Byla 2A-146-658/2012
Dėl skolos priteisimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Nerijaus Meilučio, kolegijos narių Arūno Rudzinsko ir Dalės Burdulienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Autodarida“ apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011-09-09 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-118-802/2011 pagal ieškovo- UAB „Autodarida“ patikslintą ieškinį atsakovui- UAB „Transmundus“, trečiajam asmeniui – bankrutavusiai D. Dereškevičiaus personalinei įmonei dėl skolos priteisimo,

Nustatė

2Marijampolės rajono apylinkės teismas skundžiamu 2011-09-09 sprendimu atsisakė patenkinti ieškovo UAB „Autodarida“ ieškinį dėl skolos priteisimo iš atsakovo UAB „Transmundus“.

3Sprendimu pirmosios instancijos teismas pasisakė nesant pagrindo pripažinti negaliojančiu 2009-08-31 Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą Nr. 08/31-1 ir pažymėjo, kad šis aktas nėra sandoris LR CK 1.63 str. 1 d. prasme, nes per se nesukuria šalims teisių ir pareigų. Tai esantis buhalterinės apskaitos dokumentas, skirtas pateisinti įmonės apskaitoje įvykusias ūkines operacijas. Be to, pirmosios instancijos teismo nuomone, net ir pripažinus Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą sandoriu, nebūtų pagrindo jį pripažinti negaliojančiu, kadangi ieškovas jį patvirtino. Ieškovo vadovas tokiam Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktui neprieštaravo, o priešingai – jis buvo įtrauktas ne tik į buhalterinės apskaitos dokumentus, tačiau ir viešą įmonės finansinę atskaitomybę. Ieškovo argumentus, kad Tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktas turi būti pripažintas negaliojančiu kaip pasirašytas tam įgaliojimų neturinčio asmens, t. y. ieškovo įmonės buhalterės, teismas atmetė motyvuodamas tuo, jog šiame akte nėra, kaip būtino, ieškovo įmonės vadovo parašo rekvizito, įskaitymas atsakovo įmonėje būtų atliekamas ir tuo atveju, jeigu per 10 dienų iš ieškovo nebūtų gauta pretenzijų dėl pateiktų buhalterinių skaičių teisingumo. Pripažinti Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą negaliojančiu LR CK 1.90 str. pagrindu, teismo nuomone, taip pat nesama pagrindo, kadangi nors šią įstatymo normą ieškovas patikslintame ieškinyje nurodė, jis neįrodinėjo esant šį sandorio nuginčijimo pagrindą ir tuo nesirėmė.

4Pirmosios instancijos teismo nuomone, pareikštu patikslintu ieškiniu ieškovas iš esmės ginčija atsakovo atlikto įskaitymo pagrįstumą, o būtent tvirtina, kad įskaitymas esantis nepagrįstas, nes nepateikti visi dokumentai, kurie patvirtintų atsakovo teisę į žalos atlyginimą ir negalima spręsti, ar žala yra tinkamai apskaičiuota. Teismo nuomone, atsakovo į bylą pateikti dokumentai yra pakankami nuspręsti tiek dėl atsakovo teisinio statuso atliktame vežime, tiek nustatyti ieškovui jo pareikšto ir įskaityto reikalavimo pagrįstumą.

5Ieškovas UAB „Autodarida“ su Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011-09-09 sprendimu nesutinka, apeliaciniu skundu prašo jį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės, t. y., priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinys buvo patenkintas visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais: 1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad atsakovas atliko įskaitymą ir šiuo būdu atsakovo prievolė baigėsi. Apeliantas nurodo, iš dalies sutinkantis su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktas nėra įskaitymo sandoris, tačiau nesutinkantis su tuo, jog buvo atliktas vienašalis įskaitymo sandoris. Pirmosios instancijos teismas nukrypo ir nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos vieningos teisminės praktikos, nes skundžiamame sprendime nurodė, jog nebūtina pareikšti apie atliktą įskaitymą, o užtenka šią operaciją fiksuoti buhalterinėje apskaitoje prieš tai įsitikinus, jog nesama ginčo. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, atsakovas privalėjęs ieškovui atsiųsti pranešimą apie atliktą įskaitymą, kuris ir turėtų būti vienašalis įskaitymo sandoris, tačiau tokio pranešimo nebuvo. Tarpusavio atsiskaitymo suderinimo akto pranešimu laikyti negalima, nes šiuo dokumentu tik buvo sutikslinti buhalteriniai skaičiai. Taigi, teismui Tarpusavio atsiskaitymo suderinimo akto nelaikant sandoriu, tampa neaišku, koks buvo įskaitymo sandoris, kuriuo teismas vadovavosi priimdamas sprendimą, ir kokį sandorį ieškovas turėtų ginčyti. 2. Teismas padarė neteisingą išvadą, kad net ir pripažinus Tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktą sandoriu, nebūtų pagrindo jį naikinti. Nepagrįsti esantys teismo motyvai, kad ieškovas sandorį patvirtino. Priešingai, 2010-03-01 ieškovas atsakovui išsiuntė raginimą dėl įsiskolinimo padengimo ir nurodė, kad ieškovo buhalterės D. Dereškevičienės pasirašytas aktas yra niekinis, ieškovas su juo nesutinkantis, nes D. Dereškevičienė neturėjo teisės prisiimti finansinių įsipareigojimų UAB „Autodarida“ vardu, nes tokią teisę turintis tik įmonės direktorius. Be to, raginime pažymėta, jog nepadengus įsiskolinimo, ieškovas kreipsis į teismą dėl šio įsiskolinimo priteisimo. Be to, pastebėjus klaidą finansinės apskaitos dokumentuose, buvo tikslinami ieškovo finansinės atskaitomybės dokumentai. Teismas nurodydamas, kad ieškovas turėjo įrodyti, jog atsakovui buvo žinoma, kad ieškovo buhalterė neturi įgaliojimų pripažinti skolas, pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo pareigą, o būtent tai, kad šalys privalo įrodyti savo reikalavimus arba atsikirtimus. Kadangi sprendime nėra išaiškinta, kuo laikytinas Tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktas, t. y., ar tai yra vienašalis sandoris ar šakių pasirašytas žalos pripažinimo dokumentas, teismo sprendimas šioje dalyje laikytinas nemotyvuotu ir naikintinas dėl absoliutaus jo negaliojimo pagrindo. 3. Teismo sprendimu nebuvo išspręsti visi byloje pareikšti reikalavimai. Teismas nurodė, kad dėl LR CK 1.90 str. (suklydimo įtakoje sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu) taikymo byloje nespręstina, nes nors ieškovas ją ir nurodė patikslintame ieškinyje, tačiau neįrodinėjo esant šį pagrindą, kuriuo remiantis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu. Apelianto nuomone, šį ieškovo pareikštą reikalavimą teismas tiesiog ignoravo ir tai esantis absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Ieškovas šio reikalavimo neatsisakė ir jį palaikė baigiamosiose kalbose. Reikalavimas ginčyti 2009-08-31 Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą buvo pareikštas tik po to, kai parengiamųjų posėdžių metu atsakovas pakeitė savo gynybinę poziciją ir ėmė tvirtinti, kad šis aktas esantis ne vienašalio įskaitymo aktas, bet dvišalis žalos pripažinimo sandoris. 4. Nebuvo sąlygų, kurios yra būtinos atliekant įskaitymą. Apelianto nuomone, atsakovas negalėjo atlikti įskaitymo, nes neturėjo galiojančio reikalavimo, nebuvo suėjęs terminas reikalavimui įvykdyti ir reikalavimas nebuvo aiškiai apibrėžtas. 2009-08-31 Tarpusavio atsiskaitymo akte nurodyta, kad savo reikalavimą ieškovui atsakovas grindžia pretenzijomis, tačiau atsakovo pretenzijos esančios nepagrįstos, jose nėra nurodyta atsakovo reikalavimo teisė, skolos apskaičiavimo būdas, apmokėjimų grandinė, kuri įrodytų, jog būtent tokio dydžio sumą atsakovui yra skolingas ieškovas. Ieškovui nebuvo pateikta krovinio, kurio sugadinimu ir yra grindžiamos minėtos pretenzijos, pirkimo sąskaita – faktūra, o būtent iš sąskaitos faktūros galima spręsti apie tai, kas yra krovinio savininkas. Tai nustatyti esą svarbu dėl to, kad tik krovinio savininkas gali reikšti pretenziją už žalą atsakingiems asmenims. Atsakovas taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad yra atsiskaitęs su krovinio savininku, o tai esą būtina siekiant išvengti dvigubo atlyginimo, nes krovinio savininkas, matydamas krovinio važtaraštyje nurodytą trečiąjį asmenį, o ne ieškovą, turėjo teisę dėl nuostolių atlyginimo kreiptis į faktinį krovinio vežėją. Teismo sprendime yra nepagrįstai nurodyta, kad krovinio savininkas yra DaimlerChrysler Italia ir kaip įrodymą nurodė 2009-04-08 krovinio pervežimo užsakymą Nr. 00469, kuriame šios bendrovės adresas yra nurodytas kaip krovinio pristatymo vieta Italijos Respublikoje. Taigi, išliekanti galimybė, kad ta pati galimai padaryta žala gali būti atlyginta du kartus, t. y., vieną kartą sumokant ieškovui, o antrą – faktiniam krovinio vežėjui. Be to, pasisakydamas apie nuostolių dydį, teismas nesilaikė 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais konvencijos (CMR) reglamentuotos nuostolių apskaičiavimo tvarkos. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių krovinio vertę pasikrovimo vietoje, t. y. Vokietijoje, o atsakovo pateikti nuostolių apskaičiavimai esantys neaiškūs ir nepagrįsti. Remdamasis šiais argumentais, apeliantas (ieškovas) teigia, jog įskaitymo laikotarpiu atsakovo pretenzijos buvo niekinės, ieškovo atsakovo atžvilgiu nesaistančios jokios galiojančios prievolės. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad įskaitymą atsakovas galėjęs atlikti tik po to, kai atlygino nuostolius. Tuo tarpu atsakovas nurodo, jog 6164,39 Lt nuostolių atlyginimą jis sumokėjo 2009-09-10, o įskaitymas atliktas 2009-08-31. Vadinasi, tuo metu, kai atsakovas atliko įskaitymą, jis neturėjo ieškovo atžvilgiu priešpriešinio reikalavimo teisės. 5. Išspręsdamas žalos dydžio ir atsakomybės už žalą klausimus, teismas išėjo už pareikštų ieškininių reikalavimų ribų. Dėl žalos atlyginimo už apgadintą krovinį kilo ginčas, nes ieškovas nepripažino žalos dydžio bei prievolės atlyginti padarytą žalą, kadangi nebuvo jokių žalos atlyginimą krovinio savininkui pagrindžiančių dokumentų. Atsakovas turėjęs pareikšti byloje priešieškinį, o kadangi to nepadarė, teismui nebuvo pagrindo spręsti klausimą dėl žalos atlyginimo. 6. Apeliantas (ieškovas) nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog jis piktnaudžiavęs savo procesinėmis teisėmis, kas nulėmė ilgą proceso trukmę, todėl iš jo atsakovo naudai priteista 6508,30 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Apelianto (ieškovo) nuomone, yra priešingai – bylos nagrinėjimas užsitęsė dėl atsakovo veiksmų, todėl priteistų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis yra mažintinas. 7. Bylą išnagrinėjęs teismas buvo šališkas, akivaizdžiai palankus atsakovui. Ieškovas bylą nagrinėjusiai teisėjai reiškė nušalinimą, tačiau pareiškimą nagrinėjusi teismo pirmininkė ignoravo teismo posėdžio garso įrašą, iš kurio matyti, jog teismas pažeidė nešališkumo principą.

6Pagal pavedimą veikianti atsakovo atstovė – advokatė Audra Beta Rekštienė su ieškovo apeliaciniu skundu nesutinka; apeliacinės instancijos teismui pateikė atsiliepimą į minėtą skundą, kuriuo prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011-09-09 sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nesutikimo su apeliaciniu skundu motyvai yra šie: 1. Nepagrįstas esantis apeliacinio skundo argumentas, jog atsakovas ieškovui nepateikė pranešimo apie atliktą įskaitymą. Informacija apie įskaitymą yra nedvipramiškai pateikta Tarpusavio atsiskaitymo suderinimo akte. Vertinant minėtame akte pateiktus rašytinius duomenis ir tą faktą, jog byloje neginčijamai nustatyta, jog ieškovas šį aktą yra gavęs, darytina išvada, jog apie ketinimą atlikti įskaitymą apeliantas buvo savalaikiai informuotas ir dėl to pretenzijų neturėjo. 2. Suderinimo aktas yra ne sandoris, o buhalterinės apskaitos dokumentas, skirtas pateisinti įmonės apskaitoje įvykusias ūkines operacijas. Tai esantis ne įskaitymas, o informacija apeliantui. 3. Net ir pripažinus Tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktą sandoriu, jį naikinti nebūtų teisinių pagrindų, nes apeliantas, kuris yra juridinis asmuo, realizavo savo valią viešai patvirtindamas, kad su įskaitymu jis sutinkantis. 4. Sąlygos, kurios yra būtinos įskaitymo atlikimui, egzistavo. Pirma, atsakovas turėjo galiojantį reikalavimą ieškovo atžvilgiu. Iš byloje esančių pakankamų įrodymų, teismas pagrįstai kvalifikavo atsakovo teisinį statusą tarptautinio pervežimo teisiniuose santykiuose; nustatė, jog atsakovui pareikštas ir įskaitytas reikalavimas yra pagrįstas. Antra, dėl reikalavimo vykdymo termino negalima sutikti su apelianto pozicija, kad atsakovas įskaitymą galėjo atlikti tik po to, kai atlygino nuostolius. Teismas pagrįstai sprendė, jog reikšmingas šiuo atveju yra ne momentas, kuriuo buvo atsiskaityta su užsakymą dėl pervežimo pateikusiu subjektu – Mercurio Benelux, tačiau tas faktas, kad Mercurio Benelux mokėtiną žalos atlyginimo dydį įskaitė prieš pervesdamas atsakovui atlygį už pervežimo paslaugas. Trečia, reikalavimas buvo apibrėžtas, nes atsakovas žalos dydį pagrindė Mercurio Benelux išrašytais dokumentais, o būtent raštu dėl apmokestinimo, žalos ataskaitos detalizacija, sąskaitos išrašu, pagal kurį Mercurio Benelux, atlikdamas atsakovui apmokėjimą už pervežimo paslaugas, iš pervedamos sumos išskaitė žalą, kurią kroviniui padarė vežėjas. 5. Apelianto argumentas, jog spręsdamas atsakomybės už padarytą žalą bei nuostolių dydžio klausimus, teismas išėjo už pareikštų reikalavimų ribų, o atsakovas turėjęs reikšti byloje priešieškinį, neatitinka suformuotos teisminės praktikos, pagal kurią atsakovui šiuo atveju reikšti priešieškinio nereikia. 6. Atsakovo naudai priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, teismas laikėsi civilinio proceso įstatymų nuostatų dėl minėtų išlaidų paskirstymo, nenustatė pagrindų, kuriais priteistinų išlaidų dydis galėtų būti mažinamas, išsamiai nurodė priteistinų išlaidų pagrįstumą; be to, priteistos išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija maksimalaus rekomenduotino dydžio. 7. Nesutiktina su apelianto (ieškovo) argumentais dėl teismo šališkumo – Marijampolės rajono apylinkės teismo pirmininkė, sprendusi teisėjai E. Paltanavičienei pareikšto nušalinimo klausimą, įvertino prašyme išdėstytas aplinkybes ir konstatavo nebuvus pažeistą principą į teisingą teismą. Apeliacinis skundas netenkintinas. Dėl Tarpusavio atsiskaitymo suderinimo akto teisinės prigimties ir atsakovo atlikto įskaitymo sandorio

7Apeliacinės instancijos teismo kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog 2009-08-31 Tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktas nėra sandoris.

8Priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas yra vienas iš įstatyme nurodytų prievolės pasibaigimo pagrindų. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Įstatyme įtvirtinta įskaitymo samprata rodo, kad priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymas yra vienašalis sandoris, jam pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai (CK 6.131 str. 1 d.). Įskaitymas gali būti atliekamas vienos šalies pareiškimu, o tai reiškia, kad kita prievolės šalis neprivalo pasisakyti dėl to, ar ji sutinka su įskaitymu, ar ne. Įskaitymo teisinės pasekmės atsiranda, t.y. prievolė pasibaigia nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, tik būtina, kad kitai prievolės šaliai kontrahentas praneštų apie šį teisinį veiksmą. Vienos šalies pareiškimu, kaip vienašaliu sandoriu, pakeičiami ar nutraukiami prievoliniai santykiai tarp kreditoriaus ir skolininko, turėjusių priešpriešinių vienarūšių įskaitytinų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2001, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2001).

9Vadinasi, teismas, spręsdamas įskaitymo teisėtumo ir pagrįstumo klausimus, visų pirmiausia, privalo patikrinti, ar prievolinių teisinių santykių subjektas buvo tinkamai informuotas apie priešingos šalies ketinamą sudaryti vienašalį sandorį. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad pranešimo apie ketinamą atlikti įskaitymą funkciją gali atlikti ir tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktai (Žr., pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2009-10-29 nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-266/2009), kuriuose priešingai prievolinių teisinių santykių šaliai yra pateikiama informacija apie įskaitymą, t. y. nurodomas turimų reikalavimo teisių pagrindas, reikalavimo dydis (suma). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo kolegija atmeta apelianto (ieškovo) argumentus, jog minėtas Tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktas turi būti pripažintinas negaliojančiu kaip sandoris, kuris sudarytas tam įgalinimų neturinčio asmens, o būtent pasirašytas ieškovo buhalterės, kuri neturėjo teisės prisiimti finansinių įsipareigojimų ieškovui. Šis argumentas atmestinas, juo labiau, ir dėl tos priežasties, kad teismų praktikoje yra nedviprasmiškai nurodoma, kad įskaitymas – tai vienašalis sandoris. Vadinasi, šiuo atveju teisines pasekmes kuria vieno subjekto, t. y. atliekančiojo įskaitymą, valios išraiška. Taigi, šiuo atveju teisines pasekmes kuria atsakovo, o ne ieškovo ar jį atstovaujančių asmenų išreikšta valia. Dėmesys atkreiptinas ir į tarp ginčo šalių susiklosčiusią prievolių pabaigos įskaitymo būdu praktiką, t. y., į tai, kad atliekant įskaitymą priešingai šaliai būdavo pateikiami analogiškos formos pranešimai apie įskaitymą – tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktai, kurie, kaip buhalterinės apskaitos dokumentai, buvo vizuojami šalių finansininkų. Vadinasi, atlikdamas įskaitymą, atsakovas laikėsi įstatyme nustatytų procedūrinių reikalavimų, o būtent pateikė pranešimą apie įskaitymą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kokia yra šio pranešimo paskirtis. Pranešant apie ketinamą atlikti įskaitymą priešingai prievolinių teisinių santykių šaliai, yra įsitikinama, ar ši šalis neginčija jos atžvilgiu turimų reikalavimo teisių. Nagrinėjamoje byloje, gavęs Tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktą, ieškovas nepareiškė, kad jis ginčija reikalavimo teisę, kurią jo atžvilgiu tvirtino turintis atsakovas: ieškovo pozicija šiuo klausimu pasikeitė vėliau. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo kolegija daro išvadą, jog tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktas yra ne sandoris, o pranešimo apie įskaitymą formą, todėl atmeta ir kitus apelianto argumentus, kuriais apeliantas šį aktą mėgina ginčyti kaip sandorį, o būtent, jog tai esantis suklydimo įtakoje sudarytas sandoris.

10Teisėtu pagrindu atsirandančios teisės negali paneigti jos įforminimo formalumų neesminiai pažeidimai, todėl bylos esmę sudaro tai, jog turi būti išnagrinėta, ar sandoris dėl įskaitymo buvo galimas iš esmės. Aiškindamas ir taikydamas įskaitymo institutą, kasacinis teismas yra suformavęs nuoseklią praktiką, kad įskaitymo, kaip prievolės pabaigos pagrindo, taikymui įstatymų leidėjas nustato tam tikras sąlygas. Pagal CK 6.130 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, tam, kad būtų galima atlikti įskaitymą, turi būti šios sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2006; 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-593/2007; 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2009; 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2010; 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2010; 2010 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2010; 2010 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2010; kt.).

11Nagrinėjamoje byloje keliami klausimai dėl to, ar atsakovas turėjo galiojančią reikalavimo teisę ieškovo atžvilgiu, ar reikalavimas buvo vykdytinas ir apibrėžtas. Apeliacinės instancijos teismo kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog įskaitymą atlikęs atsakovas turėjo galiojančią prievolinę reikalavimo teisę ieškovo atžvilgiu. Konkrečiai atsakovui priklausė regresinio reikalavimo teisė, kadangi jis užsakymą dėl tarptautinio pervežimo pateikusiam subjektui – Mercurio Benelux padengė nuostolius, kurie buvo padaryti ieškovui organizuojant ir įgyvendinant krovinio pervežimą. Tokia regresinio reikalavimo teisė, priklausanti atsakovui, kyla iš CMR konvencijos 37 str., nustatančio, kad vežėjas, atlyginęs nuostolius pagal CMR konvencijos nuostatas, įgyja regreso teisę į kitus vežime dalyvavusius asmenis. Nors faktiškai atsakovas buvo ekspeditorius, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo atsakovo statusą kaip vežėjo, kadangi Mercurio Benelux atžvilgiu atsakovas prisiėmė vežėjo pareigas. Ieškovo argumentai dėl galimybės, jog žala gali būti atlyginta pakartotinai, t. y., kad Mercurio Benelux žalos atlyginimo gali pareikalauti iš faktiškai pervežimą atlikusio asmens – D. Dereškevičiaus personalinės įmonės, atmestini. Realiai dvigubo žalos atlyginimo pavojus nekyla dėl to, kad: pirma, realiai pervežimą atlikusi D. Dereškevičiaus PĮ buvo įtraukta į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu, duomenų apie tai, kad žalos atlyginimo Mercurio Benelux būtų reikalavęs iš trečiojo asmens, kadangi būtent jis buvo nurodytas CMR važtaraštyje kaip vežėjas, byloje nėra; antra, trečiasis asmuo yra bankrutavusi įmonė, todėl apskritai neturi galimybės mokėti žalos atlyginimą; trečia, yra suėjęs CMR konvencijoje numatytas vienerių metų senaties terminas reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti. Dėl reikalavimo vykdymo termino, apeliacinės instancijos teismo kolegija laiko, jog sprendžiant klausimą dėl atsakovo atlikto vienašalio įskaitymo sandorio teisėtumo, reikšminga yra ne laiko momentas, kuomet buvo atlyginta žala Mercurio Benelux, tačiau pats žalos atlyginimo, kuris buvo atliktas taip pat įskaitymo būdu, faktas. Atsakovui priklausantis atlyginimas už pervežimo paslaugas buvo sumažintas žalos dydžiu, todėl atsakovas įgijo teisę šios sumos reikalauti iš vežime dalyvavusio ieškovo. Nesutiktina su apelianto argumentais, kad reikalavimas yra neapibrėžtas. Iš byloje esančių įrodymų, o būtent žalos atskaitos detalizacijos (T. 1, b. l. 82-83), sąskaitos išrašo, iš kurio matyti, kad atsiskaitant su atsakovu Mercurio Benelux atsakovui priklausantį atlyginimą sumažino kroviniui padarytos žalos dydžiu ir pervedė atsakovui skirtumą (T. 1, b. l. 84), sąskaita dėl žalos, kuri išrašyta 2009-06-30 (T. 2, b. l. 80-85) galima padaryti išvadas apie reikalavimo pagrindą bei jo dydį, todėl reikalavimas laikytinas apibrėžtu. Apibendrintus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovo atliktas vienašalis įskaitymo sandoris atitiko įstatyme ir teismų praktikoje šio sandorio sudarymui keliamas sąlygas. Dėl argumento, kad teismas išėjo už pareikštų reikalavimų ribų (ultra petita) spręsdamas klausimą dėl žalos dydžio ir prievolės ją atlyginti Kasacinio teismo jurisprudencijoje yra suformuota nuostata, kad įskaitymo kaip vienašalio sandorio prigimtis nulemia tai, kad atsakovas, gindamasis nuo dėl šio sandorio pareikšto ieškinio, neturi dėl jos atlikto prievolės pasibaigimą sukėlusio veiksmo reikšti priešieškinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-593/2007). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šia kasacinio teismo praktika, ir daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą neišėjo už teisminio nagrinėjimo ribų. Nagrinėjimo ribas apibrėžia pačių šalių pareikštų reikalavimų ir atsikirtimų turinys, o kadangi atsakovas savo procesiniuose dokumentuose nurodė dėl žalos pagrindo ir jo dydžio, šiuos atsikirtimus palaikė posėdžio metu, taip pat teismui pateikė atitinkamus įrodymus, ir žalos pagrindą ir dydį siejo su įskaitymu, todėl darytina išvada, kad priešieškinis šioje byloje nebuvo reikalingas, kad teismas pasisakytų dėl žalos. Dėl atsakovo naudai priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio

12Apeliantas skunde iš esmės tvirtina, kad atsakovui priteisto išlaidų advokato pagalbai byloje dydį nulėmė tai, kad teismas pripažino jį piktnaudžiavus procesine teise, tačiau skundžiamo sprendimo turinys to nepatvirtina. Teismas sprendime nurodė, kad atsakovo atstovė prašė pripažinti ieškovą piktnaudžiavus procesu ir atlyginti nuostolius. Tuo tarpu priteistas išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydis teismo sprendime yra, be kita ko, motyvuojamas, visų pirma, bylos sudėtingumu, tuo, kad joje buvo sprendžiami klausimai, susiję su tarptautinės teisės normų taikymu, bylos apimtį, į ją pateiktų procesinių dokumentų skaičių. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovo prašymą dėl šių išlaidų priteisimo teismas tenkino iš dalies, t. y. sumažino trečdaliu ir priteisė tik tas išlaidas, kurias patvirtina byloje surinkti įrodymai. Dėl teismo šališkumo

13Apelianto argumentai dėl bylą nagrinėjusios pirmosios instancijos teismo teisėjos Eridanos Paltanavičienės nušalinimo yra nedetalizuoti, nekonkretūs, nepateikta konkrečių juos patvirtinančių įrodymų. Apeliantas tvirtina, kad jo pareikštą nušalinimo teisėjai pareiškimą Marijampolės rajono apylinkės teismo pirmininkė atmetė ignoruodama teismo posėdžio garso įrašą. 2011-05-02 nutartyje, kuria šis nušalinimo pareiškimas buvo atmestas, yra pažymėta, kad klausimas buvo sprendžiamas susipažinus su bylos medžiaga. LR CPK 170 str. 3 d. yra nurodyta, jog teismo posėdžio garso įrašas yra pridedamas prie posėdžio protokolo. Vadinasi, garso įrašas yra sudėtinė bylos medžiagos dalis. Minėtoje Marijampolės rajono apylinkės teismo nutartyje konstatuota, kad ieškovo pareiškimas dėl teisėjos šališkumo nėra pagrįstas faktiniais duomenimis, tai esanti klaidinga ieškovo nuomonė. Jokių įrodymų, kad nutartis, kuria išspręstas nušalinimo klausimas, buvo priimta teismo pirmininkei nesusipažinus su bylos medžiaga, tame skaičiuje ir posėdžio garso įrašu, apeliantas nepateikė. Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

14Atsakovo atstovės atsiliepime yra pareikštas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas ir pateikia įrodymus, jog už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą atsakovas savo atstovei sumokėjo 2200 Lt (T. 5, b. l. 80). Kolegija daro išvadą, kad tokios bylinėjimosi išlaidos yra per didelės, ir prieštaraujančios tiek rekomenduojamiems priteisti dydžiams, tiek protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams. Rekomenduojamus civilinėse bylose priteistinus užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalius dydžius reglamentuoja Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Valstybės žinios, 2004, Nr. 54-1845), o jo 8.11 punkte numatyta, kad rekomenduojamas atlyginimo už atsiliepimą į apeliacinį skundą surašymą atlyginimo dydis yra tik 1.5 MMA (t.y. 1200 Lt). Atsižvelgtina ir į tai, kad advokatė dalyvavo ir pirmosios instancijos teisme, todėl jai nereikėjo iš naujo susipažinti su bylos medžiaga, procesas apeliacinės instancijos teisme buvo rašytinis. Todėl prašymas dėl išlaidų už advokato pagalbą priteisimo tenkintinas tik iš dalies, ir atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, bei vadovaujantis protingumo principu jo patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos, tačiau jų dydis mažintinas.

15Vadovaudamasi LR CPK 325 str. 3 d., 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

Nutarė

16atsisakyti patenkinti ieškovo – UAB „Autodarida“ apeliacinį skundą ir Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

17Priteisti atsakovui – UAB „Transmundus“ (įmonės kodas 300552585, registracijos adresas: Žemaitės g. 4, 68263, Marijampolė, buveinės adresas Laisvės g. 18, 68308, Marijampolė, a. s. Nr. ( - ) iš ieškovo – UAB „Autodarida“ 800 (aštuonis šimtus) Lt išlaidų advokato pagalbai byloje atlyginti.

Proceso dalyviai
Ryšiai