuo. Priešingai, civilinės atsakomybės draudikas privalo ištirti eismo įvykio metu padarytos žalos priežastis ir nustatyti žalą bei per 30 dienų (arba TPVCAPDĮ 19 straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju – per 3 mėnesius) nuo pretenzijos pateikimo dienos pateikti motyvuotą pasiūlymą dėl išmokos mokėjimo arba privalo pateikti pagristą atsakymą ir įrodymus, atleidžiančius nuo išmokos išmokėjimo ar suteikiančius teisę sumažinti išmoką (TPVCAPDĮ 19 straipsnio 3 dalis). Gavęs pretenziją, civilinės atsakomybės draudikas privalo atlikti eismo įvykio aplinkybių tyrimą ir gali atsisakyti mokėti draudimo išmoką tik tuo atveju, jeigu pateikia įrodymus, kad jo apdraustos transporto priemonės valdytojas nėra atsakingas už pretenziją pateikusiam asmeniui padarytą žalą. Nurodytas transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo santykių teisinis reguliavimas suponuoja ir atitinkamas procesines šalių įrodinėjimo pareigas nagrinėjant ginčą teisme (ž.r Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-01-25 nutartį civilinėje byloje pagal ieškovo AB ,,Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui UAB ,,BTA draudimas“ dėl eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo; tretieji asmenys – A. Š., B. M, civilinė byla Nr. 3K-3-3/2011). Atsisakydamas mokėti draudimo išmoką atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo, t. y. kad žala ieškovei buvo padaryta ne dėl atsakovo apdraustos transporto priemonės valdytojo veiksmų. Tokių aplinkybių atsakovas šioje byloje neįrodė. Pats atsakovas neginčija, kad automobiliai Mazda 323 (v/n ( - )) ir MB E 290 (v/n ( - ) patyrė autoįvykį ir buvo apgadinti. Atsakovas kelia klausimą, ar visi automobilio MB E 290 (v/n ( - ) sugadinimai yra minėto autoįvykio pasekmė. Tokiu atveju atsakovas turėjo įvardinti konkrečius sugadinimus, kurie, atsakovo nuomone, buvo padaryti anksčiau, bei pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Jei teismas tenkintų apeliacinį skundą ir atmestų ieškinį, gautųsi taip, jog esant atsakovo apdraustos transporto priemonės valdytojo atsakomybei, ieškovė negautų jokios draudimo išmokos. Eksperto išvada, kuria remiasi atsakovas, savaime nepaneigia fakto, kad avarija tarp minėtų automobilių buvo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tą aplinkybę, kad autoįvykio dalyviai galėjo netiksliai nubraižyti įvykio schemą. Tačiau tai nepaneigia, kad draudiminis įvykis buvo. Atsakovas neginčijo prašomo priteisti draudimo išmokos dydžio, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo draudiminio įvykio buvimą ir priteisė draudimo išmoką.

11Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialinės bei procesinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimo apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

12Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Nutarė

13Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai