Byla 2A-25-544/2016
Dėl pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimo, restitucijos taikymo, nuostolių atlyginimo

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Zinos Mickevičiūtės ir Birutės Valiulienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. P. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. ( - ) pagal ieškovo E. P. ieškinį atsakovui UAB „( - )“ dėl pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimo, restitucijos taikymo, nuostolių atlyginimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3ieškovas E. P. kreipėsi į pirmosios instancijos teismą prašydamas nutraukti tarp jo ir atsakovo UAB „( - )“ 2014 m. balandžio 17 d. sudarytą automobilio „F. F.“, valst. Nr. ( - ), pirkimo – pardavimo sutartį (toliau – ir Sutartis) bei taikyti restituciją, priteisti iš atsakovo UAB „( - )“ ieškovo naudai 1889,21 Eur (6523,05 Lt) nuostolių atlyginimo bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo ieškinio teisme padavimo dienos iki sprendimo įvykdymo, priteisti 579,24 Eur (2000 Lt) neturtinės žalos bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.

4Ieškovas nurodė, kad 2014 m. balandžio 17 d. jis su atsakovu sudarė Sutartį, pagal kurią už automobilį sumokėjo atsakovui 1390,18 Eur (4800 Lt). Prieš sudarant sutartį, automobilis buvo apžiūrėtas, pakeltas ant keltuko, tačiau akivaizdžių trūkumų nesimatė, kadangi dugnas buvo aptaškytas purvu. Jam taip pat buvo leista pavažinėti po aikštelę, tačiau patikra autoservise nebuvo atlikta, automobilis buvo be techninės apžiūros, o pirkimo metu pardavėjas jokių esminių automobilio trūkumų nenurodė. Nepaisant to, buvo akivaizdus korozinis automobilio pažeidimas, nulūžusi antena, pradegęs duslintuvo vamzdis, minkšta kairės pusės priekinė padanga, nežymiai įtrūkęs priekinis stiklas. Norėjo rezervuoti automobilį ir atvykęs kitą dieną jį nuvežti patikrinti į servisą, tačiau įkalbėtas atsakovo darbuotojo automobilį nusipirko tą pačią dieną jo nepatikrinęs servise bei nenuvežęs į techninės apžiūros padalinį. Vykstant į Vilnių ir nuvažiavus apie 40 kilometrų, automobilis pradėjo trūkčioti, gesti, iš išmetamojo vamzdžio rūko juodi dūmai. Skambino atsakovui, tačiau šis į skambučius neatsiliepė. Laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 18 d. iki 2014 m. rugpjūčio 6 d. vykdė automobilio remonto darbus, pirko ir keitė detales. 2014 m. balandžio 29 d. kreipėsi į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą, vėliau į Valstybinę ne maisto produktų inspekciją. Abi valstybinės įstaigos apeliavo į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.334 str. numatytus pirkėjo pažeistų teisių gynimo būdus bei konstatavo, jog buvo padaryti vartotojo teisių pažeisimai nesąžiningų sutarties sąlygų taikymo aspektu bei netinkamos daikto kokybės aspektu. Dėl šių aplinkybių jis 2014 m. gegužės 5 d. su pretenzija kreipėsi į atsakovą dėl įsigyto automobilio neatitikimo pardavimo kainai ir prašė grąžinti sumokėtus pinigus, apmokėti už būtiną remontą bei atlyginti neturtinę žalą, tačiau atsakovas atsisakė tenkinti pretenziją. Mano, sudarant Sutartį buvo padarytas esminis pažeidimas, kadangi atsakovas nenurodė esminių automobilio trūkumų, o pagal neatidėliotinai atliktus remonto darbus galima spręsti, jog automobilis buvo parduotas netinkamos kokybės, jo nebuvo galima naudoti pagal paskirtį, ir tai pripažintina esminiu sutarties pažeidimu. Kadangi niekas kitas Lietuvoje automobiliu nesinaudojo, atsakovas negalėjo nežinoti jam priklausančio daikto trūkumų. Dėl išvardytų aplinkybių ieškovas patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 579,24 Eur (2000 Lt). Neturtinė žala pasireiškė išgyvenimais dėl to, kad buvo suklaidintas, juo buvo manipuliuojama, vairuodamas automobilį po pirkimo išsigando dėl savo gyvybės, išgyveno dėl išleistų pinigų ir nevertingo daikto įsigijimo, patyrė vidinę įtampą. Šalindamas trūkumus dėl būtiniausio remonto patyrė 1889,21 Eur (6523,05 Lt) išlaidų. Atsižvelgiant į CK 6.334 str. jis turi teisę savo pasirinkimu pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, dėl ko atsakovas privalo jam atlyginti nuostolius ir sugrąžinti sumokėtas pinigines lėšas.

5Skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškinys buvo atmestas, bet pripažinta nesąžininga Sutarties 4 punkto sąlyga, nustatanti, kad pirkėjas prieš pasirašant šią sutartį su perkamo naudoto automobilio, jo mechanizmų technine būkle yra detaliai susipažinęs, su pardavėju žodžiu aptaręs, todėl automobilį priima tokį, koks jis yra sutarties sudarymo momentu ir galimų ankstesnio naudojimo defektų, taip pat vėlesnių gedimų riziką prisiima sau. Teismas sprendė, kad Sutarties 4 p. sąlyga apriboja pardavėjo sutartinę civilinę atsakomybę dėl galimų ankstesnio naudojimo defektų, taip pat vėlesnių gedimų rizikos, apriboja vartotojo teises pardavėjo atžvilgiu dėl netinkamo daikto pardavimo, taip pat nenustatyta, kad ši sąlyga buvo aptarta individualiai su pirkėju, dėl ko ji vertinama, kaip nesąžininga CK 6.2284 str. 2 d. 2 p. pagrindu, ir negalioja nuo sutarties sudarymo momento. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog byloje nėra įrodyta, kad pirkimo – pardavimo metu parduodamas automobilis iš esmės negalėjo būti eksploatuojamas bei kad netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas. Teismo nuomone, byloje esantys duomenys neįrodo, kad atsakovas siekė apgauti ar suklaidinti ieškovą. Prieš perkant automobilį ieškovui buvo sudarytos sąlygos jį apžiūrėti ir įvertinti jo techninę būklę, o aplinkybę, kad parduotas automobilis buvo netinkamas eksploatuoti, paneigia tai, kad pats ieškovas juo važinėjo po aikštelę ir Utenos miestą, pamatęs transporto priemonės gedimus su ja ne tik grįžo į Vilnių, tačiau ir nuvažiavo iki serviso, o per visą automobilio valdymo laikotarpį juo nuvažiavo apie 6000 kilometrų. Vertindamas ieškovo veiksmus bei į bylą pateiktus įrodymus, teismas pažymėjo ir tai, jog automobilio įvertinimo dokumentai bei servisų išrašytos sąskaitos – faktūros niekaip neįrodo, jog automobilis jo pirkimo dieną iš esmės negalėjo būti eksploatuojamas, o pakeistos detalės yra būtent šio automobilio, juo labiau, kad ieškovas, pastebėjęs automobilio gedimus, nesikreipė į techninės apžiūros įmonę, kur būtų galima nustatyti transporto priemonės trūkumus, bei nesiėmė visų įmanomų priemonių tą pačią arba sekančią dieną, išskyrus telefoninius skambučius, skubiai informuoti pardavėją apie automobilio gedimus.

6Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad visi teismo išdėstyti argumentai dėl ieškinio nepagrįstumo prieštarauja paties teismo padarytai išvadai, jog Sutarties 4 p. sąlyga nebuvo individualiai aptarta su ieškovu ir yra nesąžininga. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė daikto trūkumo buvimo iki daikto perdavimo, kadangi tai paneigia byloje pateikti įrodymai bei šalių paaiškinimai. Pabrėžia, jog šiuo atveju nepagrįstai visa įrodinėjimo našta buvo perkelta silpnesniajai pusei – ieškovui, o atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad transporto priemonės perleidimo momentu esminių automobilio defektų nebuvo. Mano, kad vien faktas, jog transporto priemonė buvo be techninės apžiūros, įrodo, kad ji nebuvo tinkama eksploatavimui. Apeliantas nurodo ir tai, kad teismas be pagrindo neatsižvelgė į specialisto A. M. paaiškinimus apie tai, kad automobilio trūkumai gali pasireikšti tik po kurio laiko, dėl ko atsakovo argumentas, jog Sutarties sudarymo metu transporto priemonė važiavo, neįrodo, kad automobilis buvo be defektų. Be to, pirmosios instancijos teismas neįvertino ir neaptarė esminio dalyko – Sutarties sudarymo metu egzistavusių esminių automobilio sistemų (stabdžių, sankabos, variklio) pažeidimų, kurie, akivaizdu, buvo dar iki daikto perleidimo ieškovui momento. Taigi faktą, jog Sutarties sudarymo metu automobilis buvo su esminiais defektais, patvirtina aplinkybės, jog gedimai pasireiškė tą pačią dieną, kad automobilis buvo paliktas neatidėliotinam remontui bei kad remontas šiai transporto priemonei buvo būtinas. Apeliantas kartu pabrėžia, jog teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog automobilio būklė buvo nustatyta įvertinus remonto darbus, nors ir po jų automobilio būklė nebuvo puiki, kadangi buvo nustatyti daugybiniai automobilio koroziniai pakenkimai. Be to, šiuo atveju aplinkybę, kad automobilis buvo parduotas su esminiais gedimais ir trūkumais, apelianto nuomone, patvirtina ir faktas, jog automobilio gedimus nustatė ir juos taisė specializuoti automobilių remonto servisai, o tą patvirtinantys dokumentai nėra nuginčyti. Kartu pabrėžiama, jog įstatymiškai nėra reglamentuota, kur privaloma taisyti automobilį pastebėjus įvairius jo gedimus, o pradėdamas taisyti automobilį nenumanė jo gedimo masto ir tik siekė jį padaryti tinkamu naudoti. Šiuo atveju atsakovas teismui nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovo nurodytų trūkumų automobilio pardavimo metu nebuvo. Mano, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė bei neįvertino atsakovo nesąžiningumo ir bylą išnagrinėjo subjektyviai.

7Atsiliepimu į pateiktą apeliacinį skundą atsakovas UAB „( - )“ prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad neslėpė tikrosios ieškovo nusipirkto automobilio būklės, sudarė sąlygas pačiam apeliantui detaliai apžiūrėti transporto priemonę, tačiau jis iš esmės tuo nepasinaudojo. Pats apeliantas matė tam tikrus automobilio defektus (korozijos požymius, nulaužtą anteną, duslintuvo defektus) ir jie jam buvo priimtini, kadangi dėl to buvo nustatyta mažesnė šios transporto priemonės kaina. Be to, ieškovo pirkta transporto priemonė Sutarties sudarymo metu buvo daugiau nei 12 metų, dėl ko automobilio gedimai yra normalus ir tikėtinas reiškinys. Pats ieškovas, išbandydamas, kaip šis automobilis važiuoja, jokių sankabos, stabdžių ar turbinos defektų nepastebėjo, nors tokie defektai būtų pastebimi iš karto. Šios aplinkybės tik dar kartą įrodo, kad atsakovas nei sąmoningai, nei nesąmoningai ieškovo nurodytų automobilio defektų neslėpė. Atsakovo vertinimu, apelianto tvirtinimas, kad transporto priemonės gedimai pasirodė nuvažiavus vos 40 kilometrų, yra nepagrįstas, kadangi to nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai, o pats ieškovas teismo posėdžio metu pripažino, jog į servisą vyko sava eiga. Atsiliepime pabrėžiama ir tai, jog ieškovas, sužinojęs apie automobilio gedimus, į atsakovą nesikreipė, nepristatė automobilio, nereikalavo taikyti restitucijos ir nebendravo telefonu. Priešingai, ieškovas su pretenzija į atsakovą kreipėsi tik atlikęs transporto priemonės remonto darbus bei su šiuo automobiliu per 4 mėnesius nuvažiavęs net 6000 kilometrų atstumą. Ieškovui buvo suteikta teisė pateikti realius duomenis apie paslėptus automobilio trūkumus, tačiau jis jų nepateikė, neprašė skirti ekspertizės dėl neva paslėptų trūkumų ir jam įrodinėjimo našta perkelta nebuvo. Ieškovo į bylą pateikti dokumentai leidžia abejoti jų turinio teisingumu, kadangi nurodyti duomenys yra netikslūs (pvz., UAB „( - )“ sąskaitoje – faktūroje nurodyta, kad ieškovo automobilio rida yra 1 kilometras). Laikydamasis protingumo bei apdairumo principų ir siekdamas restitucijos, ieškovas iškart po automobilio gedimo turėjo kreiptis į sertifikuotą ir techninę apžiūrą įgaliotą atlikti įstaigą, tačiau to nepadarė. Visa tai leidžia pagrįstai vertinti, kad iškart po automobilio įsigijimo jokių paslėptų defektų, kurie trukdytų eksploatuoti automobilį pagal paskirtį, nebuvo, o ieškovas, pagal formuojamą teismų praktiką turėdamas pareigą įrodyti daikto trūkumus, buvusius jo pardavimo metu, to neįrodė. Atsakovo vertinimu, ieškovo elgesys už automobilio remontą sumokant daugiau nei tūkstančiu litų didesnę sumą, nei buvo sumokėta už patį automobilį, yra neapdairus ir neprotingas. Ieškovas, prieš atlikdamas remonto darbus, turėjo pasidomėti jų kaina, juo labiau, kad dalies atliktų darbų rinkos kainos yra žymiai mažesnės. Byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų apie dalies detalių keitimo būtinybę iškart nusipirkus automobilį, o ne nuvažiavus tam tikrą atstumą su juo.

8Apeliacinis skundas atmetamas, o Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 str. 1 d. 1 p.).

9Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.). Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas vadovaujantis byloje surinktais ir įvertintais įrodymais tiksliai nustačius faktines aplinkybes, ir turi atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.).

10Byloje nustatyta, kad ieškovas E. P. 2014 m. balandžio 17 d. sudarė pirkimo – pardavimo sutartį ir iš atsakovo UAB „( - )“ nusipirko 2002 metų gamybos automobilį „F. F.“, valst. Nr. ( - ), kėbulo Nr. ( - ), kuriam nebuvo atlikta techninė apžiūra. Už šią transporto priemonę ir dokumentų sutvarkymą ieškovas atsakovui sumokėjo 1404,66 Eur (42 – 46, 109, 111 b. l.). 2014 m. gegužės 5 d. ieškovas dėl automobilio gedimų kreipėsi į atsakovą su pretenzija ir prašė grąžinti už automobilį sumokėtus pinigus, kompensuoti remonto išlaidas bei atlyginti neturtinę žalą. Atsakovas UAB „( - )“ su pretenzija nesutiko (56 b. l.). Dėl įsigyto automobilio ieškovas 2014-04-29 kreipėsi į Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie ūkio ministerijos Vilniaus skyrių, kuris išnagrinėjo prašymą ir 2014 m. birželio 11 d. pateikė atsakymą, iš kurio matyti, jog 2014 m. gegužės 29 d. automobilis buvo apžiūrėtas ir nufotografuotas inspekcijos specialistų, apžiūros metu nustatyta, kad automobilis paveiktas korozijos (53, 58 – 59 b. l.). Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, išnagrinėjusi virš minėtos institucijos jai persiųstą ieškovo raštą, 2014 m. birželio 30 d. priėmė nutarimą pripažinti, kad Sutarties 4 punkto sąlyga atitinka CK 6.188 str. 2 d. 2 p. sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų (60 – 62 b. l.). Iš ieškovo pateiktų sąskaitų – faktūrų nustatyta, kad buvo perkamos įvairios automobilio detalės, atliekami remonto darbai, kurie, ieškovo paskaičiavimu, kainavo 1787,84 Eur (6173,05 Lt) (31 – 34, 69 – 70, 72, 74 – 78 b. l.). Taigi nustatyta, kad ieškovas 2014 m. balandžio 17 d., apžiūrėjęs ir pats išbandęs važiuodamas aikštelėje, už 1404,66 Eur nusipirko naudotą, be techninės apžiūros, 12 metų senumo automobilį, kuriuo Sutarties sudarymo dieną grįžo iš Utenos į Vilnių, juo naudojosi keletą mėnesių, per kuriuos automobilį remontavo ir tam išleido 1787,84 Eur (6173,05 Lt). Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nurodė, jog šiuo atveju ieškovas neįrodė, jog atsakovas jį apgavo ar nuslėpė nuo jo esminius automobilio trūkumus, buvusius jo perdavimo ieškovui metu, kurie butų trukdę šia transporto priemone naudotis pagal paskirtį. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu visiškai sutinka.

11Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė tarp šalių buvus sudarytą vartojimo pirkimo – pardavimo sutartį (CK 6.350 str. 1 d.). Pagal vartojimo pirkimo – pardavimo sutartį pardavėjas – asmuo, kuris verčiasi prekyba, privalo perduoti pirkėjui – fiziniam asmeniui, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti sutartyje įtvirtintus reikalavimus atitinkantį daiktą, o jei jie sutartyje neaptarti – daiktą, atitinkantį įprastus reikalavimus (CK 6.329 – 6.343, 6.350 str.), kurie detalizuojami CK 6.333 ir 6.363 straipsniuose įtvirtinant daikto kokybės kriterijus: pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktą, kuris atitiktų daikto gamintojo nurodytus pateikiamų norminių dokumentų reikalavimus, būtų tinkamas naudoti pagal paskirtį ir ne blogesnės kokybės, negu galima tikėtis atsižvelgiant į daikto prigimtį bei pardavėjo viešai paskelbtus pareiškimus dėl daikto kokybės (CK 6.363 str.).

12CK 6.333 str. 1 d. numatyta, jog pardavėjas atsako už daikto trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daikto perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daikto perdavimo. Vadinasi, pagal šioje normoje įtvirtintą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę būtent pirkėjui (šioje byloje – ieškovui) tenka pareiga įrodyti, kad daikto kokybės trūkumas buvo jau nuosavybės teisės perėjimo metu arba atsirado dėl priežasčių, atsiradusių iki daikto perdavimo. Pažymėtina, jog ši įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė analogiškai aiškinama ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2009). Šiuo atveju įvertintina, jog pirkdamas 12 metų naudotą automobilį, ieškovas turėjo būti pats atidus ir rūpestingas bei imtis priemonių, siekiant visapusiškai įsitikinti automobilio technine būsena. Nagrinėjamu atveju atsakovas neprivalėjo pateikti papildomų įrodymų, kadangi bylos duomenimis yra nustatyta, o šios aplinkybės neneigia ir pats ieškovas, kad automobilis Sutarties sudarymo dieną tiko naudoti pagal paskirtį, t. y. užsivedė ir važiavo (CK 6.363 str. 3 d.). Todėl apeliantas nepagrįstai nurodo, kad virš minėtų aplinkybių įrodinėjimo pareiga jam teismo buvo nustatyta nepagrįstai.

13Vadovaujantis CK 6.363 str., jeigu parduotas daiktas neatitinka kokybės reikalavimų ir pardavėjas su pirkėju neaptarė jo trūkumų, pirkėjas turi teisę reikalauti, kad pardavėjas atlygintų pirkėjo daikto trūkumų pašalinimo išlaidas. Kadangi pirkėjas turi teisę pasinaudoti CK 6.363 straipsnyje įtvirtintu pirkėjo teisių gynimo būdu tik tuo atveju, jeigu pardavėjas netinkamai įvykdė savo pareigą perduoti pirkėjui tinkamos kokybės daiktą, kiekvienu atveju svarbu nustatyti, ar atsakovas tinkamai įvykdė minėtą pareigą.

14Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Sutartį pripažinus vartojimo sutartimi, jos sąlygos visais atvejais turi būti vertinamos pagal CK 6.188 straipsnyje nustatytus sąžiningumo kriterijus (silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinė apsauga, sutarties laisvės principo ribojimas). Įstatyme įtvirtintas nesąžiningų sutarčių sąlygų draudimas ir tokių sąlygų neprivalomumas vartotojui yra esminis vartojimo sutarčių instituto ypatumas ir vartotojo teisių gynimo teisinis mechanizmas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009). Pagal CK 6.188 str. 2 d. 2 p. nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojų interesus, tai yra panaikina arba apriboja vartotojo teises, susijusias su pardavėju, paslaugų teikėju ar kita šalimi tuo atveju, kai pardavėjas ar paslaugų teikėjas visiškai ar iš dalies neįvykdo ar netinkamai įvykdo bet kokius sutartyje numatytus įsipareigojimus. CK 6.188 str. 2 d. 5 p. nustatyta, kad vartojimo sutarčių sąlygos, nustatančios neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, yra nesąžiningos ir teismo gali būti pripažintos negaliojančiomis. Tai reiškia, kad negali būti tenkinami tokių sąlygų pagrindu reiškiami reikalavimai ar atsikirtimai. CK 6.327 str. 2 d. nustato, kad pardavėjas neatsako pagal šio straipsnio 1 dalies reikalavimus už bet kokį daiktų neatitikimą tik tuomet, jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjas žinojo arba negalėjo nežinoti apie tokį neatitikimą. CK 6.327 str. 3 d. nustato, kad pardavėjas pagal sutartį ir šį kodeksą atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu tas neatitikimas paaiškėja vėliau. CK 6.328 str. įtvirtinta parduodamų daiktų patikrinimo galimybė yra pirkėjo teisė, bet ne pareiga.

15Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu pripažinti, kad Sutarties 4 p. sąlyga, numatanti, kad pirkėjas prieš pasirašant šią sutartį su perkamo naudoto automobilio, jo mechanizmų technine būkle yra detaliai susipažinęs, su pardavėju žodžiu aptaręs, todėl automobilį priima tokį, koks jis yra sutarties sudarymo momentu ir galimų ankstesnio naudojimo defektų taip pat vėlesnių gedimų riziką prisiima sau, riboja pardavėjo sutartinę civilinė atsakomybę dėl galimų ankstesnio naudojimo defektų, yra nesąžininga ir negalioja nuo sutarties sudarymo momento (CK 6.2284 str. 8, 9 d.). Apeliantas, nors ir prašo panaikinti visą skundžiamą teismo sprendimą ir jo ieškinį tenkinti pilnai, tačiau jokio faktinio ir teisinio apeliacinio skundo pagrindo dėl teismo sprendimo dalies, kuria Sutarties 4 p. sąlyga pripažinta nesąžininga, nenurodo. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog šį teismo sprendimo dalis apelianto neskundžiama ir dėl jos išsamiau nepasisakoma. Tačiau, priešingai nei tvirtina apeliantas, Sutarties 4 p. sąlygos pripažinimas nesąžininga nesudarė pagrindo ieškinį tenkinti, kadangi pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė neįrodžius visų civilinės atsakomybės sąlygų ir dėl jo nepagrįstumo, o ne todėl, kad taikė Sutarties 4 p. nuostatas dėl ribotos pardavėjo civilinės atsakomybės pagal sutartį taikymo. Kartu tokia teismo išvada neprieštarauja ir sprendimui atmesti ieškinį, kadangi sprendžiat klausimą, ar tenkinti ieškovo reikalavimus ir nutraukus automobilio pirkimo – pardavimo sutartį taikyti restituciją, esminę reikšmę turėjo įrodymai, kurių pagrindu būtų galima spręsti, ar ieškovo nusipirktame automobilyje buvo paslėptų defektų bei gedimų, o transporto priemonė parduota nuslepiant šiuos trūkumus ir apgaunant pirkėją. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokių aplinkybių šiuo atveju nustatyta nebuvo.

16Vienas iš argumentų yra tas, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog sudarant sutartį buvo pasinaudota apgaule, nes atsakovas sąmoningai slėpė jam žinomą tikrąją itin blogą automobilio būklę. Pažymėtina, jog pagal CK 1.91 str. nuostatas, apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-264/2013; Nr. 3K-3-429/2013; Nr. 3K-3-52-313/2015; kt.). Šiuo atveju byloje nenustatyta, jog atsakovas aktyviais veiksmais būtų įkalbinėjęs, reikalavęs ar kitaip paveikęs apeliantą sudaryti Sutartį. Priešingai, kaip matyti iš šalių paaiškinimų, ieškovui automobilio pirkimo dieną buvo pranešta, kad automobilis parduodamas be techninės apžiūros, jam suteiktos galimybės automobilį apžiūrėti ir išbandyti, ieškovas automobiliu pats važinėjo po stovėjimo aikštelę, kartu su atsakovo darbuotoju važinėjo po miestą ieškodami perkamam automobiliui pigesnės detalės, apžiūrėjo keltuku pakeltą automobilį. Šių aplinkybių neneigia ir pats ieškovas. Jis kartu pripažįsta ir tai, jog tam tikrus automobilio trūkumus – korozinį pakenkimą, pradegusį duslintuvo vamzdį, nulūžusią anteną, jis pamatė apžiūrėdamas automobilį ir šių defektų pagrindu išsiderėjo mažesnę automobilio kainą (nuo 1650 Eur (5697,12 Lt) iki 1390,18 Eur (4800 Lt)). Šie duomenys rodo, kad apeliantas, dar prieš sudarydamas Sutartį, suvokė (turėjo suvokti), kad perka pakankamai seną, naudotą automobilį, kuris yra pažeistas korozijos, kad ilgą laiką eksploatuojamas automobilis yra nusidėvėjęs, gali būti remontuotas, žinojo, kad automobilio techninė būklė nepatikrinta, matė, kad ji nėra gera. Tačiau ieškovas elgėsi nepakankamai atidžiai ir rūpestingai, rizikavo ir nesiėmė priemonių, leidžiančių įsitikinti tikrąja šio automobilio būkle – neatliko transporto priemonės patikrinimo servise, techninės apžiūros, nors, pagal bylos duomenis, apeliantas ne tik turi gyvenimiškos patirties, bet yra ir profesionalus vairuotojas, kuris apie transporto priemones ir jų techninius duomenis turi specialių žinių. Pirmosios instancijos teisme apklaustas atsakovo darbuotojas K. S. parodė, kad ieškovui buvo pasiūlyta pasitikrinti automobilio techninę būklę, tačiau jam viskas tiko, viskas jį tenkino, dėl ko automobilis ir buvo parduotas. Pagal byloje pateiktus įrodymus, iš Vokietijos į Lietuvą minėtas automobilis buvo atvežtas vos prieš porą dienų iki ją nusipirko ieškovas, kas leidžia labiau tikėti, jog automobilio pardavėjas galėjo nežinoti tikrosios transporto priemonės techninės būklės. Šios aplinkybės leidžia atmesti kaip nepagrįstus skundo argumentus, kad atsakovas parduodamas automobilį panaudojo apgaulę.

17Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad automobilis Sutarties sudarymo dieną buvo parduotas netinkamos kokybės, t. y. su esminiais defektais, kurie trukdė juo naudotis pagal paskirtį, ką patvirtina aplinkybės, jog automobilis sugedo su juo nuvažiavus vos 40 kilometrų, buvo nuvežtas tiesiai į servisą ir jam atliktas būtinas remontas. Tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, nagrinėjamu atveju byloje nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog automobilis jo pardavimo metu nebuvo tinkamas naudoti pagal paskirtį. Kaip jau minėta, transporto priemonės pardavimo dieną pats ieškovas važinėjo šiuo automobiliu, nusipirkęs jį parvažiavo iš Utenos į Vilnių, o per 4 naudojimosi mėnesius nuvažiavo net 6000 kilometrų. Taigi nėra jokių abejonių, kad pagal paskirtį tiesioginę funkciją naudotas automobilis atliko ir jokių esminių gedimų, neleidžiančių juo važiuoti, nebuvo. Atsakovo nurodoma aplinkybė, kad automobilis sugedo tą pačią dieną nuvažiavus vos 40 kilometrų, išties nėra įrodyta jokiais objektyviais duomenimis (CPK 178 str.). Ieškovas nepateikė patikimų įrodymų, kad nuvažiavus jo nurodomus 40 kilometrų automobilis toliau važiuoti nebegalėjo, kad buvo kviečiama techninė pagalba ir transporto priemonė nugabenta į servisą, kuriame konstatuoti konkretūs, toliau eksploatuoti automobilį pagal paskirtį trukdantys gedimai. Priešingai, kaip matyti iš UAB „( - )“ 2014-08-01 pažymos, minėtas automobilis į servisą atvyko pats (64 b. l. ), o iš PVM sąskaitų – faktūrų – kad automobiliui galimai buvo atlikti einamų ir sistemingai atnaujinamų detalių keitimai (keisti oro, kuro filtrai, alyva, stabdžių kaladėlės, sailentblokai, guoliai ir kt.). Kita dalis atliktų remonto darbų yra susijusi su automobilio nusidėvėjimu jį naudojant 12 metų (stabdžių diskas, sankaba, turbina ir kt.), o dar kita – su defektais, dėl kurių buvo sumažinta automobilio kaina, kuriuos matė, apie juos žinojo pats ieškovas (korozijos pasekmių šalinimas). Vertinant galimus automobilio defektus ir gedimus, pažymėtina ir tai, jog stabdžių disko skilimą galėjo lemti ir paties ieškovo veiksmai, t. y. važiavimas pakankamai tolimą atstumą su užsikirtusiais stabdžiais (64 b. l.). Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad stabdžių diskas buvo įskilęs dar prieš ieškovui nusiperkant automobilį. Pagal bylos duomenis, jokių ypatingų ir 12 metų naudotam automobiliui dyzeliniu varikliu nebūdingų gedimų nenustatyta. Ieškovas nepateikė patikimų įrodymų, kad visi nurodyti remonto darbai buvo atlikti būtent jo nusipirktam automobiliui, o nebetinkamos naudoti detalės yra šios transporto priemonės, t. y. kad konkrečių remonto darbų atlikimas buvo būtinas ar jų neatlikus transporto priemonės buvo negalima naudoti pagal paskirtį.

18Tai, kad byloje pateiktų remonto darbų sąskaitų – faktūrų duomenys nėra nuginčyti, savaime nereiškia, kad visi šie remonto darbai buvo būtini ar kad automobilio būklė iki jo pardavimo buvo tokia, kad juo naudotis nebuvo galima. Nors sutiktina su apelianto argumentu, kad teisės aktai nereglamentuoja, kur asmuo turi kreiptis dėl automobilio remonto, tačiau akivaizdu, kad asmuo, manydamas, jog apgaulės pasekoje įsigijo nekokybišką daiktą, per protingą ir kuo trumpesnį laiką apie parduoto daikto kokybės trūkumus turėtų pranešti pardavėjui ir imtis priemonių aiškiai ir tiksliai fiksuoti visus tokio daikto trūkumus bei dėl automobilio įvertinimo kreiptis į specializuotą įmonę, kurios išduoti dokumentai objektyviai liudytų apie daikto trūkumus ir defektus, buvusius iki daikto pardavimo. Šiuo atveju pateikti duomenys neleidžia vienareikšmiškai spręsti, kad ieškovo nurodomi trūkumai ir defektai paaiškėjo iškart nusipirkus transporto priemonę, kadangi pagal pateiktas sąskaitas – faktūras automobilis galimai buvo remontuotas 4 mėnesių laikotarpyje, tačiau su juo buvo nuvažiuota net 6000 kilometrų, kas su eksploatuoti netinkama transporto priemone būtų neįmanoma.

19Apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo subjektyviai tėra niekuo nepagrįsta apelianto prielaida. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad teismas skundžiamą sprendimą priėmė vadovaudamasis subjektyviais kriterijais, o ne visapusiškai, pilnai ir objektyviai išnagrinėjęs bylos aplinkybes, o įrodymus įvertinęs pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias CPK normas. Apeliantas nenurodė ir byloje nėra duomenų apie tai, kad bylą nagrinėjęs teismas buvo šališkas. Tai, kad teismo sprendimas yra nepalankus šaliai, savaime nereiškia nei įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo, nei teismo šališkumo.

20Kiti apelianto nurodyti argumentai neturi reikšmės vertinant ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįs, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

21Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo apeliacinis skundas yra atmetamas, atsakovui iš ieškovo priteisiama 400 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme už tinkamą atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, nes jų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nurodytų maksimalių dydžių (193 – 196 b. l., CPK 93, 98 str.).

222015-10-08 teikdamas apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliantas, kuris byloje pripažintas vartotoju, sumokėjo 116 Erų žyminio mokesčio (177 b. l.). CPK 83 str. 1 d. 1 p. numatyta, kad bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami <...> vartotojai – bylose dėl visų reikalavimų, atsirandančių iš <...> vartojimo teisinių santykių (2011-06-21 įstatymo Nr. XI-1480 redakcija), o 2 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys atleidžiami nuo žyminio mokesčio už <...> apeliacinius skundus. Taigi ieškovas, paduodamas apeliacinį skundą, neturėjo mokėti žyminio mokesčio, dėl ko jis ieškovui grąžinamas (CPK 87 str. 1 d. 1 p.).

23Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p.,

Nutarė

24Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

25Priteisti iš ieškovo E. P., a. k. ( - ) atsakovui UAB „( - )“, į. k. 302787272, 400 Eur (keturis šimtus eurų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

26Grąžinti iš valstybės biudžeto ieškovui E. P., a. k. ( - ) gyv. ( - ) g. ( - ), ( - ), atsiskaitomosios sąskaitos Nr. ( - ), AB SEB bankas, sumokėtą 116 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą (2015 m. rugsėjo 11 d. mokėjimo nurodymas, AB „Lietuvos paštas“ kvito Nr. ( - ), įmokos kodas 5660).

27Grąžinti žyminį mokestį pavesti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 3. ieškovas E. P. kreipėsi į pirmosios instancijos teismą prašydamas... 4. Ieškovas nurodė, kad 2014 m. balandžio 17 d. jis su atsakovu sudarė... 5. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškinys buvo atmestas, bet... 6. Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti skundžiamą pirmosios... 7. Atsiliepimu į pateiktą apeliacinį skundą atsakovas UAB „( - )“ prašo... 8. Apeliacinis skundas atmetamas, o Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m.... 9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 10. Byloje nustatyta, kad ieškovas E. P. 2014 m. balandžio 17 d. sudarė pirkimo... 11. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė tarp šalių buvus sudarytą... 12. CK 6.333 str. 1 d. numatyta, jog pardavėjas atsako už daikto trūkumus, jeigu... 13. Vadovaujantis CK 6.363 str., jeigu parduotas daiktas neatitinka kokybės... 14. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Sutartį pripažinus vartojimo... 15. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu... 16. Vienas iš argumentų yra tas, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai,... 17. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad automobilis Sutarties sudarymo dieną buvo... 18. Tai, kad byloje pateiktų remonto darbų sąskaitų – faktūrų duomenys... 19. Apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas bylą... 20. Kiti apelianto nurodyti argumentai neturi reikšmės vertinant ginčijamo... 21. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo apeliacinis skundas yra atmetamas,... 22. 2015-10-08 teikdamas apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo... 23. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p.,... 24. Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą palikti... 25. Priteisti iš ieškovo E. P., a. k. ( - ) atsakovui UAB „( - )“, į. k.... 26. Grąžinti iš valstybės biudžeto ieškovui E. P., a. k. ( - ) gyv. ( - ) g.... 27. Grąžinti žyminį mokestį pavesti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie...