Byla 1A-249/2012
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu ir nuteistas:

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo), teisėjų: Aloyzo Kruopio, Jono Algimanto Venckaus, sekretoriaujant Agatai Minkel, dalyvaujant prokurorei Julijai Jolitai Kryževičienei, gynėjui advokatui Jurijui Kovalenkai, nuteistajam A. P., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros ir nuteistojo A. P. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu ir nuteistas:

2pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) - laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams;

3pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-511, redakcija) - laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams;

4pagal BK 219 straipsnio 2 dalį - laisvės atėmimu dvejiems metams vienam mėnesiui.

5Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir A. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams devyniems mėnesiams. Laisvės atėmimo bausmę nustatyta atlikti pataisos namuose.

6A. P. dėl kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

7Iš A. P. priteista Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai 70 287,27 Lt žalai atlyginti.

8Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

9A. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad pasisavino didelės vertės svetimą turtą, t. y. nusikalstamą veiką padarė šiomis aplinkybėmis: jis, būdamas UAB „A” (kodas XXXX, registruotos adresu ( - )) vieninteliu akcininku, neįteisinęs savo veiklos, tačiau faktiškai pats vadovavęs įmonės ūkinei komercinei veiklai ir realiai ją vykdęs, 2005 m. vasario 7 d. UAB „A“ direktoriaus įsakymu Nr. 05/02-4 paskirtas bendrovės kasininku, būdamas atsakingu už grynųjų pinigų priėmimą į bendrovės kasą ir išmokėjimą iš jos, turėdamas tikslą pasisavinti UAB „A“ pinigines lėšas, veikdamas vieninga tyčia, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis suklastojo 2005 m. gegužės 5 d., 2005 m. gruodžio 22 d. UAB „A“ kasos išlaidų orderius, kurių pagrindu neva R. P. buvo išmokėta po 20 000 Lt (iš viso 40 000 Lt), ir laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 12 d. (kai Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Operatyvios kontrolės skyrius atliko įmonėje operatyvų patikrinimą) iki 2007 vasario 9 d. (kai A. P. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Operatyvios kontrolės skyriaus vyriausiajai specialistei 2007 m. vasario 9 d. Dokumentų poėmio aktu Nr. 185-199/2 pateikė 2006 m. sausio – gruodžio mėn. kasos dokumentus) apgaule įtikino R. P. pasirašyti 2006 m. spalio 31 d. UAB „A“ kasos išlaidų orderį, kurio pagrindu neva R. P. buvo išmokėta 35 000 Lt, nors jokių pinigų kasos išlaidų orderių pagrindu jai nebuvo išmokėta, ir tokiu būdu A. P. pasisavino jo žinioje buvusį svetimą turtą - UAB „A“ pinigus, iš viso 75 000 Lt.

10Be to, A. P. suklastojo ir panaudojo suklastotus dokumentus, dėl ko padaryta didelė žala, t. y. nusikalstamą veiką padarė šiomis aplinkybėmis: jis, būdamas UAB „A“ (kodas XXXX, registruotos adresu ( - )) vieninteliu akcininku, neįteisinęs savo veiklos, tačiau faktiškai pats vadovavęs įmonės ūkinei komercinei veiklai ir realiai ją vykdęs, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis suklastojo 2005 m. gegužės 5 d., 2005 m. gruodžio 22 d. UAB „A“ kasos išlaidų orderius, kurių pagrindu neva R. P. buvo išmokėta po 20 000 Lt (iš viso 40 000 Lt), ir laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 12 d. (kai Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Operatyvios kontrolės skyrius atliko įmonėje operatyvų patikrinimą) iki 2007 m. vasario 9 d. (kai A. P. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Operatyvios kontrolės skyriaus vyriausiajai specialistei 2007 m. vasario 9 d. Dokumentų poėmio aktu Nr. 185-199/2 pateikė 2006 m. sausio – gruodžio mėn. kasos dokumentus) apgaule įtikino R. P. pasirašyti 2006 m. spalio 31 d. UAB „A“ kasos išlaidų orderį, kurio pagrindu neva R. P. buvo išmokėta 35 000 Lt, šį žinomai suklastotą 2006 m. spalio 31 d. kasos išlaidų orderį panaudojo 2007 m. vasario 9 d. pateikdamas Dokumentų poėmio aktą Nr. 185-199/2, kartu su kitais 2006 m. sausio – gruodžio kasos dokumentais Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Operatyvios kontrolės skyriaus vyr. specialistei I. B. mokestiniam patikrinimui atlikti, bei panaudojo, t. y. įtraukė minėtus suklastotus kasos išlaidų orderius į UAB „A“ buhalterinę apskaitą, nors jokių pinigų kasos išlaidų orderių pagrindu R. P. nebuvo išmokėta, o šiuos pinigus pasisavino pats A. P., dėl ko įmonei buvo padaryta didelė turtinė 75 000 Lt žala.

11Be to, A. P. nesumokėjo mokesčių, t. y. nusikalstamą veiką padarė šiomis aplinkybėmis: jis, būdamas UAB „A“ (kodas XXXX, registruotos adresu ( - )) vieninteliu akcininku, neįteisinęs savo veiklos, tačiau faktiškai pats vadovavęs įmonės ūkinei komercinei veiklai ir realiai ją vykdęs, laikotarpiu po UAB „A“ pateiktų 2005 m. gegužės 25 d., 2005 birželio 27 d., 2005 m. liepos 25 d. atsiskaitymų nuo realizavimo pajamų pagal Lietuvos Respublikos kelių fondo įstatymą deklaracijų; 2005 m. lapkričio 2 d. Gyventojų pajamų mokesčio nuo gyventojo su darbo santykiais nesusijusių to mokestinio laikotarpio A klasės pajamų deklaracijos; 2005 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. spalio 17 d., 2005 m. lapkričio 30 d., 2006 m. sausio 3 d., 2006 m. vasario 15 d., 2006 m. vasario 28 d., 2006 m. kovo 31 d., 2006 m. balandžio 19 d., 2006 m. gegužės 15 d., 2006 m. birželio 15 d., 2006 m. liepos 17 d., 2006 m. rugpjūčio 16 d., 2006 m. rugsėjo 15 d., 2006 m. spalio 16 d., 2006 m. lapkričio 15 d., 2007 m. sausio 2 d. Gyventojų pajamų mokesčio nuo gyventojo su darbo santykiais susijusių A klasės pajamų deklaracijų; 2005 m. rugpjūčio 31 d., 2006 m. kovo 1 d., mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijų; 2005 m. gruodžio 28 d., 2005 m. gruodžio 28 d., 2006 m. spalio 2 d., 2006 m. spalio 2 d., 2006 m. spalio 2 d. Pelno mokesčio deklaracijų; 2005 m. gegužės 25 d., 2005 m. gegužės 25 d., 2005 m. birželio 27 d., 2005 m. birželio 27 d., 2005 m. birželio 27 d., 2005 m. birželio 27 d., 2005 m. rugsėjo 26 d., 2005 m. spalio 25 d., 2005 m. gruodžio 28 d., 2006 m. sausio 25 d., 2006 m. sausio 25 d., 2006 m. balandžio 25 d., 2006 m. gegužės 25 d., 2006 m. birželio 27 d., 2006 m. birželio 27 d., 2006 m. birželio 27 d., 2006 m. rugpjūčio 25 d., 2006 m. rugsėjo 25 d., 2006 m. rugsėjo 25 d., 2006 m. gruodžio 27 d. Pridėtinės vertės mokesčio deklaracijų pateikimo, tyčia, žinodamas, kad pagal deklaracijas mokesčiai Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui nėra sumokėti, pažeisdamas 2004 m. balandžio 13 d. Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo Nr. IX-2112, 40 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą „laiku ir tiksliai vykdyti mokestinę prievolę“, 81 straipsnio 1 dalies nuostatą „mokesčių mokėtojas privalo sumokėti mokestį to mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimo teisės akto nustatytu terminu“, laiku nesumokėjo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą Pridėtinės vertės mokesčio

1260 616,27 Lt, atskaitymo nuo pajamų (laikotarpiu iki 2005 m.birželio 30 d.) - Kelių priežiūros ir plėtros programai finansuoti mokesčio 419 Lt, Pelno mokesčio 1 185 Lt, Gyventojų pajamų mokesčio nuo gyventojo to mokestinio laikotarpio A klasės pajamų susijusių su darbo santykiais 8 967 Lt, t. y. iš viso nesumokėjo 71 187,27 Lt mokesčių po to, kai Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, vadovaudamasi 2004 m. balandžio 13 d. Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo Nr. IX-2112 164 straipsnio 2 dalimi, 2007 m. kovo 30 d. pasirašytinai jam įteikė 2007 m. kovo 27 d. priminimą Nr. 14-07-6359 apie pareigą sumokėti nurodytus mokesčius į Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LTXXXX, esančią AB „Hansabankas“.

13Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorė Julija Jolita Kryževičienė apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nuosprendį pakeisti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Pažymi, kad A. P. nuteistas už tai, kad pasisavino didelės vertes svetimą turtą - UAB „A“ priklausančius 75 000 Lt, dėl ko įmonei buvo padaryta didelė turtinė žala. Tačiau Vilniaus apygardos teismas, priimdamas nuosprendį, nesivadovavo BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punkte (Lietuvos Respublikos 2004 m. liepos 5 įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) išdėstyta imperatyvia nuostata, kad tokiu atveju iš kaltininko turi būti konfiskuojami iš nusikalstamos veikos gauti pinigai ar kiti materialią vertę turintys daiktai. Byloje nustatyta, kad nuteistasis A. P. gavo turtinės naudos ir šis turtas nebuvo grąžintas teisėtiems savininkams, o civilinis ieškinys nepareikštas. BK 72 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių, teismas iš kaltininko išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Skunde prašo iš A. P. konfiskuoti 75 000 Lt, kaip iš nusikalstamos veikos gautus pinigus.

14Nuteistasis A. P. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nuosprendį pakeisti: perkvalifikuoti nusikalstamą veiką iš BK 183 straipsnio 2 dalies į BK 202 straipsnio 1 dalį ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

15Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes grindžiamas byloje nepateiktais ir teisiamajame posėdyje neišnagrinėtais įrodymais. Kaltinamajame akte nurodyta, kad jis (A. P.) yra UAB „A“ vienintelis akcininkas, kuris nepaskyrė savęs bendrovės vadovu, tačiau faktiškai vadovavo ir vykdė ūkinę komercinę veiklą, todėl teismas privalėjo ištirti įrodymus patvirtinančius jo - kaip vienintelio akcininko statusą. Pirmosios instancijos teismas to nepadarė, todėl jį nepagrįstai pripažino minėtos bendrovės akcininku ir teisėtu valdytoju, todėl negalėjo save paskirti bendrovės vadovu. Juolab, kad bendrovės vadovas buvo liudytojas B. B., o vėliau - A. M. Pirmosios instancijos teisme nustatyta, kad jis (apeliantas) buvo tik bendrovės kasininkas, tačiau nenustatė, kas buvo atsakingas už ūkinę komercinę veiklą ir atsakingas už bendrovės turtą. Pažymi, kad negali būti, jog bendrovėje dirbę du direktoriai ir dvi buhalterės jokių teisių ir pareigų neturėjo, nors direktorius yra atsakingas už įmonės veiklą, o buhalterė - už apskaitos tvarkymą, o kas buvo bendrovės savininkas - nenustatyta. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad jis buvo vieninteliu bendrovės akcininku, teisėtu turto valdytoju ir faktiškai vadovavo įmonės ūkinei komercinei veiklai yra nepagrįstos, todėl jo veika turi būti perkvalifikuota į BK 202 straipsnio 1 dalį.

16Tai, kad jo veikoje nebuvo apgaulės, įrodo ir ta aplinkybė, kad pagal BK 222 straipsnio 1 dalį jis buvo išteisintas. Apeliantas sutinka su Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos 2008 m. spalio 23 d. specialisto išvadoje Nr. 5-1/173 UAB „A“ nustatytais pažeidimais, tačiau teigia, kad teismas nenustatė pagrindinės priežasties, dėl kurios juos (pažeidimus) padarė. Norint veiką kvalifikuoti pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, būtina įrodyti kaltininko tiesioginę tyčią ir tai, jog pasisavinamas jam patikėtas, ar jo žinioje esantis didelės vertės svetimas turtas. Apeliantas mano, kad šį nusikaltimą padarė veikdamas netiesiogine tyčia, nes taip elgtis jį privertė kiti asmenys. Šią aplinkybę patvirtina pažyma iš Greitosios pagalbos ligoninės ir liudytojo B. B. parodymai apie tai, kad jis buvo sumuštas ir liudytojas jį vežė į ligoninę. Be to, apeliantas ir šiandien bijo pasakyti tiesą, nes jam būtina užtikrinti saugumą, o visą tiesą jis žada pasakyti teisme. Apeliantas pripažįsta, kad suklastojo du kasos išlaidų orderius, nors Lietuvos kriminalistų tyrimo centro 2010 m. rugsėjo 6 d. specialisto išvadoje klastojimo nenustatė. Pagal 2006 m. spalio 31 d. kasos išlaidų orderį jis R. P. sumokėjo 35 000 Lt kaip už perkamą žemę, pinigus paėmė iš bendrovės, kuriuos pasižada grąžinti, todėl mano, kad jo veiksmuose nėra turto pasisavinimo. Pasak apelianto, nusikalstamą veiką kvalifikuojant kaip pasisavinimą būtina nustatyti ypatingai teisiškai apibrėžtus kaltininko įgaliojimus jam patikėto turto, ar suteiktų turtinių teisių atžvilgiu.

17Apeliantas pripažįsta, kad jo veika kvalifikuota pagal BK 214 straipsnį (turėtų būti nurodytas BK 219 straipsnis) teisingai, tačiau mano, jog atsižvelgiant į priežastį, dėl kurios nesumokėjo mokesčių, jį galima atleisti nuo bausmės, nes dirba ir stengiasi kuo skubiau sumokėti mokesčius, šiuo metu jau sumokėjo 900 Lt. Prašo teismo atkreipti dėmesį į tai, kad jam paskirta laisvės atėmimo bausmė ir priteista sumokėti 70 287,27 Lt žalai atlyginti, tarpusavyje yra nesuderinamos, nes būdamas pataisos namuose to padaryti negalės, todėl mano, kad paskirta per griežta bausmė.

18Prokurorė prašo Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros skundą tenkinti, o nuteistojo atmesti.

19A. P. ir jo gynėjas prašo nuteistojo skundą tenkinti, o prokurorės - atmesti.

20Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros skundas tenkinamas, o nuteistojo A. P. apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nuosprendis keistinas dėl neteisingai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1 punktas).

21Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. A. P. kaltė padarius BK 183 straipsnio 2 dalyje, BK 300 straipsnio 3 dalyje ir BK 219 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įvertintais įrodymais. Apeliacinis teismas nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis) ir galimus esminius Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad apeliaciniuose skunduose neginčijama nuosprendžio dalis dėl A. P. nuteisimo pagal BK 219 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, todėl ši nuosprendžio dalis neperžiūrima.

22Apeliacinis teismas pažymi, kad baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. Nusikalstamos veikos sudėtis yra baudžiamosios atsakomybės pagrindas pagal Lietuvos baudžiamąją teisę. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jeigu nėra bent vieno iš minėtų požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies normose yra išskiriami pagrindiniai, esminiai požymiai, pagal kuriuos pavojinga veika yra pripažįstama nusikalstama ir ją galima atriboti nuo kitų nusikalstamų veikų arba teisės pažeidimų. Remiantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktu teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų nuteistasis ir gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Pažymima, jog įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Ta aplinkybė, kad bylos įrodymai vertinami ne taip, kaip pageidavo apeliantas, nepatvirtina teismo pažeidimų, nes teismo nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus.

23Atkreipiamas dėmesys į tai, kad iš bylos medžiagos bei skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė: teismas faktines bylos aplinkybes nustatė įvertindamas nuteistojo A. P., liudytojų R. P., S. Ū., A. M., B. B., I. M. parodymus, specialisto išvadą Nr. 5-1/73, rašytinius bei kitus byloje esančius įrodymus, kuriuos įvertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu.

24A. P. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) nuteistas už tai, kad būdamas UAB „A” vieninteliu akcininku, neįteisinęs savo veiklos, tačiau faktiškai pats vadovavęs įmonės ūkinei komercinei veiklai ir realiai ją vykdęs, t. y. užimamų pareigų pagrindu savo žinioje teisėtame valdyme turėdamas bendrovės turtą, veikdamas vieninga tyčia suklastojo 2005 m. gegužės 5 d., 2005 m. gruodžio 27 d. ir 2006 m. spalio 31 d. UAB „A ” kasos išlaidų orderius, tokiu būdu pasisavino jo žinioje buvusį svetimą turtą - 75 000 Lt, kurie priklausė minėtai bendrovei ir tuo padarė jai didelę turtinę žalą.

25Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Turto pasisavinimo objektas – visų formų nuosavybė, taip pat nuosavybės teisės subjektų turtinės teisės. Šio nusikaltimo dalyku gali būti turtas, patikėtas kaltininkui, esantis jo žinioje arba turtas, kurį jis valdo, juo disponuoja tarnybinių, darbo ar sutartinių santykių pagrindu, taip pat teisė į svetimą turtą, kurios pagrindu išsaugomi turtiniai interesai ar vykdoma turto priežiūra. Svetimo turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai paverčia savo turtu. Šis nusikaltimas padaromas tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai, t. y. asmuo suvokia, kad neteisėtai ir neatlygintinai savinasi jam patikėtą turtą arba turtinę teisę ir tuo pažeidžia savininko ar kito teisėto turto valdytojo interesus bei daro jam materialinę žalą ir to nori. Pasisavinimas laikomas baigtu, kai neteisėtai užvaldomas svetimas turtas ir yra reali galimybė jį valdyti, juo naudotis ar disponuoti arba pasisavinama turtinė teisė, suteikianti kaltininkui galimybę gauti svetimą turtą arba turtinę naudą tuoj pat arba ateityje, elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu. Remiantis formuojama teismų praktiką svarbu pažymėti, kad nusikaltimas yra baigtas nuo to momento, kai kaltininkas įgijo pinigines lėšas ir pagal savo valią su jomis galėjo atlikti bet kokius veiksmus. Todėl neteisėtai užvaldžius svetimą turtą, nepriklausomai nuo to, ar užvaldydamas svetimą turtą kaltininkas siekė naudos sau ar kitiems asmenims, kieno reikmėms toks turtas buvo naudojamas, jo veika atitinka BK 183 straipsnio sudėtį.

26Iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Vilniaus apskrities skyriaus 2008 m. spalio 23 d. specialisto išvados Nr. 5-1/173 matyti, kad UAB „A“ 2005 m. vasario 6 d. sudarė darbo sutartį Nr. 2005/03 su A. P. kasininko pareigoms atlikti. A. P. pagal įgaliojimą yra šios bendrovės 100 procentų akcijų valdytojas (2 t., 42-46, 68 b. l.). Direktoriaus B. B. 2005 m. vasario 7 d. įsakymu Nr. 05/02-4 A. P. nuo 2005 m. vasario 7 d. priimtas į kasininko pareigas (2 t., 70 b. l.). Tai patvirtina liudytojai B. B., A. M., S. Ū. ir I. M., iš kurių parodymų matyti, jog visus finansinius bendrovės reikalus, mokėjimus, grynuosius pinigus vykdė ir kontroliavo būtent nuteistasis. Tai pripažįsta ir nuteistasis A. P. Taigi, byloje neginčijamai nustatyta, kad A. P., būdamas UAB „A“ kasininku ir vieninteliu akcininku, disponavo įmonei priklausančiu turtu - grynaisiais pinigais, kas reiškia, jog jis pats buvo tiesiogiai atsakingas už tokio turto panaudojimą ir jo pagrindimą atitinkamais dokumentais. Aukščiau paminėtoje specialisto išvadoje Nr. 5-1/173 konstatuota, kad pagal bendrovės kasos knygoje esančius įrašus A. P. 2007 m. sausio 1 d. bendrovei buvo skolingas 50 297,86 Lt (2 t., 100 b. l.), taip pat nurodyta, jog nėra pateikta tyrimui pateisinančių dokumentų dėl R. P. išmokėtų 75 000 Lt panaudojimo. Išvadoje taip pat konstatuota, kad pagal dokumentus UAB „A“ 2007 m. sausio 1 d. kasoje turėjo būti 85 037,11 Lt grynųjų pinigų (2 t., 88, 105 b. l.), tačiau realiai tokių lėšų nebuvo. Nuteistasis A. P. prisipažino, kad suklastojo 2005 m. gegužės 5 d. ir 2005 m. gruodžio 27 d. kasos išlaidų orderius, o 2006 m. spalio 31 d. kasos išlaidų orderio neklastojo. Pirmosios instancijos teismas kritiškai įvertino A. P. parodymus ir pagrįstai pripažino nuteistąjį kaltu dėl visų minėtų kasos išlaidų orderių suklastojimo ir pinigų pasisavinimo. Iš liudytojos R. P. parodymų matyti, kad ji iš nuteistojo du kartus po 20 000 Lt ar 35 000 Lt niekada negavo, su nuteistuoju jokių verslo planų ar įsipareigojimų neturėjo. Tai neginčijamai paneigia A. P. versiją dėl tariamai 35 000 Lt avanso mokėjimą už planuotą pirkti žemės sklypą. Be to, byloje nėra jokių rašytinių įrodymų dėl minėto žemės sklypo įsigijimo, to nepatvirtino ir teisme apklausti liudytojai B. B., A. M., I. M., S. Ū. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti minėtų liudytojų parodymais, nes jie nuoseklūs ir atitinka kitą rašytinę bylos medžiagą. Byloje nėra įrodymų pagrindžiančių, kad įmonės buhalterinius dokumentus – kasos išlaidų orderius, būtų klastojęs ne A. P., o kitas asmuo. Nors rašysenos specialisto išvadoje nustatyta, kad 2006 m. spalio 31 d. kasos išlaidų orderyje rankraštiniai įrašai ir parašas yra liudytojos R. P. (2 t., 136-139 b. l.), tačiau įrodyta, jog realiai 35 000 Lt suma jai nebuvo išmokėta. Akivaizdu, kad A. P. apgaule suklaidino R. P., kuri į minėtą kasos išlaidų orderį įrašė nuteistojo nurodytą melagingą informaciją ir jame pasirašė, tačiau iš tolimesnių A. P. veiksmų matyti, kad jis šį kasos išlaidų orderį pateikė bendrovės patikrinimą atlikusiems VMI pareigūnams, kuris neva patvirtino teisėtą pinigų išmokėjimą, tokiu būdu siekdamas pareigūnus suklaidinti.

27Apeliacinio proceso metu A. P. parodė, kad 2005 m. – 2006 m. iš jo, kaip UAB „A“ direktoriaus, nepažįstami asmenys vertė jį mokėti pinigus už „stogą“, tokiu būdu jis iš bendrovės lėšų turto prievartautojams sumokėjo 20 000 – 30 000 Lt. Todėl jis dėl turto prievartavimo 2007 m. ar 2008 m. kreipėsi į Vilniaus miesto VPK, tačiau atlikus tyrimą kalti asmenys nebuvo nustatyti ir sprendimas nepriimtas. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas bylos aplinkybes, tokius A. P. parodymus vertina kritiškai dėl šių motyvų:

28pirma, nuteistasis parodymus apie neva iš jo prievartautą turtą ir mokėtus pinigus asmenims, kurie iš jo prievartavo turtą, davė tik apeliacinio proceso metu. A. P. argumentas, kad apie šias aplinkybes nedavė parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, neva tai nėra malonūs prisiminimai, yra naivūs ir neįtikinami;

29antra, tai, kad nuteistasis galimai sumokėjo iš jo turtą prievartavusiems asmenims neįrodo, jog pinigai buvo mokami iš UAB „A“ lėšų, nes skiriasi apelianto nurodyta sumokėta (20 000 Lt – 30 000 Lt) ir jam inkriminuota, kaip pasisavinta, pinigų sumos. Be to, byloje nėra jokių duomenų apie, kad būtų nustatyti kalti asmenys, jiems pareikšti įtarimai ar jie būtų nuteisti. Nuteistasis šias aplinkybes nurodė apeliacinio proceso metu;

30trečia, iš nuteistojo parodymų apeliacinio proceso metu matyti, kad jis negali pateikti dokumentų, patvirtinančių pinigų mokėjimo faktus apelianto nurodytiems „reketininkams“, nes jų nėra ir negali būti, kadangi juos mokėjo neoficialiai. Teisėjų kolegijos nuomone, A. P. galimai mokėjo pinigus nenustatytiems asmenims, tačiau to negalima susieti su šia baudžiamąja byla. Iš liudytojo B. B. parodymų matyti, kad iš nuteistojo reikalavo pinigų neva už pavogtą mašiną, tačiau nieko nežino apie pinigų mokėjimą tokiems asmenims iš bendrovės lėšų, be to, iš jo niekas jokio turto neprievartavo. Ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad A. P. bendrovės lėšas pavertė savo nuosavybe (pasisavino) ir jomis disponavo savo nuožiūra. Patikėto turto pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo naudotis ar disponuoti. Teisėjų kolegijos nuomone, A. P. BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą padarė veikdamas tiesiogine tyčia: jis suvokė pavijingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikos gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai ir jų norėjo (BK 15 straipsnio 2 dalis). Tokia nuostata dėl turto pasisavinimo baigtumo momento taip pat įtvirtinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje (Kasacinė nutartis Nr. 2K-7-198/2008).

31Apeliacinio proceso metu A. P. taip pat parodė, kad 2005 m. – 2006 m. nepažįstami asmenys jį sumušė, dėl to kreipėsi į Vilniaus GMP ligoninę, kurioje suteikus medicinos pagalbą buvo išleistas į namus. Iš nuteistojo parodymų matyti, kad medicinos darbuotojams paaiškino, jog jį stotelėje sumušė nepažįstami asmenys. Liudytojas B. B. patvirtino, kad vežė A. P. į ligoninę, po to į namus. B. B. suprato, jog nuteistąjį sumušė iš jo turtą prievartavę asmenys dėl pavogto automobilio, tačiau nuteistasis apie sumušimo aplinkybes jam nieko nepasakojo. Teisėjų kolegijos nuomone, šio atvejo negalima sieti su turto prievartavimu, nes apeliantas medicinos darbuotojams pasakė, jog jį stotelėje sumušė nepažįstami asmenys, į policijos pareigūnus dėl to nesikreipė. Be to, iš nuteistojo A. P. parodymų taip pat matyti, kad kasos išlaidų orderius suklastojo tada, kai buvo atliekamas patikrinimas UAB „A“, t. y. žymiai vėliau, nei buvo sumuštas. Todėl nuteistojo nurodyta aplinkybė dėl jo sumušimo neturi jokios reikšmės padarytos nusikalstamos veikos pagal BK 183 straipsnio 2 dalį kvalifikavimui ir įrodymų vertinimui.

32Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje yra svarbus įrodinėjimo pareigos klausimas. Baudžiamajame procese galioja nekaltumo prezumpcijos principas, kuris pareigą įrodyti asmens kaltę nustato valstybiniam kaltinimui. Ši pareiga galioja tiek, kiek tai reikalinga nusikalstamos veikos požymiams pagal pareikštą kaltinimą įrodyti. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliaciniame skunde be pagrindo teigiama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis grindžiamas prielaidomis ar teisminio nagrinėjimo metu neištirtais įrodymais dėl nuteistojo kaltumo pasisavinus minėtos bendrovės lėšas. Šioje baudžiamojoje byloje surinkti ir teisme ištirti duomenys patvirtina, kad A. P., būdamas minėtos bendrovės vieninteliu akcininku ir tokiu būdu faktiškai ją valdydamas, turėjo visus įgaliojimus tvarkyti, pasirašyti finansinius dokumentus ir sutartis, žinojo, jog pagal suklastotus kasos išlaidų orderius, tokiu būdu išgrynintos lėšos yra jo žinioje ir jis yra atsakingas už šių lėšų panaudojimą bendrovės reikmėms. Šias aplinkybes iš dalies pripažino pats nuteistasis pirmosios instancijos teisme ir apeliacinio proceso metu. Iš nuteistojo A. P. parodymų matyti, kad jis žinojo, jog minėta bendrovė yra PVM mokėtoja, jis, kaip šios bendrovės vadovas, pasirašinėjo sutartis dėl darbų atlikimo su kitais juridiniais ir fiziniais asmenimis, finansinės atskaitomybės dokumentus ir teikė juos VMI ir pan. Taigi, A. P. žinojo ir apie pareigą atsiskaityti už panaudotas lėšas. Pareiga A. P. pateikti įrodymus ar nurodyti duomenis, kurie gali patvirtinti lėšų panaudojimo UAB „A“ reikmėms faktą, išliko ir baudžiamajame procese dėl lėšų pasisavinimo, nes bylos duomenimis nustatyta tiksli grynųjų pinigų, dėl kurių panaudojimo nebuvo pateikti pateisinami dokumentai, suma. Pažymima, kad to pakako kelti atsakomybės klausimą dėl lėšų panaudojimo, o A. P. atsirado pareiga pateikti duomenis, pateisinančius lėšų panaudojimą, kurie patvirtintų, jog jos buvo panaudotos pagal paskirtį (išimtinai bendrovės reikmėms). Teisėjų kolegija įvertinusi aukščiau nustatytas bylos aplinkybes nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios ir apeliacinės instancijos teisiamuosiuose posėdžiuose nebuvo pateikti duomenys, kurie patvirtintų, jog paimtos lėšos buvo naudojamos išimtinai UAB „A“ reikmėms ir nebuvo pasisavintos. Pažymėtina tai, kad apelianto tvirtinimai, jog UAB „A“ dalis lėšų (apie 20 000 Lt – 30 000 Lt) buvo panaudotos su bendrove susijusiais santykiais, t. y. pinigų mokėjimui nuteistąjį reketavusiems asmenims, nėra pakankamas pagrindas paneigti kaltinimą (Kasacinės nutartys Nr. 2K-208/2008; Nr. 2K-368/2008). Svarbu pažymėti, kad A. P. kaip UAB „A“ vienintelis akcininkas, neįteisino savo veiklos, tačiau faktiškai pats vadovavo įmonės ūkinei komercinei veiklai ir realiai ją vykdė, pasirašydavo visus komercinius - finansinius dokumentus ir sutartis, todėl įmonės turtas buvo jo žinioje. Įstatymuose, taip pat ir Akcinių bendrovių įstatyme yra įtvirtina vadovo pareiga sąžiningai ir protingai veikti bendrovės interesais, tačiau tais atvejais, kada pats bendrovės vadovas ar kitas administracijos atstovas iš bendrovės kasos paima ir panaudoja pinigus ne bendrovės interesams, bet saviems tikslams, tuomet tokie veiksmai pagal teismų praktiką vertinami kaip patikėto ar jo žinioje esančio svetimo turto pasisavinimas, nes bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas (Kasacinės nutartys Nr. 2K-440/2005; Nr. 2K-208/2008). Pažymėtina, kad apgaulė nėra BK 183 straipsnio 2 dalies nusikalstamos veikos sudėties požymis, todėl jos įrodinėti nereikia. Tačiau iš liudytojos R. P. parodymų matyti, kad nuteistasis apgaule įtikino ją pasirašyti 2006 m. spalio 31 d. UAB „A“ kasos išlaidų orderį, kurio pagrindu jai neva buvo išmokėta 35 000 Lt, nors jokių pinigų negavo. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytos aplinkybės neprieštarauja byloje surinktiems įrodymams ir faktinėms bylos aplinkybėms.

33A. P. nusikalstama veika negali būti kvalifikuota pagal BK 202 straipsnį, nes vertimasis ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla yra pripažįstamas neteisėta, jeigu tokios veiklos imamasi neturint leidimo tokiai veiklai, kuriai reikia licencijos (leidimo) arba, jei toks leidimas yra būtinas, kai užsiimant šia veikla kitaip pažeidžiami teisės aktų reikalavimai (be patento, kai jis yra reikalingas arba be savivaldybės išduoto pažymėjimo ir pan.). Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, UAB „A“ 2005 m. sausio 20 d. buvo įregistruota Valstybinėje įmonėje „Registrų centre“, suteiktas PVM mokėtojo kodas, 2005 m. sausio 25 d. įregistruota VMI mokesčių mokėtojo registre (2 t., 49-51 b. l.). Iš bylos medžiagos ir nuteistojo A. P. parodymų matyti, kad jis žinojo apie minėtos bendrovės veiklos pobūdį, nors po tėvo mirties savo vardu neperregistravo, tačiau toliau vykdė bendrovės veiklą kaip vienintelis jos akcininkas (100 procentų akcijų turėtojas). Ikiteisminio tyrimo metu surinkti dokumentai patvirtina, kad A. P. sutartis su fiziniais ir juridiniais asmenimis, buhalterinės ir finansinės atskaitomybės dokumentus pasirašydavo savo vardu, VMI priminimus apie pareigą sumokėti mokesčius valstybei siuntė būtent nuteistajam (1 t., 26-29 b. l.). Akivaizdu, kad UAB „A“ veikla buvo teisėta, ja užsiimti atitinkami leidimai buvo išduoti, ji buvo užregistruota VMI kaip PVM mokėtoja. Nors A. P. UAB „A“ akcijų savo vardu teisiškai neįformino ir neįteisino bendrovės veiklos, tačiau faktiškai vadovavo įmonės ūkinei, komercinei veiklai bei realiai ją vykdė, todėl nepadarė BK 202 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos. Šioje byloje A. P. nusikalstamų veikų sieti su BK 222 straipsnio 1 dalimi, pagal kurį jis yra išteisintas, negalima. Iš specialisto išvados matyti, kad tiriant UAB „A“ ūkinę finansinę veiklą buvo nustatytas bendrovės turtas ir įsipareigojimų dydis bei nustatyta, jog įmonė galėjo sumokėti į valstybės biudžetą visas priklausančias įmokas (2 t., 42-46 b. l.). Todėl pirmosios instancijos teismas A. P. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį išteisino nepadarius šios nusikalstamos veikos, o ne kitais pagrindais. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas kruopščiai išnagrinėjo ir įvertino įrodymų visumą, pagrįstai pripažino A. P. kaltu neteisėtai užvaldžius jo žinioje buvusį svetimą turtą, kuriuo jis turėjo realią galimybę naudotis ir disponuoti, tokia jo veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 2 dalyje, sudėtį. A. P. pasisavinto turto vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.

34Dėl BK 72 straipsnio taikymo ir bausmės paskyrimo

35Turtas konfiskuojamas BK 72 straipsnyje numatytais pagrindais. Šiame straipsnyje nurodyta, kad konfiskuojamas tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas (72 straipsnio 2 dalis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad konfiskuoti minėtą turtą galima tik tada, kai jis realiai egzistuoja – toks turtas turi būti areštuotas. Kai konfiskuotinas turtas paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių, teismas iš kaltininko išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą (BK 72 straipsnio 5 dalis). Prokurorė apeliaciniame skunde prašo iš A. P. konfiskuoti 75 000 Lt, kaip iš nusikalstamos veikos gautus pinigus. Teisėjų kolegijos nuomone, toks prokurorės prašymas suformuluotas netiksliai, nors to paties skundo motyvuojančioje dalyje jis nurodomas teisingai. Iš nuteistojo A. P. parodymų apeliacinio proceso metu matyti, kad UAB „A“ šioje byloje civilinio ieškinio dėl 75 000 Lt išieškojimo nepareiškė, toks ieškinys nepareikštas ir civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Akivaizdu, kad A. P. pasisavindamas minėtus pinigus neteisėtai praturtėjo. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad turto pasisavinimo dalyko – pinigų – natūroje nerasta, todėl pagal BK 72 straipsnio 5 dalį iš nuteistojo A. P. turi būti išieškota konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma.

36Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo atleisti jį nuo bausmės, nes dirba ir stengiasi kuo skubiau sumokėti mokesčius, šiuo metu jau dalį (900 Lt) sumokėjo, o būdamas nuteistas laisvės atėmimu to padaryti negalės. Be to, prašo atsižvelgti į tai, kad dalį bendrovės pinigų panaudojo, nors ir neteisėtai, mokėdamas jam nepažįstamiems asmenims, kurie prievartavo iš jo turtą. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, nuteistasis nenurodo konkretaus įstatymo, kurio pagrindu jis turėtų būti atleidžiamas nuo bausmės. Pažymėtina, kad BK 75 straipsnis numato galimybę atidėti paskirtos bausmės vykdymą, jeigu teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo tik tuo atveju, jeigu kaltininkas padarė nesunkius, apysunkius nusikaltimus ar dėl neatsargumo. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. P. padarė vieną sunkų (BK 11 straipsnio 6 dalis) ir du apysunkius nusikaltimus, todėl jam taikyti BK 75 straipsnio nuostatas nėra pagrindo ir negalima. A. P. taikyti BK 76 straipsnio nuostatas (atleisti nuo bausmės dėl ligos) nėra pagrindo, nes byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistasis serga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę jam atlikti būtų per sunku. A. P. taikyti BK 62 straipsnio nuostatas taip pat nėra pagrindo, nes nėra jame numatytų aplinkybių visumos, t. y. jis savo noru neatvyko ir nepranešė apie padarytas jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, priešingai, jos buvo išaiškintos UAB „A“ patikrinimo metu, taip pat nėra šio įstatymo 2 dalies aplinkybių. Nuteistasis A. P. apeliaciniame skunde nenurodė jokių kitų įtikinamų argumentų, kuriems esant jam būtų galima taikyti kitas įstatyme numatytas atleidimo nuo bausmės normas, todėl jų taikymo galimumas nesvarstomas. Vien tik tai, kad yra nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir tai, kad jis dirba, galimai mokėjo pinigus jį reketavusiems asmenims ar bausmės atlikimo vietoje neturės galimybės atlyginti civilinį ieškinį nesudaro pagrindo atleisti jį nuo bausmės atlikimo ar taikyti kurį nors iš nurodytų BK straipsnių.

37Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą, aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Kasacinės nutartys Nr. 2K-7-45/2007, 2K-123/2008, 2K-189/2008, 2K-251/2008, 2K-39/2009, 2K-84/2009, 2K-105/2009, 2K-152/2009, 2K-3/2010, 2K-7/2010, 2K-128/2011). Svarbu pažymėti, kad skiriant bausmę negali būti ignoruojamos ir neįvertinamos nusikalstama veika pažeistos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą. Be to, teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant jį tik su nuteistų asmenų interesais, nes tai neatitiktų bausmės (valstybės prievartos priemonės) paskirties. A. P. apeliaciniame skunde jokių išimtinių aplinkybių nenurodo. Jau aukščiau paminėtos aplinkybės nėra išimtinės ir negali nusverti pagal BK 183 straipsnio 2 dalį padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio, jos baigtumo, tyčinės kaltės formos. Šios aplinkybės yra daugiau tipinės ir nelaikytinos prioritetinėmis, išimtinėmis ir negali nulemti bausmės skyrimą ar nuvertinti kitus įstatymo reikalavimus bei visuomenės intereso reikšmę vykdant teisingumą, ir todėl nesudaro pagrindo nuteistajam taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų.

38Pažymėtina ir tai, kad kaltininką nuteisus laisvės atėmimo bausme, siekiant įgyvendinti BK 41 straipsnyje numatytus tikslus kiekvienu atveju suvaržomos jo teisės ir laisvės, tačiau svarbu, kad bausmė būtų paskirta nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Skirdamas bausmę, teismas privalo vadovautis bausmės paskirtimi. Vienas iš uždavinių, kurio siekiama skiriant bausmę – teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas), kuris, visų pirma, pasireiškia tuo, kad teismas turi skirti tokią bausmę, kuri būtų adekvati (proporcinga) asmens padarytai nusikalstamai veikai. Kartu būtina atsižvelgti į tai, kad teisingumo principo įgyvendinimas skiriant bausmę yra neatsiejamas nuo visuomenės intereso, t. y. vyraujančių moralinių visuomenės nuostatų į atitinkamą nusikalstamą veiką, teisiamojo asmenybės savybes, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos metu ir po jos padarymo. Įstatymų leidėjas, konstruodamas sankcijas už baudžiamajame kodekse uždraustas veikas, taip pat vadovaujasi teisingumo principu ir nustato tokias sankcijų ribas, kurios leistų teismui, skiriančiam konkrečią bausmę, parinkti nusikaltusiam asmeniui įstatymą bei individualias bylos aplinkybes atitinkančią bausmę. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnyje. Pažymėtina, kad BK 183 straipsnio 2 dalies, BK 219 straipsnio 2 dalies, BK 300 straipsnio 3 dalies sankcijose numatyta tik laisvės atėmimo bausmė. Iš skundžiamojo nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas dėl aukščiau paminėtų nusikalstamų veikų padarymo A. P. paskyrė laisvės atėmimo bausmes, kurios yra arčiau baudžiamojo įstatymo sankcijos minimumo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, A. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės yra adekvačios padarytų nusikaltimų pobūdžiui ir pavojingumui. Tai atitinka BK 61 straipsnio nuostatas. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų (BK 54 straipsnio 2 dalis), A. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės už kiekvieną nusikalstamą veiką ir galutinė subendrinta bausmė atitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimus, nėra aiškiai per griežta, ji užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

39Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

40Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nuosprendį pakeisti:

41Iš A. P. išieškoti valstybės naudai konfiskuotino turto vertę atitinkančią 75 000 (septyniasdešimt penkių tūkstančių) Lt pinigų sumą.

42Nuteistojo A. P. apeliacinį skundą atmesti.

43Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio... 3. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-511,... 4. pagal BK 219 straipsnio 2 dalį - laisvės atėmimu dvejiems metams vienam... 5. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės subendrintos iš dalies... 6. A. P. dėl kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius... 7. Iš A. P. priteista Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai 70... 8. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 9. A. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad pasisavino didelės vertės... 10. Be to, A. P. suklastojo ir panaudojo suklastotus dokumentus, dėl ko padaryta... 11. Be to, A. P. nesumokėjo mokesčių, t. y. nusikalstamą veiką padarė šiomis... 12. 60 616,27 Lt, atskaitymo nuo pajamų (laikotarpiu iki 2005 m.birželio 30 d.) -... 13. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorė Julija Jolita... 14. Nuteistasis A. P. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m.... 15. Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 301... 16. Tai, kad jo veikoje nebuvo apgaulės, įrodo ir ta aplinkybė, kad pagal BK 222... 17. Apeliantas pripažįsta, kad jo veika kvalifikuota pagal BK 214 straipsnį... 18. Prokurorė prašo Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros skundą tenkinti, o... 19. A. P. ir jo gynėjas prašo nuteistojo skundą tenkinti, o prokurorės -... 20. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros skundas tenkinamas, o nuteistojo A. P.... 21. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas... 22. Apeliacinis teismas pažymi, kad baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus... 23. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad iš bylos medžiagos bei skundžiamo... 24. A. P. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr.... 25. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 183 straipsnį... 26. Iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM... 27. Apeliacinio proceso metu A. P. parodė, kad 2005 m. – 2006 m. iš jo, kaip... 28. pirma, nuteistasis parodymus apie neva iš jo prievartautą turtą ir mokėtus... 29. antra, tai, kad nuteistasis galimai sumokėjo iš jo turtą... 30. trečia, iš nuteistojo parodymų apeliacinio proceso metu matyti, kad jis... 31. Apeliacinio proceso metu A. P. taip pat parodė, kad 2005 m. – 2006 m.... 32. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje yra svarbus... 33. A. P. nusikalstama veika negali būti kvalifikuota pagal BK 202 straipsnį, nes... 34. Dėl BK 72 straipsnio taikymo ir bausmės paskyrimo... 35. Turtas konfiskuojamas BK 72 straipsnyje numatytais pagrindais. Šiame... 36. Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo atleisti jį nuo bausmės, nes dirba ir... 37. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad... 38. Pažymėtina ir tai, kad kaltininką nuteisus laisvės atėmimo bausme,... 39. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2... 40. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nuosprendį pakeisti:... 41. Iš A. P. išieškoti valstybės naudai konfiskuotino turto vertę... 42. Nuteistojo A. P. apeliacinį skundą atmesti.... 43. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti....