Byla 3K-3-380-378/2017
Dėl antstolės veiksmų, suinteresuoti asmenys – antstolė S. Ž., uždaroji akcinė bendrovė „NIF Lietuva“, uždaroji akcinė bendrovė „First autologistic company“

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo T. N. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo T. N. skundą dėl antstolės veiksmų, suinteresuoti asmenys – antstolė S. Ž., uždaroji akcinė bendrovė „NIF Lietuva“, uždaroji akcinė bendrovė „First autologistic company“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.171 straipsnio, reglamentuojančio hipotekos objektą (kai hipotekos kreditorius prašo išieškoti skolą iš vėliau nei įregistruota hipoteka įregistruotų daiktų), aiškinimo ir taikymo.
  2. Pareiškėjas prašė teismo panaikinti antstolės 2016 m. rugpjūčio 11 d. patvarkymą ir turto arešto aktą Nr. S-23866 vykdomojoje byloje Nr. 0076/15/01945. Nurodytu patvarkymu antstolė tenkino įkaito turėtojo AS „Reverta“ prašymą areštuoti žemės sklype, Marijampolės sav., Pietarių k., įregistruotą žemės sklypo priklausinį – automobilių stovėjimo aikštelę – ir ją vertinti kartu su minėtu žemės sklypu.
  3. Pareiškėjas nurodė, kad antstolė neteisėtai areštavo automobilių stovėjimo aikštelę ir paskyrė ekspertizę, kadangi dėl automobilių stovėjimo aikštelės statuso (priklausinys ar pagrindinis daiktas) tarp šalių kilęs ginčas, kuris nėra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Be to, net ir pripažinus, kad automobilių stovėjimo aikštelė yra priklausinys, negalima daryti išvados, kad ją ištiko žemės sklypo likimas ir ji yra įkeista. Pagal įkeitimo metu galiojusią CK 4.171 straipsnio 12 dalį įkeičiant žemę kaip priklausiniai buvo įkeičiami tik ant jos esantys statiniai, jeigu hipotekos sutartyje nenustatyta kitaip. Automobilių aikštelės kaip statinio hipotekos lakšto pasirašymo dieną (2007 m. kovo 31 d.) žemės sklype nebuvo, ji įregistruota Nekilnojamojo turto registre 2014 m. lapkričio 21 d. Hipotekos lakšte nebuvo susitarta, kad hipoteka apima ir būsimus žemės sklypo priklausinius.
  4. Pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 9 d. kreipėsi į antstolę, prašydamas panaikinti minėtą patvarkymą ir turto arešto aktą.
  5. Antstolė patvarkyme nurodė, kad, atskirai sutartyje neaptarus antraeilio daikto likimo, turi būti vadovaujamasi CK 4.14 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip, ir CK 4.171 straipsnio 12 dalimi, kuri nustato, kad, įkeičiant žemę, kaip priklausiniai įkeičiami ir ant jos esantys statiniai, jei hipotekos sutartyje nenustatyta kitaip (2006 m. spalio 17 d. įstatymo Nr. X-858 redakcija, galiojusi hipotekos sandorio sudarymo metu).
  6. Antstolė sprendė, kad Nekilnojamojo turto registre įkaito davėjo vardu įregistruotą įkeisto žemės sklypo priklausinį – automobilių stovėjimo aikštelę – ištinka pagrindinio daikto likimas ir ji yra laikoma įkeista kreditoriui AS „Reverta“, todėl pareiškėjo skundo netenkino ir jį kartu su vykdomąja byla perdavė Marijampolės rajono apylinkės teismui.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Marijampolės rajono apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartimi pareiškėjo skundą dėl antstolės veiksmų atmetė.
  2. Teismas nustatė, kad Nekilnojamojo turto registre 2014 m. lapkričio 21 d. automobilių stovėjimo aikštelė yra įregistruota kaip žemės sklypo priklausinys. Teismas nurodė, kad T. N., įregistruodamas automobilių stovėjimo aikštelę kaip žemės sklypo priklausinį, aiškiai išreiškė savo valią laikyti ją priklausiniu.
  3. Teismas pabrėžė, kad pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 3 dalį nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymas į Nekilnojamojo turto kadastrą yra laikomas nekilnojamojo daikto įregistravimu Nekilnojamojo turto registre. Pagal šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktą Nekilnojamojo turto kadastro objektu yra laikomas statinys (taip pat nebaigtas statyti), kurio statybai ar rekonstravimui reikalingas leidimas statyti naują statinį ar leidimas rekonstruoti statinį.
  4. Atsižvelgdamas į tai, kad automobilių stovėjimo aikštelė yra nesudėtingas statinys, kuriam nereikia statybos leidimo, į tai, kad pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 4 punktą (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-421 redakcija) atskirais nekilnojamojo turto kadastro objektais negali būti statinys, kurio statybai ar rekonstravimui nereikalingas leidimas statyti naują statinį ar leidimas rekonstruoti statinį, teismas padarė išvadą, kad automobilių stovėjimo aikštelė nėra laikoma atskiru nekilnojamuoju daiktu ir gali būti tik kito nekilnojamojo daikto priklausiniu.
  5. Įvertinęs Nekilnojamojo turto registro paskirtį – išviešinti duomenis apie nekilnojamuosius daiktus ir daiktines teises į nekilnojamuosius daiktus, teismas sprendė, kad antstolė pagrįstai vadovavosi Nekilnojamojo turto registro duomenimis ir automobilių stovėjimo aikštelę laikė žemės sklypo priklausiniu.
  6. Teismas pripažino nepagrįstais pareiškėjo argumentus, kad, net ir pripažinus, jog automobilių stovėjimo aikštelė yra priklausinys, negalima daryti išvados, kad ji yra įkeista, nes pagal įkeitimo metu galiojusią CK 4.171 straipsnio 12 dalį įkeičiant žemę kaip priklausiniai buvo įkeičiami tik ant jos esantys statiniai, jeigu hipotekos sutartyje nenustatyta kitaip, o automobilių aikštelės kaip statinio hipotekos lakšto pasirašymo dieną (2007 m. kovo 31 d.) žemės sklype nebuvo.
  7. Atsižvelgdamas į CK 4.19 straipsnio 1 dalyje pateiktą daikto priklausinio apibrėžimą, vadovaudamasis CK 4.14 straipsnio 1 dalimi ir CK 4.171 straipsnio 12 dalimi, teismas nurodė, kad CK 4.171 straipsnio 12 dalies taikymas neapribotas tik hipotekos lakšto sudarymo metu egzistuojančiais nekilnojamojo turto objektais kaip įkeičiamos žemės priklausiniais, t. y. šalys gali susitarti ne tik dėl esamų, bet ir būsimų įkeičiamos žemės priklausinių. Jei būsimi žemės priklausiniai hipotekos sutartyje nėra aiškiai nurodyti, jų kaip hipotekos objektų kvalifikavimą lemia skolininko valia registravimo metu Nekilnojamojo turto registre juos įvardyti kaip žemės priklausinius.
  8. Teismas sprendė, kad automobilių stovėjimo aikštelė yra skirta žemės sklypui tarnauti ir susijusi su juo bendra ūkine paskirtimi, skirta žemės sklypo poreikiams tenkinti, ir žemės sklypo bei automobilių stovėjimo aikštelės funkcinis ryšys yra nuolatinio pobūdžio. Automobilių stovėjimo aikštelė kartu su pagrindiniu daiktu sudaro vieną turtinį kompleksą, jie negali būti vertinami ir realizuojami atskirai. Pardavus automobilių stovėjimo aikštelę atskirai nuo sklypo, tampa neįmanoma realizuoti žemės sklypo, kuriame yra įrengta automobilių stovėjimo aikštelė ir uždengia visą sklypo plotą.
  9. Teismas sutiko su išieškotojo nuomone, kad tuo atveju, jeigu būtų užkirstas kelias žemės sklypą ir automobilių stovėjimo aikštelę vertinti ir realizuoti kartu kaip vieną turtinį kompleksą, hipotekos kreditorius netektų teisės išsiieškoti skolą iš įkeisto turto.
  10. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo atskirąjį skundą, 2017 m. sausio 30 d. nutartimi paliko nepakeistą Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartį.
  11. Atsižvelgdamas į tai, kad Marijampolės rajono apylinkės teismas 2016 m. birželio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1071-570/2016 atmetė ieškovų P. N. ir M. N. ieškinį, kuriuo jie prašė pripažinti, kad atsakovo T. N. vardu įregistruota automobilių stovėjimo aikštelė yra pagrindinis daiktas ir nėra žemės sklypo, unikalus Nr. 4400-2731-5093, priklausinys, ir nors teismo sprendimas nebuvo įsiteisėjęs, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ši aplinkybė patvirtina pirmosios instancijos teismo argumentus, kad bylos nagrinėjimo dieną automobilių stovėjimo aikštelės, kaip ginčo žemės sklypo priklausinio, statusas nėra nuginčytas.
  12. Teismas pabrėžė, kad pagal CK 4.171 straipsnio 1 dalį hipotekos objektu gali būti atskiri viešame registre registruojami, iš civilinės apyvartos neišimti nekilnojamieji daiktai, kurie gali būti pateikti parduoti varžytynėse. Tai reiškia, kad hipotekos sutartimi gali būti įkeičiami tik tokie žemės sklypai, statiniai, butai ir patalpos, kurie Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, jiems suteiktas unikalus numeris ir jie Nekilnojamojo turto registre įregistruoti kaip atskiri turto vienetai (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnis). Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Nekilnojamojo turto registre nekilnojamieji daiktai registruojami kaip nekilnojamojo daikto priklausiniai įstatyme nustatytais atvejais arba tų daiktų savininko prašymu priklausinių duomenis įrašant į pagrindinio nekilnojamojo daikto registro įrašą. Statinys gali būti įregistruotas tik kaip žemės sklypo, kuriame jis yra, priklausinys (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnio 3 dalis).
  13. Teismas pažymėjo, kad būtent pareiškėjo valia Nekilnojamojo turto registre automobilių stovėjimo aikštelė ginčo žemės sklype įregistruota kaip įkeisto žemės sklypo priklausinys. Nekilnojamojo turto registro duomenų tvarkytojas, prieš atlikdamas įrašą, reikalauja šio įstatymo ir Nekilnojamojo turto registro nuostatuose nustatytų dokumentų ir, atlikęs įrašą, atsako, jog registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Šie reikalavimai užtikrina registro duomenų patikimumą ir visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys laikomi teisingais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-14/2011).
  14. Teismas nurodė, kad, nors hipotekos sutarties šalys lakšte neįvardijo po hipotekos lakšto sudarymo pastatytos automobilių stovėjimo aikštelės, tačiau byloje nėra ginčo, kad šis statinys žemės savininko valia įgijo žemės sklypo priklausinio teisinę padėtį, kuri užfiksuota Nekilnojamojo turto registre, ir šie duomenys laikomi teisingais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Dėl to automobilių stovėjimo aikštelę teismas vertino kaip priklausinį ir sprendė, kad ją ištiko įkeisto žemės sklypo likimas. Teismas padarė išvadą, kad, nukreipiant išieškojimą į hipoteka įkeistą žemės sklypą, skolos išieškojimas gali būti nukreiptas ir į žemės sklypo priklausinį – automobilių stovėjimo aikštelę.

8III. Kasacinio skundo argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 30 d. ir Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartis ir priimti naują sprendimą – panaikinti antstolės S. Ž. 2016 m. rugpjūčio 11 d. patvarkymą ir turto arešto aktą Nr. S-23866 vykdomojoje byloje Nr. 0076/15/01945. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Remiantis kasacinio teismo suformuota praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-14/2011; 2012 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-444/2012), kiekvienu konkrečiu atveju, siekiant nustatyti, ar sutartinė hipoteka, sudaryta iki 2012 m liepos 1 d., apima tik žemės sklypą, ar ir ant jo po žemės sklypo hipotekos įregistravimo pastatytą bei kaip žemės sklypo priklausinį įregistruotą daiktą, reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su hipotekos sutartyje apibrėžtu hipotekos objektu, t. y. šalys susitarė tik dėl žemės įkeitimo, atskirai neaptardamos būsimų statinių, pastatytų įkeistame žemės sklype, įkeitimo klausimo, ar priešingai, šalys susitarė tiek dėl žemės įkeitimo, tiek dėl būsimų statinių, pastatytų įkeistame žemės sklype, įkeitimo, nepriklausomai nuo to, ar būsimi žemės priklausiniai hipotekos sutartyje yra aiškiai identifikuoti, ar ne. Nė vienas iš teismų nesilaikė nurodytos kasacinio teismo suformuotos taisyklės, t. y. nevertino 2007 m. m kovo 31 d. pareiškėjo ir AB „Parex“ banko sudaryto hipotekos lakšto, kuriuo buvo įkeistas žemės sklypas, turinio, nesiaiškino, ar šalys susitarė tik dėl žemės sklypo įkeitimo, ar ir dėl būsimų statinių, pastatytų žemės sklype, įkeitimo. Teismai nevertino faktinės aplinkybės, kad hipotekos lakšte šalys yra sulygusios tik dėl žemės sklypo įkeitimo. Nei hipotekos lakšte, nei jo pakeitimuose nėra sąlygos, kad hipoteka apima ne tik žemės sklypą, bet ir būsimus statinius, pastatytus įkeistame žemės sklype.
    2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-14/2011 teismų nustatyta, kad hipotekos lakšte šalys nustatė sąlygą, jog daikto įkeitimas apima ir daikto esamus bei būsimus priklausinius. Šioje byloje hipotekos lakšte šalys tokios sąlygos nenustatė, todėl automobilių stovėjimo aikštelės įkeisto žemės sklypo likimas neištiko. Nukreipiant išieškojimą į hipoteka įkeistą žemės sklypą, skolos išieškojimas į automobilių stovėjimo aikštelę nėra galimas, todėl teismai negalėjo vadovautis nurodyta kasacinio teismo nutartimi, o ja vadovaudamiesi nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, kuria remiantis teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai taikytini tik teismams nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2009).
    3. Antstolė pakeitė teismo sprendimą, jo vykdymo tvarką ir peržengė antstolio veiklos ribas. Antstoliui nesuteikti įgaliojimai keisti teismo sprendimo vykdymo tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-614/2013) ar atlikti vykdymo veiksmus be vykdomojo dokumento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-114/2008). Hipotekos skyriaus prie Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 2 d. nutartimi nuspręsta priverstinai parduoti iš varžytynių įkeistus nekilnojamuosius daiktus – žemės sklypus, asmeninės nuosavybės teise priklausančius pareiškėjui. Sprendimas parduoti nurodytų žemės sklypų priklausinius – automobilių stovėjimo aikštelę – nėra priimtas. Vadinasi, antstolė, priėmusi ginčijamą patvarkymą, nusprendė vykdyti tai, ko nėra nurodyta nutartyje. Teismai nevertino vykdomojo dokumento turinio, priešingu atveju būtų nustatę, kad antstolė veikė ultra vires (viršijant įgaliojimus). Teismai, nevertinę, kad antstolė atliko veiksmus, priskirtus teismo kompetencijai, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, sprendžiant klausimą dėl teismo ir antstolio kompetencijos atribojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2009).
    4. Teismai pažeidė teismų nepriklausomumo principą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 21 straipsnis), nes pasisakė dėl automobilių stovėjimo aikštelės statuso ir jos likimo. Tokiu būdu teismai pasisakė dėl kitų teismuose nagrinėjamų bylų dalyko. Nurodydami, kad automobilių stovėjimo aikštelė yra žemės sklypo priklausinys, teismai pasisakė dėl Marijampolės rajono apylinkės teisme išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-1071-570/2016 dalyko. Nurodytoje byloje 2016 m. birželio 3 d. priimtas sprendimas nėra įsiteisėjęs. Dėl jo yra paduotas bei priimtas apeliacinis skundas, Kauno apygardos teisme užvesta civilinė byla Nr. e2A-93-390/2017. Teismai taip pat pasisakė dėl Marijampolės rajono apylinkės teisme nagrinėjamos civilinės bylos Nr. 2-637-374/2017 dalyko. Nurodytos bylos iškeltos anksčiau nei ši byla.
  2. Atsiliepimų į kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl sutartinės hipotekos objekto, kai hipotekos kreditorius prašo išieškoti skolą iš vėliau nei įregistruota hipoteka įregistruoto daikto, nustatymo

  1. Pareiškėjas, 2007 m. kovo 2 d. užtikrindamas UAB „First autologistic company“ kredito grąžinimą, sutartinės hipotekos lakštu AB „Parex“ bankui įkeitė jam nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus; skolininkui neįvykdžius reikalavimų, Marijampolės rajono apylinkės teismo hipotekos skyrius 2009 m. birželio 2 d. nutarė priverstinai parduoti iš varžytynių įkeistus nekilnojamuosius daiktus – žemės sklypus, nuosavybės teise priklausančius pareiškėjui. Kadangi hipotekos sandorio šalių teisės ir pareigos atsirado iki 2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1842, pakeitusio ir papildžiusio hipoteką reglamentuojančias materialiosios teisės normas, priėmimo, šioje nutartyje remiamasi hipotekos lakšto sudarymo metu galiojusių CK ketvirtosios knygos normų redakcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-421/2015).
  2. Byloje yra kilęs ginčas dėl antstolės veiksmų, kuriais buvo areštuotas pareiškėjui priklausantis turtas, teisėtumo. Pareiškėjas turto (automobilių stovėjimo aikštelės) arešto neteisėtumą grindžia hipotekos lakšto turiniu, kuriame nėra sąlygos, kad hipoteka apima ne tik žemės sklypą, bet ir būsimus statinius, pastatytus įkeistame sklype.
  3. Hipoteka – tai daiktinė teisė, kuria užtikrinamas pagrindinės prievolės esamo ar būsimo skolininko įsipareigojimo įvykdymas, įkeičiant nekilnojamąjį daiktą, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui (CK 4.170 straipsnio 1 dalis). Hipoteka gali atsirasti iš įstatymo ar teismo sprendimo (priverstinė hipoteka) arba iš šalių valia sudaryto susitarimo (sutartinė hipoteka) (CK 4.175 straipsnio 1 dalis, 4.185 straipsnis). Sutartinei hipotekai galioja bendrieji sutarčių dispozityvumo ir laisvės principai, kurie suteikia jos šaliai teisę laisvai apsispręsti dėl hipotekos sąlygų ir turinio, nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, kiek tai neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms (CK 6.156 straipsnis).
  4. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, kokie nekilnojamieji daiktai yra įkeisti šalių sudaryta hipotekos sutartimi ir ar į žemės sklype esantį statinį (automobilių stovėjimo aikštelę) gali būti nukreipiamas skolos išieškojimas, todėl šiuo atveju aktualūs hipotekos sutarties turinio ir hipotekos objekto nustatymo klausimai.
  5. CK 4.171 straipsnyje išdėstytos hipotekos objekto nustatymo taisyklės. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad hipotekos objektu gali būti atskiri viešajame registre registruojami, iš civilinės apyvartos neišimti nekilnojamieji daiktai, kurie gali būti pateikti parduoti varžytynėse. Tai reiškia, kad Nekilnojamojo turto registro duomenys, sudarant hipotekos lakštą ir nukreipiant skolos išieškojimą į įkeistą turtą, yra svarbūs.
  6. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre nekilnojamieji daiktai registruojami kaip nekilnojamojo daikto priklausiniai įstatyme nustatytais atvejais arba tų daiktų savininko prašymu priklausinių duomenis įrašant į pagrindinio nekilnojamojo daikto registro įrašą. Kai įstatyme nenustatyta kitaip, būtent daikto savininkas sprendžia, kokį teisinį statusą suteikti nekilnojamajam daiktui – suformuoti nekilnojamojo turto kadastro nustatyta tvarka daiktą kaip atskirą nekilnojamojo turto objektą ir įregistruoti kaip savarankišką (pagrindinį) daiktą ar šį daiktą įregistruoti kaip kito – pagrindinio daikto (žemės sklypo, statinio) – priklausinį, jeigu tai leidžia daikto prigimtis. Taigi, sprendžiant dėl daikto likimo, teisiškai reikšmingas ir sukuriantis teisinius padarinius yra daikto savininko apsisprendimas, kokį teisinį statusą suteikti nekilnojamajam daiktui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2011).
  7. Pareiškėjo argumentai dėl automobilių aikštelės nebuvimo žemės sklypo priklausiniu atmestini, kadangi šios aplinkybės jau yra nustatytos įsiteisėjusiu Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1071-570/2016 (Lietuvos informacinės teismų sistemos LITEKO duomenimis, sprendimas įsiteisėjo 2017 m. balandžio 12 d.). Šioje byloje nustatyta, kad statinys (aikštelė) pareiškėjo (žemės sklypo savininko) prašymu įregistruotas kaip žemės sklypo priklausinys, o reikalavimas pakeisti registracijos duomenis atmestas. Taigi, pareiškėjas nagrinėjamoje byloje nebegali ginčyti teismo nustatytų faktų dėl automobilių stovėjimo aikštelės, kaip žemės sklypo priklausinio, statuso (CPK 279 straipsnio 4 dalis).
  8. CK 4.171 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai įkeičiamas pagrindinis daiktas, laikoma, jog įkeičiami ir esantys bei būsimi daikto savininko valia prijungti ar dėl gamtinių įvykių prie pagrindinio daikto prisijungę priklausiniai. Ši įstatymo nuostata yra pagrindinio daikto ir jo priklausinio teisinio ryšio taisyklių (CK 4.12–4.14, 4.19 straipsniai) išraiška hipotekos santykiuose. Pagal bendrąją pagrindinių ir antraeilių daiktų teisinio ryšio taisyklę priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutartyje ar įstatyme nenustatyta kitaip (CK 4.14 straipsnio 1 dalis).
  9. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CK 4.171 straipsnio 2 dalis gali būti taikoma, kai hipotekos objektas yra ne žemė, o kitoks pagrindinis daiktas (CK 4.12 straipsnis), turintis ir galintis turėti priklausinį, kurio apibūdinimas atitinka CK 4.19 straipsnio 1 dalies dispozicijoje pateiktus požymius – savarankiškumą, paskirtį tarnauti pagrindiniam daiktui, nuolatinę sąsają su pagrindiniu daiktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2010). Atvejai, kada hipotekos objektas yra žemė, specialiai reglamentuojami CK 4.171 straipsnio 12 dalyje, kurioje įtvirtinta nuostata dėl teisinės žemės sklype esančių statinių padėties nustatymo.
  10. Sutartinės hipotekos atveju šalys savo valia sprendžia ir susitaria dėl ant įkeičiamo žemės sklypo esančio nekilnojamojo turto likimo – įkeisti jį kaip žemės sklypo priklausinį ar ne, tačiau kiekvienu atveju tokio nekilnojamojo daikto padėtis turi būti teisiškai apibrėžta ir užfiksuota hipotekos ir Nekilnojamojo turto registre. Įkeitus žemės sklypą, nepreziumuojama, kad yra įkeičiamas visas ant jo esantis nekilnojamasis turtas, jeigu šalys nenurodė kitaip. Kasacinis teismas aiškindamas CK 4.171 straipsnio 2 dalį yra pažymėjęs, kad, atsižvelgiant į joje nurodytą lingvistinę konstrukciją „kaip priklausiniai įkeičiami“ ir į CK 4.40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą žemės ir ant jos esančio nekilnojamojo turto santykį (ne kiekvienu atveju statinys yra žemės, ant kurios stovi, priklausinys), tam, kad statiniai, esantys ant įkeičiamo sklypo, būtų laikomi įkeisti hipotekos lakšte, šalys dėl to turi aiškiai susitarti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-14/2011). CK 4.171 straipsnio 12 dalis neaiškintina tokiu būdu, kad, įkeitus žemės sklypą, savaime yra įkeičiamas visas ant jo esantis ir būsimas nekilnojamasis turtas, jeigu šalys nenurodė kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-444/2012).
  11. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad hipotekos lakšte šalys nenurodė, kad yra įkeičiami ir žemės sklypo priklausiniai, t. y. hipotekos objektu buvo nurodytas tik žemės sklypas. Byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kaip šalys hipotekos sutartyje apsibrėžė hipotekos objektą, t. y. šalys susitarė tik dėl žemės įkeitimo, atskirai neaptardamos esamo ar būsimo statinio, pastatyto įkeistame žemės sklype, įkeitimo klausimo. Remiantis kasacinio teismo praktika, nurodyta šios nutarties 32 punkte, aplinkybė, kad šalys hipotekos lakšte nenurodė sąlygos, jog ant įkeičiamos žemės ateityje sukurti objektai nebus įkeičiami, suponuotų išvadą, kad šalys nesusitarė dėl būsimų objektų įkeitimo. Tačiau, kaip ne kartą yra išaiškinęs kasacinis teismas, teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, negalima suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taip pat būtina atsižvelgti ir į kitas reikšmingas aplinkybes: į precedento sukūrimo laiką; į tai, ar precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į precedento argumentacijos įtikinamumą; į įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą reikšmingus socialinius, ekonominius ir kitus pokyčius ir kt. Be to, būtina vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2014 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
  12. Nagrinėjamoje byloje iš dalyvaujančių byloje asmenų procesinių dokumentų turinio matyti, kad įkeistas žemės sklypas pagal tiesioginę savo paskirtį (žemės ūkio) pareiškėjo niekada nebuvo naudojamas, dar iki jį įkeičiant tai buvo automobilių stovėjimo aikštelė, tik šie duomenys nebuvo išviešinti Nekilnojamojo turto registre. Byloje nustatyta, kad automobilių stovėjimo aikštelė pareiškėjo prašymu įregistruota kaip vieno iš žemės sklypų priklausinys Nekilnojamojo turto registre 2014 m. lapkričio 21 d.; automobilių stovėjimo aikštelė užima visą įkeisto žemės sklypo plotą, jis visiškai padengtas asfalto danga. Kaip konstatuota šios nutarties 29 punkte, ginčas dėl automobilių stovėjimo aikštelės kaip žemės sklypo priklausinio teisinio statuso išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Taigi, nagrinėjamos bylos ir nutarties 32 punkte nurodytų kasacinių bylų faktinės aplinkybės nesutampa, kadangi šiose bylose ginčo statiniai kaip priklausiniai buvo sukurti vėliau, negu sudarytas hipotekos sandoris. Nagrinėjamos bylos aplinkybių specifiškumą sudaro tai, kad įkeičiamas žemės sklypas hipotekos sandorio sudarymo metu faktiškai jau buvo automobilių stovėjimo aikštelė, tik šios aplinkybės Nekilnojamojo turto registre nebuvo išviešintos. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių ir jų suvaržymų registracija daugiau reikšminga išviešinimo tikslais; tačiau išviešinti duomenys nelemia daikto likimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-83-969/2015 ir joje nurodyta praktika). Nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kad kreditoriui buvo įkeistas žemės sklypas, realiai funkcionavęs kaip automobilių stovėjimo aikštelė, todėl šios konkrečios bylos aplinkybių kontekste konstatuotina, kad vėlesnis automobilių aikštelės įregistravimas kaip žemės sklypo priklausinio nepaneigia fakto, jog hipotekos lakštu buvo įkeistas žemės sklypas kartu su aikštele.
  13. Hipoteka, kaip skolinio įsipareigojimo įvykdymo nekilnojamojo daikto įkeitimu užtikrinimo būdas, pasižymi greitomis, supaprastintomis kreditoriaus reikalavimo patenkinimo procedūromis. Hipotekos institutą sudarančios materialiosios teisės normos suteikia hipotekos kreditoriui privilegijuotą padėtį prieš kitus kreditorius siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto. Nagrinėjamu atveju kreditoriui įkeistas žemės sklypas buvo tokios faktinės būklės, kokia nurodyta šios nutarties 34 punkte. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad žemės sklypo, esančio po automobilių stovėjimo aikštele, naudojimas pagal žemės ūkio paskirtį yra neįmanomas, todėl esant tokioms aplinkybėms konstatavimas, kad šiuo atveju yra įkeistas tik žemės sklypas, neatitiktų hipotekos tikslų, kadangi šioje konkrečioje situacijoje hipotekos kreditorius praktiškai netektų galimybės išsiieškoti skolą iš įkeisto turto.
  14. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai teisiškai nepagrįsti, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

13Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

  1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2017 m. kovo 23 d. nutartimi buvo patenkintas pareiškėjo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdytas išieškojimas vykdymo procese vykdomojoje byloje Nr. 0076/15/01945.
  2. CPK 150 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, teismui atmetus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės, kurios buvo taikytos, paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą turi išspręsti sprendimu.
  3. Kasaciniam teismui atmetus pareiškėjo kasacinį skundą, naikintinos 2017 m. kovo 23 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – išieškojimo vykdymo procese vykdomojoje byloje Nr. 0076/15/01945 sustabdymas (CPK 150 straipsnio 2 dalis).

14Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kasacinį skundą atmetus, pareiškėjo kasaciniame teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).
  2. Kasaciniame teisme su procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos sudaro 5,06 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 2 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš pareiškėjo (CPK 96 straipsnis).

15Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

16Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

17Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2017 m. kovo 23 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – išieškojimo vykdymo procese vykdomojoje byloje Nr. 0076/15/01945 sustabdymą.

18Priteisti valstybei iš pareiškėjo T. N. (a. k. ( - ) 5,06 Eur (penkis Eur 6 ct) su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

19Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai