Byla e2A-493-777/2018
Dėl skolos, delspinigių, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Raimondos Andrulienės, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Erinijos Kazlauskienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės AB „BnP Finance“ apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų (Palangos miesto apylinkės teismo) 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės AB „BnP Finance“ ieškinį atsakovui V. P. dėl skolos, delspinigių, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Ieškovė 2017 m. gegužės 10 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo 54,90 Eur negrąžinto kredito, 588,05 Eur mokėjimo palūkanų, 4,87 Eur delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovė nurodė, kad tarp vartojimo kredito davėjos UAB „Finverta“ (toliau – pradinis kreditorius) ir atsakovo 2010 m. birželio 16 d. buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, kuria atsakovui buvo suteiktas 144,81 Eur vartojimo kreditas 28 dienų terminui, pagal ją atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti 40,26 Eur kredito mokestį sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka ir terminais. Atsakovas, sudarydamas vartojimo kredito sutartį, pagal sutartyje numatytą sutarties sudarymo tvarką atliko sutarties ir sistemos naudojimo taisyklių nurodytus veiksmus, kuriais patvirtino, jog susipažino ir sutinka su sutarties bendrosiomis bei specialiosiomis sąlygomis.
  3. Ieškovė nurodė, kad sutartis numato, jog už faktiškai kredito davėjo kredito gavėjui (atsakovui) išmokėtą ir negrąžintą kredito sumą skaičiuojamos ir atsakovas privalo mokėti kredito davėjui sutarties specialiosiose sąlygose nurodytas palūkanas už naudojimąsi kredito davėjo suteiktais pinigais. Kredito palūkanos skaičiuojamos nuo kredito išmokėjimo kredito gavėjui dienos (imtinai) iki realaus kredito gavėjo įsipareigojimo grąžinti kreditą įvykdymo. Atsakovas laiku neatsiskaitė ir negrąžino 54,09 Eur kredito, todėl turi mokėti sutartyje numatytas palūkanas. Pagal sutartį palūkanų norma – 362,39 proc. Nuo termino įvykdyti prievolę pasibaigimo dienos 2010 m. liepos 15 d. iki reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo dienos (2017 m. vasario 13 d.) atsakovas vėluoja atsiskaityti 2 405 dienas. Remiantis proporcingumo principu, ieškovė palūkanų normą skaičiavo tik už paskutinius trejus metus (vėluoja 1095 dienas). Todėl atsakovas turi pareigą sumokėti 588,05 Eur mokėjimo palūkanų.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Pirmosios instancijos teismas 2017-11-24 sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš atsakovo ieškovei 12,39 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  2. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovo prievoliniai santykiai atsirado 2010 m. birželio 16 d. vartojimo kredito sutarties pagrindu, pagal kurią pradinis kreditorius suteikė atsakovui 144,81 Eur (500 Lt) vartojimo kreditą 28 dienų terminui, o atsakovas įsipareigojo suteiktą vartojimo kreditą grąžinti iki 2010 m. liepos 15 d. ir sumokėti kredito mokestį. 2017 m. vasario 13 d. tarp pradinio kreditoriaus ir ieškovės buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, kuria pradinius kreditorius perleido ieškovei reikalavimo teises į pradiniam kreditoriui skolingus asmenis, įskaitant ir į atsakovą. Tarp šalių sudaryta kredito sutartį kvalifikavo kaip vartojimo sutartį, o atsakovą pripažino vartotoju.
  3. Pirmosios instancijos teismas atsakovo teiginius dėl netinkamo reikalavimo teisės perleidimo atmetė kaip nepagrįstus.
  4. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 54,09 Eur negrąžinto kredito suma bei 4,87 Eur delspinigiai apskaičiuoti pagrįstai, atsakovas šių ieškovės reikalavimų bylos nagrinėjimo metu neginčijo ir 2017 m. rugpjūčio 11 d. ieškovei šias sumas sumokėjo. Ieškovė įvykdytos reikalavimų dalies neatsisakė, todėl pirmosios instancijos teismas šią ieškinio dalį atmetė.
  5. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nuostatos, įpareigojančios atsakovą už netinkamą prievolės įvykdymą mokėti kredito davėjui sutarties specialiosiose sąlygose nurodytas palūkanas (362,39 proc.), kurios beveik penkis kartus viršija įstatymo nustatytąsias, 2010 m. birželio 16 d. kredito sutartyje nenumatytos. Ieškovės prašomos priteisti palūkanos yra neįrodytos ir nepagrįstos (nenumatytos sutartyje).
  6. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad palūkanos, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos, nes tiek kompensuojamųjų palūkanų, tiek netesybų tikslas yra kompensuoti dėl prievolės neįvykdymo patirtus nuostolius. Ieškovė apskaičiavo 588,05 Eur palūkanas už pradelstą atsiskaityti laikotarpį, didesnes nei 0,04 procento dydžio palūkanas už kiekvieną pradelstą dieną. Pagal 2010 m. birželio 16 d. tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovo sudarytos kredito sutarties bendrųjų sąlygų 6.12 punktą kaip sutartinės kredito gavėjo atsakomybės sąlyga numatyti 2 procentų dydžio delspinigiai nuo laiku nesumokėtos kredito sumos už kiekvieną pavėluotą dieną 50 kartų viršija Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 str. 1 d. 1 p. nustatytą delspinigių dydį, todėl teismas laikė šalių sutartų delspinigių dydį neprotingu, neatitinkančiu sąžiningos verslo praktikos reikalavimų bei pažeidžiančiu vartojimo kredito gavėjo, vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjų interesų pusiausvyrą. Vartojimo kredito gavėjo atsakomybė ribojama Vartojimo kredito įstatymo nustatytu dydžiu – 0,04 procento, į šią atskirai neįrodinėtiną sumą turi būti įskaičiuojami ir visi vartojimo kredito davėjo patiriami nuostoliai. Ieškovė nepateikė įrodymų dėl patirtų nuostolių ir jų dydžio. Todėl ieškovės prašymą dėl palūkanų priteisimo teismas atmetė kaip nepagrįstą.
  7. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės išvestinį reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo.
  8. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas ieškovės reikalavimus dėl 54,09 negrąžinto kredito ir 4,87 Eur delspinigių įvykdė bylos nagrinėjimo metu, konstatavo, kad yra pagrindas iš atsakovo ieškovei priteisti turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą proporcingai šių reikalavimų daliai.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8

  1. Ieškovė (toliau – apeliantė) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis: dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų – priteisti apeliantei iš atsakovo 588,05 Eur mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas; dėl bylinėjimosi išlaidų – priteisti apeliantei iš atsakovo 136 Eur (visas) turėtas bylinėjimosi išlaidas. Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą. Prašė priteisti iš atsakovo 16 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą.
  2. Apeliantė nurodė, kad atsakovas sutartimi įsipareigojo grąžinti suteiktą 144,81 Eur (500 Lt) vartojimo kreditą, sumokėti ir 40,26 Eur (139 Lt) kredito mokestį, kurio metinė palūkanų norma – 362,39 proc., per 28 dienų laikotarpį. Atsakovas tinkamai ir laiku sutarties nevykdė, mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos buvo skaičiuojamos toliau iki visiško skolos grąžinimo dienos arba iki kreipimosi į teismą dienos. Apeliantė, geranoriškai remdamasi proporcingumo principu, palūkanas apskaičiavo tik už paskutinius trejus metus (1095 dienas) ir priskaičiavo mokėti tik dalį – 588,05 Eur mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų.
  3. Apeliantė nurodė, kad atsakovo anksčiau sumokėtas 40,26 Eur kredito mokestis ir 588,05 Eur mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos yra ne kas kita kaip mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos apskritai. Ieškovė, teigdama ieškinį, šias dvi sumas atskyrė tam, kad būtų aišku, jog 40,26 Eur mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos buvo apskaičiuotos už 28 dienas, per kurias turėjo būti grąžinta visa suteikta kredito suma. Negrąžinus suteiktos vartojimo kredito sumos per 28 dienas, mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos, kurių metinė palūkanų norma sudarė 362,39 proc., buvo skaičiuojamos toliau ir šių palūkanų suma per trejus metus sudarė 588,05 Eur. Šalys, įgyvendindamos sutarties laisvės principą, palūkanų dydį ir mokėjimo tvarką nustatė savo susitarimu, nes dėl vartojimo kredito sąlygų atsakovas išreiškė sutikimą.
  4. Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad atsakovas jau yra grąžinęs 40,26 Eur kredito mokestį, apskaičiuotą už 28 kalendorines dienas, t. y. pripažino ir sutiko, kad 362,39 proc. palūkanų norma jam buvo priimtina.
  5. Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas mokėjimą funkciją atliekančias palūkanas sutapatino su netesybomis (delspinigiais). Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d., netinkamai vertino mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų ir netesybų (delspinigių) santykį, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl mokėjimo palūkanų priteisimo. Teismas nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo nuostatas, nes šio įstatymo 41 str. nustatyta, jog įstatymo nuostatos netaikomos vartojimo kredito sutartims, sudarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo. Šiuo įstatymu tiesiogiai remtis negalima, nes įstatymas atgal negalioja. Teismas neargumentavo, kodėl taikė šį įstatymą, kai vartojimo kredito sutartis buvo sudaryta 2010 m. birželio 16 d., iki jo įsigaliojimo. Todėl sutartyje įtvirtinta 362,39 procento metinė palūkanų norma yra pagrįsta ir atitinka Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.
  6. Apeliantė nurodė, kad sprendžiant šalių ginčą, ar teisėtas yra palūkanų dydis, būtina papildomai atkreipti dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, kredito davėjas su kredito gavėju, pasirašydami kredito sutartį, susitarė, kokio dydžio palūkanų norma bus taikoma. Su tokiu palūkanų dydžiu sudarydamas kredito sutartį kredito gavėjas susipažino ir savo parašu patvirtino, kad su ja sutinka. Tokių aplinkybių visuma nesudaro pagrindo spręsti, kad vartojimo kredito sutartimi nustatytos palūkanos yra per didelės ir prieštaraujančios sąžiningumo ir protingumo principams. Nurodė ir tai, kad atsakovas, sudarydamas vartojimo kredito sutartį, prisiėmė sutartyje nustatytus įsipareigojimus žinodamas, kad yra atsakingas už sutarties įvykdymą, laiku negrąžino kredito ir nesiėmė jokių veiksmų, kad skola būtų grąžinta ar mokėjimai atidėti vėlesniems terminams, todėl yra pats atsakingas už didelę mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų sumą.
  7. Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino dalies materialinio reikalavimo. Nustačius, jog apeliantės ieškinyje nurodytas reikalavimas tenkintinas visa apimtimi, teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų turėtų būti pakeista, nurodant, jog apeliantei priteistinos visos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos.
  8. Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, juo prašė apeliantės skundo netenkinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
  9. Atsakovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nutartyje sutarties vertinimas ir kvalifikavimas kaip vartojimo sutarties atitinka teisės aktuose pateiktą vartojimo sutarties apibrėžtį ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuotus esminius požymius, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo.
  10. Atsakovas nurodė, kad vartojimo kredito sutartimi pradinis kreditorius ir atsakovas nesusitarė dėl atsakovo pareigos mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas. Šią aplinkybę patvirtina žemiau nurodyti vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų punktai. Vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 1.14 punktas nustato, kad kredito mokestis – suma, kurią kredito gavėjas privalo sumokėti kreditoriui už operacijas, susijusias su kredito aptarnavimu. Vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 5.1 punktas nustato, kad kredito grąžinimo dieną kredito gavėjas privalo sumokėti visą grąžintiną sumą, o grąžintina suma apibrėžiama bendrųjų sąlygų 1.6 punkte, t. y. kredito ir kredito mokesčio suma, kurią klientas privalo sumokėti bendrovei pasibaigus kredito terminui. Vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 punkte kaip sutartinės atsakomybės sąlyga numatyti 2 procentų dydžio delspinigiai nuo laiku nesumokėtos kredito sumos už kiekvieną pavėluotą dieną.
  11. Atsakovas nurodė, kad reikalavimą priteisti 588,05 Eur mokėjimo palūkanas apeliantė motyvuoja tariama sutarties nuostata, kuri nėra numatyta kredito sutartyje. Sutarties bendrosiose sąlygose nėra nuostatos, kurioje būtų nurodoma, kad už faktiškai kredito davėjo išmokėtą ir negrąžintą kredito sumą kredito gavėjui būtų skaičiuojamos palūkanos. Sutarties bendrosiose sąlygose iš viso nėra aptariamos palūkanos, nėra nuostatos, kuri teiktų nuorodą, kad apeliantės nurodomos palūkanos ar iš viso kitokios palūkanos ir jų norma yra numatomos ar specifikuojamos sutarties specialiosiose sąlygose.
  12. Atsakovas nurodė, kad pradinis kreditorius atsakovui mokėjimo palūkanų nebuvo priskaičiavęs bei nereikalavo jų padengimo perduodamas atsakovo skolos išieškojimą UAB „Conlex“.
  13. Atsakovas nurodė, kad apeliantė pateikė juridinės galios neturintį dokumentą, t. y. „Word“ formatu sudarytą lentelę – dokumentą, kurio turinys gali būti laisvai koreguojamas pašalinant ar įterpiant įvairias sąlygas. Apeliantė nesąžiningai identifikavo ją tariamai esant kredito sutarties specialiosiomis sąlygomis. Juolab kad apeliantė pirmosios instancijos teisme pripažino, kad neturi galimybės pateikti sutarties specialiųjų sąlygų, tačiau pateikė adekvačius papildomus paaiškinimus, kurie rodo specialiųjų sąlygų turinį.
  14. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos civilinėje teisėje bendri mokėjimo (pelno) palūkanų dydžiai įstatymo neįtvirtinti, nes juos nustato šalys, sudarydamos konkrečias sutartis. Dėl to mokėjimo (pelno) palūkanos neprivalo būti mokamos (priteisiamos), jei šalys dėl jų nesusitarė arba pareiga jas mokėti nėra nustatyta įstatyme. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantės prašomos priteisti palūkanos yra apskaičiuotos nepagrįstai (nenumatyta sutartyje).
  15. Atsakovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo aiškinimas dėl mokėjimo ir kompensacinę funkciją atliekančių palūkanų bei netesybų santykio yra tinkamas ir pagrįstas. Nurodė ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, palyginamuoju aspektu įvertinęs vartojimo kredito sutarties nuostatas dėl netesybų dydžio ir apeliantės pateiktą subjektyvų specialiųjų sąlygų paaiškinimą dėl tariamo palūkanų dydžio su galiojančio Vartojimo kredito įstatymo 21 str. nuostatomis, tinkamai laikėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuoto išaiškinimo. Apeliantės teiginiai, jog šis įstatymas neturėjo būti vertinamas, yra nepagrįsti.
  16. Atsakovas nurodė, kad apeliantė nepagrįstai vartojimo kredito sutartyje nurodytą kredito mokestį prilygina mokėjimo (pelno) palūkanoms, pateikdama išvestines interpretacijas, nes tokia apeliantės pateikiama interpretacija iš esmės neatitinka vartojimo kredito sutartyje pateikto kredito mokesčio apibrėžimo ir kitų sutarties nuostatų. Toks kredito mokesčio aiškinimas ir interpretavimas iš esmės pažeidžia vartojimo sutartims įstatyme nustatytą reglamentavimą. Apeliantė nepateikė įrodymų dėl atsakovo sutikimo su 362,39 proc. palūkanų norma, todėl šie apeliantės teiginiai yra nepagrįsti.
  17. Atsakovas nurodė, kad 2017 m. gruodžio 14 d. atliko mokėjimo nurodymą į apeliantės atsiskaitomąją sąskaitą, padengė iš atsakovo apeliantei priteistas bylinėjimosi išlaidas.

9IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

10Apeliacinis skundas atmestinas.

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
  2. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, tai, kad atsakovas dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.
  3. Apeliaciniu skundu apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atsisakyta priteisti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas. Todėl apeliacinės instancijos teismas dėl kitų apeliantės materialinių reikalavimų, pareikštų pirmosios instancijos teisme, nepasisako ir jų neanalizuoja.
  4. Konkrečios sutarties turinio ir jos sąlygų išaiškinimas, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimas
  5. Sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193 straipsnyje bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Auksinis varnas” v. AB ,,Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2004 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Libra Vitalis“ v. UAB „Homo Faber“, bylos Nr. 3K-3-274/2004; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje R. M. v. Lietuvos-Ukrainos įmonė UAB „Azovlitas“, bylos Nr. 3K-3-201/2008; 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Vilkaviškio agrotiekimas“ v. J. N., bylos Nr. 3K-3-406/2008; 2009 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Via Unica“ v. UAB „Interselas“, UAB „Hansa lizingas“, Panevėžio miesto 6-ojo notarų biuro notarė N. K., bylos Nr. 3K-3-107/2009; 2010 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Ervin“ v. Ageratec AB, bylos Nr. 3K-3-128/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje AB „City Service“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Autopunktas“ v. UAB „Daivera“, bylos Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Fegda“ v. UAB „Via Baltika Logistika“, BAB „BSA Construction“, bylos Nr. 3K-3-349/2010; kt.)
  6. 2010 m. birželio 16 d. vartojimo kredito sutarties bendrosios nuostatos patvirtina, kad 2010 m. birželio 15 d. vartojimo kredito sutartimi pradinis kreditorius suteikė atsakovui 144,81 Eur (500 Lt) vartojimo kreditą 28 dienų terminui, o atsakovas įsipareigojo suteiktą vartojimo kreditą grąžinti iki 2010 m. liepos 15 d. ir sumokėti kredito mokestį. Kredito gavėjas, neįvykdęs prievolės grąžinti kreditą kredito grąžinimo dieną, privalo mokėti kreditoriui 2 procentų dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos kredito sumos už kiekvieną pavėluotą dieną (6.1 p.). Jeigu kredito gavėjas delsia grąžinti kreditą ar jo dalį ir (ar) kredito mokestį ilgiau kaip trisdešimt kalendorinių dienų nuo kredito ar jo dalies grąžinimo dienos, kredito gavėjas privalo papildomai sumokėti kreditoriui 28,96 Eur (100 Lt) dydžio baudą.
  7. Apeliantė pirmosios instancijos teisme pripažino (2017 m. rugpjūčio 14 d. raštas), kad pradinis kreditorius, reikalavimo perleidimo sutartimi perleisdamas reikalavimo teisę į atsakovo įsiskolinimą, nepateikė su atsakovu sudarytos vartojimo kredito sutarties specialiųjų sąlygų. Vietoje specialiųjų vartojimo kredito sutarties sąlygų pradinis kreditorius ieškovei kartu su reikalavimų sutartimi pateikė pradinio kreditoriaus elektroninės sistemos „Paskolostau.lt“ išrašą, kuriame nurodytos kredito ir kredito mokesčio dalys bei terminas, per kurį šios sumos turėjo būti grąžintos. Atsižvelgdama į tai, apeliantė „Word“ formato dokumente pateikė specialiųjų vartojimo kredito sutarties sąlygų paaiškinimą. Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pakankamo pagrindo apeliantės pateiktą specialiųjų vartojimo kredito sutarties sąlygų paaiškinimą laikyti vartojimo kredito sutarties specialiosiomis sąlygomis. Juolab kad tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovo sudarytos vartojimo kredito sutarties bendrosiose nuostatose nėra duomenų apie specialiąsias vartojimo kredito sutarties sąlygas (CPK 178, 185 str.).
  8. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantės prašomos priteisti mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos yra nenumatytos pradinio kreditoriaus ir atsakovo sudarytoje 2010 m. birželio 16 d. vartojimo kredito sutartyje. Šia vartojimo kredito sutartimi pradinis kreditorius ir atsakovas nesusitarė dėl atsakovo pareigos mokėti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas. Vartojimo kredito sutartyje nėra nuostatos, kurioje būtų nurodoma, kad už faktiškai kredito davėjo išmokėtą ir negrąžintą kredito sumą kredito gavėjui būtų skaičiuojamos palūkanos. Todėl apeliantės prašomos priteisti palūkanos yra apskaičiuotos nepagrįstai (CPK 175, 185 str.).
  9. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pradinis kreditorius atsakovui mokėjimo palūkanų nebuvo priskaičiavęs bei nereikalavo jų padengimo. Šią aplinkybę patvirtina apeliantės pirmosios instancijos teismui pateikta atsakovo atliktų mokėjimų suvestinė, kurioje yra išdėstytos atsakovui pagal vartojimo kredito sutartį priskaičiuotos pradiniam kreditoriui grąžintinos sumos, t. y. kredito suma: 500 Lt – 144,81 Eur; kredito mokestis: 139 Lt – 40,26 Eur; delspinigiai: 383,40 Lt – 111,04 Eur; bauda: 50 Lt – 14,48 Eur.
  10. Vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 1.28.4 punkte nustatyta, kad aiškinant šią kredito sutartį, kiekvieną dokumentą prie sutarties bei kiekvieną papildomą sandorį, susijusį su sutartimi, turi būti laikomasi nuostatų, kad kiekviena šios sutarties 1 skyriuje pateikta sąvoka gali turėti kitokią prasmę tik tokiu atveju, jeigu tai konkrečiai yra nurodyta sutartyje. Vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 1.14 punkte nustatyta, kad kredito mokestis – suma, kurią kredito gavėjas privalo sumokėti kreditoriui už operacijas, susijusias su kredito aptarnavimu. Vartojimo kredito sutartyje nuostatos, kad sąvoka „kredito mokestis“ gali turėti kitokią prasmę, nėra. Todėl apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstais apeliantės argumentus, kad atsakovo sumokėtas 40,26 Eur kredito mokestis yra mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos apskritai, kurios buvo apskaičiuotos už 28 dienas. Negrąžinus suteiktos vartojimo kredito sumos per 28 dienas, mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos, kurių metinė palūkanų norma sudarė 362,39 proc., turėjo būti skaičiuojamos toliau.
  11. Apeliacinės instancijos teismas konstatavęs, kad apeliantės prašomos priteisti palūkanos yra nenumatytos sutartyje, todėl apskaičiuotos nepagrįstai, dėl kitų šalių argumentų, susijusių su mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų sutapatinimu su netesybomis, mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų ir netesybų santykio vertinimo, Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo nuostatų taikymo, palūkanų dydžio, atskirai nepasisako, nes šie argumentai neturi įtakos skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
  12. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino dalies apeliantės materialinio reikalavimo, atmestinas kaip nepagrįstas ir apeliantės skundo reikalavimas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
  13. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, dėl to apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas teismo procesinis sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

11Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

  1. Apeliacinį skundą atmetus, apeliantės turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 93 straipsnio 1, 3 dalys).

12Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

13Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų (Palangos miesto apylinkės teismo) 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai