Byla 2A-495/2011

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Vyto Miliaus, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei, dalyvaujant: ieškovo BAB „Sunonis“ atstovams bankroto administratorei A. D. ir advokatei Renatai Tatol, atsakovui J. G., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 30 d. sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovo ieškinys, civilinėje byloje Nr. 2-3257-450/2010 pagal ieškovo bankrutavusios akcinės bendrovės „Sunonis“ bankroto administratoriaus ieškinį atsakovams A. R., S. R. (Riabečkovai), J. G. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Ieškovo BAB „Sunonis“ bankroto administratorius ieškiniu prašė: pripažinti 2000 m. spalio 22 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp A. R. ir AB „Sunonis“, bei jos 2002 m. sausio 23 d. pakeitimą negaliojančiais; pripažinti negaliojančia 2002 m. sausio 23 d. pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. VB7-1-472), sudarytą tarp AB „Sunonis“, A. R. ir S. R.; pripažinti negaliojančia 2002 m. kovo 20 d. gamybinio komplekso pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. VB7-2813) dalyje dėl gamybinio pastato, unikalus Nr. 4194-0340-1120, perleidimo J. G.; grąžinti šį gamybinį pastatą ieškovui BAB „Sunonis“, priteisiant J. G. iš A. R. ir S. R. visa, ką jis yra sumokėjęs pagal 2002 m. kovo 20 d. sutartį. Nurodė, kad A. R., būdamas AB „Sunonis“ direktoriumi ir akcininku, 2000 m. spalio 22 d. pasirašė su AB „Sunonis“ valdybos įgaliotu asmeniu T. K. paskolos sutartį, pagal kurią iki 2000 m. gruodžio 31 d. įsipareigojo suteikti bendrovei 120 000 Lt paskolą. Paskolos sutartyje buvo numatyta, kad bendrovei laiku negrąžinus paskolos, ji gali būti grąžinama iš lėšų, gautų pardavus bendrovės turtą. A. R. apgaule, siekdamas sau įsigyti bendrovės turtą, žinodamas, kad paskolos bendrovei nesuteikė, tyčia panaudojo suklastotą 2000 m. lapkričio 8 d. kasos pajamų orderį SAC Nr. 04180336, kurį pateikęs visuotiniam akcininkų susirinkimui svarstant klausimą dėl AB „Sunonis“ turto perdavimo bendrovei negrąžinus paskolos bei pasinaudodamas 2002 m. sausio 23 d. sudarytu paskolos sutarties priedu, 2002 m. sausio 23 d. bendrosios jungtinės nuosavybės teise su sutuoktine S. R. įgijo 189 154 Lt vertės AB „Sunonis“ priklausantį gamybinį pastatą, esantį Vilniaus raj. Vaidotų km., Krantinės g. 11. Atsakovas A. R. susirinkime, kuriame buvo svarstomas klausimas dėl paskolos jam pačiam grąžinimo bendrovės turtu, balsavo kaip akcininkas, turintis daugiau kaip ½ visų balsų. Pagal 2000 m. lapkričio 8 d. kasos pajamų orderį SAC 04180336 akcininkų įnašu akcininkas V. B. įmokėjo į bendrovės kasą 111 273,21 Lt. Duomenų, jog A. R. paskolos pinigus įnešė į bendrovės kasą, nepateikta. Paskolos sutartis yra apsimestinis sandoris. Tikroji A. R. valia buvo ateityje sudaryti bendrovės turto pirkimo-pardavimo sutartį, t. y. bet kokiu būdu gauti bendrovės turtą. Šalių nesiejo paskoliniai santykiai, todėl 2000 m. spalio 22 d. paskolos sutartis pripažintina nesudaryta. 2002 m. sausio 23 d. pastato pirkimo-pardavimo sutarties priede nurodyta, kad atsakovas nebuvo suteikęs paskolos ieškovui. 2002 m. sausio 23 d. pastato pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta remiantis 2002 m. sausio 21 d. visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimu (protokolas Nr. 16), kuriame nutarta grąžinti A. R. jo suteiktą AB „Sunonis“ paskolą bendrovės turtu - perleisti gamybinį pastatą. Susirinkime balsavo ir atsakovas, turintis 60,52 proc. visų akcininkų balsų. Jis neturėjo teisės balsuoti tvirtinant jo su bendrove sudaromus sandorius, todėl nebuvo kvorumo, o susirinkime nebuvo galima priimti nutarimų. Sandoris, sudarytas visuotiniame akcininkų susirinkime priimto nutarimo pagrindu, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, įmonės veiklos tikslams bei turėjo įtakos, kad įmonė negalėjo atsiskaityti su kreditoriais. A. R. buvo perleistas 189 154 Lt vertės turtas, nors jis teigė, kad paskolino bendrovei 111 273 Lt. A. R. veikė nesąžiningai, kadangi žinojo, kad sandoris prieštarauja juridinio asmens tikslams. Jis turėjo visą informaciją apie įmonės finansinę padėtį, suprato, kad toks sandoris pakenks įmonės veiklai. Atsakovas J. G. taip pat buvo įmonės akcininkas ir žinojo apie tai, kad A. R. pastatą įsigijo neteisėtai.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 30 d. ieškovo BAB „Sunonis“ bankroto administratoriaus ieškinį patenkino – pripažino 2000 m. spalio 22 d. paskolos sutartį, pasirašytą tarp A. R. ir AB „Sunonis“, bei 2002 m. sausio 23 d. priedą prie 2000 m. spalio 22 d. paskolos sutarties nesudarytomis; pripažino niekine ir negaliojančia 2002 m. sausio 23 d. pastato pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp AB „Sunonis“ ir A. R. bei S. R., kuria buvo parduotas 2 221,72 kv m. bendro ploto gamybinis pastatas, plane pažymėtas indeksu 12P1b, esantis Krantinės g. 11, Vaidotų km., Vilniaus r.; pripažino negaliojančia 2002 m. kovo 20 d. gamybinio komplekso pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp A. R., S. R. ir J. G. dalyje dėl 2 221,72 kv m. bendro ploto gamybinio pastato, plane pažymėto indeksu 12P1b, pardavimo. Teismas taikė restituciją ir grąžino BAB „Sunonis“ 2 221,72 kv. m. bendro ploto gamybinį pastatą, plane pažymėtą indeksu 12P1b, o J. G. priteisė iš A. R., S. R. visa tai, ką jis yra sumokėjęs pagal 2002 m. kovo 20 d. gamybinio komplekso pirkimo-pardavimo sutartį.

7Teismas nurodė, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu A. R. išteisintas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 18 d. nutartimi nukentėjusiojo V. B. kasacinis skundas atmestas. Nors A. R. atstovas teisingai nurodė, kad nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, tačiau tiek Vilniaus apygardos teismas, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas faktines aplinkybes toje byloje analizavo ir vertino pareikštų kaltinimų - dokumento suklastojimo, jo panaudojimo prasme. Kaip nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. gegužės 18 d. nutartyje „pirmos instancijos teismo baudžiamojo proceso ir apeliacinio proceso bylos nagrinėjimo dalykas bei ribos yra ne tiek fakto, kuris - V. B. ar A. R. įnešė į bendrovės sąskaitą 111 273,21 Lt sumą - klausimas, o kaltinimas A. R. padarius veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 2 dalyje“. A. R. aplinkybę, kad jis pagal 2000 m. spalio 22 d. paskolos sutartį suteikė AB „Sunonis“ dalį nurodytos paskolos - 111 273,21 Lt, įrodinėja vieninteliu įrodymu - kasos pajamų orderiu. Revizijų departamento akte nustatyta, kad buvusi bendrovės buhalterė L. M. patvirtino, jog pagal šį orderį į kasą nurodytą pinigų sumą įnešė kitas akcininkas, o ne A. R., bei pateikė šio orderio kvitą, kuriame nėra nurodyta, iš ko paimti pinigai, o kvito vietoje, kur turi būti pinigus mokančio asmens ar įmonės pavadinimas, yra įrašas „akcininkų įnašas“. Revizijų departamento akte konstatuota, kad išrašant kasos pajamų orderį buvo pažeisti norminiai aktai, kurie reikalauja, jog visi blankų rekvizitai būtų užpildomi pilnai ir aiškiai. Taisyti įrašus, nors ir aptartus, draudžiama. Palikti neužpildytas ar neužbrauktas vietas gaunant pinigus neleidžiama. Be byloje pateikto kasos pajamų orderio nuorašo, kuriame prie įrašo „paimta iš akcininkų įnašas“ nurodyta A. R. pavardė ir parašas, yra dar vienas šio orderio kvitas be minėtos pavardės ir parašo. Tai leidžia teigti, kad šis įrodymas nepatvirtina aplinkybės, jog orderyje nurodytą sumą įnešė A. R., o esant įrašui „akcininkų įnašas“ negalima teigti, kad pinigai įnešti būtent pagal 2000 m. spalio 22 d. paskolos sutartį. Paskolos sutarties suma, kurią ieškovui AB „Sunonis“ įsipareigojo suteikti A. R., yra kita nei nurodyta kasos pajamų orderyje. Orderyje nurodyta įnešta pinigų suma, kaip akcininkų įnašas, su centais, o patvirtina pinigų įnešimo pagrindą - akcininkų įnašą, kuris gali būti įneštas ne konkrečia litų suma, bet ir centais, tačiau nelogiška, kad buvo paskolinta paskolos sutartyje nurodytos sumos dalis - 111 273 Lt su centais. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. lapkričio 20 d. nuosprendyje nurodė, kad „tiek Kasos pajamų orderis, tiek jo kvitas buvo išrašyti pažeidžiant jų išrašymo reikalavimus, todėl negali būti vertinami kaip patikimi įrodymai, patvirtinantys, kuris iš nurodytų asmenų (A. R. ar V. B.) įnešė į bendrovę pinigus“. Teismas nevertino kitų nuosprendžio išvadų dėl pinigų įnešimo fakto, kadangi jos buvo analizuotos baudžiamosios teisės prasme, o kaip nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. gegužės 18 d. nutartyje „civilinės teisės aspektu situacija dėl 111 273,21 Lt pinigų sumos įnešimo į bendrovės sąskaitą, nėra visiškai aiški vertinant tai, kad kasos pajamų orderio kvito originalas buvo pas V. B., jame yra įrašas „akcininkų įnašas“. Priede prie 2000 m. spalio 22 d. paskolos sutarties, kuris pasirašytas 2002 m. sausio 23 d., nurodyta, kad šalys susitarė įskaityti tarpusavio priešpriešinius vienarūšius reikalavimus - AB „Sunonis“ reikalavimą, kad A. R. paskolintų 120 000 Lt pagal 2000 m. spalio 22 d. paskolos sutartį, ir A. R. reikalavimą grąžinti skolą pagal 2002 m. sausio 23 d. pastatų pirkimo-pardavimo sutartį. Teismo įsitikinimu, iš priedo turinio analizės aišku, kad yra nurodomas AB „Sunonis“ reikalavimas A. R., jog šis suteiktų paskolą ieškovui pagal 2000 m. spalio 22 d. paskolos sutartį, t. y. jis tuo metu dar nebuvo įvykdęs įsipareigojimo - nebuvo suteikęs 120 000 Lt paskolos. Teismas atkreipė dėmesį, kad priede minima apie tą pačią paskolos sutartyje nurodytą sumą - 120 000 Lt, kurią A. R. įsipareigojo paskolinti AB „Sunonis“, nors pasak atsakovo, jis dar 2000 m. lapkričio 8 d. kasos pajamų orderiu įnešė šios paskolos dalį 111 273,21 Lt, todėl neaišku, kodėl, pasak atsakovo, dar 2000 m. lapkričio 8 d. įnešęs didesnę dalį paskolos pinigų į bendrovės kasą pagal 2000 m. spalio 22 d. paskolos sutartį, 2002 m. sausio 23 d. priede prie paskolos sutarties vėl tariasi dėl tos pačios paskolos sumos - 120 000 Lt. Teismo įsitikinimu, įrodyta, kad A. R. paskolos sutartyje nurodytos sumos - 120 000 Lt ar pagal kasos pajamų orderį 111 273,21 Lt sumos AB „Sunonis“ nėra paskolinęs ir įnešęs, kadangi priešingu atveju priede prie paskolos sutarties AB „Sunonis“ reikalavimo, kad A. R. paskolintų 120 000 Lt pagal 2000 m. spalio 22 d. paskolos sutartį, nebūtų. Atsakovas (paskolos davėjas) neįrodė paskolos sutarties dalyko (120 000 Lt) perdavimo ieškovui (paskolos gavėjui) fakto, todėl paskolos sutartis pripažinta nesudaryta. Nors ieškovas reiškė reikalavimą pripažinti 2000 m. spalio 22 d. paskolos sutartį bei 2002 m. sausio 23 d. jos priedą negaliojančiomis, tačiau atsižvelgiant į tai, kad ieškovas yra bankrutuojanti įmonė ir byloje yra viešas interesas, teismas manė esant pakankamą pagrindą konstatuoti, jog 2000 m. spalio 22 d. paskolos sutartis nesudaryta, o konstatavus tokį faktą negalėjo būti sudarytas ir 2002 m. sausio 23 d. priedas prie 2000 m. spalio 22 d. paskolos sutarties. Teismas atmetė ieškovo nurodytą aplinkybę, kad paskolos sutartis buvo apsimestinis sandoris. Paskolos sutartis yra realinė sutartis ir laikoma sudaryta nuo pinigų perdavimo momento. Teismo manymu, nėra pagrindo teigti, kad paskolos sutartimi šalys pridengė vėliau sudarytą pastato pirkimo-pardavimo sutartį.

8Sprendime pažymėta, kad 2002 m. sausio 23 d. pastato pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta remiantis AB „Sunonis“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolu Nr. 16. Juo nutarta perleisti atsakovui A. R. nekilnojamą turtą - gamybinį pastatą, kaip užmokestį už piniginę skolą pagal 2000 m. spalio 22 d. paskolos sutartį. Iš protokolo Nr. 16 matyti, jog susirinkime dalyvavo 6 akcininkai, turintys 26 797 balsų. Tai sudarė 62,35 procentus visų bendrovės akcijų balsų. Buvo susirinkime dalyvavusių akcininkų kvorumas, o teigti, kad negalėjo būti skaičiuojami atsakovo, kaip akcininko balsai, nėra pagrindo. Nors dėl aptariamo nutarimo pasisakė ir pats atsakovas, ko jis negalėjo daryti, esant kvorumui ir aplinkybei, jog visi susirinkime dalyvavę akcininkai balsavo už šio nutarimo punktą teigiamai („prieš“ balsavusių nebuvo), dalyvavusių akcininkų balsų pakako šį nutarimą priimti, nėra pagrindo teigti, kad jis buvo neteisėtas.

9Teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kokia sandorio sudarymo metu buvo gamybinio pastato rinkos vertė. Teigti, kad sandorio sudarymo metu sutartyje nurodyta gamybinio pastato vertė buvo aiškiai per maža, ar ji atitiko VĮ Registrų centro pažymoje nustatytą 189 154 Lt įvertinimą, duomenų nepateikta. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad sandorio sudarymo metu buvo kokių tai kitų įmonės kreditorių, kad bendrovė su jais nebuvo atsiskaičiusi. AB „Sunonis“ bankroto byla iškelta daugiau nei po trejų metų po sandorio sudarymo, todėl vien ši aplinkybė negali sudaryti pagrindo teigti, kad toks sandoris trukdė atsiskaityti su kreditoriais. Revizijų departamento akte nurodyta, kad įmonė dar 2001 metais turėjo 828 875 Lt pelno, duomenų apie sudėtingą finansinę padėtį konstatuota nebuvo, o teismui kitų duomenų nepateikta. 2002 m. sausio 23 d. pastato pirkimo-pardavimo sutartis pripažintina negaliojančia kaip prieštaraujanti juridinio asmens tikslams, kadangi viena iš sandorio šalių veikė nesąžiningai, t.y. žinojo ar turėjo žinoti, kad toks sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams. Teismas nustatė, kad A. R. sandorio sudarymo metu buvo kontrolinio akcijų paketo savininku, o laikotarpiu nuo 2000 m. vasario 1 d. iki 2001 m. gruodžio 3 d. buvo ir šios bendrovės generaliniu direktoriumi, todėl jis privalėjo žinoti aplinkybes, kad realiai pinigų pagal paskolos sutartį bendrovei neskolino, kad AB „Sunonis“ tikslas - verstis ūkine veikla ir gauti pelną. Teismo įsitikinimu, ieškovas pagrįstai teigė, kad toks turto perleidimas pakenks įmonės veiklai. Pagrindinio gamybinio pastato perleidimas A. R., jo išėjimas iš bendrovės generalinio direktoriaus pareigų bei aplinkybė, jog jis nuo 2001 m. gruodžio 19 d. kitur pradėjo verstis ta pačia veikla kaip ir AB „Sunonis“, patvirtina jo nesąžiningumą.

10Teismui konstatavus, jog pagal šalių pasirašytą paskolos sutartį A. R. paskolos bendrovei nesuteikė, nebuvo pagrindo pastato pirkimo-pardavimo sutarties 2.3 punkte susitarti dėl tarpusavio priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo, nes A. R. neturėjo reikalavimo į AB „Sunonis“. Šalys, sudarydamos pirkimo-pardavimo sutartį, negalėjo susitarti dėl įskaitymo. Teismas pripažino 2002 m. sausio 23 d. pastato pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia CK 1.82 straipsnio pagrindu. Nustačius aplinkybę, kad paskoliniai santykiai šalių nesiejo, konstatuota, kad nebuvo pagrindo prievolei vykdyti, todėl jos įvykdymas sudarant 2002 m. sausio 23 d. pastato pirkimo-pardavimo sutartį, yra niekinis bei prieštarauja įmonės interesams. Pripažinus šį sandorį niekiniu, jo pagrindu 2002 m. kovo 20 d. sudaryta gamybinio komplekso pirkimo-pardavimo sutartis dalyje dėl gamybinio pastato, unikalus Nr. 4194-0340-1120, perleidimo J. G. pripažinta negaliojančia bei taikyta restitucija. Teismas pažymėjo, kad J. G. buvo AB „Sunonis“ akcininkas, todėl įsigydamas patalpas žinojo kaip A. R. įsigijo šį turtą. Pastatas, plane pažymėtas indeksu 12P1b, grąžintinas BAB „Sunonis“, o J. G. grąžintina iš atsakovų A. ir S. R. visa tai, ką šis yra sumokėjęs pagal sandorį. Kadangi sutarties 2.1 punkte susitarta už visą gamybinių pastatų kompleksą mokėti 200 000 Lt, o tai sudaro 11 nekilnojamojo turto vienetų, ir sutarta, kad kiekvienais metais pirkėjas moka pardavėjui po 28 571,42 Lt, nustačius, jog paskolos santykių nebuvo, nėra pagrindo teigti, kad atsakovas buvo AB „Sunonis“ kreditoriumi.

  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11Atsakovas A. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovo BAB „Sunonis“ ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

    1. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog jis neįnešė pinigų į AB „Sunonis” kasą. Ginčas kilo dėl to, ar 111 273,21 Lt sumą į bendrovės kasą įnešė V. B. ar A. R., ar 111 273,21 Lt suma buvo įnešta kaip paskola ar kaip akcininkų įnašas. Darydamas išvadas, susijusias su 111 273,21 Lt sumos įnešimu į AB „Sunonis” kasą, teismas nekreipė dėmesio į nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-197/2009 konstatuotas aplinkybes. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nuosprendyje nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią nagrinėjamoje civilinėje byloje, kadangi tiek baudžiamojoje byloje, tiek šioje byloje buvo nagrinėjamas tas pats klausimas - kas įnešė 111 273,21 Lt sumą ir kokiu teisiniu pagrindu buvo įnešti pinigai. Ignoruoti įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatytas aplinkybes būtų nepagrįsta. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nuosprendyje konstatuota, jog...“ bylos įrodymai patvirtina, kad anksčiau nurodytą pinigų sumą į bendrovės kasą įnešė A. R., o ne V. B. <...>”. Tokias išvadas Vilniaus apygardos teismas padarė įvertinęs daugybę įrodymų, todėl teismo šioje byloje padarytos priešingos išvados, grįstos tik lingvistine sutarčių aiškinimo taisykle, yra nepagrįstos. Teismo pozicija šioje byloje reiškia, jog A. R. visgi padarė nusikaltimus, nurodytus BK 182 ir 300 straipsniuose, tačiau nagrinėtoje baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės liudija priešingas išvadas.
    2. Nesuprantama teismo pozicija, jog <...> atsakovas (paskolos davėjas) neįrodė paskolos sutarties dalyko (120 000 Lt) perdavimo ieškovui (paskolos gavėjui) fakto. Pareigą įrodyti, jog paskolos gavėjas negavo pinigų pagal paskolos sutartį turi paskolos gavėjas, o ne paskolos davėjas. Nepateikta įrodymų, jog pagal 2000 m. spalio 22 d. paskolos sutartį pinigai ieškovui nebuvo perduoti. Priešingai, visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas Nr. 16, kasos pajamų orderis (serija SAC) Nr. 04180336, Vilniaus apygardos teismo nuosprendis patvirtina, kad 111 273,21 Lt suma buvo įnešta į AB „Sunonis” kasą ir kad pinigus įnešė A. R.. Nesuprantamos teismo išvados, jog A. R. įnešta 111 273,21 Lt suma yra „akcininko įnašas”. Vertinant tai, ar A. R. 111 273,21 Lt sumą perdavė paskolos sutarties pagrindu ar kaip „akcininko įnašą” privalu atkreipti dėmesį į keletą aplinkybių. Tuo metu galiojęs CK juridinio asmens ir jo dalyvių santykių detaliai nereglamentavo, todėl privalu vadovautis tuo metu galiojusia Akcinių bendrovių įstatymo redakcija. Pagal įstatymą akcininko įnašai galėjo būti dviejų tipų: 1) akcininko įnašas išleistų akcijų apmokėjimui (steigiant įmonę arba didinant įstatinį kapitalą) arba 2) akcininko įnašas nuostoliams padengti. Tai reiškia, jog bendrovės akcininkas pinigus bendrovei galėjo perduoti arba kaip paskolos sutarties dalyką arba akcininko įnašą išleistų akcijų mokėjimui ar kaip akcininko įnašą nuostoliams padengti. Sprendžiant klausimą, ar 2000 m. lapkričio 8 d. A. R. galėjo 111 273,21 Lt sumą įnešti kaip akcininkų įnašą, reikia atkreipti dėmesį į šias aplinkybes: iki 2000 m. lapkričio 8 d. nebuvo priimtas joks AB „Sunonis” akcininkų sprendimas dėl įstatinio kapitalo didinimo papildomais akcininkų įnašais, todėl nebuvo teisinio pagrindo 111 273,21 Lt sumą įnešti kaip akcininko įnašą akcijoms apmokėti; iki 2000 m. lapkričio 8 d. nebuvo priimtas joks AB „Sunonis” akcininkų sprendimas dėl viso ar dalies paskirstytino rezultato (nuostolio) padengimo akcininkų įnašais. Toks sprendimas apskritai negalėjo būti priimtas, kadangi remiantis 2000 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolio) ataskaita AB „Sunonis” pelnas per 2000 metus sudarė 434 212 Lt. Šios aplinkybės paneigia teismo išvadas, jog 111 273,21 Lt suma į AB „Sunonis” kasą buvo įnešta kaip „akcininko įnašas”. Vienintelis pagrindas įnešti į AB „Sunonis” kasą šią sumą buvo 2000 m. spalio 22 d. paskolos sutartis, sudaryta tarp AB „Sunonis” ir A. R.. Byloje yra pakankamai įrodymų konstatuoti faktą, jog 111 273,21 Lt į AB „Sunonis” kasą 2010 m. spalio 22 d. paskolos sutarties pagrindu įnešė A. R., todėl teismo argumentai dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo negalimumo yra nepagrįsti.
    3. Remiantis 2002 m. sausio 23 d. pirkimo-pardavimo sutarties 2.3. punktu bei paskolos sutarties papildymu, ieškovas bei A. R. ir S. R. įskaitė tarpusavio priešpriešinius reikalavimus, kilusius paskolos sutarties ir pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Tarp šalių sudaryta ne skolos padengimo turtu sutartis, o pirkimo-pardavimo sutartis. CK 1.96 straipsnyje numatyta, kad sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo dalių, todėl galima daryti prielaidą, kad sandoris būtų buvęs sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios dalies. Ieškovui neigiant pinigų perdavimo pagal paskolos sutartį faktą ši aplinkybė savaime nedaro negaliojančios visos pirkimo-pardavimo sutarties, net ir konstatavus tai, jog atsakovas nesuteikė 111 273,21 Lt paskolos. Negaliojančia taptų tik ta pirkimo-pardavimo sutarties dalis, kuria šalys susitarė dėl tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymo. Pripažinus šią sutarties dalį negaliojančia, atsirastų pirkėjo A. R. pareiga sumokėti AB „Sunonis” kainą pagal pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau tai nedarytų negaliojančios pačios sutarties. Pirkimo-pardavimo sutartis negali būti pripažinta negaliojančia, o geriausiu atveju ieškovas galėtų reikalauti sumokėti visą kainą pagal pirkimo-pardavimo sutartį.
    4. 2002 m. kovo 20 d. tarp A. R., S. R. ir J. G. buvo sudaryta gamybinio komplekso pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią J. G. buvo perleista nuosavybės teisė į gamybinį pastatą, A. R. ir S. R. įsigytą 2002 m. sausio 23 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Konstatavęs, jog J. G. buvo nesąžiningas ir jam buvo žinoma apie tai, kad A. R. ir S. R. gamybinį pastatą įgijo neteisėtai, teismas taikė abipusę restituciją natūra. Teismo pozicija buvo grindžiama aplinkybe, jog sandorių sudarymo metu J. G. buvo AB „Sunonis” akcininkas. Teismui pateiktas 2002 m. sausio 21 d. AB „Sunonis” visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas Nr. 16 bei prie jo pridėtas visų AB „Sunonis” akcininkų sąrašas. Jame AB „Sunonis” akcininku J. G. nenurodytas. Įrodymų, kad J. G. 2002 m. sausio 23 d., t. y. pastato pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dieną ar iki šios sutarties sudarymo dienos buvo AB „Sunonis” akcininkas, teismui nepateikta. Taigi neaišku, kokiu pagrindu teismas taikė restituciją natūra, neįrodžius trečiosios šalies nesąžiningumo.

12Ieškovo BAB „Sunonis“ bankroto administratorė atsiliepime prašo atsakovo A. R. skundą atmesti ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime pažymima, kad įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje byloje paprastai yra skirtingi. Apelianto minimoje baudžiamojoje byloje nebuvo nagrinėjamas klausimas, ar A. R. tikrai suteikė paskolą ieškovui ir perdavė ieškovui pinigus pagal 2000 m. spalio 22 d. paskolos sutartį. Atsakovo minimi įrodymai neįrodo, kad jis perdavė ieškovui 120 000 Lt pagal 2000 m. spalio 22 d. paskolos sutartį. Kasos pajamų orderyje nėra nurodyta mokėjimo paskirtis (už ką įnešami pinigai). Atsakovas nepateikė įrodymų, kad suteikė paskolą ieškovui. Atsakovas melagingais parodymais bando suklaidinti teismą ir įrodyti, jog 111 273,21 Lt pinigų suma, kuri buvo perduota pagal 2000 m. lapkričio 8 d. kasos pajamų orderį, yra ieškovui suteikta paskola pagal 2000 m. spalio 22 d. paskolos sutartį. 2002 m. sausio 23 d. pastato pirkimo-pardavimo sutartis yra prieštaraujanti juridinio asmens veiklos tikslams, kadangi viena iš sandorio šalių veikė nesąžiningai, t.y. žinojo ar turėjo žinoti, kad toks sandoris prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslams.

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jo teisiniai argumentai ir išvados

13CPK 320 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, tai - pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-426/2005).

14Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. kovo 20 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-462/2002; 2007 m. spalio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-416/2007; ir kt.).

15Šioje byloje Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 30 d. sprendimu ieškovo BAB „Sunonis“ administratoriaus ieškinį patenkino. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais bei įvertinusi bylos medžiagą, yra įsitikinusi, jog nagrinėjamu atveju nebuvo atskleistos visos reikšmingos aplinkybės sprendžiamų klausimų tinkamam teisiniam įvertinimui atlikti.

16Dėl bylos esmės (ne)atskleidimo bei įrodymų tyrimo

17Iš bylos duomenų matyti, kad 2000 m. spalio 22 d. paskolos sutartimi akcininkas A. R. pasižadėjo iki 2000 m. gruodžio 31 d. suteikti AB „Sunonis“, atstovaujamai valdybos nario R. K., 120 000 Lt beprocentinę paskolą, kuri turi būti grąžinta iki 2001 m. gruodžio 31 d. Susitarta, kad nustatytu laiku negrąžinus paskolos, ji padengiama iš lėšų, gautų pardavus akcinės bendrovės turtą (6 b. l., 1 t.). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, paskolos sutarties 2 punkto turinys ir vėlesni faktiniai veiksmai (įvykiai) gali sudaryti pagrindą išvadai, kad šalys jau paskolos sutarties sudarymo metu numatė galimybę dengti paskolą lėšomis, kurias bendrovė turėtų gauti už parduodamą paskolos davėjui turtą, t. y. numatytas tam tikras paskolos dengimo bendrovės turtu būdas įforminant jo pardavimą paskolos davėjui, tačiau faktiškai perduodant turtą už negrąžintą paskolos sumą. Vėliau A. R. ir AB „Sunonis“ 2002 m. sausio 23 d. priedu prie 2000 m. spalio 22 d. paskolos sutarties sutarė įskaityti tarpusavio priešpriešinius vienarūšius reikalavimus: AB „Sunonis“ reikalavimą, kad A. R. paskolintų 120 000 Lt pagal 2000 m. spalio 22 d. paskolos sutartį ir atitinkamą A. R. reikalavimą grąžinti skolą pagal 2002 m. sausio 23 d. pastatų pirkimo-pardavimo sutartį. Numatyta, kad įskaičius reikalavimus laikoma, jog šalys tinkamai įvykdė savo prievoles atiduoti skolą A. R. pagal 2002 m. sausio 23 d. pastatų pirkimo-pardavimo sutartį, o A. R. tinkamai įvykdė prievolę AB „Sunonis“ pagal 2000 m. spalio 22 d. paskolos sutartį (10 b. l., 1 t.).

18Byloje yra AB „Sunonis“ 2000 m. lapkričio 8 d. kasos pajamų orderis serija SAC Nr. 04180336 dėl 111 273,21 Lt įnešimo (11 b. l., 1 t.). Jame taip pat yra įrašas „A. R.“. Baudžiamojoje byloje Nr. 1A-197/2009 nustatyta, kad prierašą dėl vardo ir pavardės padarė pats A. R.. Buhalterės L. M. parašas orderyje yra tik ties orderio išrašymo data. Buhalterė L. M. baudžiamojoje byloje teikė kitą orderio kopiją be prierašo „A. R.“. Reikšminga aplinkybė, jog šio kasos pajamų orderio kvitas buvo pas kitą asmenį V. B., kuris baudžiamojoje byloje buvo pripažintas nukentėjusiuoju, nes teigė, kad būtent jis įnešė orderyje nurodytą pinigų sumą į AB „Sunonis“ kasą. Baudžiamojoje byloje taip pat konstatuota, kad V. B. kasos pajamų orderio kvite pats padarė įrašus dėl savo vardo ir pavardės.

19Iš AB „Sunonis“ 2002 m. sausio 21 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo Nr. 16 (109-112 b. l., 1 t.) matyti, jog ketvirtuoju darbotvarkės klausimu dėl paskolos grąžinimo nutarta pagal 2000 m. spalio 22 d. sudarytą paskolos sutartį gautai 111 273 Lt skolai padengti perduoti kreditoriui A. R. nuosavybėn gamybinį pastatą, Nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje (inventorinis Nr. 41-14844) pažymėtą indeksu 12P1/b, kaip užmokestį už piniginę skolą. AB „Sunonis“ vardu pasirašyti nekilnojamojo turto perleidimo sutartį ir turto perdavimo-priėmimo aktą paskirta administracijos vadovė O. C.. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad už tokį akcininkų sprendimą balsavo ir V. B. (111-112 b. l., 1 t.), gi šioje byloje pareikštu ieškiniu ieškovas įrodinėjo, kad būtent V. B., o ne A. R. įnešė į bendrovės kasą minėtą 111 273 Lt sumą. Be to, priimant akcininkų sprendimą atsižvelgta į negrąžintos skolos dydį, blogą turto būklę ir 2001 m. gruodžio 6 d. UAB „Krivita“ atlikto nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitą. Akcininkų susirinkimo protokole pažymėta, kad susirinkime buvo pateikta sutartis ir orderio kopija dėl 111 273 Lt įnešimo.

202002 m. sausio 23 d. pastato pirkimo-pardavimo sutartimi (92-95 b. l., 1 t.) AB „Sunonis“ pardavė A. R. 2 222,72 kv m. bendro ploto gamybinį pastatą, plane pažymėtą indeksu 12P1b, esantį Krantinės g. 11, Vaidotų k., Vilniaus r. sav. Gamybinio pastato pardavimo kaina nurodyta 111 273 Lt (2.1 p). Šalys susitarė įskaityti tarpusavio priešpriešinius vienarūšius reikalavimus: pardavėjo reikalavimą pirkėjui sumokėti 111 273 Lt pardavimo kainą pagal šią pastato pirkimo-pardavimo sutartį ir atitinkamą pirkėjo reikalavimą pagal 2000 m. spalio 22 d. paskolos sutartį. Įskaičius tarpusavio priešpriešinius vienarūšius reikalavimus laikoma, kad pirkėjas tinkamai įvykdė prievolę sumokėti pardavimo kainą pardavėjui pagal šią pastato pirkimo-pardavimo sutartį, o pardavėjas tinkamai įvykdė prievolę pirkėjui pagal 2000 m. spalio 22 d. paskolos sutartį (2.3 p.). Likusi paskolos dalis pagal 2000 m. spalio 22 d. paskolos sutartį - 8 727 Lt nesuteikta (2.4 p). Pastato vidutinė rinkos vertė pagal Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialo Vilniaus rajono skyriaus 2002 m. sausio 17 d. pažymą nurodyta 189 154 Lt (2.5 p.).

21Iš Revizijų departamento prie Finansų ministerijos 2002 m. gruodžio 12 d. akto dėl AB „Sunonis“ dokumentinės revizijos (12-69 b. l., 1 t.) turinio matyti, kad įmonės generaliniu direktoriumi A. R. buvo nuo 2000 m. vasario 1 d. iki 2001 m. gruodžio 3 d. A. R. iki 2002 m. liepos mėn. turėjo daugiausia AB „Sunonis“ akcijų – 26 010 akcijas (60 procentų). Pateikti duomenys apie A. R. įgytas ir parduotas akcijas (2000 m. spalio 19 d. iš Š. atpirko 25 786 akcijas, 2002 m. liepos 5 d. perleido 26 300 akcijų ir pasiliko tik keturių akcijų savininkas) (revizijos akto 14-15 lapai). AB „Sunonis“ visuotinis akcininkų surinkimas 2001 m. rugsėjo 3 d. nutarė padidinti įstatinį kapitalą 200 000 Lt papildomais akcininkų įnašais, išleidžiant 40 000 akcijų. Akcijų emisijos platinimas nėra pradėtas. Bendrovės valdyba 2000 m. spalio 20 d. posėdyje priėmė nutarimą priimti akcininko A. R. pasiūlymą dėl 120 000 Lt paskolos suteikimo (16 akto lapas). A. R. 2000 m. lapkričio 8 d. įnešė į kasą tik 111 273,21 Lt (98 priedas). Kadangi 2000 m. lapkričio mėnesį bendrovėje buvo didelės piniginės įplaukos bei išmokėjimai, nebuvo galimybės nustatyti, kur tiksliai panaudota A. R. paskola (17 akto lapas). UAB „Krivita“ turto vertintojai pagal 2001 m. gruodžio 6 d. turto vertinimo sutartį Nr. 01-1-084 atliko bendrovės kai kurių statinių įvertinimą (106 priedas). Turto vertintojai gamybinį pastatą, pažymėtą plane 12P1b, įvertino 116 000 Lt (107 priedas, 18 akto lapas). Dokumentinės revizijos metu buvo pateikta tik 1993-1999 metų kasos knygos bei kasos dokumentai. Vyriausiojo buhalterė L. M. kartu dirbo ir buhaltere, ir kasininke. Tvarkydama grynųjų pinigų apskaitą, ji pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos Banko 1994 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 336 patvirtintas Kasos darbo organizavimo ir operacijų vykdymo taisykles, Finansų ministerijos 1992 m. spalio 15 d. rašto Nr. 96 16 punktą (36-37 akto lapai). Buhalterė L. M. perdavė naujai buhalterei tik griežtos atskaitomybės blankus ir čekių knygeles, netgi be lėšų likučių. Kadangi L. M. nevykdė įsakymų dėl dokumentų perdavimo, o jai išeinant iš darbo (2001 m. sausio 30 d. prašymu) nebuvo įformintas buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimas, revizijos metu nebuvo galima nustatyti, dėl ko nėra atskirų laikotarpių visų pirminių apskaitos dokumentų bei registrų (38-39 akto lapai). Akcininkams dividendai iš pelno niekada nebuvo mokami (47 akto lapas). Iš akte išdėstytų duomenų matyti, kad 2002 m. sausio 30 d. paskolos sutartimi A. R. bendrovei skolino 100 000 Lt, įnešdamas pinigus dalimis į kasą 2002 m. vasario 15-27 d. Paskola vėlgi buvo grąžinta bendrovės turtu (parduodant turtą). Vėl buvo pasirašomas 2002 m. kovo 6 d. priedas prie 2002 m. sausio 30 d. paskolos sutarties ir 2002 m. kovo 6 d. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis (55 akto lapas). Pagal AB „Sunonis“ įstatų (75-87 b. l., 1 t) 3.5 punkto nuostatas matyti, kad bendrovė galėjo skolintis pinigų iš savo akcininkų tokia tvarka, kurią numato Akcinių bendrovių įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Pagal įstatus valdyba svarsto ir tvirtina bendrovės ilgalaikio turto dalies pardavimo, perleidimo, nuomos ar įkeitimo, taip pat laidavimo klausimus, jeigu šio turto vertė yra ne didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo. Valdybos sprendimams dėl didesnės kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo vertės ilgalaikio turto dalies pardavimo, perleidimo, nuomos ar įkeitimo, taip pat laidavimo ar garantavimo juo kitų subjektų prievolių įvykdymą reikalingas visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimas. Tokių sandorių, sudaromų be visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimo, suminė vertė ūkiniais metais negali būti didesnė kaip 1/20 įstatinio kapitalo vertės.

22Iš 2002 m. kovo 22 d. gamybinio komplekso pirkimo-pardavimo sutarties (88-91 b. l., 1 t.), kurią sudarė A. R. ir S. R. (pardavėjai) bei J. G. (pirkėjas), matyti, kad sutarta parduoti gamybinį pastatą, turintį 2 221,72 kv m. bendro ploto, pažymėtą plane 12P1b, bei dar dešimt kitų objektų (sutarties 1.1. p.). Gamybinis kompleksas parduotas už bendrą 200 000 Lt kainą. Pirkėjas įsipareigojo pinigus sumokėti pardavėjui per 7 metus, kiekvienais metais mokant po 28 571,42 Lt (2.1. p). Komplekso vertė pagal Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialo pažymą – 800 393 Lt (2.2 p.). Pilnas atsiskaitymas pagal šią sutartį patvirtinamas notaro liudijimu, kuris išduodamas pagal pardavėjo arba jo atstovo pareiškimą, kad pirkėjas pilnai atsiskaitė. Notaro išduotas liudijimas yra neatskiriama šios sutarties dalis (2.3 p., 3.1.2 p.).

23Nagrinėjamu atveju ieškovas ginčijo 2000 m. spalio 22 d. paskolos sutartį, 2002 m. sausio 23 d. pirkimo-pardavimo sutartį bei 2002 m. kovo 20 d. gamybinio komplekso pirkimo-pardavimo sutarties dalį dėl gamybinio pastato perleidimo J. G. bei prašė taikyti restituciją. Nagrinėjamoje byloje svarbią reikšmę teisingam faktų bei aplinkybių nustatymui turi Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 20 d. išteisinamajame nuosprendyje išdėstyti duomenys (2-30 b. l., 2 t.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad jie nebuvo tinkamai įvertinti. CPK 182 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nereikia nustatinėti aplinkybių – asmens nusikalstamų veiksmų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią proceso teisės normą, yra nurodęs, kad teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje. Teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu. To paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinio įstatymo reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje byloje paprastai skiriasi. Kita vertus, yra civilinių bylų, kuriose baudžiamosiose bylose nustatyti faktai įeina į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėje byloje. Kiti faktai, nesusiję su nusikalstamais veiksmais, nagrinėjant civilinę bylą gali būti ginčijami ir teismas turi teisę juos kitaip nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 7 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-213/2010).

24Minėtame Vilniaus apygardos teismo išteisinamajame nuosprendyje nurodyta (2-30 b. l., 2 t.), kad sprendžiant klausimą, ar nuteistasis A. R. padarė jam inkriminuotą veiką <...> būtina nustatyti, kas į bendrovės „Sunonis“ kasą 2000 m. lapkričio 8 d. įnešė 111 273,21 Lt. <...> Byloje yra ginčijama, ar pinigus įnešė nuteistasis A. R., ar nukentėjusysis V. B.. Aplinkybių nustatymas, koks asmuo 2000 m. lapkričio 8 d. į AB „Sunonis“ kasą įnešė 111 273, 21 Lt, yra labai svarbus ir nagrinėjamoje civilinėje byloje. Apeliacinės instancijos teismas baudžiamojoje byloje, vertindamas ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtus bei nuosprendyje aptartus įrodymus, manė, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog aukščiau nurodytus pinigus į bendrovės kasą įnešė nukentėjusysis V. B., neatitinka faktinių bylos duomenų. 2000 m. lapkričio 8 d. kasos pajamų orderyje serija SAC Nr. 04180336 (buvusiame AB „Sunonis“ buhalterinėje apskaitoje ), patvirtinančiame 111 273, 21 Lt įnešimą į bendrovės kasą, nurodyta, kad šiuos pinigus įnešė A. R. - tuometinis bendrovės direktorius, tačiau šio orderio kvite, kurį ikiteisminio tyrimo metu pateikė nukentėjusysis V. B., tos pačios bendrovės darbuotojas ir akcininkas, yra nurodyta, kad minėtus pinigus įnešė būtent jis. Dokumentinės revizijos metu bendrovės buhalterė L. M., dirbusi pinigų įnešimo metu ir priėmusi pinigus, pateikė minėto kasos pajamų orderio kopiją, kuriame nėra nurodyta pinigus įnešusio asmens pavardės ir vardo, vietoje to yra tik įrašas „akcininkų įnašas“ (baudžiamosios bylos 120 b. l., 3 t.). <...> liudytoja L. M., priimdama pinigus, pildydama kasos pajamų orderį bei kvitą, nesilaikė tokių dokumentų rekvizitų užpildymui keliamų reikalavimų, dėl ko kasos pajamų orderyje, kuris buvo bendrovės buhalterinėje apskaitoje ir buvo pateiktas dokumentinės revizijos metu tyrimui, grafoje apie asmenį, įnešusį pinigus, įrašą padarė nuteistasis A. R., nurodydamas savo pavardę ir vardą bei šioje grafoje pasirašydamas, o šio orderio kvite, kurį tyrimui pateikė nukentėjusysis V. B., įrašą grafoje apie asmenį, įnešusį pinigus, padarė nukentėjusysis V. B., įrašydamas savo pavardę ir vardą ir ties ta vieta pasirašydamas. Esant tokiai situacijai, tiek kasos pajamų orderis, tiek šio orderio kvitas nebegali būti vertinami kaip patikimas įrodymas, patvirtinantis, kuris iš šių asmenų įnešė į bendrovę pinigus. Liudytoja L. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu neigė, kad aukščiau nurodytą pinigų sumą į bendrovės kasą įnešė tuometinis jos direktorius - nuteistasis A. R., ikiteisminio tyrimo metu bei teisme nurodydama, kad tai padarė nukentėjusysis V. B.. Apeliacinė instancija, vertindama šios liudytojos, tiesiogiai priėmusios pinigus iš juos įnešusio asmens, parodymus, manė, kad jos parodymai negali būti vertinami kaip patikimas įrodymų šaltinis. Tiek iš pačios liudytojos parodymų, tą patvirtina ir nuteistasis A. R., yra žinoma, kad jų santykiai nėra geri, nes pastarasis, būdamas bendrovės direktoriumi, savo iniciatyva 2000 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 202 ją nušalino nuo dalies darbo, 2000 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 217 atleido ją iš vyriausiosios buhalterės pareigų, pervesdamas į buhalterės pareigas, o vėliau ir atleido ją iš darbo, tai padarė jai netikėtai, su tuo jai nesutinkant, dėl ko ji net buvo apsirgusi. Tai, kad liudytojos L. M. parodymai dėl to, kas įnešė aukščiau nurodytą pinigų sumą į bendrovės kasą, negali būti vertinami kaip patikimas įrodymų šaltinis, spręstina ir iš jos parodymų. Tai, kad nėra patikimų, objektyvių įrodymų, kad aukščiau nurodytą pinigų sumą į bendrovės kasą įnešė nukentėjusysis V. B., patvirtina ir sekančios byloje nustatytos aplinkybės: V. B., tvirtindamas, kad minėtus pinigus įnešė jis, nurodė, kad tie pinigai buvo jo asmeninės lėšos, skirtos papildomų akcijų įsigijimui, nes bendrovė didino savo įstatinį kapitalą, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad šis nukentėjusysis tuo laiku galėjo nusipirkti bendrovės akcijų, nes nebuvo sprendimo dėl bendrovės įstatinio kapitalo padidinimo, padidinus akcijų skaičių ar turimų akcijų vertę, nėra įrodymų, kad tarp bendrovės ir nukentėjusiojo būtų pasirašyta akcijų sutartis. Nukentėjusysis V. B. buvo bendrovės akcininkas, jis dalyvaudavo visuotiniuose akcininkų susirinkimuose, todėl jis gerai žinojo, kad 2000 m. lapkričio 8 d. nebuvo akcininkų sprendimo padidinti bendrovės įstatinį kapitalą, todėl jo nurodyto pagrindo įnešti pinigus į bendrovės kasą jam nebuvo. Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 6 straipsnį, akcijos nominali vertė turi būti išreikšta litais be centų, todėl nukentėjusiojo V. B. pagal jį įnešta bendrovei piniginė suma, kuri yra su centais, prieštarauja jo parodymams dėl pinigų įnešimo pagrindo. Baudžiamojoje byloje padaryta išvada, jog tai, kad nukentėjusysis V. B. neva įnešė į bendrovės kasą aukščiau aptariamą pinigų sumą, patvirtina tik jo turimas kasos pajamų orderio kvitas, tačiau kiti buhalteriniai dokumentai tokio pinigų įnešimo fakto nepatvirtina. Išteisinamajame teismo nuosprendyje padaryta išvada, jog priešingai nei nukentėjusiajam V. B., byloje esantys įrodymai patvirtina, kad aukščiau nurodytą pinigų sumą į bendrovės kasą įnešė nuteistasis A. R., o ne nukentėjusysis V. B., tam turėdamas tiek teisinį pagrindą, tiek lėšas. Nuteistasis A. R. turėjo teisinį pagrindą įnešti minėtą pinigų sumą, nes tuo klausimu 2000 m. spalio 20 d. buvo priimtas AB „Sunonis“ valdybos posėdžio sprendimas, kuriuo buvo nutarta dėl AB „Sunonis“ sunkios finansinės padėties priimti akcininko A. R. pasiūlymą suteikti bendrovei 120 000 Lt paskolą. 2000 m. spalio 22 d. tarp A. R. ir AB „Sunonis“, atstovaujamos T. K., kuris buvo įgaliotas 2000 m. spalio 20 d. bendrovės valdybos nutarimu, buvo sudaryta rašytinė paskolos sutartis, pagal kurią A. R. įsipareigojo iki 2000 m. gruodžio 31 d. suteikti bendrovei „Sunonis“ 120 000 Lt beprocentę paskolą, o bendrovė įsipareigojo šią paskolą grąžinti iki 2001 m. gruodžio 31 d. Nustatytu laiku paskolos negrąžinus, bendrovė įsipareigojo ją padengti iš lėšų, gautų pardavus akcinės bendrovės turtą. Tai, kad nuteistasis A. R., realizuodamas aukščiau nurodytą paskolos sutartį, įnešė į bendrovės kasą 111 273,21 Lt, patvirtina bendrovės buhalteriniai dokumentai, kuriuose užfiksuota šiame procesiniame dokumente aptariama suma - 111 273 Lt kaip finansinė skola 2000 ir 2001 metais, o ne kaip akcininko įnašas. Tai, kad nuteistasis A. R. įnešė aukščiau aptariamą pinigų sumą į bendrovės kasą, patvirtina jo pateiktos turto ir pajamų deklaracijos už 2000 m., kuriose yra įrašas apie tokios paskolos suteikimą AB „Sunonis“. Tai, kad nuteistasis A. R. suteikė bendrovei aukščiau nurodytą piniginę paskolą, patvirtina bendrovės 2002 m. sausio 21 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokole užfiksuoti duomenys: 2002 m. sausio 21 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo Nr. 16 turinys patvirtina, kad buvo svarstomas klausimas dėl nuteistojo A. R. bendrovei suteiktos paskolos pagal 2000 m. spalio 22 d. paskolos sutartį grąžinimo (baudžiamosios bylos 123-124 b. l., 9 t.). Nukentėjusysis V. B., kaip šio susirinkimo pirmininkas, pats pristatė šį klausimą svarstymui, pats pateikė susirinkusiems akcininkams paskolos sutarties ir orderio kopijas, pats balsavo už šios paskolos grąžinimą A. R. bendrovės nekilnojamuoju turtu. Be duomenų, užfiksuotų aukščiau nurodytame susirinkimo protokole, minėtas aplinkybes tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu patvirtino šiame susirinkime dalyvavę akcininkai - liudytojai I. R., B. D., S. M., I. P., I. K.. Iš bendrovės „Sunonis“ balanso už 2002 metus matyti, kad bendrovė nebeturi finansinės skolos - 111 273,21 Lt, kurią rodė 2000 ir 2001 metų balansai, tai rodo, kad bendrovė, perduodama nuteistajam A. R. gamybinį pastatą tokiu būdu atsiskaitė už jo suteiktą bendrovei paskolą, tuo pačiu patvirtindama, kad aptariamą paskolą bendrovei suteikė nuteistasis A. R.. Iš bendrovės balanso už 1999 metus, dokumentinės revizijos akto matyti, kad šiuos finansinius metus bendrovė baigė su 178 095 Lt nuostoliu. Ši aplinkybė patvirtina, kad 2000 m. bendrovė buvo sunkioje finansinėje padėtyje ir kad piniginė paskola bendrovei buvo reikalinga. Tą taip pat patvirtina ne tik nuteistasis A. R., bet ir liudytojai I. R., B. D., S. M., I. P., I. K., liudytoja L. M., tuo metu dirbusi bendrovės vyriausiąja buhaltere, kurie patvirtina, kad bendrovėje mėnesiais nebuvo mokami atlyginimai, iš vis nebuvo mokami dividendai, bendrovė turėjo didelius įsiskolinimus. Aukščiau nurodytais įrodymais yra įrodyta, kad nuteistasis A. R. 2000 m. lapkričio 8 d. į bendrovės kasą įnešė pinigų sumą, nurodytą orderyje serija SAC Nr. 04180336, todėl tai, kad minėtame orderyje jis įrašė savo kaip asmens įnešusio orderyje nurodytą pinigų sumą pavardę ir vardą bei jame pasirašė vėliau nei orderyje nurodytą dieną ar sekančią dieną, kai liudytojai matė neužpildytą orderį, nėra vada nuneigti jo pinigų įnešimo fakto. Kolegijai nustačius, kad nuteistasis A. R. yra suteikęs bendrovei „Sunonis“ piniginę paskolą, akivaizdu, jog bendrovė, sutinkamai su paskolos sutarties sąlygomis, pagrįstai turėjo prievolę grąžinti nuteistajam A. R. paskolą iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nustatytu laiku negrąžinus paskolos, ją padengti iš lėšų, gautų pardavus akcinės bendrovės turtą. Iš bendrovės 2002 m. sausio 21 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokole užfiksuotų duomenų matyti, kad šio susirinkimo metu pagrįstai buvo svarstomas klausimas dėl nuteistojo A. R. bendrovei suteiktos pagal 2000 m. spalio 22 d. sutartį paskolos grąžinimo ir kad šio susirinkimo metu buvo priimtas sprendimas dėl sunkios finansinės padėties paskolą grąžinti ne pinigais, kaip kad buvo numatyta paskolos sutartyje, o nekilnojamuoju turtu - pastatu, atitinkančiu savo kaina bendrovės prievolę (čia cituojamas Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 20 d. išteisinamojo nuosprendžio turinys).

25Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 18 d. nutartimi baudžiamojoje byloje (56-60 b. l., 2 t.) nukentėjusiojo V. B. kasacinis skundas dėl išteisinamojo nuosprendžio A. R. buvo atmestas. Kasacinio teismo nutartyje pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog tiek kasos pajamų orderis, tiek ir šio orderio kvitas negali būti patikimais įrodymais, patvirtinančiais, kuris iš asmenų - V. B. ar A. R. įnešė į bendrovės sąskaitą pinigus. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog V. B. tvirtinimas, kad jis 2000 m. lapkričio 8 d. įnešė pinigus, ketindamas papildomai įsigyti akcijų, šiais duomenimis yra neparemtas, kaip ir neparemtas V. B. teiginys, jog įsigydamas akcijų jis tikėjosi gauti didesnių dividendų, kadangi per visą bendrovės veiklos laikotarpį dividendai nebuvo mokami. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog A. R. turėjo teisinį pagrindą įnešti į bendrovės sąskaitą pinigus, nes šiuo klausimu buvo 2000 m. spalio 20 d. priimtas AB „Sunonis“ valdybos sprendimas dėl sunkios bendrovės finansinės padėties priimti A. R. pasiūlymą suteikti bendrovei paskolą. Bylos duomenys taip pat patvirtina, jog jis turėjo pakankamai pajamų tokiam įnašui. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog teismas netaikė A. R. atžvilgiu brangaus turtą įsigyjančio Gyventojo pajamų deklaracijos reikalavimų, nes bylos medžiaga patvirtina, jog jis šią sumą nurodė ir deklaravo. Deklaracijoje yra netikslus įrašas dėl paskolos suteikimo datos, tačiau pagal paskolos sumą, gavėją, jos paskirtį neabejotinai galima spręsti, jog yra deklaruojami pinigai, kurie buvo įnešti į bendrovės sąskaitą 2000 m. lapkričio 8 d. Spręsdamas apie tai, kas įnešė į bendrovės sąskaitą pinigus, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai akcentavo tai, kad nukentėjusysis nuo pinigų įnešimo dienos 2000 m. lapkričio 8 d. nesirūpino įnašo tinkamu įforminimu, nesidomėjo ir nereiškė reikalavimų dėl pinigų panaudojimo. Pats nukentėjusysis 2002 m. sausio 21 d. visuotinio akcininkų susirinkimo metu pristatė klausimą dėl 2000 m. spalio 22 d. paskolos grąžinimo A. R., pirmininkavo šiam susirinkimui, pateikė susirinkusiems akcininkams paskolos sutarties ir orderio kopijas bei balsavo už tai, kad paskola A. R. būtų gražinta bendrovės turtu. Nukentėjusysis negalėjo klysti manydamas, jog tai yra kita įmoka, nes bendrovei tuo metu nebuvo suteikta jokių kitų paskolų, atitiko pinigų suma. Toks nukentėjusiojo elgesys nepatvirtina jo teiginio, kad jis įnešė į bendrovės sąskaitą pinigus. Kasacinis teismas pažymėjo, kad civilinės teisės aspektu situacija dėl 111 273,21 Lt pinigų sumos įnešimo į bendrovės sąskaitą, nėra visiškai aiški vertinant tai, kad kasos pajamų orderio kvito originalas buvo pas V. B., kasos pajamų orderyje yra įrašas ne akcininko, kaip teigiama kasaciniame skunde, o „akcininkų įnašas“, tačiau šie neaiškumai neturi ir negali turėti įtakos ar kelti abejonių dėl A. R. nekaltumo pagal kaltinimą veikomis numatytomis BK 182 straipsnio 2 dalyje ir BK 300 straipsnio 2 dalyje. Kasacinio teismo nutartimi taip pat nepaneigtos apeliacinės instancijos teismo baudžiamojoje byloje konstatuotos aplinkybės, jog A. R. 2000 m. lapkričio 8 d. į bendrovės kasą įnešė pinigų sumą, nurodytą orderyje serija SAC Nr. 04180336.

26Teisėjų kolegija, išsamiai ištyrusi nurodytoje baudžiamojoje byloje priimtų procesinių sprendimų turinį, ko šioje civilinėje byloje neatliko pirmosios instancijos teismas, sutinka su apelianto skunde išdėstytais teiginiais, jog nebuvo pagrindo apskritai nepasisakyti dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 20 d. išteisinamajame nuosprendyje konstatuotų faktinių aplinkybių. Paminėtina, kad aplinkybės apie tai, kas perdavė (įmokėjo) pinigus pagal 2000 m. lapkričio 8 d. kasos pajamų orderį, serija SAC Nr. 04180336, baudžiamojoje byloje buvo vertinamos bei aiškinamos kaip nusikalstamos veikos objektyviosios sudėties elementai. Tokios aplinkybės nustatinėtos ir civilinėje byloje, todėl nebuvo pagrindo apskritai nesivadovauti baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismas turėjo išsamiai ištirti baudžiamojoje byloje padarytas išvadas dėl pinigų perdavimo aplinkybių, ištirti įrodymus, kurių pagrindu tokios išvados padarytos, tačiau to neatliko. Paminėtina, kad prie šios bylos nebuvo prijungta aptariama baudžiamoji byla, o yra pateiktos tik toje byloje priimtų nuosprendžių kopijos, todėl civilinėje byloje nebuvo galimybės patikrinti nuosprendyje išdėstytų įrodymų turinį, jų tikrumą. Aukščiau paminėtų įrodymų turinys neleidžia sutikti su pirmosios instancijos teismo nuostata, kad nevertintinos apygardos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl pinigų įnešimo fakto nustatymo, nes jos buvo analizuotos baudžiamosios teisės prasme. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sprendime nurodytų argumentų pagrindu galima teigti, jog A. R. neįnešė (nepaskolino) aptariamos pinigų sumos – 111 273,21 Lt. Tokių aplinkybių ištyrimui būtina išsireikalauti baudžiamąją bylą bei atlikti išsamią joje esančių įrodymų analizę.

27Be to, civilinėje byloje esančių įrodymų analizė taip pat neleidžia sutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad A. R. aplinkybę apie tai, jog jis pagal 2000 m. spalio 22 d. paskolos sutartį suteikė AB „Sunonis“ dalį nurodytos paskolos – 111 273,21 Lt, įrodinėja vieninteliu rašytiniu įrodymu – kasos pajamų orderiu. Iš aukščiau aptartų aplinkybių matyti, kad toks faktas buvo įrodinėjamas ne vien tik kasos pajamų orderiu. Šioje civilinėje byloje nebuvo tiriami baudžiamojoje byloje priimtame nuosprendyje išvardinti kiti įrodymai, todėl nors ir egzistuoja teisinė galimybė taikyti ribotą prejudiciją, tokių įrodymų pakartotinis ištyrimas ir įvertinimas civilinėje byloje yra būtinas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad civilinėje byloje nėra dalies reikšmingų rašytinių duomenų, pvz., AB „Sunonis“ valdybos 2000 m. sausio 20 d. posėdžio protokolo, kuriame fiksuojamas nutarimas priimti A. R. pasiūlymą dėl paskolos bendrovei suteikimo (revizijos akto 96 priedas, baudžiamosios bylos 110 b. l., 3 t.); UAB „Krivita“ turto vertintojų 2001 m. gruodžio 6 d. turto vertinimo sutartimi Nr. 01-1-084 atlikto bendrovės kai kurių statinių įvertinimo dokumentų (turto vertintojai gamybinį pastatą, pažymėtą plane 12P1b, įvertino 116 000 Lt (revizijos akto 106 ir 107 priedai)); duomenų apie kainos pagal 2002 m. kovo 20 d. gamybinio komplekso pirkimo-pardavimo sutartį sumokėjimą (atsiskaitymą), nes atsiskaitymas pagal tą sutartį turėjo būti patvirtinamas notaro liudijimu dėl pilno atsiskaitymo, kuris yra neatskiriama sutarties dalis; buhalterinės apskaitos dokumentų, kuriuose aptariama suma – 111 273 Lt fiksuota kaip bendrovės finansinė skola 2000-2001 metais, o ne kaip akcininko įnašas (baudžiamosios bylos 36 b. l., 10 t.); A. R. turto ir pajamų deklaracijos už 2000 metus ir jos priedų (baudžiamosios bylos 10-28 b. l., 12 t.); A. R. brangaus turto įsigijimo deklaracijos (baudžiamosios bylos 50-55 b. l., 6 t.); AB „Sunonis“ balanso už 2002 metus, kur fiksuojama, kad bendrovė nebeturi finansinės skolos - 111 273 Lt, kurią rodė 2000-2001 metų balansuose, kt.

28Teisėjų kolegija taip pat sutinka su apelianto teikiamu CPK 178 straipsnio bei CK 6.876 straipsnio 1 dalies aiškinimu, teigiant, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, nes šiuo atveju ne A. R. turėjo įrodyti, kad jis paskolino pinigus, o ieškovas turėjo įrodyti, kad UAB „Sunonis“ faktiškai negavo paskolos pinigų. Pareigą įrodyti, jog paskolos gavėjas negavo pinigų, turi paskolos gavėjas, o ne paskolos davėjas. Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Atsižvelgdamas į šį principą, įstatymų leidėjas nustatė ne tik kiekvienos šalies pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi, t.y. vadinamąją įrodinėjimo pareigą (onus probandi), bet ir šią pareigą šalims paskirstė. Kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ieškovas turi įrodyti ieškinio pagrindą, o jo neįrodžius, ieškinys netenkinamas. Be to, atsakovas privalo įrodyti nesutikimo su ieškiniu pagrindą, t.y. turi įrodyti savo atsikirtimus į ieškinį. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, atsiranda neigiamos teisinės pasekmės - tokios aplinkybės pripažįstamos neįrodytomis, o šalies reikalavimai netenkinami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2002).

29Paminėta baudžiamoji byla nebuvo prijungta prie šios civilinės bylos, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi galimybių įvertinti aukščiau nurodytus įrodymus, be to, tie įrodymai apskritai nebuvo vertinti pirmosios instancijos teisme. Pagal pirmosios instancijos teismo tirtus įrodymus negalima sutikti jo išvada, kad A. R. neįnešė pinigų pagal 2000 m. lapkričio 8 d. kasos pajamų orderį, serija SAC Nr. 04180336. Tokiai išvadai paneigti yra būtina baudžiamosios bylos medžiaga ir nuosprendyje išdėstytų įrodymų įvertinimas civilinės teisės aspektu, tačiau nesant baudžiamosios bylos ir apskritai šių aplinkybių netyrus pirmosios instancijos teisme, to padaryti nėra galimybės. Tik paminėtų aplinkybių detalus teisinis įvertinimas leistų atsakyti į klausimą, ar A. R. (ne)įnešė 2000 m. lapkričio 8 d. kasos pajamų orderyje nurodytą pinigų sumą. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad taikant CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą turi būti įvertinta, kokios apimties, kokių įrodymų, iš ko ir kokia tvarka turi būti išreikalaujama, ar jų reikalavimas iš esmės nereiškia naujo esminio bylos aplinkybių tyrimo, t. y. ar pagrindinės faktinės ir teisinės bylos aplinkybės nėra atskleistos, o jų apeliacinės instancijos teismas negali atskleisti dėl ribotai pateiktų įrodymų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2007; 2007 m. spalio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2007; ir kt.). Kadangi paminėtos aplinkybės ir įrodymai nebuvo tirti pirmosios instancijos teisme, o jų rinkimas ir analizavimas apeliacinės instancijos teisme iš esmės reikštų naują esminį bylos aplinkybių tyrimą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista bylos esmė, t.y. neatskleistos svarbiausios faktinės ir teisinės aplinkybės nagrinėjamam ginčui teisingai išspręsti.

30Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės; kad sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2004; 2009 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009). Šiuo atveju nebuvo atskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, todėl skundžiamas teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo turi užtikrinti, kad faktai, kuriais grindžiami šalių reikalavimai ir atsikirtimai vertinant aukščiau nurodytuose baudžiamojoje byloje priimtuose procesiniuose sprendimuose išdėstytas aplinkybes bei kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti bei nustatyti ginčo materialinius teisinius santykius, būtų ištirti ir įvertinti laikantis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių.

31Be to, tik visiškai nustačius aplinkybes apie tai, kas įnešė 2000 m. lapkričio 8 d. kasos pajamų orderyje nurodytą pinigų sumą, vertintinos aplinkybės, ar ši įmoka gali būti laikoma kaip „akcininkų įnašas“. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi išdėstytais argumentais dėl priimamo procesinio sprendimo grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, plačiau nepasisako dėl tų apelianto skundo argumentų, kurie siejami su vertinimu, ar pinigai buvo perduoti kaip akcininko įnašas ar kaip paskolos dalykas. Paminėtina ir tai, kad ieškovo ginčijamų kitų išvestinių sandorių (2002 m. sausio 23 d. pirkimo-pardavimo sutarties ir 2002 m. kovo 20 d. pirkimo-pardavimo sutarties) pripažinimo negaliojančiais klausimas tinkamai gali būti išspręstas tik išaiškinus, kas įnešė 2000 m. lapkričio 8 d. kasos pajamų orderyje nurodytą pinigų sumą.

32Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad 2002 m. sausio 23 d. pirkimo-pardavimo sutartis pripažinta negaliojanti dėl to, jog A. R. neskolino AB „Sunonis“ pinigų, o turto perleidimu kenkiama įmonės veiklai. Teismas, naikindamas 2002 m. sausio 23 d. pirkimo-pardavimo sutartį, padarė išvadą, jog A. R. buvo nesąžiningas. Teisėjų kolegija neturi objektyvaus teisinio pagrindo sutikti su tokiais teiginiu. Pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo kaip vieną iš A. R. nesąžiningumą sudarant 2002 m. sausio 23 d. sutartį patvirtinančių požymių įvardinti jo išėjimą iš bendrovės generalinio direktoriaus pareigų ir pradėjimą verstis ta pačia veikla. A. R. 2001 m. lapkričio 19 d. parašė prašymą atleisti iš generalinio direktoriaus pareigų nuo 2001 m. gruodžio 3 d., o 2001 m. lapkričio 23 d. – prašymą atleisti iš valdybos pirmininko pareigų. Akcininkų susirinkimas neprieštaravo, kad A. R. nuo 2001 m. gruodžio 19 d. (tada, kai jau nebuvo administracijos vadovu ir buvo parašęs prašymą atleisti iš valdybos sudėties) pradėjo verstis tokia pačia veikla kitoje įmonėje (110-111 b. l., 1 t.). Nurodytų aplinkybių pagrindu teigti apie atsakovo A. R. nesąžiningumą negalima. Pagal CK 1.82 straipsnio 1 dalį sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją, gali būti pripažįstami negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t.y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja juridinio asmens tikslams. Aukščiau nurodytų aplinkybių apie pinigų pagal 2000 m. lapkričio 8 d. kasos pajamų orderį perdavimo ištyrimas lemtų, ar nagrinėjamu atveju būtų objektyvus pagrindas taikyti ginčo situacijai nurodytą teisės normą.

33Pirmosios instancijos teismas niekiniu sandoriu pripažinęs 2002 m. sausio 23 d. pirkimo-pardavimo sutartį, šio juridinio fakto pagrindu pripažino negaliojančia 2002 m. kovo 20 d. gamybinio komplekso pirkimo-pardavimo sutartį dalyje dėl gamybinio pastato. Pirmosios instancijos teismas sprendime kalbėdamas apie 2002 m. kovo 20 d. sutarties pripažinimą negaliojančia dalyje gamybinio pastato perleidimo ir restitucijos taikymo, be kita ko, nurodė, kad atsakovas J. G. buvo AB „Sunonis“ akcininkas ir įsigydamas daiktus žinojo, kaip juos įsigijo A. R.. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, ši teismo išvada nepagrįsta, nes byloje esantis Vertybinių popierių komisijos 2002 m. lapkričio 19 d. raštas (123 b. l., 1 t.) neduoda atsakymo, kada J. G. įsigijo AB “Sunonis“ akcijų. Iš byloje esančio dokumentinės revizijos akto matyti, kad kontrolinio akcijų paketo savininku A. R. buvo iki 2007 m. liepos 5 d. (14-15 akto lapai). Apeliacinės instancijos teismui atsakovas J. G. teikė kopijas iš AB „Sunonis“ 2002 m. birželio 27 d. bei 2002 m. rugpjūčio 13 d. visuotinių akcininkų susirinkimų. Nors kopijos nepatvirtintos, tačiau jomis netikėti kolegija neturi pagrindo, nes nėra kitų duomenų, paneigiančių juose esančią informaciją, kuri leidžia pagrįstai manyti, kad J. G. ginčijamo sandorio sudarymo metu – 2002 m. kovo 20 d. nebuvo AB „Sunonis“ akcininku, nebuvo darbuotoju ar kitaip su bendrove susijusiu asmeniu, todėl sandorio sudarymo metu neturėjo žinoti, kaip atskirą konkretų daiktą (pastatą) ir kitą parduodamą turtą įsigijo pardavėjas. Kad jis tokią aplinkybę būtų žinojęs – byloje nėra įrodymų. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto teiginiais, kad teismo išvada apie tai, jog J. G. buvo nesąžiningas, nes sandorių sudarymo metu jis buvo AB „Sunonis“ akcininkas, yra neteisinga. Įrodymų, kad J. G. 2002 m. sausio 23 d. pastato pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dieną ar iki jos sudarymo buvo AB „Sunonis“ akcininkas, tai pat nepateikta. Tokios išvados įgalina manyti, kad pirmosios instancijos teismas restituciją galėjo taikyti neteisingai.

34Teisėjų kolegija, vertindama skundžiamą teismo sprendimą, atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino, ar pirkėjas J. G. yra atsiskaitęs pagal sutartį, nors atsiskaitymo terminas seniai suėjęs, nepareikalavo sutarties sudėtinės dalies – notaro išduoto liudijimo apie visišką atsiskaitymą, todėl negalėjo tinkamai nuspręsti dėl teisingo restitucijos taikymo. Be to, sprendime nenurodyta, kokią pinigų sumą turi grąžinti pirkėjui pardavėjai už vieną iš parduoto turtinio komplekso dalių – gamybinį pastatą, nes bendroje sandorio kainoje nėra atskirai išskirta šio daikto kaina. Abstraktaus turinio restitucijos taikymas, aiškiai neįvardijant, kokią dalį kainos pirkėjui privalo grąžinti pardavėjai, laikytinas nepagrįstu. Teismo sprendimo dalis restitucijos taikymo pagrindu priteisti pirkėjui iš pardavėjų visa tai, ką jie gavo pagal viso turtinio komplekso pirkimo-pardavimo sutartį, kada ginčijamų sandorių objektas yra tik vienas iš kompleksą sudarančių daiktų, be to, neišaiškinus, ar buvo, o jeigu buvo - tai kokiu laipsniu atsiskaityta už parduotus daiktus, vertintina kaip neteisėta.

35Dėl V. B. teisinio statuso ir jo įtraukimo į bylos procesą

36Dalyvaujančiais byloje asmenimis laikomi proceso dalyviai, turintys teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi (CPK 37 straipsnio 1 dalis). Įstatymo draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis). Šis įstatymo imperatyvas sukuria bylą nagrinėjančiam teismui pareigą nustačius tikėtiną teisinę sprendimo įtaką ne tik bylos dalyviams, bet ir kitiems asmenims, imtis priemonių įtraukti juos į prasidėjusį procesą. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, nėra tiesioginiai tarp šalių atsiradusio materialinio teisinio santykio subjektai, tačiau jie yra susiję materialiniais teisiniais santykiais su viena iš šalių taip, kad priimtas teismo sprendimas daro įtaką jų teisių apimčiai; jie dalyvauja byloje vienos iš ginčo šalių pusėje tam, kad išvengtų savo teisinės padėties pablogėjimo ir gali būti įtraukiami į prasidėjusį procesą ne tik savo pačių iniciatyva, bet ir kitų dalyvaujančių asmenų ar teismo valia (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2002 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1042-2002; 2004 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81-2004).

37Tiek aukščiau nurodytoje baudžiamojoje byloje, tiek šioje civilinėje byloje buvo sprendžiamas klausimas, ar A. R. yra tas subjektas, kuris pagal 2000 m. lapkričio 8 d. kasos pajamų orderį, serija SAC Nr. 04180336, įnešė orderyje nurodytą 111 273,21 Lt dydžio sumą į AB „Sunonis“ kasą (89 b. l., 1 t.). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo šioje civilinėje byloje bei baudžiamojoje byloje padarytos išvados apie tai, koks asmuo įnešė pinigus pagal 2000 m. lapkričio 8 d. kasos pajamų orderį, serija SAC Nr. 04180336, yra skirtingos. Ieškovas įrodinėjo, kad pagal 2000 m. lapkričio 8 d. kasos pajamų orderį serija SAC Nr. 04180336, pinigus kaip akcininko įnašą įmokėjo V. B.. Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje priimto Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio, V. B. teigė, kad būtent jis perdavė 111 273,21 Lt pagal kasos pajamų orderį serija SAC Nr. 04180336 buhalterei L. M.. V. B. baudžiamojoje byloje reiškė civilinį ieškinį dėl 111 273,21 Lt turtinės ir 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (70-74 b. l., 1 t.), tačiau teismas jo nepriėmė, išaiškinęs teisę kreiptis dėl žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka. Tame nuosprendyje pažymėta, kad V. B. įnešė akcininko įnašą, kad byloje įrodyta, kad bendrovė šiuos pinigus gavo, todėl turi grąžinti asmeniui šio įneštus pinigus. Iš Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 20 d. išteisinamojo nuosprendžio matyti, kad V. B. <...> teigė, jog nepagrįsta nuosprendžio išvada, kad nei jam, nei bendrovei nebuvo padaryta žala. Teismas pagrįstai nurodė, kad jo įnešti pagal kasos pajamų orderį SAC Nr. 04180336 111 273,31 Lt pateko į bendrovės kasą, tačiau teismo išvada, kad pinigai kasoje ir liko, prieštarauja byloje nustatytiems faktams. Nagrinėjant bylą nustatyta, kad jo įnašą ne pinigais, bet turtu atsiėmė A. R., todėl negali reikalauti pinigų iš bendrovės, nes ji piniginį įnašą užskaitė A. R. remiantis suklastotu pinigų orderiu ir jo pagrindu sudaryta paskolos sutartimi. Teismo išvada, kad civilinio proceso tvarka V. B. turi teisę išreikalauti savo piniginį įnašą iš bendrovės nepagrįsta (čia pateiktos citatos iš išteisinamojo nuosprendžio).

38Apygardos teismo nuosprendžiu priimant sprendimą dėl A. R. išteisinimo, sprendimas dėl V. B. civilinio ieškinio naikintas, priimant naują sprendimą jo ieškinį palikti nenagrinėtą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. gegužės 18 d. nutartimi V. B. kasacinį skundą atmetė (56-60 b. l, 2 t.). Kasacinis teismas pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas dėl civilinio ieškinio priėmė teisingą procesinį sprendimą - V. B. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

39Taigi šioje civilinėje byloje išlieka aktualus teisinis ginčas dėl to, kas pagal 2000 m. lapkričio 8 d. kasos pajamų orderį įmokėjo nurodytą pinigų sumą - 111 273,31 Lt, ar tai padarė A. R., ar, kaip teigia ieškovas, tai atliko V. B.. Esant tokiai teisinei situacijai spręstina dėl V. B. įtraukimo į šios civilinės bylos nagrinėjimą, nes byloje priimtas teismo sprendimas gali turėti įtakos jo teisėms ir pareigoms (priklausomai nuo to, kaip bus išspręsta ši civilinė byla). Pažymėtina, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytomis pasekmėmis – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Nors ginčijamu sprendimu tiesiogiai ir nebuvo nuspręsta dėl V. B. teisių ir pareigų, tačiau vertinant baudžiamojoje byloje įrodinėtinas aplinkybes darytina išvada, kad šioje civilinėje byloje priimtas sprendimas gali turėti įtakos jo teisėms ir pareigoms, todėl yra pagrindas V. B. būti šioje byloje dalyvaujančiu asmeniu. Bylos aplinkybių pagrindu kvestionuojant, kad V. B. turi galimybę išsiieškoti žalos atlyginimą, gali būti pasisakyta dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Toks galimas proceso teisės normų pažeidimas būtų vada pripažinti sprendimą negaliojančiu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

40Aukščiau išdėstytų aplinkybių pagrindu skundžiamas sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Spręsdamas bylą iš naujo pirmosios instancijos teismas turi išsamiai įvertinti ir ištirti aukščiau nurodytas aplinkybes, taip pat į bylos procesą įtraukti V. B., nes šioje byloje priimamas teismo sprendimas gali turėti įtakos jo teisėms ir pareigoms.

41Dėl žyminio mokesčio už apeliacinį skundą grąžinimo

42CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatos numato, kad bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami įmonė (įstaiga), kuriai yra iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurioje vykdoma neteisminė bankroto procedūra, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Šiuo atveju byloje ieškovu yra BAB „Sunonis“ - įmonė, kuriai iškelta bankroto byla. Esant tokioms aplinkybėms nebuvo teisinės pareigos apeliantui A. R. už apeliacinį skundą mokėti žyminį mokestį, todėl jo sumokėtas 3 793 Lt dydžio žyminis mokestis grąžintinas.

43Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Nutarė

44Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 30 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

45Grąžinti A. R. (a. k. ( - ) 3 793 Lt (trijų tūkstančių septynių šimtų devyniasdešimt trijų litų) dydžio žyminį mokestį, įmokėtą už apeliacinį skundą pagal 2010 m. rugsėjo 30 d. mokėjimo kvitą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. Ieškovo BAB „Sunonis“ bankroto administratorius ieškiniu prašė:... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 30 d. ieškovo BAB „Sunonis“... 7. Teismas nurodė, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2009 m.... 8. Sprendime pažymėta, kad 2002 m. sausio 23 d. pastato pirkimo-pardavimo... 9. Teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kokia sandorio sudarymo... 10. Teismui konstatavus, jog pagal šalių pasirašytą paskolos sutartį A. R.... 11. Atsakovas A. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą ir... 12. Ieškovo BAB „Sunonis“ bankroto administratorė atsiliepime prašo atsakovo... 13. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka... 14. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK... 15. Šioje byloje Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 30 d. sprendimu... 16. Dėl bylos esmės (ne)atskleidimo bei įrodymų tyrimo ... 17. Iš bylos duomenų matyti, kad 2000 m. spalio 22 d. paskolos sutartimi... 18. Byloje yra AB „Sunonis“ 2000 m. lapkričio 8 d. kasos pajamų orderis... 19. Iš AB „Sunonis“ 2002 m. sausio 21 d. visuotinio akcininkų susirinkimo... 20. 2002 m. sausio 23 d. pastato pirkimo-pardavimo sutartimi (92-95 b. l., 1 t.) AB... 21. Iš Revizijų departamento prie Finansų ministerijos 2002 m. gruodžio 12 d.... 22. Iš 2002 m. kovo 22 d. gamybinio komplekso pirkimo-pardavimo sutarties (88-91... 23. Nagrinėjamu atveju ieškovas ginčijo 2000 m. spalio 22 d. paskolos sutartį,... 24. Minėtame Vilniaus apygardos teismo išteisinamajame nuosprendyje nurodyta... 25. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 18 d. nutartimi... 26. Teisėjų kolegija, išsamiai ištyrusi nurodytoje baudžiamojoje byloje... 27. Be to, civilinėje byloje esančių įrodymų analizė taip pat neleidžia... 28. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su apelianto teikiamu CPK 178 straipsnio... 29. Paminėta baudžiamoji byla nebuvo prijungta prie šios civilinės bylos,... 30. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad bylos esmė... 31. Be to, tik visiškai nustačius aplinkybes apie tai, kas įnešė 2000 m.... 32. Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad 2002 m. sausio 23 d.... 33. Pirmosios instancijos teismas niekiniu sandoriu pripažinęs 2002 m. sausio 23... 34. Teisėjų kolegija, vertindama skundžiamą teismo sprendimą, atkreipia... 35. Dėl V. B. teisinio statuso ir jo įtraukimo į bylos procesą... 36. Dalyvaujančiais byloje asmenimis laikomi proceso dalyviai, turintys teisinį... 37. Tiek aukščiau nurodytoje baudžiamojoje byloje, tiek šioje civilinėje... 38. Apygardos teismo nuosprendžiu priimant sprendimą dėl A. R. išteisinimo,... 39. Taigi šioje civilinėje byloje išlieka aktualus teisinis ginčas dėl to, kas... 40. Aukščiau išdėstytų aplinkybių pagrindu skundžiamas sprendimas... 41. Dėl žyminio mokesčio už apeliacinį skundą grąžinimo... 42. CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatos numato, kad bylose, kurias... 43. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 44. Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 30 d. sprendimą ir... 45. Grąžinti A. R. (a. k. ( - ) 3 793 Lt (trijų tūkstančių septynių šimtų...