Byla 2A-670-370/2015

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Poškaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo D. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2775-553/2015 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „VS TIEKIMAS“ bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „ADMIVITA“ ieškinį atsakovui D. G. dėl įmonei padarytos žalos atlyginimo, tretieji asmenys Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (T. V. teisių perėmėjas) ir E. P..

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovo BUAB „VS TIEKIMAS“ administratorius kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs prašė atlyginti ieškovui padarytą žalą ir priteisti iš atsakovo D. G. 83 261,74 Eur (287 486,14 Lt) dydžio sumą bei ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

5Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 11 d. nutartimi iškėlė ieškovui bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Admivita“. Šia nutartimi UAB „VS TIEKIMAS“ valdymo organai buvo įpareigoti ne vėliau kaip per 15 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis ir visus dokumentus. Ieškinio padavimo teismui dieną BUAB „VS TIEKIMAS“ valdymo organai administratoriui dar nebuvo perdavę turto pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visų dokumentų. BUAB „VS tiekimas“ kreditorių reikalavimai buvo patvirtinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartimi bendrai 102 087,04 Eur (352 486,14 Lt) dydžio sumai. Iškėlus UAB „VS TIEKIMAS“ bankroto bylą, patenkinti visus kreditorių finansinius reikalavimus iš jos turimo turto neužtenka. Atsakovas būdamas UAB „VS TIEKIMAS“ administracijos vadovas, turėjo žinoti apie bendrovės finansinę padėtį, ir tai, kad įmonė yra nemoki, tačiau nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl jam kyla civilinė atsakomybė pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 8 straipsnio 4 dalį.

6Atsakovas D. G. pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, jame prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti; netaikius ieškinio senaties, ieškinį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

7Nurodė, kad jis įmonei vadovavo tik iki 2006 m. rugsėjo 22 d., todėl 3 metų ieškinio senaties terminas dėl įmonei BUAB „VS tiekimas“ padarytos žalos atlyginimo jau yra pasibaigęs ir ieškovas neturėjo teisės pareikšti jam ieškinį (LR CK 1.125 str. 8 d.). BUAB „VS TIEKIMAS“ vadovu nuo 2005 m. buvo ne tik atsakovas, tačiau ir E. P. bei T. V., kuris mirė 2013 m. spalio 3 d.,, todėl net jei ir nustačius atsakovo kaltę dėl įmonės nemokumo, atsakovas negali būti atsakingas už žalą, kilusią įmonei bei jos kreditoriams, už visą laikotarpį nuo įmonės BUAB „VS TIEKIMAS“ nemokumo pradžios momento, t. y. 2005 metų, iki kreditorių finansinių reikalavimų patvirtinimo momento. Byloje nėra duomenų, kad skolų grąžinimo kreditoriams terminai buvo pradelsti, o nesant ieškovo pradelstų įsipareigojimų, atsakovas neturėjo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Todėl atsakovas, remdamasis suformuota teismų praktika, nurodė, kad jei būtų nustatyta jo kaltė šioje byloje, tai iš atsakovo galėtų būti reikalaujama atlyginti tik tą įsiskolinimų dalį, kuri būtų susidariusi nuo įmonės nemokumo pradžios momento iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo momento.

8Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - ir VMI) pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad neturėtų būti traukiama į bylą kaip ginčo teisinio santykio dalyvis. T. V. 2013 m. spalio 3 d. mirė. Palikimo po šio asmens mirties niekas nepriėmė. Esant tokiai situacijai, kai nėra įpėdinių, turtas likęs po T. V. mirties gali būti paveldimas valstybės, todėl trečiuoju asmeniu įtraukta VMI. Mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei tiktai tuo atveju jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą nei pagal testamentą arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti. Valstybei perduotiną (taip pat paveldėtą) turtą apskaito Valstybinė mokesčių inspekcija, gavusi informaciją apie numatomą palikimo perėjimą valstybei. Trečiojo asmens 2014 m. balandžio 18 d. duomenimis T. V. jokio paveldimo turto neturi, todėl VMI nėra suinteresuotas bylos baigtimi, kadangi neturi materialinio teisinio suinteresuotumo, todėl neturėtų būti traukiama į bylą kaip ginčo teisinio santykio dalyvis.

9II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 2 d. sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė ieškovui iš atsakovo 83 261,74 Eur žalos atlyginimo. Valstybei iš atsakovo priteisė 1954 Eur žyminio mokesčio ir 18,50 Eur teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

11Teismas nurodė, kad UAB „VS tiekimas“ direktoriaus pareigas nuo 2004 m. balandžio 23 d. iki 2006 m. spalio 2 d. ėjo D. G., nuo 2006 m. spalio 2 d. iki 2007 m. vasario 9 d. šias pareigas ėjo E. P., nuo 2007 m. vasario 9 d. iki 2011 m. birželio 1 d. – vėl D. G., o nuo 2011 m. birželio 1 d. iki bankroto bylos iškėlimo – T. V.. T. V. paskyrimas generaliniu direktoriumi VĮ „Registrų centras“ buvo registruotas 2011 m. birželio 1 d., tačiau duomenys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai apie tokio asmens darbo pradžią UAB „VS tiekimas“ nebuvo pateikti, vienintelis apdraustasis asmuo šioje įmonėje laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo atsakovas D. G.. Nors oficialiai paskutinis įmonės vadovas buvo T. V., tačiau teismas nenustatė, jog jis būtų vykdęs kokias nors darbines funkcijas, todėl jo paskyrimą įmonės vadovu laikė fiktyviu. Atsakovas nepateikė teismui įrodymų, kad jis perdavė naujam vadovui T. V. dokumentus, susijusius su įmonės valdymu. Teismas pripažino, kad tokios pareigos nevykdymo pasekmės tenka atsakovui, tačiau šios aplinkybės nelaikė esmine, nes ieškovas reikalavimą priteisti žalos atlyginimą iš atsakovo grindė jo neveikimu, t. y., kad atsakovas nesikreipė laiku į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.

12Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 11 d. nutartimi iškėlė įmonei bankroto bylą, remdamasis 2005 metų įmonės balanso duomenimis, kadangi atsakovas nuo 2006 metų iki bankroto bylos įmonei iškėlimo momento, nevykdė savo, kaip vadovo pareigos, ir nesikreipė laiku į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nors faktiškai įmonė tuo laikotarpiu jau buvo nemoki. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartimi buvo patvirtintas įmonės kreditorių sąrašas ir jų finansiniai reikalavimai bendrai 102 087,04 Eur sumai. Ieškovas reikšdamas ieškinį, žalos dydį apskaičiavo iš bendros finansinių reikalavimų sumos atimdamas BUAB „VS TIEKIMAS“ realizuotą turtą (102 087,04 Eur – 18 852,30 Eur = 83 261,74 Eur). Nors atsakovas nurodė, kad jis negali būti atsakingas už 60 784,50 Eur finansinį kreditoriaus Coface Kreditversicherung AG reikalavimą, atsiradusį iš 2006 m. rugsėjo 28 d. vekselio, kurį pasirašė tuometinis įmonės vadovas E. P., tačiau teismas nurodė, kad tai nešalina atsakovo atsakomybės, nes skola atsirado UAB „VS TIEKIMAS“ nevykdant pareigos sumokėti už 2006 m. birželio 7 d. – 2006 m. rugpjūčio 1 d. sąskaitomis – faktūromis pateiktas prekes, todėl bendrovė įgijo prievolę už jas atsiskaityti, nepriklausomai nuo to ar būtų, ar nebūtų išrašytas vekselis, be to, vekselis buvo pasirašytas bendrovės vardu. Teismas konstatavo, kad atsakovas privalo atlyginti žalą, nes dėl jo aplaidumo laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės turtas sumažėjo ir jo nepakanka kreditorių reikalavimams padengti.

13Teismas atmetė atsakovo reikalavimą taikyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą, nurodydamas, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia ar turi suvokti apie jo teisės pažeidimą. Aplinkybės apie kreditorių reikalavimų pagrindus, jų dydį bei BUAB „VS tiekimas“ turimą turtą bankroto administratoriui galėjo tapti žinomos tik po bankroto bylos iškėlimo, t. y. po 2011 m. lapkričio 11 d. nutarties. Kadangi ieškinys dėl žalos atlyginimo teismui pateiktas 2013 m. gegužės 7 d., teismas konstatavo, kad trijų metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

14Teismas taip pat nurodė, kad aplinkybė, jog įmonę valdė trys vadovai, nešalina atsakovo atsakomybės, nes jis ilgiausiai ėjo įmonės vadovo pareigas. Be to, atsakovas neįrodė, kad kitų vadovų veiksmais įmonei buvo padaryta žala.

15III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

16Atsakovas D. G. pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimą ir ieškinį atmesti; priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

171. CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, kad ieškiniams dėl žalos atlyginimo yra taikomas sutrumpintas trijų metų ieškinio senaties terminas. Bankroto administratoriui, kaip įmonės atstovui, nei įstatyme, nei teismų praktikoje nėra nustatyta jokių lengvatinių terminų ir / ar senaties stabdymo / nutraukimo sąlygų. Apelianto nuomone, tokiu atveju turėjo būti taikomas trijų metų ieškinio senaties terminas, kuris šiuo atveju yra praleistas, nes atsakovas bankroto bylą turėjo inicijuoti dar 2005 metais, tačiau ieškinys dėl padarytos žalos pareikštas tik 2013 m. gegužės 6 d.

182. Ieškinys yra pareikštas dėl žalos atlyginimo, o žala yra padaryta įmonės kreditoriams. Tačiau, apelianto nuomone, administratorius negali turėti daugiau teisių už pačius įmonės kreditorius, kurie į teismą dėl žalos atlyginimo iš viso net nesikreipė. Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio ir į tai, kad didžiausio kreditoriaus Coface Austria Kreditversicherung AG finansinis reikalavimas yra kilęs iš draudimo teisinių santykių, kur ieškinio senaties terminas yra dar trumpesnis, t. y. 1 metai (CK 1.125 str. 7 d.). Kreditorius Coface Austria Kreditversicherung AG apie savo pažeistą teisę žinojo dar 2006 metais, tačiau į teismą nesikreipė. Atsižvelgiant į šias nurodytas aplinkybes, apeliantas mano, jog pirmosios instancijos teismas padarė materialinės teisės pažeidimą, tai lėmė neteisingą bylos išnagrinėjimą. Kadangi ieškinio senatis yra praleista, ieškinys turi būti atmestas.

193. Ieškovas neteisingai paskaičiavo įmonei padarytą žalą, t. y. iš visų įmonės pradelstų įsipareigojimų atimdamas įmonės turto vertę. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, įmonei kilusi žala yra laikoma tik visų įmonės įsipareigojimų padidėjimas, o ne bendras tokių įsipareigojimų dydis. Tačiau nei ieškinyje, nei kreditorių reikalavimus patvirtinančiuose dokumentuose nebuvo paskaičiuota ieškovui kilusi žala. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų bei skaičiavimų, kurie patvirtintų, kiek padidėjo ieškovo skolos kreditoriams nuo ieškovo nemokumo pradžios momento. Todėl ieškinys turi būti atmestas, kadangi nebuvo padaryta jokia žala.

204. Ieškovas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų. Priešingai, kad įmonė 2005 metais buvo dar moki, patvirtina Danske Bank finansinis reikalavimas, nes finansų įstaiga nepratęsinėtų kredito linijos sutarties 2007 m. gegužės 17 d. susitarimu, jeigu įmonė būtų buvusi nemoki. Pažymėtina, kad pagal kredito linijos sutartį bendrovei buvo suteikta 470 000 Lt dydžio kredito linija, kurios grąžinimo terminas 2007 m. rugpjūčio 15 d.

215. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino aplinkybių, jog UAB „VS TIEKIMAS“ vadovu įmonės nemokumo metu (t. y. nuo 2005 m.) buvo ne tik atsakovas, bet ir kiti asmenys - T. V. bei E. P.. Todėl apeliantas nesutinka, kad tik jis vienas yra atsakingas dėl įmonei padarytos žalos.

226. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad T. V. paskyrimas UAB „VS TIEKIMAS“ vadovu buvo fiktyvus, nes tuo metu įmonė jau nevykdė veiklos bei apie naujo vadovo paskyrimą nebuvo pranešta ir VSDFV. Teismas priėmė prieštaringą sprendimą, kadangi nurodė, kad UAB „VS TIEKIMAS“ dokumentus administratoriui turėjo perduoti T. V., tačiau civilinę atsakomybę taikė tik vienam atsakovui.

237. Pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo E. P. atsakomybės klausimo. Teismas, spręsdamas atsakovo atsakomybės klausimą, privalėjo analizuoti E. P. padarytos žalos mastą ir jo atsakomybės rūšį, atsižvelgdamas į E. P. vadovavimo įmonei laikotarpiu atliktus veiksmus ir / arba neveikimą.

248. Nuo 2005 metų, t. y. nuo UAB „VS TIEKIMAS“ nemokumo pradžios, visus reikšmingus debitorių įsipareigojimus, kurie šiuo metu yra nepadengti, UAB „VS TIEKIMAS“ vardu prisiėmė ne apeliantas, o būtent kiti du vadovai, t. y. T. V. ir E. P.. Tokių įrodymų atsakovas teismui pateikti neturi galimybės, kadangi visus dokumentus perdavė T. V., kai pardavė įmonę. Šiuos dokumentus turi ieškovas, tačiau jų sąmoningai nepateikė teismui, nes tai paneigtų atsakovo atsakomybę.

259. Ieškovas padarytos žalos dydį prilygino kreditorių reikalavimų bankroto byloje dydžiui, tačiau neįrodė priežastinio ryšio tarp atsakovo neveikimo ir atsiradusios žalos. Neįrodžius priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, civilinės atsakomybės taikymas nėra galimas.

2610. Nesant atsakovo veiksmuose neteisėtumo, negali būti ir kaltės, nes šie elementai vienas be kito negali egzistuoti, todėl ieškinys atmestinas nenustačius ir atsakovo kaltės.

27Ieškovas BUAB „VS TIEKIMAS“ bankroto administratoriaus UAB „Admivita“ įgaliotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo D. G. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

281. Pagal teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo praktiką, bendrovei esant nemokiai, vadovas, kuriam yra geriausiai žinoma bendrovės finansinė padėtis, privalo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o to nepadarius, rizika dėl laiku neinicijuotos bankroto procedūros, prisiima būtent bendrovės vadovas.

292. Atsakovas buvo įmonės vadovas tiek įmonei tapus nemokiai, tiek faktiniu įmonės vadovas iki pat bankroto bylos įmonei iškėlimo momento.

303. Kreditorių finansiniai reikalavimai yra atsiradę atsakovo D. G. vadovavimo laikotarpiu, kai jau buvo akivaizdūs įmonės nemokumo požymiai. Neteisėti atsakovo veiksmai byloje yra įrodyti, kadangi atsakovas turėdamas pareigą kreiptis dėl bankroto pareigos iškėlimo, šios pareigos nevykdė. Taip pat neteikė ir finansinių ataskaitų apie įmonės finansinę padėtį. Būtent atsakovo neveikimas leidžia konstatuoti priežastinį ryšį tarp atsakovo įstatyminės pareigos nevykdymo ir atsiradusios žalos - visų BUAB „VS TIEKIMAS“ bankroto byloje pareikštų finansinių reikalavimų.

314. Apelianto argumentai dėl praleisto ieškinio senaties termino yra nepagrįsti, kadangi administratoriui tik nuo bankroto bylos iškėlimo momento yra pradedamas skaičiuoto senaties terminas, nes tik tuomet administratorius sužino apie teisės pažeidimą.

32IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

33Dėl bylos nagrinėjimo ribų

34Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

35Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribose, konstatuoja, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

36Dėl ieškinio senaties termino

37Pirmiausia teisėjų kolegija pasisako dėl ieškinio senaties instituto taikymo prielaidų, nes apeliantas prašo jam pareikštą žalos atlyginimo reikalavimą atmesti dėl pasibaigusio ieškinio senaties termino. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai skaičiavo ieškinio senaties terminus, kadangi ginčas kilęs dėl žalos atlyginimo, todėl turi būti taikomas trijų metų ieškinio senaties terminas ir ieškinys atmestas, nes paduotas praleidus senaties terminą. Apeliantas ieškinio pradžią sieja su įmonės nemokumo paaiškėjimo faktu, t. y. 2006 metais.

38Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d. ir 2 d.).

39Ieškinio senaties termino pradžios nustatymas yra fakto klausimas. Nagrinėjamos bylos atveju atsakovo prašymą taikyti ieškinio senatį pirmosios instancijos teismas atmetė. Toks sprendimas buvo grindžiamas nuostata, kad administratoriui apie įmonei padarytą žalą tapo žinoma tik iškėlus bankroto bylą ir įsiteisėjus šiai nutarčiai, tai visiškai atitinka įstatymų leidėjo poziciją, nes ieškinio senaties termino pradžia siejama ne su objektyviu (teisės pažeidimo), o su subjektyviu momentu (kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą). Juridinio asmens organams sužinojus apie juridinio asmens teisių pažeidimą, jiems atsiranda teisė ir pareiga ginti juridinio asmens interesus, taip pat pareikšti ieškinį teisme. Kadangi Vilniaus apygardos teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „VS TIEKIMAS“ ir bankroto administratoriaus paskyrimo įsiteisėjo 2011 m. lapkričio 22 d., tuomet ir kilo administratoriui pareiga atlikti faktiškai (ne)perduoto jam turto ir dokumentų patikrą bei pareikšti teismui reikalavimus dėl įmonei ir jos kreditoriams padarytos žalos atlyginimo. Taigi, faktinių šios konkrečios bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovui apie UAB „VS TIEKIMAS“ bei jos kreditoriams padarytą žalą tapo žinoma tik po nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo ir jos įsiteisėjimo 2011 m. lapkričio 22 d. (t. 1 , b. l. 16-17). Kadangi ieškinys teisme pareikštas 2013 m. gegužės 7 d., tai trijų metų ieškinio senaties terminas nėra laikomas pasibaigusiu.

40Nepagrįstu laikytinas ir apelianto argumentas, kad didžiausio kreditoriaus Coface Austria Kreditversicherung AG finansinis reikalavimas yra kilęs iš draudimo teisinių santykių, todėl jam turėjo būti taikomas dar trumpesnis - vienerių metų ieškinio senaties terminas. Su tokia apelianto argumentacija nėra pagrindo sutikti, kadangi nagrinėjamoje byloje ieškinį reiškia administratorius, kuris įmonę pradėjo administruoti tik po teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo momento, o ne pats kreditorius. Šis sutrumpintas ieškinio senaties terminas būtų taikomas tuomet, jeigu pati draudimo įmonė būtų tiesiogiai kreipusis į teismą ir gintų savo pažeistas teises. Tačiau aplinkybė, kad patys kreditoriai nesikreipė į teismą ir neprašė atlyginti jiems padarytos žalos, neatima tokios teisės iš administratoriaus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kad ieškinys turi būti atmestas, esant praleistam ieškinio senaties terminui šioje byloje, nes jis turi būti skaičiuojamas nuo 2006 metų, kai įmonė faktiškai jau buvo nemoki ir tuomet atsakovui kilo pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo.

41Dėl įmonės vadovo atsakomybės, kai žala padaryta pažeidžiant pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo

42Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl bendrovės administracijos vadovo ir valdybos narių pareigų, yra pažymėjęs, kad įmonės administracijos vadovas atsako už įmonės komercinės veiklos organizavimą. Jis privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų. Administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, nuo pat tapimo įmonės administracijos vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Įstatymuose ir kituose teisės aktuose bei bendrovės dokumentuose bendrovės valdymo organams nustatytų pareigų – tiek įtvirtinančių konkrečias funkcijas, tiek fiduciarinių – vykdymas reiškia, kad jos turi būti vykdomos ne tik bendrovės dalyvių – akcininkų – interesais, bet ir atsižvelgiant į bendrovės kreditorių interesus, ypač tada, kai prastėja įmonės finansinė padėtis ir ji turi daug skolinių įsipareigojimų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas dėl bendrovės administracijos vadovo pareigų kreditoriams, yra išaiškinęs, kad bendrovės vadovas privalo derinti visų suinteresuotų asmenų, įskaitant ir kreditorius, interesus ir siekti jų pusiausvyros. Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos ir didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).

43Juridinio asmens valdymo organams nevykdant ar netinkamai vykdant jų kompetencijai priskirtas pareigas, jiems, be kitų atsakomybės rūšių, gali kilti civilinė atsakomybė. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės administracijos vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, be kitų, ir neteisėtus veiksmus. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės administracijos vadovui kyla atsakomybė. Nagrinėjamoje byloje ieškovas įrodinėja, kad atsakovas pažeidė šią savo pareigą ir dėl to kreditoriams buvo padaryta žala.

44Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalies normoje įtvirtinta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-496/2013).

45Iki 2008 m. liepos 1 d. Įmonių bankroto įstatyme nebuvo nustatyta specialių nuostatų, susijusių su įmonės administracijos vadovo ar savininko atsakomybe, kai, esant įstatymo nustatytoms sąlygoms, jie nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir taip padaroma įmonei ar jos kreditoriams žala. Tačiau kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, atsižvelgiant į įmonės vadovo, kaip juridinio asmens valdymo organo, specifinį santykį su juridiniu asmeniu, grindžiamą pasitikėjimu ir lojalumu, net ir nesant Įmonių bankroto įstatyme nustatytos specialios normos dėl žalos, atsiradusios administracijos vadovui nevykdant pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atlyginimo (ĮBĮ redakcija, galiojusi iki 2008 m. liepos 1 d.), už nurodytos pareigos nevykdymą įmonės administracijos vadovui kyla civilinė atsakomybė pagal bendrąsias CK nuostatas, reglamentuojančias įmonės administracijos vadovo fiduciarinių pareigų nevykdymo padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2011).

46Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas įmonės vadovo D. G., įmonei vadovavusio laikotarpiu nuo 2004 m. balandžio 23 d. iki 2006 m. spalio 2 d. bei nuo 2007 m. vasario 9 d. iki 2011 m. birželio 1 d., civilinės atsakomybės klausimas, kai jis nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo jo vadovaujamai įmonei. Pažymėtina aplinkybė, kad iš byloje esančio Juridinių asmenų registro išrašo matyti, jog atsakovas tam tikrais laikotarpiais buvo ne tik įmonės vadovas, bet taip pat ir įmonės akcininkas (t. 1, b. l. 9-13). Įmonės vadovo ir akcininko civilinės atsakomybės pagrindai yra susiję, tačiau jie nėra tapatūs. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad skirtingas juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių statusas lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais (CK 2.50 str. 3 d. ir 2.87 str. 7 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2009; 2013 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2013). Kadangi įmonė įgyja civilines teises ir prisiima civilines pareigas bei jas įgyvendina per savo organus (CK 2.81 str. 1 d.), tai nagrinėjamoje byloje atsakovo civilinės atsakomybės pagrindai ir sąlygos yra analizuojamos kaip bendrovės vadovo, o ne kaip akcininko.

47Civilinės atsakomybės už pavėluotą bankroto bylos iškėlimą taikymo atveju itin reikšminga yra aplinkybė, kada atsakingas asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti, jog įmonė nemoki (negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi). Sužinojimo apie pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo momentas lemia kitų įmonės vadovo ir dalyvio civilinės atsakomybės sąlygų – kaltės, žalos, priežastinio ryšio – nustatymą. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą konstatavo, kad atsakovui jau nuo 2006 metų pradžios buvo žinoma, kad įmonė yra nemoki, nes kaip tik tuo metu atsakovui turėjo tapti žinomi 2005 metų balanso duomenys. Teisėjų kolegija iš esmės su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka, tik patikslina, kad remiantis Juridinių asmenų registro duomenimis, matyti, jog UAB „VS TIEKIMAS“ finansinės atskaitomybės dokumentai už 2005 metus viešajam registrui buvo pateikti 2006 m. rugsėjo 20 d. Šiuos dokumentus pasirašė ir Juridinių asmenų registrui pateikė šis atsakovas, todėl teisėjų kolegijos nuomone, būtent nuo šios datos atsakovui tapo žinoma, kad įmonės įsipareigojimai viršija daugiau kaip pusę įmonės turto ir įmonė negali vykdyti savo prisiimtų įsipareigojimų.

48Dėl sąlygų įmonės vadovo civilinei atsakomybei kilti

49Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo (savininko) civilinę atsakomybę, būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, kad bendrovės vadovas (ar savininkas) kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 26 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-420/2013).

50Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad remiantis balanso duomenimis, įmonė jau 2005 m. buvo nemoki. Tokią išvadą padarė ir Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 11 d. nutartimi iškėlęs UAB „VS TIEKIMAS“ bankroto bylą. Kadangi vėliau finansinės atskaitomybės dokumentų viešam registrui nebuvo teikiama, laikytina, kad įmonė jau nuo 2006 metų nebevykdė ir ūkinės-komercinės veiklos. Atsakovas net penkerius metus nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir tokiu būdu ne tik kad nesumažino įsiskolinimų kreditoriams, o juos per tokį ilgą laikotarpį tik didino (augo palūkanos, delspinigiai ir pan.). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2011 metais į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi įmonės kreditorius, bet ne atsakovas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovas neveikė rūpestingai, atidžiai, sąžiningai, išimtinai bendrovės interesais, nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Atsakovo sąmoningas neveikimas pažeidė bendrovės ir jos kreditorių interesus, todėl atsakovui kilo pareiga atlyginti įmonei ir jos kreditoriams padarytą žalą.

51Apeliantas nesutinka su ieškovo reikalaujamu žalos dydžio bei jos skaičiavimo metodika. Nurodo, kad ieškovas nepagrįstai žala laikė visą kreditorių finansinių reikalavimų 352 486,14 Eur sumą, kuri buvo patvirtinta Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartimi, iš jos atimdamas BUAB „VS TIEKIMAS“ realizuotą turtą ir tokiu būdu gaudamas ieškiniu reikalaujamą 83 261,74 Eur (287 486,14 Lt) sumą. Apelianto nuomone, įmonei atsiradusia žala laikytinas tik visų įmonės įsipareigojimų padidėjimas, o ne bendras tokių įsipareigojimų dydis. Analizuojant šį klausimą, atkreiptinas dėmesys į kasacinio teismo suformuotą praktiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Kasacinis teismas nurodė, kad juridinio asmens vadovui taikoma civilinė atsakomybė nėra sankcija už neteisėtus veiksmus, žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes, todėl vienais atvejais gali būti lygus bankroto byloje patvirtintų reikalavimų sumai, kitais atvejais – bankroto byloje nepatenkintų kreditorių reikalavimų daliai, arba, kai nustatoma, kad ne visa nepadengta skolų dalis atsirado dėl to, jog atsakingi asmenys laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo – mažesnis už ją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2013, 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Taigi, kadangi nagrinėjamoje byloje žalos dydis yra prilygintas nepatenkintų kreditorių finansinių reikalavimų dydžiui, toks žalos apskaičiavimo būdas neprieštarauja kasacinio teismo suformuotai praktikai.

52Pirmosios instancijos teismas išanalizavo visų kreditorių finansinių reikalavimų kilmę įmonės mokumo aspektu ir apelianto vadovavimo įmonei laikotarpius bei nenustatė, kad finansiniai reikalavimai yra nepagrįsti, ar dėl pačių kreditorių kaltės nebuvo laiku atsiskaityta su jais. Todėl teisėjų kolegija nepagrįstais laiko apelianto argumentus, kad jis įmonei nėra padaręs jokios žalos, o netgi priešingai, nuo 2005 metų iki bankroto bylos iškėlimo jis sumažino bendrą įsiskolinimą kreditoriams nuo 1 964 837 Lt iki 274 456,14 Lt. Iš 2005 metų balanso duomenų matyti, kad įmonės turtas tuo metu buvo 2 200 620 Lt vertės, iš jo – ilgalaikis turtas siekė 170 637 Lt. Tuo pačiu įmonės mokėtinos sumos per vienerius metus ir trumpalaikiai įsipareigojimai buvo 1 961 873 Lt, o gautinos sumos siekė 645 876 Lt. Ši balanso duomenų analizė leidžia pagrįstai teisėjų kolegijai daryti išvadą, kad įmonės finansinė padėtis jau 2005 metais nebuvo gera, o turimi įsipareigojimai viršijo gautinas sumas, bet tuo metu turimo turto būtų užtekę padengti esamiems įsipareigojimams. Tačiau įmonei bankroto bylą iškėlus tik 2011 metų pabaigoje, bendrovės turimą turtą sudarė tik du nedidelės vertės nekilnojamojo turto objektai, o bendrovės skola kreditoriams išaugo tiek, kad jos turimo turto jau nepakako kreditorių reikalavimams padengti. Todėl atmestinas apelianto argumentas, kad jis nuo 2006 metų sumažino įsipareigojimų kreditoriams dydį, o ieškovo nurodytas žalos dydis yra nepagrįstas bei prieštaraujantis faktinėms bylos aplinkybėms ir teismų praktikai.

53Teisėjų kolegija nepagrįstu laiko ir apelianto argumentą, kad įmonė 2005-2006 metais buvo dar moki, o šią aplinkybę patvirtina AB Danske bankas finansinis reikalavimas, kuris pagal Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartimi patvirtintų kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą, sudaro tik 28 381,82 Lt sumą, nors 2007 m. gegužės 17 d. susitarimu pagal kredito linijos sutartį bendrovei buvo suteikta 470 000 Lt dydžio kredito linija, kurios grąžinimo terminas nustatytas 2007 m. rugpjūčio 15 d. Pažymėtina, kad apeliantas neteisingai traktuoja šį 2007 m. gegužės 17 d. kredito linijos sutarties papildomą susitarimą, nes tai nėra finansų įstaigos išduotas naujas kreditas, kuris patvirtintų gerą ir stabilią įmonės veiklą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pradinis susitarimas dėl kredito linijos sutarties buvo sudarytas dar 2002 m. gegužės 16 d., o po to sekė tik eilė šios sutarties pakeitimų, nes dėl įmonės negalėjimo įvykdyti prisiimtas prievoles, kas kartą buvo atidedamas ir galutinis grąžinimo terminas, didinama maksimali kredito linijos suma, keičiamos palūkanos ir pan. (t. 2, b. l. 3-80). Aplinkybė, kad AB Danske bankas finansinis reikalavimas sudaro 28 381,82 Lt sumą, t. y. ženkliai mažesnę, nei buvo UAB „VS TIEKIMAS“ suteikta kredito linijos sutartimi, dar nepatvirtina fakto, kad UAB „VS TIEKIMAS“ 2006 metais vykdė ūkinę-komercinę veiklą, ir tokiu būdu sumažino įsiskolinimą iki 28 381,82 Lt. UAB „VS TIEKIMAS finansiniai įsipareigojimai AB Danske bankui buvo užtikrinti hipoteka, tai ir nulėmė žymų skolos sumažėjimą, nes realizavus BUAB „VS TIEKIMAS“ turtą, pirmiausia ir buvo atsiskaitoma su kreditoriumi, kurio prievolė užtikrinta hipoteka. Todėl įvertinusi BUAB „VS tiekimas“ bankroto byloje pareikštus finansinius reikalavimus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad jų būtų buvę galima išvengti, jei atsakovas būtų laiku, paaiškėjus ūkinės veiklos vykdymo finansiniams rezultatams už 2005 metus, kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi, būtent D. G. neveikimas (nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „VS tiekimas“) 2005 m. ir vėliau jam būnant UAB „VS tiekimas“ vadovu leidžia konstatuoti esant priežastiniam ryšiui tarp atsakovo įstatyminės pareigos nevykdymo ir atsiradusios žalos.

54Apeliantas skunde teigė, jog teismas visiškai neatsižvelgė ir nevertino aplinkybės, kad BUAB „VS TIEKIMAS“ skirtingais laikotarpiais valdė skirtingi vadovai, t. y. nuo 2004 m. balandžio 23 d. iki 2006 m. spalio 2 d. valdė atsakovas D. G.; laikotarpiu nuo 2006 m. spalio 2 d. iki 2007 m. vasario 9 d. valdė E. P.; tuomet nuo 2007m. vasario 9 d. iki 2011 m. birželio 1 d. įmonei vadovavo atsakovas D. G. ir nuo 2011 m. birželio 1 d. iki bankroto bylos iškėlimo įmonei vadovavo T. V. (t. 1, b. l. 9-13). Apeliantas teigia, jog teismas nepagrįstai nevertino, ar nagrinėjamoje byloje gali būti taikoma solidari arba subsidiari vadovų atsakomybė. Teisėjų kolegija su šiuo atsakovo skundu nesutinka ir pažymi, kad paprastai solidarioji atsakomybė deliktiniuose santykiuose taikoma tuomet, kai: 1) asmenis sieja bendri veiksmai dėl padarinių; 2) sieja bendri veiksmai neteisėtų veiksmų atžvilgiu; 3) sieja bendra kaltė; 4) kai padaro žalos ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo; 5) kai pareiga atlyginti žalą atsiranda skirtingu pagrindu; 6) kai žalą padaro asmuo, o kitas asmuo yra atsakingas už šio asmens veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-59/2008). Tokių faktinių aplinkybių dėl visų trijų atsakovų neteisėtų veiksmų bendrumo ieškovas neįrodinėjo, o pirmosios instancijos teismas nevertino, nes iš byloje esančių duomenų nėra pagrindo išvadai, kad tiek atsakovas, tiek kiti žymiai trumpesniais laikotarpiais įmonei vadovavę asmenys E. P. ir T. V., savo bendrais veiksmais įmonei galėjo padaryti žalą. Tačiau teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad net ir tais atvejais, kai kelių asmenų pareiga yra bendra (solidari), kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek ir bet kuris iš jų skyrium, visą ar tik prievolės dalį. Tokią teisę kreditoriui numato CK 6.6 straipsnio 4 dalis, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovas nepagrįstai ieškinį pareiškė tik vienam įmonės vadovui. Be to, atsakovas D. G. ilgą laiką vadovavo įmonei ir būtent jo vadovavimo laikotarpiu, įmonei kilo arba tęsėsi įsipareigojimai, kuriuos ji turėjo vykdyti. Nors T. V. ir buvo paskutinis įmonės vadovas, įmonei vadovauti pradėjęs nuo 2006 m. birželio 1 d., tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad T. V. būtų sudaręs kokius nors sandorius BUAB „VS TIEKIMAS“ vardu ar kitaip atlikęs kokias nors įmonės vadovo funkcijas. Apie šio asmens darbo pradžią net nebuvo pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, todėl šių faktinių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad šio asmens paskyrimas įmonės vadovu buvo fiktyvus. Nors atsakovas teigia, kad perleisdamas įmonę T. V., kartu jam perdavė ir įmonės dokumentus, tačiau jokių įrodymų, patvirtinančių šiuos atsakovo teiginius byloje nėra, o įmonės dokumentų priėmimo – perdavimo akto nuorašų teismui nepateikė ir pats atsakovas.

55Apeliantas nurodo, kad dauguma sandorių, kuriais įmonė prisiėmė įsipareigojimus kreditoriams, buvo sudaryti tuo laikotarpiu, kai įmonei vadovavo E. P.. Iš nagrinėjamoje byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2007 m. sausio 31 d. buvo išduotas vykdomasis raštas, pagal kurį leista išieškoti solidariai iš BUAB „VS TIEKIMAS“ (tuo laikotarpiu pavadinimas – UAB „Hospimeda“) ir laiduotojo E. P. 210 928,71 Lt skolą ir 6 proc. dydžio metines palūkanas (t. 2, b. l. 99). Nors atsakovas remdamasis šiuo vykdomuoju raštu siekia savo atsakomybę dėl žalos atlyginimo didžiausiam kreditoriui Coface Austria Kreditversicherung AG perkelti buvusiam vadovui E. P., tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra nagrinėjamas klausimas dėl vekselio išdavimo teisėtumo ir pagrįstumo, kurio pagrindu buvo išduotas ir vykdomasis įrašas, bet dėl savalaikio vadovo kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. E. P. įmonei vadovavo laikotarpiu nuo 2006 m. spalio 2 d. iki 2007 m. vasario 9 d., iš viso 130 dienų, tiek prieš jį, tiek po jo, įmonės vadovas buvo atsakovas. Todėl atsakovas, matydamas, kad įmonė nepajėgi įvykdyti įsipareigojimų, kurie atsirado vadovaujant asmeniui E. P., turėjo pareigą laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Dėl minėtų ir analizuotų aplinkybių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors apeliantas ir siekia savo atsakomybę perkelti kitiems BUAB „VS TIEKIMAS“ vadovavusiems asmenims, tačiau teismui nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių šiuos teiginius, o kartu ir paneigiančių atsakovo kaltę (CK 6.248 str. 1 d.).

56Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra įrodymų, kurie atleistų atsakovą nuo atsakomybės atlyginti žalą, kuri atsirado dėl jo vengimo laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs byloje esančias aplinkybes padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas įrodė visas būtinas sąlygas atsakovo civilinei atsakomybei kilti, ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti arba keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

57Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 – 333 straipsniais,

Nutarė

58Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovo BUAB „VS TIEKIMAS“ administratorius kreipėsi į teismą su... 5. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 11 d. nutartimi... 6. Atsakovas D. G. pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, jame prašė... 7. Nurodė, kad jis įmonei vadovavo tik iki 2006 m. rugsėjo 22 d., todėl 3... 8. Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos... 9. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 10. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 2 d. sprendimu ieškinį patenkino... 11. Teismas nurodė, kad UAB „VS tiekimas“ direktoriaus pareigas nuo 2004 m.... 12. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Vilniaus apygardos teismas 2011... 13. Teismas atmetė atsakovo reikalavimą taikyti sutrumpintą ieškinio senaties... 14. Teismas taip pat nurodė, kad aplinkybė, jog įmonę valdė trys vadovai,... 15. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 16. Atsakovas D. G. pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti... 17. 1. CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, kad ieškiniams dėl žalos atlyginimo... 18. 2. Ieškinys yra pareikštas dėl žalos atlyginimo, o žala yra padaryta... 19. 3. Ieškovas neteisingai paskaičiavo įmonei padarytą žalą, t. y. iš visų... 20. 4. Ieškovas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų. Priešingai, kad įmonė... 21. 5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino aplinkybių, jog UAB... 22. 6. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad T. V.... 23. 7. Pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo E. P. atsakomybės... 24. 8. Nuo 2005 metų, t. y. nuo UAB „VS TIEKIMAS“ nemokumo pradžios, visus... 25. 9. Ieškovas padarytos žalos dydį prilygino kreditorių reikalavimų bankroto... 26. 10. Nesant atsakovo veiksmuose neteisėtumo, negali būti ir kaltės, nes šie... 27. Ieškovas BUAB „VS TIEKIMAS“ bankroto administratoriaus UAB „Admivita“... 28. 1. Pagal teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo praktiką, bendrovei... 29. 2. Atsakovas buvo įmonės vadovas tiek įmonei tapus nemokiai, tiek faktiniu... 30. 3. Kreditorių finansiniai reikalavimai yra atsiradę atsakovo D. G. vadovavimo... 31. 4. Apelianto argumentai dėl praleisto ieškinio senaties termino yra... 32. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 33. Dėl bylos nagrinėjimo ribų ... 34. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo... 35. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą... 36. Dėl ieškinio senaties termino ... 37. Pirmiausia teisėjų kolegija pasisako dėl ieškinio senaties instituto... 38. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per... 39. Ieškinio senaties termino pradžios nustatymas yra fakto klausimas.... 40. Nepagrįstu laikytinas ir apelianto argumentas, kad didžiausio kreditoriaus... 41. Dėl įmonės vadovo atsakomybės, kai žala padaryta pažeidžiant pareigą... 42. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl bendrovės... 43. Juridinio asmens valdymo organams nevykdant ar netinkamai vykdant jų... 44. Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalies normoje įtvirtinta, kad... 45. Iki 2008 m. liepos 1 d. Įmonių bankroto įstatyme nebuvo nustatyta specialių... 46. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas įmonės vadovo D. G., įmonei vadovavusio... 47. Civilinės atsakomybės už pavėluotą bankroto bylos iškėlimą taikymo... 48. Dėl sąlygų įmonės vadovo civilinei atsakomybei kilti... 49. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo (savininko) civilinę... 50. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad remiantis balanso duomenimis, įmonė... 51. Apeliantas nesutinka su ieškovo reikalaujamu žalos dydžio bei jos... 52. Pirmosios instancijos teismas išanalizavo visų kreditorių finansinių... 53. Teisėjų kolegija nepagrįstu laiko ir apelianto argumentą, kad įmonė... 54. Apeliantas skunde teigė, jog teismas visiškai neatsižvelgė ir nevertino... 55. Apeliantas nurodo, kad dauguma sandorių, kuriais įmonė prisiėmė... 56. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 57. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 58. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą....