Byla 3K-7-158/2007

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės, Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Sigito Gurevičiaus, Česlovo Jokūbausko, Egidijaus Laužiko ir Prano Žeimio,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo bendrovės Svenska Petroleum Exploration AB ir ieškovo AB „Geonafta“ kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. lapkričio 4 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Geonafta“ ieškinį atsakovams bendrovei Svenska Petroleum Exploration AB, UAB „Genčių nafta“, dalyvaujant trečiajam asmeniui Lietuvos Respublikos Vyriausybei, dėl UAB „Genčių nafta“ steigimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Ieškovas AB „Geonafta“ ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia visą 1993 m. balandžio 28 d. UAB „Genčių nafta“ steigimo sutartį (toliau – sutartis), nes jos nuostatos neatitinka įstatymų reikalavimų, sutartis nepatvirtinta notaro, ji prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms ir viešajai tvarkai. Ieškovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – Vyriausybė) nėra UAB „Genčių nafta“ steigėja ir ginčijamos sutarties šalis, o tik jos signatarė. UAB „Genčių nafta“ steigėjos ir ginčijamos sutarties šalys buvo Valstybinė Gargždų naftos geologijos įmonė (toliau - NGĮ) ir Svenska Petroleum Exploration AB (toliau – bendrovė „Svenska“). Pagal galiojančius teisės aktus Vyriausybė negalėjo būti uždarosios akcinės bendrovės steigėja. Ieškovas nurodė, kad viešajai tvarkai prieštarauja sutarties 21 straipsnio 4 dalies nuostata, pagal kurią NGĮ savo ir Vyriausybės vardu atleidžia steigiamą bendrą UAB „Genčių nafta“ ir bendrovę „Svenska“ nuo bet kokios atsakomybės už dabar esančią ar praeityje aplinkai padarytą žalą, kurią šios galėtų padaryti sudarant sutartį ar pradedant joje numatytus darbus. Šalys negali susitarti netaikyti civilinės atsakomybės, o Vyriausybė nekompetentinga nuo jos atleisti. Be to, viešajai tvarkai prieštarauja sutarties 34 straipsnio 4 dalies nuostata, pagal kurią Vyriausybė įsipareigojo netaikyti atsakomybės UAB „Genčių nafta“ steigėjoms, jeigu Vyriausybės įsakai, taisyklės ir nurodymai bus priimti dėl nepaprastųjų aplinkybių ir jeigu tokia situacija susidarys siekiant išgelbėti naftą ar išvengti jos praradimo, ar apsaugoti gamtą. Tokie Vyriausybės įsipareigojimai taikyti išimtis dėl atskirų asmenų prieštarauja teisinės valstybės ir kitiems teisės principams. Naikintina ir sutarties 35 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią NGĮ ir Vyriausybė, neturėdama teisinio pagrindo, neatšaukiamai atsisako visų teisių į neliečiamybę. Imperatyviosioms įstatymo normoms ir viešajai tvarkai taip pat prieštarauja sutarties 9 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią ginčas dėl šios sutarties gali būti alternatyviai perduodamas nagrinėti nepriklausomam arbitražiniam teismui. Vyriausybė nėra sutarties šalis, todėl arbitražinio susitarimo išlyga jai yra niekinė ir negalioja. Arbitražinė išlyga turi būti taikoma tik sprendžiant ginčus, kylančius tarp steigėjų dėl steigimo sutarties vykdymo. Arbitražinis teismas negali spręsti klausimų, nepriklausančių jo jurisdikcijai. Ginčai dėl šios sutarties vykdymo tarp bendrovės steigėjų ir Vyriausybės turi būti sprendžiami Lietuvos Respublikos teismuose. Be to, ginčai dėl žemės gelmių naudojimo teismingi Lietuvos Respublikos teismams, todėl turi būti taikomos procesinės teisės normos dėl išimtinio teismingumo, kurio šalys negali pakeisti nei pasirinkdamos kitą ginčų sprendimo instituciją, nei sudarydamos susitarimą dėl sutartinio teismingumo. Ginčai dėl žemės gelmių, kurios yra išimtinė Lietuvos valstybės nuosavybė, susiję su viešąja teise, todėl jie turi būti nagrinėjami Lietuvos Respublikos teismuose (Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 1 dalis). Ieškovo nuomone, šios sutarties nuostatos pripažintinos negaliojančiomis, nes yra niekinės, negalioja nuo sutarties sudarymo momento ir joms negali būti taikoma ieškinio senatis.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

7Klaipėdos apygardos teismas 2005 m. lapkričio 4 d. sprendimu patenkino dalį ieškinio - pripažino negaliojančia sutarties 9 straipsnio 2 dalies nuostatą dėl arbitražinės išlygos visa apimtimi, kiek ši nuostata įpareigoja Vyriausybę, o steigėjus bendrovę „Svenska“ ir NGĮ bei jos teisių perėmėją AB „Geonafta“ - ta apimtimi, kiek tai liečia sutarties nuostatas, susijusias su Lietuvos Respublikos žemės gelmių naudojimu; teismas pripažino negaliojančia sutarties 35 straipsnio 1 dalies nuostatą - „Šia sutartimi NGĮ ir Vyriausybė neatšaukiamai atsisako visų teisių į neliečiamybę“ ta apimtimi, kiek ši nuostata apriboja Vyriausybės teises. Kitą ieškinio dalį ir visą ieškinį UAB „Genčių nafta“ teismas atmetė. Teismas nustatė, kad pagal 1993 m. galiojusio Akcinių bendrovių įstatymo 3 straipsnio 1, 2 dalis, Užsienio investicijų Lietuvos Respublikoje įstatymo 12 straipsnį ir tai, kad sutarties preambulėje nurodyti tik du steigėjai - NGĮ ir bendrovė „Svenska“, o Vyriausybė nedalyvavo formuojant bendros įmonės įstatinį kapitalą, valdant įmonę, pasidalijant pelną ir nuostolius, Vyriausybė nėra UAB „Genčių nafta“ steigėja. Bendros įmonės steigimo sutartis nepatvirtinta notariškai, todėl Vyriausybei pagal niekinį sandorį prievolės negali atsirasti. Sutarties 9 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta arbitražinė išlyga, kurią sudarė steigėjai. Vyriausybė nėra UAB „Genčių nafta“ steigėja, todėl negali būti ir arbitražinės išlygos šalis. Visi sutarties nuostatų netikslumai ir dviprasmiškumai turi būti aiškinami juos pasiūliusios šalies bendrovės „Svenska“ nenaudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Nustatyta, kad, be uždarosios akcinės bendrovės sutarties ir akcininkų sutarties elementų, ši sutartis apėmė ir naftos paieškos, žvalgymo ir gamybos klausimus, kuriuos, ją pasirašant, reglamentavo 1976 m. Žemės gelmių kodeksas ir Vyriausybės 1992 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. 169 patvirtintos Laikinosios naftos paieškų, žvalgymo ir gavybos Lietuvos Respublikoje taisyklės. Konstitucijos 47 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso žemės gelmės. Pagal sutarties sudarymo metu galiojusius teisės aktus (CPK 1, 28, 257 straipsniai, 1995 m. Žemės gelmių įstatymo 29 straipsnis, 1996 m. Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnis), sutarties 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata Vyriausybei negalioja visa apimtimi, nes ji nėra arbitražinės išlygos šalis, taip pat negalioja ir steigėjams bendrovei „Svenska“ ir AB „Geonafta“ ta apimtimi, kiek tai liečia sutarties nuostatas, susijusias su Lietuvos Respublikos žemės gelmių naudojimu (CK 1.81 straipsnio 1 dalis). Sutarties 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas pareiškimas dėl neliečiamybės atsisakymo turi būti aiškinamas pagal tarptautinėje praktikoje įtvirtintas nuostatas, kad valstybės imunitetu gali naudotis ir valstybinės įmonės. Sutarties pasirašymo metu vienas iš steigėjų buvo valstybinė įmonė, kuriai pagal Valstybinių įmonių įstatymą steigiant kitą įmonę buvo reikalingas steigėjo sutikimas. Vyriausybė, nutarimu pritardama bendros įmonės steigimui, neatsisakė Lietuvos Respublikos imuniteto, nes sutartyje griežtai apsiribojo administraciniais įsipareigojimais ir funkcijomis. Lietuvos Respublikos gamtos ištekliai, įskaitant ir žemės gelmes, buvo ir yra valstybės suvereniteto ir valstybingumo garantas, ekonominio ir politinio nepriklausomumo pagrindas, todėl sutarties 35 straipsnio 1 dalies formuluotė ta apimtimi, kuria Vyriausybė neatšaukiamai atsisako visų teisių į neliečiamybę, prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintai viešajai tvarkai ir yra niekinė (CK 1.81 straipsnio 1 dalis). Ieškovui ir trečiajam asmeniui apie pirmiau nurodytų sutarties nuostatų kitokį traktavimą ir teisių pažeidimą tapo žinoma tik 2000 m. bendrovės „Svenska“ iniciatyva iškėlus bylą arbitražiniame teisme. Dėl to ieškovas nėra praleidęs CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Ginčyti visą sutartį ar atskiras jos dalis ieškovas, kaip steigėjas ir kaip sandorio šalis, praleidęs tiek 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų, tiek galiojančio CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą dešimties metų ieškinio senaties terminą. Kadangi atsakovai prašė taikyti ieškinio senatį, tai teismas atmetė kitą ieškinio dalį (CK 1.126 straipsnis, 1.131 straipsnio 1 dalis). Teismas taip pat nurodė, kad atsakovas UAB „Genčių nafta“ nėra ginčijamos sutarties šalis, todėl ieškinys šiam atsakovui atmestinas.

8Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. kovo 20 d. nutartimi nusprendė pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir jį išdėstyti taip: „Ieškinį patenkinti iš dalies. Atmesti ieškinio dalį dėl visos 1993 m. balandžio 28 d. UAB „Genčių nafta“ steigimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Atmesti ieškinio dalį dėl 1993 m. balandžio 28 d. UAB „Genčių nafta“ steigimo sutarties 34 straipsnio 34.4 pastraipsnio pripažinimo negaliojančiu. Pripažinti negaliojančia 1993 m. balandžio 28 d. UAB „Genčių nafta“ steigimo sutarties 21 straipsnio 21.4 pastraipsnio dalį, kurioje numatyta, kad „... NGĮ, savo ir Vyriausybės vardu, atleidžia bendrą įmonę ir SVENSKA nuo bet kokios atsakomybės už dabar esančią ar praeityje padarytą žalą aplinkai, kurią SVENSKA ar bendra įmonė galėtų užsitraukti sudarydama šią bendros įmonės sutartį ar pradėdama joje numatytus darbus....“, taip pat kurioje numatyta, kad NGĮ ir Vyriausybė apsaugos „Svenska“ ir (ar) bendrą įmonę nuo išlaidų, baudų ir atsakomybės už padarytą bet kokią ekologinę žalą. Pripažinti, kad 1993 m. balandžio 28 d. UAB „Genčių nafta“ steigimo sutarties 9 straipsnio 9.2 pastraipsnyje numatyta ginčų sprendimo arbitražinė išlyga negalioja Vyriausybės atžvilgiu. Pripažinti negaliojančia 1993 m. balandžio 28 d. UAB „Genčių nafta“ steigimo sutarties 9 straipsnio 9.2 pastraipsnyje numatytą ginčų sprendimo arbitražinę išlygą, kiek tai susiję su ginčais tarp steigėjų AB „Geonafta“ ir bendrovės „Svenska“ dėl Lietuvos Respublikos žemės gelmių tyrimo, naudojimo ir apsaugos. Pripažinti negaliojančiu 1993 m. balandžio 28 d. UAB „Genčių nafta“ steigimo sutarties 35 straipsnio 35.1 pastraipsnį ta apimtimi, kiek tai susiję su Vyriausybės atsisakymu visų teisių į neliečiamybę dėl jos sutartinių prievolių viešosios teisės reguliuojamų teisinių santykių srityje. Visiškai atmesti ieškinį atsakovo UAB „Genčių nafta“ atžvilgiu“. Kolegija nustatė, kad ieškovas turi suinteresuotumą ginčyti sutarties, kurią pasirašė, sąlygas, jeigu įsitikino, jog jos prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms ir viešajai tvarkai. Ieškovas pareiškė ieškinį tik savo arba ir savo, ir Vyriausybės interesais (CPK 5 straipsnis, CK 1.78 straipsnio 5 dalis, 6.227 straipsnio 1 dalis). UAB „Genčių nafta“ įtraukimas į bylą atsakovu, esant ieškovo reikalavimui pripažinti juridinio asmens steigimo sutartį negaliojančia, buvo teisėtas (Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. gruodžio 23 d. konsultacija A3-118). Tarptautinis arbitražo teismas 2001 m. gruodžio 21d. tarpiniu sprendimu nesprendė ginčo iš esmės, o tik nagrinėjo atskirą procesinį klausimą - iškelto teisinio ginčo išsprendimo galimybę arbitražiniame teisme. Dėl to bendrovė „Svenska“ negali remtis aplinkybėmis dėl klausimų, kurie buvo išspręsti Tarptautinio arbitražo teismo 2001 m. gruodžio 21 d. preliminariu (tarpiniu) sprendimu (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Šis Tarptautinio arbitražo teismo sprendimas įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikoje nėra pripažintas, todėl ieškovo teisė paduoti ieškinį negalėjo būti apribota CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu (CPK 809 straipsnio 1 dalis, CPK 24 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Olandijos kompanija „Man-Producten Rotterdam B.V.“ v. R. S. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-444/1999). Pagal 1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo (toliau – Konvencija) 2 straipsnio 3 dalį ir Komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnį šaliai suteikiama teisė ginčyti arbitražinio susitarimo galiojimą, o nacionaliniam teismui - teisė ir nustatyta pareiga įvertinti arbitražinio susitarimo galiojimą dėl visų arba dalies ginčų arbitruotinumo. Sutarties 9 straipsnyje įtvirtintas arbitražinis susitarimas spręsti ginčus dėl šios sutarties vykdymo ar interpretavimo, todėl arbitražinis susitarimas neapima ginčų dėl šios sutarties galiojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Geonafta“ v. Vyriausybė, bylos Nr. 3K-7-268/2005). Taip pat kolegija nustatė, kad sandoriai (ar jo dalys), prieštaraujantys imperatyviosioms teisės normoms arba viešajai tvarkai, laikomi niekiniais (1964 m. CK 47 straipsnio 1 dalis, CK 1.78 straipsnio 1 dalis, 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.81 straipsnio 1 dalis, 6.225 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senatis reikalavimams dėl niekinio sandorio pripažinimo negaliojančiu netaikoma, nes tokiais sandoriais padaryti teisės pažeidimai negali įsisenėti. Reikalavimams dėl niekinio sandorio pasekmių ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai toks sandoris pradėtas vykdyti ir asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie niekinio sandorio vykdymą, t. y. apie jo pasekmes (1964 m. CK 86 straipsnis, CK 1.127 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 8.4 punktas). Dėl to kolegija vadovaujasi skirtingais ieškinio senaties termino taikymo ir senaties termino eigos pradžios skaičiavimo eigos kriterijais. Kolegijos teigimu, sutarties notarinės formos nesilaikymas galėjo būti pagrindas svarstyti tik dalies sutarties nuostatų, skirtų tik steigimo klausimams aptarti, galiojimo klausimą. Be to, UAB „Genčių nafta“ buvo steigiama Užsienio investicijų Lietuvos Respublikoje įstatymo normų, kurios laikytinos specialiosiomis normomis Akcinių bendrovių įstatymo normų atžvilgiu, pagrindu, ir šiose normose nebuvo nustatyta, kad sutartis dėl įmonės, kurios įstatinio kapitalo dalis priklauso užsienio investitoriui, steigimo turi būti sudaryta notariškai (Įstatymo 12-14 straipsniai). Pagal Akcinių bendrovių įstatymo reikalavimus steigėjai notariškai patvirtino UAB „Genčių nafta“ įstatus. Be to, steigimo sutartis jos dalyvių veiksmais buvo pradėta vykdyti, yra vykdoma, sukėlė teisinius padarinius dar 1993 m., todėl net ir tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad ši sutartis yra negaliojanti dėl notarinės formos nesilaikymo, reikalavimui dėl visos sutarties pripažinimo negaliojančia taikytinos praleisto ieškinio senaties termino teisinės pasekmės. Kolegija sutiko su teismo išvadomis, kad Vyriausybė nėra atsakovo UAB „Genčių nafta“ steigėja, o tik dalyvė (1990 m. Akcinių bendrovių įstatymo 3 straipsnio 2 dalis, 1990 m. Vyriausybės įstatymo 1 straipsnis). Tačiau konstatavo, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog pagal sutartį Vyriausybės teisės ir pareigos susijusios tik su valstybės valdymo ir administracinių funkcijų vykdymu. Vyriausybė sutartiniuose santykiuose dalyvauja ir kaip civilinių teisinių santykių subjektas. Tačiau susitarimas dėl arbitražinės išlygos pagal sutartį įpareigoja ir saisto tik steigėjus, bet ne Vyriausybę, kuri nėra ir negalėjo būti bendrovės steigėja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Geonafta“ v. UAB „Genčių nafta“, bylos Nr. 3K-3-69/2003). Nuostata, kad sutarties 9 straipsnio 9.2 dalyje nustatyta steigėjų ginčų nagrinėjimo arbitražinė išlyga taikytina ir Vyriausybei, prieštarauja įstatymo imperatyviam draudimui, todėl yra niekinė. Iki 2000 m., kai buvo iškelta byla arbitražiniame teisme (pagal bendrovės „Svenska“ 2000 m. birželio 12 d. prašymą), sutarties 9 straipsnio 9.2 dalis dėl Vyriausybės nebuvo pradėta taikyti (vykdyti), todėl nebuvo sukėlusi teisinių padarinių. Taigi subjektyvi teisė ieškovui reikšti reikalavimą dėl sutarties nuostatos, susijusios su Vyriausybės pripažinimu arbitražinės išlygos šalimi, pripažinimo niekine ir negaliojančia paaiškėjo ne anksčiau kaip 2000 m., prasidėjus arbitražo procesui, todėl šis ieškovo reikalavimas laikytinas pareikštu nepraleidus ieškinio senaties termino (1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalis, 86 straipsnis, CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis, CK 1.125 straipsnio 1 dalis, 1.127 straipsnio 1 dalis). Kolegija taip pat nustatė, kad ginčai dėl Lietuvos Respublikos žemės gelmių naudojimo negalėjo būti perduoti spręsti arbitražiniam teismui, nes pagal Konstitucijos 47 straipsnio 4 dalį žemės gelmės priklauso Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise. Ginčui, susijusiam su žemės naudojimu, taikytinas išimtinis teismingumas, kuris negali būti pakeistas sutartiniu (1964 m. CPK 139 straipsnio 1 dalis, 2002 m. CPK 31 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Geonafta“ v. UAB „Genčių nafta“, bylos Nr. 3K-3-69/2003; Žemės gelmių kodekso 2, 29, 70 straipsniai, Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 1 dalis). Ginčai dėl žemės gelmių naudojimo negali būti laikomi ginčais, kylančiais iš civilinių teisinių santykių, todėl sutarties sudarymo metu susitarimas dėl tokio pobūdžio ginčo perdavimo arbitražiniam teismui buvo neteisėtas (CPK 26 straipsnio 1 dalis, 28 straipsnis, 1964 m. CK 47 straipsnio 1 dalis, CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Kolegija nesutiko su teismo išvadomis dėl Vyriausybės imuniteto atsisakymo ir nurodė, kad santykiuose, kuriuos reglamentuoja privatinė teisė, valstybė negali remtis imunitetu (1972 m. Europos konvencija dėl valstybės imuniteto, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimas Nr. 28; Teismų praktika 14, p. 393). Tačiau teismo išvada, kad sutarties 35 straipsnio 35.1 dalyje numatytas Vyriausybės neatšaukiamas atsisakymas neliečiamybės viešosios teisės normų reguliuojamų teisinių santykių srityje prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms ir Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, yra pagrįsta ir ieškinio senaties terminas šiuo klausimu nepraleistas. Pripažintina niekine ir negaliojančia sutarties 21 straipsnio 21.4 dalis, kad UAB „Genčių nafta“ ir bendrovė „Svenska“ yra atleidžiamos nuo bet kokios atsakomybės už žalą aplinkai arba ekologinę žalą, nes prieštarauja imperatyviosioms Konstitucijos ir Aplinkos apsaugos įstatymo nuostatoms, t. y. įstatymu draudžiama šalims susitarti netaikyti civilinės atsakomybės už nuostolius, padarytus dėl tyčios ar didelio neatsargumo, ar apriboti nuostolių atlyginimo dydį (1964 m. CK 47 straipsnio 1 dalis, CK 1.78 straipsnio 1, 3, 5 dalys, 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.95 straipsnio 1 dalis). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad niekinė sutarties 21 straipsnio 21.4 dalis būtų pradėta vykdyti ir būtų sukėlusi teisinių padarinių, todėl ieškinio senaties terminas laikytinas neprasidėjusiu. Sutarties 34 straipsnio 34.4 dalies nuostatos neprieštarauja įstatymui, todėl nėra pagrindo jas pripažinti negaliojančiomis (CK 6.253 straipsnio 1, 3, 9 dalys).

9III. Kasacinių skundų, atsiliepimų į kasacinius skundus, pareiškimo dėl prisidėjimo

10prie kasacinio skundo ir atsisakymo nuo kasacinio skundo argumentai

11Kasaciniu skundu atsakovas bendrovė „Svenska“ prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškininio reikalavimus, kuriuos tenkino bylą nagrinėję teismai. Nurodomi šie kasacinio skundo motyvai:

121. Dėl ieškovo teisės kreiptis į nacionalinį teismą. Šalys arbitražine išlyga atsisakė savo teisės kreiptis į nacionalinį teismą (CPK 28 straipsnis, 137 straipsnio 2 dalies 4, 6 punktai, 150 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 243 straipsnio 6 punktas, 296 straipsnio 1 dalies 9 punktas, Komercinio arbitražo įstatymo 6, 10, 19 straipsniai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB Klaipėdos autobusų parko darbuotojų profesinės sąjunga v. UAB Klaipėdos autobusų parkas, bylos Nr. 3K-3-885/1999, ir kt.). CPK 24 straipsnyje įtvirtintas bylų nagrinėjimo teisme prioriteto principas negali paneigti CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtintos teismo pareigos atsisakyti priimti ieškinį, kai šalys yra sudariusios susitarimą perduoti ginčą spręsti arbitražui ir jei atsakovas prieštarauja ginčo nagrinėjimui teisme, reikalaudamas laikytis arbitražinio susitarimo, ir atsakovo teisės tikėtis, kad arbitražinio susitarimo bus laikomasi (CPK 359 straipsnio 4 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. L. v. UAB „Kaišiadorių žalvarnis“, bylos Nr. 3K-3-974/2003, ir kt.). Kolegija nepasisakė dėl Vyriausybės 1992 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. 169 patvirtintų Laikinosios naftos paieškų, žvalgymo ir gavybos Lietuvos Respublikoje taisyklių 61 straipsnio nuostatos, kad ginčai, kylantys vykdant naftos darbus, sprendžiami pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, išskyrus tuos atvejus, kai sutartyje numatyta kreiptis į kitos šalies arbitražą, taikymo (CPK 331 straipsnio 4 dalis). Tarptautinis arbitražo teismas 2001 m. gruodžio 21 d. tarpiniu sprendimu konstatavo, kad Vyriausybė yra sutarties šalis, kuri aiškiai išreiškė atsisakymą nuo imuniteto (sutarties 35 straipsnio 1 dalis), ir kartu pripažino, kad ginčai, kylantys iš sutarties, turi būti sprendžiami sutartimi nustatytoje arbitražo institucijoje (sutarties 9 straipsnio 2 dalis). Teismai nustatė, kad arbitražinis susitarimas ieškovui yra galiojantis, todėl teismai, pagal Konvencijos 2 straipsnio 3 dalį, Komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnį, CPK 23 straipsnį, 137 straipsnio 2 dalies 6 punktą privalėjo ieškinio dalį perduoti nagrinėti tarptautinio arbitražo teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Jungtinių Amerikos Valstijų ribotos atsakomybės bendrovė „Main Bridge, L.L.C.“ v. UAB „Lakvita“, bylos Nr. 3K-3-681/2002, ir kt.). Kilus abejonių dėl arbitražinio susitarimo egzistavimo, pirmenybė turi būti taikoma arbitražiniam susitarimui. Šiuo atveju arbitražinis teismas turėjo spręsti savo jurisdikcijos klausimą, todėl nėra pagrindo teigti, kad sutarties 9 straipsnyje nustatytas arbitražinis susitarimas neapima ginčų, kylančių dėl sutarties galiojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. individuali įmonė v. K. C. firma „Schwarz“, bylos Nr. 3K-3-612/2004).

132. Dėl arbitražinės išlygos taikymo Vyriausybei. Teismai turėjo taikyti CK 6.193 straipsnio nuostatas ir nustatyti tikrąją šalių valią sudarant sutartį, kuria buvo siekiama perduoti visų ginčų sprendimą nagrinėti arbitražiniam teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas v. UAB „Vaidluvė“, bylos Nr. 3K-3-406/2000; UNIDROIT „Tarptautinių prekybos sutarčių principų“ 4.1 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad bendrovė „Svenska“ yra užsienio investuotoja, kurios investicijoms yra garantuota teisinė apsauga, būtent Vyriausybė turėjo aiškiai apibrėžti savo prisiimamų įsipareigojimų esmę. Atsakovo nuomone, arbitražinė išlyga saisto ne tik steigėjus, bet visas sutartį pasirašiusias šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Geonafta“ v. UAB „Genčių nafta“, bylos Nr. 3K-3-69/2003, ir kt.). Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad Vyriausybė ar jos įgaliota valstybės institucija bendra tvarka gali sudaryti arbitražinį susitarimą dėl ginčų, susijusių su Vyriausybės ar jos įgaliotos valstybės institucijos sudarytomis komercinėmis ir ūkinėmis sutartimis. Sutartyje įtvirtintas arbitražinis susitarimas atitiko Vyriausybės 1992 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. 169 patvirtintų Laikinosios naftos paieškų, žvalgymo ir gavybos Lietuvos Respublikoje taisyklių 61 punkto nuostatą. Be to, Užsienio investicijų Lietuvos Respublikoje įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta teisė ginti savo teises užsienio šalių ar tarptautiniuose ginčų nagrinėjimo organuose.

143. Dėl arbitražinės išlygos, kiek ji susijusi su ginčų tarp steigėjų dėl žemės gelmių naudojimo. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. M. v. J. A. , bylos Nr. 3K-7-989/2000, ir valstybė, ir savivaldybės yra tam tikro turto savininkai (Konstitucijos 47 straipsnis), sudaro įvairius sandorius (CK 96, 99 straipsniai, Žemės įstatymo 3 straipsnis). Pasirašydama sutartį valstybė veikė būtent kaip komercinių santykių subjektas. Kolegija klaidingai sutapatino ginčus, kylančius iš sutarties dėl žemės gelmių naudojimo (jie yra privatinės teisės dalykas), su ginčais dėl žemės gelmių naudojimo (jie yra viešosios teisės dalykas). Šią išvadą patvirtina ir vėliau priimtas Koncesijos įstatymas. Pagal sutarties sudarymo metu galiojusius teisės aktus, ginčai, kylantys iš sutarties dėl Lietuvos žemės gelmių naudojimo, kurie sietini tiek su viešąja, tiek su privatine teise (nes, visų pirma, sutarties nevykdymas yra prievolinės teisės dalykas) galėjo būti perduoti spręsti komerciniam arbitražui (Konstitucijos 47 straipsnio 4 dalis, Užsienio investicijų Lietuvos Respublikoje įstatymas, Vyriausybės 1992 m. kovo 16 d. nutarimas Nr. 169). Koncesijų įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad pagal koncesijos sutartis koncesininkams gali būti perduotas valdyti ir (ar) naudoti valstybės ar savivaldybės turtas, įskaitant turtą, kuris pagal Konstituciją išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei, taigi ir žemės gelmės. Be to, suteikiančioji institucija ir koncesininkas turi teisę susitarti dėl ginčų, kylančių iš koncesijos sutarties ar susijusių su ja, sprendimo tvarkos, įskaitant ginčų sprendimą tarptautinio ar nacionalinio komercinio arbitražo tvarka (1996 m. birželio 24 d. Koncesijų įstatymo 18 straipsnio 2 dalis, 2003 m. birželio 24 d. Koncesijų įstatymo 25 straipsnio 1 dalis). Aplinkybė, kad šis įstatymas sutarties sudarymo dieną nebuvo priimtas, nereiškia, kad jei toks arbitražinis susitarimas dėl ginčų, kylančių iš sutarties dėl žemės gelmių naudojimo, būtų sudarytas dabar, jis prieštarautų Žemės gelmių įstatymui, Komercinio arbitražo įstatymui ir Konstitucijai. Taigi kolegijos išvada, kad Lietuvos Respublikos įstatymuose neįtvirtinta galimybės perduoti ginčus, kylančius iš civilinės sutarties dėl žemės gelmių naudojimo tarptautiniam arbitražui, yra neteisinga.

154. Dėl sutarties 21.4 dalies galiojimo. Šioje sutarties nuostatoje yra nustatyta, kad UAB „Genčių nafta“ ir atsakovas atleidžiami nuo civilinės atsakomybės už dabar esančią ir praeityje padarytą žalą aplinkai. Ši nuostata yra privatinės teisės reguliavimo dalykas, ir ja nepaneigiamas Konstitucijos 54 straipsnyje ir Aplinkos apsaugos įstatyme įtvirtintas reguliavimas, nes ja UAB „Genčių nafta“ ir bendrovė „Svenska“ neatleidžiamos nuo civilinės atsakomybės už būsimą žalą aplinkai. Sutarties sudarymo metu galioję įstatymai nedraudė šalims susitarti netaikyti civilinės atsakomybės už nuostolius, padarytus dėl tyčios ar didelio neatsargumo, ar apriboti jų dydį.

165. Dėl ieškinio senaties taikymo (CK 83, 86, 90 straipsniai). Ieškovas nėra nurodęs, kokias aplinkybes jis sužinojo 2000 m. iškėlus bylą arbitražiniame teisme. Tai nustatė kolegija, viršydama apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad tuo metu ieškovas neginčijo arbitražinės išlygos. Šiuo atveju yra svarbu, kada ieškovas turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 8.4 punktas). Ieškinio senatis taikytina reikalavimams dėl niekinio sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes tokiais sandoriais padaryti teisės pažeidimai objektyviai gali įsisenėti tais atvejais, kai toks sandoris pradėtas vykdyti, ir asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie niekinio sandorio vykdymą, t. y. apie jo pasekmes (1964 m. CK 86 straipsnis, CK 1.127 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 8.4 punktas). Apie sutarties 9 straipsnio 9.2 dalies ir 35 straipsnio 35.1 dalies nuostatų turinį ieškovas ir Vyriausybė sužinojo 1993 m., kai pasirašė sutartį ir pradėjo ją vykdyti, todėl ieškovas negali nuginčyti savo teisių ir pareigų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje H. N. v. AB Lietuvos žemės ūkio bankas, bylos Nr. 3K-3-383/2004, ir kt.). Kadangi sutartis buvo vykdoma, tai ieškinio senatis turi būti vienodai taikoma visoms sutarties nuostatoms.

176. Dėl ieškovo materialinio teisinio suinteresuotumo kreiptis į teismą su ieškiniu (CPK 4 straipsnis, 5 straipsnio 1, 3 dalys, 6 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. VĮ Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro Kauno filialas, bylos Nr. 3K-3-552/2000, ir kt.). Pagal byloje esančius duomenis, ieškovas teisme gina ne savo, o Vyriausybės teises. Teismų sprendimai sukelia teisines pasekmes tik Vyriausybei. Aplinkybė, kad ieškovas pasirašė sutartį, nesuteikia jam teisės ginčyti visų ar kai kurių sutarties nuostatų tais atvejais, kai šių nuostatų taikymas nėra susijęs su jo tariamai pažeistų teisių gynyba (CK 6.227 straipsnio 1 dalis).

187. Dėl UAB „Genčių nafta“ įtraukimo į bylą atsakovu. Ieškovas reikalavimų UAB „Genčių nafta“ nepareiškė, todėl neturėjo teisės jos įtraukti į bylą atsakovu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Mularda“ v. UAB „Kauno Platanas“, bylos Nr. 3K-3-243/2006). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. gruodžio 23 d. konsultacijoje Nr. A3-118 nurodyta, kad „[...] reiškiant ieškinį dėl juridinio asmens pripažinimo neteisėtai įsteigtu, atsakovais turi būti pats juridinis asmuo, taip pat jo steigėjai [...]“. Tačiau tokio pobūdžio teisinio reikalavimo ieškovas byloje nereiškė (CPK 111, 135, 138 straipsniai). Dėl to buvo netinkamai nustatytas šios bylos teismingumas (CPK 33 straipsnis, 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 782 straipsnis). Kadangi CPK 33 straipsnyje nustatytas bendras civilinių bylų teismingumas pagal atsakovo buveinę, o, esant keliems atsakovams, ieškovui nustatoma teisė pasirinkti, pagal kurio atsakovo buveinę bus nagrinėjamas ieškinys, manytina, kad ieškovas sąmoningai įtraukė UAB „Genčių nafta“ į bylą tam, kad procesas vyktų Lietuvos Respublikos teisme.

198. Dėl draudimo apeliacinės instancijos teismui priimti blogesnį sprendimą (CPK 313 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas nusprendė sutarties 9 straipsnio 9.2 dalyje įtvirtintą ginčų sprendimo arbitražinę išlygą pripažinti negaliojančia ta apimtimi, kiek ji liečia sutarties nuostatas, susijusias su Lietuvos Respublikos žemės gelmių naudojimu, tačiau klausimų, susijusių su žemės gelmių tyrimu ir apsauga, pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir dėl jų savo sprendime nepasisakė. Dėl to kolegija, priimdama skundžiamą nutartį, viršijo apeliacijos ribas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

209. Dėl ieškinio reikalavimų sprendimo. Kolegija, pripažindama negaliojančia tam tikra apimtimi sutarties 9 straipsnio 9.2 dalyje nustatytą ginčų sprendimo arbitražinę išlygą, pasisakė ne dėl ieškovo reikalavimo pripažinti arbitražinę išlygą negaliojančia, o dėl ginčų, kylančių iš sutarties dėl žemės gelmių naudojimo, nearbitruotinumo ir arbitražinės išlygos netaikymo Vyriausybei. Teismas neturi teisės vertinti vieno ar kito ginčo, kylančio iš sutarties arbitruotinumo, nes tokia teisė yra suteikta arbitražiniam teismui. Be to, kolegija, spręsdama dėl sutarties 35 straipsnio 35.1 dalyje nurodyto Vyriausybės imuniteto atsisakymo ir pripažindama ją negaliojančia tam tikra apimtimi, taip pat pasisakė ne dėl ieškovo reikalavimų.

21Kasaciniu skundu ieškovas AB „Geonafta“ prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria atmestas ieškovo reikalavimas dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:

221. Užsienio investicijų Lietuvos Respublikoje įstatymo 7 straipsnio l dalis turėtų būti aiškinama kartu su Akcinių bendrovių įstatymo 3 straipsnio l dalimi, kurioje nustatyta, kad bendrovės steigėjais laikytini fiziniai ar juridiniai asmenys, notarine tvarka sudarę bendrovės steigimo sutartį. Taigi Akcinių bendrovių įstatyme buvo nustatyta privaloma notarinė steigimo sutarties forma, o Užsienio investicijų Lietuvos Respublikoje įstatyme buvo nustatytas tik steigimo sutarties privalomumas (pagal Akcinių bendrovių įstatymą steigimo sutartis buvo neprivaloma), tačiau nebuvo reglamentuota steigimo sutarties forma, todėl šiuo atveju taikytinos Akcinių bendrovių įstatymo nuostatos dėl privalomos notarinės formos. Įstatymu nustatytos privalomos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį (1964 m. CK 58 straipsnis).

232. Aplinkybė, kad sutartis buvo sudaryta nesilaikant įstatymų nustatytos privalomos notarinės formos, lemia, kad šis sandoris prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, todėl yra niekinis. Kadangi ieškinio senatis reikalavimams dėl niekinio sandorio pripažinimo negaliojančiu negali būti taikoma, nes tokiais sandoriais padaryti teisės pažeidimai objektyviai negali įsisenėti, tai kolegijos išvada, kad reikalavimui dėl visos sutarties pripažinimo yra taikytina ieškinio senatis, padaryta netinkamai aiškinant materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį. Teismas, nustatęs, kad sandoris yra niekinis, ex officio turi taikyti niekinio sandorio pasekmes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Vengrobalt-K“ v. UAB ,,Ramunė“, bylos Nr. 3K-3-983/2002). Ieškinio senaties termino praleidimas negali turėti įtakos sandorio teisėtumo įvertinimui (CK 1.78 straipsnio 5 dalis).

242006 m. spalio 23 d. ieškovas AB „Geonafta“ pateikė atsisakymą nuo kasacinio skundo.

25Trečiasis asmuo Vyriausybė atsiliepimu į atsakovo bendrovės „Svenska“ ir ieškovo AB „Geonafta“ kasacinius skundus prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti. Jis iš esmės sutinka su ieškovo kasaciniame skunde nurodytais argumentais. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma, kad kolegija nepažeidė CPK 313 straipsnio nuostatų, nes byloje buvo pateikti abiejų šalių apeliaciniai skundai. Be to, apeliacinio skundo ribų viršijimu negali būti pripažįstami atvejai, kai kolegija remiasi faktais ir įrodymais, kurie nebuvo minimi apeliaciniame skunde, tačiau kuriuos nurodė kita šalis, atsikirsdama į apeliacinio skundo argumentus. Analizuojant CK 1.78 straipsnio 1, 5 dalių, 6.227 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, būtų klaidinga teigti, kad įstatyme neįtvirtinta privataus asmens, o ypač - ginčijamos sutarties šalies (bylos nagrinėjimo atveju - AB „Geonafta“) teisės ir pareigos siekti, kad civilinėje apyvartoje nebūtų neteisėtų sandorių. Niekinis sandoris pažeidžia ne tik privatų, bet ir viešąjį interesą bei prieštarauja CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams. Atsižvelgiant į tai, kad sutarties pripažinimas negaliojančia gali tiesiogiai paveikti UAB „Genčių nafta“ teises ir pareigas, bendrovė laikytina tinkamu atsakovu šioje byloje. Tačiau net ir neįtraukus UAB „Genčių nafta“ į bylą atsakovu, šis ginčas turėtų būti nagrinėjamas Lietuvos Respublikos teismuose, nes atsakovui bendrovei „Svenska“ priklauso Lietuvos Respublikoje įsteigto ir savo veiklą vykdančio juridinio asmens dalys, tiksliau - UAB „Genčių nafta“ akcijos (CPK 787 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pagal CPK 182 straipsnio 5 punktą ir 187 straipsnio 1 dalį visi atsakovo argumentai dėl netinkamo CPK 137 straipsnio 2 dalies taikymo yra nereikšmingi, nes bendrovė „Svenska“ pripažino faktą, kad teismai nepažeidė procesinės teisės normų, reglamentuojančių ieškinio priėmimo teismo žinion tvarką ir sąlygas. Be to, teismo procesinę galimybę priimti ieškinį ir išspręsti arbitražinės išlygos galiojimo klausimą nurodyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 25 d. nutartyje (civilinė byla AB „Geonafta“ v. Vyriausybė, bylos Nr. 3K-7-268/2005). Kolegija, nustatydama, kad ginčai dėl Lietuvos Respublikos žemės gelmių tyrimo, naudojimo ir apsaugos priklauso išimtinei teismo kompetencijai, teisingai konstatavo, kad arbitražinė išlyga dėl tokių ginčų yra niekinė ir negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.81 straipsnio 1 dalis). Ginčo arbitruotinumas yra būtina sąlyga, kad arbitražinis susitarimas būtų pripažintas ir vykdomas. Nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios arbitruotinumą, paprastai yra imperatyvaus pobūdžio (Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnis), todėl jeigu šalys susitartų arbitraže nagrinėti ginčus, kuriuos pagal nacionalinės teisės taisykles tiesiogiai draudžiama nagrinėti alternatyvia ginčų sprendimo forma, tai reikštų, kad toks arbitražinis susitarimas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms ir pažeidžia viešąją tvarką. Be to, sutartyje nustatyta arbitražinė išlyga tiesiogiai įtvirtina arbitražinio nagrinėjimo ribas (tai ginčai dėl sutarties vykdymo ar interpretavimo), todėl arbitražinio teismo kompetencijai nepriklauso klausimai dėl sutarties galiojimo. Kolegija tinkamai skaičiavo ieškinio senaties terminą. Be to, kiekviena iš ieškovo ginčytų sutarties sąlygų gali būti vertinama kaip atskiras susitarimas, todėl ieškinio senaties eiga turi būti skaičiuojama nuo to momento, kai konkreti sutarties sąlyga imta netinkamai vykdyti, nes tik nuo šio momento galėjo būti pažeistos ieškovo ir Vyriausybės teisės ir ji bei ieškovas galėjo sužinoti apie teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje JAV ribotos atsakomybės bendrovės „Main Bridge, L.L.C.“ v. UAB „Lakvita“, bylos Nr. 3K-3-681/2002). Akivaizdu, kad arbitražinė išlyga buvo pradėta vykdyti būtent tada, kai tarp sutarties šalių bei Vyriausybės kilo ginčas ir buvo kreiptasi į arbitražinį teismą. Pasirašytos sutarties sąlygų vykdymas negalėjo sukurti AB „Geonafta“ ir Vyriausybei pareigos vykdyti niekines šio sandorio nuostatas (CK 1.78 straipsnio 1, 2 dalys, 1.79 straipsnis). Teismų išvada, kad pagal sutartį arbitražinis susitarimas saisto tik steigėjus, o Vyriausybė nėra UAB „Genčių nafta“ steigėja, pagrįsta (sutarties 3.1, 3.2, 3.3 ir kt.). Vyriausybė visada prieštaravo, kad ji būtų laikoma arbitražinio susitarimo šalimi. Arbitražinė išlyga laikoma savarankiška sutartimi, atskira ir nepriklausoma nuo pagrindinės sutarties galiojimo, todėl arbitražinės išlygos šalys gali nesutapti su sutarties šalimis ir turi būti nustatomos atskirai (Komercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnio 1 dalis, Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo taisyklių 6 straipsnio 4 dalis). Nesant arbitražinio susitarimo, jam esant ydingam ar abejotinam, taip pat teismui nustačius jo negaliojimo faktą, visi ginčai turi būti sprendžiami teismuose pagal civilinio proceso normas (CPK 5 straipsnis, 24 straipsnio 2 dalis). Trečiojo asmens nuomone, aplinkybė, kad šalys sutartyje nustato žemės gelmių naudojimo sąlygas, kurios negali prieštarauti imperatyviosioms teisės normoms, nereiškia, kad šalių sutartis keičia ginčų, susijusių su žemės gelmių naudojimu, teisinę prigimtį, ir nearbitruotini ginčai priskiriami arbitražinio teismo jurisdikcijai. Ginčo atveju negali būti taikomas Koncesijų įstatymas, kuris įsigaliojo vėliau, nei tarp šalių susiklostė teisiniai santykiai. Pagal sutarties 21 straipsnio 21.4 dalies formuluotę šalys susitarė dėl atsakomybės už galimą ekologinę žalą, kuri kiltų pradedant vykdyti sutartyje numatytus darbus, todėl šis susitarimas pažeidžia konstitucinių ir aplinkos apsaugos teisės normų nustatytus imperatyvius draudimus ir pagrįstai laikytas niekiniu.

26Atsakovas UAB „Genčių nafta“ pareiškimu dėl prisidėjimo prie bendrovės „Svenska“ kasacinio skundo prašo atsakovo bendrovės „Svenska“ kasacinį skundą tenkinti, o ieškovo AB „Geonafta“ kasacinį skundą atmesti. Pareiškime dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo nurodoma, kad teismai pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą pripažinti negaliojančia visą sutartį, nes yra praleistas ieškinio senaties terminas. Ieškovas buvo ginčijamos sutarties šalis, todėl žinojo sutarties turinį nuo pat jos sudarymo momento. Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta išimčių dėl niekinių sandorių. Net ir tuo atveju, jeigu ginčijamas sandoris nuo sudarymo momento būtų niekinis, ieškovo pritarimas sandoriui ir sandorio vykdymas sukūrė ieškovui, kaip sandorio šaliai, atitinkamas teises ir pareigas, kurių ieškovas nebegali nuginčyti ar kitaip panaikinti. Kadangi sutartis buvo vykdoma, tai ieškinio senatis turi būti vienodai taikoma visoms sutarties nuostatoms. UAB „Genčių nafta“ steigėjai, vadovaudamiesi Akcinių bendrovių įstatymu, pasirašė ir notarine tvarka patvirtino bendrovės įstatus, o vadovaudamiesi Užsienio investicijų Lietuvos Respublikoje įstatymu sudarė steigimo sutartį, kuriai šiame įstatyme neįtvirtinta privalomos notarinės formos.

27Atsiliepimu į atsakovo bendrovės „Svenska“ kasacinį skundą ieškovas AB „Geonafta“ prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodyta, kad atsakovo argumentas dėl to, jog apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl Vyriausybės 1992 m. kovo 16 d. nutarimo Nr.169 taikymo, nėra esminis, nes teismas nustatė, kad aukštesnės galios teisės aktai - Konstitucija, Žemės gelmių įstatymas, iki jo veikęs Žemės gelmių kodeksas - nustatė išimtinę Lietuvos teismų jurisdikciją ginčams dėl žemės gelmių. Ieškovas yra ginčijamo sandorio šalis (steigėja), todėl turi aiškų teisinį suinteresuotumą ginčyti sutarties, kurią pats pasirašė, sąlygas, jeigu įsitikino, kad tos sąlygos prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms ir viešajai tvarkai. Ginčijant juridinio asmens veikimo pagrindą, toks juridinis asmuo (bylos atveju – UAB „Genčių nafta“) turi būti traukiamas į bylą atsakovu, nes steigimo sutarties panaikinimas lemtų juridinio asmens veiklos nutraukimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Liepojos okeaninio žvejybos laivyno bazė v. UAB ,,Plungės Šaltis“, bylos Nr. 3K-3-769/2000; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. gruodžio 23 d. konsultacija). Aplinkybė, kad ieškovas nepareiškė reikalavimo pripažinti UAB „Genčių nafta“ neteisėtai įsteigta, nepanaikino ieškovo pareigos patraukti UAB „Genčių nafta“ atsakovu į bylą, kartu ir šios bendrovės teisės įstoti į bylą atsakovu ir ginti savo veiklos pagrindą - steigimo sutartį. Dėl to, esant keliems atsakovams byloje, ieškovas turi teisę pasirinkti, pagal kurio atsakovo buveinę bus nagrinėjamas ieškinys (CPK 33 straipsnis). Galutinis arbitražinio teismo 2003 m. spalio 30 d. sprendimas nėra įstatymo nustatyta tvarka pripažintas, o tarpinis arbitražinio teismo sprendimas nepripažįstamas CPK nustatyta tvarka, todėl teismai pagrįstai pripažino ieškovo teisę reikšti ieškinį dėl sutarties ir jos sąlygų pripažinimo negaliojančiomis (CPK 809-812 straipsniai). Pažymėtina, kad arbitražiniame teisme nagrinėtas šalių ginčas dėl sutarties vykdymo - įsteigtos įmonės valdymo, naftos telkinių naudojimo ir kt., t. y. netapatus šiam, todėl ieškovas turėjo teisę kreiptis dėl savo teisėtų interesų gynybos į nacionalinį teismą. Pagal Konvencijos 2 straipsnio 3 dalį, Komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnį šalis turi teisę ginčyti arbitražinio susitarimo galiojimą, o nacionalinis teismas - teisę ir pareigą įvertinti arbitražinio susitarimo galiojimą dėl visų arba dalies ginčų arbitruotinumo. Teismai nustatė arbitražinio susitarimo negaliojimą (dėl Vyriausybės - visiems ginčams, dėl AB „Geonafta“ ir bendrovės „Svenska“ - ginčams dėl žemės gelmių naudojimo), todėl turėjo pagrindą nagrinėti visus ieškinio reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Geonafta“ v. Vyriausybė, bylos Nr. 3K-7-268/2005). Ieškovo nuomone, tai, kad niekinis sandoris - ginčijama sutartis - buvo pradėtas vykdyti, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad jis yra teisėtas. Ieškinio senatis negali riboti teismo pareigos ex officio konstatuoti sandorį ar atskirą jo sąlygą negaliojančiais. Pirminiuose sutarties projektuose Vyriausybė buvo įrašyta kaip arbitražinio susitarimo šalis, tačiau vėliau buvo išbraukta iš arbitražinio susitarimo, todėl atsakovas nepagrįstai teigia, kad žemesnės instancijos teismai neatsižvelgė į tikruosius šalių ketinimus. Pažymėtina, kad tiek visos sutarties projektas, tiek ir atskira sutarties nuostata dėl Vyriausybės, kaip signataro, statuso buvo pasiūlyta bendrovės „Svenska“, todėl kilus abejonių sutarties nuostatos turi būti aiškinamos šios nenaudai (CPK 6.193 straipsnio 4 dalis). Konstitucijoje įtvirtinta išimtinė valstybės teisė valdyti ir disponuoti žemės gelmėse esančiais ištekliais, todėl ginčai, susiję su žemės gelmių naudojimu, yra sietini su viešąja teise, ir tokio ginčo negalima perduoti nagrinėti užsienio teismui (1964 m. CPK 139 straipsnio 1 dalis, 2002 m. CPK 31 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Geonafta“ v. UAB „Genčių nafta“, bylos Nr. 3K-3-69/2003). Koncesijų įstatymo normos ginčo atveju netaikytinos, nes sutarties sudarymo metu šis įstatymas nereglamentavo ginčų dėl žemės gelmių naudojimo nagrinėjimo tvarkos. Kolegijos nutartis negali būti laikoma blogesniu procesiniu sprendimu atsakovui, nes kolegija tik vietoje vieno žodžio „naudojimas“ pavartojo tris - naudojimas, tyrimas, apsauga - lingvistiškai tiksliau suformuluodama rezoliucinę dalį. Be to, CPK 313 straipsnio nuostatų taikymas negali paneigti teismo teisės ir pareigos ex officio konstatuoti sandorį niekiniu.

28Atsiliepimu į ieškovo AB „Geonafta“ kasacinį skundą atsakovas bendrovė „Svenska“ prašo atmesti ieškovo kasacinį skundą, o apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria atmestas ieškovo reikalavimas pripažinti sutartį negaliojančia, palikti nepakeistą. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodyta, kad privalomos notarinės formos nesilaikymas galėjo būti pagrindas svarstyti tik sutarties nuostatas dėl bendrovės steigimo galiojimo. Užsienio investicijų Lietuvos Respublikoje įstatyme nebuvo nustatyta, kad sutartis dėl įmonės, kurios įstatinio kapitalo dalis priklauso užsienio investitoriui, steigimo turi būti sudaryta notariškai (Įstatymo 12-14 straipsniai). Be to, vykdydami Akcinių bendrovių įstatymo reikalavimus, steigėjai pasirašė UAB „Genčių nafta“ įstatus, o savo parašų tikrumą patvirtino notariškai. Akcinių bendrovių įstatyme buvo nustatyta, kad steigimo sutartis gali būti nesudaroma (kartu jai netaikytinas ir notarinės formos reikalavimas) tais atvejais, kai bendrovė steigiama įstatų pagrindu. Taigi UAB „Genčių nafta“ steigimo forma nepažeista. Atsižvelgiant į tai, kad sutarties atitinkamos nuostatos jos dalyvių veiksmais buvo pradėtos įgyvendinti tuoj po jos patvirtinimo 1993 m., jos sukėlė teisinių padarinių, todėl net ir tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad steigimo sutartis yra negaliojanti dėl notarinės formos nesilaikymo, reikalavimui dėl visos sutarties pripažinimo negaliojančia taikytina ieškinio senatis. Be to, ieškinio senatis reikalavimams dėl niekinio sandorio pripažinimo negaliojančiu gali būti taikoma, nes tokiais sandoriais padaryti teisės pažeidimai objektyviai gali įsisenėti tais atvejais, kai toks sandoris pradėtas vykdyti ir asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie niekinio sandorio vykdymą, t. y. apie jo pasekmes (1964 m. CK 86 straipsnis, CK 1.127 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 8.4 punktas).

29IV. AB „Geonafta“ prašymo priimti atsisakymą nuo ieškinio ir Vyriausybės

30prašymo nepriimti atsisakymo nuo ieškinio argumentai

312007 m. gegužės 17 d. ieškovas AB „Geonafta“ pateikė prašymą priimti atsisakymą nuo ieškinio, panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir bylą nutraukti. Prašyme nurodyta, kad ieškovas turi teisę atsisakyti nuo ieškinio ir šioje bylos nagrinėjimo stadijoje (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 340 straipsnio 5 dalis). Pagal CPK 359 straipsnio 1 dalies 6 punktą, 5 dalį kasacinis teismas turi teisę panaikinti procesinį sprendimą ir nutraukti bylą. Šis atsisakymas nuo ieškinio neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms ir viešajam interesui (CPK 42 straipsnio 2 dalis, 293 straipsnio 4 punktas). Ginčijama 1993 m. balandžio 28 d. sutartis jau įvykdyta, nes jos pagrindu įsteigtas juridinis asmuo – UAB „Genčių nafta“, kuris įregistruotas juridinių asmenų registre. Registruojant juridinį asmenį yra patikrinama, ar steigimo dokumentai atitinka galiojančius įstatymus ir viešąją tvarką. Taigi šios sutarties šalys ją patvirtino, todėl neteko teisės ginčyti sutartį (CK 1.79 straipsnis). Ieškovo nuomone, jam atsisakant nuo ieškinio, užtikrinamas teisinių santykių stabilumas. Atsakovai nereiškė šioje byloje priešieškinių, todėl jų teisės atsisakymu nuo ieškinio nepažeidžiamos. Trečiasis asmuo taip pat nereiškė ieškinio, o ginti ir atstovauti trečiojo asmens interesams ieškovas neįgaliotas. Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę pats kreiptis į teismą teisminės gynybos (CPK 5 straipsnis).

322007 m. gegužės 22 d. trečiasis asmuo Vyriausybė pateikė prašymą atidėti šios bylos nagrinėjimą, nustatant terminą motyvuotiems argumentams dėl ieškovo AB „Geonafta“ atsisakymo nuo ieškinio pateikti; kasaciniam teismui nusprendus neatidėti bylos nagrinėjimo – nepriimti ieškovo atsisakymo nuo ieškinio. Trečiasis asmuo nurodė, kad yra suinteresuotas bylos baigtimi, nes nuo to priklauso jo teisių ir pareigų apimtis kitose bylose dėl užsienio arbitražinio teismo sprendimo pripažinimo. Dėl to kolegija turėtų suteikti terminą išsamiems argumentams dėl ieškovo atsisakymo nuo ieškinio pateikti. Ši byla yra susijusi su viešojo intereso apsauga, nes ji kilo dėl materialinių teisinių santykių žemės gelmių tyrimo, naudojimo, apsaugos ir kt. srityse, kurios reguliuojamos viešosios teisės. Apeliacinės instancijos teismas pripažino ginčijamos sutarties atitinkamas nuostatas prieštaraujančiomis imperatyviosioms Žemės gelmių, Komercinio arbitražo ir kitų įstatymų nuostatoms (t. y. niekinėmis). Panaikinus bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus atsirastų teisinis neapibrėžtumas dėl sutarties nuostatų, prieštaraujančių imperatyviosioms teisės normoms ir viešajai tvarkai.

33Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2007 m. gegužės 22 d. nutartimi tenkino trečiojo asmens prašymą atidėti bylos nagrinėjimą.

342007 m. birželio 5 d. trečiasis asmuo Vyriausybė pateikė prašymą nepriimti ieškovo AB „Geonafta“ atsisakymo nuo ieškinio. Nurodomi šie argumentai:

351. AB „Geonafta“ procesinė teisė atsiimti pareikštą ieškinį yra ribojama CPK. Ieškinio atsiėmimas tiesiogiai nereglamentuotas bylų proceso kasaciniame teisme normų, todėl tokiu atveju taikytina CPK 42 straipsnio 2 dalis, įtvirtinanti viešojo intereso apsaugą (CPK 340 straipsnio 5 dalis). Teismas motyvuota nutartimi nepriima ieškovo atsisakymo nuo ieškinio, jeigu tai prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui (CPK 140 straipsnio 3 dalimi). Be to, atsiimant ieškinį kasaciniame teisme, kartu atsiimamas ir kasacinis skundas, todėl taikytina ir CPK 349 straipsnio 3 dalis, pagal kurią teismas turi teisę nepriimti atsisakymo nuo kasacinio skundo. Apeliacinės instancijos teismo nutartimi pagrįstai buvo pripažinta, kad sutarties 9 straipsnio 9.2 dalyje nustatyta ginčų sprendimo arbitražinė išlyga negalioja Vyriausybei. Šis teismo procesinis sprendimas turi prejudicinę reikšmę Lietuvos apeliaciniam teismui sprendžiant civilinę bylą dėl Tarptautinio arbitražo teismo prie Tarptautinių prekybos rūmų Kopenhagoje (Danija) 2003 m spalio 30 d. sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje. Ši byla buvo sustabdyta Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. sausio 18 d. nutartimi, konstatavus, kad yra tiesioginis prejudicinis ryšys tarp šių dviejų bylų, nes arbitražinio teismo sprendimo pripažinimas ir leidimas vykdyti nėra galimas iki momento, kai bus nustatyta, ar buvo ir ar galiojo arbitražinis susitarimas (CPK 810 straipsnio 6 dalis, Konvencijos 2 straipsnis, 5 straipsnio 1 dalies a punktas, Komercinio arbitražo įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Ieškovo nuomone, patenkinus AB „Geonafta“ prašymą priimti atsisakymą nuo ieškinio ir panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus bei šią civilinę bylą nutraukti CPK 293 straipsnio 3 punkto pagrindu, išnyktų pagrindas nepripažinti arbitražinio teismo sprendimo Lietuvoje (ar sprendimo dalies dėl Lietuvos Respublikos atsakomybės). Pažymėtina, kad arbitražinio teismo sprendimu Vyriausybė ir AB „Geonafta“ buvo įpareigotos solidariai sumokėti bendrovei „Svenska“ 12 579 000 JAV dolerių ir 6 procentus metinių palūkanų iki sprendimo įvykdymo. Metinės palūkanos kasmet - daugiau kaip 750 000 JAV dolerių. Esant teisiniam neapibrėžtumui dėl arbitražinio teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti Lietuvoje bei užsitęsus bylos nagrinėjimui, daroma didelė žala valstybei ir pažeidžiamas viešasis interesas. Be to, svarbi aplinkybė, neatskiriama nuo viešojo intereso apsaugos, yra ir ta, kad, panaikinus apeliacinės instancijos teismo 2006 m. kovo 20 d. nutartį, Vyriausybė negalėtų remtis šia nutartimi užsienio teismuose, kuriuose bendrovė „Svenska“ siekia arbitražinio teismo sprendimo pripažinimo, ir visa šiuo sprendimu priteista suma būtų išieškota iš Vyriausybės. Taip pat pasunkėtų Vyriausybės regresinio reikalavimo AB „Geonafta“ nagrinėjimas. Ieškovui atsiėmus ieškinį būtų pažeisti valstybės, taigi ir visų Lietuvos Respublikos piliečių, turtiniai interesai.

362. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad sutarties nuostatos prieštarauja imperatyviosioms Žemės gelmių įstatymo, Komercinio arbitražo ir kitų įstatymų normoms bei kad sutarties nuostatos yra niekinės. Dėl to, priėmus atsisakymą nuo ieškinio, būtų panaikintas teismo sprendimas dėl sandorio pripažinimo iš dalies niekiniu, pažeidžiant viešąjį interesą ir paliekant galioti niekinį sandorį, kuris visada pažeidžia ne tik privatų, bet ir viešąjį interesą (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, 6.227 straipsnio 2 dalis). Teismas privalo ginti viešąjį interesą ex officio. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra nurodęs: „Žemės, kaip riboto ištekliaus, tinkamas naudojimas yra žmogaus ir visuomenės išlikimo ir raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas; jos, kaip gamtos ištekliaus, racionalaus naudojimo užtikrinimas yra viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. ir 2006 m. kovo 30 d. nutarimai, Konstitucijos 54 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad Vyriausybės pozicija, jog sutarties 9 straipsnio galiojimas Vyriausybei prieštarautų Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, pagrįsta (Konstitucijos 47 straipsnio 4 dalis). Trečiojo asmens nuomone, ieškinio atsisakymas, lemiantis ginčijamos teismo nutarties, kuria pripažintas Žemės gelmių įstatymo pažeidimas, panaikinimą prieštarauja viešajam interesui ir konstituciniams teisės principams.

37Teisėjų kolegija

konstatuoja:

38IV. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytos aplinkybės

39NGĮ (dabar – AB „Geonafta“), bendrovė „Svenska“ ir Vyriausybė 1993 m. balandžio 28 d. pasirašė UAB „Genčių nafta“ steigimo sutartį. Vyriausybė nėra UAB „Genčių nafta“ steigėja.

40V. Kasacinio teismo argumentai

41Bylų procesas kasaciniame teisme reglamentuotas CPK XVII skyriuje. CPK 340 straipsnio 5 dalyje nustatyta galimybė kasaciniam teismui atitinkamomis sąlygomis taikyti ir CPK 1-300 straipsnių nuostatas. Pagal CPK 5 straipsnį kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Nagrinėjama byla buvo iškelta ieškovo AB „Geonafta“ ieškinio pagrindu (CPK 5, 135 straipsniai). Kiti dalyvaujantys byloje asmenys – atsakovai bendrovė „Svenska“, UAB „Genčių nafta“ ir trečiasis asmuo Vyriausybė - nepareiškė savarankiškų reikalavimų byloje, t. y. nesiekė savarankiškai ginti savo teisių ir interesų (jei jie pažeisti). Kiekvienas asmuo turi subjektinę teisę nuspręsti, ar jo teisės ir įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, o jei pažeisti, tai ar reikalinga jų teisminė gynyba. Suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia tik galimybę kreiptis į teismą dėl to, kad būtų apginta jo subjektinė teisė arba įstatymų saugomas interesas. Kad būtų apginti viešasis interesas, kitų asmenų teisės ir įstatymo saugomi interesai, į teismą gali kreiptis prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys, kuriems įstatymu suteikta teisė tai daryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. V. Ž. , bylos Nr. 3K-3-552/2000; Teismų praktika 14, p. 129-132).

42Ieškovas AB „Geonafta“ pareiškė atsisakymą nuo kasacinio skundo, vėliau - ir nuo ieškinio. Ieškinio ar kasacinio skundo atsisakymas yra viena iš teisminį procesą inicijuojančių asmenų procesinių teisių (CPK 42 straipsnio 1, 4 dalys). Šios procesinės teisės įgyvendinimas yra dispozityvumo principo išraiška, nes civilinis procesas ne tik prasideda, bet ir gali baigtis ieškovo, suinteresuoto asmens ar pareiškėjo iniciatyva. Atsisakyti nuo ieškinio galima bet kurioje proceso stadijoje, o nuo kasacinio skundo - tik kasaciniame teisme (CPK 140 straipsnio 1 dalis, 293 straipsnio 4 punktas, 349 straipsnis, 359 straipsnio 5 dalis). Sprendžiant tiek atsisakymo nuo ieškinio, tiek atsisakymo nuo kasacinio skundo klausimus, turi būti patikrinama, ar nėra CPK 42 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų, todėl kolegija turi pareigą tai patikrinti ir pasisakyti kartu dėl abiejų ieškovo pateiktų prašymų, t. y. dėl prašymo priimti atsisakymą nuo kasacinio skundo ir prašymo priimti atsisakymą nuo ieškinio.

43Ieškovo atsisakymas nuo ieškinio ir kasacinio skundo teismui nėra besąlyginis pagrindas bylai nutraukti, teismas neturi priimti atsisakymo nuo ieškinio ar kasacinio skundo, jei toks atsisakymas prieštarauja įstatymams ir pažeidžia asmens teises bei įstatymų saugomus interesus. CPK 42 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas nepriima ieškovo atsisakymo nuo ieškinio, atitinkamai ir atsisakymo nuo kasacinio skundo, jeigu tie veiksmai prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Spręsdama klausimą dėl atsisakymo nuo ieškinio ir kasacinio skundo, kolegija turi įsitikinti, kad ieškovas atsisakė nuo ieškinio ir kasacinio skundo laisva valia, nebuvo veikiamas trečiųjų ar kitų byloje dalyvaujančių asmenų, ar to nepadarė dėl suklydimo, ar ieškovui žinomos atsisakymo nuo ieškinio ir kasacinio skundo pasekmės.

44Kolegija konstatuoja, kad atsisakymus nuo ieškinio ir kasacinio skundo pateikė įgaliotas veikti ieškovo vardu subjektas, t. y. AB „Geonafta“ vadovas - generalinis direktorius A. B. , kuris AB „Geonafta“ vadovu - generaliniu direktoriumi išrinktas AB „Geonafta“ valdybos 2006 m. liepos 17 d. posėdyje. Bendrovės vadovo įgalinimai veikti bendrovės vardu ir vienvaldiškai sudaryti atstovavimo sandorius yra nustatyti AB „Geonafta“ įstatų 7.8 punkte. Tiek 2006 m. spalio 13 d. atsisakyme nuo kasacinio skundo, tiek pirminiame 2007 m. gegužės 14 d. prašyme, kuriuo atsisakoma nuo ieškinio, bei pakartotiniame 2007 m. gegužės 31 d. prašyme, pasirašytuose bendrovės vadovo ir bendrovei atstovaujančių advokatų, yra akcentuota, kad atsisakymo nuo procesinių dokumentų pasekmės ieškovui yra žinomos, suprantamos, o atsisakymas yra pareikštas laisva valia. Dėl to kolegija neturi pagrindo spręsti, kad atsisakymai nuo ieškinio ir kasacinio skundo neatitinka ieškovo valios ir ketinimų.

45Nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovo pateikti atsisakymai nuo ieškinio ir kasacinio skundo prieštarauja įstatymams ir pažeidžia kitų dalyvaujančių byloje asmenų teises. Minėta, kad, išskyrus ieškovą, nė vienas iš byloje dalyvaujančių asmenų savarankiškų reikalavimų byloje nepareiškė, o ieškovas nėra tas teisės subjektas, kuriam įstatymu suteikta viešojo intereso ar kitų asmenų interesų gynybos iniciatyvos teisė (CPK 49 straipsnis 1, 3 dalys). Kasacinius skundus dėl byloje priimtų teismų procesinių sprendimų pateikė ieškovas AB „Geonafta“ ir atsakovas bendrovė „Svenska“, o prie šio skundo prisidėjo UAB „Genčių nafta“ (CPK 348 straipsnis). Ieškovas AB „Geonafta“ yra pateikęs atsisakymą nuo kasacinio skundo, kurio priėmimo klausimas yra svarstomas, o bendrovė „Svenska“ kasaciniu skundu prašė panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinio reikalavimus, kuriuos tenkino bylą nagrinėję teismai. Taigi ieškovo pateiktas atsisakymas nuo ieškinio negalėtų pažeisti atsakovų bendrovės „Svenska“ ir UAB „Genčių nafta“ teisių ir interesų, nes tiek ieškovo AB „Geonafta“ pareikšto prašymo – priimti atsisakymą nuo ieškinio ir bylą nutraukti, tiek atsakovų bendrovės „Svenska“ ir UAB „Genčių nafta“ kasacinių reikalavimų patenkinimas lemia tokią pačią teisinę šio ginčo baigtį –ginčijama 1993 m. balandžio 28 d. sutartis lieka galioti visa apimtimi.

46Nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovo atsisakymai nuo ieškinio ir kasacinio skundo esamoje teisinėje situacijoje pažeidžia trečiojo asmens Vyriausybės teises bei interesus. Pateikdamas atsikirtimus į ieškovo AB „Geonafta“ prašymą priimti atsisakymą nuo ieškinio, trečiasis asmuo akcentuoja 1993 m. balandžio 28 d. sutarties 9 straipsnyje užfiksuoto arbitražinio susitarimo negaliojimo aspektą, teigia, kad sutarties 9 straipsnyje nustatyta arbitražinė išlyga negalėjo įtvirtinti ir neįtvirtino jokių įsipareigojimų Vyriausybei. Tačiau Vyriausybės teisinis statusas 1993 m. balandžio 28 d. sutartyje yra nustatytas Tarptautinio arbitražo teismo Kopenhagoje 2001 m. gruodžio 21 d. preliminariu sprendimu, kuriame buvo nagrinėjami tik Vyriausybės prieštaravimai dėl jurisdikcijos. Sprendimu vienbalsiai buvo nuspręsta, kad arbitražo teismas turi jurisdikciją nagrinėti ginčą dėl atsakovo - Vyriausybės. Šis sprendimas buvo priimtas taikant Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatas, o šio sprendimo dėl jo panaikinimo Vyriausybė neapskundė teismo tvarka Danijos Karalystėje. Pagal ginčų nagrinėjimo arbitraže doktriną jeigu šalis neskundžia preliminaraus sprendimo, priimto jurisdikcijos klausimu, ir toliau dalyvauja arbitražo procese, pripažįstama, kad ji atsisako teisės į prieštaravimą dėl arbitražinio teismo jurisdikcijos ir vėliau šis klausimas negali būti keliamas. Vyriausybė dalyvavo tolimesniame ginčo nagrinėjimo procese, kai buvo priimtas Tarptautinio arbitražo teismo 2003 m. spalio 30 d. sprendimas, kuriame pagal Lietuvos įstatymus buvo aiškinama 1993 m. balandžio 28 d. sutartis ir Vyriausybei nustatyta piniginė prievolė. Vyriausybė 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 154 nutarė nesiekti Tarptautinio arbitražo teismo 2003 m. spalio 30 d. sprendimo panaikinimo teismo tvarka Danijos Karalystėje. Neigdama galimybę priimti ieškovo atsisakymą nuo ieškinio Vyriausybė akcentuoja 1993 m. balandžio 28 d. sutarties 21 straipsnio 21.4 punkte ir 35 straipsnio 35.1 punkte užfiksuotų nuostatų prieštaravimą Žemės gelmių įstatymui, Komercinio arbitražo įstatymui, kitiems įstatymams bei viešajai tvarkai, nes negalima perduoti ginčų dėl Lietuvos Respublikos išimtinių teisių į žemės gelmes (ar su tuo susijusių ginčų) spręsti užsienio arbitražiniam teismui. Tačiau pasirašant 1993 m. balandžio 28 d. sutartį Žemės gelmių įstatymas negaliojo, jis priimtas 1995 m. liepos 5 d. (Įstatymas Nr. I-1034). Be to, klausimas dėl Lietuvos Respublikos žemės gelmių naudojimo, tiksliau - dėl teisės naudotis žemės gelmėmis, nebuvo Tarptautinio arbitražo teismo nagrinėjimo dalykas. Tarptautinis arbitražo teismas jau preliminariame 2001 m. gruodžio 21 d. sprendime, spręsdamas jurisdikcijos klausimą, padarė išvadą, kad tariamas nearbitralumas gali būti taikomas tai bendrovės „Svenska“ reikalavimo daliai, kuri yra susijusi su licencijų anuliavimu ar išdavimu (turima omenyje licencijų, kurias Vyriausybė išduoda naftos gavybai naudoti Lietuvos Respublikos žemės gelmes). Bendrovė „Svenska“ Tarptautiniame arbitražo teisme savo poziciją grindė faktu, kad atsakovai (arbitražo procese) Vyriausybė ir AB „Geonafta“ atėmė iš bendrovės sutartines teises, t. y. teises eksploatuoti Naujasėdžio ir Kretingos naftos telkinius, taip pažeisdami 1993 m. balandžio 28 d. sutartį, ir reikalavo atlyginti sutarties pažeidimu padarytus istorinius nuostolius bei būsimą pelną, kurį turėjo gauti iki 2016 m. Bendrovės „Svenska“ patirtų nuostolių atlyginimo klausimas ir buvo išspręstas Tarptautinio arbitražo teismo 2003 m. spalio 30 d. sprendimu. Tarptautinis arbitražo teismas nesprendė ginčo dėl Lietuvos Respublikos žemės gelmių naudojimo, t. y. dėl bendrovės „Svenska“ teisės naudotis Lietuvos Respublikos žemės gelmėmis; buvo sprendžiamas ginčas dėl sutarties vykdymo, būtent – įsipareigojimų dėl žemės gelmių naudojimo pagal sutartį vykdymo. Taigi Vyriausybės argumentai dėl sutarties prieštaravimo imperatyviosioms įstatymų nuostatoms yra nepagrįsti, o Tarptautinio arbitražo teismo sprendimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintai viešajai tvarkai klausimas bus sprendžiamas ex officio civilinėje byloje dėl šio sprendimo pripažinimo (CPK 810 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

47Trečiasis asmuo Vyriausybė, nepareikšdama savarankiškų reikalavimų, byloje dalyvavo ieškovo AB „Geonafta“ pusėje. Toks procesinis dalyvaujančio byloje asmens statusas nustatytas CPK 47 straipsnyje. Pagal CPK 47 straipsnio 4 dalį trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, negali veikti procese prieš šalies, kurios pusėje jis dalyvauja, interesus. Pagal pateiktus prašymus ieškovo AB „Geonafta“ procesinis interesas - bylos nutraukimas.

48Taigi procesiniai įstatymai suteikia ieškovui teisę atsisakyti nuo ieškinio ar (ir) kasacinio skundo, ir kolegija nenustatė pagrindų tokiam atsisakymui nepriimti. Tai lemia, kad bylą nagrinėjusių teismų procesiniai sprendimai naikinami, o civilinė byla, iškelta pagal ieškovo AB „Geonafta“ ieškinį, nutraukiama.

49Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

50Priimti ieškovo AB „Geonafta“ atsisakymą nuo ieškinio ir kasacinio skundo.

51Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 20 d. nutartį panaikinti ir bylą nutraukti.

52Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Ieškovas AB „Geonafta“ ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia visą... 6. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 7. Klaipėdos apygardos teismas 2005 m. lapkričio 4 d. sprendimu patenkino dalį... 8. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006... 9. III. Kasacinių skundų, atsiliepimų į kasacinius skundus, pareiškimo dėl... 10. prie kasacinio skundo ir atsisakymo nuo kasacinio skundo argumentai... 11. Kasaciniu skundu atsakovas bendrovė „Svenska“ prašo panaikinti bylą... 12. 1. Dėl ieškovo teisės kreiptis į nacionalinį teismą. Šalys arbitražine... 13. 2. Dėl arbitražinės išlygos taikymo Vyriausybei. Teismai turėjo taikyti CK... 14. 3. Dėl arbitražinės išlygos, kiek ji susijusi su ginčų tarp steigėjų... 15. 4. Dėl sutarties 21.4 dalies galiojimo. Šioje sutarties nuostatoje yra... 16. 5. Dėl ieškinio senaties taikymo (CK 83, 86, 90 straipsniai). Ieškovas nėra... 17. 6. Dėl ieškovo materialinio teisinio suinteresuotumo kreiptis į teismą su... 18. 7. Dėl UAB „Genčių nafta“ įtraukimo į bylą atsakovu. Ieškovas... 19. 8. Dėl draudimo apeliacinės instancijos teismui priimti blogesnį sprendimą... 20. 9. Dėl ieškinio reikalavimų sprendimo. Kolegija, pripažindama... 21. Kasaciniu skundu ieškovas AB „Geonafta“ prašo panaikinti apeliacinės... 22. 1. Užsienio investicijų Lietuvos Respublikoje įstatymo 7 straipsnio l dalis... 23. 2. Aplinkybė, kad sutartis buvo sudaryta nesilaikant įstatymų nustatytos... 24. 2006 m. spalio 23 d. ieškovas AB „Geonafta“ pateikė atsisakymą nuo... 25. Trečiasis asmuo Vyriausybė atsiliepimu į atsakovo bendrovės „Svenska“... 26. Atsakovas UAB „Genčių nafta“ pareiškimu dėl prisidėjimo prie... 27. Atsiliepimu į atsakovo bendrovės „Svenska“ kasacinį skundą ieškovas AB... 28. Atsiliepimu į ieškovo AB „Geonafta“ kasacinį skundą atsakovas bendrovė... 29. IV. AB „Geonafta“ prašymo priimti atsisakymą nuo ieškinio ir... 30. prašymo nepriimti atsisakymo nuo ieškinio argumentai... 31. 2007 m. gegužės 17 d. ieškovas AB „Geonafta“ pateikė prašymą priimti... 32. 2007 m. gegužės 22 d. trečiasis asmuo Vyriausybė pateikė prašymą... 33. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė... 34. 2007 m. birželio 5 d. trečiasis asmuo Vyriausybė pateikė prašymą... 35. 1. AB „Geonafta“ procesinė teisė atsiimti pareikštą ieškinį yra... 36. 2. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad sutarties nuostatos... 37. Teisėjų kolegija... 38. IV. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytos aplinkybės... 39. NGĮ (dabar – AB „Geonafta“), bendrovė „Svenska“ ir Vyriausybė 1993... 40. V. Kasacinio teismo argumentai... 41. Bylų procesas kasaciniame teisme reglamentuotas CPK XVII skyriuje. CPK 340... 42. Ieškovas AB „Geonafta“ pareiškė atsisakymą nuo kasacinio skundo,... 43. Ieškovo atsisakymas nuo ieškinio ir kasacinio skundo teismui nėra... 44. Kolegija konstatuoja, kad atsisakymus nuo ieškinio ir kasacinio skundo... 45. Nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovo pateikti atsisakymai nuo ieškinio ir... 46. Nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovo atsisakymai nuo ieškinio ir kasacinio... 47. Trečiasis asmuo Vyriausybė, nepareikšdama savarankiškų reikalavimų,... 48. Taigi procesiniai įstatymai suteikia ieškovui teisę atsisakyti nuo ieškinio... 49. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 50. Priimti ieškovo AB „Geonafta“ atsisakymą nuo ieškinio ir kasacinio... 51. Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir Lietuvos... 52. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...