Byla 2S-2067-230/2011

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolios Indreikienės, kolegijos teisėjų Dalės Burdulienės, Dmitrijaus Korsakovo, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininkės R. K. atskirąjį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. L2-1085-594/2011 pagal kreditoriaus UAB ,,Žemės vystymo fondas 22“ pareiškimą dėl skolos išieškojimo iš skolininkės R. K..

2Kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą ir civilinę bylą,

Nustatė

3Kreditorius UAB „Žemės vystymo fondas 22“ pirmosios instancijos teismo prašė išduoti teismo įsakymą išieškoti iš skolininkės R. K. 4 390,68 Lt skolą už privačios žemės nuomą, 111,86 Lt žemės mokesčio skolą, 1 620,91 Lt delspinigių, 8,54 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 46 Lt bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašė reikalavimų įvykdymui užtikrinti taikyti skolininkei priklausančio turto areštą pareikštų reikalavimų ribose, kadangi skolininkė ilgą laiką vengia grąžinti skolą, nepateikė jokių savo prievolės įvykdymą užtikrinančių priemonių, į raginimą įvykdyti prievolę neatsakė.

4Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2011 m. liepos 19 d. nutartimi kreditoriaus reikalavimų užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones – uždėjo areštą skolininkės R. K. piniginėms lėšoms 6 123,45 Lt sumai, o nesant piniginių lėšų skolininkės atsiskaitomosiose sąskaitose, uždėjo areštą jos nekilnojamiesiems ir kilnojamiesiems daiktams, neviršijant 6 123,45 Lt sumos, leidžiant skolininkei areštuotas pinigines lėšas pervesti kreditoriui. Teismas nutartyje nurodė, kad atsižvelgiant į pareiškime nurodytas aplinkybes, galima pagrįstai manyti, jog skolininkė vengia grąžinti skolą, galimos skolos suma yra pakankamai didelė, todėl sprendė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

5Skolininkė R. K. atskiruoju skundu prašo Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 19 d. nutartį panaikinti. Nurodo, jog teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pažeidė CPK 148 straipsnio 1 dalį, kadangi apie prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą jai nebuvo pranešta. Teismas, nuspręsdamas nepranešti skolininkei apie kreditoriaus prašymo nagrinėjimą, apribojo jos teisę pasisakyti dėl prašymo pagrįstumo. Be to, teismas, tenkindamas kreditoriaus prašymą, nenurodė faktinių aplinkybių ir motyvų, sudarančių pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemonių. Kreditorius prašyme taip pat nenurodė jokių aplinkybių ir argumentų, pagrindžiančių būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir jų nepatvirtino jokiais rašytiniais įrodymais, todėl teismo nutartis nepagrįsta ir naikintina.

6Kreditorius UAB „Žemės vystymo fondas 22“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o nutartį palikti nepakeistą. Laiko nepagrįstais skolininkės argumentus dėl įrodymų, patvirtinančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę, nebuvimo. Nurodo, jog teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdymui, teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečiu atveju tokia grėsmė yra galima, t. y. kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Todėl teismo nutartis pagrįsta, motyvuota, ir jos naikinti nėra pagrindo.

7Atskirasis skundas atmestinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

8Atskirojo skundo argumentai, jog teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė nesant tam pagrindo, atmestini kaip nepagrįsti. Laikinosios apsaugos priemonės yra skolininkui ar jo turtui teismo taikomos procesinės priemonės, kuriomis nesprendžiamas tarp šalių kilęs materialusis teisinis ginčas, o tik imamasi įstatymuose nustatytų priemonių, kad ateityje, išsprendus šalių ginčą, būtų neapsunkintas ir aplamai būtų įmanomas priimto sprendimo įgyvendinimas, t. y. įvykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-02-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2010). Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-786/2008, 2009-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-323/2009, 2009-04-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-330/2009 ir kt.). Skolininkė atskirajame skunde nurodo, kad kreditorius prašyme nenurodė aplinkybių ir argumentų, dėl kurių būtų būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ir jų nepagrindė jokiais rašytiniais įrodymais. Iš tikrųjų tuo atveju, kai yra įrodymų, jog reikalavimo suma konkrečiam asmeniui pagal jo turto vertę, pajamas, turimus įsipareigojimus nėra didelė, tai yra, kai jis paneigia objektyvios grėsmės (dėl didelės reikalavimo sumos) įvykdyti būsimą sprendimą egzistavimą, teismas neturi pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-336/2009, 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-782/200, 2006 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-105/2006). Tačiau skolininkė, šiuo atveju turėdama galimybę su atskiruoju skundu pateikti įrodymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrįstumo, nepateikė jokių savo turtinę padėtį patvirtinančių įrodymų, t. y. neįrodė, kad jos turtinė padėtis yra tokia, kuri užtikrins teismo įsakymo įvykdymą. Todėl darytina išvada, kad skolininkė nepaneigė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės, o teismo nurodyti motyvai, kad kreditoriaus pareiškime nurodytos aplinkybės (dėl skolos sumos ir vengimo grąžinti skolą) tikėtinai pagrindžia grėsmę būsimo sprendimo įvykdymui, šiuo atveju pripažintini pakankamais laikinųjų apsaugos priemonių taikymui pagrįsti.

9Skundo argumentas, jog teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pažeidė CPK 148 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kadangi skolininkei nebuvo pranešta apie prašymo nagrinėjimą, taip pat atmestinas. Nutarties priėmimo metu galiojusio CPK 148 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą. Teisė spręsti, ar yra reali grėsmė, kad pranešimas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, priklauso teismui. Be to, prevencinė laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis lemia tai, kad jos turi būti taikomos operatyviai (CPK 148 straipsnio 1 dalis), o tai, kad nebuvo pranešta atsakovui apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą, savaime nereiškia šiuo klausimu priimtos nutarties neteisėtumo ir nepagrįstumo. Teismo nutartis dėl proceso teisės normų pažeidimo gali būti panaikinta tik tuomet, kai dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręstas procesinis klausimas (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Tačiau kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad nepranešus skolininkei apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą, buvo netinkamai išspręstas šių priemonių taikymo klausimas. Be to, skolininkės teisės šiuo atveju iš esmės nebuvo pažeistos, kadangi ji turėjo galimybę visus argumentus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodyti pateikdama atskirąjį skundą, o pastarieji yra įvertinti, kolegijai išnagrinėjus atskirąjį skundą.

10Pažymėtina ir tai, kad skolininkė turi galimybę pasinaudoti įstatymo numatytomis alternatyviomis savo teisių apsaugojimo priemonėmis. Pagal šiuo metu galiojančio CPK 148 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas gali dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita. Teismas taip pat gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu atsakovas įmoka reikalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą arba už atsakovą yra laiduojama, atsakovas taip pat gali įkeisti turimą turtą ieškovo naudai (dabar galiojančio CPK 148 straipsnio 2 dalis). Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad keisti ar naikinti teisėtą bei pagrįstą teismo nutartį, remiantis atskirojo skundo argumentais, nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 punktas).

11Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 336 straipsniu ir 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

12Atskirąjį skundą atmesti. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai