Byla 2A-285-232/2012

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Liudos Uckienės, teisėjų Alvydo Barkausko, Dalios Višinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų L. B., J. S., V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą ieškinį atsakovams V. R., J. S., L. B., Nacionalinei žemės tarnybai, tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Vilniaus m. 1 notarų biurui, Vilniaus m. 8 notarų biurui dėl Vilniaus apskrities viršininko sprendimų dalių panaikinimo ir paveldėjimo teisės liudijimo ir dovanojimo sutarčių dalių pripažinimo negaliojančiomis bei restitucijos taikymo

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas:

4panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002-08-22 sprendimo Nr. 41-13263 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui V. S.‘‘ dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo V. S. grąžinant jam natūra 0,3838 ha valstybinės reikšmės miško plotą, patenkantį į ha žemės sklypą, esantį k., Vilniaus r. sav., kadastrinis Nr., unikalus Nr.;

5panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002-08-22 sprendimo Nr. 41-13264 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei V. R.‘‘ dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo V. R. grąžinant jai natūra 0,1862 ha valstybines reikšmės miško plotą, patenkanti į 8,97 ha žemės sklypą, esantį k.. Vilniaus r. sav., kadastrinis Nr., unikalus Nr.;

6pripažinti negaliojančia paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo Nr.RI-1464, išduoto Vilniaus 8-ojo notarų biuro notarės R. Š., dalį, kuriuo V. S. paveldėjo 0,3838 ha valstybinės reikšmės miško plotą, patenkantį į 8,97 ha žemės sklypą, esantį Akmenytės k., Vilniaus r. sav., kadastrinis Nr., unikalus Nr.;

7pripažinti negaliojančia 2008-12-23 dovanojimo sutarties, reg. Nr. R1-4768, patvirtintos Vilniaus 8-ojo notarų biuro notarės R. Š., dalį, kuria J. S. gavo ha valstybinės reikšmės miško žemės plotą, patenkantį į ha žemės sklypą, esantį Akmenytės k., Vilniaus r. sav., unikalus Nr.;

8pripažinti negaliojančia 2008-12-23 dovanojimo sutarties, patvirtintos Vilniaus 8-ojo notarų biuro notarės R. Š. dalį, kuria L. B. gavo 0, 1680 ha valstybinės reikšmės miško žemės plotą, patenkantį į 8,97 ha žemės sklypą, esantį k.,Vilniaus r. sav., kadastrinis Nr., unikalus Nr.;

9taikyti restituciją natūra įpareigojant J. S. grąžinti valstybei 0,2158 ha, L. B. grąžinti valstybei 0,1680 ha ir V. R. gražinti valstybei 0,1862 ha, viso 0,57 ha valstybinės reikšmės miško plotą, patenkantį į 8,97 ha žemės sklypą k., r. sav., k.v., unikalus Nr..

10Nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002-08-22 sprendimu Nr. 41-13263 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui V. S.‘‘ buvo atkurtos V. S. nuosavybės teisės į jam tenkančią buvusio savininko J. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdyto nekilnojamojo turto dalį - 11 ha žemės Didžiasalio ir Akmenytės kaimuose, sen., r., Vilniaus apsk. Šiuo sprendimu buvo nuspręsta V. S. atkurti nuosavybės teises į jam tenkančią nekilnojamo turto dalį - 7,79 ha žemės grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise su V. R. bendrą 2,60 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai, kurioje V. S. tenka 1,75 ha, V. R. – 0,85 ha ir bendrą 8,97 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai, kurioje V. S. tenka 6,04 ha, V. R. 2,93 ha. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002-08-22 sprendimu Nr. 41-13264 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žeme (mišką) kaimo vietovėje pilietei V. R.‘‘ buvo atkurtos V. R. nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio savininko J. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdyto nekilnojamojo turto dalį – 6,99 ha žemės Didžiasalio ir Akmenytės kaimuose, Nemėžio sen., Vilniaus r., Vilniaus apsk. Šiuo sprendimu buvo nuspręsta V. R. atkurti nuosavybės teises į jai tenkančią nekilnojamo turto dalį – 3,78 ha žemės grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise su V. S. bendrą 2,60 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai, kurioje V. S. tenka 1,75 ha, V. R. – 0,85 ha ir bendrą 8,97 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai, kurioje V. S. tenka 6,04 ha. V. R. 2,93 ha. Minėtas 8,97 ha dydžio žemės sklypas, kurio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis - miškų ūkio veikla yra Akmenytės k., Vilniaus raj. Nekilnojamojo turto registre VAVA sprendimo Nr. 41-13263 pagrindu buvo įregistruota V. S. nuosavybės teisė į 60400/89700 dalį minėto 8,97 ha miškų ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklypo, esančio Akmenytės k., Vilniaus r. sav. Taip pat 2006-08-17 Nekilnojamojo turto registre VAVA 2002-08-22 sprendimo Nr. 41-13264 pagrindu buvo įregistruota V. R. nuosavybės teisė į dalį minėto 8,97 ha miškų ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklypo, esančio Akmenytės km., Vilniaus r. sav., Nemėžio sen. Pagal LR Aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos 2010-03-20 raštą Nr. 521 ir prie jo pridėtą 2010-03-19 pažymą Nr. P1003-19927 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis, 2010-03-19 pažymą Nr. 19926 apie Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įregistruotų miškų taksacinius rodiklius, 2010-03-20 ištrauką Nr. P1003-19938 iš Vilniaus rajono savivaldybės Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos minėtame žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. 4162/0300:252, yra 0,57 ha valstybinės reikšmės miškų plotas. Iš minėtų Valstybinės miškų tarnybos 2010-03-20 rašto Nr. 521 ir 2010-03-20 ištraukos Nr. P1003-19938 iš Vilniaus rajono savivaldybės Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos matyti, kad į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr., patenkantys valstybines reikšmės miškų plotai į valstybinės reikšmės miškų plotus buvo įrašyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-10-23 nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo‘‘, o Vilniaus miškų urėdijos teritorijoje esantys miškai į valstybine miškų apskaitą įtraukti pagal 2000 m. inventorizacijos duomenis.

11Ieškovo teigimu VAVA 2002-08-22 sprendimais Nr. 41-13263 ir 41-13264 buvo pažeistos imperatyvios LR Konstitucijos 47 str., LR miškų įstatymo 4 str., LR žemės reformos įstatymo 14 str., LR žemes įstatymo 4 str., LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymo 6 str., 13 str. nuostatos. Dėl šios priežasties minėtų VAVA sprendimų dalys, kuriomis buvo grąžintas valstybinės reikšmės miškų plotas, naikintinos kaip neteisėtos ir prieštaraujančios aukštesnes galios teisės aktams. Panaikinus administracinį aktą turti būti panaikintos ir šio akto pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės. Atsižvelgiant į tai, negaliojančia pripažintina paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą dalis, kuria V. S. paveldėjo iš V. S. 0,3838 ha valstybinės reikšmės miško žemės, patenkančios į minėtą žemės sklypą. Taip pat pripažintinos negaliojančiomis 2008-12-23 dovanojimo sutarčių Nr. R l-4773 ir Rl-4768 dalys, kuriomis L. B. ir J. S. kartu su jom tenkančiomis atitinkamai 20000/89700 ir 25700/89700 dalimis minimo žemės sklypo, kartu gavo ir valstybinės reikšmes miško žemes. Taikytina restitucija. Kadangi nebuvo nustatyta kuriam savininkui priklauso kokia konkreti valstybinės reikšmes miško žemės dalis žemes sklype (kadastrinis Nr.), preziumuojama, kad V. S. ir V. R. tenkančios valstybinės reikšmės miško žemės dalys yra proporcingos jų turimoms dalims visame 8,97 ha ploto žemės sklype, t.y. iš 0,57 ha valstybines reikšmes miško žemės, V. S. priklausė 0,3838 ha valstybinės reikšmės miško žemes, o V. R. – 0,1862 ha valstybinės reikšmės miško žemės. Kadangi valstybinės reikšmės miškas yra iš civilinės apyvartos išimtas daiktas preziumuojama, kad 2006-10-09 mainų sutartimi buvo perleista žemės sklypo, kadastrinis Nr., dalis, kurioje nėra valstybinės reikšmės miško. Tokiu būdu pasikeitė tik V. S. ir V. R. turimos šio sklypo dalys, tačiau ne valstybinės reikšmės miško plotas jose, todėl mainų sutartis ar kuri nors jos dalis nėra pripažintina negaliojančia.

12 Atsakovas Nacionalinės žemės tarnyba atsiliepime (b.l. 59-62) su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog Vilniaus apskrities viršininko 2002-08-22 sprendimo Nr. 41-13264 priėmimo metu galiojusio LR miškų įstatymo (Žin., 2001, Nr. 35-1161) 4 straipsnio 4 dalies 6 punkte buvo nustatyta, kad valstybinės reikšmės miškai - tai miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams, išimtine teise priklausantys Lietuvos Respublikai. LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (Žin, 1997, Nr. 65-1558) 6 str. 2 d. nustatyta, kad miškas arba vandens telkinys grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus mišką ir vandens telkinius, pagal šio įstatymo 13 str. priskirtus valstybės išperkamiems. Šio įstatymo 13 str. l d. l p. nustatyta, kad miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 str. nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 str., jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Šių miškų ir vandens telkinių plotus tvirtina Vyriausybė.

13LR Vyriausybės 2007-12-19 nutarimo Nr. 1369 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų schemų rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo‘‘ 13.4 punkte nustatyta, kad valstybinės reikšmės miškų plotų schemos tikslinamos, kai apskričių viršininkai kreipiasi dėl valstybinės reikšmės miškų plotų schemų patikslinimo, pateikdami pagrindžiančius dokumentus apie valstybinės reikšmės miškams priskirtuose plotuose pageidaujamas grąžinti natūra turėtas nuosavybės teise miško valdas (išskyrus Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio l dalies 2-6 punktuose nustatytus atvejus). Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas žemės sklypas nepatenka į Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio l dalies 2-6 punktuose nustatytas išimtis ir į tai, kad žemės sklypas buvo grąžintas natūra, valstybinės reikšmės miškų plotų schemos turi būti tikslinamos išimant miško plotą, iš valstybinės reikšmės miškų plotų. Pažymėjo, jog Vilniaus apskrities viršininko 2002-08-22 sprendimo Nr. 41-13263 panaikinimas nesukels siekiamų teisinių pasekmių. Šiuo atveju nuosavybės teisės pretendentams V. S. ir V. R. jau atkurtos. Atkūrimo įstatymo l str. deklaruoja nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimą, bei atkūrimo tvarką ir sąlygas įvertinant susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius. Teismo sprendimu panaikinus Vilniaus apskrities viršininko 2002-05-22 sprendimą Nr. 41-13263, o po to patikslinus valstybinės reikšmės miškų schemas, vėl būtų vykdomas nuosavybės atkūrimas V. S. ir V. R. į šiuo metu ginčijamą miško plotą, todėl toks teismo sprendimas nepašalintų atitinkamų materialinių teisinių padarinių, neleistų apginti viešojo intereso, taip pat sukurtų nestabilumą susiformavusiuose teisiniuose santykiuose. Be to pareiškėjas, ginčydamas dalį žemės sklypo nenurodo konkrečios buvimo vietos, todėl skundo tenkinimo atveju sprendimo įvykdyti nebus galimybės. Pareiškėjas ginčydamas privačiam asmeniui priklausančio žemės sklypo nuosavybę, turėjo konkrečiai suformuluoti reikalavimus ir nurodyti tikslias ginčo objekto ribas. Atsižvelgiant į tai, kad nėra pagrindo naikinti ginčijamą Vilniaus apskrities viršininko sprendimą, nėra pagrindo pripažinti negaliojančiais paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo Nr. Rl-1464 dalį, 2008-12-23 dovanojimo sutarties, reg. Nr. Rl-4768, dalį, 2008-12-23 dovanojimo sutarties, reg. Nr. Rl-4773, dalį bei taikyti restituciją natūra.

14 Atsakovai V. R., J. S. ir L. B. su ieškiniu nesutiko, atsiliepime nurodė, kad Vilniaus apygardos prokuratūra, gindama viešąjį interesą, iš esmės pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos įstatymuose deklaruojamus principus: nuosavybės teisės neliečiamumo principą, civilinių santykių ir teisinio apibrėžtumo principą, teisės negaliojimo atgal principą, teisėtų lūkesčių, logiškumo, protingumo ir sąžiningumo principus, demokratinės valstybės ir teisės valstybės principus. Nurodė, jog žemės sklypas gražintas natūra buvusio savininko tėvo J. S. turėtoje vietoje, o nesuteiktas lygiaverčiu sklypu perkeliant iš kitos vietovės. Pažymėjo, jog ginčijami sprendimai buvo priimti, atsižvelgiant į 2000 m. patvirtintą Žemės reformos žemėtvarkos projektą. Ginčijamas žemės sklypas, į kurį, kaip teigia ieškovas, patenka valstybinės reikšmės miško plotas, buvo suformuotas būtent Žemės reformos žemėtvarkos projektu. Žemės reformos žemėtvarkos projektu buvo nustatytos ir ginčijamo žemės sklypo ribos, kurios buvo įregistruotos Nekilnojamojo turto kadastre. Žemės reformos žemėtvarkos projektas prieš tvirtinimą visada yra derinamas su kitomis institucijomis, todėl manytina, kad Vilniaus rajono Migūnų kadastro vietovės žemėtvarkos projektas, kuriame suprojektuotas ginčijamas sklypas, buvo derinamas ir su VĮ Vilniaus miškų urėdijos darbuotojais. Prokuratūros ginčijami Vilniaus apskrities viršininko sprendimai buvo priimti ankščiau, negu buvo sukurtas miškų valstybės kadastras ir kadastre įregistruoti valstybinės reikšmės miškų plotai. Ieškovo teiginys, kad Migūnų girininkijos 101 kvartalo 7 ir 11 sklypų plotas (0,57 ha) patenkantis į žemės sklypą Nr., VAVA 2002-08-22 d. sprendimų Nr. ir Nr. priėmimo metu buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 yra nepagrįstas tinkamais įrodymais, o tik Valstybinės miškų tarnybos 2010-03-19 išduotomis pažymomis Nr. 19926, Nr. ir ištrauka iš Vilniaus rajono savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemos Nr. P1003-19938. Atsakovų teigimu ieškinys pažeidžia civilinių santykių stabilumo ir teisinio apibrėžtumo principus. Tinkamai įregistravus Vilniaus apskrities viršininko 2002-08-22 sprendimus, V. S. ir V. R. tapo žemės savininkais ir laisvai, be jokių kliūčių ir apribojimų disponuodami savo nuosavybės teisėmis 2006-10-09 sudarė žemės sklypo mainų sutartį. 2006-11-06 mirus V. S., jo turtą paveldėjo sutuoktine V. S., kuri 2008-12-23 dovanojimo sutartimis padovanojo savo dukroms L. B. 20000/89700 dalį minėto žemės sklypo ir J. S. 25700/89700 dalį minėto žemės sklypo, kadastrinis Nr. 4162/0300:252. Sandorius tvirtinęs notaras patikrino sandorių teisėtumą, nustatė, kad nėra jokių apribojimų, ir pripažinęs, kad sandoriai sudaromi nepažeidžiant jokių teisės normų, sandorius patvirtino. Prokuratūros teiginiai, kad iš VĮ Vilniaus miškų urėdijos 2010-03-03 rašto Nr. 1-397 pareigūnams tapo žinoma apie tai, kad valstybinės reikšmės miškas yra grąžintas savininkams natūra, negali būti vertinami kaip pakankami sandoriams ginčyti. Ginti valstybės interesą, tuo pačiu pažeidžiant visos grupės asmenų teises ir interesus, įsigytus remiantis įstatymais ir nepažeidžiant įstatymų, teisės valstybėje yra netoleruotina. Ginčijamas sklypas jau 8 metus yra privačios nuosavybės teisės objektu. Atsakovų teigimu civilinių santykių stabilumo principas yra esminis ir turi būti apgintas.

15Vilniaus rajono apylinkės teismas 2011-01-31 sprendimu ieškinį tenkino, panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002-08-22 sprendimo Nr. 41-13263 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žeme (mišką) kaimo vietovėje piliečiui V. S.‘‘ dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo V. S. grąžinant jam natūra 0,3838 ha valstybinės reikšmės miško plotą, patenkantį į 8,97 ha žemės sklypą, esantį Akmenytes k., Vilniaus r. sav., kadastrinis Nr., unikalus Nr.; panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002-08-22 sprendimo Nr. 41-13264 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei V. R.‘‘ dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo V. R. a.k. ( - ) grąžinant jai natūra 0,1862 ha valstybines reikšmės miško plotą, patenkanti į 8,97 ha žemės sklypą, esanti Akmenytės k., Vilniaus r. sav., kadastrinis Nr., unikalus Nr.; pripažino negaliojančia paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo Nr. RI-1464, išduoto Vilniaus 8-ojo notarų biuro notarės R. Š., dalį, kuriuo V. S. paveldėjo 0,3838 ha valstybinės reikšmės miško plotą, patenkanti į 8,97 ha žemės sklypą, esanti Akmenytės k., Vilniaus r. sav., kadastrinis Nr., unikalus Nr.; pripažino negaliojančia 2008-12-23 dovanojimo sutarties, reg. Nr. R1-4768, patvirtintos Vilniaus 8-ojo notarų biuro notarės R. Š., dalį, kuria J. S. gavo 0,2158 ha valstybinės reikšmės miško žemės plotą, patenkantį į 8,97 ha žemės sklypą, esantį Akmenytės k., Vilniaus r. sav., kadastrinis Nr., unikalus Nr.; pripažino negaliojančia 2008-12-23 dovanojimo sutarties, reg. Nr. R1-4773, patvirtintos Vilniaus 8-ojo notarų biuro notarės R. Š. dalį, kuria L. B. gavo 0, 1680 ha valstybinės reikšmės miško žemės plotą, patenkanti į ha žemės sklypą, esantį Akmenytes k., Vilniaus r. sav., kadastrinis Nr., unikalus Nr.; įpareigoti J. S. grąžinti valstybei ha, L. B. grąžinti valstybei ha ir V. R. gražinti valstybei 0,1862 ha, viso 0,57 ha valstybinės reikšmės miško plotą, patenkantį į 8,97 ha žemės sklypą Akmenytės k., Vilniaus r. sav., kadastrinis Nr. Nemėžio k.v., unikalus Nr..

16Teismas nurodė, jog nustačius faktą, kad valstybės institucijos priimtas aktas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, neabejotinai yra viešasis interesas, kad šis pažeidimas būtų kuo greičiau pašalintas. Dėl to prokuroras, nustatęs valstybės institucijos veikloje neteisėtumo faktą, ne tik turi teisę, bet ir privalo į tokį faktą reaguoti įstatymo nustatytomis priemonėmis (LR Aukščiausiojo teismo 2006-03-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2006). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnis numato, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Analogiška nuostata įtvirtinta ir ginčijamo sprendimo bei pirkimo-pardavimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 d. 6 p. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (2001-12-11 redakcija, įsig. 2001-12-28) 14 str. l p. numatyta, kad miškai neprivatizuojami, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo ( 2001-08-03 redakcija, įsig. 2001-08-17) 4 str. 1 d. 3 p. numato, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso žemė, LR Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams, o to paties str. 2 d. numato, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti privačion nuosavybėn negalima. Teismas pažymėjo, kad minėtas teisinis reglamentavimas yra imperatyvus ir aiškus - piliečiai (asmenys) negali įgyti jokiu pagrindu nuosavybėn miško, kuris yra priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams. Įvertinęs šias įstatymų nuostatas, bei tai, kad kad ginčijamų sprendimų, bei sutarčių sudarymo metu ginčo sklype, buvo 0,57 ha valstybinės reikšmės miško žemės, V. S. ir V. R. tenkančios valstybinės reikšmės miško žemės dalys nustatytinos proporcingai jų turimoms dalims visame 8,97 ha ploto žemės sklype, laikant, kad V. S. tenka 0,3838 ha valstybinės reikšmės miško žemės, o V. R. -0,1862 ha valstybinės reikšmės miško žemės. Teismas ieškinį tenkino.

17Atsakovai L. B., J. S., V. R. apeliaciniu skundu prašė teismo 2011-01-31 sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Nurodė, jog ieškovas neįrodė, kad priimant ginčijamus administracinius aktus buvo pažeistas viešasis interesas. Sprendžiant ginčą teismas formaliai vertino vienus įrodymus, tuo pačiu visiškai nepasisakė dėl atsakovų pateiktų įrodymų. Teismas neįvertino aplinkybės, kad šiuo metu viešas interesas nėra pažeistas. Pažymėjo, jog įstatymų leidėjas numato galimybę atkurti nuosavybės teisę į miškus, esančius Vilniaus rajone. Be to įstatymo leidėjas numato galimybę, esant pretendento valiai atkurti nuosavybės teises natūra, patikslinti valstybinės reikšmės miškų plotų schemas išimant valstybinės reikšmės miško plotus. LR Vyriausybės 2007-12-19 nutarimo Nr.1369 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų schemų rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 13.4 p. nustatyta, kad valstybinės reikšmės miškų plotų schemos tikslinamos, kai Nacionalinė žemės tarnyba kreipiasi dėl valstybinės reikšmės miškų plotų schemų patikslinimo. Minėta nuostata taikoma pretendentams atkuriant nuosavybės teises natūra, šiuo atveju nuosavybės teisės apeliantams jau atkurtos. Pretendentai pageidavo atkurti nuosavybės teises natūra. Apeliantų teigimu prokuroras neįrodė aplinkybės, kad viešasis interesas yra pažeistas ir jį reikia ginti, nes konkrečiu atveju yra inicijuota procedūra dėl schemų tikslinimo. LR Vyriausybė neturėjo jokio pagrindo 0,57 ha miško priskirti prie valstybinės reikšmės miškų. Iš teismui pateiktos LR ministro pirmininko Tarnybos 2009-12-10 dokumentacijos susijusios su LR Vyriausybės 1994-10-23 nutarimo priėmimo matyti, jog valstybinės reikšmės miškais įvardinami miškai, iki 1940 m. priklausę valstybei, o taip pat dvarų miškai, nesuteikti privatinėn nuosavybėn. Kokiu pagrindu valstybinės reikšmės miškų schemoje atsirado 0.57 ha miško, priklausančio iki nacionalizcijos J. S. nėra žinoma. Jeigu padaryta schemos rengimo klaida, schemos turi būti patikslintos, tokiu atveju teismas privalėjo civilinės bylos nagrinėjimą sustabdyti. Be to ginčo sklypas negalėjo būti priskirtas valstybinės reikšmės miškams, kadangi sklypo riba skirianti valstybinės reikšmės mišką, priklausantį medelynui ir atsakovams priklausantį mišką buvo aiški ir paženklinta. Pažymėjo, jog teismui pateikta pakankamai įrodymų, kad dėl valstybės tarnautojų kaltės ginčo sklypo dalis liko priskirta prie valstybinės reikšmės miškų. Esant nurodytoms aplinkybėms, kuomet sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisių panaikinimo, teismas privalėjo apginti nuosavybės teises, juolab, kad konkrečiu atveju viešą interesą galima apginti pašalinus prielaidas administracine tvarka.

18Atsiliepimu į apeliacinį skundą Vilniaus apygardos prokuratūra prašė Vilniaus r. apylinkės teismo 2011-01-31 sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovų V. R., J. R. ir L. B. apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, jog pagal LR miškų įstatymo 4 str. 4 d. valstybinės reikšmės miškais laikomi ne tik miestų miškai, bet ir daugelio kitų kategorijų miškai, tarp jų miškai, vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams. Nėra ginčo, kad dar iki ginčijamų VAVA sprendimų Nr.41-13263 ir Nr.41-13263 dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo, ginčo sklype esantis miškas buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškams LR Vyriausybės 1997-10-23 nutarimu Nr.1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“. Todėl minėti VAVA sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra ginčo žemės sklypo dalis, kurias užima valstybinės reikšmės miškas yra neteisėtos ir teismo pagrįstai buvo panaikintos kaip prieštaraujačios aukštesnės galios teisės aktams. Viešojo intereso pažeidimo faktas buvo įrodytas. VAVA sprendimai dalyse, kiek jais buvo atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškus prieštaraujavo imperatyvioms įstatymo normoms, todėl šis pažeidimas turėjo būti kuo greičiau pašalintas. Tokioje situacijoje bylos sustabdymo proceso įstatymas nenumatė. Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos patikslinimas, kurį apeliantai pateikia kaip neišvengiamą faktą, šioje situacijoje gali būti traktuojamas tik kaip galimybė, o galimas šio veiksmo atlikimo laikas yra neapibrėžtas. Ieškovo teigimu tik teismui panaikinus ginčijamų administracinių sprendimų dalį, apeliantai įgytų teisę kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir tik tada galėtų būti svarstoma valstybinės reikšmės miškų plotų patikslinimo galimybė. Atmestini apeliantų skundo motyvai dėl nuosavybės neliečiamumo. Šiuo atveju nuosavybė įgyta imperatyvias įstatymo normas pažeidžiančių administracinių aktų pagrindu, todėl negali būti laikoma įgyta teisėtai. Pagal teismų praktiką tokie sandoriai prilyginami niekiniams sandoriams, dėl šių priežasčių naikintini šių administracinių aktų pagrindu sudaryti vėlesni sandoriai. Pažymėjo, kad bylą nagrinėjęs bendrosios kompetencijos teismas nesprendė ir negalėjo spręsti Vyriausybės nutarimo pagrįstumo klausimo t.y ar pagrįstai buvo įtrauktas į valstybinės reikšmės miškų plotus ginčo sklype esantis miškas, todėl apeliantų teiginiai apie tai, kokie miškai galėjo būti priskirti valstybinės reikšmės miškams yra nepagrįsti.

19Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 179-181) su apeliaciniu skundu sutiko, prašė apeliacinį skundą tenkinti, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011-01-31 sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas žemės sklypas nepatenka į atkūrimo įstatymo 13 str. 1 d. 2-6 p. nustatytas išimtis ir į tai, kad žemės sklypas buvo grąžintas natūra, valstybinės reikšmės miškų plotų schemos turi būti tikslinamos išimant 0,57 ha miško plotą iš valstybinės reikšmės miškų plotų. Atsakovo teigimu Vilniaus apskrities viršininko 2002-08-22 sprendimo Nr.41-13263 panaikinimas nesukels siekiamų teisinių pasekmių. Aprašo 13.4 p. numatytas valstybinės reikšmės miškų plotų schemų tikslinimas atsižvelgiant į pageidaujamas grąžinti natūra turėtas nuosavybės teise miško valdas. Šiuo atveju nuosavybės teisės V. S. ir V. R. jau atkurtos. Atkūrimo įstatymo 1 str. deklaruoja nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimą bei atkūrimo tvarką ir sąlygas įvertinant susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius. Teismo sprendimu panaikinus Vilniaus apskrities viršininko 2002-08-22 sprendimą Nr.41-13263, o po to patikslinus valstybinės reikšmės miškų schemas, vėl būtų vykdomas nuosavybės atkūrimas V. S. ir V. R. į šiuo metu ginčijamą miško plotą, todėl toks 2011-01-31 sprendimas nepašalina atitinkamų materialinių teisinių padarinių, neleidžia apginti viešojo intereso, taip pat sukuria nestabilumą susiformavusiuose teisiniuose santykiuose.

20Apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti(CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

21Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

22Antra vertus, pagal CPK 328 str., iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas negali būti panaikintas vien formaliais pagrindais.

23Nagrinėjamoje byloje prokuroras pareiškė ieškinį gindamas viešąjį interesą. Tokią teisę prokurorui suteikia CPK 49 straipsnio pirmosios dalies nuostatos, kuriomis vadovaujantis prokuroras sprendžia savarankiškai, ar yra viešasis interesas, ir ar reikia jį ginti nuo esamų ar galimų pažeidimų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl prokuroro ginamo viešojo intereso, ne kartą yra nurodęs, jog prokuroras į teismą gali kreiptis visais atvejais, nustatęs tokį teisės aktų pažeidimą, kurio pobūdis, prokuroro nuomone, turi esminę reikšmę asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudaro pagrįstas prielaidas prokuroro reiškiamam materialiam teisiniam reikalavimui patenkinti. Taipogi Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje yra konstatuota, jog nuosavybės teisių atkūrimas, laikantis specialiojo teisinio reglamentavimo nuostatų, yra viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nutartis Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. V. M. byloje Nr. 3K-3-291/2006; 2009 m. liepos 31 d. nutartis Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroras v. S. B., S. D. ir kt. byloje Nr. 3K-3-319/2009; 2009 m. spalio 9 d. nutartis Klaipėdos rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojas v. J. Ž. ir kt. byloje Nr. 3K-3-397/2009; 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3141/2010).

24Byloje yra kilęs ginčas dėl sandorių, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į iki 1940 metų asmeniui priklausiusį nekilnojamąjį turtą (mišką) dalies teisėtumo. Todėl nagrinėjant bylą apeliacine tvarka būtina patikrinti ar sprendžiant šalių ginčą tinkamai pritaikytos teisės normos, reguliuojančius nuosavybės teisių atkūrimo procesą iš vienos pusės ir normos, kuriomis siekta apsaugoti viešą interesą išsaugant valstybinius miškus visuomenės reikmėms iš kitos pusės.

25Kolegijos nuomone pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė pateiktus įrodymus ir jais remdamasis teisingai nustatė, reikšmingas teisingam bylos išsprendimu faktines bylos aplinkybes bei padarė pagrįstas išvadas. Byloje nustatyta, kad pagal VĮ Vilniaus miškų urėdijos bei Valstybinės miškų tarnybos pateiktus duomenis (b.l.7-20) V. S. gražintame ir vėlesniais ginčijamais sandoriais atsakovėms nuosavybės teisėmis atitekusiame 8,97 ha žemės sklype sklype yra 0,57 ha miško, kuris Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ priskirtas valstybinės reikšmės miškams.

26Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje yra nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Analogiška Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio nuostatai įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnyje, pagal kurio 4 dalį Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, o pagal šio straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatą, valstybinės reikšmės miškų kategorijai yra priskiriami miestų miškai.

27Miškų įstatymas (toliau MĮ) 4 straipsnio 4 dalis nustato, kad 4. Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, o 1-6 punkte įvardijamos miškų kategorijos, kurios priskiriamos valstybiniams miškams. Pažymėtina, kad MĮ 4 straipsnio 6 punktas nustato kad be šio straipsnio 1-5 punktuose įvardintų valstybinių miškų kategorijų (miškų, esančių valstybiniuose rezervatuose, valstybinių parkų rezervatuose ir rezervatinėse apyrubėse, Kuršių nerijos nacionaliniame parke; miestų miškų; valstybinių miškų medelynų ir sėklinių plantacijų; mokslinio tyrimo ir mokymo bei selekcinės sėklininkystės objektų miškų, kurių plotus ir ribas tvirtina Vyriausybė; valstybinių miškų 7 km pločio juostoje nuo Baltijos jūros ir Kuršių marių, į kuriuos neatkurta nuosavybės teisė pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą) valstybiniams miškams priskiriami ir kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams.

28Valstybinę miško žemę patikėjimo teise valdo miškų urėdijos, valstybinių rezervatų direkcijos, nacionalinių parkų direkcijos, savivaldybės, kitos valstybės įmonės ir organizacijos. Valstybinės miško žemės sklypai patikėjimo teise perduodami šiems subjektams Vyriausybės nutarimais valstybinėms funkcijoms įgyvendinti Žemės įstatymo nustatyta tvarka (MĮ 4 straipsnio 6 dalis).

29Ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 6 straipsnio 2 dalis numatė, kad miškas arba vandens telkinys grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus mišką ir vandens telkinius, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems. Savo ruožtu valstybės išperkamos miškų kategorijos yra apibrėžtos šio įstatymo 13 straipsnyje, pagal šio 1 straipsnio 1 punkto nuostatą, miškai, priskirti valstybinės reikšmės miškams, kurių plotus tvirtina Vyriausybė yra išperkami valstybės. Pagal to paties įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostatą, už valstybės išperkamą išlikusį nekilnojamąjį turtą piliečiams atlygina valstybė. Sisteminis šių Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nuostatų aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad turtas, kurį šis įstatymas priskiria valstybės išperkamam nekilnojamajam turtui, taigi ir valstybės išperkami miškai, nėra grąžinami natūra, o už tokį turtą atlygina valstybė. Todėl atmestini apeliantų teiginiai, kad ginčijama miško sklypo dalis negalėjo būti priskirta valstybiniam miškui (valstybės išperkamam miškui).

30Taigi, tiek aukščiausią teisinę galią turinčiame Lietuvos Respublikos teisės akte Konstitucijoje, tiek ir įstatymuose yra įvirtinta nuostata, pagal kurią valstybinės reikšmės miškai yra priskirti išimtinai valstybės nuosavybei ir jokiu pagrindu, taip pat ir atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, tokie miškai negali būti perduodami privačion nuosavybėn. Šiuo atveju ginčo miškas priskirtas valstybės išperkamiems miškams Vyriausybės nutarimu, į jį nuosavybės teisės natūra negalėjo būti atkuriamos natūra, bet turėjo būti pasirenkamas kitas nuosavybės teisių atkūrimo būdas atlyginant pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 16 straipsnio nuostatas,

31Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas (toliau KT) 2007 09 06 nutarime yra išnagrinėjęs analogišką situaciją, kai Vyriausybės nutarimais sklypai pagal Aplinkos ministerijos parengtas schemas buvo priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams. KT minėtame nutarime pažymėjo, kad Konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir subjektinių nuosavybės teisių apsauga negali būti interpretuojamai kaip pagrindas savininko teises ir interesus priešpriešinti viešajam interesui kitų asmenų teisėms, laisvėms ir teisėtiems interesams. KT pabrėžė, kad Restitucijos procesas tebevyksta. Pripažindama nuosavybės teisių tęstinumą ir jų atkūrimą, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. lapkričio 15 d. priėmė principinį sprendimą ir patvirtino šias nuostatas: pripažįstamas Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumas; Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo apibrėžtose ribose ir tvarka jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės jį susigrąžinti – gauti kompensaciją. Aukščiausioji Taryba 1991 m. birželio 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė miško reikšmė aplinkai, viešiesiems interesams lemia miško savininkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus ir suvaržymus; valstybė, turėdama konstitucinę priedermę veikti taip, kad būtų garantuota natūralios gamtinės aplinkos, atskirų jos objektų apsauga, gamtos išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas bei jų gausinimas, gali įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų ribojamas atskirų gamtinės aplinkos objektų (gamtos išteklių) naudojimas;

32Minėtame nutarime KT taip pat nurodė, kad ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą; siekiant bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, buvo pasirinkta ne restitutio in integrum, bet ribota restitucija; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų. Be to, išlikusio nekilnojamojo turto išpirkimo iš piliečių, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, negalima visiškai tapatinti su nuosavybės paėmimu iš savininko visuomenės poreikiams (pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį). Visuomenės poreikių, dėl kurių vykdant restituciją tam tikras turtas nėra grąžinamas savininkams natūra, bet yra valstybės išperkamas, samprata yra daug platesnė negu Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies sąvokos „visuomenės poreikiai“ turinys. Konstitucinio teisinės valstybės principo negalima aiškinti kaip esą apskritai neleidžiančio pradėjus nuosavybės teisių atkūrimą vienomis sąlygomis įstatymų leidėjui vėliau pakeisti šių sąlygų, inter alia nustatyti naujų, papildomų sąlygų. Kai tuo siekiama apsaugoti tam tikras konstitucines vertybes, kurioms padaroma žala arba yra sudaromos prielaidos tokiai žalai atsirasti, įstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir privalo (aišku, paisydamas inter alia konstitucinio proporcingumo principo) atitinkamai pakeisti anksčiau nustatytas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką.

33Ginčo sklype esančio miško dalis (0,57 ha) atitinka Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1dalies 1 punkte įtvirtintą miškų teisinį statusą, todėl nuosavybės teisė natūra į juos negalėjo būti atkuriama, nes ši sklypo dalis priskirta prie valstybės išperkamų, ir prisilaikant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio už ją turėjo būti atlyginta kitaip.

34Apeliančių teiginys, kad bylos nagrinėjimo metu yra inicijuotas ginčui aktualių valstybinės reikšmės miškų schemų tikslinimas neatitinka tikrovės. Kaip matyti iš bylos medžiagoje pateiktos Nacionalinės žemės tarnybos 2010 12 10 rašto Aplinkos apsaugos ministerijai kopijos (b.l.108), Tarnyba ištikrųjų minėtu raštu yra kreipusis dėl ginčo dalykų tapusio valstybinio miško schemos patikslinimo ir išsiuntusi ginčo sklypo kadastro bylos kopiją, prašydama siūlydama patikslinti valstybinės reikšmės miškų plotų schemas išimant valstybinės reikšmės miško plotą, patenkantį į ginčo sklypą, remiantis Vyriausybės 2007 12 19 nutarimu Nr. 1369 patvirtintu Valstybinės reikšmės miškų plotų schemų rengimo tvarkos aprašo (toliau Aprašas) 13.4 punktu. Tačiau kaip matyti iš taip pat byloje pateiktos Aplinkos ministerijos 2010 12 27 rašto kopijos, Aplinkos ministerija gražino pateiktus jai dokumentus nedavusi jiems eigos ir nurodžiusi, kad pateiktas pasiūlymas galės būti svarstomas tik pateikus Aprašo 16 straipsnyje nurodytą dokumentaciją. Be to minėtu raštu Aplinkos ministerija atkreipė dėmesį, kad pagal aprašo 13.4. punktą, toks valstybinės reikšmės miškų schemų tikslinimas galimas tais atvejais, kai pateikiami dokumentai apie pageidaujančius atkurti nuosavybės teises asmenis. Kitokių duomenų, kad realiai pradėtos ginčo valstybinio miško schemų tikslinimo procedūros byloje nėra. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo bylą sustabdyti, remdamasis vien teorine galimybe, kad kada nors ateityje situacija keisis jei schemos bus tikslinamos.

35Atmetami ir apeliančių teiginiai, kad valstybiniams miškams pagal Vyriausybės 1997 10 23 nutarimą Nr. 1154, galėjo būti priskiriami tik miškai iki 1940 metų priklausę valstybei ir dvarų miškai nesuteikti privatinėn nuosavybėn. Apeliantės tokį savo teiginį rėmė Ministro pirmininko tarnybos į bylą pateiktais Vyriausybės 1997 10 23 nutarimo Nr. 1154, rengimo medžiagoje esančiais duomenimis. Iš tikrųjų tuometinės Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1997 09 04 lydraštyje (b.l.128), adresuotame Vyriausybei, su kuriuo buvo siunčiami ir nutarimo projektas, aiškinamasis raštas bei derinimo pažyma, minima, kad Žemės ir miškų ūkio ministerija vykdydama Vyriausybės pavedimą parengė valstybinių miškų plotų schemas ir nutarimo „Dėl valstybinių miškų plotų patvirtinimo“, projektą, kuriame valstybinės reikšmės miškais įvardijami iki 1940 metų valstybei priklausę miškai ir buvę dvarų miškai neperduoti privačion nuosavybėn. Tačiau kaip matyti iš prie šio lydraščio pridėtų miškų plotų sąrašo ir aiškinamojo rašto (b.l.133,134,136) valstybinės reikšmės miškams buvo priskiriami ir kitų kategorijų miškai, be to kvestionuoti Vyriausybės nutarimą remiantis vien tik prie projekto pridėtu lydraščiu nėra pagrindo.

36Kadangi pagal Konstituciją išimtinė nuosavybės teisė į valstybinius miškus priklauso valstybei, tai visi ginčo sandoriai ir sprendimas toje dalyje, liečiančioje valstybinius miškus pripažintini negaliojančiais

37LR civilinio kodekso 1.80 straipsnis įsakmiai nurodo, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, ir kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių.

383. Restitucijos taisykles nustato šio kodekso šeštosios knygos normos.

394. Turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus šio kodekso 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus.

40Kolegijos nuomone atsakovai negali būti pripažinti sąžiningais įgijėjais LR civilinio kodekso 4.96 straipsnio, kuris sąžiningu įgijėju laiko tik asmenį, kuris įgijęs daiktą iš asmens, neturėjusio teisės jo perleisti nuosavybėn, nežinojo ir neturėjo žinoti kad pastarasis tokios teisės neturi, nes išimtinę valstybės teisę į valstybinius miškus numato LR Konstitucija (47 straipsnio 4 dalis). miško plotas buvo pažymėtas Miškų kadastre. Preziumuojama, kad kiekvienas lojalus vidutinio rūpestingumo ir apdairumo pilietis žino Konstituciją, be to ginčytini miško plotai buvo įregistruoti Miškų registre ir prieinami visuomenei.

41Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

42Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.