Byla 2A-915/2013
Dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį daiktą pripažinimo ir nekilnojamojo daikto pripažinimo asmenine nuosavybe, trečiasis asmuo bankrutavusi A. J. individuali įmonė

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Marytės Mitkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų R. L. ir V. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. balandžio 2 d. dalinio sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovų R. L. ir V. L. ieškinį atsakovui A. J. dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį daiktą pripažinimo ir nekilnojamojo daikto pripažinimo asmenine nuosavybe, trečiasis asmuo bankrutavusi A. J. individuali įmonė.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti ieškovo V. L. nuosavybės teisę į pastato-parduotuvės, unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ), dalį – 365,31 kv. m. rūsį, plane žymimą R, ir atidalinti šį rūsį iš pastato, kurio unikalus Nr. ( - ); pripažinti, kad pastatas-parduotuvė, kurio unikalus Nr. ( - ), esantis ( - ), 1135,76 kv. m. bendro ploto pirmas aukštas, plane žymimas 4 E p., yra įgytas ir valdomas R. L. asmeninės nuosavybės teise ir atidalinti šį pastato pirmąjį aukštą iš pastato, kurio unikalus Nr. ( - ); pripažinti, kad pastatas – gyvenamasis namas, kurio unikalus Nr. ( - ), esantis adresu ( - ), yra įgyti ir valdomi R. L. asmeninės nuosavybės teise. Ieškovai nurodė, kad yra artimi giminaičiai – brolis ir sesuo, kad ieškovė po santuokos su A. J. ir ieškovas V. L. įgijo nekilnojamąjį daiktą – pastatą-parduotuvę, esantį ( - ). VĮ Registrų centre šis pastatas įregistruotas A. J. vardu, tačiau duomenys apie pastato savininką neatitinka tikrosios faktinės situacijos ir tikrosios šalių valios įgyjant pastatą. Ieškinio reikalavimus ieškovai grindė faktinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su tėvų G. L. ir E. L. jiems dovanotomis piniginėmis lėšomis, kurios buvo panaudotos ginčo statinių pirkimui ir įrengimui.

5II. Pirmosios instancijos teismo dalinio sprendimo esmė

6Šiaulių apygardos teismas sprendė, kad V. L. reikalavimai pripažinti jo nuosavybės teises į pastato-parduotuvės, esančios ( - ), dalį – 365,31 kv. m. rūsį, plane žymimą R, ir atidalinti šį rūsį iš pastato, kurio unikalus Nr. ( - ), turi būti išspręsti priimant dalinį sprendimą ir 2012 m. balandžio 2 d. daliniu sprendimu ieškovo V. L. ieškinį atmetė. Teismas ieškovo pateiktų pinigų perdavimo faktą patvirtinančių raštelių, pasirašytų ieškovo tėvų, tėvų parodymų ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. (19)-K3-209 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ nepripažino tinkamais įrodymais CPK 176, 177 straipsnių prasme, pagrindžiančiais ieškovo nuosavybės teises į ginčo pastato dalį. Teismas pažymėjo, kad nuosavybės teisių įgijimo pagrindai yra nurodyti CK 4.47 straipsnyje. A. J. nuosavybės teises į ginčo pastatą įgijo pagal sandorį – 2002 m. gegužės 5 d. turto pardavimo be varžytynių aktą. Šis sandoris teisminėje praktikoje prilyginamas pirkimo-pardavimo sandoriams. Ieškovas nereiškė ieškinio dėl ginčo pastato dalies perleidimo sandorio pripažinimo negaliojančiu. Jo asmeninių lėšų panaudojimas įrengiant ir pagerinant 365,31 kv. m. rūsio patalpas pastate ( - ), negali būti vertinamas kaip nuosavybės teisių į šią pastato dalį įgijimo pagrindas, nes byloje nustatyta, kad tarp ginčo šalių buvo susiklostę rūsio patalpų panaudos teisiniai santykiai. Teismas nustatė, kad statybos leidimas Nr. 20/2003 NR ginčo statinio rekonstrukcijai – patalpų pritaikymui mažmeninei prekybai – baldų parduotuvei, kirpyklai, kavinei, 2003 m. lapkričio 6 d. buvo išduotas statytojui A. J. ir statybos darbus vykdė statytojas A. J. (2 t., 26, 27, 105-151 b. l.). Teismas pažymėjo, kad šioje byloje ginčo objektu esančios rūsio patalpos kitoje Šiaulių apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-44-267-2012 dėl A. J. ir R. L. santuokoje įgyto turto padalijimo, buvusių sutuoktinių yra įtrauktos į dalintino sutuoktinių turto masę (pridėta civilinė byla Nr. 2-44-267-2012, 1 t., 1-13 b. l.). Teismas nurodė, kad įsiteisėjusia Šiaulių apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 15 d. nutartimi pridėtoje bankroto byloje Nr. B2-31-267-2012 atsisakyta tvirtinti individualios įmonės „L Klubas“ 136 004,07 Lt kreditorinį reikalavimą ir konstatuota, kad teismui pateiktoje panaudos sutartyje yra aiškiai reglamentuotas sutarties terminas (ne ilgiau 10 metų), panaudos gavėjo pareiga neatlygintinai atlikti patalpos priežiūros, einamojo ir kapitalinio remonto darbus (sutarties 10 p.). Minėta sutartis nebuvo ginčijama įstatymo nustatyta tvarka. Pagal CK 6.189 straipsnio nuostatas sutartis jos šalims turi įstatymo galią, todėl pareiškėjo teiginiai apie panaudos sutarties nutraukimo pasekmėje atsiradusius nuostolius minėta teismo nutartimi atmesti kaip teisiškai nepagrįsti (2 t., 39-40 b. l., pridėta bankroto byla Nr. B2-31-267-2012, 3 t., 1-185 b. l., 4 t., 20- 25, 64-65, 66-70 b. l.). Šiaulių apygardos teismas 2010 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu už akių, iš dalies tenkindamas ieškovės bankrutuojančios A. J. individualios įmonės ieškinį, priteisė iš atsakovo V. L. ĮĮ „L Klubas“ 21 384,87 Lt skolą už ginčo patalpų nuomą. Šiuo sprendimu konstatuota, kad 2009 m. kovo 5 d. tarp A. J. IĮ ir IĮ „L Klubas“ buvo sudaryta 400 kv. m. ploto patalpų, esančių adresu ( - ), nuomos sutartis (pridėta civilinė byla Nr. 2-818-267-2010, b. l. 98-100). Įvertinęs aptartas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ieškovas savo reikalavimo neįrodė, todėl jo reikalavimo dalį atmetė, priimdamas dalinį sprendimą (CPK 261 str.).

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8Ieškovai apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos teismo 2012 m. balandžio 2 d. dalinį sprendimą panaikinti ir ieškovo ieškinio reikalavimo dalį tenkinti; klausimą dėl ieškovės R. L. reikalavimų perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš esmės; taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti nekilnojamuosius daiktus pastatą-parduotuvę, kurio unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ), ir pastatą-gyvenamąjį namą, kurio unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ). Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

91. Dalinis sprendimas yra subjektyvus, apribojo ieškovų teisę į teisminę gynybą, kadangi kiekvieno ieškovo atžvilgiu tas pačias teisės normas aiškino skirtingai. Šioje byloje nagrinėti reikalavimai nėra susiję su R. L. ir A. J. santuokoje įgyto turto padalinimu, o vertintini kaip absoliučios daiktinės teisės gynimas. Teismas, nors ir aiškino, kad ieškinį daliniu sprendimu išnagrinės iš dalies, tačiau sprendime konstatuoja, kad „ieškinys atmestinas“. Nei byloje, nei pačiame daliniame sprendime nėra priimtas joks procesinis sprendimas, kuris būtų išskyręs ieškovo V. L. ir ieškovės R. L. ieškinio reikalavimus į atskiras bylas, todėl nėra aišku, kodėl visas abiejų ieškovų ieškinys yra atmestas ir kokią teisinę galią įgyja kiti teismo daliniame sprendime pateikti argumentai.

102. Teismas netinkamai taikė CPK 261 straipsnio nuostatas, kadangi šioje byloje dalinis sprendimas negalėjo būti priimtas. Ieškovų reikalavimai savo esme ir tarpusavio ryšiu glaudžiai susiję ir paremti tais pačiais argumentais bei įrodymais. Šios aplinkybės yra pagrindas konstatuoti materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimus, galėjusius turėti įtakos neteisėto dalinio sprendimo priėmimui (CPK 359 str. 3 d.).

113. Nesutinka su sprendimo motyvais, kad asmeninių lėšų panaudojimas perkant pastato rūsį ir jį iš esmės pagerinant nelaikytinas kaip nuosavybės teisių į šią pastato dalį įgijimo pagrindas. Byloje buvo nustatyti ir rašytiniais įrodymais patvirtinti faktai, kad V. L. pastato rūsio patalpų įgijimui ir įrengimui jo tėvai padovanojo 367 000 Lt, tačiau šių faktų ir įrodymų teismas nevertino kaip tinkamų įrodymų CPK 176 ir 177 straipsnių prasme.

124. Teismas padarė faktinėmis bylos aplinkybėmis ar kitais rašytiniais įrodymais, nepagrįstą išvadą, kad tarp ginčo šalių buvo susiklostę rūsio patalpų panaudos teisiniai santykiai. Pažymi, kad ne ieškovas, o individuli įmonė „L klubas“ nurodytą sutartį buvo sudaręs ne su atsakovu A. J., tačiau su A. J. IĮ, kuri pastatą valdė ir naudojo savo veikloje, todėl daryti išvados, kad tarp ginčo šalių – V. L. ir A. J., susiklostė tokie patys teisiniai santykiai, kaip ir tarp dviejų juridinių asmenų, nėra pagrindo.

135. Teismas daliniu sprendimu netyrė ir nevertino įrodymų ir jais pagrindžiamų aplinkybių, kurie patvirtina, kad pastato rūsys nuosavybės teise priklauso V. L.. Ieškovas nuo pat pastato įgijimo rūsį valdė kaip savo nuosavybę, t. y. atliko pagerinimus už tėvų jam dovanotas pinigines lėšas, iš viso 367 000 Lt; pastato rūsyje nuo 2004 m. iki 2010 m. gegužės 3 d. veikė V. L. individuali įmonė „L klubas“; kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl asmens, padariusio pastato rūsiui žalą, patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Faktą, kad V. L. nuosavybės teises į pastato rūsį pripažino R. L. ir A. J. įrodo tai, kad jam kaip savininkui buvo perduotas saugoti vienas 2004 m. spalio 25 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto egzempliorius. Šias faktines aplinkybes patvirtina VĮ Registrų centras išduota 2004 m. spalio 25 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto kopija, kurioje kaip savininkas yra pasirašęs V. L..

146. Teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles ir neištyrė ieškovo pateiktų rašytinių įrodymų ir ieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių. Teismui nepasisakius dėl ieškinyje išdėstytų faktinių aplinkybių, kurios įrodo, kad V. L. faktiškai kaip savo valdė pastato rūsį, o šį faktą vienintelis ginčijo atsakovas, darytina išvada, kad dėl to buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas. Teismas neįvertino byloje apklaustų liudytojų ir šalių paaiškinimų, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą įrodymų pakankamumo taisyklę bei tikimybių pusiausvyros principą. Teismas, atmesdamas ieškovo reikalavimus formaliais motyvais, reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo netyrė, dėl jų nepasisakė, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad nebuvo atskleista bylos esmė, kas sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 str. 2 d. 4 p.).

157. Teismas nurodė, kad ieškovo asmeninių lėšų panaudojimas įrengiant ir pageriant rūsio patalpas, negali būti vertinamas kaip nuosavybės teisių į šią pastato dalį įgijimo pagrindas. Lietuvos Aukščiausiais Teismas, aiškindamas nesusituokusių asmenų gyvenimo drauge ir ūkio tvarkymo teisines pasekmes, yra nurodęs, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Šioje byloje turėjo būti taikoma teisės aiškinimo analogija, kadangi ieškovas įrodė buvus jo ir R. L. valią jungtinės veiklos sutarties pagrindu bendrosios dalinės nuosavybės teise įgyti ginčo pastatą dalimis.

168. G. L. ir E. L. 2002 m. gegužės 5 d. padovanojo savo dukrai R. L. 20 000 Lt, nurodydami konkretų dovanotų piniginių lėšų tikslą – pastato įgijimui. Tame pačiame pinigų dovanojimą pagrindžiančiame dokumente išreikštas G. L. susitarimas pastato dalį – rūsį, plane žymimas R, įgyti V. L. nuosavybėn. G. L. ir E. L., dovanodami vaikams pinigines lėšas, turėjo konkretų tikslą – savo vaikų naudai įgyti nekilnojamąjį daiktą.

17Trečiasis asmuo bankrutavusi A. J. individuali įmonė su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo skundą atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad dalinis sprendimas, kuriame nurodyta, jog tikslinga atnaujinti civilinės bylos nagrinėjimą ieškovės R. L. ieškinio reikalavimų atžvilgiu bei kreiptis į civilinių bylų skyriaus pirmininką dėl civilinės bylos dėl šių ieškovės R. L. reikalavimų sujungimo su civiline byla Nr. 2-44-267/2012 dėl santuokoje įgyto turto padalinimo, šioje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliantų apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo dalinio sprendimo šioje dalyje naikinti ir ieškovės R. L. reikalavimų tenkinimo klausimą iš esmės spręsti šioje civilinėje byloje. Sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad tarp ieškovo V. L. ir atsakovo A. J. nebuvo susiklostę panaudos ar nuomos teisiniai santykiai, kadangi tokie teisiniai santykiai pagal pateiktas sutartis buvo susiklostę tarp IĮ „L Klubas“ ir A. J. IĮ. Apeliantų apeliacinio skundo argumentai, jog ieškovas V. L. nuo pastato rūsio įsigijimo momento, jį valdė ir naudojo kaip savo, turi pagrindo ir yra pagrįsti byloje esančiais įrodymais, todėl šių aplinkybių ir įrodymų pirmosios instancijos teismas galimai tinkamai neįvertino, kadangi dėl jų daliniame sprendime nepasisakė.

18IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

20Byloje nustatyta, kad ginčo nekilnojamas turtas – pastato-parduotuvės, kurio unikalus Nr. ( - ), esančios ( - ), 365,31 kv. m., rūsys, plane žymimas R, yra pagrindinio pastato (unikalus Nr. ( - )), viešajame nekilnojamojo turto registre įregistruoto kaip A. J. nuosavybė, dalis. A. J. nuosavybės teisių įregistravimo pagrindas – 2002 m. gegužės 15 d. turto pardavimo be varžytynių aktas Nr. 003681, kuriame nurodyta, kad pastatas įgytas už 20 000 Lt (6 t., 33-37, 80-93 b. l.). Ginčo pastatas įgytas ieškovės R. L. ir A. J. santuokos metu. Ginčo patalpomis – rūsiu – pagal panaudos sutartį naudojosi ieškovo V. L. individuali įmonė „L Klubas“ (7 t., 35-38 b. l.). Pastato rūsio įrengimui ieškovo tėvai G. L. ir E. L. ieškovui padovanojo 367 000 Lt, rašteliuose nurodydami, kad pinigų suma skirta pastato rūsio įrengimui (6 t., 54-61 b. l.).

21Dėl dalinio sprendimo priėmimo

22Apeliantų manymu, teismas šioje byloje neturėjo pagrindo priimti dalinį sprendimą, kadangi apeliantų reikalavimai yra glaudžiai susiję ir paremti tais pačiai argumentais bei įrodymais. Teisėjų kolegija su šiais apeliantų argumentais nesutinka. CPK 261 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad daliniu sprendimu galutinai išsprendžiama tik dalis ginčo. Dalinis sprendimas gali būti priimamas tuomet, kai byloje yra pareikšti keli reikalavimai ir surinktų įrodymų pakanka, kad teismas priimtų sprendimą vieno ar kelių iš byloje pareikštų reikalavimų ar reikalavimo dalies pagrįstumo klausimu. Šioje byloje du ieškovai pareiškė skirtingus reikalavimus – ieškovas prašė pripažinti jo nuosavybės teises į pastato, esančio ( - ), dalį, t. y. rūsio patalpas, o ieškovė prašė pripažinti, kad pastato-parduotuvės, esančio ( - ), pirmasis aukštas yra įgytas jos asmeninės nuosavybės teise ir šią dalį atidalyti iš pastato bei pripažinti, kad gyvenamasis namas, esantis ( - ), yra jos asmeninė nuosavybė. Teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad ieškovė prašo pripažinti asmeninės nuosavybės teisę į turtą, kuris įgytas santuokos metu, todėl įrodinėjimo dalykas byloje nėra tapatus ieškovo įrodinėjamoms aplinkybėms. Ieškovų reikalavimai nors ir yra iš dalies susiję, tačiau laikytini savarankiškais, kadangi ieškiniu ieškovai siekė įgyti nuosavybės teises į skirtingas pastato dalis, šių reikalavimų įrodinėjimo dalykas nėra tapatus, todėl teismas, siekdamas operatyvumo ir greito bylos išnagrinėjimo, turėjo pagrindą priimti dalinį sprendimą ieškovo pareikštų reikalavimų atžvilgiu. Tokiu būdu teismas, priimdamas dalinį sprendimą, nepažeidė procesinės teisės normų.

23Apeliantai nurodo, kad nors teismas nagrinėjo tik ieškovo ieškinio reikalavimą, tačiau atmetė visą ieškinį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo rezoliucinėje dalyje nurodyti žodžiai „ieškinį atmesti“, nėra vertinami kaip viso ieškinio atmetimas, kadangi iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies yra aišku, kad teismas nagrinėjo, tyrė ir pasisakė tik dėl ieškovo ieškinio dalies pagrįstumo. Ieškovės ieškinio reikalavimai nebuvo nagrinėjami, todėl apeliantai nepagrįstai nurodo, kad teismas jų reikalavimams taikė skirtingas teisės normas.

24Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas, priimdamas dalinį sprendimą, nepažeidė procesinės teisės normų, todėl dalinio sprendimo priėmimas nesąlygoja teismo sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo. Siekiant pašalinti teismo sprendimo rezoliucinės dalies neaiškumus, teisėjų kolegijos nuomone, yra pagrindas patikslinti teismo sprendimo rezoliucinę dalį, nurodant, kad atmestas ieškovo V. L. ieškinys.

25Dėl įrodymų vertinimo

26Apelianto nuomone, teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, neištyrė ieškovo pateiktų rašytinių įrodymų ir ieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių, neatskleidė bylos esmės, todėl yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Teisėjų kolegija šiuos apeliantų argumentus laiko nepagrįstais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011).

27Ieškovas ieškiniu prašė pripažinti nuosavybės teises į pastato, esančio ( - ), rūsį. Šį reikalavimą grindė šiomis aplinkybėmis: į rūsio patalpas investavo tėvų dovanotas lėšas; pastato rūsyje nuo 2004 m. iki 2010 m. gegužės 3 d. veikė jo individuali įmonė; ieškovas su rūsio patalpomis elgiasi kaip su savo nuosavybe.

28Teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovo pateikti pinigų dovanojimo faktą pagrindžiantys įrodymai, tėvų paaiškinimai ir Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. liepos 29 d. sprendimas „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, nėra pakankami įrodymai, patvirtinantys ieškovo nuosavybės teisių į pastato rūsį atsiradimą (6 t., 43-74 b. l.). Tai, kad tėvai ieškovui dovanojo pinigus, nepatvirtina fakto, kad jis įgijo nuosavybės teisę į ginčo patalpą. Aplinkybė, kad dovanojimo raštelyje išreikšta G. L. valia po pastatu esantį rūsį palikti sūnui, ginčo patalpų savininko nekeičia (6 t., 38 b. l.). Atkreiptinas dėmesys, kad 30 000 Lt ieškovui tėvai padovanojo dar tuomet, kai ginčo pastatas nebuvo nupirktas (6 t., 54 b. l.), todėl ši aplinkybė sukelia abejonių dėl ieškovo pateiktų dovanojimo raštelių patikimumo.

29CK 4.47 straipsnyje yra įtvirtinti nuosavybės teisių įgijimo pagrindai. Byloje nustatyta, kad pastatą, kuriame yra ginčo patalpa (rūsys), atsakovas įsigijo už 20 000 Lt turto pardavimo be varžytynių akto pagrindu (6 t., 33 b. l.). Visas pastatas įregistruotas atsakovo A. J. vardu ir įgytas ieškovės ir atsakovo santuokos metu, todėl kol nepripažinta kitaip, laikytinas sutuoktinių bendrąją nuosavybe (CK 3.88 str. 1 d. 1 p.). Teismas teisingai pažymėjo, kad varžytinių aktas prilyginamas pirkimo-pardavimo sutarčiai ir jis nėra nuginčytas. Byloje neįrodyta, kad iš tėvų gautą pinigų dalį ieškovas perdavė atsakovui, prisidėdamas prie pastato įsigijimo, todėl teismas galėjo daryti išvadą, kad vien pinigų dovanojimo ieškovui faktas neįrodo, kad jis įgijo nuosavybės teises į rūsio patalpas. Kad šalims nekilo neaiškumų dėl ginčo patalpų nuosavybės teisių, patvirtina ir tai, kad ieškovas, būdamas individualios įmonės savininkas, savo įmonės vardu ginčo patalpas naudojo panaudos teise, t. y. su atsakovu buvo sudaręs panaudos sutartį. Ši aplinkybė įrodo, jog ieškovas suprato, kad nėra patalpų savininkas ir, kad rūsio patalpos jam nuosavybės teise nepriklauso.

30Teismas tinkamai įvertino ieškovo nurodomą aplinkybę, kuri neva patvirtina ieškovo kaip rūsio savininko nuosavybės teises – kad nuo 2004 m. iki 2010 m. gegužės 3 d. rūsio patalpose veikė jo individuali įmonė „L klubas“. Teismas atsižvelgė į Šiaulių apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 15 d. nutartimi nustatytus faktus civilinėje byloje Nr. B2-312-267/2009, kuria atsisakyta patvirtinti IĮ „L klubas“ 136 004,07 Lt kreditorinį reikalavimą IĮ A. J. bankroto byloje (7 t., 39-40 b. l.). Šioje byloje ieškovo individuali įmonė prašė patvirtinti 136 004,07 Lt kreditorinį reikalavimą, jį grįsdama į rūsio patalpas investuotų lėšų praradimu. Šiaulių apygardos teismas nustatė, kad individualios įmonės „L klubas“ reikalavimas nepagrįstas, kadangi panaudos sutartyje šalys susitarė, kad gavėjas neatlygintinai atlieka patalpos priežiūros, einamojo ir kapitalinio remonto darbus. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad aplinkybė, jog nuo 2004 m. iki 2010 m. gegužės 3 d. rūsio patalpose veikė ieškovo individuali įmonė „L klubas“ neįrodo, kad ieškovas buvo rūsio patalpų savininkas.

31Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad teismas neteisingai nustatė, jog tarp šalių buvo susiklostę rūsio patalpų panaudos teisiniai santykiai, tačiau šis faktas teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo neįtakoja. Ieškovas neneigia, kad A. J. IĮ rūsio patalpas buvo perdavusi panaudos sutarties pagrindu jo individualiai įmonei – „L klubas“ (7 t., 35-38 b. l.). Nors panaudos sutartis buvo sudaryta tarp juridinių asmenų, svarbu tai, kad pagal Individualių įmonių įstatymo 6 straipsnio 1 dalį individualioje įmonėje yra vienas savininkas. Individualios įmonės savininkas kartu yra ir vienasmenis individualios įmonės valdymo organas – įmonės vadovas, jeigu individualios įmonės nuostatai nenustato kitaip (Įstatymo 7 str. 1 d.). Individualios įmonės turtas yra individualios įmonės nuosavybėn perduotas individualios įmonės savininkui asmeninės nuosavybės teise priklausęs turtas, taip pat turtas, įgytas individualios įmonės vardu (8 str. 2 d.). Individualios įmonės savininkas veikia įmonės vardu ir interesais. Taigi aplinkybė, kad tarp individualių įmonių, kurių savininkais yra ginčo šalys, buvo sudaryta ginčo patalpų panaudos sutartis, turi reikšmės šios bylos nagrinėjimui. Panaudos sutarties 10 punktu IĮ „L klubas“ įsipareigojo ginčo patalpą saugoti, išlaikyti tvarkingą, savo sąskaita atlikti patalpos arba vidaus santechninių ar inžinerinių tinklų priežiūros darbus, kas du mėnesius atlikti einamojo remonto darbus bei kapitalinio remonto darbus. Individualios įmonės turtas nėra atskirtas nuo jos savininko turto, todėl ieškovo nurodoma aplinkybė, kad į rūsio patalpas investavo savo asmenines lėšas, tik patvirtina faktą, kad jis vykdė panaudos sutarties sąlygas dėl rūsio patalpų priežiūros ir remonto, tačiau nesuponuoja išvados, kad rūsio patalpų pagerinimas ieškovo lėšomis sukuria jam nuosavybės teises. Iš šių aplinkybių yra aišku, kad ieškovas, kaip individualios įmonės savininkas, rūsio patalpas naudojo ir jomis rūpinosi ne kaip daikto savininkas, o kaip panaudos gavėjas.

32Įsigyto pastato-parduotuvės rekonstrukcijai 2003 m. lapkričio 6 d. buvo išduotas statybos leidimas (7 t., 26-27 b. l.8). Statytoju nurodytas atsakovas A. J.. Ieškovo nurodoma aplinkybė, kad pas jį buvo vienas 2004 m. spalio 25 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto egzempliorius, kuriame jis buvo pasirašęs kaip savininkas, taip pat nėra pakankamas įrodymas, patvirtinantis ieškovo nuosavybės teises į rūsį (6 t., 34-35 b. l.).

33Išdėstytų argumentų pagrindu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas atskleidė bylos esmę, tinkamai įvertino ieškovo ieškinyje išdėstytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, todėl nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs civilinio proceso teisės normas dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo, todėl šie apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais.

34Apeliantas teigia, kad teismas, konstatuodamas, jog ieškovo asmeninių lėšų panaudojimas įrengiant ir pagerinant rūsio patalpas negali būti vertinamas kaip nuosavybės teisių į šią pastato dalį įgijimo pagrindas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Apeliantas nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas nesusituokusių asmenų gyvenimo drauge ir ūkio tvarkymo teisines pasekmes yra nurodęs, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Pažymėtina, kad šioje byloje nėra sprendžiamas nesusituokusių asmenų, kurie kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį, įgyto turto teisinis rėžimas, todėl ieškovo nurodomi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai šioje byloje netaikytini. Be to, apeliantas nenurodo nuo kokioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje suformuotos praktikos nukrypo pirmosios instancijos teismas, todėl teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

35Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle, išvadas apie konkrečių reikšmingų bylai aplinkybių egzistavimą padarė pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl proceso teisės normų nepažeidė, tinkamai taikė ginčo teisinį santykį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o apeliantų argumentai nesudaro pagrindo jį naikinti (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

36Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmestas, reikalavimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinamas.

37Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartimi už apeliacinį skundą mokėtino 7 570 Lt žyminio mokesčio dalis buvo atidėta iki apeliacinio skundo išnagrinėjimo (11 t., 45 b. l.). Apeliacinį skundą atmetus, valstybei iš ieškovo priteistinas 7 570 Lt žyminis mokestis (CPK 79 str., 80 str. 4 d., 84 str.).

38Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

39Šiaulių apygardos teismo 2012 m. balandžio 2 d. dalinį sprendimą palikti nepakeistą.

40Patikslinti sprendimo rezoliucinę dalį, nurodant „ieškovo V. L. ieškinį atmesti“.

41Priteisti valstybei iš ieškovo V. L., a. k. ( - ) 7 570 Lt (septynis tūkstančius penkis šimtus septyniasdešimt litų) žyminio mokesčio.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti ieškovo V. L.... 5. II. Pirmosios instancijos teismo dalinio sprendimo esmė... 6. Šiaulių apygardos teismas sprendė, kad V. L. reikalavimai pripažinti jo... 7. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 8. Ieškovai apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos teismo 2012 m.... 9. 1. Dalinis sprendimas yra subjektyvus, apribojo ieškovų teisę į teisminę... 10. 2. Teismas netinkamai taikė CPK 261 straipsnio nuostatas, kadangi šioje... 11. 3. Nesutinka su sprendimo motyvais, kad asmeninių lėšų panaudojimas perkant... 12. 4. Teismas padarė faktinėmis bylos aplinkybėmis ar kitais rašytiniais... 13. 5. Teismas daliniu sprendimu netyrė ir nevertino įrodymų ir jais... 14. 6. Teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles ir neištyrė... 15. 7. Teismas nurodė, kad ieškovo asmeninių lėšų panaudojimas įrengiant ir... 16. 8. G. L. ir E. L. 2002 m. gegužės 5 d. padovanojo savo dukrai R. L. 20 000... 17. Trečiasis asmuo bankrutavusi A. J. individuali įmonė su apeliaciniu skundu... 18. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 19. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka... 20. Byloje nustatyta, kad ginčo nekilnojamas turtas – pastato-parduotuvės,... 21. Dėl dalinio sprendimo priėmimo... 22. Apeliantų manymu, teismas šioje byloje neturėjo pagrindo priimti dalinį... 23. Apeliantai nurodo, kad nors teismas nagrinėjo tik ieškovo ieškinio... 24. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad... 25. Dėl įrodymų vertinimo ... 26. Apelianto nuomone, teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles,... 27. Ieškovas ieškiniu prašė pripažinti nuosavybės teises į pastato, esančio... 28. Teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovo pateikti pinigų dovanojimo faktą... 29. CK 4.47 straipsnyje yra įtvirtinti nuosavybės teisių įgijimo pagrindai.... 30. Teismas tinkamai įvertino ieškovo nurodomą aplinkybę, kuri neva patvirtina... 31. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad teismas neteisingai... 32. Įsigyto pastato-parduotuvės rekonstrukcijai 2003 m. lapkričio 6 d. buvo... 33. Išdėstytų argumentų pagrindu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas... 34. Apeliantas teigia, kad teismas, konstatuodamas, jog ieškovo asmeninių lėšų... 35. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis... 36. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmestas, reikalavimas dėl... 37. Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartimi už apeliacinį... 38. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 39. Šiaulių apygardos teismo 2012 m. balandžio 2 d. dalinį sprendimą palikti... 40. Patikslinti sprendimo rezoliucinę dalį, nurodant „ieškovo V. L. ieškinį... 41. Priteisti valstybei iš ieškovo V. L., a. k. ( - ) 7 570 Lt (septynis...