Byla 3K-3-410/2014
Dėl susitarimo pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys: A. S., M. O. S., S. V., S. V., E. V., B. E. B

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Antano Simniškio ir Janinos Stripeikienės,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų L. K. ir V. R. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Č. S. ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, L. K., J. R., V. R. dėl susitarimo pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys: A. S., M. O. S., S. V., S. V., E. V., B. E. B..

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių bendraturčių teisę susitarti dėl bendrosios dalinės nuosavybės objekto naudojimosi tvarkos, kai ant šio objekto yra kitiems asmenims nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas (statiniai ar jų dalys), aiškinimo ir taikymo.

6Ieškovė Č. S. pareikštu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu 2009 m. spalio 5 d. susitarimą „Dėl žemės sklypo, kurio kadastrinis adresas ( - ), unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ), naudojimosi, valdymo ir disponavimo tvarkos“, patvirtintą Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės D. S..

7Ieškovė nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso butas, esantis adresu: ( - ). Šis butas, kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, yra gyvenamojo namo antrame aukšte ir išdėstytas per du pastatus, plane pažymėtus indeksais 3A2p ir 4A1p. Taip pat ieškovei nuosavybės teise priklauso 4,45 kv. m ploto kiemo rūsio patalpos, plane pažymėtos indeksu 5I1b. Šiems pastatams eksploatuoti ir prižiūrėti teisės aktų nustatyta tvarka suformuotas vienas 0,1295 ha ploto žemės sklypas, kurį bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis valdo Lietuvos Respublika (562/1295 dalis), S. V., S. V. ir E. V. (144/1295 dalis), L. K. (230/1295 dalis), B. E. B. (106/1295 dalis), J. R. ir V. R. (253/1295 dalis). Ieškovė, kaip nurodytų buto ir kitų negyvenamųjų patalpų bei gyvenamųjų namų valdos žemės sklypo naudotoja, kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių su paklausimu, prašydama išaiškinti dėl naudojamo žemės sklypo pardavimo ir dalių nustatymo tvarkos. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2011 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. 49SFN-1040 atsakė, kad tolimesnis žemės sklypo privatizavimas galimas tik pateikus žemės sklypo planą, atitinkantį Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 (2011 m. gegužės 5 d. redakcija), reikalavimus. Pradėjusi rinkti duomenis, reikalingus planui parengti, o vėliau gavusi iš Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo procesinius dokumentus civilinėje byloje Nr. 2-405-432/2012 pagal B. E. B. ieškinį, ieškovė sužinojo apie L. K., J. B., Jurgitos ir V. R. bei Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus, 2009 m. spalio 5 d. sudarytą susitarimą dėl ginčo žemės sklypo naudojimosi, valdymo ir disponavimo tvarkos. Ieškovės manymu, susitarimas, pažeidžia jos, kaip buto savininkės, teisę naudotis šiuo turtu ir įstatymo saugomą interesą, todėl pripažintinas niekiniu kaip prieštaraujantis viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnis), imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 straipsnis). Susitarimo šalys nesudarė sąlygų suinteresuotiems asmenims (butų ir kitų negyvenamųjų patalpų savininkams, tarp jų ir ieškovei) patiems ar per atstovus dalyvauti žemės sklypo naudojimosi tvarkos projekto svarstymo procese, o atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba neužtikrino suinteresuotų asmenų teisių apsaugos nuo pažeidimų, nesuteikė sąlygų kitiems suinteresuotiems asmenims išreikšti savo nuomonę dėl naudojimosi tvarkos, nepateikė susipažinti žemės sklypo naudojimosi projekto. Šios aplinkybės, taip pat ginčijamo susitarimo 4 punkte išdėstyti atsakovų pareiškimai, įvertinus tai, kad jie žinojo, jog kiti suinteresuoti asmenys nebuvo tinkamai informuoti apie parengtą žemės sklypo naudojimo tvarkos plano projektą, iš suinteresuotų asmenų negauti pareiškimai dėl parengto žemės sklypo naudojimo tvarkos plano projekto, rodo atsakovų nesąžiningumą (CK 1.5, 6.158, 6.163 straipsniai). Nors žemė, kaip bendrosios dalinės nuosavybės objektas, valdoma, ja naudojamasi bendraturčių sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis), tačiau bendraturčiai turi išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto valdymo ir nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio ar nuomininko (naudotojo) teisių suvaržymo sąskaita, taip pat ir vykstant ginčui teisme. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimas yra galimas naudojimosi žemės sklypu klausimą privalomai derinant ne tik su bendraturčiu, bet ir su nuomininku, nes tik taip įmanoma užtikrinti šių asmenų teisių ir teisėtų interesų apsaugą (CK 4.37 straipsnio 1 dalis, Žemės įstatymo 1 straipsnio 2 dalis, Žemės reformos įstatymo 2 straipsnis, 21 straipsnio 1 dalis 7 punktas). Be to, ginčo susitarimu sukelti materialiniai teisiniai padariniai sudaro ieškovei teisinę kliūtį rengti žemės sklypo planą, pagal Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 7, 8 punktų reikalavimus, šį dokumentą teisės aktų nustatyta tvarka derinti ir siekti įgyti naujas civilines teises ir pareigas. Ginčijamu susitarimu nustatyta žemė sklypo naudojimosi tvarka pažeidžia ir varžo jos teisę tenkinti ūkinius ir eksploatacinius poreikius, susijusius su nuosavybės teise priklausančio buto eksploatavimu, priežiūra ir pagerinimu.

8II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

9Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino ir pripažino 2009 m. spalio 5 d. Lietuvos Respublikos, L. K., J. R. ir V. R. pasirašytą susitarimą dėl žemės sklypo, esančio ( - ), naudojimo, valdymo ir disponavimo tvarkos niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento.

10Teismas nurodė, kad savininkas gali nuosavybės teisę ar konkrečias nuosavybės teisės turinį sudarančias teises perduoti kitam asmeniui (CK 4.37 straipsnio 2 dalis); nuosavybės teisės savininkui perdavus tam tikrą nuosavybės teisės turinį sudarančią teisę kitam asmeniui, laikoma, kad jis savo valia jo turimą nuosavybės teisę apribojo (CK 4.39 straipsnis). Vienas iš atvejų, kai savininkas tam tikras nuosavybės teisės į daiktą dalis teisėtai perduoda kitam asmeniui, yra daikto nuoma ar jo suteikimas naudotis asmenims kitais pagrindais teisės aktų nustatyta tvarka. Tokiems atvejams priskirtinas namų valdos valstybinės žemės sklypo suteikimas naudotis joje esančių statinių savininkams (Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalis, Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 2.2 punktas), kuris teismų praktikoje yra įvardijamas kaip namų valdos žemės sklypo žemėnaudos teisė. Ši žemėnaudos teisė reiškia nuosavybės teisės dalies – valdymo ir naudojimosi žemės sklypu teisių perdavimą žemės naudotojui. Tokiomis aplinkybėmis bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimas yra galimas naudojimosi žemės sklypu klausimą privalomai derinant ne tik su bendraturčiu, bet ir su asmeniu, kuriam tas bendraturtis dalį teisių, kylančių iš nuosavybės teisės, yra perdavęs (CK 4.37 straipsnis, 4.75 straipsnio 1 dalis, 4.81 straipsnis).

11Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog ginčo susitarimas yra kliūtis privatizuoti ieškovei jos dalį ginčo žemės sklype, parengiant planą. Tačiau, teismo vertinimu, konstatuotinas ieškovės teisių pažeidimas vien dėl to, kad atsakovams sudarant ginčijamą susitarimą Lietuvos Respublikos vardu veikusi Vilniaus apskrities viršininko administracija, kurios teises perėmė atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba, neatsiklausė jos, kaip teisėtos žemės sklypo naudotojos, nuomonės, valios dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo (CK 4.37 straipsnio 1 dalis, 4.39 straipsnio 1 dalis, 1.137 straipsnio 2, 3 dalys). Vilniaus apskrities viršininko administracija vertino ir tyrė tik kitų ginčo žemės sklypo savininkų atsakovų J. R., V. R. ir L. K. valią, kokia turi būti žemės sklypo naudojimo tvarka. Byloje nėra duomenų, kad žemės sklypo bendraturčių ir jo naudotojų valia buvo derinama, atsižvelgiant į racionalios žemėnaudos principus, į nusistovėjusią žemės sklypo naudojimo tvarką, žemės sklypo naudotojų išsakytus poreikius, interesą vienokiu ar kitokiu būdu prieiti prie tam tikrų statinio dalių ir pan. Nustatant naudojimosi bendru žemės sklypu tvarką, turi būti užtikrintas žemėtvarkos racionalumas, žemės naudojimas pagal pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, bendraturčių ir netgi gretimų žemės sklypų savininkų ar naudotojų ir gyventojų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Kadangi žemė, kaip ir bet kuris kitas bendrosios dalinės nuosavybės objektas, valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis), tai įpareigoja bendraturčius išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto valdymo bei nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita. Minėtų naudojimosi tvarkos nustatymo pažeidimų, teismo vertinimu, nepaneigia ta aplinkybė, kad atsakovai siuntė tam tikrus pranešimus apie rengiamą projektą ieškovei, nes byloje nėra duomenų, kad toks pranešimas jai buvo įteiktas, taip pat nėra duomenų, kad atsakovai ėmėsi kokių nors objektyvių veiksmų išsiaiškinti jos, kaip vienos iš žemės sklypo naudotojos, nuomonę, valią dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos, jos poreikių, galimų interesų. Šių pažeidimų taip pat nepaneigia ginčijamame susitarime atsakovų konstatuotas faktas, kad susitarimas nepažeidžia žemės sklype esančių statinių naudotojų teisių ar teisėtų interesų, kad jiems bus sudarytos visos galimybės patekti prie jų valdomų pastatų ar kitų statinių, juos aptarnauti ir eksploatuoti. Tokios nuostatos įtvirtinimas, neatsiklausus valstybinės žemės sklypo, esančio ( - ), naudotojų nuomonės, valios, liudija ginčijamo susitarimo šalių nesąžiningumą, piktnaudžiavimą turima teise (CK 1.137 straipsnio 3 dalis). Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ypatingas dėmesys teiktinas Lietuvos Respublikos vardu veikusiam valstybinės žemės patikėtiniui, turėjusiam neginčijamą pareigą derinti savo išreiškiamą valią dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos su valstybinės žemės sklypo dalies naudotojais (CK 4.37 straipsnio 1, 2 dalys, 4.39 straipsnis), o jos nesuderinus, palikti šį klausimą spręsti teismine tvarka (CK 4.75 straipsnis). Teismas sprendė, kad ginčijamas susitarimas negali būti laikomas atitinkančiu imperatyviąsias įstatymo nuostatas, todėl jis pripažintinas niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento (CK 1.80 straipsnis, 4.37 straipsnio 1, 2 dalys, 4.39 straipsnis 1 dalis, 4.75 straipsnio 1 dalis, 1.137 straipsnio 1, 3 dalys).

12Pasisakydamas dėl įsiteisėjusio Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. birželio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-405-432/2012 reikšmės nagrinėjamai bylai, teismas nurodė, kad šiuo sprendimu nebuvo sprendžiamas nagrinėjamoje byloje ginčijamo susitarimo neteisėtumo ir nepagrįstumo klausimas. Pirmiau nurodytoje byloje buvo sprendžiamas E. B. B. reikalavimas pakeisti ginčijamu susitarimu nustatytą žemės sklypo naudojimosi tvarką. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas E. B. B. ieškinį atmetė dėl to, kad po ginčijamo susitarimo sudarymo žemės sklypo naudojimosi sąlygos nekito.

13Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčijamu susitarimu atsakovai ne nusprendė padalyti žemės sklypą, o nustatė naudojimosi juo tvarką, atmetė ieškovės argumentus dėl Žemės įstatymo 40 straipsnio pažeidimo (CK 4.81 straipsnis).

14Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 14 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 10 d. sprendimą nepakeistą.

15Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl dalinės nuosavybės teise valdomo žemės sklypo naudotojų teisių, t. y. ar žemės sklypo bendraturčiai privalo derinti susitarimo dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo nuostatas su valstybei nuosavybes teise priklausančios sklypo dalies naudotojais, nurodė, kad teisės aktai tiesiogiai nereglamentuoja santykių tarp daugiabučio namo patalpų savininkų, kurie neprivatizavo žemės sklypo dalies, ir žemės sklypo dalį nuosavybės teise valdančios valstybės, todėl juos sureguliuoja teismas, taikydamas panašius santykius reglamentuojančius įstatymus ( CK 1.8 straipsnis). Nagrinėjamu atveju valstybė, kaip žemės savininkas, dalį nuosavybės teisės turinį sudarančių teisių (teisę naudoti žemės sklypą butų savininkų patalpų poreikiams tenkinti) perdavė kitam asmeniui (ieškovei) (CK 4.37 straipsnio 2 dalis), taip savo valia apribodamas savo turimą nuosavybės teisę (CK 4.39 straipsnis). Ieškovė yra daugiabučio namo patalpų savininkė ir savo teisėtą interesą kildina iš pastatų, esančių ginčo žemės sklype, valdymo nuosavybės teise. Nors formaliai žemės sklypo dalį patikėjimo teise valdė apskrities viršininko administracija, o šiuo metu valdo Nacionalinė žemės tarnyba, tačiau sklypas naudojamas tik daugiabučio namo patalpų savininkų materialiniams poreikiams tenkinti ir yra esminis jų interesas tinkamai įgyvendinti turimą naudojimosi teisę. Ieškovės ir kitų trečiųjų asmenų, kurie neturi nuosavybės teisės į ginčo sklypo dalis, padėtis yra specifinė tuo aspektu, kad tik žemės sklypo dalys, kurios būtinos jų turimų patalpų eksploatavimui pagal teisės aktus negali būti išnuomotos kitiems asmenims. Pirmosios instancijos teismas namų valdos valstybinės žemės sklypo suteikimą naudotis joje esančių statinių ir patalpų (butų) savininkams pagrįstai kvalifikavo kaip namų valdos žemės sklypo žemėnaudos teisę, kuriai esant nesudaromos žemės nuomos ar panaudos sutartys (Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalis, Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 2.2 punktas).

16Teismas, įvertinęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-96/2009, sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad ieškovė turi praktikoje susiklosčiusią žemėnaudos teisę, kuri savo turiniu atitinka daiktinę naudojimosi teisę, pagrįstai rėmėsi šioje nutartyje suformuotais kasacinio teismo išaiškinimais – poreikį derinti naudojimosi žemės sklypu tvarką nurodytos bylos atveju suponavo ne tik nuomos sutartis, bet ir aplinkybė, kad atsakovė yra žemės sklype esančios namų valdos statinių bendraturtė. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamos bylos aplinkybėmis bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimas yra galimas naudojimosi žemės sklypu klausimą privalomai derinant ne tik su bendraturčiu, bet ir su asmeniu (ieškove), kuriam tas bendraturtis (valstybė) dalį teisių, kylančių iš nuosavybės teisės, yra perdavęs, nes tik taip įmanoma užtikrinti šių asmenų teisių ir teisėtų interesų apsaugą (CK 4.37 straipsnio 1, 2 dalys, 4.39 straipsnio 1 dalis).

17Teismas, įvertinęs Naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo nuolatinės komisijos 2009 m. birželio 16 d. išvadą Nr. 2.17-59-(91) ir 2009 m. rugsėjo 25 d. išvadą Nr. 91-2-17-88, aplinkybę, jog žemės sklypo ( - ) byloje nėra duomenų apie Naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo nuolatinės komisijos 2009 m. birželio 16 d. išvadoje Nr. 2.17-59-(91) nurodytų trūkumų pašalinimą, padarė išvadą, kad viešosios valdžios institucija patikėjimo teise valdžiusi ieškovei naudoti skirtiną žemės sklypo dalį, neužtikrinusi žemės sklypo naudotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugos, sudarė atsakovams galimybę įgyvendinti savo nuosavybės teisę absoliučiai, t. y. pažeidžiant kitų asmenų teises ir teisėtus interesus. Byloje nėra duomenų, kad valstybės institucija būtų atsižvelgusi į ieškovės interesus, taip pat į aplinkybę, kad ieškovės butas yra dviejuose pastatuose.

18Įvertinęs atsakovų ieškovei siųsto pranešimo turinį, teismas padarė išvadą, kad nepaisant to, ar pranešimas jai buvo įteiktas, jo tekstas neinformatyvus, jame neatskleista naudojimosi sklypu tvarka, nebuvo pateiktas naudojimosi tvarkos planas. Ginčijamame susitarime atsakovų deklaratyviai konstatuotas faktas, kad susitarimas nepažeidžia žemės sklype esančių statinių naudotojų teisių ar teisėtų interesų, kad jiems bus sudarytos visos galimybės patekti prie jų valdomų pastatų ar kitų statinių, juos aptarnauti ir eksploatuoti. Tokios nuostatos įtvirtinimas susitarime, neatsiklausus valstybinės žemės sklypo naudotojų nuomonės, valios, teismo vertinimu, liudija ginčijamo susitarimo šalių nesąžiningumą, piktnaudžiavimą turima teise (CK 1.137 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Respublikos vardu veikęs valstybinės žemės patikėtinis turėjo neginčijamą pareigą derinti savo išreiškiamą valią dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos su valstybinės žemės sklypo dalies naudotojais (CK 4.37 straipsnio 1, 2 dalys, 4.39 straipsnis), o jos nesuderinus palikti tą klausimą spręsti teismine tvarka (CK 4.75 straipsnis).

19Kadangi Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas priimdamas sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-405-432/2012 nenagrinėjo ginčijamo susitarimo teisėtumo klausimo, tai, teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo sprendimu nesivadovavo.

20Teismas konstatavo, kad ginčijamas susitarimas pripažintinas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu kaip prieštaraujantis imperatyviajam CK 4.75 straipsnio 1 dalies reikalavimui naudojimosi bendrosios nuosavybės teisės objektu tvarką nustatyti visų bendraturčių sutarimu, nes ieškovei buvo perduota nuosavybės teisių dalis – naudojimosi teisė (CK 4.37 straipsnio 2 dalis).

21III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

22Kasaciniu skundu atsakovai L. K. ir V. R. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtus procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovai skundą grindžia tuo, kad teismai neteisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimą (CK 4.75, 4.81 straipsniai), CK ir kasacinio teismo praktikoje įtvirtintą baigtinio daiktinių teisių sąrašo (numerus clausus) doktriną, taip pat proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (įskaitant įrodinėjimo pareigos paskirstymą) (CPK 176–185 straipsniai). Nurodomi šie konkretūs argumentai:

231. Visos galimos ir įmanomos daiktinės teisės įtvirtintos CK ketvirtojoje knygoje ir naujos, Kodekse nenustatytos daiktinės teisės nepripažįstamos. Bylą nagrinėję teismai, pažeisdami baigtinio (t. y. numerus clausus) daiktinių teisių sąrašo doktriną, procesiniuose sprendimuose rėmėsi nei aktualioje teismų praktikoje, nei įstatymuose nenustatyta daiktine teise – „namų valdos žemės sklypo žemėnaudos teise“, kuria žemės sklypą tariamai valdo ieškovė, taip nepagrįstai išplėsdami CK 4.81 straipsnyje įtvirtintą „bendraturčio“ sąvoką. Iš CK 4.81 straipsnyje įtvirtintos normos galima spręsti, kad, nustatant bendrosios nuosavybės objekto naudojimosi tvarką, yra reikalingas tik bendraturčių sutikimas. Toks teisinis reglamentavimas logiškai išplaukia iš nuosavybės teisės instituto suteikiamų garantijų šios teisės savininkui (bendraturčiui). Pažymėtina, kad pagal CK 4.37 straipsnio 1 dalį nuosavybės teisė apibrėžiama kaip teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Be to, CK 4.39 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, kilus abejonių dėl nuosavybės teisės apribojimo, visais atvejais laikoma, kad nuosavybės teisė neapribota. Vienas iš tokių nuosavybės teisės nepagrįsto ribojimo pavyzdžių būtų atvejis, jeigu bendraturčiai negalėtų laisvai savo valia susitarti dėl savo bendrosios nuosavybes valdymo, naudojimo ir disponavimo ja. Nepagrįsta būtų bendraturčių teisių įgyvendinimą padaryti priklausomą nuo trečiųjų privačių asmenų, kurie nėra tokio turto bendraturčiai, valios.

242. Teismai nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-96/2009. Nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos aplinkybės skiriasi. Nurodytoje kasacinio teismo nutartyje buvo nustatytas aiškus ieškovės teisių pažeidimas, o nagrinėjamoje byloje teismai nenustatė, kaip konkrečiai ginčijamas susitarimas galbūt pažeidžia ieškovės teises. Be to, nurodytoje byloje ieškovė buvo nekilnojamojo daikto, kurio naudojimosi tvarką ginčijo, nuomininkė, o nagrinėjamoje byloje ieškovė nėra sudariusi nuomos sutarties su valstybe dėl ginčo žemės sklypo dalies nuomos, jai nėra perduotos žemės sklypo (jo dalies) savininko teisės. Dėl šios priežasties šios bylos ieškovė negali įgyti tokio paties teisinio statuso, kokį turėjo ieškovė nurodytoje kasacinio teismo byloje. Kadangi ieškovė neturi jokių ginčo žemės sklypo savininko įgaliojimų, tai ji neturi teisės daryti įtaką ar ginčyti susitarimo galiojimą.

253. Teismai netinkamai aiškino Žemės reformos įstatymo (2009 m. liepos 7 d. redakcija) ir Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (2009 m. liepos 31 d. redakcija) nuostatas, kaip neva garantuojančias ieškovei žemės sklypo naudotojos teises ipso facto. Pagal nepagrįstas teismų išvadas galėtų būti pripažįstama, kad visi namų valdos savininkai, kurių valda išsidėsčiusi ant valstybei priklausančio sklypo, savaime yra ir valstybinių žemės sklypų naudotojai, kuriems nebereikia sudarinėti jokių papildomų susitarimų su valstybe dėl naudojimosi valstybiniu žemės sklypu (pvz., nuomos, pirkimo–pardavimo, ar kt.), nes naudojimosi sklypu teisė jiems garantuojama vien dėl to fakto, kad jie yra pastatų, esančių ant valstybinės žemės sklypo, savininkai. Akivaizdu, kad tokia situacija pažeistų valstybės, kaip žemės savininkės, interesus, taip pat valstybės turto tvarkymo ir nuosavybės teisę saugančių teisės aktų reikalavimus (Konstitucijos 23 straipsnis, CK 4.39 straipsnio 1 dalis, ir kt.).

26Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalis labai aiškiai nusako, kokiais atvejais ir kokiomis sąlygomis valstybinės žemės sklypų naudotojai naudojasi valstybinės žemės sklypais reformos metu – žemės sklypai turi būti arba suteikti naudotis teisės aktų nustatyta tvarka, arba žemę administruojančių institucijų sprendimais tokią žemę leista naudotis žemės reformos metu. Nagrinėjamu atveju teismai nepasisakė dėl aplinkybės, kad ieškovė į bylą nepateikė nė vieno įrodymo, patvirtinančio, jog jai teisės aktų nustatyta tvarka yra suteikta galimybė naudotis ginčo žemės sklypu, taip pat nepateikė jokios valstybės institucijos sprendimo, leidžiančio jai juo naudotis. Be to, nurodytoje teisės normoje nustatyta, kad valstybinės žemės sklypo naudotojai moka valstybei nuomos mokestį, išskyrus jeigu žemė jiems buvo perduota panaudos pagrindais. Tuo tarpu ieškovė nuomos mokesčio nemokėjo, nes su ja nėra sudaryta valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis, taip pat ši žemė neperduota jai panaudos pagrindais (Žemės įstatymo 8 straipsnis).

27Taisyklių 2.2 punkte nustatyta, kad asmenys pagal šias Taisykles gali įsigyti nuosavybėn žemės sklypus prie individualių automobilių garažų ar garažų statybos ir eksploatavimo bendrijų garažų (išskyrus žemės sklypus prie metalinių garažų), kurie parduodami bendrosios dalinės nuosavybės teise pagal detaliuosius planus arba pagal žemėvaldų projektus (planus) (kaimo gyvenamojoje vietovėje). Taigi ši nuostata nepatvirtina savaiminės namų valdos turėtojo teisės naudoti valstybinį žemės sklypą, ant kurio yra namų valda. Ši norma nustato valstybinės žemės sklypo įsigijimo pagrindus ir yra skirta reglamentuoti būtent valstybinės žemės sklypo įsigijimo teisinius santykius, o ne reguliuoti jos naudojimosi kitais pagrindais atvejus.

28Taigi ieškovė negali būti laikoma ginčo žemės sklypo naudotoja nei Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje, nei Taisyklių 2.2 punkte nustatytu teisiniu pagrindu.

294. Teismai, nustatydami tariamą ieškovės teisių pažeidimą, netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 176-185 straipsniai). Skundžiamuose procesiniuose sprendimuose nenurodyta nė vieno argumento, kaip konkrečiai ginčijamu susitarimu yra pažeidžiamos ieškovės teisės. Pati ieškovė 2013 m. kovo 21 d. teismo posėdyje nurodė, kad dėl ginčijamo susitarimo nepatiria jokių suvaržymų. Ji taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad susitarimas trukdytų eksploatuoti jos nuosavybę ar kad dėl jo negalėtų užtikrinti savo nuosavybės gaisrinės saugos reikalavimų laikymosi (CPK 178 straipsnis). Be to, aplinkybę, kad ginčijamas susitarimas netrukdo ieškovei išsipirkti ginčo žemės sklypo dalies, patvirtino pirmosios instancijos teismas.

30Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas dvi Vilniaus apskrities viršininko administracijos sudarytos Naudojimosi sklypu tvarkos nustatymo nuolatinės komisijos 2009 m. birželio 16 d. ir 2009 m. rugsėjo 25 d. išvadas, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, šiuos įrodymus vertino selektyviai, remdamasis tik viena iš šių išvadų. Nustatęs, kad vėlesne 2009 m. rugsėjo 25 d. išvada buvo pritarta susitarimo projektui ir, kad juo byloje ginčijama tvarka buvo pripažinta teisėta, teismas nepagrįstai nurodė, jog byloje nėra duomenų apie 2009 m. birželio 16 d. išvadoje nurodytų trūkumų pašalinimą. Neaišku, kodėl teismas nesirėmė vėlesniu dokumentu, kuriame buvo konstatuotas ankstesnėje išvadoje nurodytų trūkumų pašalinimas. Pažymėtina, kad ieškovė nereiškė reikalavimo panaikinti 2009 m. rugsėjo 25 d. išvadą ir nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių joje nustatytus faktus, t. y. paneigiančių ginčijamo susitarimo teisėtumą. Be to, 2009 m. rugsėjo 25 d. išvadoje nustatytas ginčijamos susitarimo teisėtumo faktas taip pat buvo patvirtintas notarine tvarka (Notariato įstatymo 26 straipsnio 2 dalis). Notariškai patvirtinus ginčijamo sandorio teisėtumą ir atitiktį teisės aktų reikalavimams bei kartu pagrindžiant, kad visi ankstesnėje 2009 m. birželio 16 d. išvadoje nurodyti trūkumai buvo pašalinti, būtent ieškovė turėjo įrodinėjimo pareigą paneigti šias aplinkybes.

31Teismas netinkamai įvertino atsakovų suinteresuotiems asmenims siųstus pranešimus. Nors teismas sutiko, kad atsakovai išsiuntė pranešimus dėl sudaromos ginčo žemės sklypo naudojimo tvarkos ir kad ieškovė juos gavo, tačiau nepagrįstai nurodė, jog pranešimų tekstas buvo neinformatyvus. Pažymėtina, kad jokiame teisės akte nenustatyta, koks turi būti nurodyto pranešimo turinys. Be to, iš siųsto pranešimo ir jame nurodytos informacijos ieškovė turėjo ir galėjo suprasti siekiamo sudaryti susitarimo teisinius padarinius ir, vadovaujantis rūpestingumo ir atidumo kriterijais, turėjo visas galimybes susipažinti su šio susitarimo turiniu bei pareikšti prieštaravimus dėl jo sudarymo. Taip pat pažymėtina, kad į atsakovų siųstus ir suinteresuotų asmenų gautus pranešimus neatsiliepė nė vienas asmuo ir nepareiškė prieštaravimų dėl planuojamo sudaryti susitarimo. Taigi apeliacinės instancijos teismo nutarties argumentai yra prieštaringi, nes teismas pripažino, kad pranešimai suinteresuotiems asmenims buvo siųsti, tačiau kartu konstatavo, jog suinteresuotų asmenų nuomonės nebuvo atsiklausta.

325. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. birželio 28 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-405-432/2012, nustatytus prejudicinius faktus ir nepagrįstai į juos neatsižvelgė (CPK 182 straipsnio 2 dalis). Nurodytame sprendime aiškiai konstatuota, kad nurodytos bylos ieškovė (B. E. B.) kartu su kitais namo, esančio adresu: ( - ), bendraturčiais turi galimybę naudotis jai priklausančiu butu, o šioje byloje ginčijamu susitarimu nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka šios jos teisės nevaržo ir neapriboja. Nors nurodytoje ir nagrinėjamoje byloje ieškinio pagrindai nėra visiškai tapatūs, tačiau tai nepaneigia teismo konstatuotos aplinkybės, kad ginčijamas susitarimas nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo nagrinėtoje byloje ieškovė (B. E. B.) taip pat rėmėsi aplinkybe, jog neva su ja nebuvo derintas ginčijamas susitarimas iki jo pasirašymo momento, tačiau teismas šių teiginių nelaikė pakankamais pakeisti galiojančio susitarimo turinį.

33Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė Č. S. prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, kasacinį skundą atmesti. Nurodomi šie argumentai:

341. Atsakovai, akcentuodami CK 4.75 ir 4.81 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias bendrosios nuosavybės teisę, numerus clausus doktriną, neatkreipia dėmesį į tai, kad pati nuosavybės teise įstatymo imperatyviai yra apibrėžiama kaip teisė savo nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisiu ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Teismas turi diskrecijos teisę ad hoc patikrinti, ar ginčijamas susitarimas neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo reikalavimams. Šiuo aspektu teismai tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias bendraturčių teisę susitarti dėl bendrosios nuosavybės naudojimosi tvarkos. Teismų išvada, kad valstybė, kaip žemės savininkė, neperžengdama objektyvios teisės normų ribų perdavė ieškovei nuosavybės teisės turinį sudarančią teisę – naudojimosi teisę, taip savo valia apribodama turimą nuosavybės teisę (CK 4.39 straipsnio 1 dalis), nereiškia daiktinių teisių sąrašo praplėtimo. Teismai teisingai susiklosčiusius teisinius santykius kvalifikavo kaip žemėnaudos, kurie pagal turinį atitinka naudojimosi teisę, toks kvalifikavimas neprieštarauja daiktinės teisės apibrėžčiai (CK 4.20 straipsnis) ir atitinka teismų praktiką.

352. Teismai, spręsdami dėl ieškovės teisių pažeidimo, tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą.

363. Įsiteisėjęs Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. birželio 28 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-405-432/2012, nagrinėjamu atveju neturi prejudicinės galios. Nurodytoje byloje nebuvo sprendžiamas šioje byloje ginčijamo susitarimo teisėtumo klausimas.

37Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo B. E. B. prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, kasacinį skundą atmesti. Nurodomi šie argumentai:

381. Apeliacinės instancijos teismas pripažino ieškovę turėjus žemės sklypo naudojimo teisę, kuri patenka į civilinio kodekso daiktinių teisių numerus clausus. Ieškovės ir kitų gyvenamojo namo bendraturčių žemės sklypo naudojimo teisė kildinama iš Vilniaus miesto savivaldybės administratoriaus direktoriaus 2006 m. kovo 28 d. įsakymo Nr. 30-800 „Dėl sklypo ( - ) duomenų nustatymo“, kuriuo buvo nustatytas žemės sklypo plotas, ribos, paskirtis, naudojimo būdas, pobūdis. Šis viešosios valdžios institucijos aktas yra teisinis pagrindas naudojimo teisei atsirasti, nes žemės sklypas buvo suformuotas ir skirtas mažaaukščiams gyvenamiesiems pastatams eksploatuoti. Žemės sklypas, priskirtas gyvenamajam namui, kuriame yra keletas butų, priklausančių keletui savininkų, visų pirma paskirtas ne asmeniniams kurio nors namo gyventojo poreikiams tenkinti, o tinkamam namo naudojimui užtikrinti, visų namo gyventojų poreikiams tenkinti, jiems tarpusavyje derinant bendrojo naudojimo patalpų, bendrų namo konstrukcijų ir įrengimų valdymą, naudojimą. Tai, kad kažkurie namo gyventojai pirmieji įsigijo nuosavybės teise bendrojo naudojimo sklypo dalis, savaime nekeičia nei žemės sklypo paskirties, nei sklypo dalis įsigijusių asmenų pareigos derinti savo asmeninius interesus ir poreikius su kitų namo gyventojų – žemės sklypo naudotojų interesais, poreikiais.

39Kasacinio skundo argumentas dėl baigtinio daiktinių teisių sąrašo doktrinos pažeidimo yra nepagrįstas, nes teismai daiktinės teisės – „namų valdos žemės sklypo žemėnaudos teisės“, tiesiogiai netaikė, o procesiniuose sprendimuose teisiniu pagrindu nurodė žemės sklypo naudojimo teisę, kuri atitinka CK ketvirtosios knygos nuostatas. Teismų nuoroda į žemėnaudos teisę atitinka kasacinio teismo praktiką, nes šis terminas yra pavartotas tik kaip analogija anksčiau galiojusių teisės aktų atžvilgiu.

402. Teismai tinkamai, nepažeisdami įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų, konstatavo ieškovės teisių pažeidimą. Būtent atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai teko pareiga įrodyti, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo nuolatinė komisija 2009 m. rugsėjo 25 d. išvadą priėmė pasikeitus aplinkybėms, t. y. atsakovams pašalinus pirmojoje išvadoje nurodytus trūkumus. Tokių įrodymų į bylą pateikta nebuvo. Atsakovai neįrodė, kad ieškovei buvo įteiktas jų siųstas pranešimas apie ketinimą susitarti dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos. Pranešimo turinys teismų buvo tinkamai įvertintas.

413. Atsakovai kasaciniame skunde plečiamai aiškina ir interpretuoja Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-405-432/2012 nustatytas aplinkybes. Nurodytoje byloje teismas konstatavo tik tai, kad ginčijamu susitarimu nustatyta naudojimosi tvarka nevaržo B. E. B. teisės naudotis jai priklausančiu butu, dėl ko nėra pagrindo keisti naudojimosi tvarką pasikeitus aplinkybėms, t. y. B. E. B. įgijus sklypo dalį nuosavybės teise. Tačiau teismas nenustatė prejudicinę reikšmę turinčių aplinkybių kitų asmenų atžvilgiu, t. y. aplinkybių, kad ginčijamas susitarimas nepažeidžia šios bylos ieškovės, kitų trečiųjų asmenų teisių ar teisėtų interesų. Teismas taip pat nepaneigė ir valstybei atstovaujančios institucijos pareigos derinti savo išreiškiamą valią dėl sklypo naudojimo tvarkos su valstybinės žemės sklypo dalies naudotojais.

42Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į kasacinį skundą nepateikė.

43Teisėjų kolegija

konstatuoja:

44IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

45Dėl bendraturčių teisės susitarti dėl bendrosios dalinės nuosavybės objekto naudojimosi tvarkos, kai ant šio objekto yra kitiems asmenims nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas (statiniai ar jų dalys)

46Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl to, ar atsakovams, kaip žemės sklypo bendraturčiams, prieš susitariant dėl jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo naudojimosi tvarkos, buvo būtina gauti ieškovės, kaip nekilnojamojo turto (statinių ar jų dalies), esančio šiame žemės sklype savininkės ir šio žemės sklypo dalies naudotojos, sutikimą.

47Byloje nustatyta, o kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), kad ginčo žemės sklypas, esantis ( - ), bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, S. V., S. V., E. V., L. K., B. E. B., J. R. ir V. R.. L. K., J. B., Jurgita ir V. R. bei Lietuvos Respublika, atstovaujama Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus, 2009 m. spalio 5 d. susitarė dėl nurodyto žemės sklypo naudojimosi, valdymo ir disponavimo tvarkos. Ginčo žemės sklype yra ieškovei nuosavybės teise priklausantis butas ( - ), esantis gyvenamojo namo antrame aukšte, išdėstytas per du pastatus, taip pat jai priklauso kiemo rūsio patalpos. Nurodytam nekilnojamajam turtui eksploatuoti ieškovė naudojasi ginčo žemės sklypo dalimi, tačiau valstybinės žemės sklypo dalies nuomos sutartis su ja nesudaryta. Ieškovė nedavė sutikimo ginčijamam susitarimui dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo.

48Teismai, spręsdami kilusį ginčą, padarė išvadą, kad valstybė – ginčo žemės sklypo dalies bendraturtė – perdavė ieškovei nuosavybės teisių dalį, t. y. naudojimosi žemės sklypo dalimi teisę, todėl žemės sklypo bendraturčiai, nustatydami bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto naudojimosi tvarką, privalėjo ją derinti ne tik tarpusavyje, bet ir su ieškove (CK 4.37 straipsnio 2 dalis, 4.39 straipsnio 1 dalis, 4.75, 4.81 straipsniai).

49Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų padarytų išvadų vertinimo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad, laikantis Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 (toliau – Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės), nuostatų, parduodami ir išnuomojami valstybinės žemės sklypai, pagal teritorijų planavimo dokumentus suformuoti ir naudojami kitai paskirčiai. Prioritetas teikiamas žemės sklypų pardavimui. Žemės sklypai išnuomojami tik tuo atveju, kai žemės sklypų naudotojai nepageidauja arba neturi teisės jų pirkti. Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės taikomos formuojant naudojamus žemės sklypus prie kitų nuosavybės teise turimų statinių ir įrenginių (Nutarimo 2.2 punktas). Asmenys pagal šias Taisykles gali įsigyti nuosavybėn naudojamus namų valdų žemės sklypus. Namų valdų žemės sklypams priskiriami žemės sklypai prie daugiabučių namų. Šie žemės sklypai parduodami bendrosios dalinės nuosavybės teise pagal detaliuosius planus, o jeigu tokie planai neparengti – pagal nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje esančius žemės sklypų planus (Nutarimu patvirtintų Taisyklių 2.1 punktas). Šis teisinis reglamentavimas suponuoja, kad ieškovė, būdama buto name ( - ), savininkė, kartu yra teisėta šiam namui priskirto žemės sklypo dalies, priklausančios valstybei, naudotoja ir turi teisę Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260, nustatyta tvarka teisėtai naudojamą žemę įsigyti nuosavybėn.

50Dėl kasatorių argumentų, kad teismai, nustatydami atsakovų pareigą derinti bendro objekto naudojimosi tvarką ne tik tarpusavyje, bet ir su ieškove, kuri nėra valstybinės žemės sklypo dalies teisėta nuomotoja ir (ar) savininkė, nepagrįstai išplėtė įstatymo nustatytą bendraturčio sąvoką, apribojo jų nuosavybės teisę ir bendraturčių teisių įgyvendinimą padarė priklausomą nuo trečiųjų asmenų, kurie nėra bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto bendraturčiais, valios, pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl bendraturčių naudojimosi bendrąja daline nuosavybe priklausančiu turtu tvarkos bei šios teisės įgyvendinimo principų yra nuosekliai išplėtota ir gausi. Žemė, kaip ir bet kuris kitas bendrosios dalinės nuosavybės objektas, valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu (CK 4.74 straipsnis, 4.75 straipsnio 1 dalis). Tai įpareigoja bendraturčius, įgyvendinant savo teises, išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto (žemės sklypo), nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio visiems bendraturčiams ginčo sprendimo būdo. Siekimas maksimaliai patenkinti tik savo interesus, ignoruojant kitus bendraturčius, neatitinka nei CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, nei CK 4.75 straipsnio nuostatų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. L. v. O. S., bylos Nr. 3K-3-572/2004; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. A. v. D. Š., bylos Nr. 3K-3-576/2006; 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-355/2010; kt.). Pagal CK 4.81 straipsnio 1 dalį nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios nuosavybės teise. Nustatoma naudojimosi tvarka kiekvienu konkrečiu atveju turi būti tokia, kad nekiltų arba kiltų kiek įmanoma mažiau prielaidų konfliktinėms situacijoms atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. G. v. S. G., bylos Nr. 3K-3-85/2006; 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. B. ir kt. v. R. L., bylos Nr. 3K-3-291/2007; 2011 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. K. ir kt. v. A. K., bylos Nr. 3K-3-481/2011; 2012 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. T. v. M. D. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-423/2012; kt.).

51Kadangi nagrinėjamu atveju ieškovė nėra ginčo žemės sklypo bendraturtė, o jos, kaip valstybinės žemės sklypo dalies naudotojos, teisės išvestinės iš žemės sklypo savininko – valstybės, dalyvavusios susitarime dėl žemės naudojimo tvarkos nustatymo, teisių, atsakovų susitarimui ieškovės, kaip teisėtos valstybinės žemės naudotojos, sutikimas nebuvo reikalingas. Kita vertus, valstybė, dalyvaudama susitarime dėl žemės naudojimo tvarkos nustatymo su kitais žemės bendraturčiais, negalėjo nepaisyti butų ir kitų statinių savininkų teisių, kurios kilo iš įstatymo – teisės į teritorijų planavimo dokumentuose nustatyto dydžio žemės sklypo, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį, nuomą arba teisės įsigyti tokią žemę nuosavybėn be aukciono (Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktas, 10 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Šių teisių įgyvendinimas pagal nurodytą teisinį reglamentavimą neatskiriamas nuo poreikio statiniui eksploatuoti vertinimo, o tai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti tokio susitarimo tarp žemės bendraturčių dėl žemės naudojimo tvarkos nustatymo sudarymą, kuris nepažeistų įstatymu ginamų statinių (butų) savininkų teisių.

52Atsižvelgdama į tai, kas pirmiau nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, žemės bendraturčiams susitariant dėl naudojimosi ja tvarkos, valstybė turi pareigą apsaugoti ieškovės, kaip teisėtos žemės naudotojos, kuriai ši jos teisė kyla iš nuosavybės teisės į butą ir statinius, teises ir teisėtus interesus Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkte, 10 straipsnio 5 dalies 1 punkte įtvirtinto teisinio reglamentavimo taikymo aspektu. Toks teisės aiškinimas grindžiamas sisteminiu teisės aiškinimo metodu. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją (Konstitucinio Teismo 1993 m. gruodžio 13 d., 1996 m. balandžio 18 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimai). Nuosavybės teisės civilinis teisinis turinys, taip pat šios teisės įgyvendinimo principai įtvirtinti CK normose. Nuosavybės teisė yra suprantama kaip teisė savo (savininko) nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Taigi nuosavybė, būdama viena iš prigimtinių asmens teisių, jos savininkui, be teisių (valdyti, naudoti, disponuoti), sukelia ir tam tikrų pareigų. Visų pirma savininkas savo teises gali įgyvendinti tik tokiu būdu, kad nepažeistų galiojančių įstatymų reikalavimų. Be to, savininko nuosavybės teisių įgyvendinimas yra neatskiriamas nuo pareigos nepažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Nuosavybės teisė gali būti ribojama, tačiau tik laikantis tam tikrų sąlygų. Visų pirma nuosavybės teisės apribojimas galimas, jeigu tam yra įstatyme nustatytas pagrindas, t. y. tik remiantis įstatymu. Nuosavybės teisės apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises, teisėtus interesus bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir konstituciškai svarbius tikslus. Nuosavybės teisės apribojimai turi nepažeisti proporcingumo principo – įstatymuose nustatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus. Be to, taikomi apribojimai negali paneigti nuosavybės teisės esmės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. K. M. v. AB „Lietuvos dujos“, bylos Nr. 3K-3-104/2008; 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. T. v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-580/2012; 2013 m. birželio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. P. v. UAB „Bitė Lietuva“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-374/2013; kt.). CK 4.93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublika visiems savininkams garantuoja vienodą teisių apsaugą. Visa tai suponuoja poreikį, sprendžiant nagrinėjamą ginčą dėl atsakovų teisės susitarti dėl žemės sklypo naudojimo tvarkos, civilinės teisės normas dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo aiškinti bei taikyti taip, kad nebūtų pažeidžiama ieškovės konstitucinė teisė į nuosavybę, tačiau atsižvelgiant ir į tai, jog nuosavybės neliečiamumo principas, kuris yra ir civilinių teisinių santykių teisinio reglamentavimo principas, kaip ir kiti tiek konstituciniai, tiek civilinės teisės principai, nėra absoliutus ir ginant vieno asmens nuosavybės teisę taikytinas taip, kad nebūtų pažeidžiama kitų asmenų nuosavybės teisė. Be to, nuosavybės neliečiamumo principas turi būti taikomas derinant jį su kitais civilinės teisės principais, tokiais kaip civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, neleistinumo piktnaudžiauti teise, visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos (CK 1.2 straipsnis, taip pat žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje T. C. v. A. S., bylos Nr. 3K-3-272/2007; kt.).

53Taigi ir nagrinėjamu atveju turi būti siekiama ieškovės ir atsakovų teisių bei teisėtų interesų pusiausvyros. Dėl to valstybė, žinodama, kad ant bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo yra ir ieškovei nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas, sudarydama susitarimą dėl ginčo žemės sklypo naudojimosi tvarkos, privalėjo užtikrinti tokio žemės bendraturčių susitarimo dėl žemės naudojimo tvarkos nustatymo sudarymą, kuris nepažeistų įstatymu ginamų statinių savininko teisių. Vertindama byloje nustatytas teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad valstybė, įgyvendindama bendrosios dalinės nuosavybės teisę į žemę ginčijamu būdu, ieškovės teisių, kylančių iš įstatymo, apsaugos neužtikrino (T 1, b. l. 31–35; T. 3, b. l. 129, 130), todėl Lietuvos Respublikos, L. K., J. R. ir V. R. 2009 m. spalio 5 d. susitarimas dėl žemės sklypo, esančio ( - ), naudojimo, valdymo ir disponavimo tvarkos teisėjų kolegijos nurodytais argumentais pripažintinas niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).

54Kasacinis teismas nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų ir neturinčių įtakos procesinei bylos baigčiai.

55Teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria ginčijamas susitarimas pripažintas niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, iš esmės paliktina nepakeista, tačiau kitais, šioje nutartyje nurodytais motyvais (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

56Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje

57Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). Kasacinio skundo netenkinant, kasatorių (atsakovų) turėtos bylinėjimosi išlaidos jiems neatlygintinos. Ieškovės ir trečiojo asmens turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovų.

58Ieškovė prašo priteisti iš atsakovų 2550 Lt, o trečiasis asmuo – 847 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų parengiant ir surašant atsiliepimus į kasacinį skundą. Kartu su prašymu atlyginti bylinėjimosi išlaidas ieškovė ir trečiasis asmuo pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už advokato teisines paslaugas parengiant atsiliepimus į kasacinį skundą sumokėjo atitinkamai 2550 ir 847 Lt. Ieškovės patirta bylinėjimosi išlaidų suma viršija, o trečiojo asmens – neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7, 8.14 punktuose nustatyto Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dviejų dydžių sumos už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą, todėl ieškovei iš atsakovų lygiomis dalimis priteistinos pastarosios patirtos atstovavimo išlaidos mažintinos iki 2000 Lt, t. y. iš kiekvieno atsakovo ieškovei priteistina po 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų, o trečiajam asmeniui priteistinos visos jo turėtos atsiliepimo į kasacinį skundą paruošimo išlaidos, t. y. iš kiekvieno atsakovo trečiajam asmeniui priteistina po 423,50 Lt.

59Kasacinis teismas turėjo 160,97 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. pažyma). Teisėjų kolegijai netenkinus kasacinio skundo šios išlaidos lygiomis dalimis, t. y. po 80,49 Lt priteistinos iš kasacinį skundą pateikusių atsakovų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93, 96 straipsniai).

60Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

61Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

62Priteisti iš atsakovų L. K. (asmens kodas ( - ) ir V. R. (asmens kodas ( - ) ieškovei Č. S. (asmens kodas 440010300398) po 1000 (vieną tūkstantį) Lt, o trečiajam asmeniui B. E. B. (asmens kodas ( - ) po 423,50 Lt (keturis šimtus dvidešimt tris litus 50 ct) atstovavimo išlaidų atlyginimo.

63Priteisti iš atsakovų L. K. (asmens kodas ( - ) ir V. R. (asmens kodas ( - ) valstybei po 80,49 Lt (aštuoniasdešimt litų 49 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

64Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

65Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių... 6. Ieškovė Č. S. pareikštu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu 2009... 7. Ieškovė nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso butas, esantis adresu: (... 8. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė... 9. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 10 d. sprendimu ieškinį... 10. Teismas nurodė, kad savininkas gali nuosavybės teisę ar konkrečias... 11. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendė, kad ieškovė... 12. Pasisakydamas dėl įsiteisėjusio Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012... 13. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčijamu susitarimu atsakovai ne... 14. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m.... 15. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl dalinės nuosavybės teise... 16. Teismas, įvertinęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus... 17. Teismas, įvertinęs Naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo nuolatinės... 18. Įvertinęs atsakovų ieškovei siųsto pranešimo turinį, teismas padarė... 19. Kadangi Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas priimdamas sprendimą... 20. Teismas konstatavo, kad ginčijamas susitarimas pripažintinas negaliojančiu... 21. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai... 22. Kasaciniu skundu atsakovai L. K. ir V. R. prašo panaikinti pirmosios ir... 23. 1. Visos galimos ir įmanomos daiktinės teisės įtvirtintos CK ketvirtojoje... 24. 2. Teismai nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių... 25. 3. Teismai netinkamai aiškino Žemės reformos įstatymo (2009 m. liepos 7 d.... 26. Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalis labai aiškiai nusako, kokiais... 27. Taisyklių 2.2 punkte nustatyta, kad asmenys pagal šias Taisykles gali... 28. Taigi ieškovė negali būti laikoma ginčo žemės sklypo naudotoja nei... 29. 4. Teismai, nustatydami tariamą ieškovės teisių pažeidimą, netinkamai... 30. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas dvi Vilniaus apskrities... 31. Teismas netinkamai įvertino atsakovų suinteresuotiems asmenims siųstus... 32. 5. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino įsiteisėjusiu Vilniaus... 33. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė Č. S. prašo apeliacinės... 34. 1. Atsakovai, akcentuodami CK 4.75 ir 4.81 straipsnių nuostatas,... 35. 2. Teismai, spręsdami dėl ieškovės teisių pažeidimo, tinkamai taikė... 36. 3. Įsiteisėjęs Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. birželio 28... 37. Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo B. E. B. prašo apeliacinės... 38. 1. Apeliacinės instancijos teismas pripažino ieškovę turėjus žemės... 39. Kasacinio skundo argumentas dėl baigtinio daiktinių teisių sąrašo... 40. 2. Teismai tinkamai, nepažeisdami įrodinėjimą reglamentuojančių teisės... 41. 3. Atsakovai kasaciniame skunde plečiamai aiškina ir interpretuoja Vilniaus... 42. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į kasacinį skundą nepateikė.... 43. Teisėjų kolegija... 44. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 45. Dėl bendraturčių teisės susitarti dėl bendrosios dalinės nuosavybės... 46. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl to, ar atsakovams, kaip žemės sklypo... 47. Byloje nustatyta, o kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės... 48. Teismai, spręsdami kilusį ginčą, padarė išvadą, kad valstybė – ginčo... 49. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų padarytų išvadų vertinimo... 50. Dėl kasatorių argumentų, kad teismai, nustatydami atsakovų pareigą derinti... 51. Kadangi nagrinėjamu atveju ieškovė nėra ginčo žemės sklypo bendraturtė,... 52. Atsižvelgdama į tai, kas pirmiau nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja,... 53. Taigi ir nagrinėjamu atveju turi būti siekiama ieškovės ir atsakovų... 54. Kasacinis teismas nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kaip... 55. Teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiama apeliacinės instancijos teismo... 56. Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje... 57. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos... 58. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovų 2550 Lt, o trečiasis asmuo – 847 Lt... 59. Kasacinis teismas turėjo 160,97 Lt išlaidų, susijusių su procesinių... 60. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 61. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m.... 62. Priteisti iš atsakovų L. K. (asmens kodas ( - ) ir V. R. (asmens kodas ( - )... 63. Priteisti iš atsakovų L. K. (asmens kodas ( - ) ir V. R. (asmens kodas ( - )... 64. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos,... 65. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...