Byla e2A-146-180/2018
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Dalios Kačinskienės ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų: D. P., G. C., B. A., V. D. ir D. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3085-614/2017 pagal ieškovų: D. P., N. J., G. C., B. A., V. D., M. I. Z., D. A. ir J. R. ieškinį atsakovui bankrutuojančiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“, dalyvaujant trečiajam asmeniui viešajai įstaigai „Indėlių ir investicijų draudimas“, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė pripažinti negaliojančiomis: 1) D. P. 2011 m. rugsėjo 23 d. su atsakovu bankrutuojančia akcine bendrove (toliau – BAB) bankas „Snoras“ sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110923V990001; 2) N. J. 2011 m. liepos 27 d. atsakovu BAB bankas „Snoras“ sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110727S990006; 3) G. C. 2011 m. liepos 26 d. su atsakovu BAB bankas „Snoras“ sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110726V990009; 4) B. A. 2011 m. balandžio 18 d. su atsakovu BAB bankas „Snoras“ sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110418V990007; 5) V. D. su BAB banku „Snoras“ 2011 m. birželio 21 d., 2011 m. liepos 6 d. ir 2011 m. rugsėjo 30 d. sudarytas Obligacijų pasirašymo sutartis Nr. FO20110621V99002, Nr. FO20110706V990001, FO20110930V990020; 6) M. I. Z. su BAB banku „Snoras“ 2011 m. balandžio 12 d., 2011 m. birželio 14 d., 2011 m. birželio 24 d., 2011 m. liepos 25 d., 2011 m. rugsėjo 29 d. sudarytas Obligacijų pasirašymo sutartis Nr. FO20110412V990012, Nr. FO20110614V990008, Nr. FO20110624V990001, Nr. FO20110725V990010 ir Nr. FO20110929V990012; 7) D. A. 2011 m. spalio 13 d. su atsakovu BAB banku „Snoras“ sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111013V990011; 8) J. R. 2011 m. kovo 3 d. su atsakovu BAB banku „Snoras“ sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110303V990013; taikyti restituciją – pripažinti ieškovų sumokėtas pagal šią sutartį sumas BAB bankui „Snoras“ ieškovų lėšomis jų asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – IĮIDĮ).
  2. Visi ieškovai teigė, kad ginčijamus sandorius sudarė dėl esminio suklydimo, kurį nulėmė banko veiksmai. Prašė obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis CK 1. 90 straipsnio pagrindu.
  3. Ieškovai obligacijų pasirašymo sutartis su atsakovu sudarė panašiomis aplinkybėmis, t. y. jiems vietoj pinigų laikymo terminuotoje indėlio sąskaitoje buvo pasiūlyta sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis, akcentuojant, kad obligacijos yra alternatyvus produktas indėliams. Nei vienam ieškovui nebuvo atskleistos aplinkybės, galinčios kelti abejonių dėl atsakovo finansinės būklės. Viešojoje erdvėje atsakovas obligacijas pristatinėjo kaip naują, indėlininkų poreikius atitinkantį produktą, alternatyvų indėliams. Aplinkybės, kad draudimo sąlygos obligacijoms yra mažiau palankios nei indėliams, straipsniuose nebuvo užsimenama.
  4. Dėl atsakovo pasirinktos obligacijų pristatymo visuomenei politikos, ieškovams susidarė įspūdis, kad investicijai į obligacijas galioja tokia pat draudimo apsauga, kaip ir indėliams. Ieškovų suvokimą, kad obligacijos yra saugi finansinė priemonė, kuriai banko tapimo nemokiu atveju būtų taikoma draudimo apsauga, nulėmė ir tai, kad atsakovo pateiktose pasirašyti sutartyse buvo aiškiai nurodyta, kad siekiant užtikrinti kliento lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“.
  5. Ieškovams sudarant ginčijamas sutartis su atsakovu, informacija buvo teikiama žodžiu, tačiau jiems (ieškovams) nebuvo atskleistos visos galimos rizikos investuojant pinigus į obligacijas. Ieškovu teigimu, bankas jiems neįteikė sutarčių priedų. Ieškovai tik pasirašė vietose, kuriose nurodė banko darbuotojai. Sutarčių priedų perskaityti būtų fiziškai neįmanoma dėl didžiulės dokumentų apimties (daugiau kaip 80 puslapių). Sudarant ginčo sutartis, atsakovas turėjo pareigą aiškiai ir suprantamai informuoti esamus ir būsimus indėlininkus, investuotojus apie draudimo įmonę, kurioje apdrausti indėliai ir įsipareigojimai investuotojams, draudimo sąlygas, draudimo objektą, bei draudimo atvejus. Atsakovas turėjo pareigą informuoti klientus apie tuos atvejus, kai draudimo apsauga nėra taikoma. Todėl neprofesionalaus kliento sutartyse numatyta nuostata, kad įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, laikytina klaidinančia ir neaiškia klientų atžvilgiu, nes sudaro įspūdį, kad obligacijos yra draustos.
  6. Nei vienas iš ieškovų neturi specialių žinių, kurios būtų galėjusios jiems padėti savarankiškai įvertinti obligacijoms taikomos draudimo apsaugos sąlygas. Ieškovai nedirba ir nėra dirbę darbo, susijusio su investicijomis. Dalis ieškovų, sudarant obligacijų pasirašymo sutartis, buvo senyvo amžiaus, o vyresnio amžiaus žmonės yra labiau paveikiami daromo poveikio pirkti. Taip pat ieškovai buvo pripažinti neprofesionaliais investuotojais, todėl jiems turėjo būti taikoma didžiausia apsauga. Pagal savo asmenines savybes jie negalėjo būti laikomi labiau informuotu vartotoju finansinių priemonių rinkoje, nei neprofesionalus investuotojas Finansinių priemonių rinkos įstatymo (toliau – FPRĮ) prasme, o bankas, neteikdamas tinkamos apsaugos, pažeidė įstatymą.
  7. Įstatymai ginčo sutarčių sudarymo metu nebuvo pakankamai aiškus. Jie (ieškovai) neturėdami teisinių žinių, kad galėtų savarankiškai juos suprasti. Ieškovai turėjo būti ypatingai apdairūs bei atsargūs ir suvokti, kad bankas (atsakovas) tinkamai nevykdo įstatyme jam nustatytų pareigų. Tai rodo, kad vidutinis normaliai protingas ir atidus žmogus niekaip nebūtų galėjęs tinkamai įvertinti visų šių aplinkybių ir savarankiškai nuspręsti, kad draudimo požiūriu obligacijos yra labiau rizikingas produktas nei indėlis. Jeigu atsakovas būtų aiškiai ir nedviprasmiškai suteikęs reikiamą informaciją, ieškovai tokių sutarčių nebūtų sudarę, nes pasirinkto investicinio produkto saugumas jiems buvo esminė sąlyga. Atsakovo darbuotojai buvo skatinami už finansinių produktų pardavimą, dėl ko, tikėtina, kad darbuotojai buvo asmeniškai suinteresuoti, jog klientai įsigytų būtent obligacijas.
  8. 2011 m. sausio 18 d. Lietuvos Banko valdybos nutarimu Nr. 03-02 atsakovo veikloje buvo nustatyti pažeidimai. Tačiau atsakovui pateikti nurodymai mažinti veiklos riziką buvo ignoruojami arba vykdomi formaliai, iš esmės nekeičiant veiklos pobūdžio. Lietuvos Banko nustatyti pažeidimai nebuvo ištaisyti ir ginčijamų sandorių sudarymo metu. Šie nurodymai laikytini esminiais įvykiais, apie kuriuos atsakovas privalėjo informuoti tiek viešai, tiek individualiai kiekvieną obligacijų sutartį su banku ketinantį sudaryti klientą, nes tai turėjo lemiamą reikšmę apsisprendžiant dėl sandorio sudarymo. Atsakovas nuslėpė reikšmingą informaciją ir tokiu būdu suklaidino ieškovus dėl savo finansinės būklės ir veiklos perspektyvų.
  9. Pripažinus sutartis negaliojančiomis turėtų būti taikoma restitucija, tačiau atsakovui yra iškelta bankroto byla ir jis negali būti įpareigotas grąžinti ieškovams lėšų kita tvarka, nei pagal Įmonių bankroto įstatyme nustatytą kreditorių eiliškumą, todėl restitucijos būdas yra keistinas. Pritaikius restituciją, ieškovų sumokėtos už obligacijas lėšos laikytinos lėšomis jų asmeninėse sąskaitose, indėlių draudimo objektu, todėl, įvykus draudiminiam įvykiui – banko „Snoras“ bankrotui, trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ privalo išmokėti ieškovams indėlių draudimo išmokas.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. balandžio 26 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas rėmėsi kasacinio teismo praktika ir konstatavo, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovams turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).
  3. Teismas nustatė, kad obligacijų pasirašymo sutartyse ieškovai pasirašydami patvirtino, jog jie yra susipažinę su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, taip pat sudarant Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis jie pasirašytinai patvirtino, kad gavo Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą ir kitus dokumentus.
  4. Ieškovai: D. P. turi aukštąjį išsilavinimą (tarptautinė prekyba), G. C. turi aukštąjį buhalterės išsilavinimą, B. A., V. D. ir D. A. – pedagogai. Visi ieškovai turėjo sutarčių sudarymo patirties, iki obligacijų pasirašymo sutarčių jie buvo sudarę ne vieną terminuotojo banko indėlio sutartį (D. A. – 2, V. D. – 47, B. A. – 13, G. C. – 9, D. P. – 23). Ieškovai turėjo galimybę nuolatos naudotis interneto ryšiu arba buvo sudarę naudojimosi banko paslaugų teikimo internetu sistemos sutartis. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad visi ieškovai atitinka vidutinio vartotojo kategoriją, ir galėjo ir privalėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, taip pat apie tai, kad obligacijos nedraudžiamos ir didesnės rizikos. Neatidumas ir (ar) nerūpestingumas neatitinka suklydimo sampratos.
  5. Teismas konstatavo, kad ieškovai neįrodė, jog jie neturėjo galimybės visapusiškai įvertinti sudarytų sandorių sąlygas, sutarčių tinkamumą, kad juos kas nors skubino priimti sprendimą investuoti. Po sutarčių sudarymo iki pat atsakovui iškeliant bankroto bylą ieškovai reikalavimų dėl sutarčių nuginčijimo tuo pagrindu, kad ji neatitiko ieškovų valios, nebuvo pareiškę, ieškovų ieškinys teisme gautas tik 2015 m. kovo 13 d. Teismas vertino, kad sutartims taikoma draudiminė apsauga ar kitos ieškinyje nurodytos aplinkybės nebuvo esminės sąlygos ieškovams priimant sprendimą dėl sandorių sudarymo ir nepripažino, kad ieškovai suklydo dėl sudarytų sandorių esmės (esminių sąlygų).
  6. Klientui atsisakius suteikti informaciją arba pateikus nepakankamai informacijos apie savo žinias ir patirtį investavimo srityje, bankas neturi pareigos įvertinti finansinių priemonių ir teikiamų ar siūlomų teikti investicinių paslaugų tinkamumo klientui. Neturėdamas visos reikiamos informacijos apie ieškovus, atsakovas negalėjo individualizuoti jų investavimo poreikių. Būdami pakankamai atidūs ir rūpestingi ieškovai turėjo (galėjo) suvokti informacijos teikimo atsisakymo pasekmes, tuo labiau, kad atsisakymo pasekmės buvo aiškiai nurodytos. Teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, nesutiko su ieškovų teiginiais, kad jie buvo klaidinami ir (ar) tyčia apgaudinėjami.
  7. Teismo vertinimu aplinkybė, kad Lietuvos bankas 2011 m. sausio 18 d. nutarimu uždraudė atsakovui BAB bankui Snoras sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotųjų indėlių sutartis, pagal kurias palūkanų norma būtų didesnė nei rinkos vidurkis ir tai, jog bankas po minėto nutarimo pradėjo platinti obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, jog bankas apgaudinėjo klientus. Ieškovų pateikti argumentai apie banko turtą ir įsipareigojimus iš bankroto administratoriaus 2012 m. ataskaitos savaime nereiškia, kad bankas, ieškovams sudarant ginčo sutartis, buvo nemokus ir nebegalėjo plėtoti savo veiklos bei siūlyti obligacijas, nurodyti jų pranašumus, kaip antai didesnes palūkanas.
  8. Aplinkybė, kad anksčiau buvo atliekamas BAB banko „Snoras“ inspektavimas, kurio metu aptikti tam tikri banko veiklos trūkumai, nereiškia, kad bankas jau tada buvo nemokus. Teismui nustačius, kad byloje nėra kitų įrodymų, išskyrus ieškovų teigimą, jog banko darbuotojai patikino apie obligacijų draustumą ar banko veiklos stabilumą, pelningumą, padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti tyčinius ir (ar) nesąžiningus atsakovo veiksmus siekiant suklaidinti ieškovus.
  1. Apeliacinių skundo ir atsiliepimų į juos argumentai
  1. Ieškovai D. P., G. C., B. A., V. D., D. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 26 d. sprendimą dalyje dėl jų reikalavimų ir jų ieškinį tenkinti; paskirstyti ir priteisti iš atsakovo apeliantų naudai pirmos instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  2. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
    1. Apeliantai nesutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad jų (apeliantų) įsigytoms obligacijoms pagal obligacijų pasirašymo sutartis netaikytina 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 97/9/EB „Dėl investuotojų kompensavimo sistemų“ (toliau – Investuotojų direktyva) nustatyta draudimo apsauga. Teismas pripažino, kad BAB bankas „Snoras“ veikė kaip vertybinių popierių emitentas ir kaip investicinė įmonė, t. y. emitentas ir investicinė įmonė sutapo, dėl to bankui tapus nemokiam (bankrutavo), yra neteisinga vienareikšmiškai teigti, kad bankrutavo vertybinių popierių emitentas, kadangi bankrutavo ir investicinė įmonė, o investicinės įmonės nemokumas patenka į draudžiamojo įvykio apimtį pagal Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalį.
    2. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad nagrinėjamoje byloje draudimo apsauga netaikoma, pats interpretavo ir aiškino Europos Sąjungos direktyvą. Pirmosios instancijos teismo išvados taip pat nėra paremtos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimais, nors šis vienintelis turi kompetenciją aiškinti Europos Sąjungos teisę.
    3. Apeliantai pareikštu ieškiniu siekė įrodyti, kad atsakovas netinkamai vykdė FPRĮ 22 straipsnyje ir IĮIDĮ 13 straipsnyje nustatytas pareigas aiškiai ir suprantamai atskleisti neprofesionaliam investuotojui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius. Šie neteisėti veiksmai lėmė, jog sudarant sutartis buvo suklysta dėl sandorių esmės, t. y. dėl obligacijoms taikomos draudimo apsaugos. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, kad pasirašydami neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, ieškovai (išskyrus G. C. ir D. A.) nesuteikė informacijos apie savo investavimo patirtį. Ši aplinkybė niekaip negalėjo eliminuoti atsakovo pareigos aiškiai ir lengvai suprantamai išaiškinti visas su investavimu į obligacijas susijusias rizikas.
    4. Apeliantų teigimu, detalesnis FPRĮ 22 straipsnyje nustatytų pareigų atlikimo vertinimas nėra reikalingas, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-7-602/2015 pripažino, jog atsakovas, sudarydamas obligacijų pasirašymo sutartis su neprofesionaliais investuotojais, šios pareigos tinkamai neatliko. Dėl to ir šioje byloje pripažintina, kad atsakovo veiksmai, vykdant FPRĮ 22 straipsnyje nustatytas pareigas buvo neteisėti. Tuo tarpu dėl IĮIDĮ 13 straipsnyje nustatytų pareigų atlikimo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje nėra pasisakęs, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo šią aplinkybę vertinti ir nustatęs, kad paminėtas straipsnis buvo pažeistas, turėjo analizuoti, kiek šie neteisėti veiksmai galėjo turėti įtakos ieškovų suklydimui.
    5. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad apeliantus suklaidino neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje esanti formuluotė, nurodanti, kad banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, tačiau nei pačiose ginčo sutartyse, nei jos prieduose nebuvo nurodyta, kad draudimo apsauga negalios banko bankroto atveju.
    6. Apeliantai teigia, kad jie obligacijas įsigijo būtent suvokdami, kad joms galioja tokia pat draudimo apsauga kaip ir indėliams. Tokį suvokimą suformavo darbuotojų paaiškinimai ir tai, kad draudžiamumo aspektas apeliantams nebuvo atskleistas taip, kaip to reikalauja teisės aktai.
    7. Apeliantams rūpėjo pinigų saugumas ir taupymas, o ne rizikingas investavimas. Obligacijas apeliantai įsigijo, nes buvo įsitikinę, kad tai yra saugu.
    8. Teismas nepagrįstai apeliantus vertino kaip vidutinius vartotojus, pakankamai gerai suvokiančius terminuotojo indėlio ir obligacijų skirtumus. Vidutinio vartotojo sąvoka siejama su gautos informacijos suvokimu, o ne gebėjimu ją gauti. Apeliantu teigimu, nei vienas iš jų, pagal savo asmenines savybes (amžių, išsilavinimą, patirtį) negali būti laikomas vidutiniu vartotoju, nes neturi pakankamai žinių, įgūdžių ir patirties investiciniams sprendimams priimti ir negali tinkamai įvertinti su tuo susijusios rizikos.
    9. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad pripažinti sandorius negaliojančiais dėl apgaulės nėra pagrindo, nes ieškovai neįrodė, jog sutarčių sudarymo dieną atsakovas buvo nemokus. Jie (apeliantai) nesiekė įrodyti, kad sutarčių sudarymo dieną bankas (atsakovas) buvo nemokus. Apgaulė pasireiškė tuo, kad atsakovas save pristatinėjo kaip patikimą, teisės aktų besilaikantį, pelningai veikiantį ir augantį banką, ir nevykdė pareigos pranešti apie esminius įvykius, nors reali situacija buvo visiškai priešinga. Lietuvos bankas, po 2010 metais atlikto inspektavimo, nustatė, jog atsakovas veiklą vykdo rizikingai ir pažeisdamas teisės aktus. 2011 m. sausio 18 d. nutarimu įpareigojo atsakovą pašalinti trūkumus ir imtis priemonių veiklos rizikai mažinti. Tačiau atsakovas išleistuose baziniuose prospektuose nurodė, kad esminių įvykių, susijusių emitentu, kurie turi esminės reikšmės vertinant emitento nemokumą, nėra. Vidutiniškai protingas ir atidus asmuo, besirūpinantis savo lėšų saugumu, nebūtų patikėjęs savo pinigų bankui, kuris veiklą vykdo rizikingai ir nevykdo priežiūros institucijos įpareigojimų. Informacija apie tai, kad banko veikla yra rizikinga, savaime suformuoja nuomonę, jog į banką norimi padėti pinigai nebus saugūs. Dėl šios priežasties atsakovas slėpė informaciją apie tai, kad Lietuvos Bankas atsakovo veikloje nustatė pažeidimus ir kad šių pažeidimų atsakovas neištaisė, nors pagal teisės aktus privalėjo viešai paskelbti tokią informaciją.
  1. Atsakovas BAB bankas „Snoras“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
  2. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
    1. Apeliantai pirmosios instancijos teisme nesiekė argumentuoti, kad tuo atveju, kai bankas veikia ne tik kaip vertybinių popierių emitentas, bet ir kaip investicinė įmonė, jo bankroto rizika turi būti priskirtina prie draudimo objektų, kuriems turi būti taikoma kompensavimo sistema pagal IĮIDĮ, bei nekėlė klausimo dėl papildomo kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT). Apeliacinis skundas neatitinka CPK 306 straipsnio 2 dalies reikalavimų.
    2. Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai ir nenukreipdamas nuo aktualaus ESTT prejudicinio sprendimo byloje Nr. C-671/13 konstatavo, kad lėšos, ieškovų perduotos bankui pagal obligacijų pasirašymo sutartis, nėra įsipareigojimų investuotojams draudimo objektas. Šios lėšos taip pat nėra ir indėlių draudimo objektas. Apeliantai savo valia ir noru perdavė atsakovo nuosavybėn jiems priklausiusias lėšas mainais už įgyjamas atsakovo obligacijas. Atsakovas yra jam perduotų piniginių lėšų savininkas, o ne svetimų lėšų saugotojas. Apeliantų vertybiniai popieriai atsakovo nebuvo prarasti – jie apskaitomi apeliantų finansinių priemonių sąskaitose, o atsakovo bankroto byloje yra patvirtinti finansiniai apeliantų reikalavimai.
    3. Atsakovas nėra atsakingas už obligacijų negrąžinimą, nes investicinė įmonė to negali padaryti dėl obligacijų emitento bankroto. Situacija, kai investicinė įmonė negali grąžinti klientui priklausančių vertybinių popierių ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos, nepatenka į Investuotojų direktyvos reguliavimo sferą ir šios direktyvos apsauga nagrinėjamu atveju negali būti taikoma.
    4. Apeliantai nesutinka su ESTT 2015 m. birželio 25 d. prejudiciniame sprendime byloje Nr. C-671/13 ir jo pagrindu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 pateiktais išaiškinimais dėl obligacijoms taikomos draudimo apsaugos, tačiau jie nenurodo konkrečių 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/9/EB dėl Investuotojų kompensavimo sistemų nuostatų, kurių pagrindu jie turėtų teisę į draudimo išmoką.
    5. Kreipimasis į ESTT turi būti paremtas iškilusiu tam tikros Europos Sąjungos teisės normos aiškinimo ir (ar) galiojimo klausimu, bet ne siekiu nuginčyti jau esantį, tam tikrai šaliai nepalankų Europos Sąjungos teisės normų aiškinimą ir taikymą. Šiam ginčui aktualios teisės normos jau yra išaiškintos, dėl jų aiškinimo ir galiojimo nekyla klausimų, todėl kreipimuisi į Europos Sąjungos teisminę instituciją nėra pagrindo.
    6. Byloje nėra jokių įrodymų, kurių pagrindu apeliantų sudarytos su BAB banku „Snoras“ 2011 metų obligacijų pasirašymo sutartys galėtų būti pripažintos negaliojančiomis, o teiginiai apie apeliantų išsilavinimą, profesiją, socialinę padėtį ir amžių, neva turėjusių įtakos jų tariamam suklydimui, nėra pakankami pripažinti sandorius negaliojančiais. Apeliantai neįrodė nei kad atsakovas juos suklaidino, tyčia nuslėpdamas svarbias ginčo sandorių aplinkybes.
    7. Apeliantų argumentai dėl jų nepriskirimo vidutinio finansinių paslaugų vartotojo kategorijai nesudaro pagrindo kitaip vertinti nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybės bei pripažinti, jog apeliantai, nors ir būdami neprofesionalais banko klientais, sudarydami ginčo sandorius, nesuvokė sudaromų obligacijų pasirašymo sutarčių esmės ir jų pagrindu įgyjamų finansinių priemonių rizikingumo laipsnio. Tikėjimasis, kad sudarant rizikingą sandorį jo vykdymo metu nesirealizuos rizikos veiksniai, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui.
    8. Ginčo sandorių sudarymo metu apeliantai visiškai pasitikėjo banku ir neturėjo pagrindo abejoti, kad bankas bus pajėgus laiku ir tinkamai atsiskaityti pagal ginčo sandorius, o jie gaus papildomą finansinę naudą, todėl sudarant ginčo sandorius jų esminiais elementais pripažintini mokamų palūkanų dydis, išpirkimo terminas ir galimybė parduoti obligacijas bankui „Finasta“ anksčiau išpirkimo datos, bet ne indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įsigyjamoms banko obligacijoms taikymas arba netaikymas.
    9. Apeliantų teiginiai, kad atsakovas juos apgavo, nesuteikęs informacijos apie Lietuvos banko nustatytus veiklos ribojimus ir teisės aktų pažeidimus. Apeliantai tik abstrakčiai nurodo, kad atsakovo finansinė padėtis buvo bloga, ir jei jie būtų apie tai informuoti, jie (apeliantai) obligacijų sutarčių nebūtų sudarę.
  3. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko atsakovo poziciją.
  4. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
    1. Apeliaciniam skunde išdėstytas argumentas apie tai, kad turi būti taikomas draudimas ieškovų įsigytoms obligacijoms, prieštarauja IĮIDĮ, Investuotojų direktyvai bei suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai. Pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad pagal Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, emitento nemokumo rizika negali būti priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema, yra pagrįsta, atitinkanti teisės aktų reglamentavimą bei teismų praktiką.
    2. Apeliantų teiginiai, kad atsakovas neįvykdė pareigos juos (apeliantus) supažindinti su galimomis rizikomis, vertintinas kaip pačių apeliantų sąmoningas nenorėjimas tinkamai įsigilinti ir įvertinti galimas rizikas bei išimtinio tikslo siekimu gauti kuo didesnę grąžą (palūkanas).
    3. Trečiasis asmuo nesutinka su tuo, kaip apeliantai vertina vidutinio vartotojo sąvoką. Nurodė, kad apeliantai turėjo pakankamai gyvenimiškos patirties, todėl galėjo suprasti obligacijų ir terminuotų indėlių sutarčių skirtumus.
    4. Apeliantų niekas neskubino sudaryti obligacijų sutarčių, jie turėjo neribotą galimybę susipažinti su šių sutarčių sąlygomis iki jų pasirašymo bei turėjo neribotą galimybę išsiaiškinti obligacijų kaip skolos vertybinių popierių esmę ir tai, kad joms netaikomas draudimas. Obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir įgijus obligaciją lydinčio emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas. Tikėjimasis, kad sudarant sandorį jo vykdymo metu nesirealizuos rizikos veiksniai, dar nereiškia suklydimo dėl sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui. Aplinkybė, kad bankas bankrutavo, o apeliantai tikėjosi, jog tai neįvyks, nėra pakankama priežastis pripažinti, kad jie buvo suklaidinti dėl sandorio esmės.
    5. Apeliantai suprato, kad įgytoms obligacijoms nėra taikomas indėlių draudimo apsauga, todėl pareiškė reikalavimus banko bankroto byloje ir įstojo į ketvirtos eilės kreditorių eilę. Kol nėra baigta bankroto byla, yra tikimybė, kad su apeliantais bus atsiskaityta.
  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

5Apeliacinis skundas netenkintinas.

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
  2. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl apeliantų sudarytų obligacijų įsigijimo sutarčių, kurias apeliantai ginčija CK 1.90 straipsnio pagrindu. Jie teigia, kad suklydimas, sudarant ginčijamą sandorį, pasireiškė tuo, kad dėl pateiktos klaidingos informacijos apie taikomą draudimo apsaugą, suklydo vertindami sandoriu prisiimamą riziką.
  3. CK 1.90 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas paminėtą teisės normą, išskiria visetą kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas konstatuoti asmens valios klaidą dėl esminių sandorio elementų: suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2014, 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2014 ir kt.).
  4. Vertinant ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis, apsvarstyti galimus teisinius padarinius. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2014). Sprendžiant dėl investuotojo suklaidinimo, taip pat svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška, ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalusis investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013).
  5. Apeliantai teigia, kad bankas netinkamai įvykdė savo pareigą informuoti apie galimą investavimo riziką.
  6. Pagal FPRĮ 22 straipsnio 3 dalį atsakovas, veikiantis kaip savo leidžiamų vertybinių popierių platintojas ir finansų makleris, yra įpareigota aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką, galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, prieš pradedant teikti investicines paslaugas, atsakovas privalėjo surinkti informaciją apie kliento ar potencialaus kliento žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkrečiomis investicinėmis paslaugomis ar finansinėmis priemonėmis, finansinę padėtį, tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką neprofesionaliojo investuotojo statuso turėjimas lemia papildomą šio investuotojo teisių ir interesų apsaugą, kuri užtikrinama nustatant papildomas pareigas bankui (pvz., pareigą parengti ir paskelbti prospektą, suteikti visą informaciją klientui ir pan.), tačiau neeliminuoja neprofesionaliojo investuotojo bendrųjų pareigų (pvz., pareigos atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, konsultuotis dėl jų sąlygų, domėtis savo teisėmis bei pareigomis, elgtis rūpestingai, protingai ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-265/2014).
  7. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantai atsisakė bankui suteikti informaciją apie savo investavimo tikslus, siekius, patirtį ir investavimo žinias, taip ne tik apribodami banko galimybes pateikti jiems priimtiniausią pinigų investavimo variantą, bet ir prisiimdami su tuo susijusią pasekmių riziką investuoti į vertybinius popierius – obligacijas.
  8. Kasacinis teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje iš esmės analogiškoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602/2015, išaiškino, kad Programos prospekto ir Emisijos galutinių sąlygų formalus įteikimas neprofesionaliam investuotojui nelaikytinas tinkamu informacijos apie obligaciją atskleidimu neprofesionaliam investuotojui. Tokį vertinimą kasacinis teismas motyvavo nurodytų dokumentų apimties dydžiu ir turinio specifika. Be to, teismas sprendė, kad aiškumo ir nedviprasmių reikalavimų neatitinka ir neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje vartojama formuluotė „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“.
  9. Byloje surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, kad draudžiamumo aspektas apeliantams nebuvo pakankamai aiškiai atskleistas, tačiau pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014). Šiuo atveju svarbu įvertinti, kokią įtaką apeliantams turėjo informacija apie obligacijų įsigijimo sutartims taikomą draudiminę apsaugą, priimant sprendimą dėl sutarčių sudarymo, t. y. ar draudiminės apsaugos aspektas buvo esminė aplinkybė, lemianti jų apsisprendimą sudaryti sandorį ar jo nesudaryti.
  10. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsižvelgiant į apeliantų amžių, jų išsilavinimą, darbo pobūdį, vertinant jų elgesį sudarant ginčo sutartį pagal vidutiniškai protingo, rūpestingo ir apdairaus asmens standartą, ši aplinkybė nebuvo esminė, dėl to nėra pagrindo teigti, kad jos detaliai neaptarus, apeliantai buvo suklaidinti dėl esminių sutarties sąlygų, dėl ko, esant kitoms aplinkybėms, jie nebūtų sudarę analogiškos sutarties.
  11. Iš esmės visi apeliantai pripažino, kad iki obligacijų pasirašymo sutarčių, buvo sudarę terminuotojo indėlio sutartis, kad iš esmės obligacijų pasirašymo sutartis sudarė, nes mokamų palūkanų dydis buvo net kelis kartus didesnis už indėlio palūkanas. Akivaizdu, kad sudarant obligacijų įsigijimo sutartį apeliantams buvo arba turėjo būti suprantama, kad sudaromas visiškai naujas sandoris. Teismų praktikoje laikomais pozicijos, kad obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir galimos emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602/2015). Ginčo finansinio produkto išskirtinumą atspindi didesnė jo grąža, t. y. mokamų palūkanų dydis, kuris buvo didesnis net kelis kartus už indėlio palūkanas.
  12. Atmestini kaip nepagrįsti apeliantų teiginiai, kad jie negali būti laikomi vidutiniais vartotojais. Visi apeliantai yra išsilavinę, turi nemažą darbinę patirtį, kuri nors ir nėra susijusi su investavimu, taip pat reikšminga vertinant jų statusą. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad apeliantai dėl jų socialinio statuso ar amžiaus negalėtų būti laikomi vidutiniais vartotojais. Apeliantai nurodė, kad banko darbuotojai, pasirašant obligacijų sutartis, nepateikė jiems jokios informacijos apie sudaromų sutarčių rizikingumą, nedraustumą, nepasiūlė susipažinti su kitais dokumentais, tačiau apeliantai nepateikė jokių įrodymų, kad neaiškumus siekė išsiaiškinti patys. Tikėjimasis, kad, sudarant rizikingą sandorį, neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui. Vien dėl to, kad atsakovas bankrutavo, o apeliantai to nesitikėjo, nėra pagrindo pripažinti, kad apeliantai buvo suklaidinti dėl sandorio esmės.
  13. Nepagrįsti apeliantų teiginiai, kad pirmos instancijos teismas pripažindamas, jog nagrinėjamoje byloje draudimo apsauga netaikoma, pats interpretavo ir aiškino 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 97/9/EB „Dėl investuotoju kompensavimo sistemų“.
  14. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime sprendė, kad teisingam civilinės bylos išnagrinėjimui reikšminga Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 (iki kurios išnagrinėjimo ši byla Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 18 d. nutartimi buvo sustabdyta), kurioje buvo pateiktas kasacinio teismo išaiškinimas dėl Investuotojų direktyvos taikymo.
  15. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad priešingai nei teigiama skunde, teismas išsamiai išanalizavo visus argumentus, susijusius su Investuotojų direktyvos taikymu, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais dėl jos (Investuotojų direktyvos) taikymo, ir priėjo prie pagrįstos išvados, kad nėra pagrindo apeliantų atvejus priskirti prie draudimo objektų, kuriems taikoma paminėta draudimo sistema. Apeliantai, nesutikdami su paminėta pirmosios instancijos teismo išvada, jokių naujų ir esminių argumentų nepateikia (CPK 12, 178 str.).
  16. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantai, pasirašydami ginčijamus obligacijų sandorius, suklydo dėl savo didelio neatsargumo, neįsigilinę į sandorio esmę, į tai, kad obligacijos nėra apdraustos pagal IĮIDĮ, ką turėtų padaryti normaliai atidus ir protingas asmuo. Dėl to pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais pagal CK 1.90 straipsnio nuostatas nėra pagrindo.
  17. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, kiti ginčui nėra reikšmingi. Teismas, atmesdamas ieškovų ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

6Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

  1. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Netenkinus apeliacinio skundo, apeliantams patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

7Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

8Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai