Byla 2A-1714-658/2017

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas) ir Egidijaus Tamašausko,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo U. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-38-191/2017 pagal ieškovo U. K. patikslintą ieškinį atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinei miškų tarnybai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, valstybės įmonei Kauno miškų urėdijai, V. D., dėl sprendimų panaikinimo bei termino įpareigojimams įvykdyti pratęsimo, atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos patikslintą priešieškinį dėl statinių statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus padarinių valstybiniame miške šalinimo.

3Teismas

Nustatė

4Ginčo esmė

5Ginčas byloje kilęs dėl savavališkos statybos padarinių valstybinėje miškų žemėje šalinimo. Ieškovas U. K. patikslintu ieškiniu teismo prašė: 1) panaikinti 2012 m. vasario 15 d. reikalavimo Nr. ( - ) pašalinti savavališkos statybos padarinius dalį dėl ( - ), ( - ), ( - ); 2) teismui netenkinus pirmojo prašymo, prašė panaikinti 2012 m. vasario 15 d. reikalavimo Nr. ( - ) pašalinti savavališkos statybos padarinius dalį dėl ( - ), ( - ), ( - ), ( - ) esančios valstybinės reikšmės miško žemėje; 3) pripažinti, jog šlaito teritorijoje, besiribojančioje su ieškovo žemės sklypu ( - ), įrengti statiniai – ( - ), ( - ), ( - ), ( - ), esantys valstybinės reikšmės miško žemėje yra įrengti būtinojo reikalingumo sąlygomis ir būtini šlaito stabilumui užtikrinti ir apsaugoti nuo nuošliaužų ar grunto deformacijos, erozijos, bei leisti juos įteisinti pareiškėjo U. K. vardu, įregistruoti viešajame registre ir ginant viešąjį interesą šiems statiniams nustatyti servitutą, kuris užtikrintų visuomenės poreikių tenkinimą – laisvai ir netrukdomai naudotis šiais statiniais; 4) teismui netenkinus prašymo minėtus statinius pripažinti būtinais statiniais šlaito stabilumui užtikrinti, ieškovas prašė pratęsti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2012 m. vasario 15 d. reikalavimo Nr. ( - ), pašalinti savavališkos statybos padarinius dalyje dėl ( - ), ( - ), ( - ), ( - ), ( - ), esančių valstybinės reikšmės miško teritorijoje, įvykdymo terminą vieniems metams nuo sprendimo byloje įsigaliojimo dienos, tikslu parengti miškotvarkos projektą, suderinti jį su reikiamomis institucijomis, jog minėti statiniai išskirtinai būtų panaudoti visuomenės viešojo intereso, poilsinių poreikių tenkinimui. Nurodė, kad U. K. nuosavybės teise valdo žemė sklypą unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ), su statiniais, esančiais ( - ). Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius 2011 m. birželio 14 d. surašė savavališkos statybos aktą Nr. ( - ) dėl savavališkai pastatytų inžinierinių kiemo statinių: ( - ), ( - ), ( - ), ( - ), ( - ), ( - ), ( - ), ( - ), ( - ), ( - ), ( - ). 2012 m. vasario 15 d. atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija) surašė reikalavimą Nr. ( - ) iki 2012 m. rugpjūčio 19 d. savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius ir sutvarkyti statybvietę. 2012 m. rugpjūčio 23 d. atsakovė priėmė sprendimą Nr. ( - ), kuriuo pratęsė Reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminą iki 2012 m. lapkričio 19 d. Be to, atsakovė bylos nagrinėjimo metu pati panaikino 2012 m. vasario 15 d. reikalavimo Nr. ( - ) pašalinti savavališkos statybos padarinius dalis dėl ( - ), ( - ), ( - ), ( - ) dalies, esančios už žemės sklypo ( - ), ribos, nugriovimo ir statybvietės sutvarkymo. Ieškovas nurodė, jog gindamas savo nuosavybės išsaugojimą, būtinojo reikalingumo sąlygomis, privalėjo atlikti šlaito sustiprinimo darbus įrengiant ( - ), ( - ), ( - ) vandeniui nutekėti į lauko ( - ). Ieškovo nuomone, savavališkai pastatyti statiniai nesukėlė jokių padarinių aplinkai ir visuomenės interesams, o priešingai – stengiamasi būtinojo reikalingumo sąlygomis išsaugoti gamtą, šlaitą nuo slinkimo ir nepadaryti jam jokios žalos. Savavališkos statybos padarinių šalinimas gali sukelti nepataisomas pasekmes, nes išardžius statinius, apsaugančius šlaitą nuo tiesioginių kritulių kiekio, asmenų vaikščiojimo, neabejotinai ardymo metu ar vėliau ant šlaito tiesiogiai patekus gausiam kritulių kiekiui, kuris nebus nuvedamas akmeniniais takeliais į lauko baseinus, kyla tikimybė, jog šlaitas nuslinks. Be to, įrengti minėti statiniai ne tik būtini šlaito stabilumui užtikrinti ar apsaugoti nuo nuošliaužų, grunto deformacijos, erozijos, bet jie gali tarnauti ir visuomenės viešojo intereso tenkinimui. Atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į patikslintą ieškinį prašė ieškovo U. K. patikslintą ieškinį atmesti. Atsakovė Inspekcija taip pat pateikė patikslintą priešieškinį, kuriuo prašė teismo įpareigoti ieškovą U. K. per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos vykdyti Inspekcijos 2012 m. vasario 15 d. reikalavimą Nr. ( - ), t. y. pašalinti savavališkos statybos padarinius – nugriauti inžinerinius statinius: ( - ), plane žymimą ( - ), plotas ( - ); ( - ), plane žymimą ( - ), plotas ( - ); ( - ), plane žymimus ( - ), plotas ( - ); ( - ), plane žymimą ( - ), plotas ( - ) ir ( - ), plane žymimą ( - ), ilgis ( - ), aukštis ( - ), esančius valstybiniame miške ( - ), šalia ieškovo U. K. nuosavybės teise valdomo žemės sklypo ( - ), sutvarkyti statybvietę, o jei šio įpareigojimo ieškovas U. K. nustatytu terminu neįvykdys – leisti Inspekcijai nugriauti nurodytus statinius ir sutvarkyti statybvietę, išieškant patirtas išlaidas iš ieškovo. Nurodė, kad valstybinė miško žemė, kurioje stovi ieškovo savavališkai pastatyti nenugriauti statiniai, nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o patikėjimo teise valdoma Nacionalinės žemės tarnybos. Ieškovas jokių teisių į valstybinės žemės sklypą neturi ir statyba šioje vietoje yra draudžiama. Tokių statinių statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padariniai gali būti pašalinami tik juos nugriaunant. Ieškovas U. K. atsiliepimu į patikslintą priešieškinį prašė atsakovės patikslintą priešieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovas įrengdamas statinius veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis, siekdamas užtikrinti pradėjusio slinkti šlaito stabilumą ir išsaugoti natūraliai susiformavusį šlaitą, medžius, savo turtą ir patį susiformavusį reljefą – valstybės turtą. Šiuo metu visa šlaito dalis įrengta taip, jog tenkintų visuomenės viešąjį interesą, užtikrintų poilsinių poreikių tenkinimą ir atitinka poilsio aikštelės sąvoką, apibrėžtą Miškų įstatyme. Atsakovė nenurodė, kokiu būdu ir apimtimi šie statiniai pažeidžia viešąjį interesą, asmenų teises arba Kauno miškų urėdijai trukdo vykdyti miškų ūkio veiklą ir miškų apsaugą, kaip pasireiškia toks trukdymas. Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) atsiliepimu prašė patikslintą ieškinį atmesti, patikslintą priešieškinį tenkinti. Nurodė, kad ieškovas neturi teisės būti statytoju valstybinėje žemėje bei valstybinės reikšmės miško žemėje, servituto nustatymas nesuformuotame ir neįregistruotame žemės sklype nėra įmanomas įstatymų nustatyta tvarka. Taip pat klausimas dėl šlaito sutvirtinimo pripažinimo būtinu jau buvo išspręstas kitoje civilinėje byloje, o šlaito sutvirtinimo pripažinimas būtinu nekeičia fakto, kad statiniai pastatyti valstybinėje žemėje neturint tokią teisę suteikiančių dokumentų. Trečiasis asmuo VĮ Kauno miškų urėdija atsiliepime su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovas vis dar nenugriovęs valstybinės reikšmės miško žemėje savavalinės statybos ginčo statinių, todėl prašė patikslintą ieškinį atmesti, patikslintą priešieškinį tenkinti. Trečiasis asmuo Valstybinė miškų tarnyba atsiliepime nurodė, kad patikrinimo aktais nustatyta, kad už sklypo ribos U. K. yra užėmęs ir naudojasi valstybinės žemės dalimi bei valstybinės reikšmės miško dalimi. Atlikus ir papildomą faktinių aplinkybių patikrinimą vietoje, užfiksuoti statiniai negalėjo būti statomi miško žemėje.

6Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Kauno apylinkės teismas 2017 m. balandžio 5 d. sprendimu patikslintą ieškinį atmetė, patikslintą priešieškinį tenkino. Įpareigojo ieškovą U. K. per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos vykdyti Inspekcijos 2012 m. vasario 15 d. reikalavimą Nr. ( - ), t. y. pašalinti savavališkos statybos padarinius – nugriauti inžinerinius kiemo statinius: ( - ), plane žymimą ( - ), plotas ( - ); ( - ), plane žymimą ( - ), plotas ( - ); ( - ), plane žymimus ( - ), plotas ( - ); ( - ), plane žymimą ( - ), plotas ( - ) ir ( - ), plane žymimą ( - ), ilgis ( - ), aukštis ( - ), esančius valstybiniame miške ( - ), šalia U. K. nuosavybės teise valdomo žemės sklypo ( - ), ir sutvarkyti statybvietę. Jeigu šio įpareigojimo U. K. teismo nustatytu terminu neįvykdys – leido Inspekcijai nugriauti nurodytus statinius ir sutvarkyti statybvietę, išieškant patirtas išlaidas iš ieškovo U. K.. Priteisė iš ieškovo U. K. 41,30 Eur valstybei išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas sprendimą grindė šiais argumentais: II grupės nesudėtingų statinių statybai buvo privaloma gauti statybą leidžianti dokumentą – rašytinį pritarimą supaprastintam statybos projektui ir žemės savininko ar valdytojo rašytinį sutikimą dėl naudojimosi valstybine žeme/ valstybine miško žeme ir/ar besiribojančiu žemės sklypų savininkų ar valdytojų rašytinius sutikimus, kai statinys pastatytas arčiau sklypų ribos, negu numatyta teisės aktuose. Ieškovas U. K. patikrinimo metu šių statybą leidžiančių dokumentų Inspekcijai nepateikė. Valstybinė miško žemė, kurioje stovi U. K. savavališkai pastatyti nenugriauti statiniai, nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o patikėjimo teise valdoma NŽT, o jos pozicija, kad jokių teisių ieškovas į valstybinės žemės sklypą neturi ir statyba šioje vietoje yra draudžiama. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 17 d. nutarimo Nr. 454 „Dėl valstybinės reikšmės miškų perdavimo patikėjimo teise valstybės įmonėms miškų urėdijoms“ 1.1 papunkčiu, valstybės įmonėms miškų urėdijoms pavesta vykdyti kompleksinę miškų ūkio veiklą atkurti, prižiūrėti, saugoti miškus, racionaliai naudoti miškų išteklius ir prekiauti mediena bei miško ištekliais. Kauno miškų urėdija nurodė, kad ieškovas jokių teisių į valstybės žemės sklypą neturi ir statyba šioje vietoje yra draudžiama. Aplinkybę, kad ( - ), ( - ), ( - ), ( - ) ir ( - ) pastatyti valstybinėje miško žemėje, patvirtina Kauno miškų urėdijos pateiktas rašytinis įrodymas – 2016 m. spalio 24 d. raštas Nr. (8.25)-V3-905 „Dėl informacijos suteikimo“. Atmestini ieškovo teiginiai, kad ginčo statiniai pastatyti būtinojo reikalingumo sąlygomis, nes buvo reikalinga atlikti šlaito sustiprinimo darbus, įrengiant ( - ), ( - ), ( - ) vandeniui nutekėti į ( - ). Tai ieškovas įrodinėjo nepriklausomo eksperto V. Š. atliktu ekspertiniu tyrimu ir surašytu 2016 m. sausio 2 d. ekspertiniu tyrimo aktu Nr. ( - ). Tačiau, atliekant šį tyrimą suinteresuotos šalys nedalyvavo, savo nuomonės neišsakė, ekspertinis tyrimas atliktas ieškovo iniciatyva, teismas tokios ekspertizės neskyrė. Be to tokių aplinkybių aiškinimasis, tyrimas, nėra šio ieškinio, priešieškinio dalykas. Ieškinys dalyje dėl reikalavimo Inspekcijai ir sprendimo panaikinimo atmestinas kaip paduotas praleidus ginčijamų aktų apskundimo terminus. Reikalavimas buvo surašytas 2012 m. vasario 15 d., U. K. įteiktas registruotu laišku 2012 m. kovo 5 d. Sprendimas surašytas 2012 m. rugpjūčio 23 d., ieškovas su pradiniu skundu į Kauno apygardos administracinį teismą kreipėsi 2012 m. lapkričio 19 d., t. y. praleidus vieno mėnesio apskundimo terminą (ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis). Ieškovo nenugriauti I ir II grupės nesudėtingieji statiniai, pastatyti valstybinėje miško žemėje, į kurią jokių statytojo teisių ieškovas neturi ir kurioje draudžiama tokių statinių statyba, Kauno miškų urėdijos vidinės miškotvarkos projekte kaip rekreaciniai įrenginiai nesuprojektuoti, ir pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus ieškovas neturi objektyvių galimybių gauti statybos leidimus.

8Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9Apeliaciniu skundu ieškovas U. K. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo arba panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo U. K. patikslintą ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Teismas nevertino aplinkybės, jog ginčo statiniai pastatyti, veikiant būtinojo reikalingumo sąlygomis, siekiant sutvirtinti šlaitą – valstybinės reikšmės miško žemę, tuo pačiu apsaugoti U. K. priklausantį turtą. Teismas turėjo pareigą šias Ieškovo įrodinėjamas aplinkybes įvertinti bei visapusiškai išnagrinėti ir dėl jų pasisakyti sprendime, tačiau tokių veiksmų neatliko. Taip pat teismas nevertino įrodymų – 2008 m. liepos 8 d. statinio dalinės ekspertizės akto Nr. ( - ), 2016 m. sausio 2 d. ekspertinio tyrimo akto Nr. ( - ), kurį atliko į teismo ekspertų sąrašą įrašytas ekspertas, nepagrįstai atsisakė skirti teismo ekspertizę, todėl neturėjo galimybės realiai įvertinti bei nustatyti objektyvią tiesą ar statiniai pastatyti veikiant būtinojo reikalingumo sąlygomis. Teismas tinkamai neįvertino byloje esančių įrodymų, neištyrė įrodymų viseto, nenagrinėjo ir netyrė ieškiniu įrodinėjamos aplinkybės, jog statiniai pastatyti būtinojo reikalingumo sąlygomis, ir taip neatskleidė bylos esmės. Teismas nevertino ar reikalavimas pašalinti savavališkai pastatytus statinius yra proporcingas ir adekvatus padaryto pažeidimo atžvilgiu. Apelianto nuomone, įrengti statiniai ne tik būtini šlaito stabilumui užtikrinti ar apsaugoti nuo nuošliaužų, grunto deformacijos, erozijos, bet jie gali tarnauti ir visuomenės viešojo intereso tenkinimui. Nors miškotvarkos projekte tokie rekreaciniai statiniai nėra suprojektuoti, tačiau suformavus miškotvarkos projektą, tokie statiniai būtų laikytini teisėtais, kadangi ginčo statiniai, kurie būtini šlaito stabilumui, atitinka poilsio aikštelės paskirtį ir gali būti skirti visuomenės poreikiams tenkinti. Taip pat vykdant Reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius yra tikimybė, jog šlaitas gali pradėti slinkti ir sukelti nepataisomas pasekmes, o neabejotinai ir žalą gamtai. Teismas tokių aplinkybių, priimdamas sprendimą, nevertino ir dėl jų nepasisakė. Teismas taip pat nevertino, jog apeliantas investavo nuosavas lėšas į valstybinės reikšmės miško žemės išsaugojimą, veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis. Be to esant stačiam šlaitui, tankiems medžiams, technikos panaudojimas nebus įmanomas, o fiziniu darbu pašalinti kilusias pasekmes ir atstatyti į buvusią padėtį, nebus įmanoma. Nurodo, kad 2012 m. rugpjūčio 23 d. Inspekcija priėmė sprendimą Nr. ( - ), kuriuo pratęsė Reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminą iki 2012 m. lapkričio 19 d. 2012 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. ( - ) Inspekcija pateikdama 2012 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą informavo, kad Reikalavimas yra vienas dokumentas, neskaidomas į atskiras dalis, kurios yra nenaikinamos. 2012 m. spalio 29 d. Inspekcijos sprendimą ieškovas neregistruota korespondencija gavo 2012 m. lapkričio 3 d., todėl terminas paduoti skundą yra 2012 m. gruodžio 3 d. Ieškovas su pradiniu skundu į Kauno apygardos administracinį teismą kreipėsi 2012 m. lapkričio 19 d. Todėl vieno mėnesio apskundimo terminas nebuvo praleistas. Apeliacinio skundo nagrinėjimas žodinio proceso tvarka užtikrintų galimybę išsamiau ir teisingiau išspręsti bylą, betarpiškai ištirti visus byloje esančius įrodymus. Tik žodinio proceso metu apeliacinės instancijos teismas galės iš naujo ištirti įrodymus, kurie nebuvo tinkamai ištirti, juos vertinti, atlikti būtinus ir neatliktus procesinius veiksmus, sudaryti galimybę proceso dalyviams duoti išsamius paaiškinimus bei užduoti vieni kitiems klausimus ir atlikti kitus veiksmus, būtinus teisingam, išsamiam bylos išnagrinėjimui. Atsižvelgiant į tai, apeliantas teiks prašymą apklausti 2016 m. sausio 2 d. ekspertinio tyrimo aktą Nr. ( - ) parengusį ekspertą V. Š.. Toks prašymas nebuvo teiktas pirmosios instancijos teisme, nes proceso šalys, suinteresuoti asmenys nepateikė jokių nesutikimo motyvų su akto išvadomis. Žodinio proceso sudarymas užtikrintų galimybę proceso dalyviams užduoti klausimus ekspertui. Atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo U. K. apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai: Nagrinėjamu atveju tyrimo aktas priskirtinas CPK 197 straipsnyje nurodytam rašytiniam įrodymui ir jis nepaneigia ginčo statinių savavališko pobūdžio. Teismas vertino tyrimo aktą pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, ir procesinių teisės normų nepažeidė. Itin kritiškai vertintinas ieškovo nurodytas J. V. personalinės įmonės 2008 m. liepos 25 d. statinio dalinės ekspertizės aktas Nr. ( - ). Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-1259-230/2012 nustatytos aplinkybės dėl ekspertizės akto vertinimo turi prejudicinę reikšmę ir šioje byloje, todėl teismas pagrįstai ir teisėtai šiuo ekspertizės aktu nesivadovavo. Ieškovo nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu nesudaro pagrindo bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, objektyviai ir išsamiai ištyrė esmines bylos aplinkybes, teisingai išsprendė bylą. Byloje esantys duomenys patvirtino, kad savavališkai užimtoje valstybinėje miško žemėje pastatyti statiniai trukdo Kauno miškų urėdijai vykdyti miškų ūkio veiklą ir miškų apsaugą, tuo pažeisti Miškų įstatymo reikalavimai. Valstybinėje miško žemėje U. K. neteisėtai pastatytų statinių statyba yra apskritai negalima, kita vertus, vadovaujantis Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimais, ginčo atveju U. K. negali įgyvendinti statytojo teisės, jis jokiu teisėtu pagrindu nevaldo valstybinės miško žemės, kurią patikėjimo teise valdo NŽT. Tokių statinių statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padariniai gali būti pašalinami tik vieninteliu būdu, juos nugriaunant. Ieškovas turėjo įrodyti skundžiamo administracinio akto panaikinimo pagrindus, kaip numatė ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies reikalavimai, Teritorijų planavimo statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nurodytas svarbias priežastis, turinčias įtakos Inspekcijos reikalavimo įvykdymo termino pratęsimui, o nespręsti ginčo dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo. Teismas pagrįstai konstatavo, kad Inspekcijos reikalavimas buvo surašytas 2012 m. vasario 15 d., ieškovui U. K. įteiktas registruotu laišku 2012 m. kovo 5 d. Tuo tarpu, ieškovas su pradiniu skundu į Kauno apygardos administracinį teismą kreipėsi 2012 m. lapkričio 19 d. Taigi vieno mėnesio procesinis terminas pareikšti reikalavimą teisme ieškovo buvo praleistas. Ieškovas prašymo apklausti tyrimo aktą parengusį ekspertą V. Š. nereiškė teismui, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Inspekcijos nuomone, ginčo atveju nėra būtinas žodinis apeliacinio skundo nagrinėjimas, kadangi nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka paprastai vadovaujamasi bylose jau esančia medžiaga, o bylos nagrinėjimo ribos aiškiai apibrėžiamos apeliaciniu skundu ir atsiliepimu į jį. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teisino sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad Kauno apylinkės teismas pagrįstai ir motyvuotai konstatavo, kad apelianto pastatyti pastatai yra savavališkos statybos padariniai, kadangi apeliantas jokių teisių į valstybinį žemės sklypą, kuriame stovi minėti savavališki statiniai, neturi ir statyba šioje vietoje yra draudžiama. Teismas pagrįstai nurodė, kad klausimas dėl šlaito sutvirtinimo pripažinimo būtinu jau buvo išspręstas kitoje civilinėje byloje, o taip pat šlaito sutvirtinimo pripažinimas būtinu nekeičia fakto, kad statiniai pastatyti valstybinėje žemėje neturint tokią teisę suteikiančių dokumentų. Pažymi, kad atliekant ekspertinį tyrimą, suinteresuotos bylos šalys nedalyvavo, nuomonės neišsakė, ekspertinis tyrimas atliktas apelianto iniciatyva, teismas tokios ekspertizės neskyrė. Trečiasis asmuo Valstybinė miškų tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo palikti Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimą nepakeistą, o ieškovo U. K. apeliacinio skundo netenkinti. Nurodo, kad teismas pagrįstai nevertino aplinkybės, kad ginčo statiniai pastatyti būtinojo reikalingumo sąlygomis, ką ieškovas įrodinėjo nepriklausomo eksperto V. Š. atliktu ekspertiniu tyrimu. Ekspertinis tyrimas atliktas ieškovo iniciatyva, teismas tokios ekspertizės neskyrė, atliekant šį tyrimą suinteresuotos šalys nedalyvavo, savo nuomonės neišsakė. Ieškovo nenugriauti I ir II grupės nesudėtingi statiniai, pastatyti valstybinės reikšmės miško žemėje, į kurią jokių statytojo teisių ieškovas neturi ir kurioje draudžiama tokių statinių statyba. Taip pat, VĮ Kauno miškų urėdijos vidinės miškotvarkos projekte kaip rekreaciniai įrenginiai jie nesuprojektuoti ir pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus ieškovas neturi objektyvių galimybių gauti statybos leidimus. Be to, byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, kurie pirmosios instancijos teisme buvo ištirti, bylos aplinkybės ištirtos išsamiai, todėl netikslinga skirti žodinį bylos nagrinėjimą.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas ir absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas bylą toliau nagrinėja tik apeliaciniu skundu apibrėžtose ribose.

13Dėl žodinio bylos nagrinėjimo Apeliantas skunde išdėstė prašymą nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka ir į teismo posėdį iškviesti ekspertą. CPK 321 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendroji apeliacinių skundų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui neprivalomas. Teismų praktikoje įstatymu nustatyta teismo teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka aiškinama tokiu būdu, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013). Nagrinėjamu atveju apeliantas savo prašymą grindžia siekiu užtikrinti galimybę proceso dalyviams duoti išsamius paaiškinimus bei užduoti klausimus ekspertui. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teisme proceso dalyviai jau yra davę paaiškinus dėl bylos aplinkybių, o ieškovas bylą nagrinėjant iš esmės neprašė iškviesti į teismo posėdį ir apklausti 2016 m. sausio 2 d. ekspertinį tyrimą atlikusį ekspertą V. Š., taip pat įvertinus byloje surinktus rašytinius įrodymus, darytina išvada, kad šiuo konkrečiu atveju nėra jokio pagrindo nukrypti nuo bendrosios apeliacinių skundų nagrinėjimo apeliaciniame procese formos taisyklės. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad bylai reikšmingų esminių aplinkybių įvertinimas yra galimas rašytinio apeliacinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į tai apelianto prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo atmestinas.

14Dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo Ieškovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad statiniai pastatyti būtinojo reikalingumo sąlygomis ir tai patvirtina eksperto V. Š. atliktas ekspertinis tyrimas ir 2016 m. sausio 2 d. ekspertinio tyrimo aktas Nr. ( - ). Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais argumentais. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkto (pažeidimo padarymo metu galiojusi įstatymo redakcija) pagrindu Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams ir parkams. Tokia pati nuostata yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (pažeidimo padarymo metu galiojusi įstatymo redakcija) 4 straipsnio 4 dalyje. Žemės įstatymo 21 straipsnyje nurodytos žemės savininkų ir kitų naudotojų pareigos. Minėto straipsnio 1 ir 2 punktuose nustatyta, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo naudoti žemę pagal pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, naudojimo būdą bei pobūdį, laikytis žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų reikalavimų. Pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį miško žemė – apaugęs mišku (medynai) ir neapaugęs mišku (kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medelynai, daigynai, miško sėklinės plantacijos ir žaliaviniai krūmynai bei plantacijos) plotas. Miško žemei taip pat priskiriami tame pačiame plote esantys miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės, taip pat žemė, skirta miškui įveisti. Analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarime aiškindamas būtent Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį ir Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalį sprendė, kokie statiniai gali būti statomi miško (miškų ūkio paskirties) žemėje ir pažymėjo, kad šiuose įstatymuose nėra kitų nuostatų, kurios apibrėžtų, kokie statiniai (inter alia pastatai) gali būti ant miško (miškų ūkio paskirties) žemės. Taigi įstatymai numatė, jog miško žemėje yra leidžiama tik medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių, poilsio, žvėrių pašarų aikštelių statyba. Visų kitų statinių statyba nėra leidžiama. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovas savavališkai pastatė statinius valstybinės reikšmės miškų žemėje, kuri nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Byloje nustatyta, kad ieškovas pastatytiems II grupės nesudėtingiems statiniams neturėjo statybą leidžiančio dokumento ir žemės savininko ar valdytojo rašytinio sutikimo dėl naudojimosi valstybine miško žeme, t. y. NŽT, kuri patikėjimo teise valdo valstybinę miško žemę, sutikimo. Apeliantas teigdamas, kad ginčo statiniai pastatyti, veikiant būtinojo reikalingumo sąlygomis, šią aplinkybę iš esmės grindžia 2008 m. liepos 8 d. statinio dalinės ekspertizės aktu Nr. ( - ) ir 2016 m. sausio 2 d. ekspertinio tyrimo aktu Nr. ( - ). Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl 2008 m. liepos 8 d. statinio dalinės ekspertizės akto Nr. ( - ) vertinimo jau yra pasisakyta įsiteisėjusioje teismo nutartyje. Kauno apygardos teismas 2012 m. liepos 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1259-230/2012 pažymėjo, kad šis rašytinis įrodymas negali būti vertinamas, kaip ekspertizės aktas CPK reikalavimų prasme, jo įrodomoji galia taip pat abejotina, kadangi nepatvirtinta ekspertizę atlikusio asmens kompetencija atlikti tokio pobūdžio ekspertizę. Teisėjų kolegija daryti priešingą išvadą, nei konstatuota aukščiau paminėta įsiteisėjusia nutartimi, neturi pagrindo. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nevertino 2016 m. sausio 2 d. ekspertinio tyrimo akto Nr. ( - ). Pirmosios instancijos teismas sprendime pasisakė, kad ekspertui V. Š. atliekant ekspertinį tyrimą suinteresuotos šalys nedalyvavo, savo nuomonės neišsakė, ekspertinis tyrimas atliktas ieškovo iniciatyva, teismas tokios ekspertizės neskyrė. Kasacinio teismo praktikoje aiškinant CPK nuostatas, reglamentuojančias ekspertizės skyrimą, jos atlikimą bei eksperto išvados pateikimą, yra pasisakyta, kad eksperto išvada, kaip įrodymas civiliniame procese, yra tik dėl civilinėje byloje teismo ar teisėjo nutartimi paskirto tyrimo gauta išvada, kurią pateikia teismo paskirtas ekspertu asmuo, pritaikęs specialias žinias (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2005; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2008; 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2010). Nagrinėjamu atveju tyrimo aktas priskirtinas kitai įrodinėjimo priemonių rūšiai, nurodytai CPK 197 straipsnyje, t. y. rašytiniam įrodymui. Teisėjų kolegija pažymi, kad jokie įrodymai teismui nėra privalomi, neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinami pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu (CPK 185 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas sprendime vertindamas ieškovo pateiktą ekspertinio tyrimo aktą nurodė argumentus, dėl kurių jį atmeta. Aplinkybė, kad ieškovas nesutinka su teismo vertinimu, nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus. Apelianto nuoroda į tai, kad buvo būtinas šlaito sutvirtinimas, ką neva patvirtina jo pateiktas ekspertinio tyrimas aktas, nepaneigia ginčo statinių savavališko pobūdžio. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas manydamas, jog būtinas šlaito sutvirtinimas, pirmiausiai turėjo parengti techninį projektą, gauti statybą leidžiantį dokumentą ir valstybinės miško žemės patikėtinio (NŽT) sutikimą dėl teisės naudotis valstybine miško žeme, o ne imtis savavališkų veiksmų. Taip pat ieškovas galėjo kreiptis į kompetentingas institucijas pranešdamas apie būtinybę atlikti šlaito sutvirtinimo darbus, tačiau to nepadarė. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovas neįrodė, kad valstybinėje miško žemėje savavališkai pastatė statinius esant būtinajam reikalingumui, t. y. esant neatidėliotinai itin skubiam poreikiui nedelsiant juos statyti nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos. Apeliantas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ar reikalavimas pašalinti savavališkai pastatytus statinius yra proporcingas ir adekvatus padaryto pažeidimo atžvilgiu. Apelianto nuomone, įrengti statiniai ne tik būtini šlaito stabilumui užtikrinti, bet jie gali tarnauti ir visuomenės viešojo intereso tenkinimui. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatymų leidėjo ir kitų valstybės institucijų veiksmai ir taikomos priemonės (ribojimų, draudimų įvedimas) turi būti proporcingi siekiamiems tikslams ir interesų pusiausvyrai užtikrinti. Europos Žmogaus Teisingumo Teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad siekis nustatyti „teisingą pusiausvyrą“ tarp bendruomenės intereso ir individo pagrindinių teisių apsaugos lemia proporcingo pasirinktų priemonių ir siekiamo tikslo santykio poreikį (žr. pvz., Depalle v. France (GC), no. 34044/02, 29 March 2010; Kozacio?lu v. Turkey, no. 2334/03, 19 February 2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2012). CK 4.103 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad teismas teisės aktų reikalavimus pažeidžiančios statybos padarinių šalinimo klausimą išsprendžia įstatymų nustatyta tvarka. Savavališkos statybos padarinių šalinimas reglamentuotas Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalyje, kurioje nustatyta teismo teisė įpareigoti statytoją per nustatytą terminą nugriauti savavališkai statomą (pastatytą) statinį (2 punktas) arba jį reikiamai pertvarkyti (dalį statinio nugriauti, perstatyti ar pan., 3 punktas), taip pat tam tikrais įstatyme nustatytais atvejais (juos konstatavus konkrečioje byloje) leisti nustatyta tvarka statytojui per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą (1 punktas). Pažymėtina, kad pagal 28 straipsnio 7 dalies 1 punktą toks savavališkų statybos padarinių šalinimas galimas tik tuo atveju, kai žemės sklype, kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviesiems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad miško žemės naudojimo ribojimai (taip pat statybų leistinumo aspektu) nėra savitiksliai, jie nulemti miškų, kaip ypatingų nuosavybės teisės objektų, pobūdžio, pagrįsti būtinumu užtikrinti natūralios gamtinės aplinkos, biologinės įvairovės išsaugojimą, gamtos išteklių racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, miškų produktyvumo didinimą, kraštovaizdžio stabilumą ir aplinkos kokybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2012). Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad reikalavimas pašalinti savavališkai pastatytus statinius yra neproporcingas padarytam pažeidimui, o savavališkai pastatyti statiniai turėtų būti įteisinti ieškovo vardu jiems nustatant servitutą, kuris užtikrintų visuomenės poreikių tenkinimą. Nagrinėjamu atveju šios nutarties 20-21 punktuose ir pirmosios instancijos teismo sprendime nustatyta, kad ieškovas neturi jokių teisių į valstybinės miško žemės sklypą ir statyba šioje vietoje yra draudžiama. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas, savavališkai pastatęs statinius žemės sklype, kuriame galima tik specializuotų, su mišku susijusių statinių statyba, negali pasinaudoti Statybos įstatyme numatyta savavališkų statinių įteisinimo tvarka. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai pagal teisinį reglamentavimą atitinkamų statinių statyba toje vietoje iš viso negalima, paprastai neteisėti statiniai turi būti nugriauti. Konstitucinis Teismas 2011 m. sausio 31 d. nutarime yra pažymėjęs, kad sprendimas įpareigoti statytoją statomą statinį nugriauti ar jį reikiamai pertvarkyti (dalį statinio nugriauti, jį perstatyti ir pan.) tais atvejais, kai atlikti statybos darbai toje vietoje yra apskritai negalimi, o nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti pašalinami tik nugriaunant ar perstatant statinį, yra proporcingas (adekvatus) padarytam pažeidimui ir atitinkantis siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus apginti pažeistas asmenų teises, išlaikyti teisingą visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, užtikrinti aplinkos, saugomų teritorijų ir vertingų vietovių, kitų gamtos objektų apsaugą, tinkamą, racionalų teritorijų naudojimą, ir vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju miško žemės valdytojai sprendžia ar statiniai reikalingi užtikrinti visuomenės poreikiams. NŽT ir Kauno miškų urėdija savo atsiliepimuose į patikslintą ieškinį išreiškė pozicijas, kad ieškovas jokių teisių į valstybinės miško žemės sklypą neturi ir statyba šioje vietoje yra draudžiama. Be to, Kauno miškų urėdija nurodė, kad ieškovo pastatyti statiniai Kauno miškų urėdijos vidinės miškotvarkos projekte kaip rekreaciniai įrenginiai nesuprojektuoti ir pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus ieškovas neturi objektyvių galimybių gauti statybos leidimo. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijoje nėra nuostatų, kurios leistų teigti, jog žemė galėtų būti naudojama gyvenamajai, visuomeninei ir ūkinei-komercinei statybai be jokių techninių, statinių saugumo ir racionalaus jų išdėstymo reikalavimų, neplanuojant teritorijų urbanizavimo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo U. K. nugriauti savavališkai pastatytus statinius, kaip pažeidžiančius imperatyvias teisės aktų nuostatas, siekiant išlaikyti teisingą visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, užtikrinti aplinkos, saugomų teritorijų ir vertingų vietovių, kitų gamtos objektų apsaugą. Apelianto teigimu nebuvo vertinta aplinkybė, kad jis į statinius investavo nuosavas lėšas ir jų nugriovimas padarys didesnę žalą, nei paliekant juos visuomenės poreikiams. Atsižvelgiant į šiuos teiginius teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje ribojimas statyti statinius valstybinėje miško žemėje yra susijęs su poreikiu užtikrinti tinkamą teritorijų planavimą ir miško zonos apsaugą. Pažymėtina, kad ekonominiai imperatyvai ir netgi tam tikros fundamentalios teisės, tokios kaip nuosavybės teisės, neturi eiti pirma aplinkosauginių motyvų, ypač kai valstybė yra priėmusi teisės aktus šioje srityje. Tokiu atveju valstybės institucijos turi pareigą tinkamu laiku imtis veiksmų, kad nuspręstos įgyvendinti aplinkosaugos priemonės netaptų neveiksmingos (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą byloje Hamer v. Belgium, no. 21861/03, 27 November 2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-270/2012). Teisėjų kolegija, vertindama apelianto sąžiningumą, atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas žinodamas apie statybą leidžiančių dokumentų būtinumą, nustatyta tvarka (pateikdamas prašymą) nesikreipė dėl jų gavimo į kompetentingas institucijas, statinius pastatė neturėdamas nustatyta tvarka patvirtinto projekto ir statybos leidimo, delsė pradėti statybos įteisinimo procedūras. Vadovaujantis bendruoju protingumo principu, toks elgesys nelaikytinas sąžiningu teisių įgyvendinimo būdu. Teisėjų kolegija spendžia, kad tokiais savo veiksmais apeliantas prisiėmė riziką dėl galimų neigiamų savavališkos statybos padarinių. Be to byloje nėra įrodymų, kad savavališkai pastatytų statinių nugriovimas sukels didesnę žalą nei jau yra padaryta. Pažymėtina, kad šiuo metu yra siekiama užtikrinti valstybinės miško žemės naudojimą ir natūralios aplinkos apsaugą, o tai įgyvendinti bus galima tik pašalinant savavališkos statybos padarinius. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą sprendžia, kad ieškovas, nebūdamas sklypo savininku, negali vykdyti ginčo sklype statybos, ieškovo atlikti darbai prieštarauja bendrajam visuomenės interesui saugoti aplinką, užtikrinti statybos normų laikymąsi, todėl siekiant tvarkingos teritorijų plėtros ir atkurti teisės viršenybę savavališkai pastatyti statiniai turi būti nugriauti.

15Dėl termino apskųsti administracinį aktą Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos išvada, kad praleido ABTĮ 33 straipsnyje nustatytą vieno mėnesio apskundimo terminą, motyvuodamas, kad teismas terminą turėjo pradėti skaičiuoti nuo 2012 m. lapkričio 3 d., o ne nuo 2012 m. kovo 5 d. Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė administracinio ir civilinio pobūdžio reikalavimus – prašė panaikinti administracinį aktą ir leisti įrengtus statinius įteisinti ieškovo vardu, įregistruoti viešajame registre ir šiems statiniams nustatyti servitutą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškinio daliai dėl Inspekcijos 2012 m. vasario 15 d. reikalavimo panaikinimo taikoma ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis ir ieškovas šiame straipsnyje nustatytą vieno mėnesio apskundimo terminą yra praleidęs, todėl šią ieškinio dalį atmetė. Ieškovas apeliaciniame skunde nesutinka nuo kurios datos turi būti pradėtas skaičiuoti vieno mėnesio terminas apskųsti administracinį aktą. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra saistoma asmens pareigos įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, iš kurių vienas yra kreipimasis į teismą įstatymo nustatytu terminu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtoja praktiką, kad tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2009; 2010 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2010; 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2012; 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2014; 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-385-313/2016). Kadangi ieškovas ginčija Inspekcijos reikalavimą kaip administracinį aktą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šioje dalyje taikė ABTĮ nustatytus apskundimo terminus. ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Taigi termino pradžios nustatymui reikšminga aplinkybė yra ta, kada ieškovui buvo pranešta apie atitinkamą jo atžvilgiu priimtą individualų administracinį aktą. Pažymėtina, kad teisė pasinaudoti teismine gynyba yra ribojama laike ir siejama su faktine aplinkybe, nuo kurios ir pradedamas skaičiuoti laikas, per kurį suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą. Pasibaigus šiam terminui teisminės gynybos realizavimo teisė eliminuojama, paliekant teisinę galimybę taikyti termino atnaujinimo institutą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-553/2011). Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovas prašo panaikinti 2012 m. vasario 15 d. reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. ( - ). Šis reikalavimas ieškovui registruota pašto siunta buvo įteiktas 2012 m. kovo 5 d., todėl nuo šios dienos turėtų būti pradėtas skaičiuoti vieno mėnesio apskundimo terminas, kuris baigėsi 2012 m. balandžio 5 d. Ieškovas praleisto termino neprašė atnaujinti. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas praleido vieno mėnesio terminą apskųsti 2012 m. vasario 15 d. reikalavimą Nr. ( - ).

16Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, apeliaciniame skunde nurodytas ir apelianto paaiškintas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl savavališkos statybos fakto ir savavališkos statybos padarinių pašalinimo būdo, pagrįstos, teismas tinkamai ištyrė ir nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, bei tinkamai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, iš ieškovo turėtų būti priteistinos atsakovės ir trečiųjų asmenų patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Kadangi atsakovė ir tretieji asmenys prašymų priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliaciniame teisme, nepateikė, todėl jos jiems nėra priteisiamos. Pagal Kauno apygardos teismo pažymą, apeliaciniame procese turėta 11,44 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios priteisiamos iš apelianto valstybei (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

17Kauno apygardos teismo teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

18apeliacinį skundą atmesti.

19Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

20Priteisti iš U. K. (asmens kodas ( - )) valstybei 11,44 Eur (vienuolika eurų 44 centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas ( - )) atsiskaitomąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

21Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai