Byla 2A-621/2014
Dėl bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Buiteka“ dalyvio ir valdymo organo civilinės atsakomybės

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Buiteka“, atstovaujamos bankroto administratorės I. S., apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-567-436/2013 pagal bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Buiteka“ ieškinį atsakovui J. J. dėl bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Buiteka“ dalyvio ir valdymo organo civilinės atsakomybės.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Atsakovas J. J. nuo 2007 m. gegužės 29 d. buvo paskirtas ieškovo UAB „Buiteka“ direktoriumi (2 t., b. l. 37-39). Atsakovas J. J. ir G. K. iki bankroto bylos iškėlimo ieškovui nuosavybės teisėmis valdė po 50 procentų UAB „Buiteka“ akcijų (1 t., b. l. 17-18). UAB „Kemetyl Lietuva“ 2010 m. gegužės 31 d. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Buiteka“. Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartimi areštuotas UAB „Buiteka“ turtas, turtinės teisės bei piniginės lėšos, esančios įmonėje arba pas trečiuosius asmenis, uždrausta jomis disponuoti, tačiau leista iš areštuotų piniginių lėšų vykdyti įsipareigojimus, susijusius su darbo santykiais, mokesčius ir kitas įmokas į biudžetus ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo įmokas (1 t., b. l. 9). UAB „Buiteka“ turto areštas buvo įregistruotas turto areštų aktų registre (2 t., b. l. 122-123). Bankroto byla UAB „Buiteka“ iškelta Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartimi (1 t., b. l. 10-11), kuri įsiteisėjo 2011 m. sausio 13 d. Lietuvos apeliaciniam teismui palikus galioti Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartį (1 t., b. l. 12-14). Minėtoje Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Buiteka“ yra konstatuota, kad įmonė buvo nemoki jau 2009 m. gruodžio 31 d. Laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo laikotarpiu iš UAB „Buiteka“ kasos atsakovas išėminėjo pinigines lėšas, kurias panaudojo tolimesnei bendrovės veiklai, atsiskaitymui su dalimi kreditorių.

5Ieškovo BUAB „Buiteka“ bankroto administratorius pareiškė ieškinį, kurį vėliau patikslino (2 t., 164-168 b. l.), prašė teismo priteisti iš atsakovo J. J. 313.485,46 Lt žalai atlyginti, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas buvo UAB „Buiteka“ akcininkas, turintis 50 procentų akcijų, bei nuo 2007 m. gegužės 29 d. iki 2011 m. vasario 1 d. ėjo direktoriaus pareigas. 2010 m. birželio 7 d. Kauno apygardos teismo nutartimi ieškovo turtui buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. 2010 m. rugsėjo 10 d. Kauno apygardos teismo nutartimi UAB „Buiteka“ iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2011 m. sausio 13 d. Ieškovo vertinimu, atsakovas, būdamas įmonės akcininkas ir direktorius, žinodamas, kad įmonė yra nemoki, intensyviai pažeidinėjo teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, jos galiojimo laikotarpiu sąmoningai vykdė neleistinas finansines operacijas ir sudarinėjo bendrovei nenaudingus sandorius, perdavė dalį bendrovės turto tretiesiems asmenims. Laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo laikotarpiu iš UAB „Buiteka“ kasos atsakovas išėmė 122.734,34 Lt ir panaudojo atsiskaitymui su atsakovo pasirinktais UAB „Buiteka“ kreditoriais. Iš UAB „Buiteka“ debitorių gautinas sumas panaudojo atsiskaitymui su dalimi kreditorių, galimai pasisavino 7700 Lt UAB „Buiteka“ lėšų. Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Buiteka“ yra konstatuota, kad įmonė buvo nemoki jau 2009 m. gruodžio 31 d., todėl akivaizdu, jog įmonės vadovas ir akcininkas delsė pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, dėl ko įmonės turtas sumažėjo 171.697 litais. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų UAB „Buiteka“ prarado 141.788,46 Lt.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Kauno apygardos teismas 2013 m. birželio 10 d. sprendimu BUAB „Buiteka“ ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo J. J. ieškovo BUAB „Buiteka“ naudai 7 700,00 Lt žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

8Teismas vertino, kad nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas 2010 metais nustatęs, jog įmonė 2009 metais dirbo nuostolingai, iš karto privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Buiteka“, nes nuo veiklos pradžios įmonė veikė pelningai, o tik 2010 m. vasario mėnesį atsakovas nustatė, kad įmonės veikla 2009 metais buvo nuostolinga. Teismas padarė išvadą, kad įmonės vadovas, būdamas rūpestingas ir siekdamas išsaugoti įmonę, toliau plėtojo gamybą, nenutraukė įmonės veiklos, tikėjosi išvengti bankroto, be to, atkreipė dėmesį, kad būtent nuo 2009 metų prasidėjo pasaulinė ekonominė krizė, o tai palietė ne tik UAB „Buiteka“, bet ir kitus verslininkus, įmones. Aplinkybė, kad atsakovas teikė teismui atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. nutarties, kuria buvo iškelta bankroto byla UAB „Buiteka“, patvirtina, jog atsakovas, veikdamas kaip UAB „Buiteka“ direktorius, nesutiko su teismo nustatytomis bankroto byloje aplinkybėmis, jog įmonė yra nemoki. Teismas atmetė ieškovo argumentus, jog dėl atsakovo delsimo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Buiteka“, bendrovės turtas sumažėjo 171 697 Lt, todėl ieškovas patyrė tokio dydžio žalą. Teismas nenustatė atsakovo kaltės, jog jis tyčia vengė kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Buiteka“. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių atsakovo neteisėtus veiksmus, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad įmonei vadovo veiksmais padaryta žala, kurią ieškovas nurodo, kaip įmonės balansinio turto sumažėjimą, susidarė dėl atsakovo nesąžiningo elgesio, t. y. teismas nenustatė civilinės atsakomybės sąlygų už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą (CK 6.246 – 6.249 straipsniai). Teismas sprendė, jog nesant atsakovo kaltės, nėra pagrindo taikyti civilinės atsakomybės.

9Teismas sprendė, jog nors buvo galiojanti teismo nutartis dėl UAB „Buiteka“ turto, piniginių lėšų arešto, tačiau iš byloje surinktų dokumentų matyti, kad atsakovas visos ieškovo nurodytos sumos 122 734,34 Lt nepasisavino, o šie pinigai buvo skirti UAB „Buiteka“ ūkinei-komercinei veiklai vykdyti. Teismas vertino, kad tokių atsakovo veiksmų negalima laikyti tyčiniais siekiant pažeisti kreditorių interesus arba, kad atsakovas nepateisinamai aplaidžiai vykdė savo pareigas. Lygiai taip pat teismas padarė išvadą, kad atsakovas negavo ir kitų ieškinyje minimų sumų, nes jos buvo tiesiogiai pervestos medžiagų tiekėjams, be to teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Buiteka“ dar nebuvo įsiteisėjusi, todėl vykdyti visas finansines prievoles nebuvo draudžiama (Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas). Įmonė veiklą vykdė toliau, todėl atsiskaitymas už medžiagas teikėjams, teismo vertinimu, nepažeidė kitų kreditorių interesų, o atsakovas savo veiksmais įmonei žalos nepadarė. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, kad įmonės buhalterinėje apskaitoje būtų apskaityti 7 700 Lt, gauti iš įmonės skolininkų, tačiau tokius atsakovo veiksmus vertino kaip paprastą neatsargumą, susijusį su įmonės ūkinės-komercinės veiklos rizika.

10Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad atsakovas nors ir neteisėtai naudojo įmonės kasoje esančius pinigus, galiojant teismo nutarčiai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo UAB „Buiteka“, tačiau šie neteisėti veiksmai įmonei didelės žalos, lemiančios įmonės nemokumą, nepadarė. Tokius atsakovo veiksmus laikė susijusiais su įmonės ūkinės–komercinės veiklos rizika, kurią konstatavus galimas teisinės atsakomybės netaikymas. Tačiau teismas sprendė, kad atsakovo kaltė (CK 6.248 straipsnis) atsirado dėl Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų pažeidimo, t. y. šio įstatymo 2 str. 21 d., kurioje nustatyta, kad ūkio subjekto veikla, keičianti turto ir (arba) nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų dydį ir (arba) struktūrą, yra ūkinė operacija, kuri turi būti pagrįsta apskaitos dokumentais, o už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą atsako ūkio subjekto vadovas (Įstatymo 12 straipsnio 1 dalis, 21 straipsnis), o pats atsakovas pripažino nekontroliavęs buhalterio (CK 6.246 straipsnis). Taigi, nesant byloje įrodymų, jog UAB „Buiteka“ buhalterinėje apskaitoje yra apskaityti 7 700 Lt, teismas padarė išvadą, kad įmonė patyrė 7 700 Lt dydžio žalą (CK 6.249 straipsnis), todėl pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti kyla tik dėl įmonės kasoje neapskaitytos 7 700 Lt sumos (CK 6.247 straipsnis). Esant nustatytoms aplinkybėms, teismas ieškinį tenkintino iš dalies, iš atsakovo ieškovo naudai priteisė tik 7 700 Lt dydžio žalą.

11III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

12Apeliaciniu skundu ieškovas BUAB „Buiteka“, atstovaujamas bankroto administratorės I. S., prašo: 1) panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimo dalį, kuria buvo atsisakyta tenkinti ieškovo ieškinį dėl 305 785,46 Lt priteisimo iš atsakovo J. J., ir priimti naują sprendimą: priteisti iš atsakovo J. J. ieškovo BUAB „Buiteka“ naudai 305 785,46 Lt žalos atlyginimo (171 697 Lt žalos dėl vengimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, 122 734,34 Lt žalos dėl neteisėto lėšų išėmimo iš bendrovės kasos ir panaudojimo, 11 354,12 Lt žalos dėl pirmumo suteikimo atsakovo pasirinktiems kreditoriams) ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą. Nurodo šiuos argumentus:

131. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad tik 2010 m. vasario mėn. atsakovas nustatė, kad įmonės veikla 2009 m. buvo nuostolinga. Atsakovas būdamas bendrovės valdymo organu, atsakingas už kasdieninės bendrovės veiklos organizavimą, apie drastišką bendrovės rezultatų blogėjimą ir nemokumą turėjo žinoti žymiai anksčiau, negu sudarytas 2009 m. bendrovės balansas. Žinoti bendrovės finansinę būklę ir organizuoti veiklą taip, kad nenukentėtų bendrovės ir jos kreditorių interesai, yra vadovo pareiga. Net ir tuo atveju, jeigu atsakovas anksčiau ir nepastebėjo veiklos rezultatų blogėjimo, tai neatleidžia atsakovo nuo civilinės atsakomybės dėl nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Teismas nepagrįstai nustatė, kad atsakovas neprivalėjo iš karto kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes bet koks delsimas vykdyti ĮBĮ 8 straipsnio 1 punkte įtvirtintą pareigą yra nepateisinamas, todėl priėmė iš dalies neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Teismo posėdžio metu pats atsakovas pripažino, jog dar iki bankroto bylos iškėlimo jis sąmoningai vykdė bendrovės finansines operacijas per kasą, nes bendrovės banko sąskaitos buvo areštuotos. Tai patvirtina, jog atsakovas sąmoningai vengė teikti teismui prašymą dėl bankroto bylos iškėlimo, nors suprato, kad negali normaliai vykdyti ūkinės veiklos, taip pat ieškojo būdų toliau tęsti nuostolingą įmonės veiklą, be to, sąmoningai vengė įsiteisėjusiais teismų sprendimais priteistų sumų išieškojimo. Atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė būtent tuo, jog jis laiku neinicijavo bankroto procedūros, kas savo ruožtu sąlygojo bendrovės turto sumažėjimą 171 697 Lt suma, būtent tokia žala padaryta bendrovės kreditoriams. Nustačius atsakovo atliktus neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą (laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo), jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Esant visoms atsakovo civilinės atsakomybės sąlygoms, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai motyvavo, jog nėra pagrindo taikyti atsakovui civilinę atsakomybę.

142. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovo apelianto argumentus, kuriais buvo teigiama, kad atsakovas apie 2010 m. birželio 7 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių turėjo sužinoti jos priėmimo dieną. Turto arešto aktų registro įstatymo 4 straipsnio 1 dalis numato, kad dėl turto arešto atsiranda teisinės pasekmės asmeniui, kurio turtas areštuotas, nuo turto arešto akto paskelbimo jam momento, o kai nėra galimybių paskelbti, - nuo turto arešto akto įregistravimo. Nepavykus atsakovui įteikti nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių, turi būti laikoma, jog teisinės pasekmės dėl turto arešto atsakovui turėjo atsirasti nuo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių įregistravimo viešajame registre, t. y. nuo 2010 m. birželio 7 d. Minėta nutartimi areštavus bendrovės turtą, atsakovas būdamas bendrovės valdymo organu neturėjo jokios teisės disponuoti bendrovės lėšomis, tačiau šių draudimų nepaisė. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų nebuvo išsaugotas bendrovės turtas, kas reiškia bendrovės kreditorių teisių pažeidimą. Iš bendrovės kasos išimtos piniginės lėšos nesukūrė jokios pridėtinės vertės, o tik pablogino bendrovės galimybes bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais. Tai, kad atsakovo veiksmai nesukėlė bendrovės nemokumo, nereiškia, kad tokiais veiksmais nebuvo pažeisti kreditorių interesai. Yra nustatytos visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino ieškinio reikalavimo dėl 122 734,34 Lt priteisimo, nes šie pinigai išleisti galiojant 2010 m. birželio 7 d. nutarčiai dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Atsakovas dar 2010 m. gegužės 28 d. buvo gavęs ieškinio nuorašą dėl bankroto bylos iškėlimo. Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, neteisėti veiksmai, kuriais yra pažeidžiami teismų sprendimai ir nutartys, teisinėje valstybėje negali būti laikomi normalia ūkine rizika. Atsakovas sąmoningai siekė išvengti pareigos atsiskaityti su kreditoriais, kurių naudai priteistos bendrovės lėšos, esant bendrovei nemokiai vengė teikti teismui prašymą dėl bankroto bylos iškėlimo, o tokie veiksmai negali būti laikomi normalia ūkine-komercine rizika. Būtent dėl atsakovo nesąžiningų ir neteisėtų veiksmų nebuvo išsaugotas bendrovės turtas, sumažėjo bendrovės galimybės atsiskaityti su kreditoriais, todėl šią žalą turi atlyginti atsakovas.

153. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog atsiskaitymas už medžiagas tiekėjams kitų kreditorių interesų nepažeidė, o atsakovas savo veiksmais žalos nepadarė. Nors atsakovas ir nepasisavino iš UAB „Uniforas“ gautinų sumų, tačiau pažeidė kreditorių interesus, nes UAB „Buiteka“ esant nemokiai atsakovas pilnai padengė įsiskolinimą UAB „Airus“ ir UAB „Ariogalos konstrukcijos“, suteikdamas šioms bendrovėms pirmenybę prieš kitus kreditorius. Dėl tokių atsakovo veiksmų UAB „Buiteka“ prieš bankroto bylos iškėlimą neatgavo 11 354,12 Lt, todėl atsakovas turi atlyginti šią žalą.

16Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas J. J. prašo palikti Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo šiuos argumentus:

171. UAB „Buiteka“ dirbo pelningai, o apie tai, kad 2009 m. pablogėjo bendrovės finansinė padėtis paaiškėjo 2010 m. sudarius bendrovės finansinę atskaitomybę už 2009 m. Bendrovė buvo sudariusi daug sutarčių, todėl toliau vykdė savo veiklą, gamino ir pardavinėjo gaminius su tikslu padengti skolas, mokėjo darbuotojams atlyginimus ir mokesčius. Todėl iš karto ir nebuvo kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. 2010 m. gegužės 31 d. kreditorius UAB „Kemetyl Lietuva“, dirbantis ir su UAB „Buiteka“ konkurentais, inicijavo bankroto bylos iškėlimą. Įstatymas nenurodo žodžio „nedelsiant“ reikšmės, ar gali sunkesnėje finansinėje padėtyje atsidūręs juridinis asmuo bandyti taisyti padėtį.

182. Atsakovui nebuvo įteikta 2010 m. birželio 7 d. Kauno apygardos teismo nutartis, nes apie ją jis sužinojo tik 2011 m. sausio mėnesį įsiteisėjus Kauno apygardos teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą UAB „Buiteka“. Jeigu kreditorius UAB „Kemetyl Lietuva“ būtų įvykdęs savo pareigą 2010 m. birželio 7 d. nutartį perduoti antstoliui, nutartis atsakovui būtų įteikta. UAB „Kemetyl Lietuva“ nesutiko, kad skola būtų padengta dalimis, jos prašymu jau buvo areštuotos AB „Buiteka“ banko sąskaitos, todėl atsakovas ir vykdė bendrovės finansines operacijas per kasą.

193. Taikyti vadovui civilinę atsakomybę galima tik nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinį ryšį (CK 6.246-6.249 straipsniai). Nors atsakovas atlikdamas finansines operacijas per bendrovės kasą ir pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas, tačiau žalos bendrovei nepadarė, piniginių lėšų nepasisavino, nes jas naudojo bendrovės ūkinei-komercinei veiklai vykdyti. Atsiskaitymo su kreditoriais eilė nustatoma tik iškėlus bankroto bylą, t. y. šiuo atveju po 2011 m. sausio 13 d. Neatsiskaičius su apeliaciniame skunde minimomis UAB „Airus“ ir UAB „Ariogalos statybinės konstrukcijos“, kreditorių eilė tik pailgėtų.

204. 2009-2010 m. vykusi pasaulinė ekonominė krizė palietė ir UAB „Buiteka“: skolos didėjo, prastėjo atsiskaitymai, trūko apyvartinių lėšų, todėl bendrovei teko sudaryti ne visuomet naudingas sutartis, parduoti dalį turto ir tokiu būdu atsiskaityti su kreditoriais ar išmokėti atlyginimus darbuotojams. Apeliaciniame skunde pateiktos sumos yra tik aritmetiškai paskaičiuotos, neįvertinus turto nusidėvėjimo (amortizacijos), perduoto turto bankroto administratoriui, parduoto turto, nudėvėto turto ir t. t. Realių įrodymų, kad turto sumažėjimas yra žala ieškovas nepateikė.

21IV. Apeliacinio teismo argumentai

22Apeliacinis skundas netenkinamas.

23Ieškinio reikalavimas atlyginti žalą atsakovui J. J., kaip buvusiam BUAB ,,Buiteka“ vadovui, grindžiamas tuo, kad jis pažeidė vadovo pareigas, nurodytas CK 2.87 straipsnyje, taip padarė žalos bendrovei ir jos kreditoriams.

24Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl įmonės buvusio vadovo ir akcininko dvejopos atsakomybės: 1) dėl atsakomybės kylančios iš Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo; 2) dėl civilinės atsakomybės už veiksmus, atliktus esant galiojančiai teismo nutarčiai dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo.

25Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl to, kad skundžiamame teismo sprendime netinkamai aiškintos ir taikytos akcinės bendrovės vadovo atsakomybę už jo veiksmais padarytą žalą bendrovės kreditoriams reglamentuojančios teisės normos.

26Dėl uždarosios akcinės bendrovės vadovo ir akcininko atsakomybės už bendrovės vardu sudarytus sandorius

27Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra atkreipęs dėmesį į tai, kad įmonės vadovų ir jos dalyvių neteisėtais veiksmais padarytos žalos įstatymai nepreziumuoja; vien įmonės valdymo organų neteisėtos veikos nepakanka jų civilinei atsakomybei (Lietuvos A. T. 2006 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2006). Plėtodamas savo praktiką šios kategorijos bylose, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įstatymų nuostatose įtvirtintos bendrovės vadovo pareigos veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai (Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalis), juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu veikti sąžiningai ir protingai (CK 2.87 straipsnio 1 dalis), taip pat CK 2.87 straipsnio 7 dalies nuostatos dėl bendrovės vadovo, kaip juridinio asmens valdymo organo, pareigos visiškai atlyginti padarytą žalą, teikia pagrindą konstatuoti, kad bendrovės vadovo veiksmai sudarant ir vykdant sandorius turi užtikrinti, kad bendrovei nebūtų padaryta žalos (nuostolių) (Lietuvos A. T. 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009). Kadangi valdymo organo narių civilinė atsakomybė gali atsirasti tiek pačiam juridiniam asmeniui, tiek kreditoriams, tai žala, kaip viena iš būtinųjų valdymo organo nario civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.249 straipsnis), gali būti apibūdinama kaip dėl neteisėto sprendimo atsiradęs juridinio asmens ar kreditoriaus turto netekimas ar sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias juridinis asmuo ar kreditorius būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis), t. y. valdymo organo nario padaryta žala gali pasireikšti tiek tiesioginės, tiek netiesioginės žalos forma. Taigi valdymo organo narys privalėtų atlyginti tik tą žalą, kuri būtų jo neteisėtų veiksmų rezultatas (CK 6.247 straipsnis) (Lietuvos A. T. 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2013).

28CK 6.263 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą elgtis taip, jog savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyse nurodytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalį bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais. Bendrovės vadovo pareigos nustatytos CK 2.87 straipsnio 1–4 dalyse. Jose nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, turi būti lojalus juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo, privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, negali painioti juridinio asmens turto su savo turtu arba jį naudoti asmeninei naudai be juridinio asmens dalyvių sutikimo.

29Lietuvos A. T. praktikoje suformuluotas išaiškinimas, kad bendrovės vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, reiškiančio aiškų ir nepateisinamą aplaidumą vykdant savo pareigas, todėl paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės-komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindu atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei CK 6.263 straipsnio pagrindu (Lietuvos A. T. 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).

30Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad kai ieškiniu reikalaujama bendrovės vadovui atlyginti žalą, padarytą bendrovei sudarytais sandoriais, teismas, be kita ko, turi patikrinti, ar tokie sandoriai sudaryti bendrovei prisiimant įprastą jos veikloje ūkinę–komercinę riziką. Bendrovės vadovas teisiškai būtų atsakingas už CK 2.87 straipsnyje nurodytų bendrovės vadovo pareigų nevykdymą ir turėtų atsakyti už padarytą žalą įrodžius, kad sandorių, iš kurių ieškovas kildina padarytą žalą, sudarymu iš anksto būtų žinoma, kad dėl jų atsiras bendrovei žala, tačiau to nepaisydamas vadovas vis dėlto sudarytų tokius vadovaujamai bendrovei žalą nulemiančius sandorius, arba sprendimas sudaryti žalą nulėmusį sandorį priimtas akivaizdžiai aplaidžiai (nesurinkus pakankamai informacijos, ją nerūpestingai įvertinus ir pan.) taip, kad protingas ir apdairus bendrovės vadovas analogiškomis sąlygomis sandorio nebūtų sudaręs, arba sandorio sudarymo metu, atsižvelgiant į bendrovės įprastą veiklos praktiką, prisiėmė neprotingai didelę nuostolių bendrovei atsiradimo riziką. Vien aplinkybė, kad įmonės vadovo sudarytas sandoris pasirodė nenaudingas ir padarė žalą įmonei ar jos kreditoriams dar savaime neteikia pagrindo įmonės vadovo veiksmus vertinti kaip neteisėtus, jeigu įmonės vadovas elgėsi sąžiningai ir rūpestingai, nepažeidė teisės aktuose ir įmonės veiklos dokumentuose jam nustatytų pareigų ir akivaizdžiai neviršijo įmonės veikloje įprastos ūkinės–komercinės rizikos.

31Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Bylose, kuriose reiškiamas reikalavimas bendrovės vadovui atlyginti padarytą žalą, iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus vadovo veiksmus, padarytos žalos (nuostolių) faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas (Lietuvos A. T. 2003 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1130/2003; 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2009; kt.).

32Plėtodamas išdėstytus juridinio asmens vadovo atsakomybę reglamentuojančių teisės normų išaiškinimus Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kitoje išnagrinėtoje byloje konstatavo, kad įmonei veikiant įprastai, vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams. Šiuo laikotarpiu pagrindinė vadovų pareiga – tenkinti nuosavo kapitalo teikėjų – dalyvių interesus. Kuo įmonės finansinė būklė prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų – kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus įmonės būklei atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti. Tai, kad tiesioginių prievolinių santykių tarp bendrovės vadovo ir kreditoriaus nėra, o fiduciarinės pareigos atsiranda pablogėjus įmonės finansinei būklei, suponuoja, kad vadovo atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai bendrovė nebepajėgi pati patenkinti kreditoriaus reikalavimų. Tai reiškia, kad bendrovės vadovo, kaip ir jos dalyvio, atsakomybė yra subsidiaraus pobūdžio (CK 6.245 straipsnio 5 dalis). Vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, todėl paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės-komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindas įmonės vadovo civilinei atsakomybei CK 6.263 straipsnio pagrindu atsirasti (Lietuvos A. T. 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).

33Dėl bendrovės valdymo organo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo

34Apeliantas nurodo, jog dėl delsimo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Buiteka“ turtas sumažėjo 171 697 Lt, todėl būtent tokio dydžio patirtą žalą prašoma priteisti iš atsakovo. Apeliaciniu skundu teigiama, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad tik 2010 m. vasario mėn. atsakovas nustatė, kad įmonės veikla 2009 m. buvo nuostolinga. Atsakovas būdamas bendrovės valdymo organu, atsakingas už kasdieninės bendrovės veiklos organizavimą, apie drastišką bendrovės rezultatų blogėjimą ir nemokumą turėjo žinoti žymiai anksčiau, negu sudarytas 2009 m. bendrovės balansas. Žinoti bendrovės finansinę būklę ir organizuoti veiklą taip, kad nenukentėtų bendrovės ir jos kreditorių interesai, yra vadovo pareiga.

35Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių atsakovo neteisėtus veiksmus, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad įmonei vadovo veiksmais padaryta žala, kurią ieškovas nurodo, kaip įmonės balansinio turto sumažėjimą, susidarė dėl atsakovo nesąžiningo elgesio, t. y. teismas nenustatė civilinės atsakomybės sąlygų už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą (CK 6.246 – 6.249 str.).

36Viena vertus sutiktina su apeliantu, jog atsakovas, būdamas atsakingu už kasdienės bendrovės veiklos organizavimą, galėjo matyti prastėjančią įmonės finansinę padėtį, tačiau kita vertus, užimamos pareigos ir nekonsoliduota buhalterinė informacija negarantuoja, jog asmuo gali ad hoc nustatyti realia įmonės finansinę padėtį. Byloje nepateikta jokių įrodymų, paneigiančių atsakovo nurodytą aplinkybę, jog apie įmonės sunkią finansinę padėtį sužinojo tik sudarius 2009 m. balansą. Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 7 straipsnis nustato, kad įmonės veikla tvarkant apskaitą suskirstoma į finansinius metus arba kitos trukmės ataskaitinius laikotarpius, kuriems pasibaigus sudaromos finansinės ataskaitos. Šio įstatymo 22 straipsnis apibrėžia finansinių ataskaitų sudėtį, kurį sudaro: 1) balansas; 2) pelno (nuostolių) ataskaita; 3) pinigų srautų ataskaita; 4) nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita; 5) aiškinamasis raštas. Įstatymo 3 straipsnio 5 dalis apibrėžia įmonės finansinę atskaitomybę – tai įmonės finansinės būklės, veiklos rezultatų, pinigų srautų duomenų ir jų aiškinimo rengimas nustatyta forma. Įstatymo 15 straipsnio 1 ir 2 dalys numato, jog metines finansines ataskaitas įmonės sudaro pasibaigus jų finansiniams metams, o tarpines finansines ataskaitas įmonės sudaro, kai to reikia arba kitų teisės aktų nustatyta tvarka ar periodiškumu. Įstatymo 16 straipsnio 1 dalis numato, jog sudarydamos finansines ataskaitas, įmonės įvertina turtą, nuosavą kapitalą ir įsipareigojimus vadovaudamosi bendraisiais apskaitos principais ir apskaitos standartais. Finansines ataskaitas, apart kitų dokumentų, būtina pateikti ir teismui, į kurį kreiptasi dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei (ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis). Taigi, jau pats įstatymo leidėjas yra pripažinęs, kad tik turint objektyvią, pilną, patikrintą bei atitinkamai patvirtintą informaciją, galima daryti išvadas apie bendrovių mokumą ir jų realią finansinę padėtį.

37Apeliantas nurodo, jog Kauno apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartimi, kuria UAB „Buiteka“ iškėlė bankroto bylą, nustatė, jog bendrovė buvo nemoki jau 2009 m. gruodžio 31 d., nes teismas iškeldamas bankroto bylą rėmėsi būtent 2009 m. balanso duomenimis. Pabrėžtina, jog šios aplinkybės neginčija ir atsakovas, nurodęs, jog tik 2010 m. vasario mėnesį susipažinęs su finansinėmis ataskaitomis nustatė, jog įmonė 2009 m. baigė su dideliais nuostoliais. Pagrindų teigti, jog atsakovas apie įmonės finansinę padėtį ir jos faktišką nemokumą sužinojo anksčiau, byloje nenustatyta. Pats apeliantas nurodo, jog 2010 m. gegužės 28 d. atsakovui buvo įteiktas ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Buiteka“. Iš to matyti, jog iki šio laiko buvo praėję 3 mėnesiai nuo atsakovo susipažinimo su įmonės finansinėmis ataskaitomis. Atsakovo papildomas kreipimasis dėl bankroto bylos iškėlimo būtų neprotingas ir perteklinis, nes ši procedūra jau buvo pradėta įmonės kreditoriaus. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog įmonės vadovas, būdamas rūpestingas ir siekdamas išsaugoti įmonę, nenutraukė įmonės veiklos, tikėjosi išvengti bankroto. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiais motyvais, nes daugelyje atveju panašų įmonės savininkų ir valdymo organų elgesį diktuoja pati ekonominė logika, kai jie siekia išsaugoti savo verslą, bando išspręsti finansinius sunkumus. Be to, nagrinėjamuoju atveju atsižvelgtina ir į tai, jog ginčo santykiai vyko būtent pasaulinės ekonominės krizės metu, kuri sukėlė finansinių sunkumų visų rūšių privatiems ir viešiems asmenims. Ekonomikai esant cikliškai, verslas gali tikėtis jai netrukus pasvirus į priešingą – augimo, fazę, ir taip, atėjus pagyvėjimui, susidoroti su ekonomikos svyravimų sukeliamomis finansinėmis problemomis.

38Apeliantas teigia, jog net ir tuo atveju, jeigu atsakovas anksčiau ir nepastebėjo veiklos rezultatų blogėjimo, tai neatleidžia atsakovo nuo civilinės atsakomybės dėl nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes bet koks delsimas vykdyti ĮBĮ 8 straipsnio 1 punkte įtvirtintą pareigą yra nepateisinamas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teiginiu, kad atsakovas neprivalėjo iš karto kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis numato, jog jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Viena vertus yra teisingas apelianto teiginys, jog vengimas vykdyti ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą negali būti pateisinamas, tačiau kita vertus, ši teisės norma nenumato konkretaus ir aiškaus termino, nereikalauja kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo „iš karto“ ir „nedelsiant“. Tokia įstatymo formuluotė suponuoja, jog kreiptasi dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti per protingą terminą, kuris kiekvienu atveju vertintinas atskirai, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes. Nagrinėjamuoju atveju atsakovo veiksmai byloja, jog nors jis ir suvokė itin sunkią bendrovės finansinę padėtį ir jos nesugebėjimą laiku atsiskaityti su kreditoriais, tačiau stengėsi surasti sprendimą išsaugoti bendrovės verslą ir tęsti jos veiklą, o minėtas 3 mėnesių terminas, praėjęs nuo bendrovės vadovo sužinojimo apie įmonės faktišką nemokumą, iki kreditoriaus kreipimosi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, yra, teisėjų kolegijos manymu, nepakankamas konstatuoti atsakovo kaltei pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 d. bei taikyti jam šio straipsnio 4 dalyje numatytai atsakomybei.

39Tokiu būdu atmestini apelianto argumentai dėl atsakovo kaltės, nes nenustatyta, jog atsakovas tyčia vengė kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Buiteka“. Tokiu būdu, nenustačius šiuo atveju atsakovo kaltės, nėra pagrindo taikyti civilinės atsakomybės bei priteisti iš jo 171 697 Lt dydžio žalą, t. y. kiek bendrovės turtas sumažėjo per 2010 m.

40Papildomai atkreiptinas dėmesys, jog bankroto administratoriaus ši prašoma priteisti suma susidarė per visus 2010 m., tuo tarpu kreditoriaus pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo Kauno apygardos teisme gautas 2010 m. gegužės 31 d., todėl ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu ieškovas galėtų reikalauti žalos atlyginimo tik iki šio laikotarpio pradžios.

41Byloje nėra duomenų, kad J. J. panaudodamas pinigines lėšas įmonės veiklai tęsti būtų iš kasos išimtas lėšas panaudojęs neteisėtiems tikslams, prieštaraujantiems bendrovės interesams, ar šias lėšas panaudojęs ne įprastai bendrovės veiklai. Iki teismo nutarties pripažinti ją nemokia ir iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo UAB ,,Buiteka“ rinkai siūlė įvairius buitinių nuotekų valymo ir apdorojimo sprendimus. Pagal byloje esančius rašytinius įrodymus (PVM sąskaitas-faktūras, kasos knygas, kasos išlaidų ar pajamų orderius, ir kt.) matyti, jog įmonės lėšos panaudotos tiek darbuotojų atlyginimams mokėti, tiek ir medžiagoms, įrangai (darbo įrankiai, medžiagos) ir kitoms būtinoms išlaidoms (kurui), kurios betarpiškai susijusios su įmonės vykdoma ūkine veikla, taip pat ir atsiskaitymams su įmonės tiekėjais. Byloje nenustatyta, kad atsakovas bendrovės vardu sudarė nenaudingas sutartis, kad būtų už darbus, prekes ar paslaugas mokėjęs viršijančias rinkos kainas. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo nepagrįstai nenustatyta visų būtinųjų bendrovės vadovo civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, tačiau pažymėtina tai, kad atsakovas pateikė priešingus įrodymus, paneigiančius bendrovės vadovo kaltės prezumpciją. Vien tik tai, jog įmonės atsiskaitė su tam tikrais pasirinktais kreditoriais savaime nereiškia ekonominio nenaudingumo bendrovei. Bendrovės vadovo pareiga pasidomėti ir įvertinti sudaromo sandorio ekonominį pagrįstumą bei tikslingumą, be kita ko, kyla iš pirmiau įvardytų vadovui pagal kompetenciją priskirtų pareigų, įtvirtintų CK 2.87 straipsnyje, kurių nevykdymas ar netinkamas vykdymas lemia vadovo atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį. Atsakovas teigė, jog stengėsi tęsti įmonės veiklą bei ieškovo būdų atsiskaityti su kreditoriais. Byloje nenustatyta, kad atsakovo atlikti veiksmai atlikti bendrovei aiškiai nenaudingomis sąlygomis ir iš anksto žinant apie jų nuostolingumą, tad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, tokius vadovo veiksmus galima pateisinti bendrovės normalia ūkinės-komercinės veiklos rizika, kurios sąlygomis sudarant sandorį ar jį vykdant egzistuoja tam tikras tokį rizikos sandorį sudariusiai šaliai naudos iš sandorio tikėtinumas ir iš anksto nėra žinomas tokio sandorio nuostolingumas.

42Atsakovas teigia, kad dėl jo veiksmų ieškovo bendrovė jokios žalos nepatyrė. Teisėjų kolegijos manymu šioje byloje nėra tinkamai pagrįsti nei nuostolių faktas, nei jų dydis. Žala (nuostoliai) yra asmens turto netekimas, pakenkimas tam tikram objektui, dėl ko mažėja objekto ekonominė vertė, prarandamos jo kokybinės savybės. Žala atsiranda kaip tiesioginiai nuostoliai (turto netekimas ar sužalojimas, turėtos išlaidos), taip pat negautos pajamos (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Taigi, pagal CK6.249 straipsnį žala yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga, kuri nepreziumuojama, todėl jos faktą ir dydį privalo įrodyti ieškovas. Atsižvelgiant į tai, kad pagrindinė civilinės atsakomybės funkcija – kompensavimas, tai atsakingas už žalą juridinio asmens vadovas ar valdymo organo narys privalo ją atlyginti, kad juridinis asmuo ar kreditorius atsidurtų tokioje padėtyje, kurioje jie būtų, jeigu jiems nebūtų buvę padaryta žalos (restitutio in integrum). Žalos turi būti atlyginama tiek, kiek įrodoma, kad jos faktiškai patirta, ir, taikant civilinę atsakomybę, turi būti siekiama neleisti nukentėjusiajam nepagrįstai praturtėti kito – žalą padariusio – asmens sąskaita. Teisėjų kolegija turi pagrindą sutikti su atsakovo argumentais, jog tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde pateiktos sumos yra tik aritmetiškai paskaičiuotos, neįvertinus turto nusidėvėjimo (amortizacijos), perduoto turto bankroto administratoriui, parduoto turto, nudėvėto turto ir t. t.

43Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos duomenis, pirmosios instancijos teismo argumentus vertina kaip pakankamus ir teisiškai pagrindžiančius išvadą dėl atsakovo veiksmais ieškovui padarytos žalos nebuvimo. Negali būti pripažinti neteisėti atsakovo veiksmai toliau tęsiant įmonės veiklą ir esant tam faktiniam poreikiui (mokant darbuotojams atlyginimus, dalinai atsiskaitant su kreditoriais, vykdant užsakymus). Kolegija pažymi, kad visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, jog ginčijami atsakovo veiksmai buvo ne epizodiški, o nuoseklūs ir tęstiniai. Atsakovas paaiškino, kad nors bendrovės padėtis ir buvo sunki, tačiau visais atvejais egzistavo poreikis tęsti įmonės veiklą, o įrodymų, kad tokie jo veiksmai buvo ekonomiškai nepagrįsti byloje nesurinkta, kas leidžia daryti labiau tikėtiną prielaidą dėl apelianto aiškinimų nepagrįstumo, o ir bet kuriuo atveju atsakovo aiškinimas, kad jis veikė bendrovės interesais, nėra paneigtas. Teisėjų kolegijos nuomone, nenustačius fakto, kad bendrovei nebuvo poreikio toliau tęsti veiklą, darytina išvada, kad ginčijami atsakovo veiksmai nesukėlė bendrovei realios ir pagrįstos žalos.

44Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis; Lietuvos A. T. 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ištyrė bylos duomenis dėl atsakovo, kaip juridinio asmens vadovo, civilinės atsakomybės sąlygų, dėl ko priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

45Atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjamuoju atveju nenustatyta atsakovo ir bendrovės interesų konflikto, nebuvo painiojamas atsakovo asmeninis ir bendrovei priklausantis turtas, atsakovo veiksmais nepadaryta aiški ir konkretizuota žala bendrovei. Vertinant atsakovo elgesį per lojalumo bendrovei prizmę įvertintina, jog atsakovas neveikė priešingai bendrovės, kaip pelno siekiančio asmens, veiklos tikslams. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad neįrodyta, jog atlikdamas ginčo veiksmus bendrovės vardu jos vadovas padarė bendrovei žalos ar pablogino jos turtinę padėtį. Nenustačius nagrinėjamoje byloje žalos bendrovei aplinkybių pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad bendrovės vadovui neatsirado civilinės atsakomybės už jos vardu sudarytus sandorius.

46Dėl civilinės atsakomybės, esant galiojančiai teismo nutarčiai dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo.

47Nagrinėjamos bylos duomenimis, UAB ,,Buiteka“ vadovas J. J. (atsakovas), būdamas kartu ir šios bendrovės akcininkas, bendrovės veiklai tęsti vykdė operacijas per kasą tuo metu, kai įmonės sąskaitoms buvo uždėtas areštas. Ieškovas dėl nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo UAB „Buiteka“ pažeidinėjimo prašo priteisti iš atsakovo 141 788,46 Lt (122 734,34 Lt + 11 354,12 Lt + 7 700,00 Lt), iš kurių galėjo būti tenkinami kreditorių finansiniai reikalavimai, dydžio žalą. Šį žalos atlyginimo reikalavimą ieškovas kildina iš vienasmenio bendrovės vadovo nesąžiningų ir neteisėtų veiksmų, kurių neteisėtumą grindžia 2009 birželio 7 d. Kauno apygardos teismo nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo UAB „Buiteka“.

48Apeliantas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovo apelianto argumentus, kuriais buvo teigiama, kad atsakovas apie 2010 m. birželio 7 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių turėjo sužinoti jos priėmimo dieną. Turto arešto aktų registro įstatymo 4 straipsnio 1 dalis iš tiesų numato, kad dėl turto arešto atsiranda teisinės pasekmės asmeniui, kurio turtas areštuotas, nuo turto arešto akto paskelbimo jam momento, o kai nėra galimybių paskelbti, - nuo turto arešto akto įregistravimo. Apelianto teigimu nepavykus atsakovui įteikti nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių, turi būti laikoma, jog teisinės pasekmės dėl turto arešto atsakovui turėjo atsirasti nuo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių įregistravimo viešajame registre, t. y. nuo 2010 m. birželio 7 d. Viena vertus, toks apelianto teiginys yra teisingas, nes pasekmes bendrovei iš tiesų atsirado nurodytu laiku, tačiau kita vertus negalima tapatinti pasekmių atsiradimo ir sužinojimo apie jas momento. Atsakovas savo ruožtu teigia, kad apie 2010 m. birželio 7 d. Kauno apygardos teismo nutartį, kuria pritaikytos bendrovės turtui laikinosios apsaugos priemonės, sužinojo tik 2011 m. sausio mėnesį įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos UAB „Buiteka“ iškėlimo. Tokie atsakovo teiginiai paneigti bylos medžiaga, juolab, kad paties atsakovo minimoje Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. sausio 13 d. nutartyje Nr. 2-456/2011 (kuria Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartis dėl bankroto bylos UAB „Buiteka“ iškėlimo palikta nepakeista; 1 t., 12-13 b. l.), konstatuota, jog nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių direktoriui J. J. buvo įteikta 2010 m. liepos 29 d. Be to, nepaneigtas apelianto teiginys, jog atsakovas dar 2010 m. gegužės 28 d. buvo gavęs ieškinio nuorašą dėl bankroto bylos iškėlimo. Visgi, vien tik pareiškimo dėl laikinųjų priemonių taikymo kopijos įteikimas atsakovui savaime nereiškia, jog tos priemonės bus teismo pritaikytos. Tokiu būdu pripažintina, kad atsakovas apie pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones byloje dėl bankroto iškėlimo galėjo sužinoti ne anksčiau nei 2010 m. liepos 29 d.

49Teisingas apelianto teiginys, jog nutartimi areštavus bendrovės turtą, atsakovas būdamas bendrovės valdymo organu neturėjo jokios teisės disponuoti bendrovės lėšomis, bet šių draudimų nepaisė. Tačiau teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovo neteisėti veiksmai įmonei didelės žalos, lemiančios įmonės nemokumą, nepadarė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo atsakovo atliktas operacijas dėl ieškinyje nurodytų sumų išėmimo iš bendrovės kasos ir jų panaudojimo, todėl apeliacinės instancijos teismas, pritardamas šioms išvadoms, plačiau jų nekomentuoja. Apeliantas teigia, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų nebuvo išsaugotas bendrovės turtas, kas reiškia bendrovės kreditorių teisių pažeidimą, tačiau apeliantas neįvertina to, jog su dalimi kreditorių buvo atsiskaityta, o atsakovas galėjo tikėtis, jog tęsiant savo veiklą įmonė galės bent iš dalies padengti įsiskolinimą ir likusiems kreditoriams. Be to, kaip pripažįsta pats apeliantas ir teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovo veiksmai nesąlygojo bendrovės nemokumo. Įvertintina ir tai, jog iki 2010 m. liepos 29 d. (t. y. iki to laiko, kai atsakovas sužinojo apie bankroto byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones), atsakovas, nors ir žinojęs apie bendrovės sąskaitų areštą, tačiau pagrįstai galėjo tikėtis, jog bendrovės turtas areštuotas užtikrinti tik vieno kreditoriaus (UAB „Ketemyl Lietuva“) reikalavimams užtikrinti, todėl jis stengėsi veikti ne išimtinai šio vieno kreditoriaus naudai, bet ir kitų kreditorių interesais. Apeliantas ginčija atsakovo atliktus atsiskaitymus su UAB „Airus“ ir UAB „Ariogalos statybinės konstrukcijos“ bendrai 11 354,12 Lt sumai, tačiau neatkreipia dėmesio, kad ši suma yra nedidelė palyginus su patvirtintais kreditorių reikalavimais bankroto byloje (1 t., 15-16 b. l.). Nenustatyta, jog šiuos atsiskaitymus atsakovas atliko tyčia siekdamas pažeisti bendrovės ar jos kreditorių interesus, o kaip teisingai nurodo atsakovas, neatsiskaičius su minėtais dvejais kreditoriais, kreditorių eilė bankroto byloje tik pailgėtų. Be to, kaip teisingai nurodoma atsiliepime į apeliacinį skundą, atsiskaitymo su kreditoriais eilė nustatoma tik iškėlus bankroto bylą, t. y. šiuo atveju po 2011 m. sausio 13 d. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog vykdyti visas finansines prievoles nebuvo draudžiama (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas). Apelianto argumentas, jog iš bendrovės kasos išimtos piniginės lėšos nesukūrė jokios pridėtinės vertės, nėra paremtos įrodymais ar motyvais, nes vien tik bendras susumavimas visų atsakovo atliktų veiksmų, nesigilinant į jų sukeltas galimas teigiamas ar neigiamas pasekmes bendrovei, negali būti vienareikšmiškai pripažintas kaip bendrovės galimybių pablogėjimą bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais. Apeliacinio skundo teiginys, kad atsakovas sąmoningai siekė išvengti pareigos atsiskaityti su kreditoriais, yra teisingas tik iš dalies, nes jau minėta, kad bylos medžiaga patvirtina, jog bendrovė atsiskaitinėjo su kai kuriais kreditoriais, kurie buvo jai būtini tęsiant veiklą. Nors atsakovas atlikdamas finansines operacijas per bendrovės kasą ir pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas, tačiau tyčia ar per savo aplaidumą žalos bendrovei nepadarė, piniginių lėšų nepasisavino, nes jas naudojo bendrovės ūkinei-komercinei veiklai vykdyti, daliniam atsiskaitymui su prekių ar paslaugų teikėjais. Jai minėta, kad vien įmonės valdymo organų neteisėtos veikos nepakanka jų civilinei atsakomybei atsirasti. Be to, galimai nemokaus skolininko pirmenybės suteikimas vienam iš kreditorių, atsiskaitant su juo, savaime nereiškia žalos skolininkui padarymo. Dėl to apeliacine tvarka bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad ieškovas neįrodė ir surinktais bylos įrodymais nepatvirtinta, jog aptariamų sandorių sudarymu bendrovės vadovas padarė žalos bendrovei.

50Bendrovės vadovas teisiškai būtų atsakingas už CK 2.87 straipsnyje nurodytų bendrovės vadovo pareigų nevykdymą ir turėtų atsakyti už padarytą žalą įrodžius, kad sandorių, iš kurių ieškovas kildina padarytą žalą, sudarymu iš anksto būtų žinoma, kad dėl jų atsiras bendrovei žala, tačiau to nepaisydamas vadovas vis dėlto sudarytų tokius sandorius, arba sprendimas sudaryti žalą nulėmusį sandorį priimtas akivaizdžiai aplaidžiai (nesurinkus pakankamai informacijos, ją nerūpestingai įvertinus ir pan.) taip, kad protingas ir apdairus bendrovės vadovas analogiškomis sąlygomis sandorio nebūtų sudaręs, arba sandorio sudarymo metu, atsižvelgiant į bendrovės įprastą veiklos praktiką, prisiėmė neprotingai didelę nuostolių bendrovei atsiradimo riziką. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju svarbu yra tai, jog atsakovas veikė bendrovei tęsiant įprastą jos ūkinę-komercinę veiklą, prisiimant ir įprastą šioje veikloje riziką.

51Kaip jau minėta, teismų praktikoje nėra plačiai taikoma asmeninė bendrovės vadovo atsakomybė kreditoriams bendrųjų atsakomybę nustatančių teisės normų pagrindu. Tokia praktika pagrįsta siekiu suderinti verslo riziką siekiant pelno. Tačiau tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos ir didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas.

52Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant kilusį tarp šalių ginčą ir bylos galutiniam teisiniam rezultatui, todėl dėl jų kolegija nepasisako, o Europos Žmogaus Teismo praktikoje nurodyta, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgement of 19 Decembre 1997, Reports 1997-VIII, p 2930 per 59-60).

53Teisėjų kolegija, palaikydama pirmosios instancijos teismo motyvus, sprendžia, kad atsakovas J. J., būdamas įmonės vadovu, atlikdamas ieškovo ginčijamus veiksmus neviršijo normalios verslo rizikos, neveikė savo asmeniniais interesais, o neva padaryta bendrovei žala nėra aiškiai pagrįsta. Atsakovas pateikė įrodymus, paneigiančius jo kaltę dėl žalos kreditoriui atsiradimo, todėl kaltės prezumpcija byloje nuginčyta (CPK 178 straipsnis). Nenustatęs visų atsakovo atsakomybės sąlygų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai žalos atlyginimo nepriteisė.

54Kadangi teisėjų kolegija nenustatė pagrindų, įtvirtintų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, bei CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 338 str.), o atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų nėra pagrindo, todėl Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

55Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

56Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Atsakovas J. J. nuo 2007 m. gegužės 29 d. buvo paskirtas ieškovo UAB... 5. Ieškovo BUAB „Buiteka“ bankroto administratorius pareiškė ieškinį,... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Kauno apygardos teismas 2013 m. birželio 10 d. sprendimu BUAB „Buiteka“... 8. Teismas vertino, kad nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas 2010 metais... 9. Teismas sprendė, jog nors buvo galiojanti teismo nutartis dėl UAB... 10. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad atsakovas nors... 11. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 12. Apeliaciniu skundu ieškovas BUAB „Buiteka“, atstovaujamas bankroto... 13. 1. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad tik 2010 m. vasario mėn.... 14. 2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovo apelianto... 15. 3. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog... 16. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas J. J. prašo palikti Kauno... 17. 1. UAB „Buiteka“ dirbo pelningai, o apie tai, kad 2009 m. pablogėjo... 18. 2. Atsakovui nebuvo įteikta 2010 m. birželio 7 d. Kauno apygardos teismo... 19. 3. Taikyti vadovui civilinę atsakomybę galima tik nustačius vadovo... 20. 4. 2009-2010 m. vykusi pasaulinė ekonominė krizė palietė ir UAB... 21. IV. Apeliacinio teismo argumentai... 22. Apeliacinis skundas netenkinamas.... 23. Ieškinio reikalavimas atlyginti žalą atsakovui J. J., kaip buvusiam BUAB... 24. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl įmonės buvusio vadovo ir... 25. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl to, kad skundžiamame teismo... 26. Dėl uždarosios akcinės bendrovės vadovo ir akcininko atsakomybės už... 27. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra atkreipęs dėmesį į tai, kad įmonės... 28. CK 6.263 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą elgtis taip,... 29. Lietuvos A. T. praktikoje suformuluotas išaiškinimas, kad bendrovės vadovas... 30. Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad kai ieškiniu reikalaujama... 31. Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo... 32. Plėtodamas išdėstytus juridinio asmens vadovo atsakomybę... 33. Dėl bendrovės valdymo organo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo... 34. Apeliantas nurodo, jog dėl delsimo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto... 35. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog... 36. Viena vertus sutiktina su apeliantu, jog atsakovas, būdamas atsakingu už... 37. Apeliantas nurodo, jog Kauno apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 10 d.... 38. Apeliantas teigia, jog net ir tuo atveju, jeigu atsakovas anksčiau ir... 39. Tokiu būdu atmestini apelianto argumentai dėl atsakovo kaltės, nes... 40. Papildomai atkreiptinas dėmesys, jog bankroto administratoriaus ši prašoma... 41. Byloje nėra duomenų, kad J. J. panaudodamas pinigines lėšas įmonės... 42. Atsakovas teigia, kad dėl jo veiksmų ieškovo bendrovė jokios žalos... 43. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos duomenis, pirmosios instancijos... 44. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia... 45. Atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjamuoju atveju nenustatyta atsakovo ir... 46. Dėl civilinės atsakomybės, esant galiojančiai teismo nutarčiai dėl... 47. Nagrinėjamos bylos duomenimis, UAB ,,Buiteka“ vadovas J. J. (atsakovas),... 48. Apeliantas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė... 49. Teisingas apelianto teiginys, jog nutartimi areštavus bendrovės turtą,... 50. Bendrovės vadovas teisiškai būtų atsakingas už CK 2.87 straipsnyje... 51. Kaip jau minėta, teismų praktikoje nėra plačiai taikoma asmeninė... 52. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės... 53. Teisėjų kolegija, palaikydama pirmosios instancijos teismo motyvus,... 54. Kadangi teisėjų kolegija nenustatė pagrindų, įtvirtintų CPK 329 bei 330... 55. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 56. Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą....