Pinigų plovimo prevencijos reikalavimai: ar bankai neviršija savo įgaliojimų?

Kiekvienas iš mūsų naudojasi finansų įstaigų paslaugomis, bendrauja su finansų ir kredito įstaigų atstovais. Tačiau kartais tai gali sukelti nemalonų potyrių, klausimų ir nepasitikėjimo. Neretai klientai, tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, atlikę mokėjimą už paslaugas ar prekes arba įnešę grynuosius pinigus į asmeninę sąskaitą, gauna laiškus iš finansų įstaigų atstovų su prašymu pateikti informaciją apie lėšų kilmę arba pateikti dokumentus, pagrindžiančius mokėjimą. Tokie
bankų prašymai neretai sukelia nepatogumų ir yra neaiškūs klientams, o kartais sukelia nepasitikėjimą finansų įstaigos darbuotojais ir jų kompetencija. Taip pat klientai dažnai jaučia papildomą „spaudimą“ iš finansų įstaigos darbuotojų pusės, kurį, klientų manymu, kartais galima palyginti su dalyvavimu procesiniame tyrime arba apklausoje.

Pažink klientą

Kai klientai atsisako bendrauti su finansų įstaigos atstovais bei atsisako pateikti prašomus dokumentus ir informaciją, finansų įstaigos atstovai savo ruožtu informuoja klientą apie mokėjimo stabdymą arba apribojimą disponuoti pinigais tam tikru laikotarpiu. Ar iš tiesų bankai turi tiek įgaliojimų ir ar tokiais atvejais neviršija jiems suteiktų įgaliojimų?

Atsižvelgdami į įstatymo reikalavimus, finansų rinkos dalyviai savo veikloje privalo taikyti pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemones, vykdyti vidaus kontrolės
procedūras klientų ir naudos gavėjų tapatybėms bei lėšų kilmei nustatyti. Pagrindinis principas, kuriuo finansų įstaigos privalo vadovautis savo veikloje, – „Pažink savo klientą“, o tai praktikoje reiškia, kad finansų įstaigos privalo pažinti savo klientus – tiek fizinius, tiek juridinius asmenis: jų tapatybę, atstovus, įgaliotus asmenis, naudos gavėjus, vykdomą veiklą, lėšų šaltinius ir t. t., bei stebėti klientų vykdomus ir gaunamus mokėjimus.

Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas finansų įstaigoms draudžia vykdyti mokėjimo operacijas, jeigu jos negali suprasti atliekamų mokėjimo operacijų pobūdžio, kliento vykdomos veiklos, jeigu klientas nepateikia informacijos apie savo turto ir piniginių lėšų šaltinius arba jeigu pateikta informacija yra netiksli arba pateikta neišsamiai. Todėl finansų įstaigos renka joms reikalingą informaciją ne tik dalykinių santykių užmezgimo metu, bet ir, pavyzdžiui, reguliariai atnaujindamos informaciją apie klientą arba pastebėjusios klientui nebūdingą mokėjimo operaciją (finansinės operacijos su naujais subjektais, nauja komercinė veikla ir t. t.).

Svarbu pabrėžti, kad finansų įstaigos renka informaciją apie kiekvieną klientą, su kuriuo pradeda arba jau pradėjo dalykinius santykius. Taip pat tikrinami klientų vykdomi arba gaunami mokėjimai. Pasitaiko atvejų, kai klientai, gavę laišką iš finansų įstaigos atstovų, pradeda galvoti, kad jų atžvilgiu pradėtas arba pradedamas tyrimas ir prašomi dokumentai yra reikalingi ne bankui, o, kaip klientai dažnai galvoja, valstybės įstaigoms. Tai finansų rinkos dalyvių ir jų klientų bendradarbiavimo ir bendravimo silpnoji pusė, informacijos stoka ir kultūrinė specifika. Kadangi dauguma bankų klientų neįsigilinę į pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos reikalavimus, o finansų įstaigos nesistengia paaiškinti apie būtinybę rinkti informaciją bei prašomos informacijos tikslus, tai sukelia nepatogių situacijų ir neigiamai veikia kliento požiūrį į finansų įstaigą. O kartais dėl tokių finansinių įstaigų veiksmų klientai nusprendžia nutraukti dalykinius santykius su Lietuvoje registruota finansų įstaiga bei pradeda naudotis kitoje valstybėje registruotos finansų įstaigos paslaugomis.

Informacija, kurios gali prašyti finansinės įstaigos

Kad būtų sumažintas klientų nepasitikėjimas ir suteikta daugiau aiškumo dėl dažnai girdimo principo „Pažink savo klientą“ ir būtų sumažintas gaunamų nusiskundimų skaičius, Lietuvos bankas parengė pagrindinės informacijos bei duomenų sąrašą, kurių finansų įstaiga gali prašyti pateikti, tikslindama ir atnaujindama informaciją apie klientą. Tai yra:
 kliento tapatybę patvirtinantys dokumentai;
 kontaktai (adresas, el. pašto adresas, telefono numeris, darbovietė);
 informacija apie gaunamas pajamas (pvz., darbo užmokestį);
 informacija apie atliekamas operacijas ir sandorius, lėšų kilmės atskleidimas;
 mokėjimo operacijas grindžiantys dokumentai (sutartys, sąskaitos, informacija apie
prekes) ir kt.;
 informacija apie tai, ar klientas dalyvauja politinėje veikloje, ir (ar) informacija apie su
juo susijusius šioje veikloje dalyvaujančius (dalyvavusius) asmenis;
 informacija apie dalykinių santykių tikslus ir pobūdį;
 informacija apie kliento verslo partnerius;
 kita informacija, reikalinga klientui pažinti.

Be to, Tarptautinių sankcijų įstatymas įpareigoja finansų įstaigas imtis veiksmų, privalomų įgyvendinant tarptautines sankcijas. Nepateikus duomenų, finansų įstaigos gali atmesti, įšaldyti vykdomą mokėjimą ir (ar) apriboti paslaugų teikimą.
Tačiau pastaruoju metu pasitaiko atvejų, kai klientas nors ir pateikė prašomus dokumentus, tačiau jo vykdomas mokėjimas vis tiek buvo sustabdytas arba disponavimas visais pinigais buvo apribotas. Tokie veiksmai gali neigiamai paveikti kliento verslo arba sutartinių sąlygų vykdymą, nes kai klientas atlieka arba gauna mokėjimą, jis dažnu atveju yra komercinių santykių rėmuose, tai reiškia, kad jeigu mokėjimas laiku nepasiekė sutarties antrosios šalies, pastaroji gali nutraukti sutarties vykdymą arba pradėti skaičiuoti delspinigius. Tai neigiamai paveiktų viso verslo grandinę arba gali baigtis net verslo žlugimu.

Per metus – 2,5 tūkst. skundų

Taip pat verslai, kuriems gali kilti didesnė pinigų plovimo bei teroristų finansavimo rizika, neretai susiduria su situacijomis, kai jie turi teikti finansų įstaigoms dokumentus, pagrindžiančius mokėjimų operacijas, vos ne kasdien, o tai iš verslo reikalauja papildomo laiko ir žmogiškųjų resursų.
Ar tokiu atveju finansų įstaigos galės kompensuoti klientams sutartinių įsipareigojimų neįvykdymo pasekmes? Galiojanti tvarka numato galimybę pateikti skundą Lietuvos bankui, kai išspręsti susiklosčiusią situaciją su savo finansų įstaiga klientui nepavyksta. Tačiau klientas, prieš teikdamas skundą Lietuvos bankui, privalo kreiptis į savo finansų įstaigą, nurodydamas skundo motyvus bei argumentus.

Lietuvos banke skundai įprastai nagrinėjami per 20 darbo dienų, tai yra 4 kalendorinės savaitės. Kadangi pirmu etapu klientas turi kreiptis į savo finansų įstaigą, kuri privalo per 15 darbo dienų pateikti atsiliepimą į skundą, tai bendrai skundo nagrinėjimas trunka apie 1,5 mėn., o toks terminas, atsižvelgiant į situacijų specifiką, yra santykinai ilgas, ypač verslo rinkos dalyviams.

Statistika rodo, kad 2022 metais Lietuvos bankui dėl finansų rinkos dalyvių veiksmų buvo pateikti daugiau nei du su puse tūkstančiai skundų. Kai klientai nesulaukia rezultato skundo nagrinėjimo procese arba nenori pasinaudoti siūloma galimybe, ginčas tarp vartotojų (tik fizinių asmenų) ir finansų rinkos dalyvių gali būti nagrinėjamas Lietuvos banke ne teismo tvarka.

Svarbu pabrėžti, kad ginčas negali būti nagrinėjamas Lietuvos banke tarp juridinio asmens ir finansų rinkos dalyvių, toks ginčas gali būti nagrinėjamas tik teisminio proceso tvarka, o tai dar papildomai apsunkina fizinio kliento teisių atkūrimo kelią. Apibendrinus galima teigti, kad nors finansų rinkos dalyviai privalo taikyti pinigų plovimo bei teroristų finansavimo prevencijos priemones, kad būtų stiprinamas valstybės atsparumas kovoje su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu bei didinamas valstybės investicinis patrauklumas, tačiau pertekliniai finansų įstaigų reikalavimai gali neigiamai veikti verslo procesus.
Sprendimas gali būti rastas taikant protingumo ir proporcingumo kriterijus – kai įgyvendinami pinigų plovimo bei teroristų finansavimo prevencijos įstatyminiai reikalavimai nekenkia verslo veiklai.

21.11.2023

Straipsnį parengė: advokatų kontoros „Glimstedt“ teisininkė Kseniya Veličkienė

Šį ir kitus straipsnius skaitykite: https://www.glimstedt.lt/naujienos/