Byla 1A-77-190/2018
Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 31 nuosprendžio, kuriuo N. A. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį jam nepadarius nusikalstamos veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Z. R. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas

1Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vladislavo Lenčiko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Lauretos Ulbienės, Stasio Lemežio, Sekretoriaujant Giedrei Stankevičienei, dalyvaujant prokurorėms Larisai Fedotovai, Ritai Vaitiekūnienei, išteisintajam N. A., jo gynėjui advokatui Vytautui Sirvydžiui, nukentėjusiajam Z. R., jo atstovams advokatams R. U., D. S.,

2viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal prokurorės Larisos Fedotovos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 31 nuosprendžio, kuriuo N. A. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį jam nepadarius nusikalstamos veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Z. R. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

3Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

4I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

5

  1. N. A. apylinkės teisme buvo kaltinamas tuo, kad apgaule savo naudai įgijo didelės- 12 800 eurų vertės svetimą Z. R. priklausantį turtą: jis, veikdamas išankstine tyčia, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, nuslėpdamas savo tikruosius ketinimus, iš anksto žinodamas, kad neketina vykdyti prisiimtų įsipareigojimų bei piktnaudžiaudamas Z. R. pasitikėjimu, 2015 m. lapkričio mėnesį, tiksliai nenustatytą dieną, apie 18.00- 19.00 valandą UAB „A. V.“ patalpose, esančiose ( - ), melagingai pateikdamas Z. R. duomenis apie tai, kad jam reikalingi pinigai tariamam automobilio „Audi Q7“ pirkimui, pasiskolino iš Z. R. 4 000 eurų, melagingai žadėdamas jam grąžinti po dviejų savaičių 4 800 eurus.
  2. Jis, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2015 m. gruodžio mėnesį, tiksliai nenustatytą dieną, apie 18.00- 19.00 valandą patalpose, esančiose ( - ) negrąžinęs ankstesnės skolos, piktnaudžiaudamas Z. R. pasitikėjimu, melagingai žadėdamas po dviejų savaičių grąžinti 8 900 eurų, pasiskolino iš Z. R. dar 4 100 eurų tariamam automobilio „Audi Q7“ remontui.
  3. Jis, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2015 m. gruodžio 12 d. apie 18.00- 19.00 valandą patalpose, esančiose ( - ), negrąžinęs ankstesnės skolos, žinodamas savo tikrąją turtinę ir finansinę padėtį bei tai, kad Z. R. skolos negrąžins, turėdamas išankstinį sumanymą nevykdyti prisiimtų įsipareigojimų, taip pat tai, kad dėl jo finansinės ir turtinės padėties nėra ir nebus galimybės šios sumos išieškoti priverstinai, apgaule suklaidino Z. R. bei pasinaudodamas Z. R. pasitikėjimu įkalbėjo Z. R. papildomai finansuoti tariamą automobilio „Audi Q7“ remontą, melagingai žadėdamas iki 2016 m. sausio 1 d. perduoti Z. R. nuosavybėn šį realiai neegzistuojantį tariamai suremontuotą automobilį „Audi Q7“ žemesne nei rinkos kaina ir tokiu būdu atgauti skolą. Paveiktas šių melagingų duomenų Z. R. nurodytu laiku ir vietoje perdavė N. A. 4 700 eurų, tačiau pažadėto automobilio ir 12 800 eurų N. A. jam negrąžino. Šiais savo veiksmais N. A. buvo kaltinamas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.
  4. Išteisindamas N. A. pagal jam pareikštus kaltinimus apylinkės teismas konstatavo, kad Z. R. parodymai dėl N. A. planuoto pirkti automobilio valstybinių numerių laikytini nepatikimais. Išteisintojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais negali būti remiamasi vienareikšmiškai, nes N. A. nebuvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Apylinkės teismas, negalėjimo nurodyti tikslios vietos, kur buvo remontuojamas minėtas automobilis, priežastis vertindamas kartu su 2017 m. vasario 27 d. N. A. apklausos metu nurodytomis aplinkybėmis, susijusiomis su negalėjimu tiksliai nurodyti vietos, kur buvo remontuojamas automobilis „Audi Q7“, N. A. parodymų patikrinimo vietoje metu gautų duomenų nevertino kaip patikimų, galinčių įrodyti aplinkybę, kad automobilis, kurį N. A. ketino pirkti ir remontuoti iš Z. R. gautas pinigais, neegzistavo. Apylinkės teismas konstatavo, kad N. A. veiksmai oficialiai įsidarbinant žinant, kad dalis jo gaunamų pajamų bus areštuota antstolių, parodo, kad jis neketina ir nagrinėjamų įvykių metu neketino vengti prievolės vykdymo. Žemesnės instancijos teismas padarė išvadą, kad baudžiamojo proceso metu surinkti ir ištirti įrodymai neleidžia pagrįstai teigti, kad N. A., iš Z. R. gaudamas pinigus automobilio „Audi Q7“ pirkimui ir remontui, Z. R. suklaidino tiek dėl automobilio „Audi Q7“ egzistavimo, tiek dėl savo turtinės padėties.
  5. Apylinkės teismas padarė išvadą, kad tai, jog Z. R. pasitikėjo N. A. kaip draugu, neleidžia pagrįstai teigti, kad N. A., įgydamas Z. R. turtą, piktnaudžiavo pastarojo pasitikėjimu- priešingu atveju būtų pagrindas sukčiavimu piktnaudžiaujant pasitikėjimu pripažinti visus neįvykdytus sandorius, sudaromus tarp draugų, bendradarbių, šeimos narių ir pan. Apylinkės teismas nenustatė, jog Nerijus A. Z. R. atžvilgiu būtų vartojęs apgaulę, t. y. aplinkybė, kad automobilis, kurį N. A. ketino pirkti ir remontuoti iš Z. R. gautais pinigais, neegzistavo, neįrodyta, taip pat neįrodyta, kad nagrinėjamų įvykių metu N. A. turtinė padėtis buvo sunki ir apie savo turtinę padėtį N. A. privalėjo pranešti Z. R..

6II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

7

  1. Apeliaciniu skundu prokurorė Larisa Fedotova prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – pripažinti N. A. kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir paskirti jam 2 metų laisvės atėmimo bausmę bei patenkinti Z. R. civilinį ieškinį ir priteisti jam 12800 Eur turtinei žalai atlyginti ir 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 1300 Eur turėtoms išlaidoms už advokato paslaugas atlyginti. Skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai motyvavęs kodėl ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti N. A. parodymai nelaikytini įrodymais, jų teisiamojo posėdžio metu neperskaitė, t. y. nepagarsino, tačiau jais vis vien vadovavosi aptardamas juos aprašomojoje išteisinamojo nuosprendžio dalyje. Prokurorė teigia, kad parodymų patikrinimas vietoje yra savarankiškas ikiteisminio tyrimo veiksmas, kurio atlikimo tvarka ir pagrindai įtvirtinti BPK 196 str. Neneigtina, jog šį veiksmą galima atlikti tik liudytojo, nukentėjusiojo ar įtariamojo pirmiau duotų parodymų patikrinimui - tai yra šio veiksmo atlikimo vada. Teismui nepripažinus surinktus parodymų patikrinimo vietoje atlikimo metu gautus duomenis įrodymu, sekant teismo logika, susiduriame su paradoksalia situacija: kaltinamajam atsisakius duoti parodymus teisme, įrodymais neturėtų būti nepripažinti visi įtariamojo apklausos pagrindu atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmai. N. A. pavartotas žodis „manau“ sudaro pakankamą pagrindą tikėti, kad įtariamasis atsimins kur yra ta vieta, apie kurią davė parodymus, juo labiau, kad jis nurodė pakankamai nedidelę geografinę teritoriją (netoli Juodojo kelio), kur gali būti jo apibūdintas privatus garažas, nenurodė, kad tikrai nežino, kur tiksliai tas garažas yra ir neatsisakė nuo šio veiksmo atlikimo. Prokurorė akcentuoja, kad jei akistatos metu vienas iš dalyvių nurodo naujus, papildomus duomenis, jie neturi būti laikomi mažiau patikimais vien dėl to, kad jie gauti akistatos, o ne to dalyvio apklausų metu.
  2. Dėl išteisintojo turtinės padėties galimai padarant nusikalstamą veiką prokurorė pažymi, jog iš N. A. buvusios žmonos A. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, jog jai nutraukus santuoką su N. A. ir 2015-2016 m. prašant teismo priteisti alimentus judviejų vaikų išlaikymui, N. A. prašė šią sumą sumažinti, nes teigė, kad neturi darbo ir pajamų. Teismo sprendimu N. A. buvo priteista po 200 eurų kiekvienam vaikui periodinėmis išmokomis kas mėnesį iki jų pilnametystės. N. A. apie teismo sprendimą buvo informuotas, sprendimo neskundė. A. Š. gavusi vykdomąjį raštą iš karto kreipėsi į antstolių kontorą, kur buvo pradėtas išlaikymo išieškojimas iš N. A., tačiau iki šiol N. A. nėra nieko sumokėjęs vaikų išlaikymui, o antstolė informavo, kad turto, į kurį galima būtų nukreipti išieškojimą, N. A. neturi ir niekur nedirba. Nepagrįstu laikytinas ir apylinkės teismo teiginys, jog po nagrinėjamų įvykių N. A. įsidarbino, kas, anot teismo, paneigia aplinkybę, jog N. A. žinojo, kad nebus galimybės šios sumos išieškoti priverstinai. N. A. atžvilgiu jau anksčiau yra pradėta ir neužbaigta ne viena vykdomoji byla (A. Š. žiniomis - N. A. kreditoriniai įsipareigojimai 2015 m. rudenį siekė apie 80 000 eurų), todėl jam gavus turto ar pajamų, antstoliai iškart nukreips į juos išieškojimą. Ir nors N. A. įsidarbino, Z. R. pinigai iki šiol nėra grąžinti. Todėl teigtina, kad teismas įrodymus ir turimus duomenis vertino paviršutiniškai, atsietai vienas nuo kito, kas sutrukdė padaryti motyvuotas ir pagrįstas išvadas dėl N. A. galimybės atsiskaityti su Z. R.. N. A. piktnaudžiavo Z. R. pasitikėjimu jį įtikinėdamas, kad pinigus grąžins, sutikdamas grąžinti didesnę pinigų sumą nei pasiskolino, vėliau, prašydamas paskutinės pinigų sumos ( 4700eurų) iš Z. R., žadėjo už perduotus pinigus atiduoti labai gerą, prabangų automobilį už žemesnę negu rinkos kainą, meluodamas, įtikinėdamas, kad automobilis yra tvarkomas kažkokiame garaže, į kurį jis pats Z. R. dėl laiko stokos negali nuvežti, o paprašytas paaiškinti kur tas garažas yra, nurodydamas sudėtingą ir sunkiai suprantamą važiavimo iki jo maršrutą, teigdamas, kad automobilis priklauso N. A. motinai ir imituodamas skambutį jai, neva siekiant sužinoti Z. R. prašomą informaciją. Šie veiksmai, kurį laiką vis žadant grąžinti pinigus, o vėliau - perduoti automobilį, išgalvojant įvairias istorijas apie neva egzistuojantį automobilį žinant, kad nei automobilis, nei pinigai Z. R. nebus perduoti, tačiau vis vien siekiant įtikinti Z. R., kad susitarimas yra vykdomas, prokurorės vertinimu, rodo N. A. piktnaudžiavimą Z. R. pasitikėjimu apgaudinėjant Z. R. dėl savo ketinimų.
  3. N. A. savo veiksmais tyčia sudarė tokias sąlygas, kad Z. R. pažeistų teisių atkūrimas be teisėsaugos įsikišimo civilinėmis teisinėmis priemonėmis būtų pasunkintas. Tai, kad N. A. praėjus kuriam laikui po visų trijų pinigų sumų gavimo iš Z. R. sutiko pasirašyti vekselį (iš pradžių - paprasta rašytine forma, vėliau - patvirtintą notaro ir šiek tiek didesnei nei Z. R. N. A. perduotai pinigų sumai) jo kaltės nešalina, nes turtą N. A. įgijo apgaulės būdu ir taip siekė jį išlaikyti. Tai, kad N. A. sutiko pasirašyti vekselius didesnei nei pasiskolino pinigų sumai, šiuo atveju nepalengvina Z. R. apginti savo teises civilinio proceso tvarka. Teismas neįvertino aplinkybių, jog N. A. turi nepasibaigusių vykdomųjų bylų, neturi turto, stabilių pajamų, automobilis, kurį jis žadėjo perduoti Z. R., neegzistavo. Be to, N. A. žinojo, kad pinigų grąžinti negalės ir jie negalės būti iš jo išieškoti, todėl galėjo įsipareigoti grąžinti bet kokią pinigų sumą (net ir didesnę).
  4. Atsiliepimu į apeliacinį skundą įteisintojo gynėjas advokatas Vytautas Sirvydis prašo atmesti apeliacinį skundą. Nurodo, kad apylinkės teismas neturėjo pareigos remtis išteisintojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Tai, kad N. A. negalėjo nurodyti, kokiame garaže buvo remontuojamas automobilis, taip pat neturi reikšmės sprendžiant dėl jo baudžiamosios atsakomybės, be to – tokiu būdu (akcentuojant šiuos teiginius) yra dalinai perkeliama įrodinėjimo našta ne ikiteisminio tyrimo institucijoms, o išteisintajam. Akcentuoja, kad nukentėjusysis turi visas galimybes atgauti savo turtą vykdomojoje byloje, kuri yra pradėta, taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad išteisintasis ėmėsi kokių nors veiksmų siekdamas išvengti finansinės prievolės. Atsiliepime taip pat pažymima, kad pats nukentėjusysis buvo neatidus, nerūpestingas ir jo veiksmai pakartotinai skolinant pinigus buvo sąmoningi bei atlikti siekiant gauti pajamų.
  5. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu išteisintasis ir jo gynėjas prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti, prokurorė, nukentėjusysis ir jo atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

8III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

9Apeliacinis skundas atmestinas.

  1. Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka yra siekiama užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.
  1. Nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kyla dėl to, kaip teisiškai vertinti N. A. veiksmus šiam skolinantis pinigų iš nukentėjusiojo ir vėliau jų negražinant. N. A. apylinkės teisme buvo kaltinamas tuo, kad apgaule įgijo svetimą didelės vertės turtą. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto, o pastarasis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydamas, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, arba priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Šioje baudžiamojoje byloje apylinkės teismas konstatavo, kad nukentėjusysis išteisintajam pinigų skolino iš dalies ir dėl to, kad pats siekė užsidirbti (iš palūkanų), o savo pažeistas teises jis galėjo ir gali ginti civilinio proceso tvarka. Su tokia apylinkės teismo išvada apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka. Tokiais atvejais gana svarbus kriterijus, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusio asmens savybėmis ir veiksmais. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio lygį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-7-9/2013, 2K-161/2013, 2K-152/2015, 2K-429-788/2016, 2K-31-788/2017 ir kt.). Kaip jau minėta, nukentėjusysis pinigų N. A. skolino iš esmės dėl to, kad tikėjosi iš to pats gauti naudos – pirmą kartą skolindamas 4000 eurų tikėjosi iš N. A. atgauti 4800 eurų, vėliau, skolindamas pinigų trečią kartą tikėjosi vietoje piniginės skolos gauti automobilį. Be to, svarbu, kad nukentėjusysis Z. R. pinigus skolino savo pažįstamam, t.y. N. A., kuriuo pasitikėjo ir šis aspektas svarbus atsakant į prokurorės apeliacinio skundo teiginius dėl to, kad N. A. piktnaudžiavo savo gerais santykiais su nukentėjusiuoju ir t.t. Šių argumentų kontekste svarbu, jog paskolos santykiai tarp dviejų (ar daugiau) privačių asmenų, jeigu tai nėra dirbtinai sukurta skolinimosi platforma ar pan., vyksta pasitikėjimo pagrindu ir pinigai dažniausiai yra skolinami daugiau ar mažiau žinomam žmogui, o ne tam, kuris sutinkamas pirmą kartą. Taigi, tai, kad išteisintasis buvo pažįstamas su nukentėjusiuoju ir palaikė su juo gerus santykius savaime nesuponuoja to, kad jis piktnaudžiavo įgytu pasitikėjimu, nes tokia situacija, kai pinigų skolinamasi iš pažįstamo asmens yra natūrali ir gyvenimiška, nelaikytina išimtine. Protingo žmogaus kriterijus įpareigoja veiksnų nukentėjusįjį domėtis savo teisėmis ir pareigomis sudarant sandorius, įvertinti tokių sandorių riziką ir t.t. Nukentėjusysis yra lombardo darbuotojas, taigi žino ir supranta finansinių sandorių sudarymo specifiką, supranta pinigų vertę, dėl ko galima padaryti išvadą, kad skolindamas pinigų N. A. jis suprato savo veiksmų esmė ir norėjo taip elgtis. Apklausiamas apylinkės teismo posėdyje nukentėjusysis akcentavo, kad N. A. sudarė sėkmingo, pasiturinčio žmogaus įspūdį, tačiau Z. R. nekėlė įtarimo tai, kad N. A. skolinasi santykinai nedidelę pinigų sumą – 4000 eurų, kas pasiturinčiam žmogui nėra didelė pinigų suma, žada gražinti 4800 eurų, t.y. beveik ketvirtadaliu didesnę sumą, vėliau pakartotinai skolinasi pinigų dar du kartus ir nukentėjusysis, neatgavęs ankščiau paskolintų pinigų, vėl skolina išteisintajam. Manytina, kad taip elgdamasis Z. R. siekė asmeninės naudos, pirmiausia – atgauti gerokai didesnę pinigų sumą, nei paskolino, vėliau – vietoj paskolintų pinigų gauti didesnės vertės nei paskola automobilį. Taigi, Z. R. suprato, kad N. A., skolindamasis pinigų antrą ir trečią kartą neturi galimybių atiduoti skolos, tačiau, nepaisydamas to ir norėdamas pats gauti naudos, siekė iš N. A. gauti kuo didesnę naudą.
  2. Prokurorės apeliaciniame skunde akcentuojama, kad N. A. realiai neturėjo savo žinioje jokio automobilio, kurį žadėjo perduoti nukentėjusiajam. Tokios vienareikšmiškos išvados apygardos teismo teisėjų kolegija padaryti negali. Visų pirma, N. A. jokioje proceso stadijoje nebuvo nurodęs, kad gali parodyti garažą, kuriame remontuojamas automobilis, todėl po to, kai parodymų patikrinimo vietoje metu jis neparodė konkrečios vietos, prokurorė padarė nepagrįstą išvadą. Be kita ko, apygardos teismo teisėjų kolegija vertina, kad automobilis, kaip skolos užtikrinimo objektas išteisintojo ir nukentėjusiojo santykiuose kaip reikšminga detalė atsirado tik trečią kartą skolinant pinigus. Pirmus du kartus skolindamas pinigus nukentėjusysis iš esmės nesureikšmino automobilio buvimo (egzistavimo) fakto, nesidomėjo, kur jis remontuojamas, kaip bus (ar buvo) įgytas ir t.t. Taigi, esant tokioms aplinkybėms negalima padaryti vienareikšmiškos išvados, kad jeigu N. A. nebūtų parodęs automobilio nuotraukų telefone, nukentėjusysis nebūtų jam paskolinęs pinigų. Kitaip tariant, tikėtina, kad skolinant pinigus pirmus du kartus automobilio tariamas ar realus egzistavimas neturėjo įtakos sandorių sudarymui. Trečią kartą skolindamas pinigų nukentėjusysis jau žinojo ir suprato, kad turėtų vietoj skolos atgauti automobilį, tačiau net nebuvo fiziškai apžiūrėjęs automobilio, tiksliai nežinojo, kur šis pastatytas, kas su juo daroma ir t.t. Tokie jo veiksmai reikšmingi vertinant jo veiksmus pagal aukščiau aptarto protingo, rūpestingo žmogaus standartus.
  3. Teismų praktikoje suformuota, jog tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, ar turi būti taikoma tik civilinė atsakomybė, atsižvelgiama į tai, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti sandorį, ar jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. kovo 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-108-788/2018). Apylinkės teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad nukentėjusysis savo pažeistas teises galėjo ginti civilinio proceso tvarka. Tiek prokurorė, tiek nukentėjusysis siekia teismui akcentuoti, jog N. A. buvo nesąžiningas nuo pat pradžių, kai skolinosi pinigus, tačiau apygardos teismas tokios išvados padaryti negali. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokurorės iniciatyva buvo apklausti liudytojai, kurie tvirtino, jog N. A. su jais buvęs nesąžiningas ar pan., tačiau apygardos teismas nagrinėja baudžiamąją bylą pareikšto kaltinimo, apylinkės teismo nuosprendžio ir apeliacinio skundo ribose ir sprendžia tik dėl šio konkretaus atvejo, t.y. dėl N. A. ir nukentėjusiojo paskolos santykių. Byloje taip pat nėra duomenų, kad N. A. būtų apsunkinęs savo turtinę padėtį ar ėmęsis veiksmų, kad iš jo nebūtų įmanoma atgauti paskolintų pinigų. Po to, kai tris kartus skolinosi pinigų iš nukentėjusiojo, N. A. sutiko pasirašyti 16 000 eurų vertės vekselį pas notarą, kas taip pat paneigia jo tariamus tyčinius veiksmus išvengti skolos grąžinimo. Kartu apygardos teismas pažymi, kad skolos negrąžinimas ar skolinimasis tinkamai neįvertinant savo galimybių grąžinti skolą nėra laikomas nusikalstama veika, jeigu nenustatyta asmens išankstinės tyčios negrąžinti skolos ir kitų aukščiau minėtų nusikalstamos veikos sudėties požymių. Taigi, baudžiamosios bylos medžiagoje, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra įrodyta, kad N. A. būtų iš anksto planavęs negrąžinti pasiskolintų pinigų, neįrodyta, kad jis būtų ėmęsis veiksmų išvengti skolos grąžinimo. Esant tokioms aplinkybėms akcentuotina, kad sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas kaltu tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. kovo 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-10-699/2018). Nekaltumo prezumpcijos principo (įtvirtinto Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje) svarbi dalis yra nuostata, kad visos abejonės turi būti traktuojamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Ši nuostata glaudžiai siejasi su įrodinėjimo pareiga, taip pat su dėl kiekvienos inkriminuojamos nusikalstamos veikos surinktų duomenų (įrodymų) visumos vertinimu. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, bylą nagrinėjant teisme esamų abejonių nėra galimybės pašalinti, apkaltinamasis nuosprendis, grindžiant jį tik prielaidomis, negali būti priimamas. Šiuo konkrečiu atveju teisėjų kolegija vertina, kad prokurorės apeliaciniame skunde nėra nurodyta objektyvių motyvų ir argumentų, kurie patvirtintų N. A. tyčią. Baudžiamasis procesas Lietuvoje vyksta laikantis rungimosi principo (BPK 7 straipsnis), pagal kurį proceso šalys turi teisę rinkti įrodymus, teikti savo argumentus ir kt., tačiau bylą nagrinėjantis teismas gali inicijuoti proceso veiksmų atlikimą. Nepaisant to, tai nereiškia, kad įrodinėjimo našta gali būti perkeliama teismui. Kadangi baudžiamojoje byloje nėra įrodyta, kad N. A. ėmėsi veiksmų, kad apsunkintų nukentėjusiojo galimybes atgauti skolą, darytina išvada, kad N. A. tokių veiksmų nesiėmė ir apylinkės teismas jį pagrįstai išteisino pagal pareikštus kaltinimus.
  4. Apygardos teismas, siekdamas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti bylą, atsižvelgia ir į N. A. asmenybę apibūdinančias aplinkybes, tačiau ne į tas, kurias nurodo jo atžvilgiu galimai neigiamai nusistatę liudytojai ar nukentėjusysis, o į tas, kurias patvirtina oficiali bylos medžiaga. Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro išrašo matyti, kad N. A. iki šiol nėra teistas už sukčiavimą ar panašaus pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą. 2018 m. kovo 22 Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu jis pripažintas kaltu pagal BK 223 straipsnio 1 dalį (aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas), tačiau šios nusikalstamos veikos objektas yra skirtingas nuo sukčiavimo objekto. Taip pat, vertinant apylinkės teismo nuosprendžio pagrįstumą šioje baudžiamojoje byloje svarbu tai, kad tiek N. A., tiek nukentėjusysis turėjo tikslą sudaryti sandorius tarpusavyje: N. A. tam, kad gautų pinigų, nukentėjusysis – kad iš paskolintų pinigų užsidirbtų. Taip pat atsižvelgtina į abiejų nurodytų asmenų profesines savybes, t.y. tai, kad abu susiję su verslu, todėl konstatuotina, kad nukentėjusysis suprato savo veiksmų esmę bei riziką, veikė niekieno nespaudžiamas ir neverčiamas, sąmoningai elgėsi nerūpestingai du kartus pakartotinai skolindamas pinigų išteisintajam ir iš to siekė gauti naudos. Esant tokioms aplinkybėms darytina išvada, kad nėra pagrindo pripažinti, jog N. A. veiksmai yra tokie pavojingi, kad užtrauktų jam baudžiamąją atsakomybę, nes savo pažeistas teises nukentėjusysis efektyviai gali ginti civilinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šioje situacijoje nukentėjusiajam svarbi jo interesų apsauga ir patirtų nuostolių – neatgautos skolos, grąžinimas. Prokurorė apeliaciniu skundu prašo N. A. pripažinti kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, paskirti jam realią 2 metų laisvės atėmimo bausmę. Tenkinus prokurorės apeliacinį skundą iš esmės būtų užkirstas kelias nukentėjusiajam atgauti paskolintus pinigus, nes atlikdamas bausmę N. A. negalėtų gauti tokios pinigų sumos, o būdamas laisvėje turi galimybių tokią sumą uždirbti ar gauti kitu teisėtu būdu. Kitaip tariant, net jei ir būtų nustatyti nusikalstamos veikos sudėties požymiai N. A. veiksmuose, jo nuteisimas nepadarytų jokios realios naudos nukentėjusiajam. Baudžiamoji teisė yra ultima ratio, t.y. kraštutinė priemonė ir jos taikymas tikslingas tik tais atvejais, kai kitomis teisinėmis priemonėmis pažeistos asmens teisės negali būti apginamos. Šiuo konkrečiu atveju, kaip minėta, nukentėjusysis turi galimybę apginti savo interesus civilinio proceso tvarka, o ir N. A. veiksmuose nėra nustatyta išankstinės tyčios siekiant sukčiauti. Sukčiavimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, o jos nenustačius – nėra galimybės kvalifikuoti asmens veiksmus pagal baudžiamojo kodekso 182 straipsnį.
  5. Remiantis visuma aukščiau išdėstytų argumentų darytina išvada, kad apylinkės teismas teisėtai ir pagrįstai išteisinto N. A. pagal jai pareikštus kaltinimus, nes neįrodyta, jog jis pasinaudojo apgaule skolindamasis pinigus iš nukentėjusiojo bei turėjo išankstinį tikslą skolos negrąžinti, taip pat nėra duomenų, jog N. A. būtų apsunkinęs nukentėjusiojo galimybes išsireikalauti skolą civilinio proceso tvarka. Apygardos teismas atsakė į esminius prokurorės apeliacinio skundo argumentus, kurių analizė yra reikalinga siekiant priimti sprendimą byloje. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms konstatuotina, kad nėra objektyvaus teisinio pagrindo tenkinti prokurorės apeliacinį skundą.

10Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

11Prokurorės Larisos Fedotovos apeliacinį skundą atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai