Byla 2A-344-330/2018
Dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo K. G. S

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. E. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2420-653/2017 pagal ieškovo K. E. ieškinį atsakovei J. S. dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo K. G. S..

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovas K. E. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei J. S., prašydamas pripažinti negaliojančiu 2014 m. birželio 25 d. išrašytą paprastąjį neprotestuotiną vekselį dėl 172 640 Lt (50 000 Eur) sumos vekselio turėtojai J. S..
  2. Ieškinyje nurodyta, kad ieškovo su atsakove nesiejo jokie santykiai ir nebuvo pagrindo vekseliui išrašyti. Vekselį išrašė trečiasis asmuo K. G. S., kuris su ieškovu lygiomis dalimis valdo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Aukso investicija“ akcijas. Trečiasis asmuo pasinaudojo savo didesne patirtimi, autoritetu verslo srityje. Vekselis neatitiko ieškovo valios. Vekselis buvo išrašytas dėl trečiojo asmens panaudoto spaudimo, šiam teigiant, kad jie, kaip akcininkai, turi dalintis ir galimus bendrovės nuostolius, kurie galbūt kils ateityje. Pažymėta, kad ieškovas su atsakove jokių susitarimų neturėjo, jokių pinigų iš atsakovės negavo. Dėl šių priežasčių yra pagrindas teigti, kad vekselis neatitinka ieškovo valios, išrašytas esant trečiojo asmens K. G. S. naudotam ekonominiam spaudimui, todėl vekselis turi būti pripažintas negaliojančiu.
  3. Atsakovė J. S. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Teigė, jog su ieškovu ją supažindino trečiasis asmuo. Aiškino, kad jai nutraukus santuoką su trečiuoju asmeniu, jos ir ieškovo santykiai nepablogėjo. 2014 m. ji dalyvavo ieškovo vestuvių ceremonijoje. Planuodamas vestuves ieškovas kreipėsi į ją dėl galimybės pasiskolinti lėšų, nes planavo įgyti būstą. Norėdama jam padėti, ji sutiko paskolinti prašomą pinigų sumą. Nurodė, kad didžiąją dalį pinigų (43 443 Eur) atsakovė įgijo iš savo motinos pagal dovanojimo sutartį, kuriuos ši gavo po buto pardavimo. Atsakovės teigimu, besąlyginis įsipareigojimas sumokėti vekselyje nurodytą sumą kilo iš skolos teisinių santykių. Atsakovė pažymėjo, kad trečiasis asmuo neturi ir negalėjo turėti suinteresuotumo, kad vekselis būtų išrašytas jai. Ginčo vekselis buvo tik atsakovės ir ieškovo susitarimo pasekmė, o apie buvusio sutuoktinio ir ieškovo susitarimus ji jokių duomenų neturi.
  4. Trečiasis asmuo K. G. S. atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nesutiko su ieškovo teiginiais, kad vekselis buvo pasirašytas dėl jo naudoto spaudimo. Nurodė, kad jis su atsakove santuoką nutraukė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 13 d. sprendimu, todėl negalėjo ieškovo prašyti pasirašyti vekselį jo buvusios sutuoktinės naudai, nes iš vekselio jokios naudos nebūtų galėjęs turėti. Pažymėjo, jog joks protingas asmuo nebūtų sutikęs be pagrindo mokėti tokią didelę sumą, juolab kad ieškovas yra teisininkas. Pats ieškovas 2014 m. sakė, kad nori pirkti būstą ir kad atsakovė jam paskolino 50 000 Eur sumą.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 11 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas turėjo pagrindą sutikti su atsakovės teiginiais, jog vekselis buvo išduotas paskolos santykių pagrindu. Teismo vertinimu, tokią išvadą pagrindžia ieškovo paaiškinimų nenuoseklumas bei byloje esančių įrodymų visuma. Teismo posėdyje pats ieškovas nurodė, jog jokios atsakomybės už trečiojo asmens sudarytus nuostolingus sandorius jis neprisiėmė, todėl teismas pripažino, kad nėra pagrindo spręsti apie vekselio pasirašymą esant trečiojo asmens spaudimui. Be to, ieškovas konkrečių grasinimą patvirtinančių faktinių aplinkybių nenurodė ir neįrodė. Teismas taip pat pažymėjo, kad teismo posėdyje per baigiamąsias kalbas ieškovas iškėlė naują vekselio pasirašymo versiją, t. y. kad vekselį jis pasirašė dėl nuovargio, afekto būsenoje, pripažino, jog suprato vekselio teisines pasekmes.
  3. Teismas konstatavo, kad ieškovas taip pat neįrodė, jog vekselis buvo išrašytas esant jo valios trūkumams. Ieškovas neįrodė jokių atsakovės neteisėtų veiksmų, kurių įtakoje būtų pasirašytas ginčo vekselis. Tai, kad atsakovė galėjo paskolinti ieškovui, patvirtina jų draugiški santykiai, kurių ieškovas neneigė. Teismo teigimu, ieškovas neįrodė nei atsakovės turtinio intereso priimti vekselį už jos buvusio sutuoktinio esą iš verslo kilusius nuostolius, nei kokią naudą iš tokio sandorio galėtų turėti trečiasis asmuo.
  4. Teismo vertinimu, ieškovo išrašytas vekselis yra rašytinis įrodymas, patvirtinantis pinigų gavimo faktą pagal paskolos sutartį, t. y. faktinį bei realų pinigų perdavimo ieškovui faktą, kuriuo besąlygiškai pripažįstama ir įsipareigojama grąžinti vekselio turėtojui (atsakovei) vekselyje įrašytą sumą. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovas pasirašė ginčo vekselį, pripažino, jog suprato jo esmę ir pasekmes, tuo labiau, kad jis turi teisinį išsilavinimą, jog ilgą laiką (apie trejus metus) vekselio neginčijo. Teismo vertinimu, ieškovas neįrodė, kad atsakovė, įgydama vekselį, buvo nesąžininga, taip pat ieškovas nepateikė patikimų įrodymų, patvirtinančių, jog nebuvo pagrindo vekseliui išduoti, jog pinigų iš atsakovės jis nesiskolino. Ieškovo argumentai, kad jam pinigų tuo metu nereikėjo, yra teisiškai nereikšmingi, be to, nepagrįsti, nes ieškovas vykdo ūkinę komercinę veiklą, turi šeimą – t. y. turi verslo ir asmeninių turtinių interesų.
  5. Teismo įsitikinimu, aplinkybę, kad atsakovė turėjo pinigų paskolai suteikti, patvirtina 2012 m. rugsėjo 2 d. buto pirkimo - pardavimo sutartis ir 2014 m. birželio 16 d. 150 000 Lt pinigų dovanojimo ieškovei sutartis. Nors byloje nėra rašytinių įrodymų apie likusios pinigų sumos įgijimo pagrindą, teismo vertinimu, turėdama 150 000 Lt, ieškovė galėjo sutaupyti ir turėti likusią sumą. Ieškovas neįrodinėjo, jog gavo mažesnę nei vekselyje nurodyta pinigų sumą.
  6. Teismas konstatavo, kad ieškovas nepateikė pakankamai ir patikimų įrodymų, patvirtinančių, jog nebuvo pagrindo vekseliui išduoti, jog vekselis yra negaliojantis, todėl ieškinį atmetė kaip nepagrįstą.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Apeliaciniame skunde ieškovas K. E. prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 11 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, taip pat priimti kaip įrodymą Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus 2017 m. gegužės 8 d. raštą Nr. 2.S-(204)-17641 „Dėl prašymo nagrinėjimo“ ir jį vertinti nagrinėjant apeliacinį skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:
    1. Teismo sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas, nes priimtas netinkamai taikant proceso teisės normas, nenustačius visų faktinių aplinkybių, turinčių įtakos visapusiškam ginčo aplinkybių nustatymui ir ištyrimui.
    2. Sutiktina, kad būtent ieškovui įstatymas nustato pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindė savo reikalavimą. Tačiau Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK) taip pat numatyta, kad tais atvejais, kai asmuo negali gauti rašytinių įrodymų pats, teismas juos išreikalauja arba išduoda liudijimą apie teisę gauti įrodymą. Ieškovas prašė pirmosios instancijos teismo išreikalauti iš Vilniaus apygardos prokuratūros medžiagą Nr. 10-AT-00452, kurios pats negali pateikti, arba išduoti liudijimą gauti patvirtinantą jos kopiją, tačiau teismas nepagrįstai šį prašymą atmetė, motyvuodamas tuo, kad gali būti užvilkintas bylos nagrinėjimas.
    3. Ieškovas prašė teismo išreikalauti duomenis apie atsakovės ir trečiojo asmens darbo užmokestį per paskutinius 7 metus iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – Sodra) duomenų bazės, nes atsakovė likusios neva paskolintos sumos, t. y. 6 557 Eur įgijimo aplinkybių nenurodė ir neįrodė. Be to, nors atsakovė ir nurodė, jog didžiąją dalį vekselyje įrašytos sumos ji gavo iš motinos kaip dovaną, ši suma nebuvo įtraukta į dalintiną sutuoktinių turtą.
    4. Nepagrįstai teismas atsisakė atsakovės dalyvavimą procese pripažinti būtinu, nes atstovės atstovas teismo posėdžio metu neturėjo galimybių atsakyti į visus atsakovei adresuotus klausimus.
    5. Apie paskirtą 2017 m. birželio 26 d. teismo posėdį nebuvo informuotas trečiasis asmuo, nes jam siųstas šaukimas grįžo neįteiktas. Teismas laikėsi nuostatos, jog pats asmuo turi pareigą domėtis bylos eiga. Trečiojo asmens nedalyvavimas teismo posėdyje atėmė apeliantui galimybę užduoti klausimus šiam asmeniui.
  1. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė J. S. prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš ieškovo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie pagrindiniai argumentai:
    1. Ieškovas apeliaciniame skunde nenurodo, jog teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, kurių pagrindu vekselis gali būti nuginčytas. Pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį, 330 straipsnį procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Teismas visapusiškai ir tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nustatė visas faktines aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo.
    2. Teismas pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovo prašymus dėl įrodymų išreikalavimo. Ieškovas nepagrindė, kokį ryšį reikalaujami iš teisėsaugos institucijos duomenys turi su šia byla, negalėjo nurodyti, kokie duomenys būtų gauti ir kuo jie būtų naudingi bylą nagrinėjančiam teismui. Ieškovas prašė gauti duomenis apie tai, kad jis prieš keletą metų buvo kreipęsis į teisėsaugos institucijas, tačiau nepaaiškino, kaip tai susiję su vekselio nuginčijimu. Be to, prašymą ieškovas pateikė pavėluotai – jau pasirengus bylos nagrinėjimui iš esmės. Tokių įrodymų rinkimas būtų užvilkinęs bylos nagrinėjimą. Pažymėtina, kad net apeliaciniame skunde ieškovas nenurodo, ką turėtų pagrįsti jo prašomi išreikalauti įrodymai.
    3. Teismas išvadą apie atsakovės galimybes turėti visą likusią vekselyje nurodytos sumos dalį padarė pagal savo vidinį įsitikinimą, išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus.
    4. Šalies atstovo dalyvavimas teismo posėdyje pagal CPK 51 straipsnį laikomas tinkamu šalies dalyvavimu. Be to, priešingai nei nurodo apeliantas, atsakovės atstovas į visus ieškovo klausimus atsakė.
    5. Atsižvelgiant į CPK 121 straipsnio teisinį reglamentavimą, trečiasis asmuo buvo tinkamai informuotas apie teismo posėdį. Apelianto skunde atsiradęs noras apklausti trečiąjį asmenį yra nesavalaikis ir nesudarantis pagrindo naikinti teismo sprendimą.

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Nenustačius CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 straipsnis).

6Dėl naujo rašytinio įrodymo

  1. Ieškovas prie apeliacinio skundo pateikė rašytinį įrodymą – Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus 2017 m. gegužės 8 d. raštą Nr. 2.S-(204)-17641 „Dėl prašymo nagrinėjimo“. Kadangi šis įrodymas jau buvo teiktas pirmosios instancijos teismui, tik nebuvo pridėtas prie bylos, o juo remdamasis apeliantas įrodinėja tam tikras apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog šio rašytinio įrodymo prijungimas prie bylos neužvilkins jos nagrinėjimo, todėl įrodymas priimamas ir vertinamas kartu su kita byloje esančia medžiaga (CPK 314 straipsnis).

7Dėl ginčo esmės

  1. CPK 12 straipsnyje nustatyta, kad civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Šis principas lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį galima pripažinti faktą įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.).
  2. Nagrinėjamu atveju ieškovas ginčijo atsakovės J. S. naudai 2014 m. birželio 25 d. jo išrašytą paprastąjį neprotestuotiną vekselį. Vekselį ieškovas ginčijo tokiais pagrindais: vekselis buvo pasirašytas esant trečiojo asmens K. G. S. naudotam ekonominiam spaudimui, vadinasi, egzistuojant ieškovo valios trūkumui; ieškovas negavo iš atsakovės vekselyje nurodytos sumos, nes jo su atsakove nesiejo jokie susitarimai.
  3. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kreditoriaus reikalavimo teisė, atsiradusi iš abstraktaus pobūdžio teisinio santykio, laikoma galiojančia, kol neįrodyta priešingai. Dėl to, kad vekselis yra abstraktaus vienašalio sandorio rezultatas, ir prievolė, atsiradusi iš abstraktaus sandorio, taip pat yra abstrakti, vekselio turėtojas neturi įrodinėti nei jo reikalavimo teisės atsiradimo pagrindo, nei jo galiojimo. Ne vekselio turėtojas turi įrodinėti jo reikalavimo teisės pagal vekselį pagrindo buvimą ar jo galiojimą, bet vekselio davėjas privalo pateikti patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti arba kad tas pagrindas negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-216/2007; 3K-3-181/2011; 3K-3-605/2012). Tuo atveju, kai vekselio davėjas teigia, kad pagal paskolos sutartį, buvusią prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindu, jis negavo pinigų ar daiktų ar gavo jų mažiau, būtent jis, o ne vekselio turėtojas, turėtų pateikti pakankamai ir patikimų įrodymų, paneigiančių jo prievolę pagal ginčijamą vekselį, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-171/2013; 3K-3-82/2014; 3K-3-70-706/2016). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas tarp šalių kilusį ginčą, vadovavosi nurodytais teisminės praktikos išaiškinimais ir padarė išvadą, kad vekselis buvo išduotas dėl atsakovės suteiktos ieškovui paskolos, nes atsakovė pateikė konkretų įrodymą, patvirtinantį, kokiu pagrindu ji buvo įgijusi didžiąją dalį (43 443 Eur) vekselyje nurodytos sumos. Atitinkamai yra pagrindas manyti, kad atsakovė turėjo ir likusią dalį (6 557 Eur) tos sumos. Ieškovą ir atsakovę siejo draugiški santykiai, o ieškovas neįrodė, jog vekselis buvo pasirašytas dėl trečiojo asmens panaudoto ekonominio spaudimo ar dėl atsakovės nesąžiningo elgesio, esant ieškovo valios trūkumui. Priešingai, ieškovas suprato vekselio pasirašymo teisines pasekmes, tačiau ilgą laiką jo neginčijo.
  4. Ieškovas apeliaciniame skunde teigia nesutinkąs su teismo padarytomis išvadomis, jog jis neįrodė atsakovės nesąžiningumo įsigyjant ginčo vekselį, taip pat neįrodė fakto, jog pinigų iš atsakovės nesiskolino, jų negavo. Ieškovo vertinimu, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 11 d. sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas, priimtas netinkamai taikant procesinės teisės normas, nenustačius visų faktinių aplinkybių, turinčių įtakos visapusiškam ginčo aplinkybių nustatymui ir ištyrimui, todėl turi būti panaikintas vadovaujantis CPK 329 straipsnio pagrindu. Apeliantas apeliaciniame skunde įvardijo kokie, anot jo, pirmosios instancijos teismo padaryti civilinio proceso teisės normų pažeidimai galėjo nulemti neteisingą bylos išnagrinėjimą (ginčo išsprendimą).
  5. Apeliantas nurodo, kad jis prašė teismo pripažinti būtinu atsakovės dalyvavimą bylos nagrinėjime, nes, jo nuomone, atsakovės atstovas teismo posėdžio metu negalėjo atsakyti į visus atsakovei adresuotus klausimus, tačiau teismas esą nepagrįstai šio prašymo netenkino. Apeliantas taip pat atkreipė dėmesį, kad trečiasis asmuo apskritai negavo šaukimo apie teismo posėdį, todėl nebuvo galimybės apklausti ir jį. Apelianto įsitikinimu, nesudarius jam galimybės užduoti atsakovei ir trečiajam asmeniui klausimus dėl ginčijamo vekselio sudarymo aplinkybių, buvo apribotos jo įrodinėjimo galimybės.
  6. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovo atstovas atsakovės būtiną dalyvavimą procese grindė tuo, kad jis nori užduoti atsakovei klausimų apie jos gautas pajamas iki 2014 m., apie pinigų jai perdavimą pagal dovanojimo sutartį, apie tai, iš kur ji gavo lėšų likusiai vekselyje nurodytai sumai paskolinti. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nėra tikslinga atsakovės dalyvavimą pripažinti būtinu, nes atsakovės atstovas įrodymų tyrimo stadijoje pateikė išsamius paaiškinimus apie aplinkybes, reikšmingas šios bylos išnagrinėjimui.
  7. CPK 51 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atstovo atvykimas į teismo posėdį laikomas tinkamu byloje dalyvaujančio asmens, kuriam jis atstovauja, dalyvavimu teismo posėdyje, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, jog atstovaujamojo dalyvavimas procese yra būtinas. Pripažinti šalies ar kito byloje dalyvaujančio asmens dalyvavimą procese būtinu yra teismo diskrecijos teisė. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, jog šiuo atveju išties nebuvo pagrindo atsakovės dalyvavimą procese pripažinti būtinu, nes atsakovės atstovas atsakė į visus klausimus, kuriuos ieškovo atstovas esą būtų norėjęs užduoti asmeniškai atsakovei. Šiuo atveju ieškovo atstovo suformuluoti klausimai atsakovei nesudaro pagrindo manyti, jog į juos atsakovė būtų galėjusi atsakyti kitaip, nei atsakė jos atstovas, be to, apeliantas skunde nedetalizuoja, kokias konkrečiai pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas atsakovės apklausa teismo posėdyje būtų galėjusi paneigti ar kokios aplinkybės pirmosios instancijos teisme buvo nenustatytos ar neįvertintos.
  8. Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pažymi ir tai, kad notarine tvarka patvirtinta dovanojimo sutartis nėra įstatymų nustatyta tvarka nuginčyta, todėl ši sutartis yra pakankamas įrodymas joje nurodytos sumos turėjimo atsakovės žinioje faktui patvirtinti, o ar atsakovė to sandorio pagrindu pinigų sumą gavo grynaisiais ar negrynaisiais pinigais, analizuojamu atveju teisinės reikšmės neturi. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, jog užtikrinant bylos proceso ekonomiškumo principo įgyvendinimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino atsakovės dalyvavimą teismo posėdyje būtinu, o apeliantas neįrodė aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti kitokią išvadą.
  9. Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kad teismas, neužtikrindamas jam galimybės apklausti trečiąjį asmenį, apribojo teisę įrodyti, anot jo, bylos teisingam išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes. Visų pirma, ieškovas ir jo atstovas neprašė teismo pripažinti trečiojo asmens dalyvavimą byloje būtinu. Kita vertus, trečiajam asmeniui šaukimai apie įvyksiantį teismo posėdį buvo siųsti keletą kartų ir keliais adresais, tačiau grįžo neįteikti, todėl teismas tinkamai įgyvendino civilinio proceso teisės normų, reglamentuojančių pranešimo apie teismo posėdį įteikimą, reikalavimus (CPK 121 straipsnis). Apeliantas apeliaciniame skunde nedetalizuoja, kokias reikšmingas aplinkybes jis būtų galėjęs išsiaiškinti apklausus trečiąjį asmenį, dėl ko būtų galima konstatuoti, jog teismas galėjo neteisingai išnagrinėti šalių ginčą. Trečiasis asmuo pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame išreiškė savo poziciją dėl ieškinio. Be to, išliktų didelė tikimybė, kad ir atidėjus bylos nagrinėjimą trečiajam asmeniui siunčiami šaukimai vis tiek būtų neįteikti, taigi, nebūtų užtikrintas šio asmens dalyvavimas teismo posėdyje, o tuo pačiu nebūtų užtikrintas CPK 7 straipsnyje įtvirtintų proceso principų įgyvendinimas.
  10. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai atmetė jo prašymus išreikalauti įrodymus – t. y. nepagrįstai atsisakė išreikalauti iš Vilniaus apygardos prokuratūros medžiagą Nr. 10-AT-00452-14 arba išduoti liudijimą gauti patvirtiną jos kopiją, taip pat netenkino ieškovo dublike pareikšto prašymo išreikalauti iš Sodros duomenis apie atsakovės ir trečiojo asmens darbo užmokestį per paskutinius 7 metus.
  11. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu prašė išreikalauti medžiagą Nr. 10-AT-00452-14, pateikdamas Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus 2017 m. gegužės 8 d. raštą Nr. 2.S-(204)-17641 „Dėl prašymo nagrinėjimo“. Šiame rašte nurodyta, jog yra netenkinamas K. E. prašymas pateikti medžiagos atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. 10-AT-00425-14 kopiją, nes CPK 199 straipsnyje numatyta tvarka nebuvo pateiktas teismo prašymas išreikalauti rašytinį įrodymą arba išduotas liudijimas apie teisę gauti tą įrodymą. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas nurodė, kad medžiagoje Nr. 10-AT-00425-14 yra trečiojo asmens apklausos dokumentas. Teismas atmetė šį prašymą, motyvuodamas tuo, kad nebuvo nurodyta, kokias šiai bylai reikšmingas aplinkybes galėtų patvirtinti ar paneigti reikalaujamas įrodymas. Pažymėtina, kad ieškovas dublike nurodė, jog jis dėl išrašyto vekselio buvo kreipęsis į Vilniaus apygardos prokuratūrą, kad trečiasis asmuo K. G. S. policijos pareigūnams davė paaiškinimus ir jo nurodytos aplinkybės akivaizdžiai skiriasi nuo atsiliepime į ieškinį išdėstytų aplinkybių (57 b. l. ), tačiau nedetalizavo, kokias konkrečiai trečiojo asmens nurodytas aplinkybes galėtų paneigti šis įrodymas bei kokią įrodomąją vertę jis turėtų nagrinėjant tarp šalių kilusį ginčą iš esmės. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas ir apeliaciniame skunde nepaaiškino, kokią reikšmę turėjo šis įrodymas teisingam bylos išnagrinėjimui, kokias teismo padarytas išvadas ši medžiaga galėtų paneigti.
  12. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismas turi teisę atsisakyti tenkinti prašymą išreikalauti įrodymą, jei prašantysis asmuo nenurodo aplinkybių, kurias šis įrodymas gali pagrįsti (CPK 199 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kadangi apelianto atstovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme prašymo išreikalauti medžiagą Nr. 10-AT-00425-14 tinkamai nepagrindė, o toks trūkumas nebuvo pašalintas ir apeliacinės instancijos teisme (apeliantas skunde taip pat nenurodė, kokias teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes būtų galėjęs šis įrodymas patvirtinti arba paneigti), teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad teismas padarė civilinio proceso teisės normų pažeidimą. Tuo pačiu nėra galimybių apeliaciniame teisme įvertinti, ar dėl šio įrodymo neišreikalavimo pirmosios instancijos teismas galėjo neteisingai išspręsti bylą.
  13. Ieškovo prašoma išreikalauti medžiaga dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. 10-AT-00425-14 galėtų būti vertinama tik kaip netiesioginis įrodymas. Be to, teisėsaugos institucijai nustačius, jog nėra pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą, kyla pagrįstų abejonių, kad šia medžiaga apskritai galėtų būti įrodytos ieškovo ieškinyje nurodytos aplinkybės, kaip antai, ar trečiasis asmuo naudojo prieš ieškovą ekonominį spaudimą. Be to, kaip pastebėjo pirmosios instancijos teismas, per baigiamąsias kalbas teismo posėdyje ieškovas iškėlė naują vekselio pasirašymo versiją, t. y. kad vekselį pasirašė dėl nuovargio, afekto būsenoje, pripažino, kad surašius vekselį suprato jo teisines pasekmes. Apeliantas apeliaciniame skunde šio fakto neneigia, todėl paties ieškovo duoti prieštaringi paaiškinimai leido pagrįstai manyti, kad vekselis ieškovo buvo pasirašytas laisva valia.
  14. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas dublike reiškė prašymą išreikalauti iš Sodros duomenis apie atsakovės ir trečiojo asmens darbo užmokestį per paskutinius 7 metus. Šį prašymą motyvavo tuo, kad atsakovė nepagrindė 6 557 Eur sumos įgijimo aplinkybių, kad tokios sumos ji negalėjo sukaupti ir gyvendama santuokoje su trečiuoju asmeniu K. G. S., nes piniginės lėšos į dalintiną santuokoje įgytą turtą nebuvo įtrauktos (b. l. 57).
  15. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovas ieškinyje įrodinėjo, kad jo su atsakove nesiejo jokie susitarimai ir kad jis iš atsakovės negavo vekselyje nurodytos sumos. Kaip minėta, teismas padarė išvadą, kad vekselis buvo išduotas paskolos pagrindu, įvertinęs tai, jog ginčo šalis siejo asmeniniai draugiški santykiai (pastarosios aplinkybės ieškovas neneigė), bei atsižvelgęs į tai, jog ieškovas neįrodė, kad vekselį pasirašė dėl trečiojo asmens panaudoto ekonominio spaudimo, esant valios trūkumui, jog ieškovas suprato vekselio pasirašymo teisines pasekmes. Vekselis šiuo atveju buvo vertinamas kaip skolos raštelis, patvirtinantis, jog ieškovas gavo iš atsakovės vekselyje nurodytą sumą, kurią įsipareigojo grąžinti. Šioms teismo išvadoms bei įvertinimams paneigti apeliantas skunde atskirai nenurodė pagrįstų nesutikimo motyvų.
  16. Teismas apskųstame sprendime įrašė, kad nors byloje nėra rašytinių įrodymų apie dalies vekselyje nurodytos pinigų sumos (6 557 Eur) įgijimo (turėjimo) atsakovės žinioje pagrindą, tačiau įvertinus jos nežymų dydį lyginant su visa vekselyje nurodyta suma, darytina išvada, jog ieškovė, be dovanai gautų 150 000 Lt (43 443 Eur) pinigų, galėjo sutaupyti ir turėti tokią likusią sumą. Apeliantas skunde nurodo, kad išreikalavus duomenis iš Sodros, būtų paneigta, jog atsakovė turėjo likusią vekselyje nurodytą sumą – 6 557 Eur, kurios turėjimo faktui pagrįsti ji nepateikė jokių duomenų. Neaišku, kodėl apeliantas prašė iš Sodros išreikalauti duomenis apie atsakovės pajamas net už 7 metus, nors ginčijamas vekselis buvo pasirašytas 2014 m. birželio 25 d. Kita vertus, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovės atstovas paaiškino, kad likusią sumą atsakovė ieškovui paskolino iš turimų santaupų. Iš Sodros išreikalauti duomenys apie atsakovės ir trečiojo asmens darbo užmokestį negalėtų vienareikšmiškai nei patvirtinti, nei paneigti atsakovės santaupų turėjimo faktą, nes pajamų šaltinis gali būti ne tik darbo užmokestis. Tai, kad atsakovei ir trečiajam asmeniui nutraukiant santuoką, piniginės lėšos nebuvo įtrauktos į dalintiną turtą, šiuo atveju teisinės reikšmės neturi, nes santuoką nutraukiant bendru sutuoktinių sutikimu, sutartyje dėl santuokos nutraukimo dalintiną turtą nurodo patys sutuoktiniai. Vien tai, kad atsakovė ir trečiasis asmuo santuokos nutraukimo byloje į dalintiną turtą neįtraukė lėšų, negali įrodyti, jog atsakovė ir trečiasis asmuo faktiškai jų neturėjo. Kita vertus, ieškovas tvirtino, jog jam apskritai nebuvo paskolinta pinigų, nors didžiosios vekselyje nurodytos sumos turėjimą atsakovė pagrindė rašytiniais įrodymais. Ieškovui apeliaciniame skunde nepateikus argumentų, kuriais būtų nuginčijamos teismo išvados, jog byloje nebuvo įrodytas ekonominio spaudimo ir atsakovės neteisėtų veiksmų faktas bei ieškovo valios trūkumas pasirašant ginčo vekselį, bei tai, jog ieškovą ir atsakovę siejo draugiški santykiai, jog atsakovė rašytiniais įrodymais įrodė didžiosios vekselyje nurodytos pinigų sumos turėjimo faktą, teisėjų kolegija sprendžia, kad minėtos aplinkybės bei vekselio pasirašymo faktas (pasirašymo ieškovas neneigia) sudarė pagrindą daryti labiau tikėtiną išvadą, jog atsakovė paskolino ieškovui vekselyje nurodytą sumą. Tokią išvadą sustiprina pirmiau jau nurodyta aplinkybė, kad žinodamas ir suprasdamas vekselio pasirašymo teisines pasekmes, ieškovas ilgą laiką neginčijo vekselio galiojimo.
  17. Atsižvelgdama į šioje nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė proceso teisės normų. Apeliantas skunde nepateikė svarių argumentų, kurių pagrindu būtų galima pripažinti, kad dėl tokios bylos nagrinėjimo eigos pirmosios instancijos teisme liko neišaiškintų reikšmingų bylai aplinkybių ir kad buvo pažeista apelianto teisė įrodinėti. Apeliantas pasinaudojo teise apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau neginčijo jo tuo aspektu, jog buvo netinkamai taikytos materialiosios teisės normos. Tuo tarpu apelianto nurodyti pirmosios instancijos teismo procesiniai veiksmai (nebuvo išreikalauti jo prašomi įrodymai, nebuvo suteikta galimybė apklausti pačią atsakovę ir trečiąjį asmenį) patys savaime nesuponuoja išvados, jog yra pagrindas panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo vadovaujantis CPK 329 straipsnio 1 dalimi. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 11 d. sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

8Dėl žyminio mokesčio, mokėtino už apeliacinį skundą

  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi atidėjo K. E. 989 Eur žyminio mokesčio dalies už apeliacinį skundą mokėjimą iki apeliacinio skundo išnagrinėjimo dienos. Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, yra pagrindas nesumokėtą žyminio mokesčio dalį priteisti valstybei iš apelianto (CPK 84, 93 ir 302 straipsniai).

9Dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų

  1. Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, atsakovei priteisiamos apeliaciniame teisme jos patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93, 302 straipsniai).
  2. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė pareiškė prašymą priteisti iš ieškovo 1 170,82 Eur išlaidų, kurias ji patyrė už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą. Atsakovė pateikė įrodymus (2017 m. rugsėjo 8 d. kasos pajamų orderį ir 2017 m. kovo 8 d. mokėjimo nurodymą), pagrindžiančius tokio dydžio išlaidas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) už šio procesinio dokumento parengimą maksimalus užmokestis galėtų būti 1 062,88 Eur, atsakovės prašymą tenkina iš dalies ir jai iš ieškovo priteisia Rekomendacijose nustatyto dydžio užmokestį už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (CPK 93, 98 ir 302 straipsnis).

10Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

11Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

12Priteisti iš K. E. (asmens kodas ( - ) į valstybės biudžetą 989 Eur (devynis šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus) žyminio mokesčio.

13Priteisti iš K. E. (asmens kodas ( - ) J. S. (asmens kodas ( - ) 1 062,88 Eur (vieną tūkstantį šešiasdešimt du eurus ir 88 ct) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Ryšiai