Byla 2-970-370/2017
Dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. kovo 24 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-15-544/2017, kuria uždarosios akcinės bendrovės (toliau –UAB) „Kašgarija“ bankrotas pripažinti tyčiniu (suinteresuoti asmenys J. D., J. D., V. M. įmonė „RES JUDICATA“)

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens J. D. (J. D.) atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. kovo 24 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-15-544/2017, kuria uždarosios akcinės bendrovės (toliau –UAB) „Kašgarija“ bankrotas pripažinti tyčiniu (suinteresuoti asmenys J. D., J. D., V. M. įmonė „RES JUDICATA“),

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. BUAB „Kašgarija“ bankroto administratorė UAB „Audata“ teismo prašė bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 4 punkto, 3 dalies 2 punkto pagrindais.
  2. Bankroto administratorė ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį įrodinėjo šiomis aplinkybėmis: bendrovės nemokumu 2010 metais, nurodant, kad teismo procesiniu sprendimu įmonės nemokumo faktas konstatuotas 2011 metais, ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos valdymo organų pareigos laiku pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymu, veiklą organizuojant ir vykdant kreditorių sąskaita ir lėšomis, toliau didinant bendrovės įsipareigojimų ir skolų dydį.
  3. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte ir 3 dalies 2 punkte įtvirtintus tyčinio bankroto požymį ir prezumpciją įrodinėjo tuo, kad nesant lėšų visiems kreditorių reikalavimams patenkinti ir esant visiško neatsiskaitymo su įmonės darbuotojais atvejų nuo 2010 metų, su VSDFV Utenos skyriumi nuo 2011 metų, vykdė atsiskaitymus pagal trišalius susitarimus su kreditoriais, taip pat susijusioms įmonėms, kurie neturėjo pirmumo teisės gauti atsiskaitymų, nes bendrovė turėjo ankstesnių pradelstų įsipareigojimų kitiems kreditoriams – UAB „Monrema“, UAB „Energijos taupymo centras“, VĮ „Visagino statybininkai“ (CK 6.9301 str.).
  4. BUAB „Kašgarija“ kreditorė V. M. įmonė „RES JUDICATA“ palaikė bankroto administratorės poziciją.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Panevėžio apygardos teismas 2017 m. kovo 24 d. nutartimi BUAB „Kašgarija“ bankrotą pripažino tyčiniu bankroto administratorės įrodinėtinais pagrindais, t. y. nustatęs požymių ir (ar) prezumpcijų, įtvirtintų ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4 punktuose ir 3 dalies 2 punkte, egzistavimą.
  2. Teismas, pasisakydamas dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto (įmonės valdymo organai nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu), kaip tyčinio bankroto požymio, nurodė, kad UAB „Kašgarija“ jau 2010 metais buvo nemoki, todėl įmonės valdymo organai turėjo pareigą teismui pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 str. 1 d.), tačiau jos nevykdė (bendrovės bankrotą inicijavo kreditoriai, o įmonės vadovas net 8 kartus bandė įmonei iškelti restruktūrizavimo bylą). Išvadą dėl įmonės nemokumo 2010 metais teismas padarė įvertinęs bendrovės finansinius dokumentus (balansus, pelno (nuostolių) ataskaitas) ir nustatęs, kad 2016-02-09 balanso duomenimis įmonė atitiko ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą nemokumo sąvoką (bendrovės pradelsti įsipareigojimai viršijo 70 proc. į įmonės balansą įrašyto turto vertės). Taip pat nustatė, kad laikotarpiu nuo 2009 metų iki 2015 metų bendrovės į balansą įrašyto turto vertė nuo 1 646 807,23 Eur (5 686 096 Lt) išaugo iki 1 975 527,98 Eur (6 821 103 Lt), pradelsti įsipareigojimai – nuo 1 006 837,83 Eur (3 476 410 Lt) iki 1 583 284,87 Eur (5 466 766 Lt); turto su per vienerius metus mokėtinomis sumomis santykis padidėjo nuo 28,02 proc. (2009 m.) iki 80,14 proc. (2015 m.). Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad svarstant UAB „Kašgarija“ restruktūrizavimo bylos iškėlimo sąlygas ir vertinant įmonės mokumą, dar 2011 m. liepos 28 d. ir 2011 m. rugsėjo 22 d. teismų procesiniuose sprendimuose konstatuota, jog įmonė yra nemoki, o direktoriui J. D. išaiškinta, jog įsiteisėjus teismo nutarčiai nutraukti įmonės restruktūrizavimo bylą, jei yra kitų ĮBĮ nurodytų bankroto bylos iškėlimo sąlygų, teismui turi būti pateiktas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismo vertinimu, UAB „Kašgarija“ veiksmai (elgesys), kuomet buvo keičiama registruotos buveinės vieta, 5 metus (nuo 2011 m.) siekiant restruktūrizavimo bylos iškėlimo ir tokiu būdu vengiant įmonės nemokumo nustatymo, toliau didinant įsipareigojimus, laikytinas sąmoningu piktnaudžiavimu teisėmis (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1076-241/2016).
  3. Teismo vertinimu, bankroto administratorės į bylą pateikti įrodymai, bylos medžiaga patvirtina ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį. Teismas pažymėjo, kad nuo 2012 metų iki bankroto bylos iškėlimo bendrovėje tarp jos kreditorių buvo atlikti vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymai bendrai 318 197,58 Eur sumai ir šiais įskaitymais buvo suteikta pirmenybė tam tikroms įmonėms gauti atsiskaitymą iš bendrovės anksčiau už kitus tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditorius, kurių įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti. Be to, atsiskaitymai (įskaitymai) buvo atlikti su įmonėmis (UAB „Kvant“, UAB „Dagerionas“, UAB „Vorigama“), kurios buvo susijusios tarpusavyje per verslo ir asmeninius ryšius. Šiems duomenims paneigti bendrovės valdymo organai ir dalyviai jokių prieštaravimų ir įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis). Teismas taip pat nustatė, kad antrosios eilės kreditoriams VMI prie FM, kurios patvirtintas finansinis reikalavimas sudaro 153 756,88 Eur, ir VSDFV Utenos skyriui, kurio finansinis reikalavimas sudaro 150 774,49 Eur, pagal įstatymus privalomų mokėti įmokų bendrovė nebemokėjo nuo 2010 – 2011 metų, o įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 11 d. nutarime, administracinėje byloje Nr. ATP-11-315/2017, konstatuota, kad UAB „Kašgarija“ vadovas J. D. padarė administracinės teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 506 straipsnio 1 dalyje (pažeistas atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas laikotarpiu nuo 2015-05-01 iki 2016-04-30). Teismo vertinimu, visais šiais veiksmais, kurie atlikti sąmoningai, panaikinta ar (ir) apribota kreditorių teisė gauti savo finansinio reikalavimo patenkinimą įstatymo nustatyta eile ir tvarka, nes bendrovė turto, kurio pakaktų reikalavimams tenkinti, nebeturėjo (nebeturi), teisme jau buvo sprendžiamas klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo.
  4. Teismas, pasisakydamas dėl ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto taikymo, pažymėjo, kad mokėjimo eiliškumo pažeidimas nustatytas vertinant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto taikymą, todėl antrąkart tų pačių argumentų ir aplinkybių nenustatinėjo. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad minėta prezumpcija reikalauja įrodyti ir savalaikio bankroto bylos inicijavimo pareigos nevykdymą, darbuotojams nemokant atlyginimo, plačiau vertino šias aplinkybes patvirtinančią bylos medžiagą ir nustatė, kad jau nuo 2011 metų darbo užmokestis darbuotojams nebuvo mokamas ar buvo mokama tik jo dalis, o į 2014-12-31 balansą buvo įrašyta 349 895,16 Eur (1 208 118 Lt), 2015-04-13 – 409 902 Eur,

    42016-02-12 – 159 122,94 Eur pradelstų su darbo santykiais susijusių įsipareigojimų; nutartyje iškelti bankroto bylą konstatuota, kad pagal balanso duomenis 2016-02-09 dienai bendrovė buvo skolinga 445 057 Eur sumą kreditoriams, kurių reikalavimai kilę iš darbo teisinių santykių. Bankroto byloje Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi yra patvirtinta 206 240,03 Eur kreditorių reikalavimų, kurie kilę iš darbo teisinių santykių. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad vienas iš bankroto bylos bendrovei iniciatorių – įmonės darbuotojas V. J., kuris pateikė įrodymus, jog atsakovė jam laiku nesumokėjo 11 271,80 Eur darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų, priteistų Visagino miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-892-531/2012. Teismo vertinimu, šios aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad atsakovė vėlavo išmokėti darbuotojams darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas, ir tai buvo savarankiškas šios bankroto bylos iškėlimo pagrindas, numatytas ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte. Tai iš esmės atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintą sąlygą, kuriai esant bankroto tyčinis pobūdis yra preziumuojamas. Teismas pažymėjo, kad buvę juridinio asmens valdymo organai ar dalyviai minėtos prezumpcijos nepaneigė (CPK 12 str., 178 str.).

  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
  1. Suinteresuotas asmuo, buvęs įmonės vadovas J. D. atskirajame skunde teismo prašo Panevėžio apygardos teismo 2017 m. kovo 24 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės –bankroto administratorės prašymą dėl BUAB „Kašgarija“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
  2. Dėl teismo argumentų dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo:
    1. Nei bankroto administratorės pareiškime dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, nei skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje nėra nustatyta, koks buvo ir kaip kito įmonės turėto turto ir pradelstų įsipareigojimų santykis 2010-2016 metų laikotarpiu. Teismas, konstatuodamas įmonės nemokumą 2010 metais, rėmėsi balansuose nurodytomis visų įmonės turimų įsipareigojimų dydžiais (ne pradelstų). Byloje pakankamai duomenų spręsti apie ankstesnį nei 2016-02-09 dienos duomenimis nustatytą įmonės nemokumą nėra.
    2. Nesutiktina, kad įmonės nemokumas buvo konstatuotas dar Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 28 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartyse. Prejudicinę galią turi tik teismo sprendimu (o ne nutartimi, išskyrus apeliacinio teismo nutartis, kuriomis išsprendžiama civilinė byla) nustatyti faktai. Be to, teismas, spręsdamas klausimą dėl restruktūrizavimo ir (ar) bankroto bylos iškėlimo, kiekvienu konkrečiu atveju tikrina ĮRĮ ir ĮBĮ nustatytų sąlygų kelti restruktūrizavimo ir (ar) bankroto bylą egzistavimą, todėl nėra pagrindo teigti, kad bendrovės faktinis nemokumas tęsėsi nuo pat 2010 metų iki 2016 metų.
    3. Aplinkybę, kad bendrovės valdymo organai siekė stabilizuoti įmonės padėtį, patvirtina laikotarpiu nuo 2010 metų iki 2016 metų siekimas įmonei iškelti restruktūrizavimo bylą. Be to, įmonės kreditoriai su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo į teismą kreipėsi tik 2016 metais.
  3. Dėl teismo argumentų dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto taikymo:
    1. Byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą dėl sudarytų sandorių-įskaitymų žalingumo įmonės kreditoriams. Bylos duomenys nepatvirtina, kad buvusio bendrovės vadovo sudarytais sandoriais ar kitokia įmonės veikla bendrovė privesta prie nemokumo ar jai esant nemokiai būtų dar labiau pasunkinta jos kreditorių padėtis. Teismas neanalizavo, ar ginčo įskaitymų sudarymo metu (nuo 2012 metų iki 2016 metų) šie bendrovės valdymo organų veiksmai pažeidė tiek pačios bendrovės, tiek jos kreditorių interesus.
    2. Bankroto administratorė neįrodinėjo, o pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino, ar bendrovės turtinė padėtis nuo jos faktinio nemokumo atsiradimo momento dėl sudarytų sandorių (įskaitymų) pablogėjo tokiu būdu, kad sumažėjo kreditorių galimybės patenkinti finansinius reikalavimus.
    3. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 11 d. nutarimu, priimtu administracinėje byloje Nr. ATP-11-315/2017, bauda įmonės vadovui už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 506 straipsnyje, paskirta dėl to, kad laikotarpiu nuo 2015-05-01 iki 2016-04-30 bendrovė vykdė atsiskaitymus su darbuotojais, o ne su VMI prie FM.
  4. Apeliantas, pasisakydamas dėl teismo argumentų dėl ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto taikymo, nurodo, kad aplinkybė, jog bendrovė pažeidė atsiskaitymų grynaisiais arba negrynaisiais pinigais eiliškumą tarp skirtingose eilėse esančių kreditorių, byloje nebuvo įrodinėjama bei nustatyta.
  5. Sprendžiant tyčinio bankroto klausimą turi būti išsamiai ir atidžiai įvertintos visos faktinės aplinkybės bei nustatyti ne tik konkretūs atsakingų asmenų veiksmai, kurie laikytini tyčiniais, bet ir įmonei bei jos kreditoriams atsiradę turtiniai padariniai dėl nustatytų konkrečių veiksmų. Be to, svarbus ir pačių atsakingų asmenų identifikavimas.
  6. Apie 2017 m. kovo 24 d. posėdį, kurio metu priimta skundžiama nutartis, apeliantas nebuvo tinkamai informuotas (nenustatyta, kokiu būdu teismas paskyrė šį klausimą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, taip pat neįgyvendinti CPK 133 straipsnio 3 dalies reikalavimai dėl posėdžio datos, laiko, vietos paskelbimo specialiame interneto tinklalapyje. Tai sudaro absoliutų teismo nutarties negaliojimo pagrindą (CPK 329 str. 3 d. 1 p.).
  7. Atsiliepime į atskirąjį skundą V. M. įmonė „RES JUDICATA“ teismo prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
    1. Nesutiktina su atskirajame skunde dėstoma pozicija, jog UAB „Kašgarija“ finansinę padėtį turi (turėjo) žinoti įmonės kreditoriai ar bankroto administratorė. Pagal formuojamą teismų praktiką būtent administracijos vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (turi žinoti) įmonės finansinę būklę, o suėjus terminui – vykdyti įsipareigojimus ir nedelsdamas veikti, jei įmonės finansinė padėtis pasikeičia taip, jog kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Nagrinėjamu atveju J. D. jokių duomenų ir (ar) paaiškinimų pirmosios instancijos teismui neteikė; atskirajame skunde taip pat nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė įrodymų, paneigiančių teismo nustatytas aplinkybes dėl veiksmų (neveikimo), suponuojančių tyčinį įmonės bankrotą.
    2. Teismas pagrįstai konstatavo nagrinėjamu atveju esant tyčinio bankroto požymiui, įtvirtintam ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte. Bylos duomenys (2009-2015 metų balansų ir pelno (nuostolių) ataskaitos) patvirtina, kad UAB „Kašgarija“ nemoki buvo jau 2010 metais, o teismai, spręsdami restruktūrizavimo bylos iškėlimo įmonei klausimą, dar 2011-07-28 ir 2011-09-22 yra konstatavę, kad įmonė nemoki ir jos vadovui išaiškinę pareigą dėl bankroto bylos inicijavimo (teismams nustačius įmonės nemokumą buvo atsisakyta kelti restruktūrizavimo bylą). Priešingai nei teigiama atskirajame skunde, konstatuotu įmonės nemokumu 2011 metais galima vadovautis kaip prejudiciniu faktu, nes byloje dalyvavo tos pačios šalys. Be to, J. D. nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių nustatytas aplinkybes dėl įmonės nemokumo 2010 metais ir patvirtinančių, kad įmonė 2010-2016 metais buvo moki.
    3. Teismas pagrįstai sprendė įmonės bankrotą buvus tyčinį ir pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Šią išvadą patvirtina byloje esantys įrodymai apie UAB „Kašgarija“ įsipareigojimus UAB „Monrema“, UAB „Energijos taupymo centras“, ir kt. kreditoriams, jų pradelsimo terminai; taip pat įrodymai, kad UAB „Kašgarija“ atliko priešpriešinius vienarūšius įskaitymus su bendrovėmis, kurios buvo tarpusavyje susijusios, ir kurių reikalavimai buvo pradelsti mažiau, bei duomenys apie VMI prie FM bei VSDFV Utenos skyriaus reikalavimus ir UAB „Kašgarija“ turėtą turtą, kurio trečiosios eilės kreditorių reikalavimų tenkinimui neliko. Apeliantas nepaneigė šių nustatytų aplinkybių, priešingai, netgi pripažįsta atsiskaitymo (įskaitymų) su susijusiomis įmonėmis atlikimo faktą, nors įsipareigojimų jiems vykdymo terminas nebuvo suėjęs arba skolos buvo mažiau pradelstos nei kitų kreditorių.
    4. Teismas tinkamai nustatė visas aplinkybes (mokėjimų eiliškumo pažeidimą bei neatsiskaitymo su darbuotojais faktą), reikalingas ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintai tyčinio bankroto prezumpcijai taikyti. J. D. duomenų, paneigiančių šios prezumpcijos taikymą, nepateikė, o atskirojo skundo argumentas, jog nagrinėjamu atveju nebuvo įrodinėjama mokėjimo eiliškumo pažeidimų tarp skirtingose eilėse esančių kreditorių, nepagrįstas, ĮBĮ nereikalaujant tokias aplinkybes įrodyti.
    5. Priešingai nei nurodo J. D., Panevėžio apygardos teismas 2017 m. kovo 9 d. pranešimu šalis informavo apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą, kuriame nurodė, kad prašymas dėl įmonės tyčinio bankroto bus nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka ir šalys į teismo posėdį nekviečiamos. Atsižvelgiant į tai, atmestini atskirojo skundo argumentai dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo (CPK 329 str. 3 d. 1 p.).
  8. Atsiliepime į atskirąjį skundą BUAB „Kašgarija“ bankroto administratorė UAB „Audata“ teismo prašo atskirąjį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
    1. Visi atskirojo skundo argumentai laikytini deklaratyviais, nes jie nepagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais (CPK 12 str., 178 str.). Apeliantas, teigdamas, kad UAB „Kašgarija“ finansinė padėtis 2010-2016 metais buvo gera, turėjo pateikti tai patvirtinančius įrodymus, taip pat duomenis, paneigiančius kitas bankroto administratorės įrodinėtinas aplinkybes, suponuojančias įmonės tyčinį bankrotą, tačiau apeliantas, nors buvo tinkamai informuotas, pirmosios instancijos teismui neteikė procesinių dokumentų, įrodymų, savo pozicijos.
    2. Nors sutiktina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl įmonės nemokumo momento, vadovavosi įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, tačiau tai nėra vieninteliai duomenys, patvirtinantys bendrovės pradelstų įsipareigojimų ir įmonės turto santykį. Byloje esanti BUAB „Kašgarija“ įsipareigojimų kreditoriams lentelė 2016-03-14 duomenimis, kurioje paties įmonės vadovo nurodytos atsiskaitymo su kreditoriais datos, patvirtina, kad 2016-03-14 bendrovė turėjo pradelstų įsipareigojimų ne mažesnei kaip 1 331 497,51 Eur sumai, iš kurių didžioji dalis susidariusi 2008-2011 metais. Be to, Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėj byloje Nr. 2-2407/2011, konstatuota, kad UAB ‚Kašgarija“ yra nemoki įmonė, šiuo pagrindu atsisakant jai kelti restruktūrizavimo bylą. UAB ‚Kašgarija“ finansinė padėtis 2009-2016 metais blogėjo (kiekvienais metais UAB „Kašgarija“ įsipareigojimų ir turto santykis kito į neigiamą pusę), o tai turėjo būti žinoma ir įmonės vadovybei. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad UAB „Kašgarija“ veikla nuo 2010 metų iš esmės buvo organizuojama ir vykdoma bendrovės kreditorių sąskaita ir jų lėšomis.
    3. Nesutiktina su apelianto pozicija, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartyje nustatytas įmonės nemokumas negali būti laikomas prejudiciniu faktu. „Sprendimo“ sąvoka apima visus teismų priimamus procesinius sprendimus, kartu ir nutartis, nutarimus, nuosprendžius. Be to, bet kokiu atveju minėta nutartis ir joje konstatuotas įmonės nemokumo faktas laikytinas rašytiniu įrodymu byloje, patvirtinančiu bankroto administratorės poziciją. Apeliantas šį įrodymą paneigiančių įrodymų nepateikė.
    4. Kreditorių veiksmai dėl bankroto bylos įmonei neinicijavimo negali pateisinti bendrovės vadovo delsimo nemokiai įmonei iškelti bankroto bylą (ĮBĮ 8 str. 1 d.). Be to, priešingai nei teigia apeliantas, jo veiksmai nuolatos inicijuojant restruktūrizavimo bylas, keičiant įmonės registracijos adresus, vertintini ne kaip sąžiningas veikimas, bet piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis ir siekis kreditorių lėšomis tęsti įmonės veiklą.
    5. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė atsiskaitymų eiliškumo pažeidimus ir juos vertino kaip tyčinio bankroto požymius (prezumpcijas). Bankroto proceso metu buvo nustatyta, o šioje byloje esantys įrodymai patvirtina, kad UAB „Kašgarija“ įmonės darbuotojams turėjo skolų jau nuo 2010 m. lapkričio mėn. (patvirtina paraiška išmokoms iš Garantinio fondo gauti), nuo 2011 m. sutriko atsiskaitymai su VSDFV, o su VMI turėjo būti atsiskaityta 2010-10-26. Nepaisant to, UAB „Kašgarija“, vadovaujant apeliantui, 2012-2016 metais sudarė susitarimus dėl tarpusavio skolų įskaitymo su susijusiomis išmonėmis. Tai patvirtina atsiskaitymų eiliškumo pažeidimus tarp skirtingos eilės kreditorių, tuo pažeidžiant kitų kreditorių teisėtus interesus.
    6. Nesutiktina, kad pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo. Nagrinėjamu atveju apeliantas buvo byloje dalyvaujantis asmuo, kuris apie bylos iškėlimą buvo informuotas tinkamai. Be to, apelianto nežinojimas apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą jokių jo teisių nepažeidė, nes posėdyje, kuris vyksta rašytinio proceso tvarka, nauji įrodymai ir paaiškinimai nepriimami.

5Teismas

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Panevėžio apygardos teismas 2016 m. kovo 16 d. nutartimi UAB „Kašgarija“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė UAB „Audata“ (nutartis įsiteisėjo 2016 m. gegužės 19 d.).
  2. BUAB „Kašgarija“ bankroto administratorė UAB „Audata“ teismo prašė įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktų pagrindais ir 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtinta tyčinio bankroto prezumpcija. Nurodė, kad įmonė nemoki buvo jau 2010 metais, tačiau bankroto byla UAB „Kašgarija“ iškelta tik 2016 m. kovo 16 d. (iki tol įmonei sistemingai nuo 2011 metų bandyta iškelti restruktūrizavimo bylą, keičiant įmonės veiklos (buveinės) vietas). Pirmosios instancijos teismas įmonės bankrotą pripažino tyčiniu minėtų ir bankroto administratorės įrodinėtų tyčinio bankroto požymių ir prezumpcijų pagrindu, t. y. nustatęs netinkamą įmonės valdymo organų veikimą (neveikimą) ne tik laiku neinicijuojant bankroto bylos įmonei iškėlimo, tačiau ir vykdant atsiskaitymus, pažeidžiančius mokėjimų eiliškumą pagal CK 6.9301 straipsnį.
  3. Taigi, šioje byloje apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria UAB „Kašgarija“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

6Dėl absoliutaus teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindo

  1. Atskirajame skunde apeliantas teismo prašo Panevėžio apygardos teismo 2017 m. kovo 24 d. nutartį, kuria įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, panaikinti remiantis CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintu absoliučiu teismo sprendimu negaliojimo pagrindu dėl to, kad jis nebuvo tinkamai informuotas nei apie bylos procesą, nei apie jo formą (CPK 133 straipsnio 3 dalies pažeidimas).
  2. Pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo neteisingai būti išspręsta byla. To paties straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, kurie yra pagrindas panaikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 1 p.).
  3. CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas ir atvejis, kuomet pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų, kuriam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, jeigu toks asmuo, remdamasis šia aplinkybe, grindžia savo apeliacinį skundą. Taigi šio bylos grąžinimo iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui pagrindo taikymo sąlygos yra: 1) byloje dalyvaujančiam asmeniui nepranešta apie teismo posėdžio vietą ir laiką; 2) pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą nedalyvaujant šiam asmeniui; 3) toks asmuo savo apeliacinį skundą grindžia bylos išnagrinėjimo jam nedalyvaujant aplinkybe. Tik nustačius visas šias sąlygas, galima konstatuoti CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytą absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindą ir, juo remiantis, perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-374/2015). Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad suinteresuotam asmeniui J. D. buvo tinkamai pranešta apie jo teisę teismui pateikti žinomą informaciją, galinčią turėti reikšmės ĮBĮ 20 straipsnyje numatytų tyčinio bankroto požymių nustatymui ir bankroto pripažinimo tyčiniu, tačiau šia teise nebuvo pasinaudota, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bylos aplinkybės, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, nesudaro pagrindo spręsti apie tinkamą suinteresuotų asmenų (kartu ir apelianto) informavimą apie pradėtą tyčinio bankroto klausimo nagrinėjimo procesą ir paskirtą posėdį jo išsprendimui, t. y. spręstina, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos aukščiau nurodytos sąlygos panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu ir klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
  4. Pažymėtina, kad pagal ĮBĮ 20 straipsnį įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia atitinkamas teisines pasekmes, t. y. administratoriui kyla pareiga ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo teismo nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo dienos arba nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, o įsiteisėjusios nutarties kopija išsiunčiama prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo (ĮBĮ 20 str. 6 d.). Be to, įmonę likvidavus dėl bankroto, kuris buvo pripažintas tyčiniu, asmeniui (-ims), dėl kurio (-ių) veikimo ar neveikimo kilo tyčinis bankrotas, kyla pareiga atlyginti žalą dėl įmonės neįvykdytos kreditoriui (-iams) prievolės, kurios dydis negali viršyti dėl asmens tyčinės veikos susidariusių ir bankroto proceso metu nepatenkintų reikalavimų sumos (ĮBĮ 20 str. 7 d.). Atsižvelgiant į tai, ĮBĮ 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas, gavęs prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu, per 10 darbo dienų nuo prašymo gavimo dienos prašymo kopiją ir kitus prie prašymo pridėtus dokumentus persiunčia netekusiems įgaliojimų įmonės valdymo organams ir kitiems ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 2 punkte nurodytiems asmenims, kurie gali būti pripažinti kaltais dėl tyčinio bankroto.
  5. CPK 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad dalyvaujantiems byloje asmenims teismo šaukimais ar pranešimais pranešama apie teismo posėdžio ar atskirų procesinių veiksmų atlikimo laiką ir vietą. Dalyvaujančiam byloje asmeniui tinkamai įteikus teismo šaukimą, apie kitus teismo posėdžius pranešama pranešimais. Pagal to paties straipsnio 2 dalį dalyvaujantiems byloje asmenims šaukimas ar pranešimas turi būti įteiktas šio kodekso 117-132 straipsniuose nustatyta tvarka ir tokiais terminais, kad jie turėtų pakankamai laiko nustatytu laiku atvykti į teismą ir pasirengti bylai. Tuo atveju, kai byla nagrinėjama iš esmės rašytinio proceso tvarka, apie teismo posėdžio datą, laiką, vietą ir teismo sudėtį skelbiama specialiame interneto tinklalapyje ne vėliau kaip prieš septynias dienas iki teismo posėdžio dienos, išskyrus šio Kodekso numatytus atvejus, kai dalyvaujantiems byloje asmenims pranešama kita tvarka. Šią informaciją taip pat teikia teismo raštinė. Kai rašytinio proceso tvarka nagrinėjami kiti procesiniai klausimai, dalyvaujantiems byloje asmenims apie teismo posėdį pranešama tik CPK numatytais atvejais (CPK 133 str. 3 d.).
  6. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų nustatyta, kad bankroto administratorės 2017-02-09 pareiškimas dėl UAB „Kašgarija“ bankroto pripažinimo tyčiniu priimtas 2017-02-14 teisėjos rezoliucija (t. 6, b. l. 1). Panevėžio apygardos teismo 2017-02-14 pranešimu bankroto administratorė įgaliota pranešti BUAB „Kašgarija“ kreditoriams apie teisme priimtą pareiškimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, tam, kad jie galėtų pateikti jiems žinomą informaciją, galinčią turėti reikšmės ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodytų tyčinio bankroto požymių nustatymui, teismui pateikiant įrodymus apie tinkamą kreditorių informavimą (t. 6, b. l. 95). Panevėžio apygardos teismo 2017-02-14 pranešimu, skirtu BUAB „Kašgarija“ buvusiems valdymo organams ir dalyviams J. D. ir J. D. išsiųstas pranešimas, kuriame nurodyta, jog teisme yra priimtas BUAB „Kašgarija“ bankroto administratorės pareiškimas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, taip pat išaiškinta teisė teismui per 14 dienų nuo šio pranešimo įteikimo dienos pateikti žinomą informaciją, galinčią turėti reikšmės tyčinio bankroto požymių nustatymui (t. 6, b. l. 96). 2017-09-08 teisėjos rezoliucija priimtas suinteresuoto asmens V. M. įmonės „RES JUDICATA“ atsiliepimas į bankroto administratorės pareiškimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, taip pat nuspręsta skirti teismo posėdį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu rašytinio proceso tvarka 2017-03-22 9:30 val., apie posėdžio laiką ir vietą nustatyta tvarka paskelbiant specialiame interneto tinklalapyje. Panevėžio apygardos teismo 2017 m. kovo 9 d. pranešime, adresuotame BUAB „Kašgarija“ administratorei, suinteresuotam asmeniui V. M. įmonei „RES JUDICATA“ ir UAB „Kašgarija“ buvusiems valdymo organams ir dalyviams J. D. ir J. D., nurodyta, kad Panevėžio apygardos teisme 2017 m. kovo 22 d. 9:30 val. rašytinio proceso tvarka bus nagrinėjamas BUAB „Kašgarija“ administratorės prašymas dėl BUAB „Kašgarija“ bankroto pripažinimo tyčiniu, bei tai, kad tyčinio bankroto klausimą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posėdį nekviečiami ir teismo posėdis vyksta jiems nedalyvaujant. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 22 d. nutartimi, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjus bankroto administratorės pareiškimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, procesinio sprendimo priėmimas ir paskelbimas atidėtas 2017 m. kovo 24 d., kuomet ir paskelbta apelianto skundžiama nutartis, kuria nuspręsta BUAB „Kašgarija“ bankrotą pripažinti tyčiniu.
  7. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios byloje nustatytos aplinkybės neleidžia spręsti apie tinkamą suinteresuotų asmenų (kartu ir apelianto) informavimą apie bankroto administratorės pateiktą pareiškimą dėl tyčinio įmonės bankroto, taip pat jo teisę pareikšti atsiliepimą bei žinoti apie paskirtą teismo posėdį klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėti rašytinio proceso tvarka 2017 m. kovo 22 d. teismo posėdyje. Nors bylos medžiaga patvirtina, kad pranešimas apie teisę teismui pateikti informaciją, turinčią reikšmės įmonės tyčiniam bankrotui konstatuoti, J. D. ir J. D. išsiųstas 2017-02-14 adresu ( - ), tačiau teismui nustačius 14 dienų terminą šiam procesiniam veiksmui atlikti, skaičiuojamą nuo pranešimo įteikimo dienos, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių, kad šis pranešimas kartu su bankroto administratorės pareiškimu apeliantui buvo įteiktas. Informavimo apie pradėtą procesą nepatvirtina ir byloje esantis bankroto administratorės pranešimas, kuris buvo adresuotas įmonės kreditoriams, byloje nesant duomenų apie tai, kad elektroniniai laiškai buvo įteikti (perskaityti). Be to, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui patikrinus teismų informacinės sistemos Liteko duomenis (CPK 179 str. 3 d.), pasitvirtino apelianto skunde nurodomos aplinkybės, kad apie paskirto posėdžio bylą pagal bankroto administratorės pareiškimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, nebuvo skelbiama viešai specialiame interneto tinklalapyje, t. y., kaip nustatyta aukščiau, 2017-03-08 įvestas įvykis, jog byla paskirta rašytiniam nagrinėjimui, o 2017-03-09 nurodyta informacija apie išsiųstus pranešimus, tačiau taip pat nesat duomenų apie jų įteikimą dalyvaujantiems byloje asmenims.
  8. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad aukščiau nustatytos aplinkybės, taip pat tai, kad apeliantas J. D. savo atskirąjį skundą grindžia aplinkybe, jog jam nebuvo tinkamai pranešta nei apie patį procesą, pradėtą gavus bankroto administratorės pareiškimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, nei apie bylos nagrinėjimo vietą, datą ir laiką, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis, kuria BUAB „Kašgarija“ bankrotas pripažintas tyčiniu, byloje nesant duomenų, jog apeliantui, kurio teisėms ir pareigoms gali turėti įtakos priimtas procesinis sprendimas (žr. į šios nutarties 23 p.), buvo tinkamai pranešta apie pradėtą procesą bei teismo posėdžio laiką, vietą ir būtent šios aplinkybės galėjo turėti įtakos jo pozicijos pirmosios instancijos teisme nepateikimui (aplinkybes dėl įrodymų neteikimo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nurodė dalyvaujantys byloje asmenys atsiliepimuose į atskirąjį skundą), atitinka CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintą absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą, todėl skundžiama nutartis naikintina, o klausimas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu perduotinas spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 329 str. 3 d. 1 p., 338 str., 337 str. 1 d. 3 p.).

7Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 straipsniais,

Nutarė

8Panevėžio apygardos teismo 2017 m. kovo 24 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl BUAB „Kašgarija“ bankroto pripažinimo tyčiniu perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai