Byla 2-2202-157/2016
Dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. spalio 11 d. nutarties, kuria atsisakyta patvirtinti finansinį reikalavimą bankrutuojančios mažosios bendrijos „Lingerija“ bankroto byloje Nr. B2-416-524/2016. Teisėjų kolegija

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Gasiūnienės ir Viginto Višinskio,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus VSDFV Klaipėdos skyriaus atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. spalio 11 d. nutarties, kuria atsisakyta patvirtinti finansinį reikalavimą bankrutuojančios mažosios bendrijos „Lingerija“ bankroto byloje Nr. B2-416-524/2016. Teisėjų kolegija

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartimi atsakovei mažajai bendrijai „Lingerija“ (toliau – atsakovė, BMB „Lingerija“) iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta uždaroji akcinė bendrovė „Toplit“ (toliau – administratorė, UAB „Toplit“), o teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi ši bendrovė buvo pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
  2. Bankroto administratorė 2016-06-07 kreipėsi į teismą, nurodydama, kad nesutinka su kreditoriaus VSDFV Klaipėdos skyriaus pareikšto papildomo finansinio reikalavimo dalimi – 1 359,84 Eur, prašydama jo netvirtinti, be to, įpareigoti pastarąjį grąžinti atsakovei neteisėtai nurašytus 80,02 Eur. Nurodė, kad kreditorius šį reikalavimą grindžia tvirtindamas, jog BMB „Lingerija“ narys D. B. bankroto proceso metu turėjo privalomai draustis socialinio draudimo pensijai pagrindinei bei papildomai pensijos dalims, be to, atsakovė už jį privalėjo mokėti privalomojo sveikatos draudimo 9 procentų minimalios mėnesinės algos (MMA) įmoką.
  3. Nesutikdama su tokiu reikalavimu administratorė nurodė, kad kreditorius nepagrįstai remiasi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – VSDĮ) nuostatomis, nes BMB „Lingerija“ taikytinos Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) normos, pagal kurias įmonei iškėlus bankroto bylą šios veikla negalėjo būti vykdoma, todėl negalėjo būti skaičiuojamos / mokamos jokios VSD įmokos. Administratorė pažymėjo, kad privalomojo sveikatos draudimo įmoką – 9 procentus minimalios mėnesinės algos (toliau – MMA), privalėjo mokėti pats D. B., o ne bankrutuojanti bendrovė. Administratorė taip pat nurodė, kad šis kreditorius nepagrįstai nuo BMB „Lingerija“ sąskaitos išieško / nurašo mokestinę nepriemoką, nes ši skola nėra susidariusi dėl bendrovės ūkinės komercinės veiklos, vykdomos po bankroto bylos iškėlimo, todėl nurašyta 80,02 Eur suma turi būti grąžinta, o VSDFV Klaipėdos skyriaus debetinis reikalavimas turi būti atšauktas.

4II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5

  1. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. spalio 11 d. nutartimi atsisakė patvirtinti papildomą 1 359,84 Eur kreditoriaus VSDFV Klaipėdos skyriaus finansinį reikalavimą, be to, įpareigojo jį grąžinti atsakovei BMB „Lingerija“ neteisėtai nurašytą 80,02 Eur sumą.
  2. Teismas, spręsdamas dėl šio kreditorinio reikalavimo pagrįstumo, nustatė, kad BMB „Lingerija“ iškėlus bankroto bylą, jokia ūkinė komercinė veikla nebuvo vykdoma, todėl remdamasis šia aplinkybe bei vadovaudamasis ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkto, 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 30 straipsnio 3 dalies normomis padarė išvadą, kad kreditorius be pagrindo atsakovei taikė VSDĮ nuostatas ir skaičiavo VSD įmokas. Priešingai, kreditoriui nustačius minėtas aplinkybes, įmokų skaičiavimas turėjo būti atšauktas.
  3. Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenų bazėje nėra duomenų apie tai, kad atsakovė laikinai nevykdo veiklos ir tai yra deklaravusi Mokesčių administravimo įstatymo bei jo įgyvendinimo teisės aktų nustatyta tvarka, neturi teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl įmonės vykdomos veiklos, nes ĮBĮ nuostatos tiesiogiai draudžia įmonei vykdyti veiklą, o tai reiškia, jog ji neturi / neprivalo mokėti jokių VSD įmokų. Be to, teismas pažymėjo, kad VMI prie LR FM 2016 m. rugsėjo 23 d. rašte, adresuotame VSDFV Klaipėdos skyriui, nurodyta, jog asmuo, kuriam taikoma bankroto procedūra, privalo pateikti atitinkamo mokesčio deklaraciją, o jos nepateikimas nesudaro pagrindo konstatuoti, kad asmuo veiklą pabaigė. Teismo įsitikinimu, tai visiškai atitinka ĮBĮ nuostatas, nes asmuo laikomas pabaigusiu veiklą (jei bankroto procedūra vykdoma teismo tvarka) nuo teismo sprendimo dėl įmonės veiklos pabaigos įsiteisėjimo. Todėl veikos nevykdymas ir veiklos pabaiga nelaikytini vienareikšmiais faktais, sukuriančiais vienodas pasekmes. Taikant ĮBĮ nuostatas, pripažintina, kad įmonė veiklos nevykdo (iškelta bankroto byla, pripažinta likviduojama), VSDĮ nuostatos, reglamentuojančios privalomųjų įmokų mokėjimą / išieškojimą bei delspinigių skaičiavimą, netaikomos, juolab, kad VSDĮ numato, jog įmonei turint likviduojamos statusą, privalomojo sveikatos draudimo įmokas moka mažosios bendrijos narys (VSDĮ 17 straipsnio 6 dalis).

6III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7

  1. Kreditorius VSDFV Klaipėdos skyrius atskirajame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. spalio 11 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta patvirtinti jo 1 040,09 Eur papildomą finansinį reikalavimą, be to, jis įpareigotas grąžinti atsakovei BMB „Lingerija“ nurašytą 80,02 Eur sumą, klausimą išspręsti iš esmės – patvirtinti jo 1 926,19 Eur (1 040,09 + 886,10) galutinį reikalavimą.
  2. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
    1. Teismo išvada, kad pareikštas minėtas 1 040,09 Eur papildomas finansinis reikalavimas yra nepagrįstas, prieštarauja įstatymui, nes vadovaujantis VSDĮ 14 straipsnio 2 dalimi, 4 straipsnio 3 dalimi, 7 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 4 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 ir 2 punktais, 9 straipsnio 5 dalimi, 17 straipsnio 1 dalies 1 punktu – mažųjų bendrijų nariai privalomai draudžiami pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims, gavę VSDĮ numatytas pajamas; bendrijos nario VSD įmokų bazę vienus metus nuo pirmosios veiklos pradžios sudaro mažosios bendrijos išsiimama mažosios bendrijos nario asmeniniams poreikiams lėšų suma, kuri deklaruojama Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (toliau – VMI) kaip su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos ir kuri kalendorinių metų mėnesį negali būti mažesnė kaip MMA; šios nuostatos netaikomos, jeigu mažoji bendrija veiklos laikinai nevykdo ir yra tai deklaravusi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka; šios įmokos mokamos kartą per mėnesį ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio paskutinės dienos; draudėjai privalo teisingai ir laiku apskaičiuoti bei mokėti šias įmokas, o laiku nesumokėtas įmokas VSDFV teritoriniai skyriai gali išieškoti priverstine tvarka duodami nurodymą kredito įstaigai jas nurašyti iš draudėjo sąskaitos CPK 754 straipsnyje nustatyta tvarka.
    2. Teismas neteisingai vertino faktą, kad atsakovė BMB „Lingerija“ pirmiau minėta tvarka nėra deklaravusi veiklos pabaigos. Tik tokiu atveju VSD įmokos po veiklos pabaigos nebūtų buvusios skaičiuojamos, ir tai, priešingai nei sprendė teismas, patvirtina VMI prie LR FM 2016 m. rugsėjo 23 d. rašte Nr. (27.4-40-4 E) RD-3982 pateikti išaiškinimai. Todėl šią dalį papildomo finansinio reikalavimo, kurį sudaro VSD įmokos už mažosios bendrijos narį kaip savarankiškai dirbantį asmenį D. B., paskaičiuotos pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2015 metų, o taip pat 2016 metų rodiklių patvirtinimo įstatymų nuostatas, atsisakyta patvirtinti neteisėtai ir nepagrįstai.
    3. Teismas, be pagrindo įpareigojo kreditorių grąžinti BMB „Lingerija“ 80,02 Eur savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokų, kurios nuo pastarosios banko sąskaitos buvo nurašytos pagal 2015-11-09 mokėjimo nurodymą Nr. 96096, nes pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punktą – jeigu dėl įmonės ūkinės komercinės veiklos atsiranda mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų įstatymuose numatytų apmokestinamų objektų, jie mokami ir gali būti išieškomi iš lėšų, esančių įmonės komercinėje sąskaitoje, įstatymų nustatyta tvarka, o Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. kovo 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-230/2008, yra išaiškinęs, kad einamosios įmokos, kaip sudėtinė administravimo išlaidų dalis, gali būti išieškomos VSDFV teritorinių skyrių mokėjimo nurodymais, įskaitant ir iš sąskaitų, nurodytų ĮBĮ 11 straipsnio 2 dalies 5 punkte, t. y. skirtų atsiskaitymui su kreditoriais, be to, yra nurodęs, kad ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nėra draudimo išieškoti mokesčius, kitas privalomąsias įmokas, atsiradusias po bankroto bylos iškėlimo.
  1. Atsakovės BMB „Lingerija“ bankroto administratorė UAB „Toplit“ atsiliepime į kreditoriaus VSDFV Klaipėdos skyriaus atskirąjį skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad palaiko savo poziciją, išdėstytą prašyme dėl šio kreditoriaus papildomo finansinio reikalavimo patvirtinimo ir pateikė tokius argumentus:
    1. Priešingai nei tvirtina apeliantas, byloje taikytinos ne VSDĮ nuostatos, bet specialiojo ĮBĮ 1 straipsnio 3 punkto norma, jog kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veikią, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms; ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas, nustatantis, kad nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta šio įstatymo.
    2. Atsakovė BMB „Lingerija“ nevykdė jokios ūkinės komercinės veiklos, todėl priverstinis lėšų išieškojimas iš bendrijos nekomercinės banko sąskaitos yra nepagristas ir prieštaraujantis ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punktui. Be to, pripažinus bendriją likviduojama dėl bankroto, jos veikla net negalėjo būti laikinai sustabdyta, nes apskritai negalėjo būti vykdoma.
    3. Nepagrįstas apelianto tvirtinimas, kad bankrutuojanti / bankrutavusi įmonė privalo deklaruoti laikiną veiklos sustabdymą MAĮ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka, nes minėtame įstatyme nėra nustatyta, kad tokį statusą turinti įmonė turi teikti deklaraciją apie savo veiklos laikiną sustabdymą. Priešingai, MAĮ 94 straipsnyje nustatyta, kad įstatymuose reglamentuojančiuose įmonių restruktūrizavimo ar bankroto procedūras, gali būti nustatomos specialios mokestinės prievolės vykdymo taisyklės, taip pat jos įvykdymo būdai bei pasibaigimo pagrindai. Taigi MAĮ taikomas tiek, kiek atitinkamų klausimų nereglamentuoja minėti įstatymai.
    4. Teismas teisingai nurodė, kad aplinkybė, jog valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenų bazėje nėra duomenų apie tai, kad MB „Lingerija“ veiklos laikinai nevykdo ir tai yra deklaravusi MAĮ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka, neturi teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl įmonės vykdomos veiklos.

8IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados

9

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinis teismas nenustatė absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų.
  2. Kaip žinoma, apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 320, 338 straipsniai).
  3. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apelianto kreditoriaus VSDFV Klaipėdos skyriaus skundu, pažymi, kad šis, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo 2016 m. spalio 11 d. nutarties dalimi, kuria atsisakyta patvirtinti jo 1 040,09 Eur papildomą finansinį reikalavimą, be to, įpareigotas grąžinti atsakovei BMB „Lingerija“ ne ginčo tvarka nurašytą 80,02 Eur sumą, teigia, kad spręsdamas dėl bankrutuojančios / bankrutavusios atsakovės – mažosios bendrijos „Lingerija“ – pareigos mokėti VSD įmokas (su delspinigiais) už šios bendrijos narį D. B., teismas jos atžvilgiu be pagrindo atsisakė taikyti pirmiau nurodytas VSDĮ nuostatas, o taip pat remtis VMI prie LR FM 2016 m. rugsėjo 23 d. rašte Nr. (27.4-40-4 E) RD-3982 pateiktais išaiškinimais.
  4. Teismas, prieš pradėdamas nagrinėti atskirąjį skundą, pažymi, kad pagal CPK 3 straipsnio 1 dalį teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus ir kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, o pagal teismų praktikoje suformuluotus nurodymus aiškindami ir taikydami įstatymą, teismai privalo tai daryti remdamiesi būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų ir nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių visetu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.). Taigi atskirojo skundo argumentų pagrįstumas ir skundžiamos teismo nutarties teisėtumas vertinami vadovaujantis šiomis nuostatomis.
  5. Remdamasi bylos medžiaga teisėjų kolegija sprendžia, kad, priešingai nei tvirtina apeliantas savo atskirajame skunde, teismas, vadovaudamasis taisyklėmis, reglamentuojančiomis įrodinėjimo procesą, tinkamai ištyrė byloje surinktus įrodymus ir juos įvertinęs teisingai nustatė aktualias aplinkybes, apibrėžė byloje taikytiną teisę, išaiškino bei pritaikė materialiosios, proceso teisės normas, tai yra tinkamai atskleidė šios bylos esmę, ir, atsisakęs patvirtinti aukščiau paminėtą pareiškėjo papildomo finansinio reikalavimo dalį, priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą (CPK 263 straipsnio 1 dalis).
  6. Pasisakant dėl atskirojo skundo argumentų ir sprendžiant dėl skundžiamos teismo nutarties teisėtumo bei pagrįstumo dar kartą nurodytinos šios bylos esminės faktinės aplinkybės. Taigi, byloje nėra ginčo dėl to, kad Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2015-01-09, atsakovei MB „Lingerija“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Toplit“, ir šis faktas buvo išviešintas ĮBĮ nustatyta tvarka; kad teismo 2015 m. balandžio 10 d. nutartimi buvo patvirtinti atsakovės kreditorių sąrašas ir jų finansiniai reikalavimai, be kita ko, taip pat ir kreditoriaus VSDFV Klaipėdos skyriaus 886,10 Eur reikalavimas, kurie teismo 2015 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi buvo patikslinti; kad teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi ši bendrovė buvo pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto; kad bendra teismo patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų suma sudaro 8 506,73 Eur; kad minimas kreditorius, vadovaudamasis VSDĮ nuostatomis, 1 040,09 Eur ginčo finansinį reikalavimą, kurį sudaro, pareiškėjo įsitikinimu, atsakovės mokėtinos VSD įmokos už mažosios bendrijos narį, kaip savarankiškai dirbantį asmenį, D. B., – paskaičiavo už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d., tai yra kai įmonė jau turėjo bankrutuojančios bendrijos statusą; kad atsakovė vykstant bankroto procesui nevykdė jokios ūkinės komercinės veiklos.
  7. Teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, remdamasi pirmiau pateiktomis faktinėmis aplinkybėmis, konstatuoja, kad skundžiamoje nutartyje teismas teisingai vadovavosi skundžiamoje nutartyje nurodyta taisykle, jog sprendžiant šį ginčą ĮBĮ yra specialusis įstatymas, o kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, išskyrus nustatytąjį Lietuvos Respublikos finansinio užtikrinimo susitarimų įstatyme, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms (ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalis); jog bankrutuojanti įmonė turi teisę vykdyti ūkinę komercinę veiklą, jeigu jos veiklos rezultatas mažina balanse rodomus nuostolius, ir iš šios veiklos gautas pajamas naudoti su šia veikla susijusioms išlaidoms, o visi atsiskaitymai, susiję su tokia veikla, vykdomi per įmonės komercinę sąskaitą, iš kurios negali būti vykdomi atsiskaitymai su kreditoriais šio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka, o tuo atveju, jeigu dėl įmonės ūkinės komercinės veiklos atsiranda mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų įstatymuose numatytų apmokestinamų objektų, šie mokami ir gali būti išieškomi iš lėšų, esančių įmonės komercinėje sąskaitoje, įstatymų nustatyta tvarka, be to, jeigu dėl ūkinės komercinės veiklos atsiranda reikalavimai dėl neįvykdytų prievolių ir įsipareigojimų, jie teikiami tvirtinti teismui ir tenkinami šio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka tik nutraukus ūkinę komercinę veiklą (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punktas);
  8. Taigi, byloje nenustačius faktinių aplinkybių, nurodytų ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkte, o taip pat turint omenyje ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto imperatyviąsias nuostatas, nurodančias tai, kad iškėlus bankroto bylą yra draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas, o taip pat tai, kad nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas; tai kad VSDĮ nuostatos, kuriomis apeliantas grindžia savo reikalavimus, specialiai nereglamentuoja šio mokesčio mokėjimo ypatumų, kuriuos diktuoja bankrutuojančios / bankrutavusios įmonės statusas, teismas teisingai konstatavo, kad, priešingai nei tvirtina kreditorius, nėra pagrindo spręsti, jog veiklos nevykdanti atsakovė turėjo prievolę skaičiuoti bei mokėti pirmiau nurodytas VSD įmokas, o minimas kreditorius įgijo / turėjo teisę ne ginčo tvarka vienasmeniškai nusirašyti nesumokėto mokesčio skolą nuo atsakovės sąskaitos (ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas, CPK 185 straipsnio 1 dalis).
  9. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aplinkybė, jog atsakovei iškėlus bankroto bylą valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre nebuvo gauta duomenų apie tai, kad ši įmonė veiklos nevykdymą yra specialiai deklaravusi Mokesčių administravimo įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka, neturi teisinės reikšmės sprendžiant šį ginčą, nes ĮBĮ nurodyti faktai yra išviešinti šiame įstatyme nustatyta tvarka.
  10. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad kreditoriaus VSDFV Klaipėdos skyriaus atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista, o skundas atmetamas, nepasisakant dėl kitų jame, o taip pat atsakovės BMB „Lingerija“ atsiliepime išdėstytų argumentų, kaip neturinčių reikšmės teisingam nagrinėjamos bylos išsprendimui (CPK 185 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis), nes pagal teismų praktiką, nustačius, kad teismas tinkamai atskleidė nagrinėjamos bylos esmę, pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 etc.).

10Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

11Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. spalio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai