Byla 2S-594-883/2017

1Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irena Stasiūnienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų G. Ž. ir M. Ž. atskirąjį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutarties, kuria ieškovų G. Ž. ir M. Ž. ieškinį dėl statinio pripažinimo priklausiniu, pareikšto atsakovams Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, Valstybės įmonei Registrų centro Šiaulių filialui, Radviliškio rajono savivaldybei, tretiesiems asmenims Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atsisakyta priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

2Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovai G. Ž. ir M. Ž. kreipėsi į teismą ieškiniu atsakovams Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, Valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialui, Radviliškio rajono savivaldybei, tretiesiems asmenims Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, dėl statinio pripažinimo priklausiniu, prašydami nekilnojamąjį daiktą – statinį akmenų užtvanką H ( - ) pripažinti ieškovams priklausančio žemės sklypo ( - ) priklausiniu.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Radviliškio rajono apylinkės teismas 2017 m. gegužės 17 d. nutartimi ieškovų G. Ž. ir M. Ž. ieškinį dėl statinio pripažinimo priklausiniu atsisakė priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, nes yra įsiteisėjęs teismo sprendimas priimtas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu faktiniu pagrindu.
  1. Atsižvelgęs į ieškinyje nurodytas aplinkybes ir remdamasis Lietuvos Teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančiais duomenimis, teismas nustatė, kad Radviliškio rajono apylinkės teismas 2016 m. spalio 7 d. išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2YT-1235-952/2016 pagal pareiškėjų G. Ž. ir M. Ž. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR finansų ministerijos, valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialui, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Radviliškio rajono savivaldybei dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo į nekilnojamąjį daiktą – statinį akmenų užtvanką H ir pareiškimą atmetė.
  1. Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, bei susipažinęs su priimtais sprendimais byloje Nr. 2YT-1235-952/2016 nustatė, kad byloje yra priimtas teismo sprendimas tarp tų pačių šalių, kaip ir pateiktame teismui naujame ieškinyje, taip pat šiose bylose nurodytos tapačios faktinės aplinkybės, kaip ir pateiktame ieškinyje, ieškovo reikalavimai yra tapatūs. Teismas konstatavo, kad ieškovų G. Ž. ir M. Ž. ieškinys negali būti priimtas, nes yra įsiteisėjęs teismo sprendimas priimtas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu faktiniu pagrindu (CPK 137 str. 2 d. 4 p.).

4III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

5

  1. Atskiruoju skundu ieškovai G. Ž. ir M. Ž. prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį priimti. Atskirajame skunde nurodoma, kad ieškovai teismui buvo pateikę ieškinį dėl visai kito reikalavimo: dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto, o ne dėl daikto pripažinimo priklausiniu; su ieškiniu į teismą ieškovai kreipėsi 2017-05-02, tačiau ieškinio priėmimo klausimas vis dar nėra išspręstas.

6Teismas

konstatuoja:

7IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

8Atskirasis skundas atmetamas.

  1. Apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu ieškinį priimti atsisakyta, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
  1. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d. įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos prieinamumo principas, tačiau šios asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo procesinė tvarka ir sąlygos konkretizuojamos ir detalizuojamos civiliniuose, baudžiamuosiuose ir administraciniuose (tiek procesiniuose, tiek tam tikru aspektu ir materialiuosiuose) įstatymuose Pagal civilinio proceso teisės normas teisė kreiptis į teismą įgyvendinama pateikiant teismui ieškinį, tačiau toks asmens kreipimasis turi atitikti įstatyme nustatytą tvarką (CPK 5 str. 1 d.). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad civilinio proceso įstatymo nuostatose nustatyta ieškiniui daug formalių reikalavimų, tačiau iš esmės ieškinį sudaro du pagrindiniai elementai – ieškinio dalykas ir pagrindas. Pagal CPK 135 str. 1 d. 2 p. ieškovas ieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinį ieškinio pagrindą), bei savo reikalavimą (ieškinio dalyką) (CPK135 str. 1 d. 4 p.). Ieškovas ieškinyje taip pat turi nurodyti įrodymus, kurie patvirtina faktinį ieškinio pagrindą, juos pridėti prie ieškinio arba nurodyti įrodymų buvimo vietą (CPK 135 str. 1 d. 3 p., 2 d.). Teisė į teisminę gynybą materialiąja prasme yra materialioji subjektinė teisė, priklausanti nuo materialiojo teisinio pobūdžio faktų. Atsakyti, ar asmuo turi šią teisę, galima tik nustačius visas bylos aplinkybes, ištyrus ir įvertinus įrodymus, nustačius taikytiną teisės normą. Teismas į šį klausimą atsako priimdamas sprendimą. Dėl to bylos iškėlimo stadijoje nėra tikrinama, ar asmuo turi teisę į teisminę gynybą (teisę į ieškinį) materialiąja prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2014). Teisėjas, priimdamas ieškinio pareiškimą, nustato tik procesinio teisinio pobūdžio faktus, taip pat, ar asmuo turi procesinę teisę kreiptis į teismą ir ar tinkamai ją įgyvendina.
  1. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas ieškinį priimti atsisakė, motyvuodamas tuo, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu faktiniu pagrindu (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Ieškovai nesutikdami su tokiu pirmosios instancijos teismo priimtu procesiniu sprendimu, atskirąjį skundą grindžia tuo, kad teismas nepagrįstai nustatė ieškinių dalyko tapatumą.
  1. Pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo ieškinio atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Draudimo kelti tapatų teismo išspręstam civilinį ginčą turinys detaliau atskleistas CPK 279 straipsnio 4 dalyje: sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai, nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas.
  1. Kasacinio teismo praktikoje, suformuotoje aiškinant ir taikant minėtas teisės normas, ieškiniai pripažįstami tapačiais, kai sutampa šie jų elementai: šalys, ieškinio dalykas, ieškinio faktinis pagrindas. Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialusis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas ir gynybos būdas. Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškinio dalykas yra tapatus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pasisakęs, kad ieškinio dalykas – tai materialusis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008).
  1. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovai pareiškė ieškinį dėl užtvankos - hidrotechninio statinio pripažinimo ieškovams priklausančio žemės sklypo priklausiniu.
  1. Kasacinio teismo praktikoje dėl daikto kvalifikavimo priklausiniu ir jo teisinio ryšio su pagrindiniu daiktu išaiškinta, kad priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi; konstatuojant teisiškai reikšmingas priklausinio sąsajas su pagrindiniu daiktu yra svarbus ne jų fizinis ryšys (geografinė padėtis, buvimas vieno šalia kito), o funkcinis; tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. D. v. J. A. M., bylos Nr. 3K-3-448/2001; 2003 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje L. D. ir kt. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-1002/2003; 2004 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje T. J. v. B. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-561/2004; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje J. U. v. UAB „IJO“, bylos Nr.3K-3-453/2006; kt.). Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl užtvankos pripažinimo priklausiniu, svarbus yra Lietuvos Respublikos melioracijos įstatymo 3 straipsnis, kuris numato, kad žemės sklype esantys melioracijos statiniai yra žemės sklypo priklausiniai ir nuosavybės teise priklauso žemės sklypo savininkui, jeigu sutartis nenustato kitaip, išskyrus valstybei nuosavybės teise priklausančius melioracijos ir hidrotechnikos statinius, nurodytus šio straipsnio 2 dalyje; Valstybei nuosavybės teise priklauso: sureguliuoti upeliai, grioviai, nuvedantys vandenį nuo daugiau kaip vieno žemės savininko ar kito naudotojo sklypo, juose esantys melioracijos statiniai, tvenkinių, kurie ribojasi su dviejų ir daugiau žemės savininkų ar kitų naudotojų žeme, hidrotechnikos statiniai, polderiai ir kitos melioracijos sistemos, jeigu jose mechaniškai keliamas vanduo, kanalizuoti grioviai ir drenažo rinktuvai, jeigu jų skersmuo yra 12,5 cm ir didesnis ir jeigu jie yra pastatyti už valstybės lėšas, nepaisant to, kas yra žemės sklypo, kuriame yra šie melioracijos statiniai, savininkas (3 str. 2 d.).
  1. Civilinėje byloje Nr. 2YT-1235-952/2016 pagal pareiškėjų G. Ž. ir M. Ž. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, apeliacinės instancijos teismas 2017-03-14 nutartyje, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos nekilnojamo turto registro įstatymo 10 straipsnio 3 dalimi, CK 4.2 straipsnio 2 dalimi, 4.12 straipsniu, nurodė, kad „hidrotechnikos statinys (užtvanka), negali egzistuoti savarankiškai, jis gali būti tik kaip žemės sklypo, t. y. pagrindinio daikto, kuriame jis randasi, priklausinys; ......tam tikrą plotą užimantys hidrotechnikos statinys (užtvanka) pagal įstatymo reikalavimus turi rastis žemės sklypo (pagrindinio daikto), kuris nuosavybės teise priklauso pareiškėjams, plote (teritorijoje) ir neišeiti už to ploto ribų. VĮ Registrų centro Šiaulių filialo rašte dėl papildomos informacijos suteikimo, nurodoma, kad tikėtina, jog dalis užtvankos priklauso pareiškėjų žemės sklypui. Tik tikėtinai dalies užtvankos priklausomybė pareiškėjų žemės sklypui, patvirtina aplinkybę, kad hidrotechnikos statinys (užtvanka), kuris patenka į Lietuvos Respublikos melioracijos įstatymo reguliavimo sritį, išeina už pareiškėjams priklausančio žemės sklypo ( - ) ribų ir kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, ribojasi dar su septyniais žemės sklypais. Iš šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies reglamentavimo spręstina, jog yra numatytos dvi sąlygos, kada hidrotechnikos statinys (užtvanka) gali būti pripažintas privačia nuosavybe: kai jis ribojasi su ne daugiau kaip vieno žemės savininko ar kito naudotojo žeme ir yra pastatytas ne už valstybės lėšas. Priešingu atveju – hidrotechnikos statinys, kuris ribojasi su dviejų ir daugiau žemės savininkų ar kitų naudotojų žeme ir jeigu jis yra pastatytas už valstybės lėšas, nepaisant to, kas yra žemės sklypo, kuriame yra šis melioracijos statinys, savininkas, priklauso nuosavybės teise valstybei. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjai neįrodė, jog visas hidrotechnikos statinys (užtvanka), ( - ), o ne jos dalis, randasi pareiškėjams nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype ( - ), ribojasi su ne daugiau kaip vieno žemės savininko ar kito naudotojo žeme ir nepažeidžia kitų Lietuvos Respublikos melioracijos įstatymo ir Lietuvos Respublikos kelių įstatymo nuostatų...“.
  1. Taigi, įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-1235-952/2016 dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo buvo konstatuota, kad hidrotechnikos statinys (užtvanka), kuris patenka į Lietuvos Respublikos melioracijos įstatymo reguliavimo sritį, išeina už pareiškėjams priklausančio žemės sklypo ( - ), ribų ir ribojasi dar su septyniais žemės sklypais, todėl teismas atsisakė pripažinti, kad ginčo statinys - užtvanka yra tik pareiškėjams priklausančio žemės sklypo teritorijoje. Vadinasi, tiek ginčo statinio padėtis, tiek ginčo statinio sąsajumas su ieškovams priklausančiu žemės sklypu, tiek LR melioracijos įstatymo 3 straipsnyje (Melioracijos statinių nuosavybė) numatytos aplinkybės, kurioms esant hidrotechnikos statiniai gali būti pripažinti žemės sklypo priklausiniais, buvo teisminio bylos nagrinėjimo dalyku minėtoje byloje.
  1. Kasacinio teismo išaiškinta, kad naujas ieškinys yra tik tada, kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje. Ieškinio pagrindas laikytinas tapačiu, kai jis grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais. Reikalavimo grindimas iš esmės tais pačiais, tačiau papildytais ar (ir) patikslintais faktais taip pat reiškia tapataus ieškinio pareiškimo situaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2014, 2001 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2011). Kadangi ieškinio pagrindą sudaro faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą, tai naujas ieškinys galimas tik kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nėra teisminio nagrinėjimo dalykas jau nagrinėjamoje ar išnagrinėtoje byloje. Kitų faktinių aplinkybių, kurios nebuvo nurodytos ir išnagrinėtos civilinėje byloje Nr. 2YT-1235-952/2016, ieškovai nauju ieškiniu nepateikė. Ieškovai šioje byloje, reikšdami reikalavimą dėl statinio pripažinimo priklausiniu, siekia, kad pagal tas pačias faktines aplinkybes būtų nustatyti kiti teisiniai santykiai, t. y. kitoje byloje iš esmės ginčija įsiteisėjusį teismo sprendimą.
  1. Įsiteisėjęs teismo sprendimas šalims ir kitiems byloje dalyvavusiems asmenims įgyja prejudicinę ir res judicata galią (CPK 182 straipsnio 2 punktas, 279 straipsnio 4 dalis), t. y. šalys netenka teisės kitoje byloje ginčyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų bei teisinių santykių ir reikšti tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu. Teismas pažymi, kad priešingas aiškinimas ne tik prieštarautų proceso ekonomiškumo (CPK 7 straipsnis) ir kooperavimosi (bendradarbiavimo) principui (CPK 8 straipsnis), bet ir atvertų kelią anksčiau priimto ir įsiteisėjusio teismo sprendimo kvestionavimui, keltų pavojų teisiniam tikrumui, teisinių santykių šalių teisėtiems lūkesčiams ir civilinės apyvartos stabilumui.
  1. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ieškinio dalyko tapatumą, tinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas dėl šalių pasirinkto ieškinio dalyko (gynybos būdo) tapatumo. Kiti apeliantų argumentai neturi esminės reikšmės teisingam ginčo išnagrinėjimui, todėl teismas dėl jų atskirai nepasisako. Dėl nurodytų aplinkybių, skundžiama Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutartis, kuria apeliantų ieškinį atsisakyta priimti, yra pagrįsta, todėl paliktina nepakeista.

9

10Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

11Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai