Byla e2-322-241/2017
Dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutarties, kuria iškelta individualios įmonės „Saugos skydas“ bankroto byla

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės individualios įmonės „Saugos skydas“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutarties, kuria iškelta individualios įmonės „Saugos skydas“ bankroto byla.

3Teismas

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovė UAB „Conlex“ kreipėsi į teismą prašydama iškelti IĮ „Saugos skydas“ bankroto bylą. Ieškovė nurodė, kad atsakovė IĮ „Saugos skydas“ turi finansinių sunkumų, negali atsiskaityti su ieškove ir kitais kreditoriais, periodiškai įsiskolina Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, turi mokestinę nepriemoką Valstybinei mokesčių inspekcijai, darbuotojų skaičius sparčiai mažėja. Be to, atsakovei yra pareikšti turtiniai reikalavimai teismuose, taip pat atsakovės turtui yra taikomas areštas.
  2. Ieškovai D. G., A. Š., D. S., S. S., V. J., S. B., R. K., Ž. Š., I. Š., R. B., D. Z., V. G., J. F., D. B., V. J., S. B., I. Ž. kreipėsi į teismą prašydami iškelti IĮ „Saugos skydas“ bankroto bylą. Ieškovai nurodė, kad jie buvo IĮ „Saugos skydas“ darbuotojai ir įmonė liko skolinga jiems neišmokėtą darbo užmokestį. Ieškovai kreipėsi į Valstybinės darbo inspekcijos teritorines darbo ginčų komisijas, kurių sprendimais ieškovams buvo nuspręsta išieškoti iš atsakovės neišmokėtas išmokas, susijusias su darbo teisiniais santykiais bei vidutinį darbo užmokestį už uždelstą laiką.

6II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7

  1. Panevėžio apygardos teismas 2016 m. lapkričio 17 d. nutartimi iškėlė atsakovei individualiai įmonei „Saugos skydas“ bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė UAB „Projektų plėtros biuras“.
  2. Teismas, remdamasis atsakovės finansinės atskaitomybės duomenimis, konstatavo, kad atsakovės pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Teismo vertinimu, atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad įmonė yra moki ir kad įmonės finansiniai sunkumai yra laikino pobūdžio. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė yra nemoki, ji negali vykdyti įsipareigojimų savo kreditoriams, todėl jai keltina bankroto byla.

8III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

9

  1. Atsakovė atskirajame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartį ir perduoti bankroto bylos iškėlimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Atsakovė su ieškovais atsiskaityti negali dėl laikinos sunkios finansinės padėties. Įmonės veikla buvo sutrikdyta dėl antstolio veiksmų, antstolio depozitinėje sąskaitoje yra nepagrįstai kaupiamos lėšos, tačiau antstolis nepanaikina arešto. Įmonė prie nemokumo būsenos buvo privesta dėl antstolio kaltės.
    2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad įmonės per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 173 349 Eur, nes įmonė tokio dydžio įsipareigojimų neturi. Su kreditoriumi UAB „Conlex“ ir V. L. yra galimybė sudaryti taikos sutartis vykdymo procese ir be bankroto bylos iškėlimo. Su įmonės darbuotojais yra reali galimybė atsiskaityti per pakankamai trumpą laikotarpį, nes įmonė turi lėšų antstolio depozitinėje sąskaitoje, taip pat areštuoto turto – transporto priemonių.
    3. Atsakovė ėmėsi priemonių, kad nenukentėtų kreditorių interesai – rengia medžiagą teismui dėl įmonės restruktūrizavimo. Tai sudarytų galimybę įmonės veiklai ir atsiskaityti su išieškotojais.
    4. Teismas nesudarė galimybės įmonės vadovei ir savininkei J. G. pareikšti savo pozicijos dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo, neinformavo jos ir nesudarė galimybės pateikti atsiliepimą į ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo, nors teismo procesinis sprendimas sukels jai teisines pasekmes, susijusias su įmonės savininkės asmeniniu turtu.
  2. Ieškovė UAB „Conlex“ prašo atmesti atsakovės atskirąjį skundą. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodomi šie argumentai:
    1. Atsakovė kelis kartus per teismo nustatytą terminą nepateikė įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų, vilkino bylą greičiausiai švaistydama įmonės turtą.
    2. Antstolio areštuotų lėšų nepakanka net pradelstiems darbuotojų įsipareigojimams padengti. Kreditorių reikalavimų suma atsakovei didėja. Įmonės darbuotojų skaičius per trumpą laiką nuo 60 sumažėjo iki 14.
    3. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad yra galimybė su ieškove sudaryti taikos sutartį. Atsakovė nesikreipė į ieškovę dėl taikos sutarties sudarymo ir įsiskolinimo išdėstymo, sudarant skolos grąžinimo grafiką.
  3. Ieškovai D. G., A. Š., D. S., S. S., V. J., S. B., R. K., Ž. Š., I. Š., R. B., D. Z., V. G., J. F., D. B., V. J., S. B., I. Ž. prašo atmesti atsakovės atskirąjį skundą. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodomi šie argumentai:
    1. Laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje taiko teismas. Atsakovė turėjo galimybę teikti atskirąjį skundą dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, įrodinėti, kad jos taikytos netinkamai, per didele apimtimi. To padaryti nepavykus, atsakovė galėjo kreiptis į teismą su prašymu pakeisti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apimtį ir prašyti, kad teismas leistų atsiskaityti su valstybe ir kreditoriais.
    2. Teisminis procesas su antstoliu yra betikslis, nes antstolis vykdo teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atsakovės tikslas yra vilkinti pradėtą teisminį procesą, o ne atsiskaityti su kreditoriais. Atsakovė nėra atsiskaičiusi su ieškovais jokia apimtimi.

10IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

11

  1. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria individualiai įmonei iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas ribas.
  2. Panevėžio apygardos teismas 2016 m. lapkričio 17 d. nutartimi apeliantei iškėlė bankroto bylą dėl nemokumo. Įmonės bankroto bylos iškėlimo pagrindai numatyti ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje. Bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų. Įstatyme kaip vienas iš savarankiškų bankroto bylos iškėlimo pagrindų yra įtvirtintas įmonės nemokumas, kuris apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).
  3. Pirmosios instancijos teismas išvadą dėl apeliantės nemokumo padarė remdamasis finansinės atskaitomybės duomenimis. Teismas konstatavo, kad apeliantės pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su tokia išvada, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, susijusias su apeliantės turimu turtu ir įsipareigojimais, bei padarė teisingą išvadą, kad įmonei keltina bankroto byla.
  4. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad įmonės per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 173 349 Eur. Šis apeliantės argumentas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, prieštarauja pačios apeliantės pateiktiems įrodymams – įmonės finansinės atskaitomybės dokumentams. Byloje esantis 2016 m. rugsėjo 30 d. balansas patvirtina, kad įmonės per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 173 349 Eur, turimas turtas – 201 606 Eur. Apeliantė nepateikė jokių kitokias aplinkybes, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, pagrindžiančių įrodymų (CPK 178 straipsnis).
  5. Apeliantė deklaratyviai, teiginių negrįsdama jokiais įrodymais, nurodo, kad egzistuoja galimybė sudaryti taikos sutartis su kreditoriais, taip pat per trumpą laiką atsiskaityti su darbuotojais, be to, rengiami dokumentai teismui dėl įmonės restruktūrizavimo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nepaisant to, jog bankroto bylos turi viešąjį interesą, sprendžiant pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, yra taikomas ir civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Bankroto bylos iškėlimo klausimo nagrinėjimas yra grindžiamas teisine prezumpcija, pagal kurią mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12, 178 straipsniai, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad įmonė yra moki ir kad įmonės finansiniai sunkumai yra laikino pobūdžio. Apeliantė nepateikė jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų apie įmonės vykdomą ar ateityje planuojamą vykdyti veiklą. Byloje nėra jokių įrodymų, kad apeliantė siekia vykdyti veiklą, yra sudariusi atitinkamas sutartis dėl tam tikros veiklos vykdymo, apie realų tokių sutarčių vykdymą, apeliantės gautiną pelną, kontrahentų galimybes atsiskaityti ir vykdyti prievoles pagal sutartis ir kt.
  6. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė iš esmės neneigia, jog įmonė šiuo metu yra nemokumo būsenoje. Apeliantės manymu, tokia padėtis susidarė dėl neteisėtų antstolio E. S. veiksmų taikant laikinąsias apsaugos priemones – areštą įmonės sąskaitoms. Pažymėtina, kad šių aplinkybių apeliantė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nenurodė, jomis savo atsikirtimų į jai pareikštą ieškinį negrindė. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. CPK 312 straipsnyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Taip pat apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. CPK 226 straipsnyje, kuriuo reglamentuojamos šalių ir trečiųjų asmenų pareigos pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas atlieka pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo kontrolės funkciją. Tai reiškia, kad apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimui pakartoti ar naujiems reikalavimams ir atsikirtimams nagrinėti, o pirmosios instancijos teismo padarytoms teisės ir (ar) fakto klaidoms ištaisyti.
  7. Nutarties 13 punkte nurodytu pagrindu laikytina, kad apeliantė turėjo galimybę nurodyti faktines atsikirtimų į ieškinį aplinkybes pirmosios instancijos teismui, kad jos būtų įvertintos bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, todėl naujas aplinkybes, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, atsisakytina vertinti.
  8. ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai įmonei yra įteikti šio įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje nurodyti dokumentai (t. y. pareiškimo teismui ir pateikiamų prie pareiškimo priedų nuorašai), įmonės vadovas ne vėliau kaip per 5 dienas nuo jų gavimo dienos pateikia teismui įmonės kreditorių ir skolininkų sąrašus, kuriuose nurodyti jų adresai, įsipareigojimų ir skolų sumos, atsiskaitymo terminai, praėjusių finansinių metų ir ataskaitinių finansinių metų laikotarpio iki kreditorių pareiškimo pateikimo teismui dienos finansinių ataskaitų rinkinį, informaciją apie teismuose iškeltas bylas ir išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus. Pažymėtina, kad įstatyme nėra įtvirtintos šios vadovo pareigos vykdymo išimtys, taigi ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje nurodytą pareigą per įstatyme nustatytą terminą privalo įvykdyti kiekvienas vadovas, nepriklausomai nuo to, kokia yra juridinio asmens teisinė forma. Atsakovė 2016 m. liepos 22 d. teismo pranešimu buvo įpareigota pateikti visus minimame įstatyme nurodytus dokumentus, tačiau reikalavimą įvykdė tik iš dalies – pateikė tik paskutiniųjų metų ir einamųjų metų laikotarpio, iki ieškinio teismui pateikimo dienos, bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus.
  9. Įstatymas numato griežtas bankroto bylos iškėlimo sąlygas bei įpareigoja teismą nuodugniai ištirti įmonės, kuriai siekiama iškelti bankroto bylą, finansinę padėtį. Teismas įmonei gali iškelti bankroto bylą dėl jos nemokumo tik tuo atveju, jei yra tam tikros objektyvios teisinės ir faktinės prielaidos, sudarančios pakankamą pagrindą manyti, jog įmonė negali ir negalės vykdyti įsipareigojimų (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 2 punktas). Įmonės nemokumas gali būti nustatytas išanalizavus jos ūkinės finansinės veiklos rezultatus, kurie atsispindi finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose (įmonės balanse, pelno (nuostolių) ataskaitoje, kapitalo pokyčių ataskaitoje, pinigų srautų ataskaitoje bei aiškinamajame rašte ir kituose įmonės finansinės veiklos rezultatus atspindinčiuose dokumentuose), turinčiuose reikšmės įvertinant realią įmonės finansinę būklę. Tais atvejais, kai įmonės vadovas neteikia teismui duomenų, reikalingų išspręsti bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą (ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis), teismas apie įmonės (ne)mokumą gali spręsti iš paties teismo surinktų duomenų, net jeigu jie nėra pakankamai išsamūs, o išsamesnių į bylą nepateikta (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1000/2013; 2013 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1338/2013; 2016 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-682-381/2016 etc.).
  10. Nagrinėjamu atveju apeliantė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė visų ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų ir savo mokumo neįrodinėja. Byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu teismo padaryta išvada dėl apeliantės nemokumo apeliacinėje instancijoje nepaneigta (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis, CPK 178 straipsnis).
  11. Apibendrinant konstatuotina, kad ginčydama pirmosios instancijos teismo išvadą dėl įmonės nemokumo apeliantė nepaneigė teismo išvadų apie tai, kad jos pradelstų įsipareigojimų suma viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Apeliantei nepateikus pirmosios instancijos teismo argumentus paneigiančių įrodymų, teismas turėjo pagrindą daryti išvadą, kad pradelstos skolos viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės, ir spręsti dėl apeliantės nemokumo.
  12. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės skundžiamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad individualios įmonės savininkas byloje dėl jos bankroto bylos iškėlimo dalyvaujančiu asmeniu gali būti įtrauktas ir vėlesnėse tokios bylos stadijose. Nagrinėjamu atveju atskirojo skundo argumentai šiuo aspektu nelemia skundžiamos nutarties panaikinimo CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.
  13. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius finansinės atskaitomybės ir kitus duomenis, skundžiama nutartimi teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, patvirtinančias atsakovės nemokumą, tinkamai taikė teisės normas bei pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju įmonei keltina bankroto byla (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis, 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Todėl pirmosios instancijos teismo priimta nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

12Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

13palikti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartį nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai