Byla 3K-3-95-313/2017
Dėl skolos priteisimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės (pranešėja), Gražinos Davidonienės ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Agerona“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Agerona“ dėl skolos priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių sutarties aiškinimą, netesybas ir jų mažinimą, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės 229 627,76 Eur (792 858,75 Lt) už neatvežtas (nepakrautas) garantuojamojo krovinio tonas, 2755,53 Eur įstatymo nustatytų palūkanų, 6 proc. dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  3. Ieškovė nurodė, kad 2013 m. gegužės 27 d. šalys pasirašė sutartį Nr. 5-13-0336-E-146F dėl grūdinių kultūrų krovos (toliau – ir Sutartis), kuria atsakovė garantavo ieškovei, jog Sutarties galiojimo laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. perkraus 135 000 t grūdinių kultūrų per ieškovės terminalą ir įsipareigojo, kad, neperkrovusi garantuojamojo 135 000 t grūdinių kultūrų kiekio, sumokės ieškovei po 14,42 Lt (4,18 Eur) už kiekvieną neperkrautą (neatvežtą) garantuojamojo krovinio toną pagal ieškovės išrašytą sąskaitą. Pasibaigus sutarties galiojimo laikotarpiui paaiškėjo, kad atsakovė per ieškovės terminalą perkrovė 80 016,73 t, taigi buvo neperkrauta (neatvežta) 54 983,27 t garantuojamojo krovinio. 2014 m. rugpjūčio 8 d. ieškovė išrašė atsakovei 792 858,75 Lt (229 627,76 Eur) sąskaitą (54 983,27 t x 14,42 Lt (4,18 Eur), ją atsakovė turėjo apmokėti iki 2014 m. rugpjūčio 23 d., tačiau to nepadarė.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. gegužės 15 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio – priteisė ieškovei iš atsakovės 204 533 Eur baudos, 2454,39 Eur palūkanų už laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 24 d. iki 2014 m. spalio 22 d., 6 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2014 m. spalio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kitos ieškinio dalies netenkino, atsakovei priklausančio turto arešto mastą sumažino iki 206 987,39 Eur ir paliko galioti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  2. Teismas nurodė, kad pagal šalių 2013 m. gegužės 27 d. sutarties priedą Nr. 2 atsakovė garantavo ieškovei, jog sutarties galiojimo laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. perkraus daugiau kaip 135 000 t grūdinių kultūrų per ieškovės terminalą (priedo Nr. 2 1 punktas) ir įsipareigojo, kad, neperkrovusi garantuojamojo 135 000 t grūdinių kultūrų kiekio, sumokės ieškovei po 14,42 Lt (4,18 Eur) už kiekvieną neperkrautą (neatvežtą) garantuojamojo krovinio toną pagal ieškovės išrašytą sąskaitą (priedo Nr. 2 4 punktas). Ieškovė įsipareigojo nurodytu laikotarpiu suteikti vienkartinį sandėliavimo plotą, kuriame tilptų iki 16 000 t, bendrovės generalinių krovinių terminale grūdinėms kultūroms kaupti (sandėliuoti) (priedo Nr. 2 3 punktas). Atsakovė per ieškovę perkrovė 80 016,73 t grūdų. Ieškovė 2014 m. rugpjūčio 8 d. išrašė atsakovei 792 858,75 Lt (229 627,76 Eur) sąskaitą faktūrą už įsipareigojimų nevykdymą.
  3. Ieškovė nurodė, kad savo reikalavimą kildina iš Sutarties priedo Nr. 2 1 punkto – atsakovės įsipareigojimo perkrauti daugiau kaip 135 000 t grūdų per ieškovę – ir priedo Nr. 2 4 punkto – šalių nustatytos sankcijos už neperkrautą garantuojamą 135 000 t grūdinių kultūrų kiekį. Taigi ieškovė aiškiai suformulavo, kokio rezultato siekia kreipdamasi į teismą ir kokiu pagrindu, o bylą nagrinėjantis teismas turi nustatyti, kokie santykiai susiklostė tarp šalių, t. y. teisiškai kvalifikuoti ginčą.
  4. 2013 m. gegužės 27 d. sutartyje įtvirtinta atsakovės prievolė per 2013–2014 m. grūdinių kultūrų krovos sezoną perkrauti ne mažiau kaip 135 000 t grūdų (sutarties priedo Nr. 2 1 punktas) ir už šios prievolės pažeidimą toje pačioje sutartyje (sutarties priedo Nr. 2 4 punktas) nustatyta ieškovės teisė išrašyti atsakovei sąskaitą po 14,42 Lt (4,18 Eur) už kiekvieną neperkrautą (neatvežtą) garantuojamojo krovinio toną kvalifikuotinos atitinkamai kaip pagrindinė prievolė ir jos įvykdymą užtikrinanti papildoma prievolė (bauda).
  5. Sutarties 5.1 punkte nustatyta, kad ji įsigaliojo nuo 2013 m. liepos 1 d. ir galiojo iki 2014 m. birželio 30 d., todėl prievoliniai šalių santykiai dėl sutartyje nustatytos baudos atsirado nuo 2014 m. liepos 1 d. Ieškovė galėjo pareikalauti netesybų tik nuo 2014 m. liepos 1 d., kai paaiškėjo, kokio dydžio šalių sutartyje nustatytos pagrindinės prievolės neįvykdė atsakovė.
  6. Atsakovė turėjo galimybę derėtis dėl sutarties ir jos priedo su ieškove. Lyginant šalių 2011 m., 2012 m. sutartis su Sutartimi, nustatyta, kad jau 2011 m. šalių sutarties priedo Nr. 2 5 punkte buvo nustatyta sankcija atsakovei už įsipareigojimo perkrauti tam tikrą krovinio kiekį neįvykdymą (5 Lt (1,45 Eur) už toną), nustatytas mokestis atsakovei už krovinio sukaupimą sandėlyje, jį laikant daugiau kaip 30 parų, ir kitoks sutarties galiojimo laikotarpis. Nors 2012 m. šalių sutartyje nebuvo nustatytas grūdų kiekis, kurį atsakovė įsipareigoja perkrauti per ieškovę, ir sankcijos už nustatyto grūdų kiekio neperkrovimą, tačiau ieškovė nebuvo įsipareigojusi atsakovei suteikti sandėlių grūdams kaupti, kas buvo nustatyta 2011 ir 2013 m. šalių sutartyse. Šalių susirašinėjimai dėl 2013 m. sutarties patvirtina, kad Sutarties priedo Nr. 2 4 punkto nuostatos atsakovei buvo suprantamos.
  7. Atsakovė 2013–2014 m. krovos sutarties su ieškove galiojimo metu dėl grūdų krovos buvo sudariusi sutartis ir su kitomis krovos bendrovėmis UAB „Vakarų krova“ ir SIA „WT Terminal“, per 2013–2014 m. grūdų krovos sezoną atsakovė per tris grūdų krovos bendroves perkrovė 148 042,67 t grūdų (į šią sumą įskaičiuotos atsakovės patronuojamosios įmonės SIA „Agerona“ perkrautos per SIA „WT terminal“ 18 286,32 t). Perkrautas grūdų kiekis tik 13 042,67 t viršija grūdų kiekį, kurį atsakovė buvo įsipareigojusi perkrauti per ieškovę. Per tris grūdų bendroves UAB „Agerona“ 2013–2014 m. grūdų krovos sezono metu perkrovė tik 129 756 t grūdų. Atsakovė pateikė įrodymus, kad 2013–2014 m. grūdų krovos sezono metu per UAB „Vakarų krova“ ir SIA „WT Terminal“ 2013 m. rugsėjo–spalio mėnesiais ir nuo 2014 m. vasario 13 d. iki 2014 m. vasario 24 d. perkrovė atitinkamai 11 010,05 t ir 12 488,02 t grūdų. Atsakovė nepateikė papildomų rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad dėl ieškovės kaltės dalis krovinio buvo perkraunama per kitas krovos bendroves. Taigi yra priežastinis ryšys tarp atsakovės neveikimo ir Sutarties neįvykdymo, atsakovė kalta dėl sutarties neįvykdymo, todėl jai taikytina atsakomybė pagal Sutartį.
  8. Teismas nurodė, kad šalys yra verslininkės, turinčios patirties verslo ir derybų srityje, galinčios numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirenkančios sutarties sąlygas, jų sudarytos sutartys buvo komercinio pobūdžio. Derybų dėl 2013–2014 m. sutarties pasirašymo metu ieškovė atsisakė sandėliavimo mokesčio, kurio neatsisakiusi, pagal jos pateiktus skaičiavimus, būtų gavusi 431 297,26 Lt (124 912,34 Eur) pajamų, o atsakovė šiuos skaičiavimus paneigiančių įrodymų nepateikė. Atsakovė neteikė įrodymų, kad turėjo galimybę sutartą grūdų kiekį tiekti ieškovei ir tik dėl šios laikino grūdų priėmimo stabdymo neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų. Atsižvelgdamas į nurodytą ir į nusistovėjusią šalių praktiką (sandėliavimo kainą, kurią atsakovė būtų turėjusi sumokėti, jeigu šalys nebūtų susitarusios (byloje pateiktos sutartys patvirtina, kad sandėliavimo mokesčio reikalauja ir kitos grūdų krovos bendrovės); vietoj sandėliavimo mokesčio atsakovė mokės 14,42 Lt (4,18 Eur) netesybas už kiekvieną neperkrautą grūdų kiekio toną; netesybų dydį, kuris svyruoja nuo 3,5 iki 5 Lt (1,45 Eur) už kiekvieną neperkrautą grūdų toną, o atsakovei nepateikus sutarties su UAB „Vakarų krova“, negalima nustatyti, ar buvo įsipareigojimas atsakovei suteikti sandėliavimo plotą ir, jei buvo, tai kokio dydžio), teismas sprendė, kad ginčo netesybų dydis nėra neprotingai didelis.
  9. Pas ieškovę nuo 2013 m. spalio 19 d. iki 2013 m. lapkričio 1 d., nuo 2014 m. kovo 5 d. iki 2014 m. kovo 9 d., 2014 m. kovo 19 d., 2014 m. kovo 23 d. laikomas atsakovės grūdų kiekis viršijo 15 000 t, nuo 2014 m. kovo 10 d. iki 2014 m. kovo 18 d., nuo 2014 m. kovo 24 d. iki 2014 m. kovo 27 d. viršijo 16 000 t, o nuo 2014 m. kovo 30 d. iki sutarties galiojimo pabaigos atsakovė grūdų krovos paslaugos ieškovei neteikė, likusiais laikotarpiais sandėliai buvo apytuščiai. Atsakovė netinkamai vykdė Sutarties 2.1.1 punkto įsipareigojimą iki einamojo mėnesio 20 dienos pateikti ieškovei informaciją apie kitą mėnesį planuojamą atvežti krovinių kiekį, jų rūšis, frakcijas, lotus, planuojamą pakrauti į laivus krovinio rūšį ir kiekį bei krovinio pakrovimui (sandėliavimui) keliamus specialius reikalavimus, susijusius su ypatingomis, specifinėmis krovinio savybėmis. Atsakovės atstovai atsakė į ieškovės paklausimus dėl Sutarties 2.1.1 punkte nurodytos informacijos dėl planuojamų grūdų kiekio rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais, tačiau įrodymų, kad šiuos savo sutartinius įsipareigojimus vykdė kitais mėnesiais, jie nepateikė.
  10. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.73 straipsnio 2 dalimi, 6.258 straipsnio 3 dalimi, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, nenustatęs skolininkės nesąžiningumo, piktnaudžiavimo prievolės nevykdymu, atsižvelgdamas į šalių turtinę padėtį, netesybų dydį ankstesnėse šalių sutartyse ir ieškovės įsipareigotą suteikti atsakovei sandėlio plotą, nustatė, kad yra pagrindas iš atsakovės priteistinas netesybas mažinti nuo 229 627,76 Eur iki 204 533 Eur, tai yra sumos, kurią ieškovė galėjo gauti iš atsakovės už grūdų sandėliavimą.
  11. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2016 m. gegužės 5 d. nutartimi paliko nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gegužės 15 d. sprendimą.
  12. Kolegija nurodė, kad ieškinyje nurodytas tiek faktinis pagrindas, tiek ir dalykas. Šalys skirtingai interpretuoja Sutarties priedo Nr. 2 4 punkte nurodytą atsakovės pareigą sumokėti po 14,42 Lt (4,18 Eur) už kiekvieną neperkrautą (neatvežtą) garantuojamojo krovinio toną – ieškovė teigia, kad tai yra užmokestis už neperkrauto garantuojamojo krovinio kiekio dalį, o atsakovė – kad tai yra netesybos. Skirtingas sutartinės nuostatos traktavimas savaime nereiškia, kad yra neaiškus ieškinio faktinis pagrindas ar bylos nagrinėjimo ribos. Teismo pareiga ir diskrecija yra kvalifikuoti teisinius santykius ir aiškinti Sutartį.
  13. Pagal Sutarties priedą Nr. 2 atsakovė įsipareigojo perkrauti per ieškovę daugiau kaip 135 000 t grūdinių kultūrų, o 135 000 t apimtis atsakovės buvo garantuota. Ieškovė neperkrauta garantuota dalimi įgijo teisę išrašyti sąskaitą po 14,42 Lt (4,18 Eur) už toną (Sutarties priedo Nr. 2 1, 4 punktai). Pagal to paties priedo 2 punktą būtent tokią sumą atsakovė turėjo mokėti už ieškovės paslaugas, vykdant grūdinių kultūrų perkrovimą būdu „autotransportas-krantinė-laivas“. Taigi Sutarties priedo Nr. 2 4 punktu ieškovė užsitikrino, o atsakovė užtikrino, kad už 135 000 t ieškovei bus sumokėta bet kuriuo atveju (jei atsakovė pristatys tokį grūdinių kultūrų krovos kiekį, taip pat jei faktiškai kiekis bus mažesnis ar nepristatytas), ir prievolė ieškovei bus laikoma įvykdyta tinkamai (CK 6.26 straipsnio 1 dalis, 6.123 straipsnio 1 dalis). Todėl teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju taikytinos netesybas reglamentuojančios teisės normos, nes netesybų institutas taikomas tuo atveju, kai prievolė neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Netesybos už netinkamą Sutarties priedo Nr. 2 4 punkto vykdymą Sutartyje nenustatytos. Atsakovė apeliaciniame skunde vienu iš argumentų taip pat nurodo, kad Sutartyje nebuvo nustatyta jos prievolė mokėti netesybas, tik ieškovės teisė išrašyti sąskaitą. Pagrįsta yra ieškovės dėstyta pozicija, kad atsakovei kyla pareiga ne sumokėti netesybas, o tinkamai įvykdyti Sutartyje nustatytą piniginę prievolę dėl nepristatytos krovinio dalies (CK 6.200 straipsnio 1 dalis).
  14. Vykdytinos prievolės dalies apimtis paaiškėjo tik pasibaigus Sutartyje nurodytam laikotarpiui. Pagal Sutarties priedo Nr. 2 4 punktą ieškovė įgijo teisę išrašyti sąskaitą tik atsakovei neperkrovus garantuojamo kiekio, o perkrovimo apimties nustatymo laikotarpio pabaiga – 2014 m. birželio 30 d.
  15. Teisėjų kolegija sprendė, kad apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai, susiję su protingu netesybų dydžiu, jų mažinimu, ieškovės nuostoliais ir pan., neturi teisinės reikšmės ginčui spręsti, todėl dėl jų nepasisakė.
  16. Atsakovė teigia, kad ji turėjo galimybę įvykdyti Sutarties nuostatas – per 2013–2014 m. sezoną perkrovė 148 042,67 t grūdų. Taigi, galimybė pateikti ieškovei Sutartyje nurodytą visą garantuojamą kiekį (135 000 t) buvo.
  17. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų pranešusi ieškovei, jog dėl pastarosios netinkamų veiksmų ar neveikimo būtų stabdžiusi ar ketinusi stabdyti Sutarties vykdymą. Priešingai, atsakovė reikalavo pašalinti nesklandumus ar kylančias kliūtis Sutarčiai vykdyti. Atsakovė nurodo, kad dar iki Sutarties pasirašymo dėl tokių pat paslaugų buvo sudarytos sutartys su UAB „Vakarų krova“ ir SIA „WT Terminal“, įrodinėja, kad per šias bendroves 2013–2014 m. jos krovos apimtys buvo daugiau kaip 68 000 t (gana artima krovos su ieškove apimčiai – 80 000 t). Atsakovė per UAB „Vakarų krova“ ir SIA „WT Terminal“ 2013 m. rugsėjo–spalio mėnesiais, nuo 2014 m. vasario 13 d. iki 2014 m. vasario 24 d. perkrovė atitinkamai 11 010,05 t ir 12 488,02 t, t. y. apie 23 500 t, grūdų. Taigi atmetus krovos stabdymo laikotarpius atsakovė galėjo pateikti ieškovei apie 125 000 t (148 042–23 500 t), t. y. beveik visą Sutartimi garantuotą apimtį. Tačiau ši atsakovės pozicija nėra pagrįsta įrodymais. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad atsakovė būtų informavusi ieškovę, jog dėl šios trumpalaikių krovos sustabdymų yra priversta siųsti krovinius kitoms bendrovėms, ar būtų atvejų, kai ieškovė atsisakė priimti jau atvežtą krovinį. Kitoms bendrovėms kroviniai buvo pristatomi nuosekliai, ne tik atsakovės nurodomais darbų sustabdymo ieškovės iniciatyva laikotarpiais. Taigi atsakovė, net ir nesant ieškovės sustabdymų, dalį grūdų savo iniciatyva be paaiškinamų priežasčių nukreipė į kitas bendroves, su kuriomis sutartys buvo sudarytos dar anksčiau nei Sutartis. Be to, tiek 2013 m. rugsėjo, tiek spalio mėnesiais krova nebuvo sustabdyta visą laiką. Atsakovė ir šiuo laikotarpiu, taip pat 2013 m. lapkričio, gruodžio mėnesiais buvo pateikusi krovinius, o 2014 m. pirmąjį krovinį pateikė tik 2014 m. kovo 12 d., paskutinius tris Sutartyje aptarto laikotarpio mėnesius krovos nevykdė. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovė būtų stabdžiusi Sutarties vykdymą dėl aplinkybių, susijusių su krovinių iškrovimo terminų pažeidimu, ar tokios aplinkybės būtų privertusios ją krovos srautus nukreipti kitur. Jei ieškovė padarė pažeidimų, susijusių su krovinių iškrovimo terminais ir pan., ir dėl to atsakovė patyrė nuostolių, tokios aplinkybės galėtų būti pagrindas reikalauti nuostolių atlyginimo, bet jos savaime nėra priežastis, atleidžianti atsakovę nuo tinkamo įsipareigojimų įvykdymo, t. y. nėra šių aplinkybių priežastinio ryšio (ar jis neįrodytas). Todėl nėra pakankamo pagrindo pripažinti, kad atsakovė Sutarties neįvykdė dėl ieškovės (bent dalinės) kaltės ir Sutarties nuostatas pažeidžiančių veiksmų.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinio reikalavimą priteisti 232 383,30 Eur, o tuo atveju, jeigu kasacinis teismas nuspręstų, kad ieškinys yra bent iš dalies pagrįstas, iš atsakovės priteistas netesybas (baudą) gerokai sumažinti; priteisti iš ieškovės visų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Ieškovė pateikė pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, vėliau – ieškinį, kuriuose nurodė, kad prašo iš atsakovės priteisti netesybas (baudą) už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Tačiau parengiamajame teismo posėdyje ieškovė pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad prašo priteisti likusią užmokesčio už grūdų krovą dalį, t. y. skolą už suteiktas paslaugas. Ieškovė atsisakė sukonkretinti ieškinio dalyką, t. y. aiškiai nurodyti, ar prašo priteisti netesybas (baudą), ar skolą už grūdų krovos paslaugas ir patikslinti savo ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Teismas nevykdė pareigos užtikrinti, kad būtų laikomasi įstatymo reikalavimų, nustatančių teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, ir kad ieškovė tinkamai suformuluotų ieškinio dalyką, pasirinktų konkretų savo pažeistų teisių gynimo būdą, ir išnagrinėjo bylą iš esmės nenustatęs šios bylos nagrinėjimo ribų (CPK 230 straipsnio 1 dalis, 232 straipsnis). Atsakovė, nežinodama, ko tiksliai iš jos reikalauja ieškovas, negalėjo tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui bei tinkamai pasinaudoti teise gintis nuo pareikšto reikalavimo.
    2. Teismai visiškai skirtingai įvertino Sutarties priedo Nr. 2 4 punkto nuostatą, susijusią su ieškovės teise pareikalauti iš atsakovės po 14,42 Lt (4,18 Eur) už kiekvieną neperkrautą toną grūdų. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.71 straipsnį, 6.258 straipsnio 1 dalį ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-87/2010, 2016 m. kovo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-157-684/2016, 2016 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-234-248/2016 išaiškinimų, nepagrįstai konstatavo, jog Sutarties priedo Nr. 2 4 punkte nustatyti mokėjimai už neįvykdytą Sutartį nėra netesybos. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 straipsnis), neatsižvelgė į ieškovės veiksmus po Sutarties sudarymo, kurie patvirtino, kad ši reikalavo sumokėti būtent netesybas (baudą). Sutartį parengė ieškovė, todėl kilę šios Sutarties sąlygų neaiškumai turi būti aiškinami jos nenaudai.
    3. Netesybos pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnį yra ne PVM objektas, o ieškovė, išrašytoje sąskaitoje taikydama 0 proc. PVM, darė nuorodą būtent į šią teisės normą, t. y. nurodė, kad pridėtinės vertės mokestis netaikomas, nes 792 858,75 Lt (229 627,76 Eur) suma yra netesybos. Jeigu PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta suma būtų kainos dalis už ieškovės teiktas paslaugas, tai ji turėjo būti apmokestinta 21 proc. pridėtinės vertės mokesčiu.
    4. Apeliacinės instancijos teismas, net ir nurodęs, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė netesybas reglamentuojančias teisės normas, teismo sprendimą paliko nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai). Apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai atsisakęs nagrinėti apeliacinio skundo argumentus, susijusius su netesybų mažinimu, ieškovės patirtais nuostoliais, pažeidė CPK 320 straipsnį, sąžiningo teismo proceso principą ir teismų instancinės sistemos taisyklę, nes byloje dalyvaujantys asmenys prarado teisę į bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme.
    5. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 320 straipsnio 2 dalį ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2016 ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimo išaiškinimų, nes atliko apeliaciniame skunde nenurodytų aplinkybių teisinį kvalifikavimą bei savo iniciatyva nepagrįstai išplėtė apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos ribas. Sutarties priedo Nr. 2 4 punkte nurodytų sumų kvalifikavimas (ar tai yra netesybos, ar kito pobūdžio mokėjimas) nebuvo apeliacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Apeliacinės instancijos teismas nepranešė šalims apie ketinimą išeiti už apeliacinio skundo ribų.
    6. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad Sutarties priedo 4 punkte nėra įtvirtintos netesybos, turėjo tinkamai nustatyti atsakovės prievolės atsiradimo momentą bei įvertinti, iki kada ieškovė galėjo pasinaudoti Sutarties priedo Nr. 2 4 punkte nustatyta teise išrašyti sąskaitą. To nepadaręs apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.2, 6.124 straipsnius, 6.189 straipsnio 4 dalies, 6.193 straipsnių nuostatas. Teismas neįvertino, kad Sutarties priedo Nr. 2 4 punkte buvo įtvirtinta ne atsakovės prievolė (įsipareigojimas), o tik ieškovės teisė išrašyti sąskaitą, o spręsdamas, iki kada ieškovė galėjo pasinaudoti teise, nepagrįstai vadovavosi CK 6.189 straipsnio 4 dalimi. Sutarties galiojimo termino pasibaigimas neatleidžia tik nuo civilinės atsakomybės taikymo, tačiau jei laikomasi nuomonės, kad šiuo atveju priedo Nr. 2 4 punkte nenustatytos netesybos, tai taikant CK 6.124 straipsnį turėjo būti konstatuota, jog sutarties galiojimo termino pasibaigimas reiškia ir pabaigą naudotis sutartyje nustatytomis teisėmis (įskaitant ir teisę išrašyti sąskaitą). Ieškovė iki Sutarties galiojimo pabaigos nepasinaudojo šia teise, todėl ji pasibaigė kartu su Sutarties galiojimu.
    7. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes, esant atsakovės prašymui mažinti netesybas, nevertino dėl prievolės neįvykdymo ieškovės patirtų nuostolių, kas būtų atitikę kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2013; 2015 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-916/2015; 2016 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-690/2016). Atsakovė šioje civilinėje byloje reiškė reikalavimą mažinti neprotingo dydžio netesybas, siekiančias 100 proc. neįvykdytos Sutarties dalies kainos, be to, ji įvykdė didžiąją dalį įsipareigojimų, t. y. buvo du pagrindai mažinti netesybas. Teismas turėjo įvertinti netesybų ir nuostolių santykį (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), tačiau ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių savo turėtus nuostolius ir jų dydį dėl dalies grūdų nepristatymo krovai, taigi neįrodė, kad reikalaujamas priteisti netesybų (baudos) dydis yra protingas. Bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į šią aplinkybę, taip pažeisdami CPK 178, 183, 185 straipsniuose nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.
    8. Sutarties priedo Nr. 2 2 punkte yra nustatyta ieškovės teikiamų paslaugų kaina (nurodyta už vieną grūdų toną). Šiame punkte taip pat nustatyta, kad į išvardytus perkrovimo įkainius yra įskaičiuotas ir krovinio kaupimas (sandėliavimas) dengtuose sandėliuose. Taigi atsakovės grūdai ieškovės krovos terminale buvo sandėliuojami ne nemokamai, o už užmokestį, kuris buvo įtrauktas į bendrą kiekvienos tonos grūdų krovos kainą. Pirmosios instancijos teismas pažeidė CK 6.193 straipsnyje nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles, CK 6.247 straipsnio, 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatas, susijusias su nuostolių apibrėžimu bei priežastinio ryšio būtinumu, CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatas, CPK 177, 185 straipsniuose nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, nes netesybų dydį nustatė remdamasis ieškovės pateiktais teoriniais skaičiavimais, kiek ji būtų papildomai gavusi pajamų, jeigu Sutartyje būtų nustatytas papildomas (dvigubas) pristatytų grūdų sandėliavimo apmokestinimas, o atsakovė Sutartį būtų įvykdžiusi ta pačia apimtimi (80 016,73 t grūdų). Ši ieškovės nurodyta suma nėra jos patirti nuostoliai ir nėra susijusi priežastiniu ryšiu su atsakovės neteisėtais veiksmais. Be to, teismas, net ir pasirinkęs šį kriterijų netesyboms mažinti, 204 533 Eur baudą iš atsakovės priteisė nepagrįstai, nes tiek ieškovės pateiktuose teoriniuose skaičiavimuose, tiek ir teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra nurodyta, kad suma, kurią ieškovė galėjo gauti už grūdų sandėliavimą, jei šis sandėliavimas būtų buvęs apmokestintas papildomai (dvigubai), būtų siekusi 431 297,26 Lt (124 912,32 Eur), o ne 706 211 Lt (204 533 Eur), kuri priteista teismo sprendimu iš atsakovės. Teismas netesybų dydžio tinkamai nemotyvavo (CPK 270 straipsnio 4 dalis).
    9. Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalį, 276 straipsnio 1 dalį, nesilaikė Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. ir 2006 m. kovo 28 d. nutarimų išaiškinimų dėl reikalavimų teismo baigiamajam aktui, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-701/2015; 2016 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-421/2016), draudžiančios teismo sprendimo motyvuojamosios dalies papildymą ir naujų argumentų pateikimą po sprendimo paskelbimo. Pirmosios instancijos teismas 2015 m. gegužės 15 d. sprendime nurodė, kaip mažina netesybas (iki sumos, kurią ieškovė galėjo gauti iš atsakovės už grūdų sandėliavimą), tačiau, atsakovei pateikus prašymą ištaisyti sprendime esančias aritmetines klaidas, 2015 m. birželio 4 d. nutartimi pateikė naują priteistų netesybų apskaičiavimo tvarką, kuri prieštaravo sprendime nurodytų priteistų netesybų apskaičiavimui, t. y. teismas po sprendimo paskelbimo pateikė naujus motyvuojamosios dalies argumentus.
    10. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino baudos neprotingai (aiškiai) didele (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Teismas, priteisdamas ieškovei 204 533 Eur baudos, t. y. net 89 proc. nepristatytų grūdų krovos kainos, nevykdė kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2006) nustatytos pareigos kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės, neatsižvelgė į tai, kad didžioji prievolės dalis yra įvykdyta, neįvertino, kad priteisiamos netesybos net keliskart viršija šioje verslo srityje įprastai taikomų netesybų dydį, taigi iš atsakovės priteisė baudines netesybas, nors teisės aktais jos nėra nustatytos, o pagal teismų praktiką jos draudžiamos, todėl tarpusavio susitarimu tokių netesybų negalėjo nustatyti ir šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234-248/2016). Teismas neatsižvelgė į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, atsakomybės prigimtį, šalių tarpusavio santykius, nenustatė, ar visiškas nuostolių atlyginimas nesukurs nepriimtinų ar sunkių padarinių. Priteisus netesybas, kurių dydis iš esmės sutampa su Sutartyje nustatyta grūdų krovos kaina, ieškovė pasipelnė, nes gavo daugiau, nei būtų gavusi tuo atveju, jei atsakovė būtų visiškai įvykdžiusi sutartį; tokia išvada atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-916/2015). Ieškovė, neatlikdama jokių krovos veiksmų, neturėjo išlaidų, tačiau vis tiek gavo beveik tokią pat sumą, kokią būtų gavusi, jei krovą būtų atlikusi ir būtų turėjusi išlaidų (netesybų forma ieškovės gauta suma tapo jos grynuoju pelnu). Be to, netesybos sutartyje buvo nustatytos tik atsakovei. Teismas neatsižvelgė į skirtingą šalių turtinę padėtį. Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo atsakovės apeliacinio skundo argumentų dėl netesybų (baudos) mažinimo, taip pažeisdamas CPK 320 straipsnio nuostatas.
    11. Teismai netinkamai taikė ir aiškino CK 6.206 straipsnio, 6.253 straipsnio 1, 5 dalis, 6.259 straipsnio 1 dalį, kurių pagrindu civilinė atsakomybė skolininkui gali būti netaikoma arba ji gali būti sumažinta, jeigu prievolė yra netinkamai įvykdyta dėl paties kreditoriaus ar abiejų šalių (kreditoriaus ir skolininko) kaltės. Sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą turėjo būti vertinami ne tik sutartinę prievolę pažeidusio skolininko, bet ir paties kreditoriaus veiksmai (atsakovei sandėliavimo plotas nebuvo rezervuotas, todėl grūdų priėmimas buvo stabdomas, atsakovės vagonai patyrė prastovas). Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl daugkartinių ieškovės Sutarties pažeidimų, dėl kurių atsakovė negalėjo sklandžiai pristatyti grūdų krovai, bei juos patvirtinančių įrodymų, todėl pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų tyrimo bei vertinimo taisykles (CPK 176 straipsnis, 179 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nutartyje pasisakė dėl ieškovės sutartinių įsipareigojimų pažeidimų ir konstatavo, kad jie nėra priežastis visiškai atleisti atsakovę nuo priteistos sumos mokėjimo, tačiau nenagrinėjo apeliacinio skundo argumentų, ar neteisėti ieškovės veiksmai gali būti pagrindas sumažinti atsakovės atsakomybę, netinkamai įvertino ieškovės kaltę bei priežastinį ryšį tarp jos neteisėtų veiksmų ir dalies grūdų nepristatymo krauti. Be to, apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad šioje civilinėje byloje neturi būti taikomos netesybas reglamentuojančios teisės normos, spręsdamas, ar nėra pagrindo atsakovę visiškai atleisti nuo Sutarties priedo Nr. 2 4 punkte nurodytų sumų mokėjimo, vadovavosi CK 6.253 straipsnio 1 dalies, 6.259 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kurios reglamentuoja netesybas, t. y. nustato atleidimo nuo civilinės atsakomybės ar jos mažinimo pagrindus.
  2. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti iš atsakovės visų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Atsakovė neteigia, kad ieškovė būtų netinkamai suformulavusi ieškinio faktinį pagrindą, dėl to galima daryti išvadą, kad ieškovė, teikdama ieškinį, CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus dėl ieškinio faktinio pagrindo įvykdė tinkamai. Ieškinyje buvo aiškiai suformuluotas konkretus ieškinio dalykas (teisinis reikalavimas). Ar ieškovė iš atsakovės reikalauja netesybų (baudos), ar Sutarties kainos dalies, susiję su atsakovės pareigos sumokėti ieškovei 792 858,75 Lt (229 627,76 Eur) teisiniu kvalifikavimu, kurį atlieka teismas.
    2. Šioje civilinėje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl Sutarties priedo Nr. 2 4 punkto aiškinimo. Ieškovė visos civilinės bylos nagrinėjimo metu laikėsi pozicijos, kad reikalaujama priteisti suma yra likusi užmokesčio, kurį atsakovė Sutartimi buvo įsipareigojusi sumokėti ieškovei, dalis.
    3. Apeliacinės instancijos teismas laikė pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad dalis reikalavimo tenkintina, tačiau pakeitė šios sumos kvalifikavimą. Tai, kad nebuvo patikslinta sprendimo rezoliucinė dalis, išbraukiant žodį „bauda“, vertintina tik kaip formalus neatitikimas, kuris nesudaro teisinio pagrindo panaikinti iš esmės teisėtą nutartį (CPK 329 straipsnio 1 dalis).
    4. Šalys susitarė, kad atsakovė visus metus mokės už faktiškai perkraunamą kiekį, o Sutarčiai pasibaigus, tuo atveju, jei nebus perkrautas sutartas krovinio kiekis, atsakovė sumokės likusią užmokesčio dalį, priklausančią nuo neperkrauto garantuoto krovinio kiekio likučio. Taigi, atsakovė turėjo teisę per ieškovės terminalą Sutarties galiojimo laikotarpiu neperkrauti nė vienos tonos, tačiau pasibaigus Sutarties galiojimo terminui privalėjo sumokėti ieškovei iš anksto sutartą 1 946 700 Lt (135 000 t x 14,42 Lt (4,18 Eur) už toną) už tai, kad Sutarties galiojimo metu ieškovė buvo rezervavusi sandėlio plotą, darbuotojus, krovos techniką tam atvejui, jei atsakovė pateiktų perkrauti Sutartyje garantuotą krovinio kiekį.
    5. Šalių nustatyti tarifai už faktiškai suteikiamas krovos paslaugas, likusios užmokesčio dalies, priklausančios nuo neperkrauto garantuoto krovinio kiekio likučio, konkreti apskaičiavimo formulė įtvirtinti Sutarties priede Nr. 2. Netesybos (konkrečios baudos ir delspinigiai) yra nurodyti Sutarties 3, 4 dalyse. Neperkrovusi sutarto krovinio kiekio atsakovė nebuvo laikoma pažeidusia Sutartį, nes tokia galimybė, t. y. neperkrauti sutarto krovinio kiekio, buvo nustatyta Sutartyje. Nesant Sutarties pažeidimo, negalima taikyti netesybų instituto (CK 6.258 straipsnis).
    6. PVM sąskaitos faktūros išrašymo ypatumai susiję tik su klausimais dėl mokesčių ir neturi reikšmės Sutarties priedo Nr. 2 4 punkto teisiniam kvalifikavimui.
    7. Atsakovės apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas apėmė klausimus dėl ieškovės reikalaujamos sumos kvalifikavimo, dėl to apeliacinės instancijos teismas neperžengė apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir nepažeidė CPK 320 straipsnio, juolab kad pirmosios instancijos teismo sprendimas liko nepakeistas.
    8. Tik pasibaigus Sutarties galiojimo terminui (tik nuo 2014 m. liepos 1 d.) tapo aiški ieškovės reikalavimo teisės ir atsakovės prievolės apimtis. Ieškovės teisė reikalauti jai pagal Sutartį priklausančios likusios kainos dalies sumokėjimo, o atsakovės pareiga ją sumokėti kyla iš teisinių santykių, buvusių tik Sutarties galiojimo laikotarpiu, tačiau šią teisę įgyvendinti ieškovė galėjo tik po to, kai baigėsi Sutarties galiojimo terminas (CK 6.186 straipsnio 3 dalis). Tuo atveju, jei prašoma priteisti suma būtų kvalifikuojama kaip netesybos, tai bet kuriuo atveju ieškovės teisė šios sumos reikalauti būtų galiojanti (CK 6.189 straipsnio 4 dalis).
    9. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai netaikė CK 6.71 straipsnio, 6.258 straipsnio 1 dalies, nes ieškovės reikalaujama suma kvalifikuota ne kaip netesybos, bet kaip pagal Sutartį likusi nesumokėtos kainos dalis, todėl ją mažinti nėra teisinio pagrindo, nes tai paneigtų sutarčių laisvės principą, CK 6.189 straipsnio 1 dalį.
    10. Pagrindinis netesybų bruožas – iš anksto sutariama dėl galimų nuostolių minimalaus dydžio, kurio vėliau, prašant priteisti netesybas, nereikia įrodinėti. Ieškovė neturėjo pareigos įrodyti, o teismas – reikalauti tokių įrodymų ir nustatyti, kokius tiksliai nuostolius ji patyrė, nes būtų paneigti protingos ir sąžiningos verslo praktikos reikalavimai.
    11. Atsakovei neatvežus viso garantuoto krovinio, ieškovė patyrė tiesioginius nuostolius (dalis nekintamų sąnaudų liko nepadengtos ir negavo to pelno, kurį tikėjosi gauti). Ieškiniu prašoma priteisti suma (apskaičiuota trūkstamą krovinio kiekį padauginus iš mažiausio 14,42 Lt (4,18 Eur) už toną krovos tarifo) yra protinga ir panaši į ieškovės tikėtinus nuostolius (patirtas sąnaudas ir negautą grynąjį pelną), kuriuos ieškovė patyrė todėl, kad atsakovė neperkovė viso iš anksto nustatyto garantuoto krovinio kiekio.
    12. 2013 m. sudarant ginčo Sutartį mokesčio už ilgalaikį (daugiau kaip 30 parų) sandėliavimą ieškovė sutiko atsisakyti todėl, kad atsakovė užtikrino, jog neatvežusi garantuojamojo krovinio (135 000 t) už kiekvieną trūkstamą toną mokės visą tarifą, t. y. po 14,42 Lt (4,18 Eur) už toną. Pritaikius ankstesnėse sutartyse buvusius tarifus – 0,40 Lt (0,12 Eur) už toną (už parą), jei krovinys buvo išduotas praėjus 31–45 paroms po priėmimo, arba 0,80 Lt (0,23 Eur) už toną (už parą), jei krovinys buvo išduotas praėjus 46 paroms po priėmimo, buvo apskaičiuota 431 297,26 Lt (124 912,32 Eur) suma, kurios ieškovė negavo iš atsakovės.
    13. Sudėjus 431 297,26 Lt (124 912,32 Eur) dydžio sumą, kurią atsakovė būtų sumokėjusi už ilgalaikį sandėliavimą (trunkanti ilgiau nei 30 parų), ir 274 916,35 Lt (79 621,28 Eur) (5 Lt (1,45 Eur) x 54 983,27 t) sumą už trūkstamą krovinio kiekį pagal anksčiau taikytą 5 Lt (1,45 Eur) už toną tarifą, yra gaunama 706 213,61 Lt (204 533,6 Eur) suma, kuri patvirtina, kad ieškovės reikalaujama priteisti 792 858,75 Lt (229 627,76 Eur) suma yra pagrįsta ir protinga. Pirmosios instancijos teismas ieškovės prašytą priteisti sumą sumažino 11 proc. Sumažinus ją dar labiau, būtų paneigta šalių valia sudarant Sutartį, taip pat protingos ir sąžiningos verslo praktikos reikalavimai.
    14. Krovos tarifų padidinimas nesusijęs su nuostatos dėl mokesčio už ilgalaikį krovinio laikymą sandėliuose išbraukimu iš sutarties – krovos tarifai buvo pakoreguoti todėl, kad ieškovė sutiko padaryti 50 proc. nuolaidą už ilgalaikį sandėliavimą 2012–2013 m., dėl to atsakovė sutaupė net 272 669,98 Lt (78 970,68 Eur).
    15. Atsakovė klausimą dėl sprendimo aritmetinės klaidos kėlė teikdama pareiškimą dėl rašymo apsirikimo, šis klausimas išnagrinėtas Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nutartimi, todėl iš naujo negali būti keliamas.
    16. Visas sąnaudas ieškovė patyrė nepriklausomai nuo to, kokį realų kiekį krovinio atsakovė perkrovė per ieškovės terminalą. Ieškovė įsipareigojimams vykdyti buvo rezervavusi atsakovei sandėlius ir žmogiškuosius resursus, kurie buvo paskaičiuoti pagal tai, kokius krovinio kiekius Sutartimi garantavo atsakovė. Kintamos sąnaudos, kurių ieškovė realiai nepatyrė neatlikdama faktinių krovos darbų, sudaro itin mažą 14,42 Lt (4,18 Eur) už toną tarifo dalį. Be to, į šį tarifą buvo įtraukta ne tik kaštų kompensavimo dalis, bet ir ieškovės pelno dalis, kurią ieškovė pagrįstai tikėjosi gauti sutikdama sudaryti Sutartį su atsakove.
    17. 2012 m. ieškovė nebuvo rezervavusi sandėliavimo ploto atsakovei, todėl ši nebuvo įsipareigojusi perkrauti jokio minimalaus kiekio ir sumokėti papildomą sumą už trūkstamą tokio kiekio dalį. Pagal 2011 m. sutarties priedo Nr. 2 2 punktą ieškovė įsipareigojo skirti 4000 t sandėliavimo ploto, o pagal Sutarties priedo Nr. 2 3 punktą – rezervuoti iki 16 000 t sandėliavimo ploto. Atsakovė įsipareigojo perkrauti ne mažiau kaip 30 000 t (2011 m.) ir 135 000 t (2013 m.) per ieškovės terminalą, o to nepadariusi – sumokėti papildomą sumą už kiekvieną trūkstamą toną. Visose ankstesnėse šalių sudarytose sutartyse buvo taikomas ir sandėliavimo mokestis už ilgiau nei 30 parų laikomą krovinį. Šį mokestį taiko visos krovos bendrovės, veikiančios Klaipėdos uoste, nes jos privalo užtikrinti tam tikrą Klaipėdos uosto direkcijos nustatytą krovinių apyvartą, o to nepadariusios, prarastų teisę veikti Klaipėdos uosto krantinėje. Atsakovė, motyvuodama išimtinai tuo, kad prisiima pareigą už trūkstamą krovinio kiekį mokėti 14,42 Lt (4,18 Eur) už toną, išsiderėjo, kad sandėliavimo nuostatos nebūtų sutartyje, todėl ir skiriasi ankstesnėse sutartyse ir Sutartyje nustatyti mokėtini tarifai.
    18. Atsakovė turi didelę verslo patirtį, todėl, pasirašydama Sutartį ir net derėdamasi dėl jos nuostatų, suprato (negalėjo nesuprasti) prisiimamų įsipareigojimų apimtį ir reikšmę bei privalėjo įvertinti savo galimybes ją įvykdyti, taip pat ir prisiimamą riziką dėl pasekmių, galinčių kilti tuo atveju, jei neperkraus viso garantuojamojo krovinio.
    19. Visi atsakovės nurodyti ieškovės Sutarties pažeidimai yra trumpalaikiai nesklandumai, kartais pasitaikantys praktikoje, tačiau neturintys ir objektyviai negalintys turėti tiesioginės įtakos atsakovės įsipareigojimo perkrauti daugiau kaip 135 000 t vykdymui. Ieškovė neatsisako atlyginti atsakovės turėtų papildomų išlaidų (nuostolių), jei jas atsakovė patyrė dėl ieškovės kaltės.
    20. Atsakovė nuo pat Sutarties galiojimo pradžios iš esmės netinkamai vykdė savo sutartinį įsipareigojimą iki mėnesio 20 d. pateikti informaciją apie kitą mėnesį planuojamą atvežti krovinių kiekį, rūšį ir pan. (Sutarties 2.1.1 punktas), kad ieškovė galėtų planuoti kitam mėnesiui reikalingus žmogiškuosius ir techninius resursus ir taip užtikrinti sklandų krovinio perkrovimą. Tačiau iš pačios atsakovės pateiktų skaičiavimų matyti, kad per visus Sutarties galiojimo metus tik vienintelį kartą nuo 2013 m. rugsėjo 17 d. iki 2013 m. spalio 10 d., kada buvo įvykęs didelis techninis gedimas, atsakovės atsiųstų vagonų prastovos siekė 18–19 d. (tik 8 vagonams), kitos prastovos truko vos keletą parų, tai tokiame versle yra įprasta praktika. Iš byloje esančių duomenų apie tai, kiek atsakovė pristatydavo krovinių kitoms bendrovėms, matyti, kad joms kroviniai buvo pristatomi nuosekliai, ne tik atsakovės nurodomais darbų sustabdymo ieškovės iniciatyva laikotarpiais.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl sutarties sąlygos, reglamentuojančios atsakomybę už sutarties neįvykdymą, kvalifikavimo kaip netesybų

  1. Pagal CPK 135 straipsnyje nustatytus reikalavimus dėl ieškinio turinio, ieškinyje turi būti tiksliai suformuluoti ieškinio elementai – ieškinio dalykas (ieškovo reikalavimas) ir faktinis ieškinio pagrindas (aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai), nes ieškinio elementai apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką.
  2. Teisinis ieškinio pagrindas – tai konkrečios materialiosios teisės normos, kuriose reglamentuojami materialieji ginčo teisiniai santykiai ir kurios yra pagrindas teismui patenkinti ieškinį, tačiau ieškinyje teisinio pagrindo nurodyti neprivaloma, nes parinkti byloje taikytinas teisės normas yra teismo pareiga (CPK 3 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas). Pagal nustatytas faktines aplinkybes teismas ginčo teisinius santykius kvalifikuoja ir atitinkamą teisės normą pritaiko savarankiškai. Teisinė ieškinio aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl ieškovo nurodytas teisinis ieškinio kvalifikavimas teismui neprivalomas ir šio nesaisto (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2010; 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2013; kt.).
  3. Šioje byloje ginčo dalykas yra Sutarties priedo Nr. 2 4 punkte įtvirtintos sąlygos: užsakovė (atsakovė) garantuoja, kad nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. perkraus 135 000 t grūdinių kultūrų per bendrovės (ieškovės) terminalą; neperkrovus garantuojamojo 135 000 t grūdinių kultūrų kiekio, bendrovė turi teisę pateikti sąskaitą užsakovei po 14,42 Lt (4,18 Eur) už kiekvieną neperkrautą (neatvežtą) garantuojamojo krovinio toną – tikroji sutarties šalių suteikta reikšmė.
  4. Atsakovė šioje byloje išreiškė poziciją, kad šios nutarties 25 punkte nurodyta Sutarties sąlyga nustato netesybas, kurios, atsakovės nuomone, turi būti mažinamos. Ieškovės pozicija priešinga – kad ši Sutarties sąlyga nustato pagrindinės prievolės apimtį (kainos dalį). Bylą nagrinėję teismai skirtingai kvalifikavo šią sąlygą, pirmosios instancijos teismas – kaip netesybas, o apeliacinės instancijos teismas – kaip kainos dalį. Taigi, kasacinis teismas, remdamasis teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pasisakys, ar aptariama sutarties sąlyga laikytina netesybomis ar neįvykdytos prievolės dalimi, taip pat ar teismai teisingai taikė atitinkamus santykius reglamentuojančias teisės normas.
  5. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad šios nutarties 25 punkte nurodyta Sutarties sąlyga yra užmokestis už neperkrautą garantuojamąjį krovinio kiekį. Tokią išvadą teismas grindė tuo, kad ši sąlyga nustato alternatyvų būdą įvykdyti sutartį, t. y. pristatyti visą garantuojamą krovinio kiekį arba pristatyti tik jo dalį ir sumokėti už nepristatytą dalį. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tokia Sutarties sąlyga sukuria alternatyviąją prievolę (CK 6.26 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nesutinka su šia apeliacinės instancijos teismo išvada, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai kvalifikavo ginčo santykį ir pritaikė netinkamą materialiosios teisės normą.
  6. Teisėjų kolegija, remdamasi sisteminiu ir loginiu teisės aiškinimo metodais, konstatuoja, kad sąlyga, jog, neperkrovus garantuojamojo 135 000 t grūdinių kultūrų kiekio, bendrovė (ieškovė) turi teisę pateikti sąskaitą užsakovei (atsakovei) po 14,42 Lt (4,18 Eur) už kiekvieną neperkrautą (neatvežtą) garantuojamojo krovinio toną, nėra alternatyvioji prievolė CK 6.26 straipsnio prasme, nes alternatyvioji prievolė yra tokia, kai skolininkas nuo jos atsiradimo momento turi kelis skirtingus jos įvykdymo būdus, ir kai jis pasirinkęs įvykdo prievolę vienu iš galimų skirtingų būdų, prievolė laikoma įvykdyta tinkamai (1 dalis). Tačiau nurodytoje Sutarties sąlygoje nėra nustatyti keli prievolės įvykdymo būdai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodyta Sutarties sąlyga aiškintina netesybų instituto pagrindu.
  7. CK 6.71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Remiantis kasacinio teismo išaiškinimu, šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius arba ikisutartinius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007).
  8. Sutarties priedo Nr. 2 4 punktu šalys susitarė, kaip bus kompensuoti ieškovės galimi praradimai atsakovei neįvykdžius sutartinio įsipareigojimo perkrauti garantuojamąjį 135 000 t grūdinių kultūrų kiekį, būtent kad atsakovė sumokės ieškovei po 14,42 Lt (4,18 Eur) už kiekvieną neperkrautą (neatvežtą) garantuojamojo krovinio toną. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyta Sutarties sąlyga atitinka netesybų sampratą, reglamentuotą CK 6.71 straipsnio 1 dalyje, kasacinio teismo praktikoje suformuluotą šalių sutartimi nustatytų netesybų tikslą (žr. nutarties 29 punktą).
  9. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo Sutarties priedo Nr. 2 4 punkte įtvirtintą sąlygą, kaip nustatančią netesybas už netinkamai įvykdytą sutartį, o apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino šią sąlygą kaip sutartinės kainos dalį.

13Dėl netesybų mažinimo ir sutarties šalių tikrosios valios nustatymo

  1. CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu netesybos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo.
  2. Netesybų mažinimo klausimu kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismo teisė mažinti netesybas nėra absoliuti, nes ją riboja susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia (CK 6.156, 6.189 straipsniai) ir draudimas sumažinti netesybas žemiau tikrosios nuostolių sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis). Tačiau aplinkybė, kad abi šalys pasirinko aiškiai per dideles ir neprotingas netesybas, nesudaro pagrindo teismui atsisakyti įvertinti sutartyje nustatytų netesybų dydį, jeigu šalis dėl to pareiškia prašymą. Minimalios netesybų dydžio ribos nustatymas nereiškia, kad netesybos visais atvejais turi būti sumažinamos iki minimalių nuostolių ar įrodytų nuostolių dydžio. Kreditorius pagrįsti netesybas įrodinėdamas nuostolius privalo tik tuo atveju, jeigu pareiškiamas reikalavimas mažinti netesybas ar kyla netesybų mažinimo teismo iniciatyva klausimas. Kreditorius turėtų įrodinėti tikėtinus nuostolius, tačiau tik tam, kad pagrįstų protingą netesybų dydį. Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys. Tai, kad netesybų suma viršija nuostolių sumą, nebūtinai reiškia, kad netesybos automatiškai privalo būti sumažintos. Nustatant, ar netesybos, palyginus su nuostoliais, nėra pernelyg didelės, atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nėra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2013).
  3. Sprendžiant netesybų dydžio protingumo klausimą šioje byloje yra svarbu įvertinti teismų nustatytas faktines aplinkybes, egzistavusias Sutarties sudarymo metu, jas patikrinti sutarčių aiškinimo taisyklių pagrindu. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės yra reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pagal kurią, esant ginčui dėl sutarties turinio ir jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-705/2013 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
  4. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs Sutarties sudarymo aplinkybes, nustatė, kad šalių atstovų susirašinėjimas elektroniniu paštu, derinant Sutarties detales, patvirtina, jog atsakovė turėjo galimybę derėtis dėl sutarties ir jos priedo su ieškove. Lyginant šalių 2011 m., 2012 m. sutartis su Sutartimi nustatyta, kad jau 2011 m. šalių sutarties Nr. 22-11-0336-E-238F priedo Nr. 2 5 punkte buvo nustatyta sankcija atsakovei už įsipareigoto perkrauti krovinio kiekio neperkrovimą (5 Lt (1,45 Eur) už neperkrauto krovinio toną), taip pat priede Nr. 2 buvo nustatytas mokestis atsakovei už krovinio sukaupimą sandėlyje, jį laikant daugiau kaip 30 parų, nustatytas ir skirtingas sutarties galiojimo laikotarpis. Nors 2012 m. šalių sutartyje Nr. 16-12-0336-E-125F nebuvo nustatytas grūdų kiekis, kurį atsakovė įsipareigoja perkrauti per ieškovę, kaip ir sankcijos už nustatyto grūdų kiekio neperkrovimą, tačiau ieškovė nebuvo įsipareigojusi atsakovei suteikti sandėlių grūdams kaupti, kas buvo nustatyta 2011 m. ir 2013 m. šalių sutartyse. Susirašinėjimai tarp šalių dėl Sutarties sąlygų (atsakovės 2013 m. gegužės 3 d., 2013 m. gegužės 7 d., 2013 m. gegužės 8 d. atsakymai į pateiktą sutarties projektą su komentarais) teikia pagrindą spręsti, kad Sutarties priedo Nr. 2 4 punkto nuostatos atsakovei buvo suprantamos, t. y. atsakovė suprato, kad, neperkrovusi 135 000 t grūdinių kultūrų per ieškovės terminalą, mokės ieškovei netesybas po 14,42 Lt (4,18 Eur) už kiekvieną neperkrautą grūdų toną, dėl šio punkto nuostatos ieškovė atsisakė sandėliavimo mokesčio.
  5. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Sutartyje nustatytų netesybų dydį, atsižvelgė į tai, kad šalys yra verslininkės, turinčios patirties verslo bei derybų srityje, galinčios numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirenkančios sutarties sąlygas, taip pat į tai, kad sutartys buvo komercinio pobūdžio, jog derybų dėl 2013–2014 m. sutarties pasirašymo metu ieškovė atsisakė sandėliavimo mokesčio, kurio neatsisakiusi, pagal savo pateiktus apskaičiavimus, būtų gavusi 124 912,32 Eur (431 297,26 Lt) pajamų, o atsakovė šiuos apskaičiavimus paneigiančių įrodymų nepateikė.
  6. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, atsižvelgė ne tik į sutarties pažodinį tekstą, bet ir nustatė tikrąją Sutarties šalių valią, įvertinęs jų anksčiau buvusius sutartinius santykius, jų dalykinę praktiką bei derybas dėl šioje byloje vertinamos Sutarties sudarymo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Sutarties Nr. 2 4 punkte įtvirtintas netesybų dydis siekia 14,42 Lt (4,18 Eur) už kiekvieną toną būtent todėl, kad ieškovė atsisakė ilgalaikio sandėliavimo mokesčio, taip padarydama nuolaidą atsakovei ir siekdama užsitikrinti krovinio atgabenimo (perkrovimo) apimtį. Taigi, 124 912,32 Eur suma, kuri įeina į visą netesybų apimtį, laikytina realiai patirtais ieškovės nuostoliais. Todėl ši netesybų dalis negali būti mažinama, nes CK 6.73 straipsnio 2 dalis draudžia mažinti netesybas iki tiek, kad jos taptų mažesnės už nuostolius.
  7. Iš atsakovės priteista 204 533,6 Eur suma yra gauta neatgabentą (neperkautą) grūdų kiekį, t. y. 54 983,27 t, padauginus iš Sutarties priedo Nr. 4 punkte nustatyto netesybų dydžio, t. y. 14,42 Lt (4,18 Eur), ir gautą 229 627,76 Eur sumą sumažinus iki 204 533,6 Eur. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 14,42 Lt (4,18 Eur) suma už kiekvieną neatgabentą (neperkrautą) toną atitinka pigiausią Sutarties įvykdymo būdą, t. y. krovinio perkrovimas pigiausiu būdu „autotransportas-krantinė-laivas“, Sutarties šalių įkainotu 14,42 Lt (4,18 Eur) už toną. Taigi, likusi 79 621,28 Eur netesybų suma apskaičiuota iš visos netesybų sumos (204 533,6 Eur) atimant ieškovės padarytą nuolaidą (124 912,32 Eur). Kadangi šios nutarties 37 punkte nurodyta 124 912,32 Eur netesybų dalis vertinama kaip realūs ieškovės nuostoliai, tai, teisėjų kolegijos vertinimu, galima svarstyti tik dėl likusios 79 621,28 Eur netesybų dalies mažinimo.
  8. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai reikalaujama sutartinių netesybų suma viršija priteistinus nuostolius, teismas priteisiamas sumas nustato tokia tvarka: į priteistiną nuostolių sumą įskaito ją atitinkančią sutartinių netesybų sumą (CK 6.73 straipsnio 1 dalis); sprendžia klausimą dėl likusių sutartinių netesybų dydžio mažinimo (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) ir nustato galutinę priteisiamą netesybų sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007).
  9. Kasacinis teismas savo išaiškinimuose yra suformulavęs kriterijus, kuriais vadovaujantis sprendžiamas netesybų mažinimo klausimas. Vienas esminių kriterijų yra sutarties šalis siejantis teisinių santykių pobūdis. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad svarbu įvertinti konkrečių sutartinių santykių pobūdį (pvz., abi sutarties šalys – privatūs verslo subjektai, turintys patirties verslo ir derybų srityje, galintys numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirenkantys sutarties sąlygas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2012). Nagrinėjamoje byloje sutarties šalys yra profesionalios verslininkės, sudariusios komercinę sutartį, tai reiškia, kad jos geba pamatuoti prisiimtą riziką, todėl galimas teismo įsikišimas į jų sutartinius santykius yra labai ribotas.
  10. Pažymėtina, kad svarbu įvertinti aplinkybes, kurioms esant atsirado konkreti netesybas nustatanti sąlyga. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog šalys derėjosi dėl šios konkrečios netesybas nustatančios sąlygos; netesybos buvo sutartos būtent tokio dydžio (didesnės nei 2011 m. sutartyje), nes ieškovė atsisakė ilgalaikio sandėliavimo mokesčio. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovė negalėjo nesuprasti tokios sąlygos sukeliamų teisinių padarinių.
  11. Atsižvelgtina ir į tai, kad šalis sieja tęstiniai sutartiniai santykiai. Byloje nustatyta, kad šalys bendradarbiauja nuo 2011 m. ir kasmet derasi dėl naujų sutarties sąlygų. Teisėjų kolegija šią aplinkybę vertina kaip dar vieną kriterijų, kuris patvirtina, kad tarp šalių yra susiklosčiusi dalykinė praktika, patvirtinanti, kad jos turėjo suprasti viena kitos ketinimus. Pati Sutarties priedo Nr. 2 4 sąlyga yra aiškiai ir nedviprasmiškai suformuluota, analogiška sutarties sąlyga buvo ir šalių 2011 m. sutartyje, skyrėsi tik netesybų dydis.
  12. Šalių autonomija komerciniuose teisiniuose santykiuose, sutarties laisvės ir privalomumo principai yra labai svarbios vertybės, užtikrinančios profesionalių verslo subjektų galimybę laisvai veikti ir patiems matuoti savo riziką, todėl teismo kišimasis į jų suderėtas netesybas galima tuo atveju, kai netesybų dydžio neprotingumas yra akivaizdus.
  13. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje neįrodyta, jog likusi 79 621,28 Eur netesybų suma yra neprotingai didelė, todėl pagrindo ją mažinti nenustatyta (CPK 178 straipsnis).
  14. Kasaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl atleidimo nuo sutartinės atsakomybės ar jos sumažinimo esant paties kreditoriaus kaltei dėl neįvykdytos prievolės, nurodomi, atsakovės nuomone, ieškovės neteisėti veiksmai, lėmę tai, kad atsakovė negalėjo įvykdyti savo įsipareigojimų pagal Sutartį (CK 6.259 straipsnis). Teisėjų kolegija, teismų išvadas šiuo klausimu įvertinusi pagal kasacinio teismo praktikoje suformuluotas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2012; 2015 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-257-701/2015 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką), konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog byloje neįrodyti ieškovės neteisėti veiksmai, lėmę (priežastinis ryšys) tai, kad atsakovė negalėjo tinkamai įvykdyti Sutarties, yra teisinga. Dėl šios priežasties nėra pagrindo spręsti dėl atsakovės atleidimo nuo netesybų mokėjimo pagal Sutartį ar jų mažinimo CK 6.259 straipsnio pagrindu.
  15. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pagrindo sumažinti ieškovei iš atsakovės priteistas 204 533,6 Eur netesybas nenustatyta. Nors apeliacinės instancijos teismas ginčo objektu esančią Sutarties sąlygą (žr. nutarties 25 punktas) netinkamai kvalifikavo kaip kainos dalį, tačiau iš esmės priėmė teisingą sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).
  16. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kurie neturi teisinės reikšmės bylos galutiniam rezultatui.

14Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Prie ieškovės atsiliepimo į kasacinį skundą pateiktas dokumentas, patvirtinantis, kad už atsiliepimą į kasacinį skundą advokatui ieškovė sumokėjo 3526,57 Eur. Ieškovė prašo šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą priteisti iš kasatorės.
  2. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
  3. Teisėjų kolegija, remdamasi teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti redakcija) 8.14 punktu, sprendžia, kad ieškovei iš kasatorės priteistina 1271,60 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
  4. Kasaciniame teisme patirta 5,48 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. pažyma). Netenkinant kasacinio skundo šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93, 96 straipsniai).

15Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

16Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

17Priteisti iš kasatorės UAB „Agerona“ (į. k. 300118763) ieškovei AB Klaipėdos jūrų krovinių kompanijai (į. k. 140346267) 1271,60 Eur (vieną tūkstantį du šimtus septyniasdešimt vieną Eur 60 ct) išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti ir valstybei 5,48 Eur (penkis Eur 48 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo.

18Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

19Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai