Byla e2A-651-368/2017
Dėl sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu, sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia, vykdomųjų įrašų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus; institucijos, teikiančios išvadas byloje Vartotojų teisių apsaugos tarnyba ir Lietuvos bankas

1Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Mockevičius (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Burbulienės ir Rasos Bartašienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų (ieškovų) D. U. ir V. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų D. U. ir V. K. ieškinį atsakovui AB DnB bankui dėl sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu, sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia, vykdomųjų įrašų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus; institucijos, teikiančios išvadas byloje Vartotojų teisių apsaugos tarnyba ir Lietuvos bankas.

2Teismas

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Ieškovai D. U. ir V. K. prašė: 1) pripažinti neteisėtu 2006-01-17 kreditavimo sutarties Nr. ( - ) ir 2006-08-29 kreditavimo sutarties Nr. ( - ) vienašališką nutraukimą; 2) pripažinti negaliojančiais Vilniaus miesto 14-ojo notarų biuro 2016-09-14 vykdomąjį įrašą, notarinio registro Nr. ( - ), dėl 62 407,33 Eur skolos išieškojimo ir vykdomąjį įrašą, notarinio registro Nr. ( - ), dėl 28 589,45 Eur skolos išieškojimo; 3) įpareigoti atsakovą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo informuoti ieškovus apie kreditavimo sutarčių atnaujinimą, sudaryti skolos dengimo grafiką 5 metams, įmokoms taikant 0,90 procentų palūkanų maržą + 6 mėnesių VILIBOR bei nenustatant sutarčių keitimo ar kitų papildomų mokesčių; 4) pripažinti 2006-08-29 kreditavimo sutarties Nr. ( - ) 39 punkto dalį dėl 0,08 proc. dydžio delspinigių negaliojančia nuo sutarties sudarymo, pakeičiant ją į 0,05 proc. dydžio delspinigius; 5) pripažinti, kad delspinigiai už pradelstą sumokėti skolą pagal 2006-01-17 kreditavimo sutartį Nr. ( - ) ir 2006-08-29 kreditavimo sutartį Nr. ( - ) skaičiuojami už 180 dienų iki vykdomojo įrašo padarymo dienos, t. y. iki 2016-09-14; 6) pripažinti, kad pradelstos palūkanos pagal 2006-01-17 kreditavimo sutartį Nr. ( - ) ir 2006-08-29 kreditavimo sutartį Nr. ( - ) skaičiuojamos už 60 mėnesių iki vykdomojo įrašo padarymo dienos, t. y. 2016-09-14; 7) priteisti iš atsakovo po 5 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2006 m. sausio 17 d. ieškovai ir atsakovas (toliau- bankas) sudarė kreditavimo sutartį, pagal kurią ieškovams buvo suteiktas 57 924,00 Eur dydžio kreditas buto remontui, o 2006-08-29 šalys sudarė kreditavimo sutartį, pagal kurią bankas papildomai ieškovams suteikė 25 486,00 Eur dydžio kreditą. Sutartinių įsipareigojimų vykdymas buvo užtikrintas buto įkeitimu. Nuo 2009 m. pabaigos dėl finansinių sunkumų vėlavo vykdyti bankui savo įsipareigojimus pagal kreditavimo sutartis, todėl bankas vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartis. Teigė, kad kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti negaliojančiomis kreditavimo sutarčių sąlygas dėl banko teisės vienašališkai nutraukti sutartis ir pripažinti sutarčių nutraukimą neteisėtu. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2011-11-25 sprendimu ieškinį patenkino visiškai. Tvirtino, kad bankas nesiėmė jokių veiksmų kreditavimo sutartims atnaujinti. Bankas tik 2015-11-04 raštu informavo ieškovus apie susidariusią skolą ir nustatė ieškovams terminą iki 2016-01-04 įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Atsakovas dar kartą 2016-03-01 raštu informavo apie įsiskolinimą bankui ir papildomai nustatė terminą iki 2016-04-05 įvykdyti finansinius įsipareigojimus. 2016-09-21 ieškovams buvo įteikti notaro biuro 2016-09-14 išduoti vykdomieji įrašai dėl 28 589,45 Eur dydžio skolos pagal kreditavimo sutartį Nr. ( - ) ir 62 407,33 Eur dydžio skolos pagal kreditavimo sutartį Nr. ( - ) priverstinio išieškojimo. Mano, kad atsakovas nepagrįstai vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartis. Pažymėjo, kad 2006-08-29 kreditavimo sutartyje nustatytas delspinigių dydis yra nesąžiningas ir aiškiai per didelis, atsakovas nepagrįstai reikalauja delspinigių ir palūkanų už ilgesnį atitinkamai 6 mėnesių ir 5 metų laikotarpius. Pabrėžė, jog dėl atsakovo veiksmų patyrė stiprių neigiamų išgyvenimų.
  1. Atsakovas AB DnB bankas prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovai nuo pat abiejų kredito sutarčių sudarymo 2006 metais vėluodavo laiku vykdyti savo įsipareigojimus bankui, o nuo 2009 m. vidurio visiškai nustojo vykdyti bet kokius mokėjimus. 2015-11-04 raštu bankas informavo ieškovus apie pagal kredito sutartis susidariusį įsiskolinimą ir paragino ieškovus per nustatytą 2 mėnesių terminą jį padengti. 2015-12-21 banke buvo gautas ieškovų prašymas, kuriame nurodyta, kad ieškovai su susidariusiu įsiskolinimu nesutinka. 2016-03-01 pranešimu bankas ieškovams nustatė dar vieną papildomą terminą susidariusiam įsiskolinimui padengti ir įspėjo, kad ieškovams iki 2016-04-05 nepadengus pagal kredito sutartis susidariusio įsiskolinimo, kitą dieną po nustatyto termino suėjimo su jais sudarytos kredito sutartys bus vienašališkai nutrauktos. Ieškovai atliko bankui kelis mokėjimus, laikotarpiu nuo 2016-03-07 iki 2016-05-31 sumokėjo 2 001,84 Eur. Ieškovams neįvykdžius įsipareigojimų, bankas nutraukė kredito sutartis ir kreipėsi į notarų biurą su prašymais išduoti vykdomuosius įrašus dėl priverstinio skolų pagal kredito sutartis išieškojimo. Pažymėjo, kad ieškovų reikalavimai nurodyti ieškinyje yra nepagrįsti.
  1. Vartotojų teisių apsaugos tarnyba nurodė, kad nėra įgaliota pasisakyti dėl šalių ginčo esmės.
  1. Lietuvos bankas nurodė, kad byloje nagrinėjami individualūs sutartiniai santykiai nėra susiję su Lietuvos banko atliekama finansų rinkos priežiūra.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. balandžio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovų atsakovo naudai turėtas bylinėjimosi išlaidas. Teismas nurodė, kad ieškovų sutartinių prievolių pagal kreditavimo sutartys pažeidimas buvo ne vienkartinis, bet nuolatinis. Įmokos pagal kreditavimo sutartis visiškai nebuvo mokamos nuo 2009 m. vidurio, po Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011-11-25 sprendimo įsiteisėjimo, ieškovai vėl visiškai nevykdė savo prievolių pagal kreditavimo sutartis. Teismas sprendė, jog nuolatinis ir ilgalaikis mokėjimo terminų praleidimas yra esminis kredito sutarčių pažeidimas, kuris šiuo atveju sudarė pagrindą bankui vienašališkai nutraukti sutartis.
  1. Teismas nesutiko su ieškovų argumentais dėl 2011-11-25 Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo sprendimo, jog sprendimui įsiteisėjus, kreditavimo sutartys nutrūko, dėl teismo pareigos ginti ieškovus vartotojų teisių apsaugos aspektu ir dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teismas nustatė, jog pripažinus, kad kreditavimo sutartys su ieškovais nutrauktos teisėtai, ieškovų reikalavimai dėl sutarčių sąlygų keitimo, delspinigių dydžio sumažinimo, vykdomųjų įrašų pripažinimo negaliojančiais negali būti tenkinami, o reikalavimas taikyti senaties terminą netesyboms ir palūkanoms yra nepagrįstas, nes patys ieškovai dar 2016 m. sausio mėnesį pripažino bendrą įsiskolinimą kartu su paskaičiuotomis palūkanomis.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

8

  1. Apeliantai (ieškovai) patikslintu apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:
7.1.Teismas padarydamas išvadą, jog kreditavimo sutartys Nr. ( - ) ir ( - ) buvo nutrauktos teisėtai ir pagrįstai, visiškai neatsižvelgė į situaciją susiklosčiusią po Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011-11-25 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-9186-817/2011 įsiteisėjimo. Minėtu sprendimu buvo pripažinta, kad AB DnB bankas neteisėtai vienašališkai nutraukė sutartį su ieškovais. Po sprendimo įsiteisėjimo ieškovai iš atsakovo negavo jokio įmokų grafiko su apskaičiuotomis palūkanomis ir mokėtinomis sumomis. Informaciją apie tai, kad kredito sutartys yra atnaujintos ieškovai gavo 2015 m. lapkričio 19 d., t. y. praėjus beveik 4 metams. Atsakovas, būdamas stipresne sutarties šalimi, nevykdė savo pareigų, neinformavo ieškovų apie turimas mokėti įmokas, kas lėmė, jog ieškovai dėl kredito sutarčių vykdymo buvo suklaidinti. Jie pagrįstai tikėjosi, kad bankui nepateikiant įmokų mokėjimo grafiko, duomenų bazėse esant informacijai apie tai, kad sutartys yra nutrauktos, kredito sutarčių Nr. ( - ) ir ( - ) vykdymas yra negalimas. Šių aplinkybių teismas visiškai nevertino. 7.2.Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė nepagrįstą išvadą, jog bankas įvykdė savo pareigą informuoti ieškovus apie galimą vienašališką sutarčių nutraukimą ir kelis kartus nustatė pakankamą terminą sutarčių vykdymo trūkumams pašalinti (pirmasis pranešimas ieškovams buvo išsiųstas 2015 m. lapkričio 4 d., reikalaujama padengti įsiskolinimą iki 2016 m. sausio 4 d.), tačiau ieškovai su atsakovu nebendravo. Ieškovai pateikė į bylą dokumentus patvirtinančius, kad jiems buvo siųsti pranešimai apie sutarčių nutraukimą ir kad jie reagavo į šiuos pranešimus, susisiekdami su banku, teikdami savo pasiūlymus dėl susidariusios situacijos išsprendimo. Teismas šių įrodymų nevertino. 7.3.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad 0,08 proc. dydžio delspinigių dydis nėra nesąžiningas. Atsakovas nurodė, kad 0,08 proc. delspinigių dydis kreditavimo sutarties Nr. ( - ) sudarymo metu buvo taikomas visiems banko klientams, kas reikštų, kad ši sutarties sąlyga dėl delspinigių dydžio laikytina standartine, o ne aptarta individualiai. Esant tokiais situacijai, teismas šią sąlygą privalėjo vertinti vartojimo teisinių santykių aspektu. 7.4.Nepagrįsta teismo išvada dėl delspinigių ir palūkanų dydžių teisingo paskaičiavimo. Atsakovas 2016-01-27 raštu pasiūlydamas restruktūrizuoti skolą, pats pasiūlė mažesnes palūkanų ir delspinigių sumas. Toks banko pasiūlymas teismo liko neanalizuotas. Be to, teismas nevertino ir tos aplinkybės, kad ieškovai laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio mėnesio iki 2016 m. gegužės mėnesio mokėjo atsakovui kredito grąžinimo įmokas pagal banko periodiškai pateikiamus grafikus. Ieškovai pervedė bankui paskolų dengimui laikotarpyje nuo 2016 m. kovo 7 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. viso 2 034,84 Eur. Kiekvieno mokėjimo nurodymo paskirtyje buvo išskirta, kaip mokama suma yra paskirstoma, t. y. kokia mokėtinos sumos dalis skiriama kreditui dengti, kokia - palūkanoms. Padarytos įmokos nurodytu laikotarpiu buvo paskirtos tik delspinigių dengimui. Toks įmokų paskirstymas yra neteisėtas, tokiu būdu pažeidžiant LR CK 6.54 straipsnio nuostatas. Aplinkybių dėl įmokų paskirstymo pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino.
  1. Atsakovas AB DNB bankas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apeliantų (ieškovų) bylinėjimosi išlaidas ir nurodo, kad atsiliepime pasisako tik dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų dėl apeliantų atmestų ieškinio 1, 4, 5, 6 reikalavimų.
8.1.Apeliantai kelia klausimą dėl jų laikotarpiu nuo 2016-03-07 iki 20016-05-31 atliktų mokėjimų paskirstymo, t. y., jog atsakovas paskirstė jų įmokas ne taip, kaip apeliantai pageidavo ir buvo nurodę mokėjimo paskirtyje. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantai nei reikšdami pradinį ieškinį, nei tikslindami ieškinio reikalavimus jokių reikalavimų dėl įmokų paskirstymo nereiškė ir banko atlikto įmokų paskirstymo nustatyta tvarka neginčijo. Apeliaciniame skunde yra draudžiama kelti naujus reikalavimus ir nurodyti aplinkybes bei argumentus, kuriais nebuvo remiamasi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d., CPK 312 str.), todėl apeliacinio skundo argumentai dėl tariamo CK 6.54 str. 5 d. pažeidimo nepatenka į bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas. 8.2. Po Vilniaus mieto 2-ojo apylinkės teismo 2011-11-25 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-9186-817/2011, kuriuo kredito sutarčių nutraukimas pripažintas neteisėtu, apeliantų skolos bankui buvimo faktas nebuvo paneigtas. Tai reiškė, kad kreditavimo sutartys apeliantams galiojo pilna apimtimi, todėl apeliantai privalėjo nedelsiant padengti banko 2009-12-09 rašte buvusį nurodytą įsiskolinimą, sumokėti visas nesumokėtas įmokas. Juo labiau, deklaruojant siekį vykdyti kredito sutartis, įmokos privalėjo būti mokamos bylos nagrinėjimo teisme laikotarpiu. Apeliantai po 2011-11-25 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo jokių kredito sutartimis prisiimtų įsipareigojimų nevykdė daugiau negu 6 metus. 8.3. Apeliantai apie netinkamą įsipareigojimų pagal kredito sutartis vykdymą buvo įspėti 2015-11-04 raštu, kredito sutartys nutrauktos 2016-04-07 (po 2016-03-01 rašto pateikimo), t. y. praėjus 5 mėnesiams nuo pirmojo banko įspėjimo susidariusiam įsiskolinimui padengti. CK 6.218 str. 1 d. yra įtvirtintas 30 dienų papildomas įspėjimo terminas. Ieškovų veiksmai nedavė pagrindo bankui tikėtis, kad kredito sutartys galės būti tinkamai įvykdytos ateityje. Apeliantai beveik 6 metus (nuo 2009-06-16) apskritai nevykdė savo įsipareigojimų pagal kredito sutartis, į banką dėl informacijos nesikreipė, tik prieš pat bankui nutraukiant kredito sutartis nusprendė padengti nedidelę dalį įsiskolinimo. Vėliau įmokų nemokėjo ir iki šiol nemoka. 8.4. Apeliacinio skundo teiginiai dėl kreditavimo sutartyje Nr. ( - ) nustatyto neva per didelio 0,08 proc. delspinigių dydžio yra nepagrįsti. Teismo posėdžio metu apeliantas V. K. patvirtino, kad 2006-08-29 Kreditavimo sutartyje Nr. ( - ) nustatytas 0,08 proc. dydžio delspinigių dydis nėra per didelis, apeliantai niekada į banką dėl delspinigių dydį reguliuojančios nuostatos pakeitimo, sumažinant joje nustatytą delspinigių dydį iki ieškinyje reikalaujamo 0,05 proc. dydžio, nesikreipė. 8.5. Nesutinka su apeliantų teiginiais dėl delspinigių ir palūkanų dydžio apskaičiavimo. Delspinigiai apskaičiuoti laikantis ieškinio senaties terminų, ne daugiau kaip už 180 dienų. Apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad banko 2016-01-27 rašte apeliantams buvo pasiūlytos skolos pertvarkymo sąlygos su galimybe sumažinti priskaičiuotus delspinigius, jokios teisinės reikšmės delspinigių paskaičiavimo pagrįstumui ir teisingumui bei galimybei juos mažinti neturi, kadangi apeliantai nuo banko siūlytų skolos restruktūrizavimo sąlygų atsisakė.

9Teismas

konstatuoja:

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

11teisiniai argumentai ir išvados

12Apeliantų (ieškovų) D. U. ir V. K. apeliacinis skundas netenkintinas

13

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
  1. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl kreditavimo sutarčių nutraukimo teisėtumo, kreditavimo sutarčių sąlygų pakeitimo, palūkanų ir delspinigių skaičiavimo.
  1. Nesutikdami su kreditavimo sutarčių nutraukimu, apeliantai (ieškovai) teigia, jog sutartys nutrauktos neteisėtai. Kaip galima suprasti iš apeliantų argumentų, jie mano, kad visų pirma po 2015-11-25 Vilniaus miesto 2-ojo teismo sprendimo įsiteisėjimo, kuriuo buvo pripažintos kreditavimo sutarties Nr. ( - ) bendrosios dalies 43, 44, 46.1 punktai ir kreditavimo sutarties Nr. ( - ) bendrosios dalies 43, 44 ir 46.1 punktai negaliojantys, kreditavimo sutartys nutrūko. Kadangi ieškovai iš atsakovo negavo jokio įmokų grafiko su apskaičiuotomis palūkanomis ir mokėtinomis sumomis, suprato, kad minėtos kreditavimo sutartys nebuvo atnaujintos, todėl negaudami iš banko jokių pranešimų, kreditavimo sutarčių nevykdė ne dėl jų priklausančių aplinkybių. Antra, ieškovų nuomone, informacija apie tai, kad kredito sutartys yra atnaujintos ieškovai gavo 2015 m. lapkričio 19 d., t. y. praėjus beveik 4 metams. Teigia, kad atsakovas, būdamas stipresne sutarties šalimi, nevykdė savo pareigų, kas lėmė, jog ieškovai dėl kredito sutarčių vykdymo buvo suklaidinti. Ieškovai pagrįstai tikėjosi, kad bankui nepateikiant įmokų mokėjimo grafiko, duomenų bazėse esant informacijai apie tai, kad sutartys yra nutrauktos, kredito sutarčių Nr. ( - ) ir ( - ) vykdymas yra negalimas. Šių aplinkybių, anot apeliantų, teismas visiškai nevertino. Ir trečia, ieškovai teigia, jog kai po ilgo laiko tarpo, beveik po 4-rių metų, gavus pirmąjį 2015 m. lapkričio 4 d. pranešimą iš banko, kuriuo buvo reikalaujama padengti įsiskolinimą iki 2016 m. sausio 4 d., bankas ieškovams nustatė pernelyg trumpą tarpą sutartiniams įsipareigojimams pagal kredito sutartis dengti. Su šiais apeliantų argumentais teisėjų kolegija nesutinka ir pasisako dėl vienašališkų sutarčių nutraukimo pagrindų.
  1. Byloje nustatyta, 2006-01-17 ieškovai ir bankas sudarė kreditavimo sutartį Nr. ( - ), pagal kurią ieškovams buvo suteiktas 57 924,00 Eur dydžio kreditas su kintama palūkanų norma terminui iki 2030-10-31; kreditas suteiktas buto, unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ), remontui (1 tomas, 16–24 b. l.). 2006-08-29 tarp šalių buvo sudaryta kreditavimo sutartis Nr. ( - ), pagal kurią ieškovams suteiktas 25 486,00 Eur dydžio kreditas su kintama palūkanų norma terminui iki 2031-07-31; kreditas suteiktas buto, unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ), remontui (1 tomas, 25–33 b. l.). Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovai nuo 2009 m. vidurio nustojo vykdyti bet kokius mokėjimus bankui, bankas vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartis, apie tai 2009-12-08 raštu pranešdamas ieškovams. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011-11-25 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-9186-817/2011, be kita ko, pripažino negaliojančiu banko vienašališką sutarčių nutraukimą, sprendęs, kad banko nustatytas 10 dienų terminas pagal sutartis susidariusiems įsipareigojimams įvykdyti yra per trumpas (1 tomas, 45–50 b. l.). 2015-11-04 raštu bankas informavo ieškovus apie pagal kredito sutartis susidariusį pradelstą 33 754,63 Eur įsiskolinimą ir paragino ieškovus per šiame rašte nustatytą 2 mėnesių terminą jį padengti arba pateikti duomenis, kurie pagrįstų susidariusios skolos padengimą (1 tomas, 116 b. l.). Ieškovai 2015-12-16 raštu informavo banką, kad nesutinka su susidariusiu įsiskolinimu ir pareikalavo pateikti pagal kredito sutartis susidariusį skolos grafiką (1 tomas, 117 b. l.). Bankas 2015-12-31 raštu pateikė ieškovams skolos grafikus pagal sudarytas kredito sutartis (1 tomas, 121–125 b. l.). 2016-03-01 pranešimu bankas ieškovams nustatė papildomą terminą susidariusiam įsiskolinimui padengti ir įspėjo, kad ieškovams iki 2016-04-05 nepadengus pagal kredito sutartis susidariusio įsiskolinimo, kitą dieną po nustatyto termino suėjimo su jais sudarytos kredito sutartys bus vienašališkai nutrauktos. Per banko 2016-03-01 pranešime nustatytą terminą įsiskolinimas nebuvo padengtas, bankas nutraukė su ieškovais sudarytas kredito sutartis ir kreipėsi į Vilniaus miesto 14-ąjį notarų biurą dėl vykdomųjų įrašų dėl priverstinio skolų pagal kredito sutartis išieškojimo išdavimo.
  1. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovai nuo 2009 m. vidurio visiškai nustojo vykdyti bet kokius mokėjimus bankui. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui 2011-11-25 sprendimu pripažinus negaliojančiu banko vienašališką sutarčių nutraukimą, ieškovai ir toliau netinkamai vykdė sutarčių sąlygas. Ieškovai nereagavo į banko 2015-11-04, 2016-03-01 siųstus pranešimus dėl netinkamo kreditavimo sutarčių vykdymo ir ketinimo jas nutraukti, jei sutartys nebus vykdomos. Taigi bankas įvykdė savo pareigą informuoti ieškovus apie galimą vienašališką sutarčių nutraukimą ir kelis kartus nustatė pakankamą terminą sutarčių vykdymo trūkumams pašalinti.
  1. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų nuomone, jog Vilniaus apylinkės teismo 2011-11-25 sprendimu pripažinus kreditavimo sutarties Nr. ( - ) bendrosios dalies 43, 44, 46.1 punktus ir kreditavimo sutarties Nr. ( - ) bendrosios dalies 43, 44 ir 46.1 punktus negaliojančiais, kreditavimo sutartys nutrūko. Juo labiau, kritiškai vertintini apeliantų argumentai, kad negavus jokių įmokų grafiko su apskaičiuotomis palūkanomis ir mokėtinomis sumomis, ieškovai suprato, kad minėtos kreditavimo sutartys nebuvo atnaujintos, todėl negaudami iš banko jokių pranešimų, kreditavimo sutarčių nevykdė ne dėl jų priklausančių aplinkybių. Priešingai, aukščiau minėtus kreditavimo sutarties Nr. ( - ) bendrosios dalies 43, 44, 46.1 punktus ir kreditavimo sutarties Nr. ( - ) bendrosios dalies 43, 44 ir 46.1 punktus negaliojančiais, kreditavimo sutartys pilna apimtimi liko ieškovams galioti. Todėl jiems teigiant, kad iš banko negavus jokių įmokų grafiko su apskaičiuotomis palūkanomis ir mokėtinomis sumomis, suprato, kad minėtos kreditavimo sutartys nebuvo atnaujintos ir dėl to sutarčių nevykdė, ši ieškovų pozicija laikytina niekaip nesiderinanti su siekiu rūpestingai, atsakingai ir sąžiningai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovai žinojo apie kreditavimo sutartimis prisiimtus įsipareigojimus, skolų buvimo faktas atsakovui egzistavo, ginčo dėl to nebuvo ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Banko papildomo ar pakartotino įmokų grafiko su apskaičiuotomis palūkanomis ir mokėtinomis sumomis nepateikimas, akivaizdu, kad nebuvo pagrindas nevykdyti įsipareigojimų pagal kredito sutartis. Šioje situacijoje manytina, kad patys ieškovai nebuvo pakankamai aktyvūs ir nesidomėjo sutartinių įsipareigojimu tinkamu vykdymu. Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantai neįrodė, kad patikslintų įmokų mokėjimo grafikų stoka buvo esminė kliūtis įsipareigojimams pagal kreditavimo sutartis įvykdyti.
  1. Pagal kredito sutarčių bendrųjų sąlygų 9 punktus kredito gavėjui negavus mokėjimo grafikų, kredito gavėjas privalo kreiptis į banką dėl mokėjimo grafikų gavimo ne vėliau kaip likus penkioms darbo dienoms iki pirmo įmokų mokėjimo mėnesio pabaigos. Kredito gavėjas neatleidžiamas nuo sutartyje numatytų įsipareigojimų nevykdymo, jei kredito gavėjas negauna mokėjimo grafikų ir nesikreipia į banką dėl mokėjimo grafikų gavimo. Taigi ieškovai privalėjo kreiptis į banką dėl mokėjimo grafikų, tuo atveju, jei negavo šių mokėjimo grafikų ar jiems tapo neaiški numatytų įsipareigojimų vykdymo tvarka.
  1. Akcentuotina, jog iš bylos duomenų matyti, kad ieškovų sutartinių prievolių pagal kreditavimo sutartys pažeidimas buvo ne vienkartinis, bet nuolatinis. Kreditavimo sutarties nutraukimo įmokos visiškai nebuvo mokamos nuo 2009 m. vidurio. Pradelstų įsipareigojimų suma pagal kreditavimo sutartis 2015 m. lapkričio mėn. siekė net 33 754,63 Eur. Ieškovai deklaruodami savo siekį išsaugoti sutartinius santykius su banku, neatliko jokių mokėjimų bankui ir bylos nagrinėjimo metu nesiekė bent iš dalies įvykdyti savo įsipareigojimus. Ieškovai nepateikė teismui duomenų, kurie teiktų pagrindą daryti išvadą, jog sutartys bus tinkamai vykdomos ateityje. Priešingai, ieškovai nurodė, kad jų bendros mėnesinės pajamos šiuo metu sudaro apie 900,00–1000,00 Eur, ieškovas V. K. nurodė turintis kitų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, o o einamosios kasmėnesinės įmokos pagal abi kreditavimo sutartis sudarė apie 350,00 Eur, neįvertinant pradelstų mokėjimų dengimo. Akivaizdu, kad nėra pagrindo manyti, kad ieškovai būtų finansiškai pajėgūs ateityje tinkamai vykdyti savo įsipareigojimus pagal sutartis.
  1. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad bendriausia prasme sutarties nutraukimas dėl nedidelės įsipareigojimų dalies nevykdymo gali būti laikomas neproporcingu sutarties pažeidimui teisiniu padariniu, tačiau, nustatant pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimą, visuma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012; 2013 m. birželio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2013).
  1. Kreditoriui renkantis pažeistų savo teisių gynimo būdą, be kitų, taikomas favor contractus principas, kuris reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio priemonę. Kasacinio teismo konstatuota, kad sutarties nutraukimas, kaip vienas iš pažeistų teisių gynybos būdų, pagal tarptautinėje sutarčių teisėje pripažįstamą favor contractus principą ir jį atspindintį nacionalinį teisinį reguliavimą yra išimtinis teisių gynimo būdas, todėl jo taikymui turi būti konstatuotas pakankamas įstatyme įtvirtintas ir faktinis pagrindas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2010). Vis dėlto, pripažįstant favor contractus principo svarbumą sutartiniams santykiams, negalima šio principo suabsoliutinti, paneigiant kitų kreditoriaus teisių gynimo būdų egzistavimą ir panaudojimo galimybę, nes sutarties laisvės principas užtikrina sutarties šalies teisę pasirinkti ir pasinaudoti jo interesus geriausiai atitinkančiu teisių gynimo būdu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012; 2013 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-349/2013).
  1. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip buvo nurodyta šioje nutartyje, siekis išsaugoti sutartį nėra absoliutus ir jos nutraukimas gali būti pateisinamas, jeigu nustatomos tam tikros aplinkybės – pažeidimo pobūdis, mastas ar kitos svarbios aplinkybės, leidžiančios spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimo. Atsižvelgiant į tai, aplinkybė, ar kreditavimo sutartis nutraukta nepažeidžiant favor contractus principo ir kasatorės (vartotojos) teisių, turi būti nustatoma įvertinus, ar egzistuoja pagrindas netinkamą kreditavimo sutarties vykdymą pripažinti esminiu sutarties pažeidimu pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus, arba nustačius, kad sutartis vienašališkai nutraukta joje nustatytomis sąlygomis, kurios nepripažintinos nesąžiningomis CK 6.188 straipsnio pagrindu. Kadangi įstatyme ir sutartyje įtvirtinti vienašališko sutarties nutraukimo pagrindai yra alternatyvūs, tai reiškia, kad konkrečios faktinės aplinkybės, kuriomis pažeidžiama sutartis, turi atitikti arba sutartyje nustatytą vienašalio sutarties nutraukimo pagrindą, arba įstatyme įtvirtintus esminio sutarties pažeidimo kriterijus.
  1. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į kasacinio teismo formuojamą praktiką nustatant vienašališkai nutraukiamos sutarties pažeidimo pobūdį, konstatavo ne tik formalaus pagrindo nutraukti sutartį buvimą, bet vertino visumą aplinkybių, svarbių nustatant sutarties pažeidimo mastą ir reikšmę galimybei ją toliau vykdyti. Nustatęs aplinkybes, kad Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011-11-25 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-9186-817/2011 kreditavimo sutarties Nr. ( - ) bendrosios dalies 43, 44, 46.1 punktai ir kreditavimo sutarties Nr. ( - ) bendrosios dalies 43, 44 ir 46.1 punktai pripažinti negaliojančiais dėl to, kad yra nesąžiningi ieškovų, kaip vartotojų atžvilgiu, po 2011-11-25 teismo sprendimo įsiteisėjimo įmokos atsakovui ir toliau nebuvo mokamos, nors kreditavimo sutartys toliau galiojo ieškovams pilna apimtimi, atsižvelgus, jog visumoje iki kreditavimo sutarties 2016-04-07 nutraukimo įmokos visiškai nebuvo mokamos 6 metus, o nuo 2015-11-04 informavus ieškovus apie susidariusios įsiskolinimo padengimo, įmokos buvo sumokėtos nežymiai ir toliau nemokamos, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą padaryti išvadą, kad sutarties pažeidimas, kurio pagrindu ji nutraukta, nėra mažareikšmis, vienkartinis ir neatitinka ieškovų teiginių, kad jie nevykdė sutarčių ne dėl jų priklausančių aplinkybių, o vėliau atsakovas nustatė per trumpą laiko tarpą kreditoriniams įsipareigojimams įvykdyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausio Teismo 2016-05-12 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-611/2016).
  1. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nuolatinis ir ilgalaikis mokėjimo terminų praleidimas yra esminis kredito sutarties pažeidimas, kuris ginčo atveju sudarė pagrindą atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnio 1 dalis). Atotrūkis tarp ieškovų pasižadėtų pagal sutartį įvykdyti įsipareigojimų ir faktiškai įvykdytų įsipareigojimų iš esmės pradėjo formuotis nuo 2009 m. vidurio ir iki sutarčių nutraukimo nuolat didėjo, todėl bankas ilgą laiką negavo to, ką turėjo ir pagrįstai tikėjosi gauti pagal sutartis, ir tai sudarė pakankamą pagrindą bankui manyti, kad sutartys ateityje nebus tinkamai įvykdytos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-388-684/2016). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktus įrodymus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog tenkinti ieškovų ieškinio nėra jokio teisinio pagrindo, atsakovas turėjo teisę nutraukti sutartį su ieškovais laikantis įstatymų reikalavimų, atsakovas laikėsi kreditavimo sutartyse nustatytos vienašalio sutarties nutraukimo tvarkos.
  1. Apeliantai taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad 0,08 proc. dydžio delspinigių dydis nėra nesąžiningas. Atsakovas nurodė, kad 0,08 proc. delspinigių dydis kreditavimo sutarties Nr. ( - ) sudarymo metu buvo taikomas visiems banko klientams, kas reikštų, kad ši sutarties sąlyga dėl delspinigių dydžio laikytina standartine, o ne aptarta individualiai. Esant tokiais situacijai, teismas šią sąlygą privalėjo vertinti vartojimo teisinių santykių aspektu. Šie apeliantų argumentai yra nepagrįsti.
  1. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog netenkinus pagrindinio ieškinio reikalavimo, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio reikalavimo dėl delspinigių dydžio sumažinimo, nes klausimo dėl delspinigių dydžio apeliantai anksčiau nekėlė. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad sprendžiant ginčus dėl vartojimo sutarties vykdymo, taip pat jos nutraukimo, svarbu atkreipti dėmesį į kasacinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresniosios šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012; kt.).
  1. Pastebėtina, jog apeliantai, 2006-08-29 kreditavimo sutarties Nr. ( - ) 39 punkto sąlygos dėl 0,08 proc. dydžio palūkanų niekada neginčijo, dėl jų sumažinimo į atsakovą nesikreipė, o kreipdamiesi į Vilniaus miesto 2-ąjį apylinkės teismą dėl kredito sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia bei šios sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo neteisėtu, minėtos 39 punkto sąlygos pakeisti neprašė, nors tokią galimybę turėjo. Ir tik atsakovui, antrą kartą nutraukus kreditavimo sutartis su ieškovais dėl to, kad pastarieji beveik 6 metus nevykdė prisiimtų įsipareigojimų, ieškovai nusprendė ginčyti šią sąlygą dėl nustatytų 0,08 proc. palūkanų. Šios aplinkybės sudaro apeliacinės instancijos teismui prielaidas spręsti, jog apeliantai nesąžiningai naudojasi savo procesinėmis teisėmis, siekdami kuo ilgiau išvengti prisiimtų finansinių įsipareigojimų nevykdymo pasekmių.
  1. Apeliantai kelia klausimą dėl jų laikotarpiu nuo 2016-03-07 iki 20016-05-31 atliktų mokėjimų paskirstymo, t. y., jog atsakovas paskirstė jų įmokas ne taip, kaip kad apeliantai pageidavo ir buvo nurodę mokėjimo paskirtyje. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantai nei reikšdami pradinį ieškinį, nei tikslindami ieškinio reikalavimus jokių reikalavimų dėl įmokų paskirstymo nereiškė ir banko atlikto įmokų paskirstymo nustatyta tvarka neginčijo. Apeliaciniame skunde yra draudžiama kelti naujus reikalavimus ir nurodyti aplinkybes bei argumentus, kuriais nebuvo remiamasi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d., CPK 312 str.), todėl apeliacinio skundo argumentai dėl tariamo CK 6.54 str. 5 d. pažeidimo nepatenka į bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas ir dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.
  1. Dėl kitų apeliacinio skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas taip pat nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
  1. Įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija laiko, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas analizavo ir vertino įrodymų visetą, kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų visumos skundžiamame sprendime padarė pagrįstas išvadas. Tai, kad teismas tam tikrus įrodymus ir faktus vertino kritiškai, kad nurodė motyvus, kurie nepalankūs vienai iš šalių, ar kad priėmė vienai iš šalių nepalankų sprendimą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismas įrodymų nevertino ar vertino neteisingai, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisingas. Skundžiamojo teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra pateiktas argumentuotas įrodymų vertinimas, o apeliantai nepaneigė teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo.
  1. Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
  1. Atmetus apeliacinį skundą, iš apeliantų (ieškovų) lygiomis dalimis priteistinos atsakovės AB DnB banko turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme.
  1. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

14Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

15Priteisti iš apeliantų (ieškovų) D. U., a. k. ( - ) ir V. K., a. k. ( - ) lygiomis dalimis atsakovo AB DNB bankas naudai 605,00 Eur (šešis šimtus penkis eurus 00 ct), t. y. iš kiekvieno po 302,50 Eur (tris šimtus du eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

16Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai