Byla 1A-153-795/2020
Dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. balandžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo E. S. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 139 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė

1Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Baškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Reginos Bertašienės ir Savinijaus Katausko, sekretoriaujant Linai Gricienei, dalyvaujant prokurorei Jurgitai Rumbinaitei, nuteistojo E. S. (E. S.) gynėjui advokatui Osvaldui Martinkui,

2viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. S. gynėjo advokato Osvaldo Martinkaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. balandžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo E. S. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 139 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

3Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 ir 8 punktais, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant E. S. per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje ir neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

4Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu ir 69 straipsniu, E. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – per dešimt mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.

5Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

6Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo J. J. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui J. J. iš nuteistojo E. S. priteistas 503,27 Eur turtinės ir 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

7Nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui J. J. iš nuteistojo E. S. priteistas 97,77 Eur kelionės išlaidų atlyginimas ir 350 Eur proceso išlaidos advokato pagalbai atlyginti.

8Civilinės ieškovės (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas visiškai. Civilinei ieškovei (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai iš nuteistojo E. S. priteistas 269,30 Eur turtinės žalos atlyginimas.

9Civilinės ieškovės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas visiškai. Civilinei ieškovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai iš nuteistojo E. S. priteistas 1 181,95 Eur turtinės žalos atlyginimas.

10Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

11I.

12Bylos esmė

131. E. S. nuteistas už tai, jog dėl neatsargumo nesunkiai sužalojo du žmones, t. y. jis, būdamas mišrūno belgų aviganio laikytojas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos 1997 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. VIII-500 20 straipsnio 2 dalies 3 punkto reikalavimus (gyvūnų laikytojai privalo užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui), Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2013 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. B1-336 patvirtinto Gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašo 39 punkto reikalavimus ir (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. AV-1111 patvirtintų Gyvūnų laikymo (duomenys neskelbtini) taisyklių 40 punkto reikalavimus (voljeras, narvas ar kita laikymo įranga, kuriuose laikomi šunys, turi būti įrengti taip, kad juose laikomi šunys, priklausomai nuo jų dydžio, negalėtų iš jų iššokti ir kitu būdu pabėgti), neparinko tinkamų šuns laikymo sąlygų pagal gyvūno veislę, fiziologinių savybių ypatumus ir neužtikrino, kad šuns laikymas nekeltų grėsmės žmonių sveikatai, dėl to 2019 m. vasario 17 d., apie 2.30 val., (duomenys neskelbtini) pl. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r., mišrūnas belgų aviganis nenustatytomis aplinkybėmis pabėgo iš (duomenys neskelbtini) pl. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r., teritorijoje įrengto voljero ir kieme įkando D. M. į lūpą ir kairę ranką, padarydamas viršutinės lūpos kairės pusės kąstinę žaizdą su audinių defektu ir kąstinę žaizdą kairėje plaštakoje, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, po to šalia buvusiam J. J. įkando į dešinę ranką, padarydamas kąstinę dešinės plaštakos žaizdą III piršto nugariniame bei delniniame paviršiuje, dalinę IV piršto naginės falangos amputaciją, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tokiu būdu E. S. dėl neatsargumo nesunkiai sužalojo D. M. ir J. J.

14II.

15Apeliacinio skundo argumentai

162. Nuteistojo E. S. gynėjas advokatas O. Martinkus apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. balandžio 2 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – E. S. išteisinti. Skunde nurodoma, jog nuosprendis buvo grindžiamas prielaidomis ir nepatikimais liudytojų parodymais. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabejojo nesuinteresuotais bylos baigtimi liudytojais.

172.1. Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje prieštaringai pasisakė dėl to, kokiu būdu šuo pabėgo iš voljero. Vienoje nuosprendžio dalyje tvirtinama, jog nekyla abejonių, kad šuo, išjudinęs nepatikimai uždarytą skląstį, jį atidarė ir pabėgo pro voljero vartelius. Kitoje nuosprendžio dalyje teismas pasisakė, kad byloje patikimai nustatyta, jog

18šuo pabėgo nenustatytomis aplinkybėmis. Tvirtinama, jog nurodytos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad versija, jog šuo pabėgo iš voljero dėl netinkamų jo vartelių skląsčių, yra tik viena iš galimų prielaidų, bet konkrečiai ir patikimai teismo nenustatyta.

192.2. Iš Gyvūnų laikymo (duomenys neskelbtini) taisyklių 40 punkto matyti, kad reikalavimai šuns voljerui yra abstraktaus pobūdžio. Apeliaciniame skunde pažymėta, jog teismas, nuosprendyje aptardamas voljerą, iš esmės, pasisakė tik apie jo vartelių uždarymo skląsčius, pasiremdamas liudytojos S. P. teiginiu, kad tai galėjo būti vienintelė galimybė šuniui pabėgti iš voljero. Vis dėlto skunde pažymėta, jog pats voljeras byloje nufotografuotas tik 2019 m. kovo 20 d., t. y. praėjus dviem mėnesiams po įvykio. Ikiteisminio tyrimo metu, kai tyrėja su liudytoja S. P. nuvyko į vietą apžiūrėti voljero, jo jau nebebuvo, t. y. buvo išlikusi jo dalis. Teismas, nuosprendyje pasisakydamas apie voljero atitiktį reikalavimams ir apie jo uždarymo mechanizmų kiekį bei kokybę, rėmėsi tik objektyviai nepatvirtintomis prielaidomis. Taigi apeliaciniame skunde konstatuota, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkti įrodymai, objektyviai patvirtinantys voljero neatitikimą nustatytiems reikalavimams. Tvirtinama, jog dėl to, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo imtasi priemonių objektyviai užfiksuoti voljero skląsčių ir užraktų techninę būklę bei patikimumą, iš esmės buvo pažeista nuteistojo teisė į gynybą.

202.3. Apeliaciniame skunde pažymėta, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje netinkamai išdėstė liudytojos S. P. paaiškinimus dėl voljero atitikties keliamiems reikalavimams. Tiek papildomai apklausta ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu ši liudytoja vienareikšmiškai ir kategoriškai nurodė, kad voljeras atitiko visus tokiam įrenginiui keliamus reikalavimus ir šuo negalėjo iššokti iš tokio voljero. Dėl voljero skląsčių tinkamumo liudytoja taip pat nenurodė, jog jie buvo netinkami, tuo labiau kad šie skląsčiai niekada ir nebuvo apžiūrėti. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl skląsčių nepatikimumo, rėmėsi liudytojo G. K. parodymais, kurie, vertintini kaip pamąstymai. Šis liudytojas yra policijos pareigūnas, tačiau nesiėmė jokių priemonių, kad objektyviai būtų užfiksuoti voljero užraktai bei skląsčiai. Be to, jis voljerą matė praėjus kuriam laikui. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad šio liudytojo parodymai yra subjektyvūs, neparemti objektyviais įrodymais ir dėl to keliantys pagrįstų abejonių.

212.4.

22Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad nukentėjusiuosius apkandžiojo būtent E. S. priklausęs mišrūnas belgų aviganis, kuris buvo laikomas sodybos voljere, iš esmės grindė liudytojo R. R. parodymais. Apeliaciniame skunde pabrėžta, kad šis asmuo įvykio metu buvo stipriai neblaivus. Apklaustas teismo posėdžio metu nurodė, kad su draugu, kurio vardo neprisimena, vartojo alkoholinius gėrimus, viską prisimena neaiškiai. Be to, teisiamojo posėdžio metu peržiūrėjus ir perklausius vaizdo įrašus, aiškiai girdėti, kaip iš karto po įvykio liudytojui su policijos pareigūnu nuėjus prie šuns voljero, R. R. nurodė, kad tai ne tas pats šuo. Taip pat skunde pažymėta, jog šio liudytojo parodymai nenuoseklūs. Įvykio naktį jis parodė, kad asmuo, nuvedęs šunį, turėjo grandinę, po to tvirtino, kad šuns šeimininkas nešėsi pavadį ir pagavęs bei pririšęs šunį nusivedė. Dar vėliau teigė, kad nematė, kaip tas asmuo šunį pagavo ir prisirišo, nes matė tik tai, kaip tas vyras parėjo vedinas šunimi. Teismo posėdžio metu paklaustas dėl minėtų neatitikimų liudytojas teisinosi, kad tuo metu buvo pasimetęs ir išsigandęs, o dabar, praėjus daug laiko, nebepamena tiksliai. Apeliaciniame skunde daroma išvada, jog neįtikėtina, kad liudytojas R. R. galėjo atpažinti šunį, nes E. S. šunį jis matė tik vieną kartą, be to, nurodė, kad tai ne tas pats šuo, kuris užpuolė nukentėjusiuosius.

232.5.

24Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje vertindamas įrodymus, iš viso nepasisakė dėl liudytojo policijos pareigūno N. T. parodymų, iš kurių aiškiai matyti, jog iš karto po įvykio apžiūrėtas voljere esantis šuo elgėsi ramiai, buvo draugiškas su svetimais asmenimis, net ir nesant šalia šeimininkų, kad R. R. pripažino, jog tai ne tas šuo, kuris užpuolė nukentėjusiuosius. Taip pat šis policijos pareigūnas, apklaustas teisme, nurodė, kad liudytojai buvo visiškai girti. Papildomai apeliaciniame skunde pažymėta, kad iš karto po įvykio savo tarnybiniame pranešime šis pareigūnas nurodė, jog liudytojas R. R. tvirtino, kad užpuolęs šuo buvo su grandine ir kad liudytojai matė, kaip šio šuns atėjo pasiimti vyras. Ši N. T. iš karto po įvykio užfiksuota aplinkybė, kad šuo, apkandžiojęs nukentėjusiuosius, buvo su grandine, pirmosios instancijos teismo liko neaptarta ir neįvertinta. Tai, kad teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė neblaivaus asmens, vėlesniu tyrimo etapu pakeitusio savo pirminius parodymus, teiginiais, o ne blaivaus savo tarnybines pareigas ėjusio pareigūno parodymais bei tarnybine kamera užfiksuotu įrašu, daro teismo nuosprendyje pateiktą argumentaciją nepatikimą ir abejotiną.

253. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas advokatas O. Martinkus prašė apeliacinį skundą tenkinti ir E. S. išteisinti, prokurorė J. Rumbinaitė prašė apeliacinį skundą atmesti.

26III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

274. Nuteistojo E. S. gynėjo advokato O. Martinkaus apeliacinis skundas atmestinas, o Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. balandžio 2 d. nuosprendis paliktinas galioti nepakeistas.

285. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

296. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas priimamo procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

307. Šiuo atveju apeliaciniame skunde tvirtinama, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino, pažeisdamas BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, neatsižvelgė į E. S. kaltę paneigiančius įrodymus, nepagrįstai vadovavosi nepatikimais liudytojų parodymais, todėl netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai E. S. nuteisė. Taigi teisėjų kolegija nutartyje aptaria būtent šį esminį apeliacinio skundo klausimą, t. y. ar E. S. veiksmuose yra BK 139 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties požymių visuma. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

318. Pažymėtina, jog apeliaciniame skunde keliamas tinkamo įrodymų vertinimo klausimas. Įrodymai kaip visuma gali būti vertinami tik po to, kai kiekvienas iš jų įvertinamas atskirai, pagal BPK 20 straipsnyje nustatytus kriterijus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-534/2014 ir kt.). Tinkamu teisiniu argumentavimu gali būti laikomas tik toks argumentavimas, kai iš teismo baigiamojo akto turinio yra aišku, kokias faktines aplinkybes ir kokiomis įrodinėjimo priemonėmis teismas nustatė prieš padarydamas išvadas dėl konkrečioje byloje sprendžiamų klausimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-192/2013, 2K-7-84-489/2018). Motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmeta įrodymus, turi nuosekliai išplaukti iš teismo ištirtų įrodymų turinio. Tais atvejais, kai byloje yra prieštaringų duomenų, teismo priimtame baigiamajame akte turi būti aiškiai nurodyta, kodėl šis teismas išvadas grindžia vienais įrodymais ir, nustatydamas tiesą byloje, reikšmingais nelaiko kitų įrodymų.

329. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, pagal kurią pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įstatymas įtvirtina išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali tik teikti teismui pasiūlymus dėl šių klausimų sprendimo. Proceso dalyvių pateikiamų prašymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip jie to norėtų, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

3310. E. S. buvo nuteistas už nusikaltimo, numatyto BK 139 straipsnio 2 dalyje, padarymą. BK 139 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas dėl neatsargumo nesunkiai sužalojo ar susargdino du ar daugiau žmonių. Šiame straipsnyje įtvirtinta nusikalstama veika inkriminuojama, tik nustačius, kad objektyviai būtent kaltininko veika buvo nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis, kad yra teisiškai reikšmingas priežastinis veikos bei padarinių ryšys ir kad šie padariniai buvo dėsningas veikos rezultatas. Pagal baudžiamuosius įstatymus atsako toks asmuo, kuris yra kaltas nusikalstamos veikos padarymu, t. y. tyčia ar dėl neatsargumo padarė baudžiamojo įstatymo numatytą veiką. Neatsargumas – tai tokia kaltės forma, kai asmuo numatė, kad jo veikimas ar neveikimas gali sukelti pavojingas pasekmes, bet lengvabūdiškai tikėjosi, kad jų bus išvengta (nusikalstamas pasitikėjimas). Neatsargumas yra ir tuomet, kai asmuo nenumatė galimų pasekmių, nors galėjo ir turėjo jas numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje taip pat yra nurodyta, jog rūpestingas ir apdairus savininkas visais atvejais privalo imtis visų reikiamų apsaugos priemonių kontroliuoti savo gyvūnų elgesį, kad užkirstų kelią neigiamoms pasekmėms atsirasti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-324/2011).

3411. Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad gyvūnų laikytojai privalo užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2013 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. B1-336 patvirtinto Gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašo 39 punkte ir (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. AV-1111 patvirtintų Gyvūnų laikymo (duomenys neskelbtini) taisyklių 40 punkte nustatyta, kad voljeras, narvas ar kita laikymo įranga, kuriuose laikomi šunys, turi būti įrengti taip, kad juose laikomi šunys, priklausomai nuo jų dydžio, negalėtų iš jų iššokti ir kitu būdu pabėgti.

3512. Pirmiausia apeliaciniame skunde tvirtinama, jog pirmosios instancijos teismas prieštaringai pasisakė dėl to, kokiu būdu šuo pabėgo iš voljero, taip pat tvirtinama, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkti įrodymai, objektyviai patvirtinantys voljero neatitikimą neatitiktį reikalavimams. Sutiktina, jog anksčiau aptartuose teisės aktuose voljerui, narvui ar kitai laikymo įrangai, kuriuose turi būti laikomi šunys, keliami reikalavimai yra apibrėžti itin abstrakčiai. Taigi kiekvieną kartą vertinimas, ar voljeras, narvas, kita laikymo įranga atitiko jiems keliamus reikalavimus, yra individualus ir priklauso nuo nustatytų konkrečios situacijos faktinių aplinkybių. Vis dėlto, tiek remiantis pažodiniu, tiek turininguoju teisės aktų normų aiškinimu, svarbiausia yra užtikrinti, jog šunys negalėtų iš narvo, voljero ar kitos laikymo įrangos iššokti ar kitaip pabėgti. Nagrinėjamu atveju, kadangi nėra nė vieno liudytojo, kuris būtų matęs, kada ir kaip, t. y. kokiu būdu, šuo, kuris apkandžiojo nukentėjusiuosius, pabėgo iš E. S. priklausiusio voljero, galima daryti išvadą, jog tai įvyko nenustatytomis aplinkybės. Vis dėlto teismas, įvertinęs kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu jų visumą, gali spręsti apie realiausią šuns pabėgimo būdą, kurį suponuoja netiesioginiai įrodymai, t. y. versiją, kurią patvirtina daugiausiai byloje esančių duomenų.

3613. Išsamiausiai apie voljerą, kuriame buvo laikomas E. S. šuo, pasisakė liudytoja S. P. ir liudytojas G. K.

3713.1. Liudytoja S. P. yra (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) čempionatuose ir parodose, yra ekspertė, (duomenys neskelbti) sportinių-medžioklinių šunų klubui „(duomenys neskelbtini)“. Pareigūnai liudytojai papasakojo, jog buvo įvykis, kurio metu šuo sužalojo žmones. Jie jos paprašė, kad nustatytų, ar šuo tikrai yra belgų aviganio veislės, kokia jo psichikos būsena. Voljerą, kuriame šuo gyveno, policijos pareigūnai paprašė apžiūrėti netikslingai, nes atvykę jie voljero nerado, kadangi jis jau buvo išardytas. S. P. voljeras buvo rodytas nuotraukose. Be to, kai atvyko, išėjusi moteris juos truputį suklaidino, nes pasakė, kad voljerą darė pagal užsakymą, jis buvo su stogu ir būda stovėjo viduje. Kai liudytoja antrą kartą nagrinėjo nuotraukas, pastebėjo, jog būda buvo išnešta už voljero. Voljerai turi būti 2 x 2,5 m, taip pat turi būti stogas virš galvos. Tvora turėtų būti apie 180 cm. Šuniui turi būti vietos pasivaikščioti. Jei šuo yra didesnis, dedamas storesnis segmentas. Tvoros segmentas atitiko reikalavimus. Spynai reikalavimų nėra, bet voljeras turi būti rakinamas, t. y. turi būti spyna su raktu. Liudytoja pažymėjo, kad pirmas skląstis buvo gana tvirtas, o antras – prastesnis. Šis voljeras atitiko ploto reikalavimus, būda buvo pakankamai didelė, tačiau voljeras buvo be stogo. Toje vietoje, kur auga medis, segmentai buvo paplyšę, greičiausiai, dėl medžio įtakos. Šuo iš voljero, kuriame gyveno, negalėjo iššokti. Jei šuo šokinėtų per voljerą, segmentai būtų sulinkę, o jie stovėjo. Šuo užšokti ant būdos ir peršokti tvorą negalėjo, tačiau iš voljero šuo galėjo iššokti, jei nebuvo uždarytas skląstis. Tai būtų galima padaryti mušant su letenomis. Šuo taip elgtųsi, jei lauke jį kažkas išprovokuotų. Liudytojai abejonių sukėlė tik spynos, kurios buvo skirtos voljerui uždaryti. Išsikasti šuo taip pat negalėjo, nes grindys buvo išklotos trinkelėmis. Liudytoja S. P. atkreipė dėmesį, jog ikiteisminio tyrimo metu apklausta buvo du kartus dėl parodymų skirtumų, kuriuos lėmė tai, kad buvo pateikta neteisinga informacija. Kai nuotraukas išdidino, paaiškėjo, jog būda stovėjo ne viduje, o lauke (t. 4, b. l. 62–64).

3813.2. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, jog pati liudytoja pažymėjo, kad vienintelė galimybė šuniui ištrūkti buvo tik dėl skląsčių, kuriais uždaromi vartai. Ji nurodė, kad savo šuniui tokių skląsčių nedėtų. Akivaizdu, jog apeliaciniame skunde liudytojos S. P. parodymai yra interpretuojami nuteistajam naudinga kryptimi. Negalima sutikti su apeliacinio skundo teiginiu, jog liudytoja vienareikšmiškai patvirtino, kad E. S. šuns voljeras atitiko keliamus reikalavimus. Teisiamajame posėdyje liudytoja S. P. atkreipė dėmesį, jog šuns voljero skląsčiai jai nepasirodė patikimi, ir tik patvirtino, jog voljeras atitiko jam keliamus ploto reikalavimus, bet ne visus reikalavimus apskritai. Tokią išvadą patvirtina ir liudytojos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kai S. P. pažymėjo, kad, atidžiai apžiūrėjusi nuotraukas, pamatė, jog voljeras darytas ne pagal užsakymą ir neatitinka Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos keliamų reikalavimų. Iš nuotraukų matyti, jog voljero stulpai seni, o tvoros segmentai nauji iš minkštesnio metalo, taip pat matyti, kad stulpai aprūdiję, akivaizdžiai skiriasi nuo paliktojo stulpo, kurį apžiūrėjo vietoje. Apatinė skląstis aprūdijusi, neatliekanti savo funkcijos, o kitas skląstis paprastas, be fiksatoriaus, užstumiamas su papildomu mechanizmu (spyruokle) (t. 1, b. l. 148–149). Akivaizdu, jog tokie liudytojos parodymai aiškiai ir nedviprasmiškai duoda suprasti, kad ji voljerą įvertino, kaip neatitinkantį jam keliamų reikalavimų, priešingai, negu yra nurodoma apeliaciniame skunde.

3913.3. Nors liudytoja S. P., darydama išvadas, rėmėsi tik bylos medžiagoje esančiomis fotonuotraukomis, o ne gyvai apžiūrėjusi patį voljerą, būtina pažymėti, jog objektyviai neturėjo tokios galimybės, nes, jai nuvykus į įvykio vietą, voljeras jau buvo išardytas. Apeliaciniame skunde tvirtinant, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkti įrodymai, objektyviai patvirtinantys voljero neatitikimą reikalavimams, pamirštama pažymėti, kad pats nuteistasis E. S., žinodamas, jog yra pradėtas ir tęsiamas ikiteisminis tyrimas dėl galbūt būtent jo šuns nukentėjusiesiems padarytų sužalojimų, ir suvokdamas, jog pareigūnai gali norėti dar kartą apžiūrėti tiek voljerą, tiek įvykio vietą, siekdami patikslinti reikšmingas įvykio detales, galėjo savo šuns voljero neišardyti. Taigi iš dalies paties nuteistojo E. S. veiksmai sąlygojo, kad liudytoja S. P. apie voljero atitiktį keliamiems reikalavimams turėjo spręsti tik iš fotonuotraukų, o ne pati asmeniškai gyvai apžiūrėdama voljerą, t. y. manytina, kad paties E. S. veiksmai ir sąlygojo susidariusią situaciją, jog byloje nebuvo surinkta objektyvių įrodymų apie jo šuns voljero atitiktį teisės aktuose nustatytiems reikalavimams. Papildomai pastebėtina, jog, skirtingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, voljeras buvo nufotografuotas praėjus ne 2 mėnesiams nuo įvykio, o tik mėnesiui, t. y. įvykio vietos apžiūra atlikta ir nuotraukos padarytos 2019 m. kovo 20 d., o pats įvykis vyko 2019 m. vasario 17 d. (t. 1, b. l. 26–34), tačiau tai neturėjo įtakos voljero būklei, kadangi iš fotonuotraukų galima matyti, jog skląsčiai ar kitos voljero tvirtinimo detalės pakeistos nebuvo.

4013.4. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas G. K. parodė, kad jis yra (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Veiklos skyriaus (duomenys neskelbtini) tyrėjas. Anksčiau dirbo inspektoriumi (duomenys neskelbtini). Pirmadienį arba antradienį po įvykio važiavo į baro „A.“ teritoriją užfiksuoti tam tikrų aplinkybių, nes jos buvo neaiškios. Atvykęs pamatė, kad stovi automobilis šunims išvežti ir yra pagautas šuo, kuris vedamas į automobilį. Šuo buvo rudos spalvos, vidutinio dydžio. Šuo nebuvo perdėtai agresyvus, bet jis buvo gaudomas, panaudojant visas atsargumo priemones. Baro savininkės Ed. S. sūnus padėjo įvesti šunį į mašiną. Kiek žino, įvykio metu toje teritorijoje nebuvo gauta nusiskundimų dėl palaidų šunų. Liudytojas G. K. taip pat matė voljerą. Liudytojo vertinimu, voljeras atrodė padarytas neatsakingai, nes uždarymas buvo skirtas ne normalaus dydžio šuniui laikyti, be to, skląsčio ir medvaržčių judėjimas buvo laisvas. Liudytojas yra dirbęs kinologu, todėl žino, kokie reikalavimai keliami voljerui, kuriame laikomas vidutinio dydžio šuo. Liudytojas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju voljeras nebuvo pakankamai saugus, ypač atsižvelgiant į tai, kad šalia buvo ir baro teritorija, kurioje vaikšto svetimi žmonės, t. y. šuo, aktyviai reaguodamas į pašalinius asmenis, galėjo skląstį atsukti, nes jis nebuvo užfiksuotas (t. 4, b. l. 103–104). Iš liudytojo parodymų galima daryti neabejotiną išvadą, jog G. K. buvo visiškai įsitikinęs, kad E. S. šuns voljeras neatitiko teisės aktuose jam keliamų reikalavimų.

4113.5. Nors apeliaciniame skunde tvirtinama, jog G. K. parodymai yra tik pamąstymai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo į juos neatsižvelgti, kadangi liudytojas anksčiau yra ilgą laiką dirbęs kinologu, jam yra puikiai žinomi voljerams keliami reikalavimai, taigi savo nuomonę jis grindė išsamiais motyvais ir įtikinamais argumentais, be to, ją patvirtino ir kiti bylos medžiagoje esantys duomenys. Papildomai pastebėtina, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atkreipė dėmesį, kad pats nuteistasis nurodė, jog tą vakarą prieš įvykį, pašėręs šunį, uždarė skląsčius, užfiksavo varžtą, kad šuo negalėtų atstumti, ir užtraukė trosinę spyną. Tuo tarpu iš vaizdo įrašo (duomenys neskelbtini) matyti, kad ant voljero vartelių nėra užkabinta jokia trosinė spyna, tai visiškai paneigia nuteistojo nurodytas aplinkybes apie neva tinkamą voljero uždarymą (t. 2, b. l. 109–110). Taigi apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, jog nuteistojo nurodyta aplinkybė, kad jis dėl saugumo uždėdavo nakčiai trosinę spyną, vėlgi rodo, kad voljero skląsčiai ir pačiam šeimininkui nekėlė pasitikėjimo.

4214. Nepriklausomai nuo to, ar voljero (konkrečiu atveju jo skląsčių) atitiktis teisės aktuose įtvirtintiems reikalavimams buvo vertinama pagal fotonuotraukas, ar gyvos fizinės apžiūros (patikrinimo) metu, taip pat nepriklausomai nuo nustatyto šuns pabėgimo iš voljero būdo (peršoko, prasikasė, atidarė skląsčius, kt.), konstatuotinas voljero neatitikimas nustatytiems reikalavimams, jei byloje be pagrįstų abejonių nustatoma, kad E. S. šuo pabėgo iš voljero ir dėl jo veiksmų (padarytų įkandimų) buvo sužaloti žmonės (sutrikdyta jų sveikata). Tokią išvadą leidžia daryti Gyvūnų laikymo (duomenys neskelbtini) taisyklėse įtvirtinta prezumpcija, kad voljeras, narvas ar kita laikymo įranga atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus tuo atveju, kai juose laikomas šuo negali iššokti ar kitu būdu pabėgti (40 punktas). Taigi nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai ir teisingai konstatavo, jog nukentėjusiesiems sužalojimus padarė būtent E. S. šuo. Šią aplinkybę iš esmės pagrindžia būtent neprieštaringa liudytojų parodymų visuma.

4314.1. Vieni pagrindinių parodymų, kurie patvirtina, jog nukentėjusiesiems sveikatą sutrikdė būtent E. S. šuo, yra liudytojo R. R. Liudytojas teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog lauke stovėjo šalia baro durų, buvo atsisukęs į jas nugara. Šuo puolė iš dešinės pusės, bėgdamas nelojo, todėl liudytojas neišgirdo, kad artinasi šuo. Šuo jam pirmam įkando į dešinį petį ir pradėjo tampyti. Kai šuo užpuolė, jis buvo tiesiai prieš jo veidą. Pribėgo kiti žmonės ir bandė atplėšti nuo jo šunį, tuomet šuo pradėjo pulti ir ant jų. Kol liudytojas kalbėjo su policija, vienas asmuo nusitempė tą šunį, nuo jo paėjo apie 2 metrus. Kur tiksliai tas asmuo nuvedė šunį, jis nematė. Negalėjo tiksliai pasakyti, kaip tas asmuo nusivedė šunį – galbūt už pavadėlio ar kaklo. Asmuo buvo pasilenkęs, šunį suėmęs prie kaklo, tai galėjo būti ir antkaklis. R. R. pareigūnams parodė, į kurią pusę nuvedė šunį. Nuėjus į tą pusę, pamatė narvą, kuriame buvo šuo. Pareigūnams sakė, kad tai yra tas pats šuo, kuris apkandžiojo. Šuo buvo vilkšunis, kailis rudos ir pilkos spalvos. R. R. nuteistąjį E. S. atpažino kaip asmenį, nusivedusį šunį, tačiau teisiamojo posėdžio metu jis jau buvo pasikeitęs. Atpažino asmenį iš veido bruožų, tačiau įvykio metu jis buvo plika galva ir be barzdos, atrodė stambesnis už jį ir pasportavęs. Asmenį, nusivedusį šunį, pažino iš nuotraukų, abejonių atpažįstant nekilo (t. 4, b. l. 56–58).

4414.2. Nors teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog įvykio metu R. R. buvo neblaivus, tačiau pritartina pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad iš vaizdo įrašuose užfiksuotų jo veiksmų ir paaiškinimų įvykio vietose matyti, jog liudytojo neblaivumo būsena nebuvo tokia, kad jam būtų sutrukdžiusi pakankamai adekvačiai vertinti situaciją, duoti paaiškinimus atvykusiems pareigūnams, įsidėmėti šunį ir jį atpažinti voljere, taip pat įsidėmėti nedideliu atstumu nuo jo praėjusio vyro, vedino šunimi, išvaizdą ir jį vėliau ikiteisminio tyrimo metu atpažinti pagal nuotrauką (t. 1, b. l. 96–98) bei akistatos metu (t. 1, b. l. 103–104). Papildomai pastebėtina, jog R. R. savo parodymus patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 88–93), o tai rodo, jog liudytojas visas įvykio detales prisimena aiškiai, tiksliai ir savo duodamais parodymais neabejoja. Tiesa, protokole neužfiksuota, ar 2019 m. kovo 21 d. parodymų patikrinimo vietoje metu voljere buvo šuo, tačiau nuotraukose jo nematyti. Ši aplinkybė patvirtina, kad savo šunį S. atidavė į prieglaudą.

4514.3. Visiškai nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog, tuoj po įvykio liudytojui su policininku nuėjus prie E. S. priklausiusio voljero, R. R. nurodė, kad tai ne tas pats šuo. Šią situaciją jau buvo išsamiai aptaręs ir pirmosios instancijos teismas. R. R., kai su policijos pareigūnu nuėjo prie voljero, iš pradžių atpažino jį ir nukentėjusiuosius apkandžiojusį šunį, tai patvirtina vaizdo įrašo (duomenys neskelbtini) turinys (t. 2, b. l. 109–110). Nors minėtame vaizdo įraše užfiksuota, kad vėliau liudytojas R. R. suabejojo, ar tai tas pats šuo, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog liudytojas suabejojo tik po to, kai policijos pareigūnas pasakė, kad šuo nepanašus į piktybinį. Tai, kad šioje situacijoje jį suklaidino būtent pakankamai rami šuns būsena ir policijos pareigūno teiginys, parodė ir pats R. R. teisiamojo posėdžio metu. Nesama pagrindo abejoti tokiu R. R. paaiškinimu, juolab kad nuo to laiko, kai R. R. pranešė apie įvykį 2.39 val. (laikas užfiksuotas ROIK (duomenys neskelbtini) išraše (t. 1, b. l. 7–8), iki voljero apžiūros 3.04 val. (laikas užfiksuotas vaizdo įraše) praėjo 25 minutės, t. y. apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog tai pakankamas laiko tarpas šuniui nusiraminti. Savaime suprantama, jog po patirto streso ir išgąsčio dėl šuns užpuolimo liudytojas R. R. galėjo ne visas įvykio detales įsiminti preciziškai ir jo pirminis instinktas įvykio metu buvo apsiginti, o ne įsidėmėti jį apkandžiojusį šunį, tačiau būtina atkreipti dėmesį, jog liudytojas, tik pamatęs E. S. šunį, jį iš karto atpažino, o suabejojo ne dėl šuns išvaizdos, bet dėl jo ramios būsenos ir policijos pareigūno pastabos. Visos aptartos aplinkybės neleidžia sutikti su apeliacinio skundo tvirtinimu, jog liudytojo R. R. parodymai buvo nenuoseklūs, atvirkščiai, liudytojas vienodos versijos laikėsi tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu ir jo pozicija, kad nukentėjusiuosius užpuolė E. S. šuo, nesikeitė.

4614.4. Būtina pažymėti, jog faktą, kad nukentėjusiuosius užpuolė E. S. šuo, patvirtina ir pirminiai nukentėjusiojo D. M. parodymai, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog vėliau nukentėjusysis parodymus pakeitė. Iš D. M. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, jog kitą dieną po įvykio jis kalbėjo su E. Sl., jam papasakojo apie sužalojimo aplinkybes, šis pasakė, kad dėl žalos atlyginimo bendrautų su jo mama Ed. S. Ed. S. prisiėmė atsakomybę dėl to, kad šuo jį apkandžiojo ir tai nutiko baro kieme, su Ed. S. nukentėjusysis sutarė, kad ji jam atlygins patirtą turtinę žalą dėl sužalojimo, pasirašė susitarimo lapelį, Ed. S. gera valia dalį patirtų išlaidų jau atlygino (t. 1, b. l. 64–65). Nors teisiamojo posėdžio metu D. M. paneigė, kad pinigus iš Ed. S. gavo kaip žalos atlyginimą, nurodė, jog tai buvo padidintas nuomos mokestis už naudojamą aparatūrą, taip pat nurodė, kad jo parodymai, išdėstyti apklausų ikiteisminio tyrimo metu protokoluose, yra iškraipyti ir tyrėjos savaip suformuluoti, be to, jam buvo daromas spaudimas (t. 4, b. l. 72–74), tačiau šiuos jo teiginius visiškai paneigė teisiamojo posėdžio metu apklausta D. M. apklaususi (duomenys neskelbtini) tyrėja A. K., nurodžiusi, kad apklausų protokoluose užfiksavo tik tai, ką pasakojo pats D. M., jokių kalbų apie pirkimą, pardavimą ar nuomą tikrai nebuvo, jis protokolus perskaitė ir pasirašė specialiame priede, o po protokolo pasirašymo Integruotoje baudžiamojo proceso sistemoje galimybės jo taisyti nėra (t. 4, b. l. 104–105). Taigi apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, jog atitinkančiais tikrovę laikytini būtent D. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiojo D. M. parodymų pasikeitimą lėmė būtent S. atlyginta jam žala ir nenoras kenkti pažįstamiems asmenims. Taigi teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiojo duotus parodymus apeliacinės instancijos teismas vertina itin atsargiai, kadangi D. M. dėl glaudžių susiklosčiusių tarpusavio ryšių gali siekti padėti nuteistajam E. S. ir palaikyti jo versiją.

4714.5. Anksčiau padarytą išvadą patvirtina ir nukentėjusiojo J. J. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai. Po įvykio jis kalbėjo su D. M. ir jie nusprendė, kad tai buvo belgų aviganis. Šuo D. M. įkando tuo momentu, kai D. M. laikė jį ir po to šiek tiek šunį atleido. J. J. pažįsta D. M. ir bare jie vienas kitą atpažino. D. M. jis aplankė ligoninėje, kalbėjo apie jo sveikatą, klausė, kaip jis laikosi, kaip ir iš kur tas šuo atbėgo, ką toliau daryti. D. M. jam pasakė, kad tą šunį pažįsta ir žino baro savininką. J. J. nesutiko su D. M. parodymais apie tai, ką jie kalbėjosi ligoninėje. Jie kalbėjo, kad tai tas pats šuo iš voljero (t. 4, b. l. 46). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo J. J. parodymais, kurie nesikeitė tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu, be to, nukentėjusysis bare lankėsi pirmą kartą, jo savininko nepažįsta, tad nėra aplinkybių, kurios suponuotų, kad J. J. gali norėti pabloginti nuteistojo E. S. padėtį ar kitaip jį apšnekėti, duodamas klaidingus parodymus.

4814.6. Nors nuteistasis E. S. neneigia, kad iki įvykio turėjo šunį, tačiau tai patvirtina ir kitų liudytojų parodymai. Vis dėlto nagrinėjamu atveju ne mažiau svarbi aplinkybė, jog tuoj po 2019 m. vasario 17 d. įvykio šuns E. S. namo kieme esančiame voljere neliko ir niekas daugiau jo nematė. Šį faktą patvirtino nuteistojo E. S. sūnaus sugyventinė A. Š. (t. 4, b. l. 81–83), nuteistojo kaimynai L. G. (t. 4, b. l. 107) ir R. E. (t. 4, b. l. 81). Ši aplinkybė yra svarbi, kadangi suponuoja išvadą, jog tuoj po įvykio nuteistasis, atsisakydamas šuns, norėjo apsunkinti sklandžią tyrimo eigą ir galbūt išvengti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Minėtą aplinkybę taip pat patvirtina ir (duomenys neskelbtini) tarnybos „N.“ darbuotojų parodymai.

4914.7. Liudytoja E. M. teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog ji dirba UAB „N.“. Iš (duomenys neskelbtini) seniūno buvo gautas pranešimas, kad yra priklydęs šuo. Žmonės jį rado ir uždarė, o jų paprašė atvykti ir paimti šunį. Informacijos, kad šuo turi savininkus ir kažką apkandžiojo, iš pradžių nebuvo gavę. Pagal pateiktą informaciją jie šunį paėmė kaip beglobį iš E. Sl., yra padėtas jo parašas. Šunį parvežė iš (duomenys neskelbtini) kaimo jos kolega A. S. Šuo iki šiol gyvena jų prieglaudoje, jis yra belgų aviganio mišrūnas. Šuo buvo savotiškas, įsiaudrinęs, susijaudinęs, kadangi teko panaudoti ir kilpalazdę, išvedant iš automobilio, nes vienu metu bandė pulti jos kolegą. Žmonės, kurie nelabai skiria veisles, galėtų sumaišyti šį šunį su vokiečių aviganiu dėl dydžio, snukio, ausų formos. Nustatyti, kad tai tas pats šuo, kuris apkandžiojo žmones bare, galima dėl sutampančių adresų, savininkų. Liudytoja atkreipė dėmesį, jog savininku laikomas asmuo, kuris iki šiol prižiūrėjo gyvūną. Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą – 14 dienų reikia prižiūrėti šunį, kad taptum savininku (t. 4, b. l. 59–60). Tokie liudytojos parodymai patvirtina, kad į UAB „N.“ buvo pristatytas būtent E. S. šuo, kuris, esant tam tikroms aplinkybėms, galėjo elgtis net ir agresyviai.

5014.8. Liudytojas A. S. pažymėjo, jog dirba UAB „N.“, yra (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), surenka gyvūnus. Į vietą vyksta pagal iškvietimą. 2019 m., datos ir laiko nepamena, galbūt buvo po žiemos, gavo nurodymą nuvažiuoti netoli (duomenys neskelbtini). Nuvykus į vietą, pasitiko jaunas vyras. Liudytojas tikslaus adreso nepamena, atrodė kaip sodyba, banketų salė. Asmens pavardės nepamena. Atvažiavęs nuėjo prie voljero, ten pamatė šunį. Šuo neatrodė kaip beglobis, atiduodantis vyras net minėjo šuns vardą, nurodė, kad buvo priklydęs. Kiek liudytojas pamena, voljeras buvo užrakintas, grotuotas, kaimiškas. Šunį atiduodantis asmuo atsinešė pavadėlį, atrakino voljerą. Liudytojas kilpalazdę užsidėjo, kad jam neįkąstų, vis dėlto, šuo buvo kišamas į mašiną per prievartą, t. y. atrodė truputį nepatenkintas, urgztelėjo, bet kąsti jam nebandė. Liudytojo vertinimu, šuo buvo savotiškas, su charakteriu (t. 4, b. l. 61–62). Šio liudytojo parodymai leidžia daryti panašias išvadas kaip ir kitos (duomenys neskelbtini) tarnybos „N.“ darbuotojos, tik papildomai parodo, jog šunį atidavė ne nuteistasis E. S., o jo sūnus E. Sl., tai patvirtina ir bylos medžiagoje esantis prašymas dėl gyvūno atidavimo (t. 4, b. l. 70). Vis tik ši aplinkybė nepaneigia išvados, kad atiduotas buvo būtent S. šuo ir tai įvyko praėjus vos kelioms dienoms po įvykio, kai šis šuo apkandžiojo nukentėjusiuosius prie baro „A.“. Taip buvo pasielgta, tikėtina, siekiant sutrukdyti nustatyti tikrąsias įvykio aplinkybes, t. y. patį šunį, dėl kurio įkandimų nukentėjusiesiems buvo sutrikdyta sveikata, kas jo šeimininkas ir kt., ir taip išvengti gresiančios atsakomybės.

5114.9. Pastarąją išvadą patvirtina ir liudytojo A. M. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai. Liudytojas yra (duomenys neskelbtini), su Ed. S. yra bendradarbiai, tačiau bendrauja tik darbo klausimais. Konkrečios datos nepamena, bet buvo pavasaris, kai pas jį į (duomenys neskelbtini) atvyko Ed. S. ir paprašė, kad, pasinaudodami UAB „N.“ paslaugomis, paimtų šunį, kuris, jos teigimu, buvo priklydęs, o ji buvo jį priglaudusi. Kaip teigė Ed. S., šuo pasidarė agresyvus ir kažkam įkando. Davė sūnaus telefono numerį ir adresą. Ed. S. nesakė, kad kas nors kaltina. Tą pačią dieną liudytojas paskambino į UAB „N.“ ir informavo apie poreikį paimti šunį. Vėliau paskambino UAB „N.“ darbuotoja ir informavo, kad šuo nebuvo beglobis (t. 4, b. l. 101–102). Šio liudytojo parodymai patvirtina, jog pati Ed. S. pripažino, kad 2019 m. vasario 17 d. būtent jų šuo prie baro „A.“ apkandžiojo nukentėjusiuosius, taip padarydamas jiems sveikatos sutrikdymus, ir dėl šios priežasties, siekdami išvengti tolesnės ir pasikartojančios šuns agresijos, S. nusprendė šunį atiduoti į prieglaudą.

5214.10. Atkreiptinas dėmesys, jog kitų liudytojų parodymai jau buvo itin išsamiai aptarti ir įvertinta jų reikšmė pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje. Kadangi kitų liudytojų parodymai neleidžia daryti priešingų išvadų, nei yra nurodyta anksčiau, ir nepadeda labiau visapusiškai atsakyti į apeliacinio skundo klausimus, teisėjų kolegija, siekdama išvengti nereikalingų pasikartojimų, jų nutartyje nebeaptaria.

5315. Nesutiktina su apeliacinio skundo teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino liudytojo policijos pareigūno N. T. parodymų. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas nurodė, jog, atvykęs pagal iškvietimą, pamatė, kad vienam asmeniui buvo sužalotas skruostas, o kitam – pirštas. Liudytojai teigė, kad atbėgęs šuo pradėjo pulti žmones, apkandžiojo juos, o vėliau atėjo kažkoks žmogus ir išsivedė šunį. Liudytojai nurodė, kad turbūt nuo baro dešinės pusės atbėgo vilkšunis. Prie voljero jis ėjo su vienu ar dviem liudytojais. Nuėję rado voljere šunį. Paklausė nukentėjusiojo, ar tai tas pats šuo, bet jis atsakė, kad šuo yra panašus, tačiau ne tas pats. Tada pareigūnas nusprendė, kad tai ne tas pats šuo, todėl apsisuko ir išėjo. Po įvykio baro darbuotojai buvo blaivūs, o visi kiti – išgėrę (t. 4, b. l. 105–107). Visų pirma, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas jau anksčiau aptarė R. R. parodymus, kai pareigūnas nusivedė prie voljero parodyti jam šunį ir kokios aplinkybės lėmė nukentėjusiojo dvejones, be to, pats liudytojas N. T. teisiamojo posėdžio metu pažymėjo, kad negali tiksliai pasakyti, ar, rodydamas nukentėjusiajam šunį, jį apšvietė, t. y. R. R. dvejonę, ar tai tas pats šuo, kuris jį užpuolė, galėjo sąlygoti ir prastas matomumas.

5415.1. Liudytojo N. T. nurodyta aplinkybė, kad voljere buvęs šuo elgėsi ramiai, savaime neįrodo, kad jis prieš kurį laiką negalėjo užpulti žmonių, ypač, jeigu gyvūną kažkas išgąsdino ar suerzino. Pastebėtina, kad aplinkybę, jog liudytojai įvykio metu buvo neblaivūs, patvirtina ne vien N. T. parodymai, tačiau, kaip jau minėta anksčiau, liudytojų ir nukentėjusiųjų neblaivumas nesutrukdė jiems suvokti, kas vyksta, įsidėmėti įvykio, kai nukentėjusieji prie baro „A.“ buvo užpulti šuns, detales ir vėliau jas atkurti bei išsamiai papasakoti pareigūnams. Visa tai, kas aptarta, rodo, jog pirmosios instancijos teismas N. T. parodymus įvertino, vis dėlto pažymėtina, kad jie nebuvo vienintelis įrodymas, patvirtinantis ar paneigiantis reikšmingas įvykio faktines aplinkybes.

5515.2. Apeliaciniame skunde nevisiškai teisingai tvirtinama, jog pareigūnas N. T. savo tarnybiniame pranešime yra nurodęs, kad R. R. tvirtino, jog nuteistasis E. S. nusivedė šunį, o pastarasis buvo su grandine. Pareigūno tarnybiniame pranešime nurodyta, kad po įvykio M. S. ir R. R. matė, kaip šuns su grandine atėjo pasiimti vyriškis, apie 30–40 metų amžiaus, juoda striuke (t. 1, b. l. 5). Taigi, akivaizdu, jog ne šuo buvo su grandine, o žmogus, atėjęs jo pasiimti, atsinešė grandinę. Vis dėlto, prieš darant galutinę išvadą, būtina įvertinti, kad nukentėję asmenys ir liudytojai po įvykio buvo susijaudinę, išsigandę, taigi kaip grandinę galėjo įvardyti virvę, pavadį ar net sumaišyti su šuns laikymu už kaklo. Vis dėlto tai nepaneigia aplinkybės, kad nukentėjusiuosius užpuolusį šunį iš įvykio vietos nusivedė į voljerą nuteistasis E. S. Tai patvirtina ir liudytojos R. D. parodymai, kuri teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad, atvykus į iškvietimą ir teikiant nukentėjusiesiems pagalbą, ji prie greitosios medicinos pagalbos automobilio matė E. S., kuris bendravo su ten buvusiais asmenimis (t. 4, b. l. 78–79). Šie liudytojos parodymai patvirtina nukentėjusiojo R. R. parodymus ir jais nėra pagrindo abejoti, kadangi iš vaizdo įrašo (duomenys neskelbtini) turinio matyti, jog liudytoja R. D. buvo išlipusi iš greitosios medicinos pagalbos automobilio ir dairėsi aplinkui, t. y. ji turėjo galimybę matyti nuteistąjį E. S.

5616. Papildomai pastebėtina, jog, kaip skundžiamame nuosprendyje buvo nurodęs pirmosios instancijos teismas, iš 2019 m. kovo 21 d. įvykio vietos apžiūros protokolo ir fotolentelių matyti, kad į įvykio vietą, t. y. į baro „A.“ teritoriją, be didelių kliūčių galima patekti pro vartus (pietinė teritorijos pusė) arba per medžiais apaugusį šlaitą (vakarinė teritorijos pusė), o nuteistojo E. S. šuns voljeras yra prie minėto šlaito (t. 1, b. l. 26–34). Iš liudytojo R. R. parodymų matyti, kad nukentėjusiuosius apkandžiojusį šunį vyras nusivedė būtent į voljero pusę, iš tos pačios pusės prieš apkandžiojimą atbėgo ir pats šuo. Tai, kad šuo buvo vedamas ranka pačiuptas už kaklo ir elgėsi paklusniai, teismo nuomone, rodo ne ką kita, o tai, kad jį vedė šeimininkas, t. y. nukentėjusiuosius apkandžiojo ne valkataujantis šuo, be to, šią aplinkybę patvirtina ir nukentėjusiojo J. J. parodymai, kad, sprendžiant iš išvaizdos, šuo buvo prižiūrimas. Beje, įvertinus aplinkybę, kad šuns šeimininkas atsirado įvykio vietoje iškart po nukentėjusiųjų apkandžiojimo, darytina išvada, kad jis buvo netoli įvykio vietos, o atsižvelgus į įvykio laiką – nakties metas, pritartina pirmosios instancijos teismo nuomonei, jog visiškai neįtikima, kad pasivaikščioti su šunimi buvo išėjęs netoli S. sodybos gyvenantis asmuo. Pažymėtina, kad nei nuteistasis, nei jo artimos aplinkos žmonės nenurodė nė vieno netoli gyvenančio asmens, kuris įvykio metu būtų auginęs panašų į S. sodyboje laikomą šunį, tokių asmenų byloje taip pat nėra nustatyta.

5717. Taigi visos aptartos aplinkybės leidžia apeliacinės instancijos teismui be abejonių pritarti pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad nukentėjusiuosius apkandžiojo tuo metu baro „A.“ teritorijoje voljere laikytas ir nuteistojo E. S. prižiūrėtas šuo – mišrūnas belgų aviganis. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog E. S. neužtikrino saugių ir tinkamų šuns laikymo sąlygų pagal gyvūno veislę ir jo fiziologinių savybių ypatumus ir sudarė prielaidas šuniui ištrūkti, taip sukeldamas grėsmę žmonių sveikatai. Nuteistojo E. S. nusikalstama veika buvo padaryta dėl nusikalstamo nerūpestingumo, t. y. nors jis nenumatė, jog dėl jo veiksmų gali kilti pavojingi BK numatyti padariniai, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. balandžio 2 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nesama pagrindo jį keisti ar naikinti dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.

58Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

59nuteistojo E. S. (E. S.) gynėjo advokato Osvaldo Martinkaus apeliacinį skundą atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą... 3. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 ir 8 punktais, laisvės... 4. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu ir 69 straipsniu, E. S.... 5. Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta... 6. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo J. J. civilinis ieškinys tenkintas iš... 7. Nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui J. J. iš nuteistojo E. S. priteistas... 8. Civilinės ieškovės (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos... 9. Civilinės ieškovės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos civilinis... 10. Kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 11. I.... 12. Bylos esmė... 13. 1. E. S. nuteistas už tai, jog dėl neatsargumo nesunkiai sužalojo du... 14. II.... 15. Apeliacinio skundo argumentai... 16. 2. Nuteistojo E. S. gynėjas advokatas O. Martinkus apeliaciniu skundu prašo... 17. 2.1. Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog pirmosios instancijos teismas... 18. šuo pabėgo nenustatytomis aplinkybėmis. Tvirtinama, jog nurodytos... 19. 2.2. Iš Gyvūnų laikymo (duomenys neskelbtini) taisyklių 40 punkto matyti,... 20. 2.3. Apeliaciniame skunde pažymėta, jog pirmosios instancijos teismas... 21. 2.4.... 22. Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad nukentėjusiuosius apkandžiojo... 23. 2.5.... 24. Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje vertindamas įrodymus, iš viso... 25. 3. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas advokatas O. Martinkus prašė... 26. III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados... 27. 4. Nuteistojo E. S. gynėjo advokato O. Martinkaus apeliacinis skundas... 28. 5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos... 29. 6. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius... 30. 7. Šiuo atveju apeliaciniame skunde tvirtinama, jog pirmosios instancijos... 31. 8. Pažymėtina, jog apeliaciniame skunde keliamas tinkamo įrodymų vertinimo... 32. 9. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis,... 33. 10. E. S. buvo nuteistas už nusikaltimo, numatyto BK 139 straipsnio 2 dalyje,... 34. 11. Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio... 35. 12. Pirmiausia apeliaciniame skunde tvirtinama, jog pirmosios instancijos... 36. 13. Išsamiausiai apie voljerą, kuriame buvo laikomas E. S. šuo, pasisakė... 37. 13.1. Liudytoja S. P. yra (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)... 38. 13.2. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, jog pati liudytoja pažymėjo, kad... 39. 13.3. Nors liudytoja S. P., darydama išvadas, rėmėsi tik bylos medžiagoje... 40. 13.4. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas G. K. parodė, kad jis yra... 41. 13.5. Nors apeliaciniame skunde tvirtinama, jog G. K. parodymai yra tik... 42. 14. Nepriklausomai nuo to, ar voljero (konkrečiu atveju jo skląsčių)... 43. 14.1. Vieni pagrindinių parodymų, kurie patvirtina, jog nukentėjusiesiems... 44. 14.2. Nors teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog... 45. 14.3. Visiškai nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog, tuoj po... 46. 14.4. Būtina pažymėti, jog faktą, kad nukentėjusiuosius užpuolė E. S.... 47. 14.5. Anksčiau padarytą išvadą patvirtina ir nukentėjusiojo J. J.... 48. 14.6. Nors nuteistasis E. S. neneigia, kad iki įvykio turėjo šunį, tačiau... 49. 14.7. Liudytoja E. M. teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog ji dirba UAB... 50. 14.8. Liudytojas A. S. pažymėjo, jog dirba UAB „N.“, yra (duomenys... 51. 14.9. Pastarąją išvadą patvirtina ir liudytojo A. M. teisiamojo posėdžio... 52. 14.10. Atkreiptinas dėmesys, jog kitų liudytojų parodymai jau buvo itin... 53. 15. Nesutiktina su apeliacinio skundo teiginiu, jog pirmosios instancijos... 54. 15.1. Liudytojo N. T. nurodyta aplinkybė, kad voljere buvęs šuo elgėsi... 55. 15.2. Apeliaciniame skunde nevisiškai teisingai tvirtinama, jog pareigūnas N.... 56. 16. Papildomai pastebėtina, jog, kaip skundžiamame nuosprendyje buvo nurodęs... 57. 17. Taigi visos aptartos aplinkybės leidžia apeliacinės instancijos teismui... 58. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 59. nuteistojo E. S. (E. S.) gynėjo advokato Osvaldo Martinkaus apeliacinį...