Byla 1A-112-148/2015
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 20 d. nuosprendžio, kuriuo:

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės (pranešėjos), teisėjų: Kęstučio Jucio ir Svajūno Knizlerio, sekretoriaujant Rasai Maldanytei, Martynai Paušaitei, dalyvaujant prokurorei Vilmai Vidugirienei, gynėjams advokatams G. B., Arvydui Montrimui, nuteistiesiems T. V., P. M., nukentėjusiajam M. M., nukentėjusiojo atstovui Mariui Ruzui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. M. ir nuteistojo T. V. gynėjo advokato G. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 20 d. nuosprendžio, kuriuo:

2T. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams.

3Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-04 teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta 68 MGL (8 840 Lt) dydžio bauda ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

4P. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

5Civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir priteista M. M. iš T. V. 58 910 Lt turtinei žalai ir 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, o iš P. M. 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

6Nutrauktas bylos procesas dėl Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio.

7Tuo pačiu nuosprendžiu yra išteisinti D. Š., K. R., tačiau nuosprendis dėl jų apeliacine tvarka neapskųstas.

8Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

9T. V. nuteistas už tai, kad prievartavo didelės vertės svetimą turtą, o būtent:

10jis, 2012-03-02 apie 12.00 val. prie M. M. namų, esančių ( - ), panaudodamas pastarojo atžvilgiu psichinę prievartą, pasireiškusią žodiniais grasinimais fiziškai susidoroti su juo ir jo šeimos nariais, liepė M. M. vykti kartu su juo į valstybinę įmonę „R“, ( - ), kur neturėdamas teisėto pagrindo, prisidengdamas menama M. M. 50 000 litų dydžio skola jam dėl nepavykusio draudiminio sukčiavimo, privertė M. M. pasirašyti 2012-03-02 automobilio prikimo pardavimo sutartį, kuria M. M. perleidžia nuosavybės teisę į jam priklausantį 58 910 litų vidutinės rinkos vertės automobilį BMW 328, v/n ( - ), K. G., ir tokiu būdu K. G. vardu įgijo didelės – 58 910 litų vertės M. M. priklausantį turtą.

11Tęsdamas nusikalstamą veiką, t. y. didelės vertės turto prievartavimą, veikdamas bendrininkų grupėje su P. M., iš anksto susitaręs su juo prievartauti M. M. turtą, 2012-08-08 nurodė M. M. atvažiuoti prie namų ( - ), ir apgaule išviliojo nukentėjusįjį iš ( - ) miesto į prie ( - ) gyvenvietės mišką, esantį ( - ) rajone, į kurį nuvyko M. M. vairuojamu automobiliu SangYang Rexton, v/n ( - ) minėtame miške jis, t. y. T. T. kartu su P. M. kumščiais ir medine lazda sudavė daugybinius smūgius nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, spardė jį, tuo padarydami jam nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį daugybinėmis kraujosruvomis krūtinės ląstoje, tokiu būdu panaudodami psichinę ir fizinę prievartą, neturėdami teisėto pagrindo, prisidengdami tuo, kad M. M. bendrauja su jiems nepatinkančiais asmenimis, reikalavo kitą dieną perduoti jiems 7 000 litų, t. y. prievartavo M. M. turtą.

12P. M. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje, panaudodamas fizinį smurtą prievartavo svetimą turtą, o būtent:

13P. M. ir T. V., iš anksto susitarę ir neturėdami teisėto pagrindo, ketino priversti M. M. jiems perduoti pinigus, 2012-08-08 T. V. nurodžius M. M. atvažiuoti prie namų ( - ), ir apgaule išviliodami nukentėjusįjį iš ( - ) miesto į prie ( - ) gyvenvietės mišką, esantį ( - ) rajone, į kurį visi nuvyko M. M. vairuojamu automobiliu SangYang Rexton, valstyb. Nr. ( - ) minėtame miške T. V. ir P. M. kumščiais ir medine lazda sudavė daugybinius smūgius nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, spardė jį, tuo padarydami jam nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį daugybinėmis kraujosruvomis krūtinės ląstoje, tokiu būdu panaudodami psichinę ir fizinę prievartą, neturėdami teisėto pagrindo reikalavo kitą dieną perduoti jiems 7 000 litų, t. y. prievartavo M. M. turtą.

14Nuteistasis P. M. apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perkvalifikuoti jo veiką iš BK 181 straipsnio 2 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį ir paskirti šio straipsnio sankcijoje numatytą bausmę, taip pat sumažinti priteistos nukentėjusiajam neturtinės žalos dydį.

15Apeliantas skunde ginčija jo veikos kvalifikaciją pagal BK 181 straipsnio 2 dalį. Tvirtina, kad jam kaip ir D. Š. ir K. R. nebuvo žinoma apie kažkokį išankstinį tikslą sumušti M. M. ar prievartauti jo turtą, jis anksčiau nėra konfliktavęs su nukentėjusiuoju, ar reiškęs kokias nors turtines pretenzijas šiam. Teismo išvada, kad jis buvo iš anksto susitaręs su T. V. išvilioti M. M. iš ( - ) į ( - ) rajone esantį mišką ir prievartauti pastarojo turtą, nepagrįsta jokiais įrodymais. Vien ta aplinkybė, kad būtent jis pasakė T. V., kad turi informacijos, jog M. M. yra prisidėjęs prie automobilio BMW vagystės ir tai, kad jis įvykio vietoje pavartojo M. M. atžvilgiu fizinį smurtą, dar neleidžia daryti išvados, jog tarp jo ir T. V. buvo išankstinis susitarimas sumušti M. M., ar juo labiau prievartauti pastarojo turtą. Liudytojo A. V. parodymai, kuriais teismas rėmėsi darydamas tokią išvadą, turėjo būti atmesti, nes šis yra artimas nukentėjusiojo M. M. draugas ir pats galimai prisidėjo prie minėto automobilio vagystės, be to, negalėjo konkretizuoti ką jis jam yra sakęs apie minėto automobilio vagystę. Teismo išvada, kad aiškinimasis dėl automobilio vagystės buvo tik pretekstas pradėti konfliktą ir būdas priversti nukentėjusįjį prisipažinti dalyvavus vagystėje bei priekaištaujant dėl bendravimo su asmenimis, tariamai susijusiais su vagyste, taip be teisėto pagrindo prievartauti pastarojo turtą, taip pat yra tik prielaida, be to, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams (elektroniniais ryšiais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo metu, atliekant abonento ( - ), kontrolę užfiksuoto pokalbio tarp M. M. ir T. V., turiniui, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-04 baudžiamajame įsakyme nustatytoms aplinkybėms), kurie akivaizdžiai rodo, kad 2012-08-08 konfliktas miške ( - ) rajone ir M. M. sumušimas yra niekaip nesusijęs su pastarojo turto prievartavimu, o kilo tik dėl pagrįsto įtarimo, kad pats M. M. suorganizavo perrašyto K. G. vardu automobilio vagystę. Šios minėtais įrodymais nustatytos aplinkybės atitinka tiek jo, T. V., D. Š., K. R. parodymus, tiek ir nukentėjusiojo M. M. teisme duotus parodymus, kuriuos apeliantas pacituoja skunde (t. 5, b. l. 41). Teismas nuosprendyje darydamas išvadą, kad mušant M. M. iš pastarojo buvo reikalaujama nupirkti automobilį arba sumokėti 5 000 Lt rėmėsi tik paties M. M. parodymais, kurie šiuo atveju yra nelogiški. Apelianto teigimu, yra nelogiška, kodėl reikalaujama suma buvo 7 000 Lt, jeigu pavogto automobilio vertė yra 58 910 Lt. Be to, M. M. parodymai yra nevienodi, šis juos teisme keitė. Todėl teismas tokius nukentėjusiojo parodymus turėjo atmesti.

16Apeliantas toliau skunde apibendrindamas tai, kas buvo išdėstyta, daro išvadą, kad atsižvelgiant į tai, kad jis smūgius M. M. sudavė tik iš asmeninių paskatų, nes šis jį pavadino skundiku, nesant byloje jokių įrodymų, kad jis būtų turėjęs išankstinį tikslą sumušti M. M. ar prievartauti jo turtą, jo veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

17Be to, apeliantas skunde yra įsitikinęs, kad net ir tuo atveju, jeigu būtų padaryta išvada, kad buvo kaip išankstinis susitarimas su T. V. reikalauti iš M. M. nupirkti T. V. automobilį (išvilioti automobilį iš A. V. ir A. U. pagal kitą nukentėjusiojo M. M. versiją) ar perduoti T. V. pinigus, jo veiksmai negali būti vertinami kaip turto prievartavimas. Teismas padarydamas priešingą išvadą neįvertino tos aplinkybės, kad T. V. buvo įsitikinęs, kad M. M. dalyvavo automobilio BMW vagystėje ir savavališkai, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, galėjo bandyti realizuoti savo tariamą teisę – gauti kompensaciją už pavogtą automobilį (jeigu teismas remtųsi nelogiškais ir prieštaringai nukentėjusiojo parodymais). Jo veiksmai tokiu atveju galėtų būti vertinami tik kaip padėjimas kitam asmeniui savavaldžiauti, tai yra nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos realizuoti tariamą kito asmens – T. V. teisę. Toliau apeliantas skunde (t. 5, b. l. 42-43) pacituoja aktualią šiuo klausimu teismų praktiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-509/2008, Nr. 2K-65/2009).

18Taip pat apeliantas skunde tvirtina, kad teismas iš jo priteisė neproporcingai didelį neturtinės žalos atlyginimą. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas ir, teismų praktiką (kasacinė nutartis Nr. 3K-3-16/2004), kurią apeliantas skunde pacituoja (t. 5, b. l. 43),apelianto teigimu, įvertinus jo veiksmus, kuriuos jis atliko prieš nukentėjusįjį, padarytą žalą nukentėjusiojo sveikatai, priteistinos neturtinės žalos dydis turėtų būti žymiai mažesnis.

19Nuteistojo T. V. gynėjas advokatas G. Bukauskas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria T. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, ir dėl T. V. šioje dalyje priimti išteisinamąjį nuosprendį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. T. V. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Teigia, kad teismas savo išvadas šioje byloje grindė nepatikimais, abejotinais įrodymais ir jų pagrindu padarytomis prielaidomis, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, motyvuotai neatmetė kaltinimui prieštaraujančių gynybos pateiktų rašytinių įrodymų, nukentėjusiojo ir kaltinimo liudytojų parodymams nepagrįstai suteikė didesnę įrodomąją galią negu kitiems įrodymams, tuo padarydamas esminį BPK 369 straipsnio 3 dalyje numatytą pažeidimą, kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

20Apeliantas skunde nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl T. V. nuteisimo pagal BK 181 straipsnio 3 dalį. Tvirtina, kad T. V. minėto nusikaltimo nepadarė ir tai patvirtina visa eilė aplinkybių. Pirmiausia ta, kad nei 2012-03-02, kai prieš nukentėjusįjį tariamai buvo panaudota psichinė prievarta, nei iš karto po automobilio pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo pats nukentėjusysis į teisėsaugos institucijas nesikreipė. Apelianto teigimu, jeigu būtų prievarta užvaldytas automobilis, kurio vertė, atsižvelgiant į nukentėjusiojo pajamas, sudarė reikšmingą pinigų sumą, nukentėjusysis tikrai būtų kreipęsis į teisėsaugos institucijas. Taip pat, apelianto įsitikinimu, akivaizdu, kad nukentėjusysis būtų papasakojęs ir tėvams, su kuriais gyveno, apie automobilio atėmimą netrukus po tokio nusikaltimo, jeigu toks nusikaltimas prieš jį būtų padarytas, ir savaime suprantama, kad tėvai būtų inicijavę kreipimąsi į teisėsaugas institucijas. Tačiau nukentėjusiojo tėvai apie tariamą automobilio atėmimą sužinojo jau prasidėjus ikiteisminiam tyrimui. Visa tai, apelianto nuomone, liudija, kad nusikaltimas nebuvo padarytas, o nukentėjusysis, būdamas pažemintas ir įžeistas dėl 2012-08-08 miške patirto fizinio smurto, nusprendė pasinaudoti situacija ir atkeršyti pirmiausia T. V. jį apkalbėdamas, apkaltindamas sunkaus nusikaltimo padarymu ir tuo pačiu pabandydamas iš T. V. prisiteisti už tariamai padarytą turtinę žalą dėl atimto automobilio.

21Toliau apeliantas skunde nesutinka su tuo, kaip teismas įvertino išnagrinėtus šioje byloje įrodymus. Tvirtina, kad teismo atliktas įrodymų vertinimas atliktas pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, kas sąlygojo neteisėto ir nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą.

22Apelianto nuomone, teismo išvada dėl nukentėjusiojo M. M. ir liudytojų E. U., A. V. parodymų patikimumo ir nuoseklumo, yra abejotina. Teismas, darydamas tokią išvadą, neįvertino M. M. ir A. V. kitoje baudžiamoje byloje (Nr. 10-1-00502-12, t. 4, b. l. 96-101) duotų parodymų. Tie parodymai, kurie apelianto skunde pacituojami (t. 5, b. l. 48), paneigia M. M., E. U., A. V. parodymus, duotus apklausiant juos šioje baudžiamojoje byloje. Be to, apelianto teigimu, teismas minėtų asmenų parodymuose esančių prieštaravimų ne tik nepašalino, bet ir apskritai dėl jų nepasisakė ir juos nepagrįstai ignoravo. Pats nukentėjusysis ir minėti liudytojai teisme irgi negalėjo logiškai paaiškinti, kodėl jų parodymai dėl tų pačių aplinkybių skirtingose baudžiamosiose byloje iš esmės skirtingi. Nukentėjusysis teisme pateikė versiją, kad duoti byloje dėl automobilio vagystės melagingus parodymus grasindamas jam liepė T. V., nurodęs, kad tyrėja yra pastarojo tėvų pažįstama. Tačiau ji, apelianto teigimu, yra neįtikėtina. M. M. pažinojo T. V. 5 ar 6 metus nuo mokyklos laikų, tiek T. V., tiek M. M. yra bendraamžiai, to paties socialinio statuso ir išsilavinimo, T. V. tariamų neteisėtų veiksmų M. M. atžvilgiu metu nebuvo teistas (teismas buvo vėliau kartu su nukentėjusiuoju už bendrai padarytą sukčiavimą), todėl nei 2012-03-02 perleidžiant automobilį BMW, nei 2012-06-21 duodant parodymus baudžiamojoje byloje Nr. 10-1-00502-12 nebuvo jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių M. M. reikėtų bijoti T. V., kad dėl baimės neatlygintinai perleistų didelės vertės savo turtą ar darytų BK 235 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką duodamas žinomai melagingus parodymus. Gynybos į bylą taip pat buvo pateikta kompaktinė plokštelė su nuotraukomis (t. 2, b. l. 39-40, 42-44), kuriose nukentėjusysis M. M. užfiksuotas su nuteistuoju T. V. ir draugais leidžiantis laisvalaikį 2012-04-14 važinėdamas keturračiais, 2012-04-20 švęsdamas T. V. gimtadienį, 2012-06-18 lankydamasis kavinėje ,,Ch“, o 2012-07-02 kavinėje ,,V“, 2012-06-23 ir 24 dienomis Jonines poilsiavietėje bei sodyboje. Tačiau teismas dėl jos nieko motyvuotai nepasisakė. Taip pat visa eilė ikiteisminio tyrimo metu apklaustų asmenų, tame tarpe teisme apklausti liudytojai K. G., G. V., A. B., E. R., taip pat ir patys nuteistieji T. V. ir P. M. patvirtino, kad nukentėjusiojo M. M. ir nuteistojo T. V. santykiai 2012 m. pavasarį ir vasarą buvo draugiški, jie nuolat susitikinėjo ir bendravo telefonu. Teismas nepagrįstai liudytojų A. B. ir E. R. parodymus įvertino kaip abstraktaus pobūdžio, subjektyvius, mažai informatyvius, nepatvirtinančius reikšmingų bylai aplinkybių. Šių liudytojų, taip pat liudytojų K. G., G. V. parodymai vertinant juos kartu su minėtomis nuotraukomis neabejotinai patvirtina aplinkybę, kad iki 2012-08-08 sumušimo nukentėjusiojo M. M. atžvilgiu jokios nusikalstamos veikos padaryta nebuvo ir jų santykiai buvo geri. Apelianto nuomone, iš kitų pokalbių ir SMS žinučių konteksto išimtas vienintelis 2012-06-22 13.38 val. užfiksuotas M. M. ir T. V. pokalbis, skirtingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, neparodo, kad nukentėjusiojo ir T. V. santykiai buvo nuolat blogi, kadangi jau kitą dieną T. V., M. M. ir dar bent 9 jų draugai kartu šventė Jonines sodyboje Molėtų rajone, o 2012-07-02 M. M., T. V., K. G. ir E. U. leido laiką kavinėje ,,V“. Be to, apelianto teigimu, ta aplinkybė, kad 2012-07-02 su M. M., T. V. ir K. G. kavinėje laiką leido ir liudytojas E. U., taip pat netiesiogiai parodo liudytojo E. U. šioje byloje duotų parodymų melagingumą.

23Be to, apelianto nuomone, teismas nepagrįstai pripažinęs nukentėjusiojo M. M. parodymus dėl visų esminių faktinių aplinkybių nuosekliais ir patikimais, neskyrė pakankamai dėmesio ir šių parodymų turiniui, neatkreipė dėmesio į gausybę šiuose parodymuose esančių prieštaravimų, taip pat į tai, kad nukentėjusiojo parodymai nuo ikiteisminio tyrimo pradžios dėl esminių faktinių aplinkybių nuolat keitėsi: dėl 2012-08-08 jo atžvilgiu nusikalstamą veiką padariusių asmenų sudėties, dėl kreipimosi į ( - ) gatvėje esantį medicinos centrą po 2012-08-08 sumušimo, taip pat dėl kreipimosi į ( - ) universitetinę ligoninę ir kitų aplinkybių.

24Apeliantas skunde taip pat tvirtina, kad teismas, vertindamas M. M. parodymus kaip patikimus, nebuvo ir nuoseklus, nes dalį nukentėjusiojo parodymais pagrįstų kaltinime T. V. inkriminuotų aplinkybių pats paneigė (teismas nepatikėjo M. M. parodymais ir pašalino iš kaltinimo du T. V. inkriminuotus nusikalstamos veikos epizodus – 4 000 Lt ir 1 500 Lt prievartavimą ir neteisėtą užvaldymą). Tačiau 2012-08-08 nusikaltimo epizodui teismas kažkodėl taikė kitus kriterijus ir visiškai neaišku, kokiais įrodymais patikrino nukentėjusiojo parodymus dėl nuteistųjų T. V. ir P. M. reikalavimo nukentėjusiajam perduoti 7 000 Lt sumą. Apelianto teigimu, konstatavus, kad nukentėjusiojo atžvilgiu nuteistieji T. V. ir P. M. naudojo fizinį smurtą, siekdami priversti nukentėjusįjį perduoti jiems 7 000 Lt, teismas nuosprendyje privalėjo pasisakyti, kuo remdamasis jis grindžia šią aplinkybę. Apeliantas skunde įsitikinęs, kad tokių įrodymų nėra. Nuteistasis T. V. parodė, kad 2012-08-08 nukentėjusysis pripažino, kad už BMW vagystę gavo 7 000 Lt, sakė, kad turi šiuos pinigus namuose, gali atiduoti, tačiau nuteistasis nesutiko ir pinigų atsisakė. Analogiškus parodymus davė ir P. M. bei K. R. Išteisintasis D. Š. patvirtino girdėjęs, kad nukentėjusysis prisipažino pavogęs automobilį BMW, siūlė pinigus, tačiau neatsimena, ką atsakė T. V. Tiek nuteistieji, tiek išteisintieji teisme taip pat nurodė, kad jokių pinigų T. V. iš nukentėjusiojo neprašė, buvo konfliktas tik dėl to, kad nukentėjusysis dalyvavo pagrobiant T. V. parduotą automobilį. Teismas šių nuteistųjų ir išteisintųjų parodymų motyvuotai neatmetė, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas. Taip pat neatsižvelgė į tai, kad dar nuo 2012-06-05 iki pat T. V. sulaikymo 2012-12-04 be pertraukų buvo atliekama T. V. telefoninių pokalbių kontrolė, tačiau nebuvo užfiksuota vėlesnių T. V. ar P. M. bandymų įgyti tuos 7 000 Lt, kurių buvo tariamai reikalaujama 2012-08-08 miške. Taip pat, nors nukentėjusysis teigė, kad iki 2012-08-08 epizodo buvo nuolat terorizuojamas skambučiais ir SMS žinutėmis reikalaujant pinigų, ir turi tokias SMS žinutes išsaugojęs ir gali teismui pateikti, tačiau jokių įrodymų, susijusių su pinigų reikalavimu nukentėjusysis nepateikė, o atliekant nuteistojo T. V. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolę jokių tyrimui reikšmingų duomenų taip pat nebuvo gauta. Be to, pats nukentėjusysis ir nenurodė, kad po 2012-08-08 sumušimo iš jo būtų reikalaujama minėta 7 000 Lt suma. Visa tai, apelianto teigimu, rodo, kad po 2012-08-08 nebuvo jokių objektyvių priežasčių nuteistiesiems atsisakyti sumanymo užvaldyti nukentėjusiojo 7 000 Lt, jeigu toks sumanymas realiai būtų buvęs įgyvendinamas, ir tai, kad jokios pinigų sumos 2012-08-08 nuteistieji iš nukentėjusiojo nereikalavo ir ši aplinkybė buvo nukentėjusiojo išgalvota.

25Apelianto teigimu, nukentėjusiojo yra išgalvota ir ta aplinkybė, kad 2012-08-08 miške šis buvo smaugiamas virve, šiam buvo grasinama ginklu, nes atlikta teismo medicininė nukentėjusiojo apžiūra (nukentėjusysis buvo apžiūrėtas kitą dieną po įvykio) rodo, kad smaugimo virve apskritai nebuvo. Apelianto nuomone, smaugiant nukentėjusįjį plona virve neabejotinai jo kūne sužalojimai būtų likę ir jie būtų užfiksuoti medicininiuose dokumentuose. Apelianto teigimu, analogiškai yra ir dėl nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės, kad nuteistieji T. V. ir P. M. 2012-08-08 jį mušė lazda. Teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad jokių sužalojimų M. M. galvoje nenustatyta.

26Visa tai, apelianto teigimu, taip pat verčia abejoti visų nukentėjusiojo duotų parodymų patikimu ir įrodo, kad nukentėjusysis didžiąją dalį jo atžvilgiu T. V. atliktų veiksmų išgalvojo ir T. V. melagingai apkalbėjo.

27Apelianto teigimu, nepagrįstai teismui pripažinus nukentėjusiojo M. M. parodymus nuosekliais ir patikimais, teismas taip pat ignoravo faktą, kad nukentėjusysis apkalbėjo išteisintuosius D. Š. ir K. R. dėl jų nusikalstamų veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu.

28Iš to, kas išdėstyta, apelianto įsitikinimu, galima daryti išvadą, kad teismas, vertindamas nukentėjusiojo M. M. ir liudytojų A. V., E. U. parodymus ir teikdamas jiems prioritetą prieš kitų byloje apklaustų asmenų parodymus, buvo šališkas, paties nukentėjusiojo parodymus vertino selektyviai, vienoje nuosprendžio dalyje laikydamas šiuos parodymus pakankamais nuteistojo T. V. kaltei pagrįsti, tačiau dėl kitų aplinkybių šiais parodymais nesivadovaudamas ir atmesdamas juos kaip prieštaraujančius kitai bylos medžiagai.

29Apeliantas skunde taip pat tvirtina, kas šioje baudžiamojoje byloje nustatyta faktinių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad tarp nuteistojo T. V. ir nukentėjusiojo M. M. iki 2012-03-02 buvo skoliniai santykiai. Tą, apelianto teigimu, patvirtina ne tik nuteistojo T. V., liudytojų K. G., G. V., bet ir nenuoseklūs ir prieštaringi paties nukentėjusiojo M. M. bei jo draugo E. U. parodymais, kurie apelianto pacituoti skunde (t. 5, b. l. 51-52). Todėl, vadovaujantis teismų praktika (kasacinė nutartis Nr. 2K-122/2010), pirmosios instancijos teismas net ir konstatavęs, kad 2012-03-02 automobilio pirkimo-pardavimo sutartį M. M. pasirašė dėl T. V. panaudotos prievartos (su kuo nuteistasis T. V. ir jo gynyba kategoriškai nesutinka), T. V. veiką galėjo būti kvalifikuoti tik pagal BK 294 straipsnio 2 dalį.

30Apeliantas skunde taip pat tvirtina, kad teismas nepagrįstai įrodyta nepripažino ir aplinkybės, kad 26 000 Lt sumą užskaitęs kaip skolos grąžinimą, 10 000 Lt sumą nuteistasis T. V. papildomai sumokėjo nukentėjusiajam pinigais. Padarydamas tokią išvadą, teismas nepagrįstai atmetė liudytojų S. V., K. G., G. V. parodymus, konstatavęs, kad S. V., G. V. parodymai abstraktūs, K. G., G. V. parodymai nenuoseklūs ir yra suderinti su nuteistuoju T. V. Vertinant šių liudytojų parodymus, kurie apelianto yra pacituoti skunde (t. 5, b. l. 52), kartu, sugretinus juos su nuteistojo T. V. parodymais, 2012-03-02 transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartimi, apelianto teigimu, galima daryti išvadą, kad jie akivaizdžiai patvirtina aplinkybę, kad dalį automobilio kainos, o būtent 10 000 Lt sumą, T. V. sumokėjo grynaisiais pinigais, kuriuos pasiskolino iš tėvo. Tai, kad liudytojai davė gana abstrakčius parodymus, K. G. painiojosi dėl pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo detalių, priešingai nei konstatavo teismas, tik parodo, jog liudytojai davė nuoširdžius parodymus, kurie, atsižvelgiant į daugiau kaip pusantrų metų laikotarpį nuo parodymuose dėstomų aplinkybių, natūralu, kad detalėse gali būti netikslūs.

31Apeliantas skunde taip pat tvirtina, kad teismas, vertindamas automobilio kainą, nepagrįstai nustatė, kad 2012-03-02 automobilio BMW vertė buvo 58 910 Lt. Byloje minimas automobilis BMW buvo nenaujas, todėl jo vertė galėjo ženkliai skirtis nuo vidutinės rinkos kainos. Be to, tinklapyje ( - ) nurodoma, kad VšĮ ,,E“ negali garantuoti duomenų, gautų iš nepriklausomų šaltinių, tikslumo, patikimumo bei išsamumo, todėl neprisiima atsakomybės už galimus netikslumus bei kitokius trūkumus. Todėl byloje remiantis VšĮ ,,E“ apskaičiuota vidutine analogiškų automobilių rinkos verte nustatyta vidutinė rinkos vertė negali būti laikoma byloje minimo automobilio BMW verte. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad automobilį BMW M. M. 2011-07-05 iš Latvijos Respublikos bendrovės SIA ,,S“ įsigijo už 6 588 Lt, jam pardavusi bendrovė šį automobilį 2011-06-20 buvo įsigijusi už 5 100 Lt sumą. Nukentėjusiojo parodymus, kad už automobilį mokėjo virš 30 000 Lt, paneigia jau minėti dokumentai, taip pat ir pastarojo tėvo V. M. teisme duoti parodymai, kad sūnus už automobilį mokėjo apie 7 000 Lt, nes automobilis buvo daužtas. Apelianto įsitikinimu, iki 6 000-7 000 Lt nukritusi automobilio vertė akivaizdžiai parodo, kad automobilis iš esmės buvo neremontuotinas, todėl net ir suremontavus automobilį iki tinkamos važinėti būklės, pastarojo vertė būtų žymiai mažesnė už vidutinę rinkos vertę, nors toks automobilis formaliai ir atitiktų techninius reikalavimus. Be to, apeliantas tvirtina, kad po remonto automobilis vis tiek buvo prastos techninės būklės. Tai, apelianto teigimu, nurodė ne tik nuteistasis T. V., bet ir liudytojas S. V. Nukentėjusysis nors ir nurodė, kad gali pateikti didesnę automobilio įsigijimo kainą ir automobilio remonto kainą patvirtinančius dokumentus, tačiau iki įrodymų tyrimo pabaigos to nepadarė. Todėl, apelianto teigimu, galima daryti išvadą, kad teismas, darydamas išvadas dėl 2012-03-02 tariamai nusikalstamu būdu T. V. užvaldyto automobilio vertės - 58 910 Lt, rėmėsi ne byloje nustatytais duomenimis apie automobilio įsigijimo kainą ir prastą techninę būklę, o jokios juridinės galios neturinčia pažyma apie statistinę geros būklės analogiškų automobilių kainą. Ši pažyma neatitinka įrodymams keliamo patikimumo kriterijaus, todėl teismo negalėjo būti pripažinta įrodymu ir negalėjo būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis nustatant neteisėtai užvaldyto turto vertę bei sprendžiant dėl nukentėjusiajam padarytos turtinės žalos dydžio.

32Teismo posėdyje nuteistieji P. M., T. V. ir jų gynėjai prašo nuteistojo P. M. ir nuteistojo T. V. gynėjo apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė ir nukentėjusiojo atstovas prašo nuteistojo P. M. ir nuteistojo T. V. gynėjo apeliacinius skundus atmesti.

33Nuteistojo P. M. ir nuteistojo T. V. gynėjo apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos bausmės, teismo išvadų neatitikties faktinėms bylos aplinkybėms, netinkamai išspęstų kitų nuosprendžio klausimų (BKP 326 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1, 2, 3, 4 punktai).

34Nuteistojo T. V. gynėjas, apskundęs dėl T. V. priimtą pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį apeliacine tvarka, visų pirma nesutinka su teismo padarytomis išvadomis dėl T. V. veiksmų, kuriais M. M. nuosavybės teisę į jam priklausantį automobilį BMW 328, v/n ( - ), perleido K. G., vertinimo kaip nusikalstamų. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas iš esmės pripažįsta tą faktą, kad M. M. T. V. pareikalavus perleido nuosavybės teisę į jam priklausantį automobilį BMW 328, v/n ( - ), K. G., tačiau nesutinka su teismo išvadomis, kad T. V. neturėjo tam jokio teisėto pagrindo ir prieš M. M., kad šis tokius veiksmus atliktų, panaudojo psichinę prievartą, pasireiškusią žodiniais grasinimais fiziškai susidoroti su juo ir jo šeimos nariais ir taip prievartavo turtą. Apelianto teigimu, T. V. ir M. M. siejo skoliniai santykiai dėl nepavykusio draudiminio sukčiavimo, T. V. turėjo teisę reikalauti iš M. M., kad šis perrašytų šiam nuosavybę teisę priklausantį automobilį (T. V. į šios nusikalstamos veikos darymą investavo 26 000 Lt, tačiau nepavykus šiai nusikalstamai patyrė nuostolių, kuriuos turėjo kompensuoti M. M., kuris tarpininkavo darant šią nusikalstamą veiką, todėl M. M., perrašydamas T. V. draugei automobilį, realiai šią skolą taip grąžino) ir šis tai padarė abipusio susitarimu būdu, T. V. M. M. atžvilgiu psichinės prievartos nenaudojo. Pirmosios instancijos teismas dėl šių aplinkybių padarė priešingas išvadas, nes įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito, selektyviai, neišsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes, teikė pirmenybę ir suabsoliutino nukentėjusiojo M. M., liudytojų A. V., E. U. parodymus, nepašalino nukentėjusiojo parodymuose esančių prieštaravimų, dėl ko pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalyse numatytas įrodymų vertinimo taisyklės, o tai lėmė ir neteisingų išvadų dėl pirmiau nurodytų aplinkybių padarymą.

35Tačiau teisėjų kolegija visus šiuos apelianto apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Šie teiginiai iš esmės yra deklaratyvūs, prieštarauja bylos medžiagai ir teismo nuosprendžio turiniui. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos. Priešingai negu teigiama nuteistojo T. V. gynėjo apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus dėl apelianto ginčijamų aplinkybių, šių reikalavimų nepažeidė, išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus įvertino ne atsietai vienus nuo kitų, o atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su tokiomis pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir jų pagrindu padarytomis teismo išvadomis dėl to, kad T. V. reikalavimas buvo neteisėtas (teisiškai nepagrįsta turtinė pretenzija) ir buvo lydimas grasinimų fiziškai susidoroti su M. M. ir jo šeimos nariais. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teisme atlikus įrodymų tyrimą ir papildomai apklausus dėl šių aplinkybių nuteitąjį T. V., nukentėjusįjį M. M., liudytoją E. U., nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmiau nurodytos ir apelianto ginčijamos aplinkybės buvo nustatytos netinkamai įvertinus įrodymus.

36Nuteistasis T. V., nors viso proceso metu kategoriškai neigė, kad reikšdamas turtines pretenzijas M. M. naudojo psichinę prievartą, tačiau tai, kad tokia psichinė prievarta buvo naudojama siekiant, kad M. M. įvykdytų T. V. reikalavimą perleisti nuosavybės teisę T. V. draugei K. G. į M. M. priklausantį automobilį BMW 328, v/n ( - ), patvirtina nukentėjusiojo M. M. parodymai. Priešingai nei nurodyta nuteistojo T. V. gynėjo apeliaciniame skunde, nukentėjusiojo M. M. parodymai dėl šių aplinkybių iš esmės nekito nuo pat proceso pradžios, t. y. nuo 2012-09-07, kuomet jis pareiškimu kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą, prašydamas iškelti baudžiamąją bylą T. V. ir kitiems asmenims už turto prievartavimą (t. 1, b. l. 2-3). M. M. apie tai, kad jis perrašė jam nuosavybės teisę priklausantį automobilį dėl T. V. grasinimų nurodė ir apklaustas ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 4-6, 7-8). Pagal ikiteisminio tyrimo metu duotus M. M. parodymus, T. V. pasakė, kad jis šiam yra skolingas 50 000 Lt dėl bandymo sukčiauti, nes šis prarado (įskaitant ir negautą išmoką iš draudimo) tiek pinigų. Pasakė, kad dėl to jis yra kaltas, nes J. atsiėmė automobilį ir šis, tai yra T. V., prarado pinigus. Kadangi jis šį supažindino su J., J. yra jo draugas, dėl to visa atsakomybė kyla jam. Pagrasino, kad jeigu jis šiam neperrašys jam priklausančio automobilio BMW 328, v/n ( - ) tai susidoros su juo fiziškai, nukentės jo tėvai, nes šis privers perrašyti jų butą. Jis žinojo, kad T. V. palaiko ryšius su nusikalstamo pasaulio asmenimis, todėl suprato, kad grasinimai yra realūs. Jis bandė aiškinti, kad jis yra nekaltas, tačiau šis nekreipė į tai dėmesio, griežtu balsu reikalavo pinigų ir tęsė grasinimus. Jis paveiktas šių grasinimų perrašė automobilį. Po to, T. V. jam pagrasino, kad jeigu jis kreipsis į policiją, tai bus nužudytas. T. V. jam pastoviai grasino ir jis tikrai bijojo T. V. ir pastarojo aplinkos žmonių. Tokius parodymus M. M. patvirtino ir parodymų patikrinimo metu (t. 1, b. l. 14-15). M. M. išsamius ir nuoseklius parodymus dėl šių aplinkybių davė ir pirmosios instancijos teisme (t. 4, b. l. 44-50). Nukentėjusysis M. M., apklaustas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad T. V. pareikalavęs, kad jis šiam perrašytų savo automobilį, nurodė, kad jeigu jis to nepadarys, bus susidorota su juo ir jo šeima. Kadangi jam buvo pagrasinta susidorojimu, jis perrašė automobilį. Jis tuo metu buvo išsigandęs, dėl to nesikreipė į teisėsaugos institucijas dėl šio įvykio. Be to, jis žinojo, kad T. V. turėjo ryšių su nusikalstamo pasaulio veikėjais. Apklausus nukentėjusįjį M. M. dėl šių aplinkybių papildomai apeliacinės instancijos teisme, šis dar kartą kategoriškai patvirtino, kad automobilį jis perrašė tik dėl T. V. daro jam psichologinio poveikio, perrašyti automobilio nebuvo jokio teisinio pagrindo. Anot nukentėjusiojo, ne jis vienas yra nuteistas už sukčiavimą, yra nuteista ir daugiau žmonių ir visi jie yra atsakingi dėl prarastų pinigų ir negauto pelno, o ne jis vienas (t. 5, b. l. 118-212).

37Nuteistojo T. V. gynėjas apeliaciniame skunde bando sumenkinti šių nukentėjusiojo M. M. parodymų įrodomąją reikšmę, apeliuodamas į tai, kad nukentėjusysis savo artimiesiems nepranešė, kad yra prievartaujamas pastarojo turtas, apie šį įvykį nepasakė, kai buvo apklausiamas dėl automobilio vagystės, dėl įvykio delsė kreiptis į teisėsaugos institucijas, M. M. yra T. V. bendraklasis, dėl ko nebuvo pagrindo T. V. M. M. bijoti, M. M. su T. V. ir po automobilio perrašymo toliau palaikė draugiškus santykius. Apelianto įsitikinimu, visos šios aplinkybės verčia abejoti tokių nukentėjusiojo parodymų, o kartu ir pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl pirmiau nurodytų aplinkybių teisingumu, ir leidžia daryti išvadą, kad M. M. T. V. apkalba. Tačiau teisėjų kolegija tokius nuteistojo V. V. gynėjo argumentus, kuriais bandoma paneigti M. M. duotus parodymus dėl psichinės prievartos naudojimą prieš nukentėjusįjį, atmeta kaip nepagrįstus. Tai, kad nukentėjusysis nepasakė savo artimiesiems apie turto prievartavimą ir nesikreipė pagalbos į juos, nenurodė apie šį įvykį duodamas paaiškinimus dėl automobilio vagystės, beveik metus delsė kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl turto prievartavimo, toliau palaikė draugiškus santykius su T. V., kaip kad teigiama nuteistojo T. V. gynėjo apeliaciniame skunde, negali būti aplinkybėmis, paneigiančiomis psichinės prievartos panaudojimą, nes psichinės prievartos panaudojimas kaip tik ir yra nukreiptas palaužti asmens valią gintis, priimti sąmoningus ir logiškus sprendimus. Priešingai, kaip tik toks nukentėjusiojo elgesys leidžia kolegijai daryti išvadą, kad psichinės prievartos panaudojimas buvo efektyvus ir darė stiprų psichologinį poveikį M. M. valiniams sprendimams, ką beje patvirtino ir pats nukentėjusysis M. M. Pagal nukentėjusiojo M. M. apeliacinės instancijos teisme duotus parodymus, jam psichologinis spaudimas buvo daromas ilgą laiką, tiek prieš, tiek ir po automobilio BMW perrašymo. Iš pradžių T. V. po automobilio BMW perrašymo norėjo su juo palaikyti draugiškus santykius, kad jis nerašytų pareiškimo dėl automobilio. Tačiau jų santykiai vis blogėjo. T. V. sakė, kad jis šiam jau nieko nepadarys, pareiškimo jau neparašys, jeigu iš karto neparašė. Tačiau jis po to, kaip buvo sumuštas, neištvėręs psichologinio smurto ir įvertinęs situacijos grėsmingumą, vis dėl to nusprendė kreiptis į policiją dėl turto prievartavimo. Jis, duodamas paaiškinimus dėl automobilio BMW vagystės, nenurodė, kad automobilį BMW perrašė T. V. tik dėl, kad bijojo galimo susidorojimo su juo. Jam T. V. sakė, kad tyrėja yra jo motinos draugė ir pasakys, ką jis papasakojo. O jis turėjo žinių apie T. V. tėvus, kad jie yra valstybės tarnautojai. Tokie M. M. paaiškinimai, kodėl iš karto nebuvo kreiptasi į teisėsaugos institucijas ir jis, duodant paaiškinimus dėl automobilio BMW vagystės, neatskleidė, kad šis automobilis yra perrašytas, teisėjų kolegijos vertinimu, nekelia jokių abejonių, yra visiškai logiški ir įtikinantys. Kolegijos nuomone, nuteistojo T. V. gynėjo nurodyti argumentai apie draugiškus T. V. ir M. M. santykius po automobilio BMW perrašymo ir pateiktos nuotraukos, kuriuose užfiksuotas M. M. kartu su T. V., kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, dar nėra pagrindas abejoti nukentėjusiojo M. M. duotų parodymų dėl T. V. jo atžvilgiu naudojamos psichinės prievartos teisingumu. Kaip jau buvo minėta, pats nukentėjusysis M. M. pripažino, kad po automobilio BMW perrašymo T. V. norėjo palaikyti su juo draugiškus santykius, kad jis neparašytų policijai pareiškimo, todėl jie kurį laiką bendravo. Taigi savaime suprantama, kad po automobilio BMW perrašymo galėjo būti toks atvejis, kai T. V. buvo susitikęs su M. M. Tačiau šios aplinkybės negalima aiškinti plečiamai, kaip kad tai daro nuteistojo T. V. gynėjas, teigdamas, jog tai įrodo M. M. duotų parodymų apie jo atžvilgiu naudojamą psichinę prievartą melagingumą. Šios apelianto minimos nuotraukos nėra tiek informatyvios, kad iš jų būtų galima spręsti apie tikruosius tuo metu tarp M. M. ir T. V. santykius, ir juo labiau remiantis šiomis nuotraukomis, kai pats nukentėjusysis niekada neneigė po automobilio BMW perrašymo dar kurį laiką bendravęs su T. V., daryti kategorišką ir vienareikšmę išvadą apie tai, kad M. M. automobilį BMW perrašė laisva valia. Taigi, kolegijos nuomone, šios apelianto nurodytos aplinkybės nėra procesinis pagrindas nesiremti nukentėjusiojo M. M. parodymais ir juos atmesti. Apeliantas, apeliuodamas vien į šias aplinkybes, iš esmės ypatingą dėmesį skiria ne įrodymų įvertinimui, kaip tai numatyta BPK 20 straipsnio 5 dalyje, o šalutiniams dalykams, jiems suteikdamas prioritetą, nors jie jokios įtakos teisingo ir pagrįsto sprendimo priėmimui neturi. M. M. kaip nukentėjusiojo duoti parodymai yra įrodymų šaltinis, numatytas baudžiamojo proceso įstatymo, ir faktiniai duomenys, esantys šiuose parodymuose turi būti vertinami pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Jie (kaip ir kiti įrodymų šaltiniai) gali būti atmetami, kaip ir priimami, remiantis tik abejonių nekeliančiais argumentais, bet ne abstrakčiomis formuluotėmis ar nuorodomis į apklausiamo asmens elgesį po įvykio ir pan., kurie patys savaime, be platesnio jų aptarimo bei sąsajos su bylos aplinkybėmis įvertinimo negali būti laikomi duomenų pripažinimo (ar nepripažinimo) įrodymais kriterijais. Be to, pažymėtina, kad nė vienas įrodymas neturi iš anksto nustatytos didesnės galios, todėl nesant įrodymų gavimo ir užfiksavimo pažeidimų, kaip ir yra šioje byloje kalbant apie nukentėjusiojo parodymus, įrodymų reikšmę ir svarbą lemia jų turinys, o tiksliau to turinio ryšys su nustatinėjamomis faktinėmis bylos aplinkybėmis bei jo atitikimas kitiems bylos duomenims. Tokios nuostatos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-511/2013). Būtent šiomis principinėmis nuostatomis ir buvo vadovaujamasi vertinant nukentėjusiojo M. M. parodymus. Pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu daug dėmesio skyrė nukentėjusiojo M. M. parodymų patikimumui patikrinti, analizavo visus jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, jo duotus parodymus gretino tarpusavyje ir su kitais byloje surinktais įrodymais, ir nukentėjusiojo parodymus pripažino įrodymais tik įsitikinęs jų patikimumu ir atitikimu kitiems byloje surinktiems įrodymams. Pirmosios instancijos teismas taip pat išanalizavo ir įvertino prieštaravimus tiek paties nuteistojo T. V., tiek nukentėjusiojo M. M., tiek byloje apklaustų liudytojų parodymuose, detaliai motyvuodamas kodėl vienais parodymais tiki, o kitais netiki. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad bet kokios abejonės buvo vertinamos kaltinamųjų naudai, nes buvo pašalintos kai kurios aplinkybės iš pareikštų kaltinimų, taip pat kai kurie kaltinamieji dėl jiems pareikštų kaltinimų buvo išteisinti. Ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teisme nepasitvirtino visos nukentėjusiojo M. M. parodymuose nurodytos aplinkybės ir pirmosios instancijos teismas dalį nukentėjusiojo M. M. parodymų atmetė, kaip kad mano nuteistojo T. V. gynėjas, nesuponuoja visų nukentėjusiojo M. M. parodymų kritiško vertinimo. Kaip matyti iš teismo nuosprendžio, teismo sprendimą nesiremti dalimi nukentėjusiojo M. M. nulėmė būtent tai, kad tų parodymų nepatvirtino kiti byloje surinkti įrodymai, tuo tarpu kitus nukentėjusiojo M. M. parodymus, kaip šiuo atveju ir dėl psichinės prievartos, kuriais teismas grindė išvadas, o ne nuteistojo T. V. parodymuose keliamas gynybines versijas, patvirtino kiti įrodymai – ir ne tik liudytojų parodymai, bet ir rašytiniai įrodymai. Tai yra dalis nukentėjusiojo M. M. duotų parodymų buvo atmesti būtent todėl, kad jie neatitinka kitų byloje surinktų įrodymų, o M. M. parodymų dėl T. V. naudojamos psichologinės prievartos pastarojo atžvilgiu siekiant pastarąjį priversti perrašyti M. M. nuosavybės teisę priklausanti automobilį teisingumą patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Todėl yra nepagrįsti ir nuteistojo T. V. gynėjo apeliacinio skundo argumentai, kad teismas besąlygiškai patikėjo tokiais nukentėjusiojo M. M. parodymais, o nuteistojo T. V. parodymus jų tinkamai nepatikrinęs atmetė. Teisėjų kolegija, nors nuteistojo T. V. gynėjas, ginčydamas T. V. prievartavus M. M. nuosavybės teisę priklausantį automobilį BMW, ir nesutinka su nukentėjusiojo M. M. parodymų dėl šių aplinkybių įvertinimu, kitaip vertinti šių nukentėjusiojo parodymų neturi pagrindo. Kolegijos nuomone, nesant byloje jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog nukentėjusysis M. M. būtų suinteresuotas nepagrįstai apkaltinti T. V. nusikaltimo padarymu, netikėti šiais nukentėjusiosios parodymais, kurie apie šias aplinkybes viso proceso metu buvo nuoseklūs, nėra jokio pagrindo, juo labiau, kad pirmiau aptartus M. M. parodymus, kaip kad pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, vienu ar kitu aspektu patvirtina kiti faktiniai bylos duomenys. Apie T. V. pastangas gauti M. M. priklausantį automobilį ir M. M. atžvilgiu T. V. naudojamus įvairius psichologinio poveikio būdus, patvirtina liudytojas E. U. Iš šio liudytojo ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotų parodymų matyti, kad liudytojas E. U. patvirtino, kad T. V. reikalavo, kad M. M. perrašytų automobilį BMW, grasino M. M., sakė, kad nukentės pastarojo tėvai, jeigu šis to nepadarys ir toks psichinis smurtas M. M. atžvilgiu tęsėsi tam tikrą laiko tarpą. Dėl to jis nukentėjusiajam net patarė perrašyti automobilį T. V., taip siekiant išvengti T. V. smurto. Tokius parodymus liudytojas patvirtino ir apklausiamas apeliacinės instancijos teisme. Byloje objektyvių duomenų, kad liudytojas E. U. apkalba T. V., nenustatyta. Be to, tai, kad T. V. gavo iš M. M. automobilį neteisėtai, nors ir netiesiogiai, patvirtina ir liudytojo A. V. parodymai apie tai, kad jam T. V. sakė, kad šis automobilį iš M. M. atėmė, jokio mokėjimo nebuvo. Šių bylos duomenų visuma iš esmės nuosekliai patvirtina nukentėjusiojo parodymus dėl psichinės prievartos panaudojimo perduodant T. V. automobilį.

38Be to, kaip viena iš alternatyvų nuteistojo T. V. gynėjo apeliaciniame skunde yra nurodyta, jog gali būti įžvelgiami savavaldžiavimo nusikalstamos veikos požymiai pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Taigi apeliantas, nors ir netiesiogiai, lyg ir pripažįsta, jog buvo panaudota psichinė prievarta prieš nukentėjusįjį, nes BK 294 straipsnio 2 dalis numato atsakomybę tam, kas savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui.

39BK 294 straipsnyje ir 181 straipsnyje numatytos veikos yra atribojamos atsižvelgiant į tai, ar kaltininkas reikalavimą perduoti turtą reiškė vykdydamas nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos ginčijamą ar pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę, ar neturėdamas tokios teisės.

40Šioje byloje yra duomenų, jog nukentėjusysis M. M. tiesiogiai buvo susijęs su veika, dėl kurios kitoje byloje buvo nuteistas T. V. Iš 2013-10-04 Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamojo įsakymo matyti, kad M. M. ir T. V. nuteisti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 182 straipsnio 1 dalį dėl pasikėsinimo apgaule įgyti svetimą turtą, tai yra su kitais asmenimis yra pripažinti kaltais inscenizavę automobilio detalių vagystę ir apgaule siekę įgyti draudimo išmoką. Byloje nustatyta, kad šio nusikaltimo padaryme T. V. tarpininkavo M. M. ir dėl nepavykusio sukčiavimo T. V. prarado didelę pinigų sumą – apie 26 000 Lt. Tačiau nuteistojo T. V. gynėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai mano, kad atsižvelgiant į tai, kad T. V. nepavykus draudiminiam sukčiavimui prarado 26 000 Lt, o dėl šioje kitoje baudžiamojoje byloje vykstančio proceso T. V. laikė atsakingu nukentėjusįjį M. M., T. V. dėl to turėjo teisę reikalauti iš nukentėjusiojo M. M. atlyginti patirtus nuostolius ir kartu prašyti kompensacijos ir M. M., perrašydamas automobilį, grąžino taip tik T. V. skolą. Kolegijos nuomone, nuteistasis T. V., reikalaudamas iš M. M. perduoti turtą, neturėjo jokio teisėto tam pagrindo ir versti perrašyti automobilį BMW neturėjo nei tikros, nei tariamos teisės. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis M. M. asmeniškai buvo skolingas nuteistajam T. V. Tuo tarpu nuostoliai, atsiradę dėl nepavykusio draudiminio sukčiavimo, negali būti laikomi teisėto reikalavimo perduoti turtą pagrindu, negali atsirasti nei tikra, nei tariama teisė reikalauti, kad nukentėjusysis M. M., kuris tarpininkavo šio nusikaltimo padaryme T. V., atlygintų vienas dėl nusikalstamos veikos, kurios daryme dalyvavo ne jis vienas (taip pat dalyvavo ir T. V., kiti asmenys) atsiradusius nuostolius ir sumokėtų kompensaciją (negautą pelną), taip vadinamą skolą. Taigi T. V. gynėjo nurodyta aplinkybė net ir tuo atveju, jei nukentėjusysis M. M. ir prisidėjo prie nusikalstamos veikos padarymo, dėl kurios T. V. patyrė tam tikrų nuostolių, tai negali būti pagrindas reikalauti iš jo išlaidų atlyginimo ar kompensacijos, nes savavaldžiavimo veikos subjektyvieji požymiai numato tikros ar tariamos teisės vykdymą. Nuteistasis T. V., reikalaudamas perrašyti automobilį kaip kompensaciją dėl patirtų išlaidų ir negauto pelno dėl nepavykusio draudiminio sukčiavimo, suprato, jog neturi nei tikros, nei tariamos teisės į šį M. M. priklausantį turtą, nes iš neteisėtų veiksmų negali kilti teisė į atlyginimą ar kompensaciją. Tokios nuostatos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, kad, pripažįstant tariamos teisės įgyvendinimo faktą, neleistina tariamos teisės įgyvendinimo pagrindu laikyti vien tik kaltininko subjektyvų gyvenimo taisyklių ir teisingumo suvokimą, bet būtina nustatyti, kad kaltininkas sąžiningai klydo, t. y. negalėjo arba neturėjo suprasti, jog jokios realiai egzistuojančios teisės nėra (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-65/2009, 2K-122/2010, 2K-562/2011). Byloje tokių duomenų, kurie kolegijai leistų daryti išvadą, kad T. V. galėjo sąžiningai klysti dėl jam priklausančios teisės, nėra (byloje nustatyta, kad T. V. žinojo, kad jis investuoja pinigus į nusikalstamos veikos padarymą).

41Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visus pirmiau nurodytus motyvus, konstatuoja, kad tenkinti nuteistojo T. V. gynėjo prašymo ir T. V. dėl šios nusikalstamos veikos išteisinti arba iš turto prievartavimo perkvalifikuoti į savavaldžiavimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

42Tačiau nuteistojo T. V. gynėjo apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas dėl kitų priežasčių. Nuteistojo T. V. gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka ir su tuo, kaip buvo nustatyta automobilio BMW 328, v/n ( - ), kuris T. V. pareikalavimus ir panaudojus M. M. atžvilgiu psichinę prievartą, buvo perleistas K. G., vertė. Pažymėtina, kad turto prievartavimo bylose neteisėtų turtinių pretenzijų vertė nustatinėjama pagal bylos duomenis, iš kurių galima spręsti, kokio dydžio naudai gauti buvo nukreipti kaltininko veiksmai. Nustatant šią aplinkybę, būtina įvertinti tiek objektyvius reikštų turtinių pretenzijų parametrus, tiek kaltininko tyčios turinį. Be to, kaip pagrindas imami realūs kaltininko ketinimai, o ne bet kokia pokalbiuose paminėta suma (kasacinė nutartis Nr. 2K-462/2006). Akivaizdu, kad šioje byloje nukentėjusiajam M. M. nepateikus dokumentų, pagrindžiančių turėtas išlaidas automobilio remontui, automobilio BMW 328, v/n ( - ) vertės nustatymas ir pagrindimas objektyviais duomenimis buvo apsunkintas.

43Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš pradžių T. V. buvo pareikštas kaltinimas dėl 71 710 Lt vertės turto prievartavimo. Iš bylos medžiagos galima suprasti, kad tokia turtinės pretenzijos vertė atsirado pagal UAB ,,E“ pažymą dėl automobilio BMW 328, 2011 metų laidos, vidutinės rinkos vertės (t. 1, b. l. 54-55). Teismas, išnagrinėjęs šią bylą, skundžiamame nuosprendyje sumažino inkriminuojamą turto vertę iki 58 910 Lt, tai motyvuodamas tuo, kad 71 710 Lt vertė buvo nustatyta neteisingai nurodžius automobilio pagaminimo metus, o pagal teisme gautą naują UAB ,,E“ pažyma dėl automobilio BMW 328, vidutinės rinkos vertės, tokių metų BMW vidutinė rinkos vertė 2012 metais buvo 58 910 Lt su PVM (be PVM – 48 686 Lt) (t. 4, b. l. 107). Tačiau, kolegijos nuomone, akivaizdu, kad tiek pirmas, tiek antras skaičius nerodo, kokios realios vertės buvo minėtas automobilis. Automobilio vertė nėra tiksli, nes pagrįsta apskaičiavimu, kokia yra vidutinė rinkos vertė tokių metų tvarkingų, važiuojančių automobilių, bet ne daužto automobilio, koks, šiuo atveju, kaip nustatyta buvo M. M. priklausantis automobilis.

44Pagal nukentėjusiojo M. M. parodymus, byloje surinktus kitus rašytinius dokumentus nustatyta, kad M. M. 2011 m. liepos 5 d. įsigijo automobilį BMW 328 už 6 588 Lt, kuris buvo daužtas (t. 4, b. l. 126-127). Po to, kaip tvirtina nukentėjusysis M. M. apeliacinės instancijos teisme, šį automobilį jis remontavo keliuose autoservisuose Vilniuje ir už remontą sumokėjo apie 40 000 Lt ir gali pateikti tai patvirtinančius dokumentus. Tačiau nei į vykusį teismo posėdį, kuriame buvo apklausiamas, nei į kitą teismo posėdį, iki kurio pradžios buvo įpareigotas pateikti dokumentus, patvirtinančias išlaidas, susijusias su automobilio BMW 328 remontu, šių dokumentų nepateikė, o pats į teismo posėdį neatvyko. Kaip matyti, tokių dokumentų M. M. nepateikė ir nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teisme, nors, kaip ir nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka, tvirtino, kad turi ir gali pateikti dokumentus, patvirtinančias remonto išlaidas (t. 4, b. l.180). Taigi nukentėjusysis M. M., tvirtindamas, jog automobilį remontavo ir remontui išleido 40 000 Lt ir iš esmės viso proceso metu žadėjęs pateikti patvirtinti tai patvirtinančius dokumentus, nepateikė nė vieno dokumento, liudijančio apie automobilio BMW remontą, nenurodė nei vieno tikslaus adreso autoserviso, kuriame buvo remontuojamas automobilis, neįvardino, nei vieno liudytojo, kuris galėtų patvirtinti pastarojo nurodytas aplinkybes apie patirtas 40 000 Lt išlaidas automobilio remontui, dėl to kolegija patikrinti tokių nukentėjusiojo parodymų neturėjo galimybės. Byloje kitų objektyvių įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų, kad M. M. už automobilio BMW 328 remontą sumokėjo apie 40 000 Lt, taip pat nėra. Iš byloje apklaustų liudytojų parodymų matyti, kad jie patvirtino tik tai, jog M. M. pirko daužtą automobilį ir jį vėliau remontavo, tačiau kiek už remontą sumokėjo, negalėjo tiksliai pasakyti, tik spėjo, kiek, jų supratimu, tas automobilis BMW buvo vertas. Atkreiptinas dėmesys, kaltinimas dėl prievartaujamo turto vertės turi būti konkretus bei aiškus ir teismas negali remtis vien nukentėjusiojo, ar nuteistųjų, liudytojų vizijomis, kiek, jų supratimu, buvo vertas minėtas automobilis. Tokios nuostatos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-562/2011). Šioje byloje tai ypač aktualu, nes nuo to, kaip apskaičiuota automobilio BMW vertė, priklauso, ar T. V. inkriminuotina sunkiausia iš kvalifikuoto turto prievartavimo rūšių (BK 181 straipsnis 3 dalis), smarkiai apsunkinanti kaltinamojo teisinę padėtį. Kadangi kai abejonių, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta pašalinti, jos aiškinamos kaltinamojo naudai, teisėjų kolegija, šiuo konkrečiu atveju vadovaujantis vien tokiais nukentėjusiojo parodymais apie jo patirtas išlaidas automobilio remontui, kurių nepagrindžia atitinkamai jokie įrodymai (šiuo atveju, išnaudojus visas procesines galimybes, jų nebuvo surinka nei nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme atlikus įrodymų tyrimą, jų nepateikė ir pats nukentėjusysis, nors viso proceso metu deklaravo tokius įrodymus turįs ir galintis pateikti), negali daryti neginčijamos išvados dėl didelės automobilio BMW vertės. Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju neturi pakankamų teisinių argumentų paneigti in dubio pre reo principo taikymą ir galimas prielaidas dėl automobilio BMW 328, v/n ( - ), didelės vertės laikyti neginčijamai nustatytais faktais.

45Teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo T. V. gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais dėl šios nusikalstamos veikos, kad negali būti daroma išvada, jog T. V. prievartavo didelės vertės svetimą turtą. Vadovaujantis nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio BK 190 straipsnio redakcija, didelės vertės turtu pripažįstamas tas turtas, kurio vertė viršija 250 MGL, o tai atitinka 32 500 Lt. Šioje byloje pagal tuos byloje surinktus įrodymus nenustačius, kad automobilio BMW 328, v/n ( - ), vertė viršija 32 500 Lt sumą, kolegija pripažįsta, kad T. V. prievartavo svetimą turtą, kurio vertė neviršija 32 500 Lt sumos.

46Analogiški įstatymo reikalavimai – neginčijamais įrodymais pagrįsti kiekvieną inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymį turi būti taikomi įrodinėjant ir T. V. ir P. M. inkriminuotą 7 000 Lt turto prievartavimą iš M. M. – neginčijamai privalo būti nustatytas faktas, kad T. V. ir P. M., panaudodami psichinę ir fizinę prievartą, neturėdami teisėto pagrindo, reikalavo iš M. M. perduoti jiems 7 000 Lt.

47Pirmosios instancijos teismo ištirti ir nuosprendžiu įvertinti įrodymai patvirtina faktą, kad 2012-08-08 ( - ) gyvenvietės miške, esančiame ( - ) rajone, T. V. kartu P. M. kumščiais ir medine lazda sudavė daugybinius smūgius nukentėjusiajam M. M. į įvairias kūno vietas, spardė jį, tuo padarydami jam nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį daugybinėmis kraujosruvomis krūtinės ląstoje, tačiau, kolegijos nuomone, dar neleidžia daryti vienareikšmės išvados, jog jie tuo siekė, kad M. M. perduotų jiems 7 000 Lt, ir veiką kvalifikuoti kaip turto prievartavimą, kaip kad konstatavo pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje. Teismo nuosprendyje atskleisti objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, nustatyti tinkamai neįvertinus nukentėjusiojo M. M., išteisintųjų D. Š., K. R. bei pačių nuteistųjų T. V., P. M. parodymų apie jų psichinį santykį su padaryta veika, kitų byloje esančių įrodymų. Teismo pateiktas vertinimas dėl baudžiamojo įstatymo taikymo prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.

48Byloje neginčijamai nustatyta, kad nuteistieji T. V. ir P. M. sudavė smūgius rankomis, medine lazda ir kojomis nukentėjusiajam M. M.. Tačiau, kad šį veiksmą vertinti kaip turto prievartavimą, būtina nustatyti, ar šiais veiksmais buvo to siekiama. Motyvas ir tikslas nėra būtinieji BK 181 straipsnio (turto prievartavimo) sudėties subjektyviosios pusės požymiai, tačiau paprastai turto prievartavimo atveju kaltininkas nurodo neteisėto vertimo perduoti turtą motyvą, nes tik tokiu atveju galima spręsti, ar turtas prievartaujamas tikrai, ar tik susidaro tokios veikos iliuzija. Šioje byloje tik nustačius nuteistųjų T. V. ir P. M. nusikalstamos veikos motyvą galima teisingai kvalifikuoti veiką. Iš nukentėjusiojo M. M. pirmosios instancijos teisme duotų parodymų matyti, kad jis tvirtino, jog kai jis buvo mušamas, jam iš pradžių buvo sakoma, kad jis pagalvotų, kodėl jis yra čia. Po to vėl buvo mušamas. Jam sakė, kad jis turi suvokti, kodėl yra čia. Taip pat sakė, kad jis prisipažintų, kad pavogė automobilį BMW. Kadangi jis neprisipažino, vėl buvo mušamas, sakoma, kad jis bendrauja su netinkamais žmonėmis. Po to jam buvo pasakyta, kad jis turi kaip ir nupirkti automobilį arba perduoti 7 000 Lt. Nukentėjusysis M. M., siekiant nustatyti pastarojo atžvilgiu vartojamo smurto motyvą, buvo papildomai apklaustas ir apeliacinės instancijos teisme. Tačiau nukentėjusysis M. M., apklausiamas apeliacinės instancijos teisme, kai kurias aplinkybes nurodė jau kiek kitaip. Iš apeliacinės instancijos teisme duotų nukentėjusiojo M. M. parodymų matyti, kad nukentėjusysis M. M. patvirtino, kad mušant jį miške buvo reikalaujama 7 000 Lt, taip pat pripažino, kad iš jo buvo reikalaujama pinigų, nes jis bendravo su netinkamais žmonėmis. Tačiau nurodė ir apie visai naują aplinkybę, apie kurią jis neminėjo ne vienos iki tol vykusios jo apklausos metu. Jis tvirtino, kad jam buvo pasakyta, kad jis išviliotų iš tų netinkamų žmonių automobilį ,,Porsche Cayenne“, o kaip garantą duotų 7 000 Lt. Jeigu jis automobilio neišvilios, tai jie pinigus pasiliks, o jeigu išvilios, grąžins jam atgal. Taigi, kaip matyti iš šių nukentėjusiojo parodymų, pats nukentėjusysis M. M., duodamas parodymus proceso metu dėl jo mušimo priežasčių, nebuvo visai nuoseklus ir gan prieštaringai aiškino aplinkybes dėl 7 000 Lt reikalavimo. Be to, jis, duodamas parodymus, suteikė pirmumą net keliems motyvams, t. y., pirma, kad jis buvo mušamas dėl 7 000 Lt, antra, jis buvo mušamas, nes nuteistieji įtarė, kad jis bendrauja su netinkamais žmonėmis, kurie, kaip ir nukentėjusysis, yra galimai prisidėję prie automobilio BMW vagystės, norėdami, kad jis tai pripažintų, trečia, jis buvo mušamas, nes jis bendrauja su netinkamais žmonėmis ir turi iš šių išvilioti automobilį ,,Porsche Cayenne“, o kaip garantą, kad taip padarys, duoti 7 000 Lt (jeigu jis automobilio neišvilios, tai jie pinigus pasiliks, o jeigu išvilios, grąžins jam atgal). Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje motyvas nenustatytas ir neaptartas, todėl neaišku, kodėl teismas, remdamasis tokiais nukentėjusiojo M. M. parodymais, padarė tokią gan kategorišką išvadą, kad M. M. miške buvo mušamas būtent dėl 7 000 Lt, o aiškinimasis dėl tariamo nukentėjusiojo dalyvavimo vagystėje buvo tik pretekstas pradėti konfliktą ir būdas priversti nukentėjusįjį prisipažinti dalyvavus vagystėje bei priekaištaujant nukentėjusiajam dėl bendravimo su asmenimis, tariamai susijusiais su automobilio BMW vagyste be teisėto pagrindo reikalauti iš jo turto, juolab, kai pats nukentėjusysis M. M. nenurodė, kad pradėjus jį mušti buvo iš karto pareikalauta 7 000 Lt, aiškino, kad buvo siekiama su juo aiškintis dėl automobilio BMW vagystės. Be to, iš šių nukentėjusiojo M. M. parodymų iš viso nėra aišku, koks iš tikrųjų buvo šios nusikalstamos veikos motyvas: ar kad M. M. duotų 7 000 Lt, ar kad nuteistųjų T. V. ir P. M. smurtinius veiksmus M. M. atžvilgiu sąlygojo paties nukentėjusiojo M. M. elgesys (pastarojo bendravimas su žmonėmis, kurie, kaip įtarė nuteistieji, pavogė automobilį BMW). Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, esant tokiems nukentėjusiojo M. M. parodymams, galima remtis jais tiek, kiek jie atitinka kitus byloje esančius įrodymus ir faktinę bylos medžiagą, nesuteikiant jiems ypatingo prioriteto ir jų nesureikšminant. Be to, siekiant išsiaiškinti, koks buvo tikrasis motyvas, buvo būtina tokius nukentėjusiojo parodymus vertinti ir tuo metu vykusių įvykių kontekste. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pernelyg siaurai įvertino įvykio situaciją, susijusią su nukentėjusiojo M. M. ir nuteistojo T. V. asmeniniais santykiais, dėl ko, kolegijos nuomone, ir padarė nepagrįstą išvadą. Iš bylos duomenų matyti, kad iš tiesų buvo pavogtas automobilis BMW 328, v/n ( - ), kurį, kaip nustatyta, T. V. panaudojus psichinę prievartą M. M. atžvilgiu, buvo perrašytas T. V. draugės K. G. vardu. Nuteistasis T. V., duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, tvirtino, kad jis dėl to pradėjo įtarinėti M. M. Pagal T. V. parodymus, pavogus automobilį BMW, jam P. M. pradėjo pasakoti, kad kai šventė su A. V. vakarėlyje, A. V. sakė, jog automobilį pavogė tas, iš ko jis (T. V.) pirko. Paskui jis pastebėjo, kad M. M. pradėjo labai klausinėti apie automobilio vagystę, kaip vyksta tyrimas, todėl pradėjo įtarinėti ir galvoti, kad gal tikrai P. M. nemeluoja. Dėl ko jis nusprendė su M. M. išsiaiškinti. M. M. iš pradžių neprisipažino, pradėjo ginčytis ir jis susinervino ir M. M. pastūmė. M. M. pradėjo pasakoti, kad už BMW vagystę gavo 7 000 Lt ir sakė, kad juos turi namuose ir gali atiduoti. Jis nesutiko, pasakė, kad tų pinigų nereikia, pasakė, kad grąžintų automobilį. Dar sugalvojo, kad M. M. išduotų bendrus. Jis sutiko, tada susitarė su juo, kad prisikabins mikrofoną ir pašnekės su A. V., ir tada viskas bus aišku. Apklausus T. V. papildomai apeliacinės instancijos teisme, šis dar kartą nurodė, kad M. M. mušė miške tik dėl to, kad norėjo išsiaiškinti dėl pavogto automobilio BMW. Kolegijos nuomone, nors pirmosios instancijos teismas, tokius nuteistojo T. V. parodymus atmetė, tokie nuteistojo T. V. parodymai iš esmės neprieštarauja ir kitiems byloje surinktiems įrodymams. Kiti įvykio vietoje buvę asmenys – nuteistasis P. M., išteisintieji D. Š. ir K. R. taip pat tvirtino, kad pagrindinis motyvas, dėl ko buvo pavartotas fizinis smurtas prieš nukentėjusįjį M. M., buvo tai, kad T. V. įtarė, kad nukentėjusysis M. M. prisidėjo prie automobilio BMW vagystės ir buvo siekiama viską apie tai išsiaiškinti. Niekas iš jų nenurodė, kad M. M. buvo mušamas dėl pinigų. Pagal nuteistojo P. M. parodymus, T. V. pradėjo aiškinti, kad M. M. pavogė automobilį, kad apie tai jam pasakęs jis (P. M.). M. M. viską prisipažino ir pradėjo pasakoti. Taip pat pradėjo rėkti ant jo (P. M.), pavadino skundiku, ir jis tada vieną kartą spyrė M. M. į krūtinę. M. M. aiškino apie 7 000 Lt ir pradėjo juos siūlyti T. V., bet T. V. nesutiko. Miške jie buvo apie valandą laiko ir visą laiką aiškinosi. Išteisintasis D. Š. taip pat tvirtino, kad konfliktas miške kilo, nes T. V. kaltino M. M. dėl automobilio BMW vagystės. Jie pradėjo ginčytis. Iš pradžių jis nesuprato dėl ko, vėliau suprato, kad dėl automobilio vagystės. M. M. prisipažino, kad jis susijęs su automobilio vagyste, suprato, kad buvo pasiūlyti 7 000 Lt. Jis pokalbio metu girdėjo, kad M. M. su A. V. prisidėjo prie automobilio vagystės. Išteisintasis K. R. taip pat nurodė, kad miške T. V. su nukentėjusiuoju pradėjo aiškinti santykius. Jie susistumdė ir M. M. nukrito. T. V. spyrė porą kartų nukentėjusiajam, gal porą kartų spyrė ir P. M. nukentėjusiajam, tiksliai neatsimena. Jie išsiaiškino, kad prie automobilio vagystės buvo prisidėjęs nukentėjusysis. Pokalbio esmė buvo tame, kad nukentėjusysis su A. V. organizavo automobilio vagystę. Nukentėjusysis siūlė kompensaciją, bet T. V. nesutiko. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti tokiais nuteistųjų T. V., P. M. ir išteisintųjų D. Š., K. R., nes jie iš esmės viso proceso metu buvo nuoseklūs ir jie beje atitinka ir kitą faktinę bylos medžiagą. Net jeigu būtų galima daryti prielaidą, kad nuteistieji ir išteisintieji susitarė duoti melagingus parodymus apie nurodytas aplinkybes, jie idealiai sutaptų, tačiau taip nėra. Kita vertus, netikėti jų parodymais dėl šių aplinkybių nėra pagrindo ir dėl to, kad pats nukentėjusysis M. M. iš esmės viso proceso metu taip pat pripažino, kad nuvežus jį į mišką, iš karto jokios kalbos apie pinigus nebuvo, buvo jam priekaištaujama dėl pavogto automobilio BMW ir jo bendravimo su žmonėmis, kurie, kaip įtarė T. V., galėjo prisidėti prie šio automobilio BMW vagystės. Pagal nukentėjusiojo parodymus, tik po kurio laiko, jam buvo išsakytas reikalavimas atgauti automobilį arba sumokėti 7 000 Lt. Tačiau, kaip jau buvo minėta, duodamas parodymus dėl 7 000 Lt, nukentėjusysis nebuvo toks jau nuoseklus. Iš pradžių apklausus jį pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jam buvo pasakyta, kad jis bendrauja su netinkamais žmonėmis ir turi per kelias paras išvilioti iš A. U. pavogtą automobilį arba perduoti 7 000 Lt. Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis M. M. nurodė, kad jam buvo pasakyta, kad jis išviliotų iš tų netinkamų žmonių automobilį ,,Porsche Cayenne“, o kaip garantą duotų 7 000 Lt. Jeigu jis automobilio neišvilios, tai jie pinigus pasiliks, o jeigu išvilios, grąžins jam atgal. Kolegijos nuomone, vien tokių nukentėjusiojo M. M. parodymų dėl 7 000 Lt reikalavimo, nesant byloje surinktų kitų šias aplinkybes patvirtinančių objektyvių ir neginčijamų įrodymų, nuteistųjų T. V. ir P. M. pripažinti kaltais dėl turto prievartavimo nepakanka. Vien tai, kad liudytojas A. V. nepatvirtino sakęs nuteistajam P. M. apie automobilio vagystę, o nuteistasis T. V. delsė aiškintis su M. M. dėl pavogto automobilio BMW, nėra tos aplinkybės, kurios būtų pagrindas daryti priešingą išvadą. Be to, pažymėtina, ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka taip pat buvo atlikta telefoninių skambučių nuo 2012-03-01 iki 2012-09-25 išklotinių analizė. Tačiau iš tarnybinio pranešimo matyti, kad duomenų apie padarytą arba tęsiamą nusikalstamą veiką, kurie patvirtintų byloje esamus duomenis dėl 7 000 Lt reikalavimo, nebuvo gauta (t. 1, b. l. 111-112). Pirmosios instancijos teismas šių įrodymų nuosprendyje visai nevertino ir neaptarė, nors, kolegijos nuomone, jie labai svarbūs. Šie duomenys rodo, kad T. V. išsakytas reikalavimas sumokėti 7 000 Lt, jeigu ir toks buvo išsakytas, nebuvo tikras, nes nė vienas iš nuteistųjų jokių realių veiksmų šiam tikslui pasiekti nesiėmė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei kitą dieną, nei vėliau joks žmogus pas nukentėjusįjį neatėjo ir niekas iš jo reikalaujamų pinigų neprašė. Tokių duomenų byloje nėra. Jų nepateikė ir pats nukentėjusysis M. M., nors tvirtino, kad tokiam reikalavimui įvykdyti jam buvo duotos kelios dienos ir jam buvo daromas psichologinis poveikis: rašomos žinutės, skambinama, ir jis gali pateikti tai patvirtinančius duomenis. Nukentėjusiojo M. M. parodymai dėl 7 000 Lt reikalavimo ir nuteistųjų neva jam darytą psichologinį spaudimą po nusikaltimo, kurį jis suprato kaip realią grėsmę jam, yra nukentėjusiojo interpretacija (vaizduotė). Sprendžiant iš bylos duomenimis nustatytų tuo laikotarpiu nuteistojo T. V. ir nukentėjusiojo M. M. asmeninių santykių ir įvykio konteksto visumos, susidariusi situacija gali būti vertintina tik kaip ginčas dėl pavogto automobilio BMW, ir būtent ginčo metu T. V. kartu su P. M. pavartojo fizinį smurtą prieš M. M., o ne kaip veika, atitinkanti BK 181 straipsnyje numatytą nusikaltimą.

49Tačiau, kaip jau buvo minėta, byloje neginčijamai nustatyta, kad T. V. ir P. M., veikdami bendrininkų grupe, 2012-08-08 ( - ) rajone, prie ( - ) gyvenvietės esančiame miške kumščiais ir medine lazda sudavė daugybinius smūgius nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, spardė jį, tuo padarydami jam nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį daugybinėmis kraujosruvomis krūtinės ląstoje. Tai patvirtina ne tik nukentėjusiojo M. M. parodymai, bet ir pačių nuteistųjų T. V., P. M., išteisintųjų D. Š., K. R. parodymai. Byloje nėra jokių duomenų, kad M. M. nežymų sveikatos sutrikdymą galėjo padaryti kiti asmenys.

50Todėl teisėjų kolegija, remiantis tuo, kas išdėstyta, tai yra nustačius visišką didelės vertės apskaičiavimų (dėl automobilio BMW) ir kartu pirmosios instancijos teismo išvadų dėl 7 000 Lt vertės turto prievartavimo nepagrįstumą daro išvadą, kad nuteistojo T. V. veiksmuose nėra didelės vertės turto prievartavimo (BK 181 straipsnio 3 dalis) sudėties, o P. M. turto prievartavimo (BK 181 straipsnio 2 dalis) sudėties, dėl to teisėjų kolegija privalo: T. V. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 181 straipsnio 3 dalies į BK 181 straipsnio 1 dalį, o nuteistųjų T. V. ir P. M. veiksmus, kai jie 2012-08-08 ( - ) gyvenvietės miške, esančiame ( - ) rajone, kumščiais ir medine lazda sudavė daugybinius smūgius nukentėjusiajam M. M. į įvairias kūno vietas, spardė jį, tuo padarydami jam nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį daugybinėmis kraujosruvomis krūtinės ląstoje, kadangi jie atitinka BK 140 straipsnio 1 dalies požymius (veika, numatyta šiame straipsnyje, apima smurtavimą tiek nepaliekantį žymių, tiek sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai sužalojant, tiek trumpam susargdinant), kvalifikuoti ir pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

51Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas dėl aukščiau nurodytų aplinkybių šioje byloje nepagrįstai pripažinęs nuteistąjį T. V. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 3 dalyje, o P. M. – nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 2 dalyje, taip pat nepagrįstai jiems už šias nusikalstamas veikas paskyrė bausmes. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo nuosprendžiu yra perkvalifikuotina nuteistojo T. V. nusikalstamą veiką iš BK 181 straipsnio 3 dalies į BK 181 straipsnio 1 dalį ir BK 140 straipsnio 1 dalį, o P. M. nusikalstamą veiką iš BK 181 straipsnio 2 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį, atitinkamai turi būti išsprendžiamas ir bausmės paskyrimo nuteistiesiems klausimas.

52BK 181 straipsnio 1 dalies, BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijose laisvės atėmimo bausmė numatyta kaip alternatyva kitų rūšių bausmėms. Tuo atveju, kai baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už kaltininko padarytą nusikalstamą veiką, sankcija be laisvės atėmimo bausmės numato alternatyvias kitų rūšių bausmes, pirmiausiai turėtų būti svarstoma galimybė kaltininkui skirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, laisvės atėmimo bausmės skyrimas tokiu atveju turi būti motyvuotas.

53Byloje nenustatyta nei T. V., nei P. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatyta viena jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė (nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarė veikdami bendrininkų grupe). Tiek T. V., tiek P. M. praeityje bausti administracine tvarka, P. M. teistas nebuvo, o T. V., nors nusikalstamų veikų padarymo metu teistumo neturėjo, tačiau šiuo metu yra teistas. Jie padarė tyčinius ir baigtus nusikaltimus. Įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, nuteistiesiems už abiejų nusikalstamų veikų padarymą skirtina laisvės atėmimo bausmė, tačiau bausmės dydį nustatant mažesnį nei straipsnių, nustatančių atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijų vidurkis. T. V. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį ir BK 140 straipsnio 1 dalį skirtinos bausmės, atsižvelgiant į tai, kad padarytos nusikalstamos veikos labai nesiskiria pagal pavojingumą (BK 181 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas yra apysunkis, o BK 140 straipsnio1 dalyje numatytas nusikaltimas yra nesunkus), jas jis padarė esant realiajai nusikaltimų sutapčiai, bendrintinos dalinio sudėjimo būdu.

54Šiuo nuosprendžiu įrodytomis pripažintas nusikalstamas veikas T. V. padarė iki 2013 m. spalio 4 d. baudžiamojo įsakymo jo atžvilgiu priėmimo. Tuo baudžiamuoju įsakymu T. V. buvo nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 182 str. 1 d., paskiriant jam baudą, t. y. už nusikalstamą veiką, kuri priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai ir kuri pagal pavojingumą labai nesiskiria nuo nusikalstamų veikų, numatytų BK 181 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje. Todėl šiuo nuosprendžiu ir nurodytu baudžiamuoju įsakymu paskirtos bausmės subendrintinos visiško sudėjimo būdu.

55BK 75 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymo atidėjimas išreiškia humanizmo, bausmės individualizacijos bei jos ekonomijos principus. Bausmės vykdymo atidėjimas suteikia galimybę nusikalstamą veiką padariusiam ir už tai nuteistam asmeniui išvengti realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymo, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog tokiu būdu bus įgyvendinti bausme siekiami tikslai. BK 75 straipsnis apriboja bausmės vykdymo atidėjimo taikymą šiomis formaliai būtinomis sąlygomis: asmuo nuteistas už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, t. y. nusikaltimo sunkumo laipsnis ir bausmės dydis. Be to, svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes. Šiuo apeliacinės instancijos teismo sprendimu perkvalifikavus T. V. nusikalstamą veiką iš BK 181 straipsnio 3 dalies į BK 181 straipsnio 1 dalį ir BK 140 straipsnio 1 dalį, o P. M. nusikalstamą veiką perkvalifikavus iš BK 181 straipsnio 2 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį ir paskiriant jiems laisvės atėmimo bausmes mažesnes nei straipsnių, nustatančių atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijų vidurkis, yra visos formaliai būtinos BK 75 straipsnio taikymo sąlygos.

56Kolegijos nuomone, įvertinus nuteistiesiems T. V. ir P. M. teisiškai palankias aplinkybes, tai yra, kad T. V. padarė nesunkų ir apysunkį nusikaltimus, o P. M. nesunkų nusikaltimą, jie dirba, T. V. iš dalies atlygino padarytą žalą nukentėjusiajam M. M., kas nors ir nėra pripažinta T. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, rodo, kad T. V. neigiamai vertina savo elgesį, P. M. studijuoja, yra charakterizuojamas teigiamai, galima daryti išvadą, kad T. V. ir P. M. padarytos nusikalstamos veikos nėra tiek sunkios, o patys nuteistieji nėra tiek pavojingi, kad jiems turėtų būti taikoma reali laisvės atėmimo bausmė. Kolegijos manymu, laisvės atėmimo bausmės skyrimas T. V. ir P. M., net ir atsižvelgiant į tai, kad jie yra bausti administracinėmis nuobaudomis, T. V. teistas, yra jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) prieštaraus teisingumo principui ir gali turėti priešingą efektą – neužtikrinti bausmės paskirties. Pažymėtina, kad bausmės paskirtis yra ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, bet ir perauklėti nusikaltusį asmenį, paveikti jį taip, kad šis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Darbo ir su tuo susijusių pareigų turėjimas, studijavimas yra socialiai naudingi reiškiniai, todėl teismas, skirdamas bausmę nusikaltusiam asmeniui, privalo įvertinti, kokia apimtimi paskirtoji bausmė paveiks asmens turimus darbinius santykius, studijas ir pagal galimybes skirti nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui bausmę, dėl kurios jis neprarastų darbo, galimybės studijuoti. Studijų, darbo, tuo pačiu ir pragyvenimo šaltinio praradimas nubaustajam asmeniui būtų paskata ne tiek nepažeidinėti įstatymų, kiek, priešingai, – ieškoti neteisėto pragyvenimo šaltinio. Todėl, siekiant, kad T. V. ir P. M. paskirtoji bausmė kuo mažiau pakenktų jų turimiems darbo santykiams, P. M. studijoms, siekiant išlaikyti teigiamus jų socialinius ryšius ir vertybes, T. V. ir P. M. yra tikslinga bausmės vykdymą atidėti ir nustatyti jiems papildomus įpareigojimus: T. V. ir P. M. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, leidimo neišvykti už gyvenamosios vietos ribų ir būti namuose nuo 24 val. vakaro iki 6 val. ryto, jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi (BK 75 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktai). Tačiau siekiant tinkamo ne tik bausmės tikslų, bet ir teisingumo pricipo įgyvendinimo, taip pat siekiant asmenis kontroliuoti savo elgesį, kolegija mato pagrindą T. V. ir P. M. skirti ne tik individualiai parenkamus įpareigojimus, bet ir baudžiamojo poveikio priemones, tai yra T. V. paskiriant BK 69 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą nukentėjusiajam M. M., o P. M. paskiriant BK 71 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sumokėti 10 MGL (376,6 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.

57Pirmosios instancijos teismas taip pat iš dalies tenkino nukentėjusiojo M. M. pareikštą civilinį ieškinį ir priteisė iš T. V. 58 910 Lt turtinei žalai ir 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, o iš P. M. 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

58Tačiau šioje byloje nustačius visišką automobilio BMW 328, v/n ( - ), didelės vertės apskaičiavimų nepagrįstumą ir konstatavus, kad T. V. prievartavo svetimą turtą, kurio vertė neviršija 250 MGL dydžio sumos, tai yra 32 500 Lt, atitinkamai yra mažintinas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu priteistos iš nuteistojo T. V. turtinės žalos dydis nuo 58 910 Lt iki 32 500 Lt (9 412,65 Eur).

59Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko - pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.

60Byloje surinktais ir šiame nuosprendyje aptartais įrodymais nustatyta, kad T. V. ir P. M. sumušė nukentėjusįjį, padarydami jam nežymų sveikatos sutrikdymą, T. V. prievartavo iš M. M. turtą, naudodamas jo atžvilgiu psichologinį smurtą. Dėl tokių T. V. ir P. M. veiksmų nukentėjusysis patyrė psichologinį stresą, pažeminimą, baimę, dvasinius išgyvenimus. Įvertinus šias aplinkybes bei atsižvelgiant į tai, jog neturtinė žala nukentėjusiajam M. M. padaryta tyčiniais nuteistųjų T. V. ir P. M. veiksmais, nukentėjusiajam M. M. turi būti atlyginta nusikalstamais T. V. ir P. M. veiksmais padaryta neturtinė žala. Tačiau, nustatant iš nuteistųjų T. V. ir P. M. nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį, būtina įvertinti tai, jog šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu T. V. padaryta nusikalstama veika iš BK 181 straipsnio 3 dalies perkvalifikuotina į BK 181 straipsnio 1 dalį ir BK 140 straipsnio 1 dalį, o P. M. nusikalstama veika iš BK 181 straipsnio 2 dalies perkvalifikuotina į BK 140 straipsnio 1 dalį, t. y. nustatyta, kad T. V. ir P. M. padaryti nusikaltimai nėra sunkūs, ar labai sunkūs, padaryta turtinė žalai nėra labai didelė, tuo pačiu mažesnė yra ir nusikalstamais T. V. ir P. M. veiksmais nukentėjusiajam padaryta neturtinė žala. Esant tokioms nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, nukentėjusiajam M. M. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu priteista iš T. V. 15 000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti mažintina iki 7 000 Lt, tai yra 2 027,34 Eur, o iš P. M. 5 000 Lt suma neturtinei žalai atliginti mažintina iki 2 000 Lt, tai yra 579,24 Eur.

61Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 3, 4 punktais,

Nutarė

62Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 24 d. nuosprendį pakeisti.

63T. V. nusikalstamą veiką iš BK 181 straipsnio 3 dalies perkvalifikuoti į BK 181 straipsnio 1 dalį ir BK 140 straipsnio 1 dalį bei skirti bausmes:

64- pagal BK 181 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams;

65- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimą 4 (keturiems) mėnesiams.

66Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir skirti T. V. subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams 1 (vienam) mėnesiui.

67Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi, 9 dalimi, paskirtą bausmę visiško sudėjimo būdu subendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-04 teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta 68 MGL dydžio bauda ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams 1 (vienam) mėnesiui ir 68 MGL (2560 Eur) dydžio baudą.

68Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į laisvės atėmimo bausmę įskaityti laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2012 m. gruodžio 4 d. iki 2013 m. kovo 14 d.

69Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7, 8 punktais, 4 dalimi, T. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams, įpareigojant T. V. neišeiti iš namų nuo 21.00 valandos iki 6.00 valandos, jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, taip pat neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, ir paskiriant jam BK 69 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą nukentėjusiajam M. M.

70P. M. nusikalstamą veiką iš BK 181 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 140 straipsnio 1 dalį ir paskirti bausmę – laisvės atėmimą 3 (trims) mėnesiams.

71Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į laisvės atėmimo bausmę įskaityti laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2012 m. gruodžio 4 d. iki 2013 m. vasario 4 d.

72Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7, 8 punktais, 4 dalimi, P. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams, įpareigojant P. M. neišeiti iš namų nuo 21.00 valandos iki 6.00 valandos, jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, taip pat neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, ir paskiriant jam BK 71 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sumokėti 10 MGL (376,6 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.

73Nukentėjusiojo M. M. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies.

74Iš nuteistojo T. V. priteisti 9 412,65 Eur nukentėjusiojo M. M. turtinės žalos atlyginimą.

75Iš nuteistojo T. V. priteisti 2 027,34 Eur nukentėjusiojo M. M. neturtinės žalos atlyginimą.

76Iš P. M. priteisti 579,24 Eur nukentėjusiojo M. M. neturtinės žalos atlyginimą.

77Likusią civilinio ieškinio dalį atmesti.

78Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. T. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo... 3. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirta... 4. P. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį laisvės... 5. Civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir priteista M. M. iš T. V. 58 910... 6. Nutrauktas bylos procesas dėl Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinio... 7. Tuo pačiu nuosprendžiu yra išteisinti D. Š., K. R., tačiau nuosprendis... 8. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 9. T. V. nuteistas už tai, kad prievartavo didelės vertės svetimą turtą, o... 10. jis, 2012-03-02 apie 12.00 val. prie M. M. namų, esančių ( - ), panaudodamas... 11. Tęsdamas nusikalstamą veiką, t. y. didelės vertės turto prievartavimą,... 12. P. M. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje, panaudodamas... 13. P. M. ir T. V., iš anksto susitarę ir neturėdami teisėto pagrindo, ketino... 14. Nuteistasis P. M. apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos... 15. Apeliantas skunde ginčija jo veikos kvalifikaciją pagal BK 181 straipsnio 2... 16. Apeliantas toliau skunde apibendrindamas tai, kas buvo išdėstyta, daro... 17. Be to, apeliantas skunde yra įsitikinęs, kad net ir tuo atveju, jeigu būtų... 18. Taip pat apeliantas skunde tvirtina, kad teismas iš jo priteisė... 19. Nuteistojo T. V. gynėjas advokatas G. Bukauskas apeliaciniame skunde prašo... 20. Apeliantas skunde nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl T. V. nuteisimo pagal... 21. Toliau apeliantas skunde nesutinka su tuo, kaip teismas įvertino... 22. Apelianto nuomone, teismo išvada dėl nukentėjusiojo M. M. ir liudytojų E.... 23. Be to, apelianto nuomone, teismas nepagrįstai pripažinęs nukentėjusiojo M.... 24. Apeliantas skunde taip pat tvirtina, kad teismas, vertindamas M. M. parodymus... 25. Apelianto teigimu, nukentėjusiojo yra išgalvota ir ta aplinkybė, kad... 26. Visa tai, apelianto teigimu, taip pat verčia abejoti visų nukentėjusiojo... 27. Apelianto teigimu, nepagrįstai teismui pripažinus nukentėjusiojo M. M.... 28. Iš to, kas išdėstyta, apelianto įsitikinimu, galima daryti išvadą, kad... 29. Apeliantas skunde taip pat tvirtina, kas šioje baudžiamojoje byloje nustatyta... 30. Apeliantas skunde taip pat tvirtina, kad teismas nepagrįstai įrodyta... 31. Apeliantas skunde taip pat tvirtina, kad teismas, vertindamas automobilio... 32. Teismo posėdyje nuteistieji P. M., T. V. ir jų gynėjai prašo nuteistojo P.... 33. Nuteistojo P. M. ir nuteistojo T. V. gynėjo apeliaciniai skundai tenkintini... 34. Nuteistojo T. V. gynėjas, apskundęs dėl T. V. priimtą pirmosios instancijos... 35. Tačiau teisėjų kolegija visus šiuos apelianto apeliacinio skundo argumentus... 36. Nuteistasis T. V., nors viso proceso metu kategoriškai neigė, kad reikšdamas... 37. Nuteistojo T. V. gynėjas apeliaciniame skunde bando sumenkinti šių... 38. Be to, kaip viena iš alternatyvų nuteistojo T. V. gynėjo apeliaciniame... 39. BK 294 straipsnyje ir 181 straipsnyje numatytos veikos yra atribojamos... 40. Šioje byloje yra duomenų, jog nukentėjusysis M. M. tiesiogiai buvo susijęs... 41. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visus pirmiau nurodytus motyvus,... 42. Tačiau nuteistojo T. V. gynėjo apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas dėl... 43. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš pradžių T. V. buvo pareikštas... 44. Pagal nukentėjusiojo M. M. parodymus, byloje surinktus kitus rašytinius... 45. Teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo T. V. gynėjo apeliaciniame skunde... 46. Analogiški įstatymo reikalavimai – neginčijamais įrodymais pagrįsti... 47. Pirmosios instancijos teismo ištirti ir nuosprendžiu įvertinti įrodymai... 48. Byloje neginčijamai nustatyta, kad nuteistieji T. V. ir P. M. sudavė smūgius... 49. Tačiau, kaip jau buvo minėta, byloje neginčijamai nustatyta, kad T. V. ir P.... 50. Todėl teisėjų kolegija, remiantis tuo, kas išdėstyta, tai yra nustačius... 51. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas dėl... 52. BK 181 straipsnio 1 dalies, BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijose laisvės... 53. Byloje nenustatyta nei T. V., nei P. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių,... 54. Šiuo nuosprendžiu įrodytomis pripažintas nusikalstamas veikas T. V. padarė... 55. BK 75 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog asmeniui, nuteistam... 56. Kolegijos nuomone, įvertinus nuteistiesiems T. V. ir P. M. teisiškai... 57. Pirmosios instancijos teismas taip pat iš dalies tenkino nukentėjusiojo M. M.... 58. Tačiau šioje byloje nustačius visišką automobilio BMW 328, v/n ( - ),... 59. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai,... 60. Byloje surinktais ir šiame nuosprendyje aptartais įrodymais nustatyta, kad T.... 61. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 62. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 24 d. nuosprendį pakeisti.... 63. T. V. nusikalstamą veiką iš BK 181 straipsnio 3 dalies perkvalifikuoti į BK... 64. - pagal BK 181 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams;... 65. - pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimą 4 (keturiems) mėnesiams.... 66. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinti... 67. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi, 9 dalimi, paskirtą bausmę visiško... 68. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į laisvės atėmimo bausmę įskaityti... 69. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7, 8 punktais, 4 dalimi, T.... 70. P. M. nusikalstamą veiką iš BK 181 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK... 71. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į laisvės atėmimo bausmę įskaityti... 72. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7, 8 punktais, 4 dalimi, P.... 73. Nukentėjusiojo M. M. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies.... 74. Iš nuteistojo T. V. priteisti 9 412,65 Eur nukentėjusiojo M. M. turtinės... 75. Iš nuteistojo T. V. priteisti 2 027,34 Eur nukentėjusiojo M. M. neturtinės... 76. Iš P. M. priteisti 579,24 Eur nukentėjusiojo M. M. neturtinės žalos... 77. Likusią civilinio ieškinio dalį atmesti.... 78. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti....