Byla 2A-1189/2014
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Alvydo Poškaus ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo G. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1011-264/2014 pagal ieškovo G. G. ieškinį atsakovui bankrutuojančiai akcinei bendrovei Ūkio bankui dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje ginčas kilo dėl kaupiamųjų indėlių sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, kaip sudarytų iš esmės suklydus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.90 straipsnis), ir restitucijos, kaip asmens teisių gynybos būdo, taikymo sandorius pripažinus negaliojančiais.

5Ieškovas G. G. (toliau – ir ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančiomis tarp ieškovo ir atsakovo bankrutuojančios akcinės bendrovės (toliau – ir BAB) Ūkio banko (toliau – ir atsakovas, Bankas) sudarytas 2009 m. kovo 18 d. Kaupiamojo indėlio sutartį Nr. D0211640820 (toliau – ir Sutartis Nr. 1) bei 2009 m. kovo 23 d. Kaupiamojo indėlio sutartį Nr. D021l647099 (toliau – ir Sutartis Nr. 2) (toliau – ir Kaupiamojo indėlio sutartys) ir taikyti visišką restituciją, įpareigojant atsakovą grąžinti ieškovui 194 721,50 eurų (672 334,39 Lt), netaikant Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte ir 35 straipsnio 3 dalyje nustatytos tvarkos.

6Ieškovas nurodė, kad jis su akcine bendrove (toliau – ir AB) Ūkio banku 2009 metais buvo sudaręs tris kaupiamojo indėlio sutartis 4 (ketveriems) metams. Ieškovui atvykus pas atsakovą sudaryti kaupiamojo indėlio sutarties, jam (ieškovui) buvo pasiūlyta sudaryti keletą kaupiamųjų indėlių sutarčių ir paaiškinta, kad draudiminė apsauga bus taikoma po 100 000 eurų kiekvienai iš jo sudarytų sutarčių atskirai. Ieškovas pažymėjo, kad 2013 m. vasario 12 d. buvo sustabdyta atsakovo veikla, 2013 m. gegužės 2 d. Bankui iškelta bankroto byla, o ieškovas informuotas, jog pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – ir IĮIDĮ) jam bus grąžinta tik 100 000 eurų pasibaigus 2009 m. kovo 23 d. Kaupiamojo indėlio sutarties Nr. D0211653676 galiojimo terminui, o draudiminė apsauga nebus taikoma nei Sutarčiai Nr. 1, nei Sutarčiai Nr. 2, nes tokiu atveju sumuojami visi indėliai, buvę Banke draudžiamojo įvykio dieną.

7Ieškovas akcentavo, kad jis, kaip indėlininkas, padėdamas savo lėšas į kaupiamuosius indėlius, veikė kaip fizinis asmuo, siekiantis išimtinai savo asmeninių bei šeimos poreikių tenkinimo, turi vartotojo statusą ir teisiniuose santykiuose su atsakovu yra silpnesnioji šalis. Kaupiamojo indėlio sutarčių Bendrosios dalies sąlygas nederindamas su ieškovu parengė ir pateikė pasirašyti atsakovas. Visų 3 (trijų) kaupiamojo indėlio sutarčių Bendrųjų sąlygų 32 punkte yra įtvirtinta nuostata, kad Bankas garantuoja padėtų indėlių saugumą ir, užtikrinant indėlių grąžinimą, draudžia padėtus indėlius Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, o jokios kitos detalesnės rašytinės informacijos apie indėlių draudimo sąlygas nebuvo pateikta. Ieškovas manė, kad lingvistiškai įvertinus Bendrosiose sąlygose 32 punkte įtvirtintą normą, atsižvelgus į tai, jog būtent atsakovas privalėjo informuoti ieškovą apie draudimo sąlygas, taip pat į tai, kad ieškovas yra vartotojas, kuriam turi būti aiškiai, išsamiai ir nedviprasmiškai suteikta informacija apie indėlių draudimo sąlygas, jam (ieškovui) suteikta informacija nebuvo pakankama tam, jog jis būtų galėjęs tinkamai įvertinti su tokiu investavimu susijusią riziką, todėl pripažintina, kad jis buvo suklaidintas.

8Be kita ko, ieškovas pabrėžė, kad jis nei kaupiamojo indėlio sutarčių sudarymo metu, nei šiuo metu nedirba finansinių paslaugų sektoriuje, neturėjo ir neturi specialių finansinių, investavimo žinių bei neišmano investavimo rizikai taikytino teisinio reglamentavimo. Ieškovas atkreipė dėmesį, kad atsakovo pateiktose indėlio sutartyse esanti informacija leido jam suformuoti įsitikinimą, jog visoms indėlių sutartims taikoma indėlių draudimo apsauga, priešingu atveju, jis būtų sudaręs tik vieną sutartį, nebūtų sudaręs kitų dviejų sutarčių, jeigu būtų žinojęs, kad draudiminė apsauga joms nebus taikoma, o indėliai bus sumuojami. Tokiu atveju ieškovas būtų padėjęs kitus du kaupiamuosius indėlius kituose bankuose.

9Ieškovo vertinimu, kadangi jis klydo dėl su sandorio dalyku susijusių aplinkybių, buvusių sandorio sudarymo metu, todėl Sutartys Nr. 1 ir Nr. 2 turi būti pripažintos negaliojančiomis pagal CK 1.90 straipsnį, nes ieškovo pareiga žinoti įstatymus, įskaitant ir IĮIDĮ, negali būti suabsoliutinama. Ieškovui nesudarius indėlių sutarčių, lėšos būtų likusios pas jį (ieškovą), todėl nagrinėjamu atveju taikytina restitucija, grąžinant pinigus ieškovui ir netaikant ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte, 35 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos bankų įstatymo (toliau – ir BĮ) 87 straipsnyje nustatytos tvarkos, nes iš kaupiamųjų indėlių sąskaitų ieškovas jokių palūkanų nė karto neišsigrynino ir neėmė.

10II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11Kauno apygardos teismas 2014 m. vasario 5 d. sprendimu ieškinį atmetė.

12Teismas, konstatavęs, kad ieškovas, pasirinkęs lėšų taupymo priemonę – indėlį – ilgą laikotarpį perduodavo Bankui laikyti pinigus, didindamas indėlių sumas ir siekdamas gauti palūkanas už suteiktą galimybę Bankui naudotis savo pinigais, Bankas už tai jam mokėjo palūkanas, o Kaupiamojo indėlio sutarčių Bendrųjų sąlygų 32 punkte nustatyta sąlyga, jog Bankas garantuoja Banke padėtų indėlių saugumą ir, užtikrinant indėlių grąžinimą, draudžia Banke padėtus indėlius Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, yra atsakovo pasiūlyta standartinė sąlyga, kuri aiškiai išreikšta, suprantama, nukreipianti į Lietuvos Respublikos įstatymus, joje nenurodyta konkreti indėlių draudimo apimtis, jokios kitos detalesnės informacijos apie indėlių draudimo sąlygas nepateikta, vertino, kad tokia nuoroda negalėjo suklaidinti ieškovo ar jam sudaryti klaidingą įspūdį dėl draudimo apsaugos apimties maksimaliai 100 000 eurų sumai kiekvienam jo indėliui. Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas savo pareigą informuoti indėlininką apie draudimo sąlygas įvykdė tinkamai, nes minėtame Kaupiamojo indėlio sutarčių Bendrųjų sąlygų punkte informavo indėlininką apie CK 6.898 straipsnio 1 dalyje nustatytą Banko pareigą – privalomai apdrausti indėlius.

13Teismas, nenustatęs, kad ieškovas būtų kreipęsis į atsakovą dėl informacijos apie draudimo išmokų mokėjimo sąlygas ir tvarką gavimo, o tai, jog draudimo išmoka asmeniui negali būti didesnė nei 100 000 eurų yra nustatyta IĮIDĮ 5 straipsnio 1 dalyje, sprendė, kad šio įstatymo nuostatų nenurodymas Kaupiamojo indėlio sutarčių Bendrųjų sąlygų 32 punkte, nesudaro pagrindo formuoti išvadą, jog šiame punkte įtvirtinta atsakovo sąlyga suklaidino ieškovą iš esmės. Teismas akcentavo, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu visų 3 (trijų) indėlių sumos sąskaitose nesiekė 100 000 eurų, jose nebuvo nurodyta galutinė kaupiamųjų indėlių suma, sandoriai buvo sudaromi ne tuo pačiu metu bei įprastinėmis sąlygomis, nesant jokių Banko nemokumo ar jo bankroto požymių, ir nurodė, jog ieškovas visiškai suvokė sudaromų sandorių esmę, tikslus bei paskirtį, o ieškovo procesiniuose dokumentuose bei paaiškinimuose nurodyti motyvai, susiję su tuo, kad jis sudarė 3 (tris) atskiras kaupiamojo indėlio sutartis dėl to, jog tai, kad kiekvienam indėliui atskirose sąskaitose bus taikoma indėlių draudimo apsauga maksimaliai 100 000 eurų sumai nebuvo įtraukti į ginčijamas sutartis, nepripažinti aplinkybėmis, dėl kurių sutarties sąlygos laikytinos esminėmis.

14Teismas pabrėžė, kad nors ieškovas yra silpnesnioji sandorio šalis, neturinti išsilavinimo finansų srityje, tačiau jis turi aukštąjį išsilavinimą, yra valstybės tarnautojas, todėl žino teisės aktų nuostatas, be kita ko, ieškovas aktyviai ir ilgą laiką (beveik 4 metus) naudojosi kaupiamuoju indėliu, didino indėlių sumas savo sąskaitose, jog visų indėlių suma pasiekė maksimalią 100 000 eurų sumą jam buvo gerai žinomos, ieškovas galėjo pasidomėti galima rizika juos toliau didindamas, o aplinkybės, atsiradusios po ginčijamų sandorių sudarymo, t. y. Banko veiklos sustabdymas bei vėliau jo bankrotas ir iš to kilusios ginčijamų sandorių pasekmės, negali būti pripažįstamos ieškovo esminiu suklydimu. Teismas vertino, kad ieškovo pasyvus ir nerūpestingas elgesys, tikėjimas, jog jo indėlių draudimo apsaugos maksimali suma – 100 000 eurų yra kiekvienam indėliui, neatitinka protingo bei atidaus žmogaus elgesio standartų, kuriais remiantis spręstina apie asmens suklydimą ar jo apgaulę, sudarant sandorius.

15Teismas, atsižvelgęs į nustatytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, remdamasis kasacinio teismo išaiškinimais dėl sąlygų, kurioms esant sandoris pripažįstamas kaip sudarytas iš esmės suklydus, taip pat dėl banko indėlio sutarties šalių įsipareigojimų apimties, sprendė, kad ieškinio reikalavimas dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais pagal CK 1.90 straipsnį yra nepagrįstas ir neįrodytas, todėl atmestinas, o kadangi ieškinio reikalavimas dėl restitucijos taikymo yra išvestinis iš pagrindinio, todėl ir šį reikalavimą teismas atmetė, kaip nesant CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nustatyto pagrindo.

16III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

17Ieškovas G. G. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai.

18Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Teismas neteisingai aiškino ir taikė IĮIDĮ 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą, nepagrįstai draudimo objektą ir draudimo sumą priskyrė ne draudimo sąlygoms, apie kurias informavimas yra privalomas, bet draudimo išmokų mokėjimo sąlygoms ir tvarkai, apie kurias informavimas yra būtinas tik indėlininkui prašant, ir būtent tai turėjo įtakos neteisingi įvertinti aplinkybes, pagrindžiančias ieškovo suklydimą.
  2. Teismas neteisingai kvalifikavo sandorio dalyką ir su juo susijusias aplinkybes. Ieškovo siekis sudaryti 3 (tris) atskiras kaupiamojo indėlio sutartis dėl to, kad kiekvienam indėliui atskirose sąskaitose bus taikoma indėlių draudimo apsauga maksimaliai 100 000 eurų sumai, yra ne ieškovo motyvas, bet su sandorio dalyku susijusios aplinkybės, kurios pripažintinos esminėmis.
  3. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovo elgesys, susijęs su ginčijamų sandorių sudarymu, neatitinka protingo bei atidaus žmogaus elgesio standartų, nes bylos faktinės ir teisinės aplinkybės patvirtina, jog ieškovas suklydo ne dėl savo didelio neatsargumo, bet būtent dėl atsakovo netinkamo pareigų vykdymo, turėjusio įtakos ieškovui suklysti. Tai patvirtina ir kasacinio teismo pateikti išaiškinimai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013.
  4. Teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus, atsiribodamas nuo išsamaus, visapusiško ir objektyvaus ieškovo pateiktų įrodymų, patvirtinančių suklydimą dėl su sandoriu susijusių aplinkybių, pripažintinų esminėmis, leidžiančių daryti labiau tikėtiną išvadą buvus ieškovo suklydimui, bei pagrindžiančių restitucijos taikymo pagrįstumą, vertinimo.

19Atsakovas BAB Ūkio bankas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

20Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Kaupiamojo indėlio sutartys negali būti pripažintos negaliojančiomis pagal CK 1.90 straipsnį, nes remiantis šioje teisės normoje nustatytu pagrindu, sandoris gali būti nuginčytas tik esant aplinkybių visetui, o būtent: turi būti konstatuotas suklydimo faktas; suklydimas turi būti kvalifikuotas kaip esminis; suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį; suklydimas laikomas esminiu, jeigu suklystama dėl sandorio esmės, kitos sandorio šalies, sandorio dalyko, jo kokybės, esminių sandorio sąlygų; turi būti konstatuotas suklydimas dėl sandorio sudarymo metu buvusių (o ne vėliau atsiradusių) faktų; sandorio šalies elgesys turi atitikti rūpestingo ir atidaus žmogaus elgesio kriterijų, t. y. asmens elgesys gali būti kvalifikuojamas kaip suklydimas tik tuo atveju, jeigu analogiškomis aplinkybėmis apdairus ir atidus žmogus būtų sudaręs sandorį tokiomis pat sąlygomis, kaip ir suklydusi šalis; vertinant, ar apskritai buvo suklysta, atsižvelgtina į sandorio šalies amžių, išsimokslinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Ginčo atveju negalima konstatuoti nė vienos iš sąlygų, būtinų pripažinti ginčijamas sutartis negaliojančiomis.
  2. IĮIDĮ 13 straipsnyje nurodytos informavimo apie draudimą pareigos įgyvendinimas ginčijamose sutartyse negalėjo sukurti įspūdžio, kad 100 000 eurų draudimo išmoka bus išmokėta už kiekvieną apelianto pagal sutartį draudžiamojo įvykio metu laikytą indėlį. Indėlių draudimo sąlygas apibrėžia ne kaupiamojo indėlio sutartis, o įstatymas. Klaidingas įstatymo aiškinimas negali būti kvalifikuojamas esminiu suklydimu CK 1.90 straipsnio taikymo prasme.
  3. Apelianto veiksmai negali būti laikomi atitinkantys rūpestingumo ir apdairumo kriterijus. Ieškovo nurodytas jo, kaip vartotojo ir silpnesniosios sandorio šalies, statusas negali būti laikomas paneigiančiu ieškovo atidumo ir rūpestingumo pareigas, t. y. net ir tuo atveju, kai sutartys sudaromos su vartotojais, jie turi būti pakankamai rūpestingi ir atidūs. Priešingu atveju, sutarčių su vartotojais sudarymas nebūtų reikalingas, nes visuomet būtų galima teigti, kad vartotojas neturi rūpintis ir būti atidus dėl sudaromų sutarčių sąlygų, o jo teisėmis už jį privalo rūpintis finansų įstaigos. Tokia interpretacija iškreiptų sutarčių, kaip šalių valios dėl konkretaus objekto reiškimo instrumentų, esmę ir negali būti laikoma pagrįsta. Ieškovo išsilavinimas, užimamos pareigos ir investuota suma taip pat rodo, kad jis (ieškovas) objektyviai suprato, kokias sutartis sudaro, o kilus neaiškumams, turėjo galimybę paklausti ir dėl jų sąlygų.

21IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

22Apeliacinis skundas netenkintinas.

23Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

24Ieškovas G. G. apeliaciniame skunde skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo nebuvo pripažintos negaliojančiomis tarp jo ir akcinės bendrovės Ūkio banko (dabar bankrutuojančios akcinės bendrovės Ūkio banko) sudarytos Kaupiamojo indėlio sutartys, t. y. 2009 m. kovo 18 d. Kaupiamojo indėlio sutartis Nr. D0211640820 ir 2009 m. kovo 23 d. Kaupiamojo indėlio sutartis Nr. D021l647099, dėl to, kad jos buvo sudarytos iš esmės ieškovui suklydus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovo nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu jis teigė, kad sudarė Kaupiamojo indėlio sutartis dėl esminio suklydimo, su sandorio dalyku susijusių aplinkybių, buvusių sandorio sudarymo metu (nebuvo informuotas, kad indėlių draudimas yra taikomas indėlių, esančių tame pačiame banke sumai, bet ne kiekvienam indėliui atskirai), jei būtų buvęs informuotas apie draudimo sąlygas, nebūtų sudaręs su atsakovu atskirų Kaupiamojo indėlio sutarčių ir kaupiamuosiuose indėliuose atskirai nebūtų sukaupęs beveik tris kartus (64 procentus) didesnę nei 100 000 eurų sumą; byloje dalyvaujančių asmenų pateiktus įrodymus, susijusius su Kaupiamojo indėlio sutarčių sudarymu ir sutartyse nurodytomis sąlygomis; vadovaudamasis teisės normomis, reglamentuojančiomis indėlių draudimą, nenustatė, kad yra CK 1.90 straipsnyje nurodytos sąlygos, kurioms esant sandoriai pripažintini negaliojančiais. Be to, pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad BAB Ūkio bankas, sudarydamas minėtas sutartis, pažeidė pareigą informuoti ieškovą apie draudimo sąlygas. Ieškovas apeliaciniame skunde nesutinka su šiomis pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir laikosi pozicijos, kad jo ieškinys yra tenkintinas, t. y. Kaupiamojo indėlio sutartys pripažintinos negaliojančiomis pagal CK 1.90 straipsnį, taikytina restitucija ir ieškovui grąžintina 194 721,50 eurų (672 334,39 Lt), netaikant ĮBĮ 35 straipsnio 3 dalyje ir 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatytos tvarkos.

25Nagrinėjant šioje byloje pareikštą reikalavimą pripažinti negaliojančiais sandorius, pirmiausiai atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos teisės doktrinoje pripažįstamas ir teismų praktikoje taikomas sandorio stabilumo principas (favor contractus), kuris teisinių santykių stabilumą leidžia iškelti kaip savarankišką materialinį teisinį argumentą, tokiu būdu ribojant sandorių nuginčijimą (Mikelėnas, Valentinas. Sandorių negaliojimo instituto taikymas teismų praktikoje. Justitia, Nr. 4, 2006, p. 6-7). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įstatymuose įtvirtinto sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kartu įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-745/2001; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2009; kt.).

26Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2003; kt.). CK 1.90 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais; nustatyta, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 2, 4 ir 5 dalys). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2004; kt.). Be to, CK 1.90 straipsnio 4 dalis nustato, kad suklydimas taip pat laikomas esminiu, jeigu klydo abi šalys arba vieną šalį suklaidino kita šalis, neturėdama tikslo apgauti, taip pat kai viena šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad kita šalis suklydo, o reikalavimas, kad suklydusi šalis įvykdytų sutartį, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ar protingumo principams.

27Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgys, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. lapkričio mėn. 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; kt.).

28Nagrinėjamos bylos kontekste būtina pažymėti ir tai, kad Bankas yra profesionalas ir jis, kaip specializuota finansinė institucija, turi pareigą profesinėje veikloje elgtis apdairiai ir rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-645/2001). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad profesionalo veiksmų neteisėtumas gali pasireikšti nepakankamai atidžiu, nepakankamai rūpestingu profesinių pareigų atlikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2005).

29Ieškovas G. G. ieškinį grindė tuo, kad jam nusprendus taupyti priklausančias lėšas kaupiamojo indėlio pagalba ilgam laikui 4 (ketveriems) metamas bei žinant, jog taupomos lėšos sudarys nemažas sumas, viršijančias ir 100 000 eurų, viena iš būtinų taupymo sąlygų buvo kuo mažesnė finansinė rizika atsakovo bankroto atveju, todėl jam atvykus pas atsakovą sudaryti kaupiamojo indėlio sutarties ir atskleidus savo faktinę padėtį, buvo pasiūlyta sudaryti keletą kaupiamojo indėlio sutarčių, nurodant, kad draudiminė apsauga bus taikoma po 100 000 eurų sumai kiekvienai iš jo sudarytų sutarčių atskirai. Taip pat ieškovas nurodė, kad tikėdamas, jog sudaręs atskiras kaupiamojo indėlio draudimo sutartis ir kaupdamas indėlius, periodiškai juos pildydamas, turės draudiminę apsaugą kiekvienam iš kaupiamųjų indėlių po 100 000 eurų sumai, ir pasirinko pasiūlytą variantą, 4–5 dienų skiriamuoju laikotarpiu sudarydamas tris kaupiamųjų indėlių sutartis panašiomis pradinėmis indėlio sumomis: 2009 m. kovo 18 d. sutartis – 13 900 eurų pradinis indėlis, 2009 m. kovo 23 d. ir 2009 m. kovo 27 d. – po 12 800 eurų pradinis indėlis, panašiam terminui ir tokiam pačiam palūkanų dydžiui. Ieškovas paaiškino, kad sudaręs tris kaupiamojo indėlio sutartis, indėlių sąskaitas periodiškai papildydavo, o kai buvo sustabdyta atsakovo veikla, jis (ieškovas) buvo informuotas, jog jam bus grąžinta tik 100 000 eurų suma pasibaigus 2009 m. kovo 27 d. Kaupiamojo indėlio sutarties galiojimo terminui, dėl to, kad draudiminė apsauga netaikoma dviem pirmosioms sutartims, nes sumuojami visi indėliai buvę Banke draudžiamojo įvykio draudimo dieną. Iš ieškovo nurodytų aplinkybių, susijusių su 3 (trijų) kaupiamojo indėlio sutarčių sudarymu, matyti, kad ieškovas tvirtino, jog Bankas jį suklaidino, t. y. būtent Banko darbuotojas pasiūlė sudaryti keletą kaupiamojo indėlio sutarčių ir nurodė, kad tokiu atveju draudiminė apsauga bus taikoma po 100 000 eurų sumai kiekvienai iš jo sudarytų sutarčių atskirai, tačiau ieškovas byloje nepateikė jokių įrodymų, jog būtent atsakovas (jo darbuotojas) suteikė tokią informaciją ieškovui ir tokiu būdu ieškovas buvo suklaidintas.

30Ieškovas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad neturėjo pagrindo pasidomėti galima rizika, kai indėlių suma pasiekė maksimalią 100 000 eurų sumą, nes pasitikėjo ginčijamų sutarčių sudarymo metu atsakovo, kaip profesionalo finansinių paslaugų teikimo srityje, žodžiu nurodyta informacija dėl 100 000 eurų draudimo taikymo kiekvienai iš sutarčių, tačiau, kaip jau buvo minėta, byloje nėra pateikti įrodymai, jog atsakovas suteikė žodžiu tokio pobūdžio informaciją ir ši suteikta informacija paskatino ieškovą būtent su AB Ūkio banku sudaryti 3 (tris) kaupiamojo indėlio sutartis.

31Ieškovas G. G. ieškinį grindė ir ta aplinkybe, kad Kaupiamojo indėlio sutarčių Bendrosios dalies sąlygas, kurios nebuvo suderintos su ieškovu, parengė atsakovas bei pateikė pasirašyti ieškovui, o visų 3 (trijų) kaupiamojo indėlio sutarčių Bendrųjų sąlygų 32 punkte yra įtvirtinta nuostata, jog Bankas garantuoja Banke padėtų indėlių saugumą, užtikrinant indėlių grąžinimą, draudžia Banke padėtus indėlius Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, t. y. nenurodyta jokia detalesnė rašytinė informacija apie indėlių draudimo sąlygas. Remdamasis tuo, kad konkrečios sąlygos apie tai, jog 100 000 eurų draudiminė apsauga taikoma visų indėlininko pinigų, laikomų Banke, sumai, o ne kiekvienam indėliui atskirai, nebuvo nurodytos, ieškovas teigė, kad jam nebuvo suteikta pakankama informacija tam, jog jis būtų galėjęs tinkamai įvertinti su tokiu investavimu susijusią riziką ir jis buvo suklaidintas.

32Vertinant minėtus ieškovo argumentus, pažymėtina, kad CK 6.898 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog bankas užtikrina indėlių grąžinimą įstatymų nustatyta tvarka privalomai juos drausdamas, o įstatymų nustatytais būdais – ir kitais būdais; o 2 dalyje nustatyta, kad sudarant banko indėlio sutartį, bankas ar kita kredito įstaiga privalo suteikti indėlininkui informaciją apie indėlio grąžinimo užtikrinimą. IĮIDĮ nustato indėlių, laikomų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įsteigtuose bankuose draudimo tvarką ir šių indėlių draudimo išmokų dydį. Šio įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. lapkričio 1 d. iki 2009 m. rugpjūčio 4 d.) 5 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta, kad indėlių draudimo suma yra lygi indėlininko indėliui, buvusiam banke draudžiamojo įvykio dieną, tačiau ji negali būti didesnė kaip: 100 000 eurų atitinkanti suma litais – nuo 2008 m. lapkričio 1 d. iki 2009 m. spalio 31 d. Pagal IĮIDĮ 13 straipsnio 1 dalį draudėjas indėlininkus lietuvių kalba turi informuoti apie draudimo sąlygas. Be to, jeigu indėlininkas pageidauja, jam turi būti suteikiama informacija apie draudimo išmokų mokėjimo sąlygas ir tvarką. Priimant ĮIDĮ buvo įgyvendinta 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų. Direktyvos Preambulėje nurodyta, kad turi būti išlaikytas suderinto minimalaus dydžio vienam indėlininkui, o ne vienam indėliui principas. Pažymėtina, kad indėlių draudimo objektas yra indėlininkų indėliai. Indėlis – indėlininko pinigų, laikomų banke pagal banko indėlio ir (ar) banko sąskaitos sutartis, ir kitų pinigų, į kuriuos indėlininkas turi reikalavimo teises, atsirandančias iš įsipareigojimo atlikti operacijas su indėlininko pinigais (įskaitant priskaičiuotas palūkanas) (IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalis). Indėlininkas – fizinis arba juridinis asmuo, laikantis indėlį banke (IĮIDĮ 2 straipsnio 3 dalis). Indėlių draudimu siekiama apsaugoti indėlininkų paskolintus pinigus bankams ar kitoms kredito įstaigoms šių įstaigų bankroto ar jų veiklos apribojimo atveju, kai jie nepajėgūs atsiskaityti su kreditoriais. Nagrinėjamos bylos atveju draudžiamasis įvykis yra bankų priežiūros institucijos sprendimo apriboti AB Ūkio banko priėmimas (Banko veikla sustabdyta 2013 m. vasario 12 d. Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 76 straipsnio pagrindu, o 2013 m. gegužės 2 d. priimta nutartis iškelti bankroto bylą, kuri įsiteisėjo 2013 m. birželio 7 d.). Taigi teisę į draudimo išmoką, kurios suma nustatyta IĮIDĮ 5 straipsnio 1 dalyje, įgyja tie fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie sprendimo apriboti banko veiklą priėmimo dieną turėjo banke indėlio ir (ar) sąskaitos sutartis arba turėjo reikalavimo teises į lėšas pagal sutartis.

33Šioje byloje ginčijamų Kaupiamojo indėlio sutarčių 32 punkte nebuvo detaliai nurodytos IĮIDĮ nuostatos, susijusios su konkretaus indėlio draudimu, tačiau buvo pateikta esminė informacija, susijusi su indėlių draudimu, t. y. kad indėliai draudžiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad indėlio draudimo sąlyga yra išreikšta aiškiai ir suprantamai, nes nukreipta į Lietuvos Respublikos įstatymus, kurie būtent ir reglamentuoja indėlių draudimo sąlygas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu visų 3 (trijų) indėlių sumos sąskaitose nesiekė 100 000 eurų (pagal bylos duomenis iš viso pradinių indėlių suma buvo 39 500 eurų), sutartyse nebuvo nurodyta galutinė kaupiamųjų indėlių suma, sandoriai buvo sudaromi ne tuo pačiu metu, sandoriai buvo sudaromi, nesant AB Ūkio banko nemokumo ar bankroto požymių. Šios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad 2009 m. kovo 18 d. ir 2009 m. kovo 23 d. Kaupiamojo indėlio sutartyse nurodyta nuostata apie tai, jog indėliai draudžiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, negali būti pripažinta kaip suklaidinusi ieškovą dėl taikytinos draudiminės apsaugos Banko bankroto atveju, nes jokia neteisinga ar dviprasmiška informacija nėra nurodyta. Akcentuotina, kad Kaupiamojo indėlio sutarčių 32 punkte pateikta formuluotė net nesudaro bendro pobūdžio įspūdžio, jog būtent tam indėliui, kuris susikaups pagal kiekvieną atskirą sutartį bus taikoma atskira draudiminė apsauga, nurodyta IĮIDĮ 5 straipsnio 1 dalies 5 punkte. Byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nurodymo ar šių įstatymų nuostatų, susijusių su indėlių draudimine apsauga, išaiškinimu. Tai, kad ieškovas pats klaidingai suprato IĮIDĮ nuostatas, reglamentuojančias draudiminę apsaugą, nėra pagrindas ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais.

34Pagal bylos duomenis Bankas indėlius buvo apdraudęs IĮIDĮ nustatytomis sąlygomis ir tvarka, BAB Ūkio banko 100 000 eurų dydžio įsipareigojimas ieškovui buvo perduotas AB Šiaulių bankui, o dėl likusios negrąžintos indėlių ir palūkanų sumos – 873 918,66 Lt ieškovas pateikė finansinį reikalavimą, kuris yra patvirtintas AB Ūkio banko bankroto byloje ĮBĮ nustatyta tvarka (ieškovas yra ketvirtos eilės kreditorius). Pažymėtina, kad iš ieškovo procesiniuose dokumentuose nurodomų aplinkybių matyti, kad jis ginčydamas Kaupiamojo indėlio sutartis siekia, jog būtų taikoma restitucija, t. y. jam būtų grąžinti pinigai netaikant ĮBĮ 35 straipsnio 3 dalyje, 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatytos tvarkos. Kadangi atsakovui Bankui iškelta bankroto byla, tai net ir pripažinus sandorius negaliojančiais, atsakovas negalėtų būti įpareigojamas grąžinti ieškovui lėšas, išvengiant ĮBĮ nustatytos atsiskaitymo su kreditoriais tvarkos. Teismų praktikoje yra atvejų, kai pripažinus indėlių sertifikatų įsigijimo sutartis, sudarytas su bankrutuojančiu banku, negaliojančiomis, ir kai buvo apmokėta iš lėšų, buvusių banko sąskaitoje, pritaikius restituciją lėšos buvo grąžinamos į banko sąskaitą ir laikomos apdraustomis IĮIDĮ nustatytomis sąlygomis ir tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013). Nagrinėjamu atveju ieškovas nesiekia, kad pinigai būtų perduoti į Banko sąskaitą ir yra nurodęs, jog dalis indėlių į sąskaitas buvo įnešama grynais, kita – per banko / mokėjimo kortelės sąskaitą, kuri atliko tik pinigų konvertavimo funkciją, nes ieškovas šioje sąskaitoje lėšų neturėjo ir neketino laikyti.

35Ieškovas apeliaciniame skunde, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013, teigia, kad jis suklydo ne dėl didelio neatsargumo, bet dėl atsakovo netinkamo pareigų vykdymo, lėmusio ieškovo suklaidinimą. Šie ieškovo argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmiausiai atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009; 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2013, kt.). Apelianto nurodomoje kasacinio teismo nutartyje ir šioje nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės nesutampa.

36Minėta kasacinio teismo nutartis priimta byloje, kurioje buvo sprendžiamas klausimas, ar bankas, teikdamas finansines paslaugas, tinkamai pateikė informaciją apie finansines priemones, įskaitant ir konsultacijas bei įspėjimą apie riziką, kuri būdinga investicijoms į tam tikras finansines priemones, ir buvo nustatyta, kad bankas šią pareigą vykdė netinkamai, nes klientas nebuvo tiesiogiai ir aiškiai informuotas, jog indėlių sertifikatai, kaip pinigų rinkos priemonė, nėra apdrausti indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimu, o kliento ir banko sudarytoje tipinėje kliento aptarnavimo sutartyje buvo nurodyta, kad įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Be to, nurodytoje byloje buvo nustatyta, kad bankas nesupažindino kliento su Indėlių sertifikatų išleidimo bendrųjų sąlygų aprašu, kuriame buvo įtvirtintos standartinės indėlių sertifikatų įsigijimo sąlygos. Šioje byloje, nagrinėjamoje apeliacine tvarka, ginčas kilęs ne dėl Banko teiktų investicinių paslaugų ieškovui tinkamumo, kita vertus, nėra nustatyta, kad Bankas būtų teikęs dviprasmišką informaciją dėl indėlių draudimo ir tokiu būdu klaidinęs ieškovą dėl Kaupiamojo indėlio sutarčių sudarymo. Pastebėtina, kad Bankas nėra priėmęs atskirų savo aktų, kuriais būtų patvirtinęs indėlių draudimo sąlygas, o indėlių draudimą reglamentuoja įstatymas, o apie tai ir buvo informuotas ieškovas.

37Pirmosios instancijos teismas, vertindamas aplinkybes, susijusias su ieškovo nurodomu suklydimu dėl esminių aplinkybių, pagrįstai rėmėsi tuo, kad ieškovas turi aukštąjį išsilavinimą, eina valstybės tarnautojo pareigas, aktyviai ir ilgą laiką (beveik keturis metus) naudojosi kaupiamuoju indėliu, didino indėlių sumas, o sandorius pradėjo ginčyti dėl atsiradusių neigiamų pasekmių, kai buvo sustabdyta AB Ūkio banko veikla bei iškelta bankroto byla. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kilusios neigiamos pasekmės negali būti pripažintos ieškovo esminiu suklydimu. Ar asmuo suklydo, ar ne, turi būti vertinama pagal sudarant sandorį egzistavusią faktinę padėtį, o ne pagal tą, kuri yra praėjus tam tikram laikui po to, kai sandoris sudarytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-745/2001). Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą teisingai nurodo, kad sandorio šalies elgesys turi atitikti rūpestingo ir atidaus žmogaus elgesio kriterijų. Pažymėtina, kad kiekvienas asmuo pagal savo galimybes privalo rūpintis savo teisėmis ir interesais. Ieškovas pagal savo amžių, išsimokslinimą, gyvenimišką ir darbinę praktiką turėjo galimybę susipažinti su IĮIDĮ nuostatomis, nustatančiomis indėlių draudiminę apsaugą ir jas suvokti, jei ieškovui tai buvo esminė sandorių sudarymo aplinkybė. Šios bylos aplinkybės suponuoja išvadą, kad ieškovas galėjo ir turėjo suvokti sudaromų sandorių reikšmę ir pasidomėti jų teisiniais padariniais, kai Bankas taps nemokiu ar bankrutuos, todėl daryti išvadą, jog sandoriai turi būti pripažinti negaliojančias tuo pagrindu, kad jie sudaryti iš esmės suklydus, nėra teisinio pagrindo.

38Nepripažintini pagrįstais ir ieškovo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė civilinio proceso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą. CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pažymėtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išvadas. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; kt.); teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertino visus įrodymus, kurie yra reikšmingi tam, kad būtų nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, susijusios su CK 1.90 straipsnio taikymu, ir fakto nustatymu, ar ieškovas sudarydamas ginčijamus sandorius iš esmės suklydo dėl su sandorių dalyku susijusių aplinkybių, buvusių sandorių sudarymo metu. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nesutiko su ieškovo nurodytomis aplinkybėmis, kurių pagrindu jis prašė pripažinti negaliojančiomis Kaupiamojo indėlio sutartis dėl esminio suklydimo, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė civilinio proceso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą.

39Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių ieškovo apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas

40Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

41Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Byloje ginčas kilo dėl kaupiamųjų indėlių sutarčių pripažinimo... 5. Ieškovas G. G. (toliau – ir ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu,... 6. Ieškovas nurodė, kad jis su akcine bendrove (toliau – ir AB) Ūkio banku... 7. Ieškovas akcentavo, kad jis, kaip indėlininkas, padėdamas savo lėšas į... 8. Be kita ko, ieškovas pabrėžė, kad jis nei kaupiamojo indėlio sutarčių... 9. Ieškovo vertinimu, kadangi jis klydo dėl su sandorio dalyku susijusių... 10. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 11. Kauno apygardos teismas 2014 m. vasario 5 d. sprendimu ieškinį atmetė.... 12. Teismas, konstatavęs, kad ieškovas, pasirinkęs lėšų taupymo priemonę –... 13. Teismas, nenustatęs, kad ieškovas būtų kreipęsis į atsakovą dėl... 14. Teismas pabrėžė, kad nors ieškovas yra silpnesnioji sandorio šalis,... 15. Teismas, atsižvelgęs į nustatytas bylos faktines ir teisines aplinkybes,... 16. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 17. Ieškovas G. G. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2014 m.... 18. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 19. Atsakovas BAB Ūkio bankas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį... 20. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais... 21. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 22. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 24. Ieškovas G. G. apeliaciniame skunde skundžia pirmosios instancijos teismo... 25. Nagrinėjant šioje byloje pareikštą reikalavimą pripažinti... 26. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad valios išreiškimas... 27. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies,... 28. Nagrinėjamos bylos kontekste būtina pažymėti ir tai, kad Bankas yra... 29. Ieškovas G. G. ieškinį grindė tuo, kad jam nusprendus taupyti... 30. Ieškovas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad neturėjo pagrindo pasidomėti... 31. Ieškovas G. G. ieškinį grindė ir ta aplinkybe, kad Kaupiamojo indėlio... 32. Vertinant minėtus ieškovo argumentus, pažymėtina, kad CK 6.898 straipsnio 1... 33. Šioje byloje ginčijamų Kaupiamojo indėlio sutarčių 32 punkte nebuvo... 34. Pagal bylos duomenis Bankas indėlius buvo apdraudęs IĮIDĮ nustatytomis... 35. Ieškovas apeliaciniame skunde, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo... 36. Minėta kasacinio teismo nutartis priimta byloje, kurioje buvo sprendžiamas... 37. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas aplinkybes, susijusias su ieškovo... 38. Nepripažintini pagrįstais ir ieškovo apeliacinio skundo argumentai, kad... 39. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes,... 40. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 41. Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą....