Byla 2K-43-697/2018
Dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 29 d. nutarties

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Audronės Kartanienės ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. F. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 29 d. nutarties.

3Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 20 d. nuosprendžiu G. F. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 150 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams ir vienuolikai mėnesių.

4Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, G. F. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams.

5Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 7 punktą, G. F. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 6 val., jeigu nėra būtina išvykti dėl darbo.

6Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 29 d. nutartimi nuteistojo G. F. gynėjo advokato D. Svirinavičiaus apeliacinis skundas atmestas.

7Teisėjų kolegija

Nustatė

8I. Bylos esmė

9

  1. G. F. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2015 m. vasario 22 d., laikotarpiu nuo 5.07 val. iki 5.28 val., turėdamas tikslą išžaginti ir seksualiai prievartauti nukentėjusiąją A. B., paskambino jai telefonu, pasakė išgirdęs apie ją gandus, kad ji iš naktinio baro „A (duomenys pakeisti)“ pavogė pinigus, nukentėjusiosios gali ieškoti kiti G. F. neįvardyti žmonės ir jai gali grėsti pavojus, todėl jam reikia pasikalbėti su ja, t. y. apgaule išviliojo A. B. iš namų, esančių Kaune, ( - ), susitikti prie picerijos „P (duomenys pakeisti)“, esančios Kaune, ( - ). Apie 5.28 val. A. B. atėjus į nurodytą vietą ir įsėdus į automobilį „Audi A6“ (valst. Nr. ( - )), G. F. nuvežė ją automobiliu prie garažų masyvo, esančio Kaune, ( - ), kur panaudojo prieš nukentėjusiąją psichinį smurtą – pasakė esąs „A (duomenys pakeisti)“ nusikalstamos grupuotės vado dešinioji ranka, prižiūrintis visus naktinius klubus Kauno mieste ir surenkantis iš jų duokles, taip pat pasakė iš naktinio baro „A“ savininkų girdėjęs apie A. B. gandus, kad ji vagia pinigus, o taip besielgiančios merginos būna nubaudžiamos, kad jis privalo nukentėjusiąją nubausti už jos elgesį, jei ji būtų „bachūras“, jai būtų nupjautos ausys ir pirštai. Taip įbauginęs A. B., G. F. reikalavo pasirinkti, ar ji savo noru lytiškai santykiaus su juo, ar ją penkiese išžagins ir seksualiai išprievartaus kiti G. F. neįvardyti vyrai. Po to nuteistasis automobiliu „Audi A6“ (valst. Nr. ( - )) nuvežė A. B. į Taikos pr., Kaune, kur laikotarpiu nuo 5.28 val. iki 7.30 val., tiksliau nenustatytu laiku, priešais UAB „U (duomenys pakeisti)“ teritoriją, esančią Kaune, ( - ), automobilyje „Audi A6“ (valst. Nr. ( - )), ant galinės automobilio sėdynės, panaudodamas prieš nukentėjusiąją psichinį smurtą, t. y. grasindamas jai tuo, kad, atsisakiusi lytiškai santykiauti su juo, jo nurodymu bus išžaginta ir seksualiai išprievartauta kitų penkių G. F. neįvardytų vyrų, liepė nukentėjusiajai nusirengti. A. B. nusirengus, nuteistasis atsigulė ant jos ir užgulė ją savo svoriu, taip atėmė iš jos galimybę priešintis, ir įvedė savo lytinį organą A. B. į makštį, taip lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja prieš jos valią. Iš karto po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, G. F. palenkė A. B. galvą prie savo lytinio organo ir įvedė jį A. B. į burną, taip tenkino savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja prieš jos valią oraliniu būdu. Po to tokia pačia seka G. F. dar du kartus įvedė savo lytinį organą A. B. į makštį, taip lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja prieš jos valią, ir įvedė savo lytinį organą A. B. į burną, taip tenkino savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja prieš jos valią oraliniu būdu. Po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, panaudodamas prieš nukentėjusiąją fizinį smurtą, t. y. sudavęs jai vieną smūgį delnu per veidą, ir panaudodamas prieš nukentėjusiąją psichinį smurtą, t. y. demonstruodamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą daiktą, panašų į šaunamąjį ginklą, ir grasindamas jį panaudoti prieš nukentėjusiąją, G. F. įvedė savo lytinį organą A. B. į makštį. Taip G. F. išžagino A. B. ir seksualiai prievartavo ją.

10II.

11Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

  1. Kasaciniu skundu nuteistojo G. F. gynėjas advokatas D. Svirinavičius prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 29 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
    1. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma jo apeliaciniame skunde, nepagrįstai atmetė apelianto prašymus dėl įrodymų išreikalavimo ir jų ištyrimo, skundžiamoje nutartyje tinkamai nemotyvavo savo išvadų, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 1, 3–5 dalių, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies nuostatas.
    2. Apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, o dėl kai kurių apskritai nepasisakė. Skundžiamoje nutartyje motyvuotai nepaneigta, kad nukentėjusiosios parodymai, duoti viso ikiteisminio tyrimo metu, dėl jos elgesio iki važiavimo į naktį dirbančią parduotuvę, taip pat būnant G. F. vairuojamame automobilyje, po to, kai nuteistasis panaudojo psichinę prievartą, yra nelogiški ir neįtikinantys. Jeigu A. B. būtų išsigandusi prieš ją panaudotos psichinės prievartos, ji, būdama viena automobilyje, būtų pasišalinusi iš transporto priemonės ar būtų įsijungusi turimą mobiliojo ryšio telefoną ir skambinusi prašydama pagalbos. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tuo metu nukentėjusioji buvo išsigandusi, be to, tikėjosi, kad G. F. paleis ją, nieko nedarydamas, yra deklaratyvi. Skundžiamoje nutartyje nepasisakyta ir dėl A. B. parodymų dalies, susijusios su jos bendravimo su nuteistuoju priežastimis nakties metu, jos patirtu psichologiniu smurtu.
    3. Apeliacinės instancijos teismas nevertino apeliacinio skundo argumentų dėl nukentėjusiosios asmenybės (ji užsiėmė striptizo šokimu, todėl negalėjo išsigąsti psichologinio poveikio, jos turtinė padėtis nebuvo gera, be to, nukentėjusioji bandė nusižudyti), kuri leidžia abejoti jos parodymų patikimumu. Byloje esant duomenų apie A. B. anksčiau teiktą medicininę pagalbą gydant jos psichinę sveikatą, gynyba prašė apeliacinio teismo išreikalauti iš asmens sveikatos priežiūros įstaigų duomenis apie nukentėjusiajai taikytą gydymą, o po to jai paskirti teismo psichiatrijos ambulatorinę ekspertizę siekiant išsiaiškinti jos psichinės būsenos patikimumą ir polinkį į savižudybę, tačiau tokie prašymai buvo nepagrįstai atmesti.
    4. Apeliacinės instancijos teismas deklaratyviai, nepateikdamas išsamių motyvų, įvertino kitus apeliacinio skundo argumentus, kad: byloje esantys duomenys nepatvirtina, jog nuteistasis priklausė nusikalstamai grupuotei ir turėjo pagrindo šia aplinkybe grasinti nukentėjusiajai; G. F. negrasino A. B. šaunamuoju ginklu ar daiktu, panašiu į jį; byloje esantys elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės duomenys įrodo, kad nukentėjusioji buvo itin aktyvi, bendraudama su nuteistuoju, nes ji rašė gerokai daugiau SMS žinučių ir skambino nuteistajam daugiau nei jis, o toks elgesys tikrai paprastai nėra būdingas nukentėjusiosioms, patyrusioms lytinį smurtą; A. B. versija, kad būtent G. F. 2015 m. vasario 22 d. pradėjo jai skambinti, prašydamas susitikti, paneigta byloje surinktais įrodymais, nes susitikimo iniciatorė buvo pati nukentėjusioji, kuri pirma nusiuntė SMS žinutę nuteistajam 2015 m. vasario 22 d., 2.08 val.
    5. Apeliaciniame skunde, be kita ko, buvo argumentuojama, kad: byloje nėra duomenų, įrodančių, jog kiti asmenys sekė nuteistojo automobilį, kuriame šis su nukentėjusiąja važiavo nagrinėjamo įvykio metu, A. B. būtų padaryti kokie nors sužalojimai bylai reikšmingu laiku ir ji buvo išžaginta (pavyzdžiui, nukentėjusiosios ir nuteistojo drabužiai nesugadinti, ant G. F. kūno nerasta sužalojimų); byloje apklaustų, neigiamai A. B. asmenį apibūdinusių liudytojų K. U. ir A. P., taip pat liudytojos (A. B. draugės) A. Č. parodymai sudaro pagrindą abejoti nukentėjusiosios parodymais; galima įžvelgti A. B. parodymų derinimą su liudytoja K. R., kad ši girdėjo, kaip G. F. naudojo psichologinį smurtą prieš nukentėjusiąją, kai liudytoja K. R. davė tokius parodymus 2015 m. kovo 23 d. apklausoje, tačiau vėliau pakeitė parodymus; ikiteisminis tyrimas nebuvo atliktas visapusiškai ir nešališkai, t. y. nesurinkta duomenų apie nukentėjusiosios bendravimą su kitais asmenimis prieš nagrinėjamą įvykį ir po jo; kita vertus, skundžiamoje nutartyje nepasisakyta dėl išvardytų apeliacinio skundo argumentų.
    6. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė gynybos prašymus dėl įrodymų tyrimo. Vadovaujantis antstolės 2016 m. liepos 13 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, prašyta paskirti techninę ekspertizę, užduodant klausimą, ar automobilyje „Audi A6“ yra (buvo) blokavimo sistema, neleidžianti atidaryti (minėtame protokole nurodytu būdu) automobilio durų iš vidaus. Apeliacinės instancijos teismui atmetus prašymą, liko nepaneigti G. F. parodymai, kad, jam nuėjus į parduotuvę, nukentėjusioji bet kuriuo metu galėjo išlipti iš automobilio, vadinasi, prieš ją nebuvo darytas nusikalstamas poveikis. Skundžiamos nutarties teiginys, kad antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas surašytas tik praėjus pusantrų metų po nagrinėjamo įvykio, neįrodo, kad automobilio durelės iš vidaus negalėjo būti atidarytos bylai reikšmingu laiku.
    7. G. F. ir jo gynėjas, bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, prašė apklausti A. B., tačiau šis prašymas nepagrįstai atmestas, nukentėjusioji nebuvo šaukta į teisiamąjį posėdį, todėl gynyba neteko galimybės užduoti A. B. svarbių klausimų, turinčių esminės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui. Toks G. F. teisių suvaržymas buvo esminis, nes nuteistajam kaltinimas yra pagrįstas, o jo gynėjo apeliacinis skundas atmestas remiantis iš esmės vien nukentėjusiosios parodymais. Kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai, kuriais grindžiami teismų sprendimai, yra išvestiniai iš A. B. parodymų. Be to, nukentėjusiąją buvo būtina apklausti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kad būtų išsamiai išnagrinėti nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su A. B. parodymų neišsamumu, nelogiškumu. Pačioje skundžiamoje nutartyje konstatuota, kad nukentėjusiosios parodymai nebuvo nuoseklūs byloje, tačiau jie yra vienintelis tiesioginis įrodymų šaltinis. Tai, kad A. B. buvo apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo, nepaneigia reikalingumo nukentėjusiąją apklausti teismo posėdyje, tuo labiau kad minėtoje apklausoje dalyvavo kitas nuteistojo gynėjas ir, surinkus papildomų duomenų byloje, iškilo būtinybė užduoti nukentėjusiajai naujų klausimų. Reikšminga ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino, jog pati A. B. negalėjo paneigti G. F. gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, nepasinaudojo teise pateikti atsikirtimą į apeliacinį skundą ir nepašalino abejonių dėl nuteistojo kaltės ir jo parodymų patikimumo.
  2. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis atsiliepimu į nuteistojo G. F. gynėjo advokato D. Svirinavičiaus kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
    1. Priešingai, nei teigiama kasaciniame skunde, teismai, nagrinėdami bylą, ištyrė visus teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmę turinčius įrodymus, įvertino tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą, laikydamiesi BPK 20 straipsnio nuostatų. Apkaltinamajame nuosprendyje išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizuotas jų turinys, patikrintas įrodymų teisėtumas, liečiamumas ir pakankamumas, pateikti pakankami motyvai, kodėl pirmosios instancijos teismas vadovaujasi vienais įrodymais, o G. F. parodymus vertina kritiškai. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistojo kaltės padarius BK 149 straipsnio 1 dalyje ir 150 straipsnio 1 dalyje nustatytas nusikalstamas veikas grindė teisėtais būdais gautais, pirmosios instancijos teismo posėdyje tiesiogiai ištirtais įrodymais, kuriuos išsamiai išanalizavo ir įvertino pagal vidinį įsitikinimą.
    2. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo G. F. gynėjo apeliacinį skundą, nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Šios instancijos teismas motyvuotai atmetė apelianto abejones dėl A. B. parodymų patikimumo ir pagrįstai atkreipė dėmesį, kad apeliaciniame skunde abejonės dėl nukentėjusiosios parodymų grindžiamos cituojant skirtinguose procesiniuose dokumentuose užfiksuotus jos teiginius apie tam tikras nagrinėjamo įvykio aplinkybes, tačiau nevertinta A. B. parodymų visuma ir jie nesieti su kitais įrodymais. Skundžiamoje nutartyje įvertinti ir kiti apelianto argumentai dėl nukentėjusiosios bendravimo su G. F. 2015 m. vasario 22 d., tyrėjo Š. Ž. surašytų tarnybinių pranešimų nepatikimumo, antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo vertinimo, gynybos versijos, kad prieš A. B. nenaudotas fizinis ir psichinis smurtas, nuteistasis nepriklausė nusikalstamai grupuotei, bei jie motyvuotai atmesti.
    3. Apeliacinės instancijos teismas apsvarstė visus gynybos prašymus atlikti įrodymų tyrimą (apklausti teismo posėdyje iš Lietuvos išvykusią A. B., paskirti automobilio techninę ekspertizę, išreikalauti duomenis apie nukentėjusiosios psichinės sveikatos būklę ir paskirti jai teismo psichiatrijos ambulatorinę ekspertizę) ir juos motyvuotai atmetė. Šios instancijos teismas nenustatė, kad byloje yra būtina atlikti įrodymų tyrimą, o surinktų įrodymų pakanka daryti išvadai dėl G. F. kaltės. Nuteistojo ir jo gynėjo teisės teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pateikti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išnagrinėjimui, nebuvo suvaržytos, tuo labiau kad nuteistasis dalyvavo nukentėjusiosios apklausoje, kurią atliko ikiteisminio tyrimo teisėjas.
    4. Taigi teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių būtų pagrindas naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

12III.

13Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

  1. Nuteistojo G. F. kasacinis skundas atmestinas.

14Dėl bylos aplinkybių išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ir BK 149 straipsnio 1 dalies, 150 straipsnio 1 dalies taikymo

  1. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. BPK 369 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Tai ne teisės taikymo, bet faktų sritis, kurioje savo kompetenciją atlikti tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas įgyvendino bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ikiteisminio tyrimo medžiagos ir duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje, bylos duomenų įrodomojo turinio pakankamumo klausimas, pripažįstant veiką įrodyta, taip pat yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo kompetencijos sritis. Teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai.
  2. BPK 320 straipsnio 3 dalis nustato, kad teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata ne tik apibrėžiamos bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų.
  3. Vertinant pateikto kasacinio skundo argumentus atkreiptinas dėmesys, kad kasaciniame skunde iš esmės pakartota didelė dalis apeliacinio skundo argumentų, dėl kurių, G. F. nuomone, apskritai nepasisakė ar kuriuos tik iš dalies įvertino apeliacinės instancijos teismas, susijusių su pirmosios instancijos teismo atliktu netinkamu įrodymų vertinimu. Šiuo aspektu pažymėtina, jog proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas keisti teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka. Atsižvelgiant į tai, kasacinio skundo teiginiai, kuriais nesutinkama su bylą nagrinėjusių teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir atskirų įrodymų vertinimu ir kuriais pateikiamas šių ir kitų įrodymų turinio interpretavimas bei jų pagrindu daromos kitokios išvados, nesudaro bylos kasacinio nagrinėjimo dalyko.
  4. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016). Skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje į esminius G. F. apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų (dėl nukentėjusiosios A. B. parodymų, mobiliojo ryšio telefonų telekomunikacijų ryšių išklotinėse užfiksuotų duomenų ir kitų įrodymų) vertinimo ir jų pakankamumo grindžiant nuteistojo kaltę, faktinių bylos aplinkybių nustatymo ir padarytų išvadų pagrįstumo, taip pat jo padarytų veiksmų kvalifikavimo pagal baudžiamąjį įstatymą yra motyvuotai atsakyta. Taigi byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalyje, 332 straipsnio 3, 5 dalyse nustatytų reikalavimų.
  5. Pagal BPK 20 straipsnio 1 dalį įrodymais gali būti pripažįstami tiek BPK, tiek ir kitų įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad asmens kaltė nusikaltimo padarymu negali būti grindžiama tikėtinais, nepakankamais ar keliančiais abejonių duomenimis. Be to, BPK 20 straipsnio 2 dalies (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos.
  6. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas grindė G. F. kaltę nukentėjusiosios A. B. parodymais, liudytojų K. R., A. Č., V. G. ir L. P. parodymais, mobiliojo ryšio telefonų telekomunikacijų ryšių išklotinėse užfiksuotais duomenimis bei kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, išsamiai išanalizavo įrodymus, juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, ir padarė motyvuotas išvadas dėl G. F. kaltės, padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Apkaltinamajame nuosprendyje taip pat įvertintas A. B. duotų parodymų patikimumas. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, pritarė pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimui ir padarytoms išvadoms dėl bylos faktinių aplinkybių. Skundžiamoje nutartyje pripažinta, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes ir kad pagal šias nustatytas aplinkybes G. F. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos.
  7. Priešingai, nei teigiama kasatoriaus skunde, tai, kad apeliacinės instancijos teismas netenkino gynybos prašymo atlikti įrodymų tyrimą, savaime nereiškia, kad buvo suvaržytos įstatymų garantuojamos nuteistojo teisės, byla išnagrinėta neišsamiai, o priimti teismų sprendimai yra neteisingi. Šios instancijos teismo teisėjų kolegija 2017 m. gegužės 30 d. protokoline nutartimi motyvuotai, pateikdama išsamius argumentus, atmetė G. F. gynėjo prašymus apklausti nukentėjusiąją A. B. bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, išreikalauti duomenis apie nukentėjusiosios psichinę sveikatos būklę ir paskirti jai teismo psichiatrijos ekspertizę, taip pat atlikti automobilio „Audi A6“ techninę ekspertizę siekiant išsiaiškinti, ar transporto priemonėje yra (buvo) blokavimo sistema, neleidžianti atidaryti automobilio durų iš vidaus (BPK 270 straipsnio 2 dalis, 324 straipsnio 2 dalis). Be to, teismų praktikoje išaiškinta, kad išsamus visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2P-89/2014, 2K-247-788/2017). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Be to, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos reikšmingos bylai teisingai išspręsti (o ne visos įmanomos) aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008). Taigi vien kasatoriaus nesutikimas su apeliacinės instancijos teismo sprendimu dėl įrodymų tyrimo apimties savaime nereiškia, kad buvo neišsamiai ištirtos visos bylai reikšmingos aplinkybės ir taip pažeistas baudžiamojo proceso įstatymas.
  8. Pasak G. F., A. B. neapklausus bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, gynyba neteko galimybės užduoti nukentėjusiajai svarbių klausimų, turinčių esminės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui. Pažymėtina, kad A. B. buvo apklausta tik ikiteisminio tyrimo metu, nes ji vėliau išvyko nuolat gyventi į užsienį. Dėl šios svarbios objektyvios priežasties nukentėjusiosios nepavyko apklausti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nors iš bylos medžiagos matyti, kad jai elektroniniu paštu ne kartą siųstas šaukimas atvykti į teisiamąjį posėdį. Esant tokiai aplinkybei, pirmosios instancijos teisme buvo pagarsinti A. B. parodymai, duoti 2015 m. balandžio 28 d. apklausoje ikiteisminio tyrimo teisėjui (BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pagal teismų praktikoje pateiktą išaiškinimą, asmenų parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai jie nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-592/2010, 2K-106-693/2016). Taigi teismai, nustatydami bylai reikšmingas aplinkybes, pagrįstai pripažino įrodymu A. B., apklaustos ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodymus. Atkreiptinas dėmesys, kad, atliekant šią nukentėjusiosios apklausą, taip pat dalyvavo G. F. ir jo gynėjas, taip gynybai buvo užtikrinta galimybė pasinaudoti teise užduoti klausimus G. F. kaltinančius parodymus duodančiai A. B.. Atsižvelgiant į tai, daryti išvadą, kad, neapklausus nukentėjusiosios pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, buvo pažeistos kasatoriaus procesinės teisės, nėra teisinio pagrindo.
  9. BK 149 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas lytiškai santykiavo su žmogumi prieš šio valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. O pagal BK 150 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle.
  10. Nagrinėdami bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisingai atskleidė šių nusikalstamų veikų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį. Teismų sprendimuose nustatyta, kad G. F. lytiškai santykiavo su A. B. ir tenkino savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja oraliniu būdu, panaudodamas psichinę prievartą, t. y. gąsdindamas A. B. išprievartauti su grupe asmenų, kad nuteistasis priklauso nusikalstamai grupuotei ir turi įtaką joje, demonstruodamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą daiktą, panašų į šaunamąjį ginklą, ir grasindamas jį panaudoti prieš nukentėjusiąją. G. F. nusikalstamų veiksmų padarymo nepaneigia tos aplinkybės, kad po panaudotos psichinės prievartos nukentėjusioji, būdama viena automobilyje, nepasišalino iš transporto priemonės ar neįsijungė mobiliojo ryšio telefono ir neskambino prašyti pagalbos. Priešingai, A. B. pasyvus elgesys po G. F. panaudotos psichinės prievartos patvirtina, kad nuteistasis įbaugino nukentėjusiąją ir palenkė jos valią. Be to, teismai nustatė, kad lytinių veiksmų su A. B. atlikimo metu nuteistasis delnu sudavė nukentėjusiajai smūgį į veidą. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, kasatoriaus veiksmai teismų pagrįstai pripažinti kaip lytinis santykiavimas ir lytinės aistros tenkinimas su A. B. prieš jos valią (BK 149 straipsnio 1 dalis, 150 straipsnio 1 dalis).
  11. Remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais ir nustatytų aplinkybių visuma, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai nepadarė esminių BPK pažeidimų ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl keisti ar naikinti skundžiamus teismų sprendimus nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.

15Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

16Nuteistojo G. F. kasacinį skundą atmesti.

Ryšiai