Byla 2A-49-464/2018
Dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė ,,Aideka“ ir uždaroji akcinė bendrovė ,,Vičiūnai“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,4Ad Logistics“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-429-560/2017 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „4Ad Logistics“ ieškinį atsakovams A. J. (A. J.), M. M., J. K., P. T. (P. T.) dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė ,,Aideka“ ir uždaroji akcinė bendrovė ,,Vičiūnai“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė BUAB „4Ad Logistics“ 2015-04-24 kreipėsi į teismą su ieškiniu (t. 1, b. l. 1-7), prašydama priteisti solidariai iš atsakovų A. J., M. M., J. K. ir P. T. 42 964,07 Eur žalos atlyginimą bei 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti iš atsakovo A. J. 37 734,59 Eur žalos atlyginimą bei 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti iš atsakovų lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio patikslinimo (t. 4, b. l. 95-98) pirmosios instancijos teismas nepriėmė nagrinėti (t. 4, b. l. 100)
  2. Nurodė, kad BUAB „4Ad Logistics“ yra nemoki nuo 2012 metų, bankroto byla jai iškelta Vilniaus apygardos teismo 2014-04-28 nutartimi. Pasak ieškovės, atsakovai, buvę įmonės vadovai ir akcininkai, laiku nesikreipė dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, taip pat tyčiniais kryptingais veiksmais siekė įmonės bankroto, neperdavė bankroto administratoriui įmonės dokumentų ir turto, dėl ko įmonė patyrė žalą ir nėra galimybės nustatyti tikslios žalos atsiradimo aplinkybių. Žala šiuo atveju yra lygi ieškovės bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumai – 42 148,66 Eur. Šią žalą iš atsakovų prašė priteisti solidariai remiantis CK 2.87 straipsnio 7 dalies ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 4 dalies nuostatomis. Taip pat prašė taikyti atsakovo A. J. papildomą atsakomybę dėl to, kad jam be jokio teisinio pagrindo iš įmonės kasos buvo išmokėta 3 765,06 Eur, be to, šio atsakovo vadovaujamai kitai įmonei UAB „Promo transport“, kuri Vilniaus apygardos teismo 2015-10-06 sprendimu pripažinta pabaigusi dėl bankroto (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. B2-2785-553/2015), mokėjimo pavedimais (26 451,68 Eur) ir priverstinio išieškojimo tvarka (7 517,85 Eur) buvo išmokėta 33 969,53 Eur. Šį iš viso 37 734,59 Eur žalos atlyginimą iš atsakovo A. J. prašė priteisti CK 2.87 straipsnio pagrindu.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2017-03-06 sprendimu (t. 4, b. l. 142-152) ieškovės BUAB ,,4Ad Logistics“ ieškinį atmetė.
  2. Teismas, spręsdamas dėl atsakovų civilinės atsakomybės ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu buvimo, visų prima pasisakė dėl reikalavimo žalos atlyginimą priteisti solidariai iš visų atsakovų (buvusių įmonės vadovų) nepagrįstumo. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs ginčui aktualią kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594-686/2015) bei aplinkybę, kad visi atsakovai įmonei vadovavo skirtingu laikotarpiu, o byloje nėra duomenų, jog jie buvo tarpusavyje susiję ir bendrais veiksmais siekė padaryti žalą. Teismo vertinimu, dėl kiekvieno iš jų atsakomybės turi būti sprendžiama individualiai.
  3. Įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus – 2012-10-01 pelno (nuostolių) ataskaitą, pinigų priėmimo–perdavimo aktą, banko sąskaitų išrašus (t. 2, b. l. 113, 118; t. 3, b. l. 28-54) bei teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymus (finansininkės A. M., transporto vadybininko K. K.) – teismas nustatė, kad, priešingai nei teigiama ieškinyje, ieškovės įmonė 2012 m. faktiškai vykdė veiklą, gavo pajamų ir vykdė atsiskaitymus su kreditoriais, t. y. nebuvo jokių jos nemokumo požymių. Taip pat nustatė, kad faktiškai įmonė tapo nemokia 2013 m. kovo mėn., t. y. po to, kai jos akcijas įsigijo UAB ,,Orsva“, o įmonės valdymą perėmė atsakovas P. T..
  4. Teismas sprendė, kad dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo buvo kreiptasi praėjus metams po to, kai ji tapo faktiškai nemokia, t. y. laiku kreiptis į teismą pareigos neįvykdė atsakovas P. T.. Kita vertus, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog dėl to, kad įmonės bankroto procesas buvo inicijuotas tik 2014, o ne 2013 metais, jos įsipareigojimai kreditoriams padidėjo ir jeigu padidėjo, tai kokia apimtimi. Todėl nenustatė pagrindo dėl tokio neveikimo patirta žala pripažinti visą bankroto byloje patvirtintą kreditorinių reikalavimų sumą.
  5. Tai pat pažymėjo, kad bankroto byloje patvirtinti kreditoriniai reikalavimai negali būti laikomi vadovo neveikimu padaryta žala, nes šie reikalavimai būtų patvirtinti ir tuo atveju, jeigu bankroto procesas būtų inicijuotas 2013 metais, nes kreditoriniai įsipareigojimai atsirado dėl finansinių sunkumų, kuriuos lėmė ne tik akcininko sunki turtinė padėtis, bet ir vieno iš valdybos narių – E. V., mirtis. Todėl teismas atmetė kaip nepagrįstą reikalavimą dėl vadovų neveikimu padarytos žalos atlyginimo.
  6. Įvertinęs byloje esančius įrodymus – PVM sąskaitų faktūrų kopijas (t. 3, b. l. 126-163), ieškovės gaunamų PVM sąskaitų faktūrų registrą (t. 3, b. l. 13-14) bei liudytojų paaiškinimus, teismas atmetė kaip nepagrįstus ir tokius ieškovės argumentus, kad mokėjimai LUAB ,,Promo transport“ buvo atlikti pagal fiktyvius vežimo sandorius. Pažymėjo, kad ieškovei atliekant tarpininko funkciją pervežimo santykiuose, užsakymams įvykdyti reikėjo pirkti pervežimo paslaugas. Teismo vertinimu, užsakymų įvykdymą patvirtina ir toks faktas, kad užsakovas už šias paslaugas atsiskaitydavo, o byloje esantys banko sąskaitos išrašai patvirtina pajamų gavimo faktą. Be to, už analogiškas kainas buvo perkamos pervežimo paslaugos ir iš kitų vežėjų, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog šiais sandoriais buvo pažeista vadovo lojalumo ar pasitikėjimo pareiga vadovaujamai įmonei.
  7. Teismas, įvertinęs tai, kad teismo posėdžio metu apklausti liudytojai patvirtino aplinkybę, jog ieškinyje nurodytais pavedimais atsakovui perduotos sumos (3 765,06 Eur) buvo panaudotos atsiskaityti grynaisiais pinigais su užsienio vežėjais iškrovimo metu ir tokia atsiskaitymo praktika buvo taikoma siekiant užtikrinti savalaikį atsiskaitymą, šį reikalavimą taip pat atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą.
  8. Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus ir ieškovės argumentus, kad priverstine tvarka iš ieškovės išieškojus skolą jos kreditoriams LUAB ,,Promo transport” ir UAB ,,Baltų ekspedicija” buvo padaryta žala, kurią turi atlyginti vienas iš buvusių vadovų atsakovas A. J.. Pažymėjo, kad išieškojimas buvo vykdomas dalyvaujant notarui ir antstoliui, t. y. įstatymų leidėjo įgaliotiems subjektams, išieškojimas vyko tuo metu ieškovui vadovaujančio vadovo P. T. išduoto vekselio, kuriuo pripažinta įmonės skola, pagrindu. Todėl ir šio ieškovės reikalavimo netenkino.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
  1. Ieškovė BUAB ,,4Ad Logistics“ apeliaciniame skunde (t. 4, b. l. 175-180) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017-03-06 sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos ieškinį patenkinti. Taip pat prašo prijungti naujus rašytinius įrodymus – Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017-13-21 raštą; antstolės P. Kisielienės 2013-03-25 paklausimą antstoliui M. Dabkui. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Priešingai nei sprendė teismas, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovui P. T. tapus ieškovės vadovu ji jokios veiklos nebevykdė, jos finansinė būklė nesikeitė, o įmonė tapo nemokia dar vadovaujant A. J.. Tai, kad įmonė veiklą vykdė iki 2012 m. gruodžio mėnesio, savaime nepaneigia to, kad faktiškai ji 2012 m. spalio mėnesį jau buvo nemoki.

      5

    2. Visi atsakovai per trumpą laiką (4 mėn.) spėjo pabūti bendrovės vadovais, jos veiklos rezultatai nekito taip staigiai ir nebuvo detaliai fiksuojami, kad būtų galima tiksliai atsakyti, kaip jie keitėsi su kiekvieno iš vadovų pasikeitimu. Pradelsti įsiskolinimai kreditoriams susidarė kuomet įmonei vadovavo atsakovas J. K. ir kiekvienas vėlesnis vadovas turėjo pareigą spręsti dėl tokių įsipareigojimų įvykdymo. Tačiau šias savo pareigas ignoravo, veikė tarpusavyje susitarę siekdami vieno tikslo – gauti naudos sau. Todėl, priešingai nei sprendė teismas, žala priteistina iš visų atsakovų solidariai.
    3. Teismo motyvai, kad mokėjimus LUAB ,,Promo transport“ atsakovas A. J. atliko atsiskaitydamas už ieškovei suteiktas paslaugas, pagrįsti prielaidomis ir neįvertini bei neištirti jas paneigiantys įrodymai. LUAB ,,Promo transport“ išrašytos sąskaitos faktūros negali būti laikomos tinkamais įrodymais, nes pateiktos nepatvirtintos jų kopijos, jos surašytos nesilaikant šiems dokumentams keliamų reikalavimų. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pervežimo paslaugos buvo faktiškai suteiktos.
    4. Visi atsiskaitymai su LUAB ,,Promo transport“ buvo fiktyvūs, jais buvo siekiama perkelti ieškovės turtą į kitą atsakovo A. J. kontroliuojamą įmonę, kurios valdymą šis atsakovas neva perleido Rusijos piliečiui. Paminėtas asmuo, pagal kartu su skundu pateiktus įrodymus, nei karto nebuvo atvykęs į Lietuvą, t. y. faktiškai įmonę LUAB ,,Promo transport“ ir toliau valdė atsakovas.
    5. Teismo išvados, kad atsakovui A. J. pervesti 3 765,06 Eur buvo panaudoti atsiskaityti su užsienio vežėjais nepagrįsti jokiais įrodymais – nėra nurodyti konkretūs vežėjai, kuriems buvo mokama, sudarytos sutartys ir kt.
    6. Faktas, kad atsakovas A. J., būdamas LUAB ,,Promo transport“ vadovu, priėmė aiškiai nepagrįstą vekselį yra pagrindas ne atleisti jį nuo atsakomybės, bet pripažinti jo veiksmų neteisėtumą. Teismas taip pat ignoravo aplinkybę, kad net ir atsakovą P. T. paskyrus vadovu faktiškai įmonei ir toliau vadovavo atsakovas A. J., kuris jokių dokumentų naujajam vadovui neperdavė.
  1. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas J. K. (t. 4, b. l. 190-197) prašo skundo netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:
    1. Priešingai nei teigiama skunde, tai, kad atsakovai skirtingu laiku buvo ieškovės vadovais, nepagrindžia ir neįrodo sąlygų jų solidariajai atsakomybei kilti. Nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nenurodyti ir neįrodyti bendri atsakovų veiksmai, t. y. jų veiksmų derinimas, bendras veikimas.
    2. Atsakovas J. K. įmonei vadovavo nuo 2012-02-15 iki 2012-10-11. Kadangi pati ieškovė laikosi pozicijos, kad įmonė tapo nemokia 2012-10-29, atsakovas, nesant ĮBĮ nustatytų pagrindų, neturėjo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Jam vadovaujant įmonė dirbo pelningai, atsiskaitė su kreditoriais.
    3. Ieškovė neišskyrė jokių atsakovo atliktų konkrečių veiksmų, sudarytų sandorių, kurie būtų padarę įmonei žalą. Nenurodyta konkreti įsiskolinimų kreditoriams suma, kuri atsirado vadovaujant būtent atsakovui.
  1. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas M. M. (t. 4, b. l. 200-208) prašo skundo netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:
    1. Priešingai nei teigiama skunde, tai, kad atsakovai skirtingu laiku buvo ieškovės vadovais, nepagrindžia ir neįrodo sąlygų jų solidariajai atsakomybei kilti. Nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nenurodyti ir neįrodyti bendri atsakovų veiksmai, t. y. jų veiksmų derinimas, bendras veikimas.
    2. Atsakovas M. M. įmonei vadovavo nuo 2010-11-05 iki 2012-02-21 bei nuo 2012-10-16 iki 2012-10-30. Priešingai nei teigiama skunde, parduodant bendrovės akcijas įmonė dirbo pelningai, todėl atsakovui nekilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
    3. Ieškovė neišskyrė jokių atsakovo atliktų konkrečių veiksmų, sudarytų sandorių, kurie būtų padarę įmonei žalą. Nenurodyta konkreti įsiskolinimų kreditoriams suma, kuri atsirado vadovaujant būtent atsakovui.

      6

7Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8Dėl papildomų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimo

  1. Kartu su apeliaciniu skundu apeliantė BUAB ,,4Ad Logistics“ pateikė naujus įrodymus – Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017-03-21 raštą, antstolės P. Kisielienės 2013-03-25 raštą, kuriuos prašo pridėti prie bylos. Nurodo, kad pirmojo dokumento anksčiau pateikti negalėjo, nes jis gautas jau po sprendimo priėmimo byloje, o antrojo dokumento pateikimą grindžia po teismo sprendimo atsiradusiu būtinumu teikti papildomus duomenis, paneigiančias teismo sprendime padarytas išvadas.
  2. CPK 314 straipsnyje reglamentuota, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus išimtinius atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
  3. Teismas priima į bylą nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina ar paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 str.). Teisėjų kolegija pripažįsta, kad kartu su apeliaciniu skundu pateiktas Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017-03-21 raštas ir jo priedai neatitinka įrodymų sąsajumo reikalavimo, įtvirtinto minėtame CPK 180 straipsnyje. Šioje byloje nėra sprendžiami LUAB ,,Promo transport“ vadovų atsakomybės klausimai, todėl jų kaita, t. y. kuris asmuo po atsakovo A. J. ėmė vadovauti minėtai bendrovei ar Rusijos Federacijos piliečio galimybė tapti vadovu (dirbti Lietuvoje leidimo ir jo sutikimo nebuvimas) nėra aktualūs duomenys nagrinėjamai bylai, kurioje sprendžiami kitos, nesusijusios įmonės vadovų civilinės atsakomybės klausimai. Taigi šiuos naujus duomenis atsisakytina priimti.
  4. Taip pat nepriimamas ir kitas apeliantės pateiktas įrodymas – antstolės P. Kisielienės informacija, kuriuo apeliantė siekia pagrįsti savo apeliacinio skundo argumentus dėl, jos įsitikinimu, neteisėtai atliktų atsakovo A. J. mokėjimų LUAB ,,Promo transport“. Tokiais argumentais apeliantė rėmėsi ir juos įrodinėjo jau pirmosios instancijos teisme, taigi turėjo ir objektyviai galėjo pažymą, kuri išduota dar 2013-03-25, pateikti į bylą anksčiau. Aplinkybių, kurios būtų sukliudžiusios tai padaryti, teisėjų kolegija nenustatė.
  5. Šiuo aspektu pažymėtina, kad naujų įrodymų pateikimo ribojimu yra siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, o bylos dalyviai skatinami veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis jau pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Taip yra užtikrinamas ir bylos šalių lygiateisiškumas (CPK 17 str.), kiekvienai jų suteikiant realią galimybę atsikirsti į antrosios šalies pateiktus reikalavimus arba paneigti jos nurodomus atsikirtimus. Be to, taip yra skatinamas ir bylos šalių sąžiningumas ir proceso koncentruotumas pirmosios instancijos teisme, kuriame kiekvienas proceso dalyvis turi pareigą ne tik rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, bet ir rūpestingai, laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, teikti teismui įrodymus ir /ar argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai arba atsikirtimai į tuos reikalavimus.

9Dėl įmonės nemokumo momento nustatymo, bankroto bylos inicijavimo ir bendrovės įsipareigojimų didinimo

  1. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį (2002-11-19 įstatymo Nr. IX-1200 redakcija, galiojusi nuo 2003-01-01 iki 2016-01-01), jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta ir įmonės vadovo ar kito asmens (asmenų), turinčių teisę įmonėje priimti atitinkamą sprendimą, atsakomybę už žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.
  2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos įmonės vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo išaiškinta, kad ši vadovo pareiga sisteminio ĮBĮ nuostatų aiškinimo kontekste reiškia pareigą kreiptis į teismą įmonei tapus nemokia ĮBĮ prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
  3. Taigi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, sprendžiant įmonės vadovo (-ų) atsakomybės dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku klausimą esminė aplinkybe tiek kiekvieno iš atsakovų neteisėtiems veiksmams (neveikimui) konstatuoti, tiek ir žalos faktui bei jos dydžiui nustatyti yra tas momentas, nuo kada įmonė tapo nemoki ĮBĮ prasme ir, atitinkamai, atsirado to konkretaus įmonės vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylos iškėlimą bei įmonės veikloje teikti prioritetą jau nebe pačios įmonės ar jos akcininkų, bet kreditorių (tiek tuo momentu jau egzistuojančių, tiek ir būsimų, potencialių) interesams.
  4. Akcentuotina, kad nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą buvo pažymėta, jog įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams, kasacinis teismas taip pat yra pateikęs ir tokius išaiškinimus, kad visais atvejais įmonės nemokumo klausimas turi būti sprendžiamas ne vien formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, bet atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-10-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2014-12-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014). Aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, turėtų būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-10-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).

    10

  5. Nurodytų išaiškinimų kontekste teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad į bylą pateikti įrodymai neleidžia padaryti vienareikšmiškos išvados, jog apeliantė 2012 m. spalio mėnesį buvo faktiškai nemoki, o jos tuometiniam bei visiems jai vadovavusiems skirtingais laikotarpiais (tiek iki, tiek ir po nemokumo) asmenims (atsakovams), kurie atitinkamais laikotarpiais buvo ir apeliantės akcininkais, nuo šio momento atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
  6. Iš į bylą pateikto VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo su istorija

    11matyti, kad apeliantės bendrovė buvo įsteigta 2010-11-05, o bankroto byla jai iškelta praėjus kiek mažiau nei ketveriems metams nuo įsteigimo, t. y. 2014-04-28 (t. 1, b. l. 28-34, 162-163). Per visą jos egzistavimo laiką registrų tvarkytojui finansinės atskaitomybės dokumentai pateikti tik vieną kartą – už 2011 metus. Pagal pateiktą balansą bendrovė 2011 metais turėjo turto už 276 330 Eur, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai jos įsipareigojimai sudarė 268 787 Eur (t. 1, b. l. 10). Tačiau sprendžiant dėl įmonės mokumo turi būti vertinamas ne visų įmonės turimų įsipareigojimų kreditoriams apimtis, o tik tie mokėjimai, kurių terminai yra suėję. Akivaizdu, kad per vienerius metus mokėtinos sumos (įsipareigojimai) negali būti tapatinami su pradelstų skolų sąvoka. Taigi vien iš šio balanso, nesant duomenų, kokia dalis jame nurodytų trumpalaikių įsipareigojimų sudarė pradelsti mokėjimai kreditoriams, negalima daryti vienareikšmiškos išvados apie įmonės nemokumą. Analogiškos pozicijos nuosekliai laikomais ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-03-22 nutartis civilinėje byloje Nr.2A-158-186/2016; 2016-09-15 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1709-330/2016; 2016-05-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-313-516/2016).

  7. Be to, vertinant mokumą svarbu ir tai, kad 2011 finansiniai metai iš esmės buvo pirmaisiais apeliantės įmonės ūkinės komercinės veiklos metais, kuomet skolų ir turto santykis objektyviai gali būti įmonei itin nepalankus, jų balansas neigiamas, ypač jeigu veikla pradedama skolintomis lėšomis. Tokioje situacijoje nebūtų protinga ir sąžininga teigti, kad vos pradedanti savo veiklą įmonė jau yra nemoki nuo įsteigimo momento ir jos vadovui (ar kitiems įstatyme nurodytiems subjektams) kyla pareiga inicijuoti bankrotą.
  8. Iš apeliantės bankroto byloje teismo 2014-08-18 nutartimi patvirtintų ir 2014-08-27, 2014-11-25 nutartimis patikslintų kreditorių sąrašo (t. 1, b. l. 162-169) bei į bylą pateiktų jų reikalavimus detalizuojančių dokumentų teisėjų kolegija nustatė, kad septyniais iš devynių atvejų kreditorių reikalavimų pagrindas buvo užmokestis už laikotarpiu nuo 2012-08-31 iki 2012-11-30 suteiktas paslaugas (t. 1, b. l. 55-77, 83-144, 148-150, 152-153, 155, 160) ir nė vienas iš kreditorių nėra nurodęs, jog apeliantės įsiskolinimai yra susidarę anksčiau, t. y. 2011 metais. Taigi šios aplinkybės leidžia spręsti, kad balanse už 2011 metus nurodytos mokėtinos sumos ir įsipareigojimai buvo apmokėti, vadinasi, įmonė vykdė veiklą, gavo pajamas bei atsiskaitė su kreditoriais.
  9. Apeliantė nemokumo momentu įvardija 2012 m. spalio mėnesį. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad iš kartu su prašymais apeliantės kreditorių pateiktų PVM sąskaitų faktūrų, matyti, jog 2012 m. spalio mėn. dalies jų mokėjimo terminai buvo suėję, ir 2012-10-15 pradelsti mokėjimai sudarė 14 534,85 Eur (50 185,93 Lt) (t. 1, b. l. 55, 122, 128, 132, 136, 141, 148, 155, 160, 161). Tačiau pagal bylos medžiagą taip pat matyti, kad atsakovui A. J. 2012-10-01 perėmus bendrovės valdymą iš M. M. įmonės kasoje bei banko sąskaitose buvo 25 382,60 Eur (87 641,003 Lt) (t. 2, b. l. 118, t. 3, b. l. 53, 77). Taigi nurodytuoju laiku įmonės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams tik nežymiai viršija pusę jos turimo turto. Kita vertus, kaip buvo nurodyta pirmiau, svarbu nustatyti ne tik balansinę įmonės padėtį, bet ir įvertinti kitas reikšmingas aplinkybes, tokias kaip įmonės sudarytas sutartis, jų vykdymą, atliekamas operacijas.
  10. Nagrinėjamu atveju byloje esantys išrašai iš įmonės bankų sąskaitų laikotarpiu nuo 2012-01-01 iki 2012-12-31 leidžia įsitikinti, kad įmonė ne tik atliko mokėjimus kreditoriams, kurių reikalavimai patvirtinti bankroto byloje (UAB ,,Avansas“, UAB ,,Vičiūnai“, AB ,,Lietuvos paštas“, VMI, VSDFV), bet vykdė atsiskaitymus ir su kitomis įmonėmis – UAB ,,Vilniaus kranų transportas“, UAB ,,Jono Ratai Lt, UAB ,,Amesta“, UAB ,,Trasnhansa“ ir t. t. Tokia aplinkybė, kad išvardintų subjektų reikalavimai bankroto byloje nebuvo patvirtinti kaip neįvykdyti leidžia daryti išvadą, jog su jais buvo visiškai atsiskaityta. Be to, apeliantės įmonė ne tik vykdė savo prievolinius įsipareigojimus, bet taip pat gavo mokėjimus iš kitų įmonių – UAB ,,Arvi fertis“, UAB ,,Vigrima“, Coffee Cherry UAB, UAB ,,Lytagra“, UAB ,,Sidabrinis elnias“ ir kt. (t. 3, b. l. 51-54, 77-84). Įmonė mokėjimo atlyginimus darbuotojams, nė vieno iš jų reikalavimas bankroto byloje nebuvo patvirtintas. Analogiškas aplinkybes nurodė ir pirmosios instancijos teismo 2016-10-21 posėdžio metu apklausti liudytojai – įmonės apskaitą tvarkiusi finansininkė A. M., transporto vadybininkas K. K., kurių teigimu įmonė 2012 metais vykdė ūkinę komercinę veiklą, jos rodikliai buvo geri ir stabilūs.
  11. Vadinasi, įmonei tebevykdant veiklą, gaunant iš savo ūkinės veiklos pajamų bei atsiskaitant su kreditoriais ir darbuotojais, vien pats faktas, kad 2012 m. spalio mėn. (t. y. antraisiais jos veiklos metais) pradelsti mokėjimai kreditoriams nežymiai viršijo pusės turimo turto dalį, neteikia pagrindo išvadai, jog įmonė buvo faktiškai jau nemoki, o tolimesnė veikla visiškai neperspektyvi, todėl jos tuometiniai vadovai (2012 m. spalio mėnesį įmonei paeiliui vadovavo atsakovai J. K., M. M. ir A. J.) – kiekvienas iš jų – neabejotinai privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos apeliantei iškėlimo.
  12. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad įmonės finansiniai sunkumai atsirado 2013 m. pradžioje, tą liudija 2013 m. vasario–kovo mėn. pagrindinių įmonės kreditorių UAB ,,Aideka“, UAB ,,Avansas“ bei UAB ,,Vičiūnai“ kreipimasis į teismą dėl užmokesčio už suteiktas paslaugas priteisimo (Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-12605-937/2013, 2-18321-535/2013, 2-10715-433/2013; t. 1, b. l. 49, 52-53, 80), tačiau nemokumo būsenos ĮBĮ vartojamos sąvokos prasme tikslesnį momentą kliudo nustatyti dokumentų stoka ir vieno iš valdymo organo narių, kuriam, kaip teigiama atsakovų, ir buvo perduoti įmonės dokumentai (E. V.), mirtis. Pritardama bei papildydama šiuos teismo argumentus dėl labiau tikėtinai nustatytino nemokumo momento teisėjų kolegija pažymi, kad iš viešai prieinamų duomenų matyti ir tai, jog 2013-02-08 įmonėje nedirbo nė vienas darbuotojas, o nuo 2013-03-02 atsirado skola VSDFV biudžetui (CPK 179 str. 3 d., https://rekvizitai.vz.lt/imone/4ad_logistics/skolos-sodrai/).
  13. Esant nurodytoms aplinkybėms, sutiktina ir su teismo argumentais, kad atsakovų J. K., M. M. bei A. J. vadovavimo įmonei metu (nuo 2012-02-01 iki 2013-01-17), nesant įmonės nemokumo požymių, jiems neatsirado ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl, neįrodžius jų neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo ir šių asmenų deliktinei civilinei atsakomybei taikyti.
  14. Taip pat visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsakomybė dėl įmonei ir jos kreditoriams padarytos žalos, savalaikiai nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo, pagal nagrinėjamoje byloje esančius įrodymus galėtų būti taikoma nebent paskutiniam jos vadovui atsakovui P. T.. Ir nors atsakovas P. T. laikėsi pozicijos, kad faktiškai įmonei vadovavo ne jis, o E. V., tokių savo argumentų pagrįstumo jokiomis kitomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis jis byloje neįrodė, taigi vien suinteresuoto fakto (ne)nustatymu asmens paaiškinimų tokioje situacijoje aiškiai nepakanka. Šiame kontekste aktualu ir tai, kad pats atsakovas procesiniuose dokumentuose yra pripažinęs savo vadovavimo kitai bendrovei – UAB ,,Orsva“ faktą, todėl jam, vadovavimo patirties turinčiam asmeniui, yra / turi būti žinomos ne tik bendrosios pareigos pačiai bendrovei, prisiimtos sutikus jai vadovauti – ex officio (pagal pareigas) veikti išimtinai įmonės interesais, rūpestingai, sąžiningai, kvalifikuotai (CK2.87 str. 1, 2 d., ABĮ 19 str. 8 d., 37 str. 1, 7, 8, 10 p.), bet taip pat ir vadovui tenkanti atsakomybė bei rizika, tinkamai nevykdant pavestų pareigų, viena kurių – įmonei faktiškai negalint atsiskaityti su kreditoriais inicijuoti bankroto bylos jai iškėlimą (ĮBĮ 8 str. 1 d.).
  15. Antra vertus, nepakanka vien pripažinimo, kad atsakovui P. T. neįvykdžius įmonės vadovui tenkančios pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį pareigos jo atžvilgiu galėtų būti taikomas civilinės atsakomybės institutas, nes tokios žalos atlyginimo prašančiam asmeniui (apeliantei) būtina įrodyti ir tokias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, kaip žalos faktas bei jos dydis, priežastinis ryšys tarp neteisėto neveikimo ir atsiradusios žalos (CK 6.246 – 6.249 str.).
  16. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad įmonės nemokumo momento nustatymo reikšmingumą lemia žalos dydžio nustatymo specifika, kai ieškinys pareiškiamas buvusiam įmonės vadovui – jeigu nuo įmonės nemokumo momento dėl neteisėto vadovo neveikimo įmonės įsipareigojimai kreditoriams padidėja, būtent šis padidėjimas laikytinas bendrovei ir jos kreditoriams atsiradusios žalos dydžiu. Kitaip tariant, turi būti vertinama vadovo valdymo laikotarpiu bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, todėl žala laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis atsakovo įmonės valdymo laikotarpiu, nustačius ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-10-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-706/2016).
  17. Nagrinėjamu atveju apeliantė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kaip laikotarpiu nuo atsakovo P. T. paskyrimo įmonės vadovu (2013-01-17) iki bankroto bylos iškėlimo (2014-04-28) kito įmonės įsipareigojimų kreditoriams dydis (CPK 12, 178 str.). Apeliantei neįrodžius ir nepagrindus įmonės finansinių įsipareigojimų padidėjimo nuo 2013 m. pradžios, kai labiau tikėtinai jau galima spręsti apie bankroto situacijos įmonėje susiklostymą, neįrodyta viena iš privalomųjų sąlygų atsakovo P. T. deliktinei civilinei atsakomybei taikyti – žala įmonei bei jos kreditoriams.
  18. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus tokius apeliacinio skundo argumentus, kad nagrinėjamu atveju nėra tikslinga nustatinėti bei vertinti kaip kito įmonės skolinių įsipareigojimų dydžiai kiekvienam iš atsakovų vadovaujant įmonei, nes jie visi yra solidariai atsakingi už atsiradusią žalą. Šie apeliantės teiginiai akivaizdžiai prieštarauja kasacinio teismo išaiškinimams, kad kai faktiškai nemokiai įmonei skirtingais laikotarpiais vadovavo skirtingi vadovai, kurie padarė žalos laiku neinicijavę bankroto bylos, tai ši žala nėra padaryta bendrais šių asmenų veiksmais, jie nelaikytini bendraskoliais, kiekvienas iš jų individualiai atsako už savo veiksmais padarytą žalą, jų atsakomybė turi būti atribota ir individualizuota, individualiai nustatant kiekvieno iš jų civilinės atsakomybės sąlygų visetą, dėl jos turi būti sprendžiama pagal faktines aplinkybes, žalos dydis dėl vėlavimo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą turi būti skaičiuojamas kiekvieno iš jų vadovavimo laikotarpiui atskirai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-10-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2017-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017). Šiuo atveju yra aiškūs ne tik kiekvieno iš atsakovų vadovavimo įmonei laikotarpiai, bet ir nėra jokių įrodymų, kurie leistų spręsti apie jų veiksmų bendrumą, siekiant padaryti žalos įmonei ir jos kreditoriams, kaip savo procesiniuose dokumentuose teigia apeliantė.

    12

  19. Tai konstatavus, apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo naikinti ar keisti teismo sprendimo dalį, kuria ieškinio reikalavimas priteisti solidariai iš atsakovų žalos atlyginimą dėl bankroto bylos laiku neiniciavimo buvo atmestas kaip nepagrįstas.

13Dėl LUAB ,,Promo transport“ naudai atliktų mokėjimų

  1. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad byloje nustatytos aplinkybės, jog atsakovas A. J. tuo pačiu metu vadovo ir apeliantei, ir LUAB ,,Promo transport“, kad apeliantė pirko iš pastarosios įmonės pervežimo paslaugas galėtų sukelti abejonių dėl tokių sandorių naudingumo įmonės veiklai. Taip pat apeliantė visiškai teisingai pastebėjo, kad į bylą pateiktos tik PVM sąskaitų faktūrų kopijos, kurios nepatvirtintos pagal jų originalaus. Pats atsakovas A. J. tokių faktų taip pat neginčija bei teigia, jog originalai buvo perduoti naujajam LUAB ,,Promo transport“ vadovui, kuris pastarųjų neišsaugojo ir neperdavė įmonės bankroto administratoriui.
  2. Esant nustatytoms paminėtomis aplinkybės, iš tiesų vien šie įrodymai negali būti laikomi pakankamais bei patvirtinančiais atsakovo A. J. atsikirtimus, kad paslaugos faktiškai buvo suteiktos. Tačiau, kaip ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs ir kasacinis teismas, teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus (CPK 185 str.) arba spręsdami dėl rašytinių įrodymų su trūkumais įrodomosios galios (CPK 202 str.), visų pirma remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010). Taip pat ne kartą buvo pabrėžta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002). Taigi ir nagrinėjamu atveju paminėtos PVM sąskaitos faktūros vertintinos visų byloje esančių įrodymų kontekste.
  3. Dėl įrodymų su trūkumais (rašytinių įrodymų kopijos, kai nėra jų originalų) vertinimo kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta ir tuo aspektu, kad net ir tai kad proceso šalies byloje pateiktą įrodymą teismas įvertina kaip nepatikimą (net ir suklastotą), savaime nereiškia, jog teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, turi priimti sprendimą priešingos šalies naudai. Tokiu atveju teismas bylą išsprendžia remdamasis kitais byloje surinktais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016).
  4. Atsakovas A. J., atsikirsdamas į apeliantės teiginius dėl PVM sąskaitų faktūrų kopijų, kaip įrodinėjimo priemonių, nepatikimumo, į bylą pirmosios instancijos teisme pateikė ir kitus rašytinius įrodymus – CMR važtaraščius (t. 3, b. l. 126-184) bei apeliantės su klientais sudarytas vežimo sutartis (t. 3, b. l. 185-241). Iš šių įrodymų matyti, kad atsakovo pateiktose apeliantės su klientais sudarytose pervežimo sutartyse nurodyti maršrutai, t. y. prekių pakrovimo bei iškrovimo vietos, bei jas gabenančių transporto priemonių registracijų numeriai, kurie sutampa su ginčo PVM sąskaitose faktūrose, kurių pagrindu buvo pervestos lėšos LUAB ,,Prom transport“, nurodytais duomenimis. Pavyzdžiui, 2012-12-06 PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 803 (t. 2, b. l. 38) ir apeliantės su pirkėju UAB ,,Sitibalt“ sudarytoje sutartyje bei jos pagrindu apeliantės išrašytoje sąskaitoje sutampa tiek sutartyje bei CMR važtaraštyje nurodyta pakrovimo vieta – Medex Gmbh Industriestr. 4B, Offenburg-Elegersweiier D77656, tiek jas gabenančių autotransporto priemonių registracijos Nr. BBI11MT/BBI22RG (t. 3, b. l. 215-217). Lygiai taip pat sutampa ir kitose sąskaitose nurodyti duomenys su atsakovo pateiktuose dokumentuose nurodytaisiais, t. y. 2012-12-03 sąskaitoje Nr. 792 nurodytieji (t. 2, b. l. 54) sutampa su 2012-12-06 sutartyje bei sąskaitoje nurodytais duomenimis (t. 3, b. l. 154-156, 200-202); 2012-12-03 sąskaitoje Nr. 795 (t. 2, b. l. 52) su 2012-11-29 sutartyje bei sąskaitoje nurodytaisiais (t. 3, b. l. 159-161, 236-238); 2012-12-03 sąskaitoje Nr. 796 (t. 2, b. l. 51) su 2012-11-29 sutartimi (t. 3, b. l. 162-164, 227-229).
  5. Taigi, byloje esant minėtiems rašytiniems įrodymams, patvirtinantiems ginčo sąskaitų išrašymo pagrindą bei šalims neginčijant visų jų teisėtumo, taip pat nesant duomenų, kad apeliantė būtų pasitelkusi kitus vežėjus nurodytų klientų kroviniams gabenti, labiau tikėtina, kad analizuojamos vežimo paslaugos buvo faktiškai suteiktos. Ir nors iš atsakovo pateiktų dokumentų negalima nustatyti, kokiu pagrindu buvo išrašytos visos ginčo PVM sąskaitos faktūros, tačiau faktą, jog analogiškas paslaugas ne kartą teikė minėta įmonė, patvirtino byloje liudijęs apeliantės buvęs darbuotojas, transporto vadybininkas K. K.. Pagrindo šio asmens parodymais nesivadovauti ar laikyti juos nepatikimais teisėjų kolegija nenustatė, tokio pagrindo neįvardijo ir apeliantė.

    14

  6. Apeliantės teiginiai, kad paslaugų fiktyvumą patvirtina ir tai, jog LUAB ,,Promo transport“ neturėjo reikiamų transporto priemonių šioms paslaugoms suteikti, taip pat nesuponuoja kitokios išvados dėl šių paslaugų apmokėjimo pagrįstumo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, LUAB ,,Promo transport“ specializavosi transporto bei sandėliavimo paslaugų srityje, jos, kaip ir kitų verslo subjektų, pagrindinis veiklos tikslas – pelno gavimas. Aplinkybė, kad kitose ES šalyse esančių krovinių gabenimui LUAB ,,Promo transport“ panaudojo ne savo pačios, o užsienyje registruotas transporto priemonės ir tose šalyse užsakytas paslaugas (t. y. veikė ne kaip tiesioginis pervežėjas, o kaip ekspeditorius), negali paneigti tokių paslaugų suteikimo fakto, juolab kad krovinių vežimo organizavimas ir su tuo susiję veiksmai yra teisėta paslaugų rūšis (CK 6.824 str.). Nepaneigta, kad tokiu būdu buvo siekiama sumažinti krovinių gabenimo kaštus.
  7. Teisėjų kolegija pritaria ir tokiai pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentacijai, kad minėtose sąskaitose nurodytas užmokestis už suteiktas paslaugas atitiko rinkos kainas. Analogiško dydžio užmokestis buvo mokamas ir kitiems vežėjams (t. 3, b. l. 13-14). Todėl nėra pagrindo spręsti, kad tokiais sandoriais buvęs įmonės vadovas aiškiai pažeidė CK 2.87 straipsnyje įtvirtintas pareigas vadovaujamai įmonei. Šiame kontekste pats savaime faktas, jog atsakovas A. J. vienu metu vadovavo abiems dėl paslaugų susitarusiems verslo subjektams, neteikia prielaidų jo veiksmus pripažinti neteisėtais, nenuginčijus atitinkamų susitarimų kuriais nors jų negaliojimo pagrindais. Įstatymai nedraudžia vienam asmeniui vadovauti dviem ūkio subjektams.
  8. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pateiktos PVM sąskaitų faktūrų kopijose nurodytos paslaugos buvo faktiškai suteiktos. Todėl ir ši teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

15Dėl pagal vykdomąjį raštą išieškotų lėšų

  1. Apeliantė taip pat prašo panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmestas jos reikalavimas priteisti iš atsakovo A. J. 7 517,85 Eur, kurie buvo išieškoti pagal Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės L. Š. 2013-02-22 išduotą vykdomąjį raštą, išduotą pagal 2013-01-10 UAB ,,Promo transport“ naudai apeliantės pasirašytą vekselį (t. 2, b. l. 145-146).
  2. Pagal CK 1.105 straipsnio 1 dalį vekselis, kaip vertybinis popierius, yra dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai pavedama kitam asmeniui.
  3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas vekselius reglamentuojančias teisės normas, formuoja tokią praktiką, kuri nepažeistų ir neiškreiptų nurodytos vekselio teisinės esmės, t. y. kad vekselis – tai vertybinis popierius, patvirtintas teisėto jo turėtojo besąlygišką, nepriklausančią nuo jo atsiradimo pagrindo reikalavimo teisę į vekselyje nurodytą pinigų sumą ir kartu įtvirtinantis besąlygišką skolininko pagal vekselį pareigą sumokėti šią sumą teisėtam vekselio turėtojui. Kasacinis teismas nutartyse nuosekliai pasisako, kad vekselio prigimtis, savybės, užtikrinančios jo viešą patikimumą, specifinis teisinis reglamentavimas suponuoja ribotą vekselio davėjo galimybę reikšti prieštaravimus vekselio turėtojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-01-22 nutartis civilinėse bylose Nr. 3K-3-8/2007; 2011-07-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-278/2011).
  4. Atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą bei kasacinio teismo išaiškinimus, vien apeliantės akcentuojama aplinkybė, jog vekselis buvo išduotas neteisėtai, nes apeliantės įmonė jokių turtinių įsipareigojimų LUAB ,,Promo transport“ neturėjo, nėra pakankama apmokėjimo pagal šį vekselį neteisėtumui pripažinti ir išieškotos ar gera valia sumokėtos pagal jį sumai, kaip žalai, priteisimui iš vekselį pasirašiusio (įmonės vardu įsipareigojusio) asmens, nenuginčijus šio vertybinio popieriais išdavimo. Kaip pirmiau minėta šioje nutartyje, į bylą pateikti įrodymai leidžia spręsti, priešingai nei tvirtina apeliantė, kad šalis siejo sutartiniai prievoliniai teisiniai santykiai.
  5. Ieškinyje ir apeliaciniame skunde įvardijamos aplinkybės, susijusios su atsakovų vykdytomis netiesėtomis schemomis, taip pat nagrinėjamoje byloje nebuvo įrodytos. Taip pat pažymėtina, kad apeliantė galėjo pasinaudoti jai tiek ĮBĮ, tiek CPK suteiktomis procesinėmis teisėmis ir ginčyti vekselį, kaip sandorį, remdamasi ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais.

    16

17Dėl į atsakovo A. J. asmeninę sąskaitą pervestų lėšų

  1. Kitaip nei pirmiau aptartais atvejais, teisėjų kolegija sutinka su apeliantės pozicija dėl neteisingai išspręstos šalių ginčo dalies dėl atsakovui A. J. 2012-11-07 bei 2012-11-16 atliktų mokėjimo pavedimų ir jam pervestų 3 765,06 Eur (t. 1, b. l. 17). Pirmosios instancijos teismo išvada, kad šios lėšos buvo panaudotos apeliantės įmonės reikmėms, stokoja pagrįstumo.
  2. Teismo posėdžių metu apklausti atsakovas A. J. ir liudytojas K. K. paaiškino, jog grynaisiais pinigais buvo atsiskaitoma su užsienio vežėjais bei darbuotojais. Tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui šis atsakovas negalėjo nurodyti nei su kokiais konkrečiais tiekėjais, nei kokių susitarimų pagrindu, nei už kokias konkrečiai suteiktas paslaugas tokia formas jis atsiskaitęs (CPK 12 , 178 str.). Iš įmonės paimtų lėšų panaudojimą kontroliuoja tas lėšas gavęs asmuo, dėl to jis ir turi didesnę galimybę įrodyti, kad lėšas panaudojo ne asmeninėms, o įmonės reikmėms: įsigijo bendrovei reikalingų prekių ar paslaugų ar dėl jų (lėšų) bendrovė gavo kitokią adekvačią naudą. Lietuvos apeliacinis teismas 2016-05-10 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-314-180/2016 yra pasisakęs, jog tokioje situacijoje net ir trečiųjų asmenų patvirtinimai apie tai, kad prekės ir paslaugos buvo apmokėtos grynaisiais pinigais, neįrodo nei fakto, kad šiuos mokėjimus atliko įmonės vadovas, panaudodamas gautas bendrovės lėšas, nei to, kad trečiųjų asmenų pateiktos prekės ir paslaugos skirtos bendrovei, jos veiklai, šioje veikloje panaudotos, todėl ir išvada, kad įmonės vadovas gautus pinigus panaudojo įmonės reikmėms, negalima.
  3. Pažymėtina, kad į nagrinėjamą bylą pateikti išrašai iš įmonės banko sąskaitos leidžia įsitikinti, jog ne tik darbo užmokestis darbuotojams buvo mokamas atliekant tiesioginius pavedimus iš įmonės banko sąskaitos (t. 3, b. l. 30, 35, 38, 42, 44, 49, 53), bet tiesioginiais bankiniais pavedimais buvo atsiskaitoma ir su užsienio vežėjais, pvz. ARBA SP. Z. O. O. (t. 3, b. l. 55 antra pusė), Ebrex Trans SIA, Teoma Transport, Ebrex Trans SIA ir kt. (t. 3, b. l. 56). Jokių įtikinamų ir logiškų argumentų, dėl kokios priežasties buvo nukrypta nuo šios tvarkos ir ginčo lėšas buvo reikalinga pervesti būtent į asmeninę įmonės vadovo banko sąskaitą, o ne, pavyzdžiui, išduoti jam grynaisiais pinigais pagal kasos išlaidų orderius jose nurodytoms piniginėms operacijos atlikti, atsakovas nepateikė.
  4. Įmonės vadovas veikia kaip juridinio asmens atstovas, kuris, be kita ko, valdo ir disponuoja įmonės sąskaitoje esančiomis lėšomis. Šiuo atveju situacija, kuomet įmonės lėšos pervedamos į asmeninę vadovo sąskaitą, neva tokiu būdu užtikrinant atsiskaitymą su vežėjais, prieštarauja elementariai verslo logikai, juolab kad nebuvo pateikti ir jokie buhalteriniai dokumentai, patvirtinantys pinigų panaudojimo konkrečioms įmonės reikmėms faktą.
  5. Kaip ne kartą buvo minėta šioje nutartyje, šalys, siekdamos įrodyti savo procesiniuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes, privalo pateikti jas patvirtinančius įrodymus. Nagrinėjamu atveju atsakovui nepateikus jokių įrodymų, kad minėtos lėšos buvo apskaitytos per įmonės avanso apyskaitą ir panaudotos įmonės naudai, tokie įmonės vadovo veiksmai kvalifikuotini kaip CK 2.87 straipsnyje įtvirtintas vadovo pareigas veikti išimtinai įmonės interesais pažeidimas, dėl ko jam kyla pareiga šią žalą atlyginti.
  6. Kadangi pirmosios instancijos teismas teisiškai netinkamai įvertino faktines aplinkybes, susijusias su atsakovui A. J. į jo asmeninę sąskaitą pervestomis lėšomis, ši skundžiamo teismo sprendimo dalis pakeistina, tenkinant apeliantės reikalavimą ir iš atsakovo A. J. priteisiant jai 3 765,06 Eur žalos atlyginimą (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

18Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. CPK 93 straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išspendžia pirmosios instancijos teismas. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, iš atsakovo A. J. valstybei priteistina 113 Eur žyminio mokesčio, nuo kurio mokėjimo apeliantė yra atleista (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 96 str. 1 d.).
  2. Šalys, įrodymų, patvirtinančių jų pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, nepateikė, todėl jų atlyginimo klausimas nespręstinas.
  3. Atsakovai prašo priteisti jų patirtas rengiant atsiliepimus į apeliacinį skundą bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas J. K. prašo priteisti 605 Eur, atsakovas M. M. – 363 Eur, taip pat pateikia nurodytų išlaidų apmokėjimą patvirtinančius įrodymus (t. 5, b. l. 18-23, 24-29). Apeliantės skundo dalis, kuria ji kvestionavo ir tą teismo sprendimo dalį, kuria ieškinys minėtų atsakovų atžvilgiu buvo atmestas, netenkinama, todėl iš jos priteistinos šių atsakovų turėtos su atstovavimu susijusios bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1 d., 98 str.). Prašomos priteisti išlaidos neviršija teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytų maksimalių jų dydžių (Rekomendacijų 8.11. p.), todėl kompensuotinos atsakovams pilnai.
  4. Apeliantė nepateikė jos apeliaciniame teisme patirtas išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl jų atlyginimo klausimas nekyla.

19Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

  1. Vilniaus apygardos teismo 2015-04-28 nutartimi (t. 1, b. l. 173-175) ieškinio reikalavimams užtikrinti teismas areštavo atsakovams M. M., J. K., A. J. ir P. T. priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą ir / ar turtines teises 42 964,07 Eur ieškinio reikalavimo sumai, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti, o tokio turto neturint ar turint nepakankamai – ir pinigines lėšas, esančias atsakovų vardu atidarytose atsiskaitomosiose sąskaitose ar pas kitus asmenis. Taip pat papildomai 37 734,59 Eur sumai areštavo atsakovo A. J. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir / ar kilnojamąjį turtą, uždraudžiant turtą perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti bei mažinti turto vertę (t. 1, b. l. 173-175).

    20

  2. Teismas savo sprendimu pripažinęs apeliantės reikalavimus nepagrįstais ir jų netenkinęs, kartu panaikino ir 2015-04-28 nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Ši teismo sprendimo dalis, kuria atsakovams panaikinti laikini disponavimo turtu bei piniginėmis lėšomis ribojimai, taip pat iš dalies pakeistina.
  3. Viena vertus, palikus nepakeista tą teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmesti reikalavimai priteisti iš visų atsakovų solidariai 42 964,07 Eur žalos atlyginimą, išnyko pagrindas šių atsakovų atžvilgiu taikyti bet kokius ribojimus (CPK 150 str. 2 d.). Kita vertus, iš atsakovo A. J. priteisiama 3 765,06 Eur žalos atlygimui, todėl šiai sumai laikinosios apsaugos priemonės paliekamos galioti iki tokio teismo sprendimo įvykdymo (CPK 145 str. 2 d.).

21Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

22Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 6 d. sprendimą iš dalies pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

23„Ieškinį patenkinti iš dalies.

24Priteisti iš atsakovo A. J. (A. J.) (a. k. ( - ) ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „4Ad Logistics“ (j. a. k. 302561017) 3 765,06 Eur (tris tūkstančius septynis šimtus šešiasdešimt penkis eurus ir 6 centus) žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 3 765,06 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. balandžio 28 d.) iki teismo sprendimo šioje dalyje visiško įvykdymo.

25Priteisti iš atsakovo A. J. (a. k. ( - ) į valstybės biudžetą 113 Eur (vieną šimtą trylika eurų) žyminio mokesčio.

26Kitą ieškinio atsakovui A. J. dalį ir ieškinį atsakovams M. M., J. K., P. T. (P. T.) atmesti.“

27Priteisti iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,4Ad Logistics“ (j. a. k. 302561017) atsakovui J. K. (a. k. ( - ) 605 Eur (šešis šimtus penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

28Priteisti iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,4Ad Logistics“ (j. a. k. 302561017) atsakovui M. M. (a. k. ( - ) 363 Eur (tris šimtus šešiasdešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

29Nustatyti, kad priteistos sumos mokėtinos iš bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „4Ad Logistics“ (j. a. k. 302561017) bankroto administravimo išlaidoms skirtų lėšų.

30Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-4666-560/2015 atsakovų M. M. (a. k. ( - ) J. K. (a. k. ( - ) A. J. (a. k. ( - ) ir P. T. (a. k. ( - ) atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones – 42 964,07 Eur vertės turto bei piniginių lėšų areštą.

31Sumažinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-4666-560/2015 atsakovo A. J. (A. J.) (a. k. ( - ) atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių papildomai 37 734,59 Eur sumai turto bei piniginių lėšų arešto mastą, nustatant, jog atsakovo bendrai areštuoto turto ir / ar piniginių lėšų vertė negali viršyti 3 765,06 Eur sumos, taikytas laikinąsias apsaugos priemones paliekant galioti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

32Apie turto arešto masto pakeitimą pranešti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę... 3. Teisėjų kolegija... 4.
  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė BUAB... 5.
  2. Visi atsakovai per trumpą laiką (4 mėn.) spėjo pabūti bendrovės... 6.
... 7. Teisėjų kolegija... 8. Dėl papildomų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimo 9. Dėl įmonės nemokumo momento nustatymo, bankroto bylos inicijavimo ir... 10.
  • Nurodytų išaiškinimų kontekste teisėjų kolegija sutinka su... 11. matyti, kad apeliantės bendrovė buvo įsteigta 2010-11-05, o bankroto byla... 12.
  • Tai konstatavus, apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo... 13. Dėl LUAB ,,Promo transport“ naudai atliktų mokėjimų
      14.
    1. Apeliantės teiginiai, kad paslaugų fiktyvumą patvirtina ir tai, jog... 15. Dėl pagal vykdomąjį raštą išieškotų lėšų
        16.
      ... 17. Dėl į atsakovo A. J. asmeninę sąskaitą pervestų lėšų
        18. Dėl bylinėjimosi išlaidų
        1. CPK 93 straipsnio 5... 19. Dėl laikinųjų apsaugos priemonių
          1. Vilniaus... 20.
          2. Teismas savo sprendimu pripažinęs apeliantės reikalavimus... 21. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 22. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 6 d. sprendimą iš dalies pakeisti ir... 23. „Ieškinį patenkinti iš dalies.... 24. Priteisti iš atsakovo A. J. (A. J.) (a. k. ( - ) ieškovei bankrutavusiai... 25. Priteisti iš atsakovo A. J. (a. k. ( - ) į valstybės biudžetą 113 Eur... 26. Kitą ieškinio atsakovui A. J. dalį ir ieškinį atsakovams M. M., J. K., P.... 27. Priteisti iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,4Ad... 28. Priteisti iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,4Ad... 29. Nustatyti, kad priteistos sumos mokėtinos iš bankrutavusios uždarosios... 30. Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutartimi... 31. Sumažinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutartimi... 32. Apie turto arešto masto pakeitimą pranešti Turto arešto aktų registro...