Byla 3K-3-429/2013

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Birutės Janavičiūtės ir Dalios Vasarienės,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. K. ieškinį atsakovui K. S., trečiajam asmeniui D. K. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje kilo ginčas dėl pardavėjos bei jos atstovo tikrosios valios nustatymo ir pirkėjo nesąžiningų tyčinių veiksmų, kai ginčijamas per atstovą dėl apgaulės sudaryto pirkimo-pardavimo sandorio galiojimas (CK 1.91 straipsnio 5 dalis, 2.133 straipsnio 4 dalis).

62009 m. liepos 9 d. ieškovė (pardavėja), atstovaujama trečiojo asmens, ir atsakovas (pirkėjas) sudarė transporto priemonės „Hyuindai Santafe“ (valstyb. Nr. ( - ) (identifikacinis Nr. ( - )) pirkimo-pardavimo sutartį. 2009 m. liepos 11 d. dėl atsakovo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl automobilio pagrobimo pagal nusikalstamos veikos požymius, numatytus BK 178 straipsnio 2 dalyje, vėliau pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. 2010 m. lapkričio 26 d. priimtas galutinis nutarimas, kuriuo ikiteisminis tyrimas nutrauktas.

7Ieškovė, remdamasi CK 1.91 straipsniu, kreipėsi į teismą prašydama pripažinti negaliojančia ieškovės ir atsakovo 2009 m. liepos 9 d. sudarytą transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

8Ieškovė nurodė, kad sutartis buvo sudaryta apgaulės būdu. Atsakovas trečiajam asmeniui žadėjo pelningai parduoti ieškovei nuosavybės teise priklausantį automobilį. 2009 m. liepos 9 d. ieškovė sutarties blanke pasirašė būdama Švedijoje, o trečiasis asmuo atvežė šią sutartį bei automobilį į Lietuvą. Atsakovas paaiškino, kad automobilį bus lengviau parduoti, jei bus registruotas atsakovo vardu. Nors sutartyje nurodyta automobilio pardavimo kaina – 4500 Lt, šios sumos ieškovė negavo. Po automobilio nuosavybės teisių įregistravimo atsakovo vardu, 2009 m. liepos 10 d. trečiojo asmens ir atsakovo susitikimo metu, trečiajam asmeniui laikinai pasišalinus, atsakovas, be trečiojo asmens žinios pasiėmęs automobilio raktelius, pasišalino šiuo automobiliu. Paaiškėjo, kad atsakovas ketino automobilį pasisavinti, o ne padėti jį parduoti. Tokio poelgio priežastis, pasak atsakovo, trečiojo asmens skola jam. Atsakovas ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas suklaidinti ieškovę ir trečiąjį asmenį – siūlė pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartį neva tikslu padėti jį greitai ir pelningai parduoti. Aplinkybę, kad ketina automobilį pasilikti sau, atsakovas nutylėjo, nors, remiantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principu, turėjo apie tai informuoti ieškovę, trečiąjį asmenį.

9II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

10Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai: pripažino 2009 m. liepos 9 d. šalių sudarytą automobilio „Hyuindai Santafe“ (valstyb. Nr. ( - )) (identifikacinis Nr. ( - )) pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, taikė restituciją natūra – įpareigojo atsakovą grąžinti automobilį ieškovei.

11Teismas nustatė, kad 2009 m. liepos 9 d. ieškovė ir atsakovas sudarė transporto priemonės „Hyuindai Santafe“ (valstyb. Nr. ( - )) pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovė, būdama Švedijoje, sutarties formoje įrašė tik savo vardą, pavardę ir pasirašė. Likusią sutarties dalį užpildė atsakovas. Sudarius sutartį, trečiasis asmuo kreipėsi į teisėsaugos institucijas, nurodydamas, kad ieškovei priklausantis automobilis buvo pagrobtas. 2009 m. liepos 11 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl automobilio pagrobimo pagal nusikalstamos veikos požymius, numatytus BK 178 straipsnio 2 dalyje, vėliau – pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. 2010 m. lapkričio 26 d. priimtas galutinis nutarimas, kuriuo ikiteisminis tyrimas nutrauktas.

12Įvertinęs bylos aplinkybes, vadovaudamasis CK 6.193 straipsniu, teismas konstatavo, kad tikrieji šalių ketinimai buvo skirtingi: ieškovės tikroji valia buvo pelningai parduoti jai priklausantį automobilį, o atsakovo – perimti automobilį už trečiojo asmens skolas. Atsakovo teiginius, kad tikroji šalių valia buvo perleisti automobilį jo nuosavybėn už trečiojo asmens skolas, sumokant tik skolos ir automobilio vertės skirtumą, teismas atmetė kaip nepagrįstus, įvertinęs atsakovo elgesį po sandorio sudarymo (slaptą pasišalinimą ginčo automobiliu iš susitikimo su trečiuoju asmeniu vietos, pasisavinus raktelius).

13Teismas, įvertinęs rašytinę bylos medžiagą, ikiteisminio tyrimo medžiagą, šalių paaiškinimus, nustatė, kad trečiasis asmuo turėjo skolinių įsipareigojimų atsakovui, tačiau jų dydis neaiškus. Atsakovo ir ieškovės jokie turtiniai civiliniai teisiniai santykiai nesaistė.

14Teismas nurodė, kad atsakovo paaiškinimai (apie sandorio sudarymo aplinkybes, skolas, automobilio vertę) nenuoseklūs, bei priėjo prie išvados, jog atsakovas savo nuožiūra skaičiavo, kokia automobilio vertė, kiek trečiasis asmuo jam skolingas, kiek turi sumokėti palūkanų ir pan. Tokie atsakovo veiksmai nelaikytini sąžiningais ir teisėtais. Juolab, kad atsakovui buvo žinoma, jog automobilis priklauso ieškovei, neturėjusiai jokių skolų atsakovui, taip pat, kad ieškovė siekė automobilį pelningai parduoti, o ne padengti trečiojo asmens skolas atsakovui. Atsakovas automobilį nusprendė įsigyti tik po to, kai jį apžiūrėjo, ieškovė apie tai informuota nebuvo.

15Teismas konstatavo, kad atsakovas, žinodamas, jog trečiasis asmuo turi sutarties neužpildytą formą, pasirašytą tik ieškovės, kad trečiasis asmuo nenorės registruoti automobilio savo vardu dėl antstolių iš jo išieškomų skolų, pasinaudodamas ieškovės ir trečiojo asmens pasitikėjimu, sandorį sudarė panaudodamas apgaulę, t. y. neatskleisdamas nei ieškovei, nei trečiajam asmeniui savo tikrųjų ketinimų – siekio perimti automobilį už trečiojo asmens skolas (CK 1.91 straipsnio 5 dalis). Jei ieškovei ir trečiajam asmeniui būtų žinomi tikrieji atsakovo ketinimai, sandoris nebūtų buvęs sudarytas. Remiantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, atsakovas privalėjo tiek ieškovei, tiek trečiajam asmeniui atskleisti, kad registruodamas automobilį savo vardu, siekia jį perimti dėl trečiojo asmens skolų. Jokių objektyvių duomenų apie, atsakovo teigimu, sumokėtą automobilio vertės ir skolos skirtumą nėra. Aplinkybės, kad tikroji automobilio vertė neatitinka nurodytosios sutartyje, šalys neginčijo.

16Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs atsakovo apeliacinį skundą, 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimu Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.

17Teismas nurodė, kad ieškovės teiginys, jog pinigų už parduotą automobilį ji negavusi, abejotinas, nes ieškovė savo parašu patvirtino pardavusi transporto priemonę, sutartyje nurodyta apie automobilio įkainojimą. Teismas pažymėjo, kad asmens nerūpestingas, patiklus elgesys negali būti pripažintas jo apgaule, kurios pagrindu sandoris pripažintinas negaliojančiu. Teismas įvertino ieškovės elgesį parduodamo daikto atžvilgiu kaip nerūpestingą, atsižvelgęs į ieškovės nurodytas aplinkybes, kad sutartį ieškovė pasirašė būdama Švedijoje, į Lietuvą ją kartu su ketinamu parduoti automobiliu atvežė trečiasis asmuo. Patikėjusi automobilio pardavimą trečiajam asmeniui, atsakovė gali iš jo reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl netinkamo įpareigojimų vykdymo.

18Teismas, atsižvelgęs į aplinkybę, kad ieškovė nedalyvavo sudarant sandorį, t. y. nekontaktavo su atsakovu, taigi negalėjo gauti iš atsakovo sutartyje nurodytos automobilio kainos – 4500 Lt, priėjo prie išvados, jog, ieškovei pasirašant sutartį, ji nebuvo apgauta, todėl nebuvo pagrindo pirkimo-pardavimo sandorio pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės CK 1.91 straipsnio pagrindu. Ieškovė nepateikė įrodymų, paneigiančių faktus, nurodytus rašytinėje sutartyje, todėl nėra pagrindo konstatuoti jos reikalavimų pagrįstumą.

19Teismas pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo nutraukimo faktas bei baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės (sutartis sudaryta laisva valia, abipusiu šalių susitarimu) patvirtina teismo prieitą išvadą, jog atsakovas ieškovės atžvilgiu neįvykdė neteisėtų veiksmų.

20III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

21Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir palikti nepakeistą Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą.

22Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

231. Dėl CK 2.133 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo

24Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjęs bylą, nepagrįstai atsisakė taikyti CK 2.133 straipsnio 4 dalį, kurioje įtvirtinta imperatyvioji nuostata, kad jeigu per atstovą sudaryto sandorio galiojimas ginčijamas dėl klaidos, apgaulės, smurto ar grasinimo, šių faktų egzistavimas ar neegzistavimas nustatomas atsižvelgiant į atstovo valią. 2009 m. liepos 10 d. automobilio pirkimo-pardavimo sutartį ieškovė su atsakovu sudarė ne tiesiogiai, o per savo atstovą – trečiąjį asmenį. Teismas, spręsdamas dėl sutarties teisėtumo, vertino ne trečiojo asmens valią, o tik ieškovės veiksmus bei elgesį sudarant sutartį. Teismo išvada, kad sudarant sutartį atsakovas negalėjo panaudoti apgaulės ieškovės atžvilgiu, nes ši tiesiogiai nedalyvavo sutarties sudarymo metu ir nekontaktavo su juo, nepagrįsta.

252. Dėl CK 1.91 straipsnio aiškinimo ir taikymo

26Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai sprendė, kad pagal ieškovės nurodytą CK 1.91 straipsnio 5 dalį nėra pagrindo tenkinti ieškinį. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovės valia buvo pelningai parduoti jai nuosavybės teise priklausantį automobilį, o trečiasis asmuo veikė ieškovės interesais. Atsakovo siekis buvo perimti ieškovės automobilį už trečiojo asmens skolas atsakovui. Taip pat nustatyta, kad: buvo pateikta vieša oferta pirkti automobilį; po sutarties pasirašymo atsakovui automobilio rakteliai bei automobilis nebuvo perduoti; atsakovas, neatskleidęs trečiajam asmeniui savo tikrųjų ketinimų, pasisavino automobilio raktelius bei pasišalino su šiuo automobiliu iš sutarties sudarymo vietos; ieškovė ir trečiasis asmuo iš karto kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl automobilio vagystės. Apeliacinės instancijos teismas nepaneigė šių pirmosios instancijos teismo byloje nustatytų aplinkybių.

273. Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos

28Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.91 straipsnį bei 2.133 straipsnio 4 dalį, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

29Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CK 1.91 straipsnį apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti, kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas ir vertinamas ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J.T., V.T. v. UAB „Vilvatėja“, bylos Nr. 3K-3-306/2007). Sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Taip pat sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas v. UAB „ Vaidluvė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-406/2000; 2006 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Amplitudė“ v. UAB „Radijo elektroninės sistemos“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-47/2006; kt.).

30Šioje byloje teisiškai reikšmingas atsakovo ir trečiojo asmens (ieškovės atstovo) veiksmų bei elgesio įvertinimas. Apeliacinės instancijos teismas vertino sutarties teisėtumą tik ieškovės ir atsakovo tarpusavio santykio aspektu, nurodydamas, jog atsakovės elgesys laikytinas nerūpestingu, tačiau visiškai nepagrįstai nevertino trečiojo asmens valios (elgesio ir veiksmų) sudarant sutartį, atsakovo apgaulės trečiojo asmens atžvilgiu, nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, nepaneigė jų. Nagrinėjant bylą nustatyta, kad: ieškovės tikroji valia buvo pelningai parduoti automobilį; ieškovės ir atsakovo nesaistė jokie prievoliniai santykiai; ieškovė nesiekė perduoti automobilį atsakovui už galimas trečiojo asmens skolas atsakovui. Be to, teismai nenustatė trečiojo asmens ir atsakovo piktavališko susitarimo fakto. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ir objektyviai įvertino trečiojo asmens valią. Šalies nerūpestingumas negali pateisinti kito sutarties kontrahento nesąžiningumo, t. y. panaudotos apgaulės sudarant sandorį. Kitaip būtų paneigtas esminis teisės principas – „iš neteisės teisė nekyla“ (ex iniuria ius non oritur).

314. Dėl CPK 263 straipsnio 1 dalies ir 270 straipsnio 4 dalies pažeidimų.

32Teismas privalo ne tik išvardyti įrodymus, bet ir išdėstyti jų turinį, nurodydamas įrodomąją reikšmę, taip pat pasisakyti dėl kiekvieno šalies argumento bei įrodymo, kurie, objektyviai vertinant, gali turėti esminių padarinių bylos baigčiai (CPK 270 straipsnio 4 dalis).

33Teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas (CPK 263 straipsnio 1 dalis) reiškia, kad nagrinėdamas bylą teismas laikosi dispozityvumo ir rungimosi principų, įrodymų rinkimo ir vertinimo taisyklių bei privalo išsiaiškinti visas aplinkybes, reikšmingas bylai, argumentuoti, kodėl atmetami kurie nors įrodymai. Teismas taip pat privalo nurodyti argumentus, kuriais grindžia savo išvadas.

34Apeliacinės instancijos teismas sprendime nenurodė ir nenustatė pirmosios instancijos teismo padarytų proceso teisės normų pažeidimo ar netinkamo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo, nepateikė jokių motyvų dėl CK 2.133 straipsnio 4 dalies netaikymo byloje, atsisakymo vertinti trečiojo asmens valią sudarant sutartį.

35Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir nurodo tokius esminius nesutikimo su ieškovės kasaciniu skundu argumentus:

361. Dėl CK 2.133 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo

37Teismas pakankamai dėmesio skyrė būtent trečiojo asmens veiksmams bei galimiems šių veiksmų motyvams, ir, byloje nesant jokių objektyvių duomenų dėl neva atsakovo panaudotos apgaulės, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Kilus ginčui dėl neva apgaulės būdu sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu, įrodinėjimo pareiga tenka prašančiam sandorį pripažinti negaliojančiu asmeniui, šiuo atveju – ieškovei. Ji nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog egzistuoja aplinkybės, dėl kurių automobilio pirkimo-pardavimo sutartis pripažintina negaliojančia.

38Sandoris civilinėje teisėje yra valios aktas, sąmoningai nukreiptas tam tikram teisiniam rezultatui pasiekti. Kiekvieno žmogaus valios veiksmo priežastis yra jo ūkiniai, ekonominiai, buitiniai, kultūriniai ir kiti poreikiai. Jie nulemia norą sudaryti sandorį. Valiai susiformuoti svarbią reikšmę turi tikslas ir motyvai. Dvišaliam sandoriui sudaryti būtina, kad jo dalyviai išreikštų savo valią, kad jų valią žinotų kita sandorio šalis. Dėl to sandorio šalių valia turi būti išreiškiama įstatyme nustatyta forma. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Š. K. v. V. R., bylos Nr. 3K-3-478/2003). Ieškovė nepateikė įrodymų, paneigiančių rašytinėje sutartyje nurodytus faktus bei patvirtinančių, kad ieškovė ir atsakovas sudarydami sutartį siekė kitų tikslų, nei nurodyta sutartyje. Ieškovės valia buvo parduoti automobilį ir tai ji įgyvendino be atsakovo apgaulingos įtakos.

39Galimybė sandorį pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės priklauso nuo nustatymo, ar buvo subjekto valios yda, o jei buvo, ar jos atsiradimas priklausė nuo kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų, ar valios ydos priežastis buvo paties asmens klaidingas suvokimas dėl sudaromo sandorio aplinkybių, galimų padarinių ir pan. Ieškovė neįrodė, kad atsakovas žadėjo trečiajam asmeniui pelningai parduoti automobilį, tačiau to nepadarė, nesumokėjo pinigų ir automobilį pasisavino. Nutraukiant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, kad sutartis sudaryta laisva valia, ieškovės ir atsakovo abipusiu susitarimu. Ieškovė ir trečiasis asmuo turėjo tikslą parduoti automobilį. Nepavykus to padaryti ir atsižvelgus į tai, kad trečiasis asmuo buvo atsakovui skolingas, sutarta, jog automobilį nupirks atsakovas, taip bus užskaityta skola, o atsakovas sumokės automobilio vertės ir skolos skirtumą, kas ir buvo padaryta. Baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai bei prieitos išvados turi tiesioginę įtaką šioje byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumo nustatymui.

40Jei asmuo yra turto valdytojas, jo valdymas laikomas atsiradusiu sąžiningai, kol neįrodyta priešingai (CK 4.26 straipsnio 2 dalis). Nesąžiningumą turi įrodyti tai teigiantis asmuo (CPK 178 straipsnis). Asmens nesąžiningumas siejamas su žinojimu ar turėjimu žinoti apie kitų asmenų interesus ar galimas teisių įgijimo kliūtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. N. S. v. J. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-328/2006). Ieškovė nepateikė jokių teisiškai pagrįstų argumentų bei juos patvirtinančių įrodymų, kurie duotų pagrindą prielaidai dėl atsakovo nesąžiningumo. Faktas, kad trečiasis asmuo automobilio pirkimo-pardavimo sandorio sudarymu užskaitė savo skolas atsakovui, negali būti pagrindas pripažinti atsakovą kaltu dėl neva apgaulės būdu sudaryto sandorio.

412. Dėl CPK 270 straipsnio 4 dalies pažeidimų

42Apeliacinės instancijos teismo pareiga tinkamai motyvuoti sprendimą reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas privalo išanalizuoti visus apeliacinio skundo faktinius ir teisinius argumentus ir į visus juos motyvuotai atsakyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2003 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. L. v. UAB „Kaišiadorių žalvarnis“, AB „Alytaus gelžbetonis“, bylos Nr. 3K-3-974/2003; 2003 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-1114/2003; 2003 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. U. v. UAB „Baltijos TV”, bylos Nr. 3K-3-1181/2003; 2005 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „Lindra“ v. V. B. IĮ, bylos Nr. 3K-3-169/2005). Priimdamas 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą, apeliacinės instancijos teismas atsakė ir pasisakė dėl atsakovo pateikto apeliacinio skundo motyvų, taigi tinkamai įvykdė CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimus.

43Teisėjų kolegija

konstatuoja:

44IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

45CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstą nutartį teisės taikymo aspektu, kartu yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktą galimas teismo sprendimo peržiūrėjimas, jeigu skundžiamame sprendime teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.

46Dėl sandorio, sudaryto per atstovą dėl apgaulės, pripažinimą negaliojančiu reglamentuojančių teisės normų (CK 1.91 straipsnio 1 dalis, 5 dalis, 2.133 straipsnio 4 dalis) aiškinimo ir taikymo

47Nagrinėjamoje byloje kasatorė prašo apginti jos teises, remdamasi bendrosiomis teisės normomis, reglamentuojančiomis dėl apgaulės sudaryto sandorio pripažinimą negaliojančiu, bei specialiąja teisės norma, reglamentuojančia per atstovą sudaryto sandorio pripažinimą negaliojančiu apgaulės pagrindu.

48Sandoris civilinėje teisėje yra valios aktas, sąmoningai nukreiptas tam tikram teisiniam rezultatui pasiekti. Kiekvieno žmogaus valios veiksmo priežastis yra jo ūkiniai, ekonominiai, buitiniai, kultūriniai ir kiti poreikiai. Jie nulemia norą sudaryti sandorį. Šis žmogaus noras sudaryti sandorį vadinamas jo vidine valia. Jai susidaryti (susiformuoti) svarbią reikšmę turi tikslas ir motyvai. Dvišaliam sandoriui sudaryti būtina, kad jo dalyviai išreikštų savo valią, kad jų valią žinotų kita sandorio šalis. Sandorio šalių valia turi būti išreiškiama įstatyme nustatyta forma. Šiuo atveju išorinės valios išreiškimas turi atitikti vidinį – tikrąjį valios turinį. Netiksliai arba iškreiptai išreiškus vidinės valios turinį, gali atsirasti kliūčių sandoriui sudaryti arba kilti ginčų tarp sandorio dalyvių dėl jo galiojimo. Dėl šių priežasčių valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Š. K. v. V. R., bylos Nr. 3K-3-478/2003).

49Pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį sandoriai, turintys valios trūkumų, taip pat sudaryti dėl apgaulės, gali būti teismo tvarka pripažinti negaliojančiais pagal nukentėjusiojo ieškinį. Dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo kasacinis teismas yra ne kartą pasisakęs. Apgaulė CK 1.91 straipsnio prasme – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. K. v. S. K., bylos Nr. 3K-3-1008/2001; 2002 m. sausio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. S. v. L. K., bylos Nr. 3K-3-353/2002; 2003 m. rugsėjo 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. P. v. E. Š., bylos Nr. 3K-3-760/2003; 2006 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. Š. firma „InSpe“ v. UAB „Folis“, bylos Nr. 3K-3-640/2006; 2007 m. liepos 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. S. v. UAB „Vilvatėja“, bylos Nr. 3K-3-306/2007; 2008 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. T. v. UAB „Serneta“, bylos Nr. 3K-3-189/2008; 2008 m. spalio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. T. v. UAB ,,Serneta“, bylos Nr. 3K-3-458/2008; 2008 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. Č. v. H. L., bylos Nr. 3K-3-609/2008; 2013 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. T. v. V. G., bylos Nr. 3K-3-264/2013; kt.). Dėl apgaulės sudarytą sandorį galima pripažinti negaliojančiu, kai apgaulės veiksmus atliko kitas sandorio dalyvis ar šiam žinant – kitas asmuo, ir apgaulė lėmė sandorio sudarymą, t. y. nesant apgaulės, sandoris nebūtų sudarytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. S. K., bylos Nr. 3K-3-1008/2001; 2003 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. E. Š., bylos Nr. 3K-3-760/2003; 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. AB bankas „Nord/LB Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-134/2006; 2007 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ v. G. B., bylos Nr. 3K-3-145/2007). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to taikant 1964 m. CK 57 straipsnį (2000 m. CK 1.91 straipsnį) būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. L. K., bylos Nr. 3K-3-353/2002; 2003 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. A. v. O. N., bylos Nr. 3K-3-1125/2003). Apgaulė gali pasireikšti tik tyčia ir tam, kad būtų pripažintas sandoris negaliojančiu kaip sudarytas dėl apgaulės, būtina nustatyti tyčinius veiksmus, kurie gali pasireikšti tiek tylėjimu, tiek aktyviais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. Š. firma „InSpe“ v. UAB „Folis“, bylos Nr. 3K-3-640/2006; 2007 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. UAB „Vilvatėja“, bylos Nr. 3K-3-306/2007; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T. v. UAB „Serneta“, bylos Nr. 3K-3-189/2008). Tais atvejais, kai byloje nustatoma, kad atsakovas suklaidino ieškovą, tačiau ne tyčia, o neturėdamas tikslo apgauti, ir kad suklydimas turi esminę reikšmę, teismas, laikydamasis įstatymo reikalavimų, gali sandorį, kurį prašoma pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl apgaulės, t. y. CK 1.91 straipsnyje nustatytu pagrindu, pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl suklydimo, t. y. CK 1.90 straipsnyje nustatytu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. UAB „Vilvatėja“, bylos Nr. 3K-3-306/2007). Nagrinėjant civilines bylas, susijusias su sandorių, sudarytų dėl apgaulės, pripažinimu negaliojančiais, turi būti remiamasi sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, siekiant prioritetiškai ginti apgautosios, o ne nesąžiningos šalies, panaudojusios apgaulę, interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. L. K., bylos Nr. 3K-3-353/2002). Susitarimas gali būti pasiekiamas tik sąmoningais, valingais veiksmais derinant abiejų šalių pozicijas ir gali būti laikomas pasiektu tik tada, kai abi šalys įsitikinusios, jog kita šalis jį suvokė ir įsipareigojo jo laikytis. Jei viena šalis nežino kitos šalies pozicijos dėl jos pasiūlytų sąlygų priimtinumo, konstatuoti susitarimą kaip aiškiai išreikštą šalių valios suderinimą nėra pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje likviduojama UAB „Tradicija“ v. UAB „LNTV“, V. P., bylos Nr. 3K-3-353/2011).

50Sandorius asmenys turi teisę sudaryti asmeniškai arba per atstovus (CK 2.132 straipsnio 1 dalis). Sandoris, kurį kito asmens vardu sudaro neturintis teisės sudaryti sandorį asmuo arba asmuo, viršydamas suteiktas teises, sukuria, pakeičia ir panaikina teises bei pareigas atstovaujamajam tik tuo atveju, kai atstovaujamasis po to pritaria visam šiam sandoriui arba viršijančiai teises jo daliai; paskesnis atstovaujamojo pritarimas sandorį padaro galiojantį nuo jo sudarymo (CK 2.136 straipsnio 1 dalis, 2 dalis). Esant atstovavimo santykiams, atstovas privalo elgtis sąžiningai, veikti pagal įgaliojimus, ginti atstovaujamojo interesus ir teises, neveikti priešingai atstovaujamojo interesams, vengti interesų konflikto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Red2“ v UAB „Anšilas“, bylos Nr. 3K-3-312/2013).

51Jeigu ginčijamas dėl apgaulės per atstovą sudaryto sandorio galiojimas, pagal CK 2.133 straipsnio 4 dalį, šio fakto egzistavimas ar neegzistavimas nustatomas atsižvelgiant į atstovo valią. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, sistemiškai analizuojant CK 1.91 straipsnį, kasacinio teismo pateiktus šio straipsnio išaiškinimus nagrinėjamoje byloje aktualiu (sandorio, sudaryto dėl apgaulės, pripažinimo negaliojančiu) klausimu ir CK 2.133 straipsnio 4 dalį, darytina išvada, jog bylose, kuriose reikalaujama pripažinti per atstovą dėl apgaulės sudarytą sandorį, būtina analizuoti ne tik sandorio šalių valią, bet ir atstovo valią. Teisėjų kolegija išaiškina, kad, nustatinėdami atstovo valią, teismai turi vadovautis bendrosiomis taisyklėmis, kurios kasacinio teismo jau yra suformuluotos, aiškinant sandorio, sudaryto dėl apgaulės, pripažinimą negaliojančiu (CK 1.91 straipsnio 1 dalis). Taip pat būtina nustatyti, ar nukentėjusios šalies valia ir jos atstovo valia sutapo, kurioje sandorio sudarymo stadijoje ši valia galėjo būti iškreipta.

52Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visų pirma nagrinėjamos bylos atveju, sprendžiant klausimą dėl CK 2.133 straipsnio 4 dalies taikymo, būtina kvalifikuoti ieškovės ir trečiojo asmens santykius, t.y. nustatyti, ar ieškovė ginčo sandorį sudarė per atstovą, ar buvo atstovavimo santykiai.

53Ieškovė prašė taikyti sandorių negaliojimo institutą, siekdama apginti savo pažeistą nuosavybės teisę į automobilį. Nors byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų išdavusi įgaliojimą trečiajam asmeniui veikti jos vardu sudarant automobilio pirkimo-pardavimo sandorį, kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog realiai būtent tokie (atstovavimo) santykiai saistė ieškovę ir trečiąjį asmenį. Ši išvada darytina atsižvelgus į pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir byloje esančių įrodymų visumą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atstovavimo fakto neginčijo nei šios bylos šalys, nei trečiasis asmuo, taip pat pažymi, jog šiuo konkrečiu atveju pirmiau nurodyta išvada darytina nepaisant to, kad automobilio pirkimo-pardavimo sutartyje yra ne trečiojo asmens, o pačios ieškovės parašas. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad faktas, jog ieškovė ginčo sandorį sudarė per atstovą, yra nustatytas, tai padarė pirmosios instancijos teismas. Būtent pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad atsakovas pasinaudojo ieškovės ir trečiojo asmens pasitikėjimu, kad neatskleidė nei ieškovei, nei trečiajam asmeniui savo tikrųjų ketinimų. Taigi pirmosios instancijos teismas netiesiogiai konstatavo atstovavimo santykių buvimą.

54Konstatavusi, kad ginčo sandoris nagrinėjamoje byloje yra sudarytas per atstovą, teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamoje byloje sprendžiant klausimą dėl tokio sandorio pripažinimo negaliojančiu esant valios trūkumų, t.y. dėl apgaulės, būtina taikyti CK 2.133 straipsnio 4 dalį ir atsižvelgti į atstovo (šiuo atveju – trečiojo asmens) valią.

55Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad per įgaliotinį ieškovė veikė siekdama konkretaus tikslo – pelningai parduoti jai nuosavybės teise priklausantį automobilį, taip pat, kad šis ieškovės tikslas nebuvo įgyvendintas, t. y. ieškovei nebuvo sumokėta ta automobilio kaina, kurios ji tikėjosi pasirašydama tuščius pirkimo-pardavimo sutarties blankus; atsakovas įgijo ginčo automobilį, taip įgyvendindamas savo, tačiau ne ieškovės, tikslą – perimti automobilį už trečiojo asmens skolas atsakovui; byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovei buvo sumokėtas automobilio vertės ir tariamo trečiojo asmens skolos atsakovui skirtumas. Nustatęs šias aplinkybes bei tai, kad atsakovas pasinaudojo jį, trečiąjį asmenį bei ieškovę saisčiusiais fiduciariniais santykiais, taip pat ištyręs, kuo pasireiškė atsakovo tyčiniai nesąžiningi veiksmai, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, jog ginčo sandoris buvo sudarytas dėl apgaulės. Pirmosios instancijos teismas išsamiai analizavo byloje esančius rašytinius įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų bei liudytojų parodymus, vadovavosi sutarčių aiškinimo taisyklėmis, kasacinio teismo išaiškinimais dėl tokio pobūdžio bylose privalomų tirti ir vertinti pirmiau išsamiai aprašytų aplinkybių. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad žemesniųjų instancijų teismai išsamiai netyrė ir nevertino trečiojo asmens – ieškovės įgaliotinio valios, o tai daryti privalėjo pagal CK 2.133 straipsnio 4 dalį.

56Nors nė vienas iš bylą nagrinėjusių teismų nenurodė, kad nagrinėjant šalių ginčą taikytina CK 2.133 straipsnio 4 dalis, vis dėlto pirmosios instancijos teismas iš dalies šia teisės norma vadovavosi, nes kitų aplinkybių nustatinėjimo kontekste netiesiogiai nurodė, jog ieškovės ir trečiojo asmens valia sutapo. Tokia išvada darytina atsižvelgus į pirmiau nurodytas pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytas aplinkybes, jog atsakovas pasinaudojo ieškovės ir trečiojo asmens pasitikėjimu, nei ieškovei, nei trečiajam asmeniui neatskleidė savo tikrųjų ketinimų. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino trečiojo asmens valios, lakoniškai pasisakė tik dėl ieškovės veiksmų vertinimo, kaip nerūpestingų, patiklių; nepagrįstai ignoravo įstatyme nustatytą pareigą atsižvelgti į trečiojo asmens valią.

57Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais dėl sutarčių aiškinimo taisyklių. Kasacinis teismas šiuo klausimu formuoja praktiką, kad, siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus, dažniausiai nepakanka remtis vien lingvistiniu sutarties nuostatų aiškinimu, būtina nustatyti ir įvertinti reikšmingų aplinkybių visumą: kokia yra sutarties esmė, tikslas, kaip elgėsi šalys, sudarydamos sutartį ir po jos sudarymo, koks yra sutarties sąlygų tarpusavio ryšys ir kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. D. v. A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-561/2011). Apeliacinės instancijos teismas sprendime nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, paneigiančių faktus, nurodytus rašytinėje sutartyje, ir konstatavo, kad ieškovės reikalavimai nepagrįsti.

58Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo ir pirmiau pateiktais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, susijusiais su bylų, kuriose reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sutartį, nagrinėjimu: netyrė, ar sandorio dalyviai aiškiai išreiškė valią sudaryti sandorį būtent tokiomis sąlygomis, kokios įtrauktos į ginčo sutartį; ar išorinės valios išreiškimas (rašytinė sutartis) atitiko tikrąjį šalių ir trečiojo asmens valios turinį; ar nebuvo atsakovo tyčinių suklaidinimo veiksmų dėl esminių sutarties sąlygų ir, jei buvo, kaip jie pasireiškė (neveikimu; aktyviais veiksmais); ar sandorio šalys bei trečiasis asmuo buvo sąžiningi; netyrė ir nevertinio sandorio šalių bei trečiojo asmens veiksmų prieš, per ir po sandorio sudarymo, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais.

59Nurodytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais ir konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, nepagrįstai netaikė CK 2.133 straipsnio 4 dalies, be to, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, formuojamos sutarčių aiškinimo bei sandorių, sudarytų dėl apgaulės, pripažinimo negaliojančiais srityse.

60Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas buvo nesąžiningas, ginčo sandorio sudarymą lėmė atsakovo apgaulė ieškovės ir trečiojo asmens atžvilgiu, konstatavo, kad, jei ne apgaulė, sandoris, toks, koks buvo įformintas rašytinėje sutartyje, nebūtų buvęs sudarytas, nes, kaip jau minėta, šiuo sandoriu buvo įgyvendinta ne ieškovės ar trečiojo asmens, o tik atsakovo valia. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai prioritetiškai gynė ieškovės interesus; įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, konstatavo, kad pakanka įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovė nebuvo informuota apie ginčo sandorio esmines sąlygas (tai, kad kita sandorio šalis yra atsakovas, o sandorio kaina neatitinka tos, kurią ieškovė pagrįstai tikėjosi gauti, nes iš pastarosios kainos išskaičiuotos trečiojo asmens neva atsakovui turimos skolos), atsakovas žinojo ieškovės poziciją, žinojo, kad turtas yra registruotas šios vardu ir, kad neturi jokių skolinių įsipareigojimų, sąmoningai nuslėpė esmines sandorio sąlygas, kas šalia kitų aplinkybių patvirtina atsakovo nesąžiningumą ir tyčią.

61Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad tam tikri faktai egzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „ Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nevertino byloje esančių įrodymų visumos, nesilaikė įrodymų naštos paskirstymo taisyklių, taip pažeidė CPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą. Kartu teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 263 straipsnio 1 dalį bei 270 straipsnio 4 dalį. Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 263 straipsnį teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teisėtumas reiškia, kad teismo sprendimas turi būti grindžiamas galiojančia teise, o pagrįstumas – kad teisė buvo taikyta teismo nustatytiems faktams, kurie nustatyti įstatymo numatytais įrodymais, teisėtomis įrodinėjimo priemonėmis ir įrodymus tinkamai įvertinus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. birželio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjų J. J. K. ir kt. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-228/2007). Sprendimas atitinka teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus, jei teismas, išspręsdamas bylą, teisingai taiko materialiosios ir proceso teisės normas, o padarytos išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas byloje reikšmingas aplinkybes ir pagrįstos atitinkamomis teisės normomis. Proceso teisės normų pažeidimai, lemiantys neteisingą bylos išsprendimą, sudaro pagrindą aukštesnės instancijos teismui panaikinti byloje priimtą teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. ir kt. v. UAB „Tortela“, bylos Nr. 3K-3-131/2008). Pagal CPK 270 straipsnio 4 dalį, motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: 1) teismo nustatytos bylos aplinkybės; 2) įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; 3) argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; 4) įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas neatitinka nurodytų teisėtumo, pagrįstumo, įrodymų vertinimo, motyvavimo reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas vertino pavienius įrodymus, ne jų visetą, todėl šio teismo padarytos išvados nėra pagrįstos visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o priimtas sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, juolab kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų pagrįstumo, nenurodė, kokios teisės normos buvo pažeistos priimant sprendimą.

62Pagal CK 1.91 straipsnio 2 dalį, jeigu sandoris pripažintas negaliojančiu dėl vienos iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų priežasčių, tai antroji šalis privalo grąžinti nukentėjusiajam visa, ką ji yra gavusi pagal sandorį, o kai to negalima grąžinti, – atlyginti to vertę pinigais. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, buvo pateiktas įrodymas, patvirtinantis, jog ginčo automobilį atsakovas perleido byloje nedalyvaujančiam asmeniui. Automobilio perleidimas kito savininko nuosavybėn įvyko iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, tačiau teismas nusprendė taikyti restituciją natūra ir grąžinti ieškovei ginčo automobilį. Kadangi nurodytas turtas yra perleistas, restitucijos natūra taikymas šiuo atveju negalimas. Ieškovės ieškinio tenkinimo atveju būtina išspręsti klausimą dėl ginčo automobilio vertės atlyginimo pinigais, o tam būtina nustatyti ginčo automobilio vertę. Vertės nustatymo klausimas yra fakto klausimas, kurio bylą nagrinėję teismai neišsprendė, o kasacinės instancijos teismas nesprendžia (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

63Nurodytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sandorių, sudarytų per atstovą dėl apgaulės, pripažinimą negaliojančiais (CK 1.91 straipsnio 1 dalis, 5 dalis, 2.133 straipsnio 4 dalis), proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą (CPK 176, 185 straipsniai), teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 263 straipsnio 1 dalis) bei motyvavimą (CPK 270 straipsnio 4 dalis), taip pat nukrypo nuo kasacinio teismo šių normų aiškinimo, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas. Kadangi teismo procesiniam sprendimui priimti nepakanka byloje esančių aplinkybių ir būtina nustatyti naujų aplinkybių, o kasacinis teismas fakto klausimų nesprendžia (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tai byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

64Dėl bylinėjimosi išlaidų

65Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 9 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 33,70 Lt tokių išlaidų. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

66Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

67Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą panaikinti ir perduoti šiam teismui bylą nagrinėti iš naujo.

68Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.