Byla 2K-429-788/2016
Dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 21 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 17 d. nutarties

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Viktoro Aiduko (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Olego Fedosiuko (pranešėjas), teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 21 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 17 d. nutarties.

2Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 21 d. nuosprendžiu V. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „A“) vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimu, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „A“) – vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimu, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ( dėl R. Š.) – vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimu, pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl R. Š.) – dvejų metų laisvės atėmimu, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl G. G.) – ketverių metų laisvės atėmimu, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimu, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „A“) subendrintos apėmimo būdu, paskiriant vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimą; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį (dėl R. Š.) paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 6 dalimis, šios subendrintos bausmės subendrintos su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, jas iš dalies sudedant ir paskirta subendrinta ketverių metų ir dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 17 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme bei Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. nuosprendžiu (pakeistu Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 6 d. nuosprendžiu) paskirta ir neatlikta 10 MGL (1300 Lt (376 Eur)) dydžio bauda ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – penkerių metų laisvės atėmimas, bausmę atliekant pataisos namuose, ir 10 MGL (1300 Lt (376 Eur)) dydžio bauda.

3Iš V. B. priteista 290,16 Eur UAB „A“, nukentėjusiajai R. Š. – 2172,15 Eur, nukentėjusiajam G. G. – 23 980,54 Eur.

4Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 17 d. nutartimi nuteistojo V. B. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus apeliacinis skundas atmestas.

5Teisėjų kolegija

Nustatė

61. V. B. nuteistas už šias nusikalstamas veikas:

71.1. Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį V. B. nuteistas už tai, kad įgijęs UAB „A“ (duomenys neskelbtini) direktoriaus A. A. pasitikėjimą, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, žinodamas, kad UAB „B“ (duomenys neskelbtini) nėra įdarbintas nė vienas darbuotojas, įmonė jokios veiklos nevykdo bei nesiruošia jos vykdyti, todėl mobiliojo ryšio telefonai šiai įmonei nėra reikalingi, nuo 2013 m. liepos 1 d. nebedirbamas įmonėje ir negalėdamas veikti UAB „B“ vardu (neturėdamas įgaliojimų), 2013 m. rugsėjo 7 d. UAB „A“ parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), A. A. melagingai prisistatė UAB „B“ direktoriumi, UAB „B“ vardu iš UAB „A“ įgijo 1098,00 Lt (318,00 Eur) mobiliojo vertės ryšio telefonus: „LG E440 Optimus L4 2“ (IMEI 356490052440172) ir „LG P710 Optimus L7 2“ (IMEI 356116050912132). 2013 m. rugsėjo 7 d. išrašytos PVM sąskaitos faktūros (serija BM Nr. 000299) dalyje „Sąskaitą gavo:, pareigos, vardas, pavardė, parašas“ užrašė „Direktorius V. B.“ ir pasirašė, ir pagal šią sąskaitą faktūrą melagingai žadėjo atsiskaityti pavedimu iki 2013 m. rugsėjo 9 d. Apgaule įgytus mobiliojo ryšio telefonus V. B. pardavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims. Taip V. B. apgaule savo naudai įgijo vertės svetimą UAB „A“ turtą ir suklastojo tikrą dokumentą – 2013 m. rugsėjo 7 d. PVM sąskaitą faktūrą serija BM Nr. 000299.

81.2. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį V. B. nuteistas už tai, kad nuo 2010 m. sausio iki 2013 m. sausio 15 d., veikdamas vieninga tyčia, apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą G. G. priklausantį turtą – 82 800 Lt (23980,53 Eur). Ši nusikalstama veika padaryta šiomis aplinkybėmis:

9siekdamas įgauti G. G. pasitikėjimą, 2010 m. (iki rugsėjo mėn.) ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku V. B. tris kartus skolinosi iš G. G. pinigus – 1000 Lt (289,62 Eur), 500 Lt (144,81 Eur) ir 2000 Lt (579,24 Eur), kuriuos laiku grąžindavo; taip įgavęs jo pasitikėjimą, pasinaudodamas nukentėjusiojo patiklumu ir piktnaudžiaudamas jo pasitikėjimu, žinodamas, kad gautų pinigų negrąžins, įkalbėjo G. G. paskolinti jam ir pagal 2010 m. rugsėjo 5 d. sudarytą paskolos sutartį gavęs iš jo 38 000 Lt (11 005,60 Eur) ir įsipareigojęs paskolą grąžinti iki 2011 m. vasario 5 d., suėjus sutartam paskolos grąžinimo terminui, pinigų nukentėjusiajam negrąžino, juos panaudojo savo asmeniniams poreikiams tenkinti;

10tęsdamas nusikalstamą veiką, pažadėjęs G. G. galimybę dalyvauti UAB „C“ veikloje, įtikino jį už dalį negrąžintos paskolos įgyti UAB „C“ akcijų. Pagal 2011 m. gruodžio 29 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį G. G. už negrąžintus 2000 Lt (579,24 Eur) įgijus 20 vnt. paprastųjų vardinių 100 Lt (29,00 Eur) nominalios vertės UAB „C“ akcijų, V. B., veikdamas kaip UAB „C“ direktorius, paprašė G. G. kaip akcininko paskolinti 30 000 Lt (8688,60 Eur), melagingai nurodydamas, kad jo vadovaujamos įmonės veiklai trūksta apyvartinių lėšų. Žinodamas, kad iš nukentėjusiojo gautų pinigų į įmonės kasą ar banko sąskaitą neįneš, UAB „C“ veikloje nepanaudos ir jų G. G. negrąžins, 2011 m. gruodžio 29 d. prekybos centro „Hyper maxima“ kavinėje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), pagal 2011 m. gruodžio 29 d. paskolos sutartį iš G. G. gavęs 30 000 Lt (8688,60 Eur), įsipareigojo pinigus jam grąžinti iki 2013 m. sausio 15 d., juos pervedant lygiomis dalimis po 2500 Lt (724,05 Eur) iki kiekvieno mėnesio 15 d. į kreditoriaus asmeninę sąskaitą (duomenys neskelbtini), tačiau, suėjus sutartam paskolos grąžinimo terminui, pinigų nukentėjusiajam negrąžino ir panaudojo savo asmeniniams poreikiams tenkinti;

11tęsdamas nusikalstamą veiką, pažadėjęs G. G. galimybę dalyvauti UAB „C“ veikloje, įtikino jį už dalį negrąžintos paskolos įgyti iš jo (V. B.) likusias UAB „C“ akcijas. Pagal 2012 m. kovo 3 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį G. G. už negrąžintus 8000 Lt (2316,00 Eur) įgijus 80 vnt. paprastųjų vardinių 100 Lt (29,00 Eur) nominalios vertės UAB „C“ akcijų, V. B., veikdamas kaip UAB „C“ direktorius, paprašė G. G., kaip akcininko, paskolinti 14 800 Lt (4286,40 Eur), melagingai nurodydamas, kad jo vadovaujamos įmonės veiklai trūksta apyvartinių lėšų, žinodamas, kad iš nukentėjusiojo gautų pinigų į įmonės kasą ar banko sąskaitą neįneš, UAB „C“ veikloje nepanaudos ir jų G. G. negrąžins, laikotarpiu nuo 2012 m. sausio mėn. iki 2012 liepos mėn., pagal pakeistus 2011 m. gruodžio 29 d. paskolos sutarties punktus Nr. 1 ir Nr. 2 iš G. G. gavęs 14 800 Lt (4286,40 Eur), įsipareigojo pinigus G. G. grąžinti iki 2013 m. sausio 15 d., pervedant juos lygiomis dalimis kiekvieną mėnesį po 3900 Lt (1129,51 Eur) į kreditoriaus asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau, suėjus sutartam paskolos grąžinimo terminui, pinigų nukentėjusiajam negrąžino. G. G. reikalaujant grąžinti skolą, V. B., siekdamas nuslėpti savo nusikalstamus veiksmus, nuo 2012 m. rugpjūčio mėnesio nukentėjusiajam sistemingai teikė žinomai melagingus duomenis apie UAB „C“ tariamai vykdomą pelningą veiklą, banko sąskaitose tariamai turimas pinigines lėšas bei tariamus įvairių valstybinių įstaigų (VMI, STT, VSD) atliekamus UAB „C“ kontrolės veiksmus, dėl kurių jis negali grąžinti pinigų.

121.3. Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį V. B. nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą nukentėjusiosios R. Š. turtą, 2013 m. balandį, R. Š. nurodydamas tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad UAB „C“ veikia daug metų, yra išvysčiusi pelningą siuntų išvežiojimo verslą, kad jis gali nupirkti pelningą maršrutą ir kad R. Š. uždirbtų per mėnesį iki 5000 Lt (1448,10 Eur), taip įgavęs jos pasitikėjimą, pasinaudodamas nukentėjusiosios patiklumu ir piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, realiai neketindamas vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, žinodamas, kad UAB „C“ kaip „Vežėjas“ ir R. Š. kaip „Vežėjo atstovė“ jokių paslaugų neteiks, o „D“ kaip „Užsakovas“ jokių apmokėjimų R. Š. nevykdys, taip pat žinodamas, kad gautų pinigų negrąžins, iš nukentėjusiosios sugyventinio K. G. 2013 m. birželio mėnesio pabaigoje–liepos mėnesio pradžioje, „Lukoil“ degalinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), gavo 5500 Lt (1592,91 Eur) bei 2000 Lt (579,24 Eur), kaip užskaitą už jo (V. B.) 2013 m. pradžioje iš K. G. pasiskolintus bei negrąžintus 2000 Lt (579,24 Eur). 2013 m. liepos mėn. pabaigoje, Kaune, (duomenys neskelbtini), V. B. nukentėjusiajai R. Š. pateikė žinomai suklastotus dokumentus – 2013 m. liepos 18 d. Paslaugų teikimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) bei priedą Nr. 1, prie bendradarbiavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini). 2013 m. liepos 18 d. Paslaugų teikimo sutartyje už A. S. buvo pasirašęs ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo, taip pat V. B., buvo uždėtas UAB „C“ antspaudas. Šioje sutartyje ir priede buvo įrašyti žinomai melagingi duomenys apie tariamą „D (užsakovo), UAB „C“ (vežėjo) ir R. Š. (vežėjos atstovės) susitarimą bei „D“ tariamai R. Š. mokėtiną 7850 Lt (2273,51 Eur) atlygį. R. Š. pasirašius V. B. pateiktuose žinomai suklastotuose dokumentuose, V. B. pinigų nukentėjusiajai negrąžino, o siekdamas nuslėpti savo nusikalstamus veiksmus, nukentėjusiajai teikė žinomai melagingus duomenis apie tariamą „D“ pinigų pervedimą R. Š. Taip V. B. apgaule savo naudai apgaule įgijo 7500 Lt (2172,15 Eur) vertės svetimą nukentėjusiajai R. Š. priklausantį turtą ir suklastojo tikrą dokumentą – 2013 m. liepos 18 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini).

131.4. Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį V. B. nuteistas už tai, kad nuo 2010 m. lapkričio 30 d., būdamas UAB „C“ direktorius, žinodamas, kad jo vadovaujama įmonė nuo 2011 m. lapkričio 2 d. vykdo veiklą, kad V. S. UAB „C“ dirba nuo 2011 m. pabaigos, užpildė UAB „C“ 2012 m. vasario 1 d. Pranešimą Nr. 1 apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pradžią, šio pranešimo A9 eilutėse nurodydamas tikrovės neatitinkančią savo paties (V. B.) ir V. S. valstybinio socialinio draudimo pradžios datą – 2012 m. vasario 1 d., savo parašu patvirtino šiuos žinomai melagingus duomenis. Taip suklastojo tikrą dokumentą bei šį žinomai suklastotą tikrą dokumentą panaudojo – 2012 m. vasario 1 d. pateikė jį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Kauno skyriui. Tęsdamas nusikalstamą veiką, žinodamas, kad V. S. dirbo įmonėje nuo 2011 m. pabaigos, o Z. Ž. nuo 2012 m. vasario 1 d. įmonėje dirbo apie mėnesį laiko ir darbo sutartys su jais 2012 m. vasario 1 d. nebuvo nutrauktos, V. B. surašė UAB „C“ 2012 m. liepos 17 d. prašymą VSDFV Kauno skyriui, kuriame nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad įmonė nepradėjo veiklos ir dėl to su darbuotojais darbo sutartys buvo nutrauktos, savo parašu ir įmonės antspaudu patvirtino šiuos žinomai melagingus duomenis. Tęsdamas nusikalstamą veiką, žinodamas, kad ir po 2012 m. vasario 1 d. UAB „C“ toliau vykdė veiklą, o jis (V. B.) toliau dirbo šios įmonės direktoriumi, žinodamas, kad Z. Ž. nuo 2012 m. vasario 1 d. UAB „C“ dirbo apie mėnesį laiko, užpildė UAB „C“ 2012 m. liepos 20 d. Pranešimą Nr. 3 apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pabaigą, šio pranešimo A10 eilutėse nurodydamas tikrovės neatitinkančią savo paties (V. B.) ir Z. Ž. valstybinio socialinio draudimo pabaigos datą – 2012 m. vasario 1 d., savo parašu patvirtino šiuos žinomai melagingus duomenis. Taip suklastojo tikrą dokumentą bei šį žinomai suklastotą tikrą dokumentą panaudojo – 2012 m. liepos 23 d. pateikė VSDFV Kauno skyriui.

141.5. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį V. B. nuteistas už tai, kad jis nuo 2010 m. lapkričio 30 d. būdamas UAB „C“ direktorius ir pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą bei tvarkymą, nuo 2011 m. lapkričio 2 d. iki 2012 m. gruodžio 19 d. įmonei vykdant veiklą apgaulingai organizavo bei pats tvarkė UAB „C“ buhalterinę apskaitą:

15nepaskyrė vyriausiojo buhalterio ir nesudarė sutarties su apskaitos paslaugas teikiančia įmone ar apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančiu asmeniu, taip pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus;

16neorganizavo įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo ir pats netvarkė įmonės buhalterinės apskaitos, taip pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnį; neorganizavo ir pats nesudarė apskaitos registrų ir juose neregistravo ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenų, taip pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 4 dalį;

17neorganizavo ir pats neatliko UAB „C“ turto inventorizacijų, taip pažeidė Vyriausybės nutarimu Nr. 719 patvirtintų „Inventorizacijos taisyklių“ 3 punktą;

18neorganizavo ir pats nesudarė finansinių ataskaitų, neteikė jų valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI) ir VSDFV, nemokėjo jokių mokesčių bei įmokų, taip pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 17 straipsnį, Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 2 straipsnį, 86 punkto 2 dalį, Mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, 73 straipsnį, 75 straipsnį, 81 straipsnio 1 dalį, Pelno mokesčio 51 straipsnį, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnį, 14 straipsnio 2, 3 dalis;

19dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „C“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2011 m. lapkričio 2 d. iki 2012 m. gruodžio 19 d.

202. Kasaciniu skundu nuteistojo V. B. gynėjas advokatas E. Liutkevičius prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 17 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 21 d. nuosprendžio dalį dėl V. B. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 1, 2 dalis, 300 straipsnio 1 dalį, o likusią nuosprendžio dalį pakeisti: V. B. nusikalstamą veiką iš BK 222 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 223 straipsnio 1 dalį, paskiriant už šią nusikalstamą veiką su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Jei būtų nuspręsta V. B. pripažinti kaltu dėl visų ar dalies BK 182 ir 300 straipsniuose numatytų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, nei už vieną iš jų neskirti realaus laisvės atėmimo bausmės, o pareikštus civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus, klausimą dėl jų dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.

212.1. Apeliacinės instancijos teismas, anot kasatoriaus, neišnagrinėjo esminių apeliacinio skundo argumentų, susijusių su sukčiavimu ir dokumento klastojimu dviejų mobiliųjų telefonų pirkimo įmonės UAB „B“ naudai atveju. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo motyvai pernelyg abstraktūs ir lakoniški, neišnagrinėti esminiai apeliacinio skundo argumentai, nesivadovaujama in dubio pro reo principu. Kasaciniame skunde teigiama, kad V. B. ir šiuo metu, vadovaujantis Valstybinės įmonės Registrų centras duomenimis yra ne tik UAB „B“ ir UAB „C“ akcininkas, bet ir direktorius, taigi prisistatymas A. A. UAB „B“ direktoriumi, siekiant įgyti mobiliuosius telefonus, negali būti laikomas melagingų duomenų pateikimu, nors V. B., kaip įmonės darbuotojo, socialinis draudimas ir buvo pasibaigęs. Vadinasi, pasirašydamas 2013 m. rugsėjo 7 d. sąskaitoje faktūroje kaip UAB „B“ direktorius V. B. šio tikro dokumento nesuklastojo, o tokius duomenis nurodė būdamas įsitikinęs, kad jie teisingi. Nelaikytini sukčiavimą įrodančiais ir duomenys, jog įmonėje nedirbo nė vienas darbuotojas ir kad ji veiklos nevykdė. Teismo išvadą, kad jokia veikla nebuvo planuojama vykdyti toliau, kasatorius vadina spėjamojo pobūdžio teiginiu. V. B. įsigijo nedidelį kiekį telefonų, kuriuos galėjo naudoti tiek pats asmeniškai, tiek galimoje tolesnėje įmonės veikloje.

222.2. Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad savaime sandorio šalies nesąžiningumas dar nereiškia sukčiavimo požymių buvimo, taigi šiuo atveju svarbus civilinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimas. Nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą neteisėtu, yra apgaulės naudojimas prieš asmenis, kurių žinioje yra turtas; apgaulė naudojama kaip turto užvaldymo būdas ir tokie būdai gali būti labai įvairūs, tačiau visų jų esmė yra pasunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą, padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą. Baudžiamąjį teisinį santykio pobūdį gali rodyti ir tai, kad kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, pavyzdžiui, be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ir identifikuoti prievoles vengiančio asmens, sąmoningai sandoris sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio ir pan. Šiuo atveju A. A. asmeniškai pažinojo V. B., bendravo su juo ne pirmus metus, žinojo duomenų, galinčių padėti tiek identifikuoti, tiek surasti asmenį. V. B. sąskaitoje faktūroje nurodė tikrus savo duomenis, nėra duomenų, kad sandoris būtų sudarytas taip, kad vėliau nebūtų įmanoma nustatyti tikrojo jo turinio. 290,16 Eur nėra ta suma, kurios nebūtų galima išieškoti dėl skolininko nemokumo, turto neturėjimo ir pan.

232.3. Anot kasatoriaus, apgaulės prieš G. G. mechanizmas taip pat įvertintas netinkamai, nes byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad V. B., siekdamas įgyti G. G. pasitikėjimą ir skolindamasis iš jo pinigus nedidelėmis sumomis, kurias grąžindavo po savaitės, taip elgėsi siekdamas įgyti pasitikėjimą, kad vėliau gauti žymiai didesnę pinigų sumą. G. G. tokią versiją pateikė tik per paskutinę savo apklausą ikiteisminio tyrimo metu. Apeliacinės instancijos teismo sprendime, nesilaikant BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nepagrįstai teigiama, kad tokiai išvadai padaryti pakanka nukentėjusiojo parodymų. Neaišku ir kokiais objektyviais duomenimis grindžiama išvada, kad 2010 m. rugsėjo 5 d. paskolos sutartimi iš G. G. gautus 38 000 Lt (11005,60 Eur) V. B. paėmė neketindamas vykdyti prisiimtų įsipareigojimų. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad V. B. teikė klaidinančią informaciją apie įmonės vykdomą veiklą, prieštarauja paties G. G. parodymams apie paskolos tikslą. Juolab paskolos negrąžinimą G. G. sutartu laiku, t. y. iki 2011 m. lapkričio 5 d. V. B. visada aiškino finansinėmis problemomis įmonėje ir jo parodymų dalis dėl paskolos negrąžinimo priežasčių byloje nepaneigta. Civilinių teisinių santykių tarp V. B. ir G. G. buvimą patvirtina tolesnio jų bendravimo po 38 000 Lt (11 005,60 Eur) paskolos negrąžinimo aplinkybės. Susiklostę civiliniai teisiniai santykiai negali peraugti į baudžiamuosius vien dėl to, kad viena iš šalių nevykdo turtinių prievolių, prisiimtų šių santykių atsiradimo metu ir net nesąžiningas sandorio šalies elgesys nereiškia sukčiavimo sudėties požymių jo veikoje (prievolės vengiančio asmens nustatymas nebuvo pasunkintas, sandoris nebuvo sudarytas taip, kad vėliau nebūtų įmanoma įrodyti jo tikrojo turinio). G. G. negalėjo proceso metu paaiškinti, kodėl neatgavęs pirmosios didelės paskolos jis ir toliau palaikė asmeninius ir verslo ryšius su V. B., skolino jam pinigus, tiksli paskolų suma taip pat teismų nenustatyta.

242.4. Kasaciniame skunde teigiama, kad dėl sukčiavimo prieš R. Š. taip pat yra daug nekategoriškai nustatytų aplinkybių: V. B. pasisavintų pinigų suma, taip pat jos priklausymas būtent R. Š.; pati R. Š. dėl paskolintų V. B. pinigų sumos dydžio ir jų priklausomumo kelis kartus proceso metu keitė parodymus. Kasatorius pabrėžia, kad šiame kaltinimo epizode svarstytinas tik 5500 Lt (1592,91 Eur) įgijimo teisėtumas, nes 2000 Lt (579,24 Eur) V. B. buvo pasiskolinęs iš K. G., o ne iš R. Š. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai ir šališkai vertino įrodymus dėl šios aplinkybės. Verslo planas nepavyko ne dėl to, kad V. B. ketino ką nors apgauti, o dėl to, kad savo pažadų, pasiūlymų ir įsipareigojimų nesilaikė maršrutą parduoti pasiūlę asmenys, kuriuos V. B. laikė atstovaujančiais „D“, be to, dalį iš K. G. gautų pinigų, kuriuos perdavė maršrutą pirkti siūliusiam asmeniui, V. B. K. G. grąžino. V. B. parodymai dėl sutarties tarp UAB „C“ ir „D“ nepaneigti jokiais įrodymais, juolab iš bylos duomenų matyti, kad kaip liudytojas apklaustas buvęs šios įmonės vieno iš skyrių direktorius A. S. patvirtino apie ilgalaikius verslo santykius. Apeliacinės instancijos teismas, anot kasatoriaus, nepagrįstai R. Š. priskyrė itin aktyvios sandorio dalyvės vaidmenį, o K. G. įvardijo kaip asmenį, nesusijusį su sandoriu. Tai, kad galimai pats V. B. buvo apgautas dėl maršruto, nebuvo niekaip įvertinta. Taip pat V. B. nebuvo inkriminuotas nei A. S. parašo sutartyje suklastojimas, nei žinojimas, jog sutartyje pasirašė ne A. S.

252.5. Pasisakydamas dėl nuteisimo už melagingos informacijos teikimo VSDFV, kasatorius nurodo, kad nesvarbu, kokie teisiniai santykiai siejo V. B. ir V. S. su bendrove, tačiau valstybinio socialinio draudimo pradžios data yra būtent ta, kuri yra nurodyta paties V. B., todėl nėra pagrindo teigti apie jo pateiktų duomenų melagingumą. Realūs darbo teisiniai santykiai, nepranešus apie tai VSDFV, vertinami kaip nelegalus darbas, už kurį numatyta atsakomybė pagal ATPK 413 ir Darbo kodekso 98 straipsnius. Nėra dokumento suklastojimas ir prašymo VSDFV Kauno skyriui surašymas nurodant duomenis apie nepradėtą veiklą ir nutrauktas su darbuotojais darbo sutartis, taip pat pranešimo apie savo ir Z. Ž. valstybinio socialinio draudimo pabaigos datą – 2012 m. vasario 1 d. Argumentai, kad tokia veika gali būti vertinama kaip ATPK 413 straipsnio ir DK 98 straipsnyje numatyti pažeidimai, apeliacinės instancijos teismo liko neišnagrinėti.

262.6. Apeliaciniame skunde nurodžius argumentus, kad V. B. veika atitinka ne apgaulingą, o aplaidų apskaitos tvarkymą, šie liko neanalizuoti. Apeliacinės instancijos teismo argumentai, kad V. B. neorganizavo ir pats nesudarė apskaitos registrų ir juose neregistravo ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenų bei neorganizavo ir nesudarė finansinių ataskaitų, neteikė jų VMI bei VDSFV yra nelogiški, nes rodo būtent aplaidumą tvarkant buhalterinę apskaitą, o ne apgaulę. Pirmosios instancijos teismas, galimą V. B. pinigų gavimą iš G. G. ir R. Š. įvertinęs kaip BK 182 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, niekuo nesusijusią su realia ir oficialia bendrovės veikla, tačiau kitoje kaltinimo dalyje tuos pačius veiksmus įvardijo kaip oficialią UAB „C“ ūkinę operaciją, kuri turėjo būti įtraukta į buhalterinę apskaitą. Taip pat kasatorius pabrėžia, kad pats inventorizacijos neatlikimas pažeidžia ne Buhalterinės apskaitos įstatymą, o tik Inventorizacijos taisykles. Nesant objektyvių faktinių duomenų, kad inventorizacija neatlikta sąmoningai, siekiant apgaulingai tvarkyti buhalterinę apskaitą, šis neveikimas negali būti vertinamas kaip apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas. Apeliacinės instancijos teismas išsamių teisinių argumentų, patvirtinančių V. B. veikimą tyčine kaltės forma, nepateikė.

272.7. Kasatorius skunde taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad paskirtos tiek atskiros bausmės, tiek subendrinta galutinė bausmė yra pernelyg griežtos, žymiai griežtesnės už tas, kurias V. B. prašė skirti prokuroras. Apeliaciniame skunde teigia pabrėžęs tai, kad prokuroro baigiamosios kalbos dalis dėl bausmių, skirtinų V. B., teisiamojo posėdžio protokole nebuvo užfiksuota, vien nurodant prokurorą paprašius skirti V. B. už visas nusikalstamas veikas galutinę subendrintą vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Kasatorius teigia, kad niekaip nebuvo motyvuotas sprendimas skirti itin griežtas laisvės atėmimo bausmes už kiekvieną iš septynių nusikalstamų veikų, nors, vadovaujantis teismų praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-113-303/2015) tai privalo būti padaryta. Turtinės sankcijos skyrimas tokiais atvejais yra žymiai efektyvesnė bausmė nei asmens izoliavimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-16/2014). Taip pat pateikiama teismų praktika, iliustruojanti, kad paskirtos laisvės atėmimo bausmės V. B. yra žymiai griežtesnės už tas, kurios paprastai skiriamos už analogiškas veikas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-115/2012, 2K-194/2012, 2K-135/2012, 2K-289/2012, 2K-272/2013, 2K-555/2013, 2K-101/2014, 2K-314/2014, 2K-316/2014, 2K-113-303/2015). Apeliacinės instancijos teismas, anot kasatoriaus, apsiribojo tik BK 41, 54 straipsnių citavimu.

282.8. Taip pat kasaciniame skunde pažymima, kad neaišku dėl konkrečios priteistinos iš V. B. civilinio ieškinio sumos (dėl mobiliojo ryšio telefonų įsigijimo turėtų būti priteisiama 907,43 Lt (262,80 Eur) turtinė žala, kai apeliacinės instancijos teismo manymu, – 1001,88 Lt (290,20 Eur). Dėl iš R. Š. pasiskolintų pinigų sumos kasatorius nurodo, kad visi su šiame kaltinimo epizode nurodytais pinigais kontaktavę asmenys keitė parodymus dėl disponuojamos pinigų sumos, jų perdavimo aplinkybių, neįvertintas 2013 m. galimas pinigų iš K. G. pasiskolinimas veikos dėl R. Š. kontekste. Apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad pats nuteistasis V. B. pripažino, kad iš R. Š. yra gavęs 7500 Lt (2172,15 Eur), kuriuos teismas nusprendė priteisti iš V. B., yra nepakankamas. Taip pat kasaciniame skunde teigiama, kad nors apeliaciniame skunde buvo pasisakyta dėl G. G. civilinio ieškinio, tačiau priteisiant G. G. iš V. B. 82 000 Lt (23 748,84 Eur) pirmosios instancijos teismas neatskleidė, kodėl šio ieškinio nesumažino iš V. B. įsigytų akcijų verte. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai teigė, kad nukentėjusiojo G. G. parodymais nustatyta, jog įmonės akcijos jo vardu buvo perrašytos ne kaip dalis grąžinamos skolos, o kaip paskolos garantas. Tokia išvada padaryta, remiantis vien nukentėjusiojo G. G. parodymais, toks duomenų vertinimas prieštarauja in dubio pro reo principui, BPK 301 straipsnio 2 daliai. Pačiame teismo nuosprendyje buvo konstatuota, kad V. B. įtikino G. G. įgyti UAB „C“ akcijų būtent už dalį negrąžintos paskolos. Anot kasatoriaus, turėjo būti taikomos BPK 115 straipsnio 2 dalies nuostatos, numatančios, kad atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti, neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

293. Atsiliepimu į nuteistojo V. B. gynėjo advokato E. Liutkevičiaus kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Gintautas Gudžiūnas prašo kasacinį skundą atmesti.

303.1. Atsiliepime teigiama, kad apeliacinis teismas skundo argumentus išnagrinėjo tinkamai. V. B. tyčią sukčiauti patvirtina ir kiti V. B. veiksmai, t. y. nors V. B. A. A. nuskenavus sąskaitą faktūrą teigė ją išsiuntęs įmonės buhalteriui, tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, kad tokie V. B. teiginiai yra apgaulingi, nes įmonėje nedirbo jokia buhalterė, o sutartis dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo su UAB „E“ buvo nutraukta dar 2013 m. sausio 15 d. Taip buvo siekta suklaidinti A. A. ir sudaryti įtikinamą įspūdį apie sandorio tikrumą. Be to, pagrįstai nurodoma, jog V. B. tyčią apgaule užvaldyti svetimą turtą patvirtina dar ir tai, kad UAB „B“ įmonėje nedirbo nė vienas darbuotojas, įmonė nevykdė jokios veiklos.

313.2. Dėl V. B. darbinių santykių, kaip UAB „B“ direktoriaus, pasibaigimo kolegija pagrįstai rėmėsi VSDFV rašytiniu pranešimu apie apdraustojo V. B. valstybinio socialinio draudimo pabaigą nuo 2013 m. liepos 1 d.

323.3. Dėl baudžiamųjų teisinių santykių atribojimo nuo civilinių apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad V. B. veiksmai (įgytas pasitikėjimas dėl ankstesnio bendravimo, prisistatymas įmonės direktoriumi, sąskaitos faktūros išsiuntimas neva įmonės buhalteriui) buvo esminiai ir lemiami, dėl kurių suklaidintas A. A. pardavė du mobiliojo ryšio telefonus bei išrašė sąskaitą faktūrą, į kurią klaidingus duomenis įrašė pats V. B. Kadangi telefonų įsigijimo metu buvo panaudota apgaulė, dėl to apylinkės teismas pagrįstai V. B. veiksmus kvalifikavo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį. Nei telefonų skaičius, nei ankstesnė pažintis, nei duomenų įrašymas į sąskaitą faktūrą nedekriminalizuoja paties neteisėto veikimo panaudojant apgaulę. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir lakoniškai, tačiau pasisakė dėl esminių apeliacinio skundo argumentų vertinant V. B. kaltę, aptarė nukentėjusiojo G. G. poziciją aktualiais klausimais, vertino pirminių V. B. pinigų skolinimosi mažomis sumomis reikšmingumą, pasisakė dėl inkriminuotos veikos (sukčiavimo) atribojimo nuo civilinių deliktų, o galiausiai padarė pagrįstą išvadą, jog byloje sukčiavimą apibūdinantys požymiai yra nustatyti. Pasak apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos, nustatytos aplinkybės patvirtina, kad V. B. veikė tiesiogine tyčia, nes jis sąmoningai siekė suklaidinti nukentėjusįjį G. G., šiam teikė klaidingą informaciją ir, tuo pasinaudojęs, siekė gauti iš jo pinigines lėšas iš anksto numatydamas, kad paskolintų pinigų negrąžins.

333.4. Prokuroras pabrėžia, kad pats V. B. yra pripažinęs, kad yra gavęs 7500 Lt (2172,15 Eur) sumą iš R. Š. Teismo nustatyta, kad V. B. iš nukentėjusiosios sugyventinio K. G. gavo 5500 Lt (1592,91 Eur) bei 2000 Lt (579,24 Eur) kaip užskaitą už jo 2013 m. pradžioje iš K. G. gautus bei negrąžintus R. Š. dar 2000 Lt (579,24 Eur). Tai, kad V. B. R. Š. pinigus per du kartus gavo per tarpininką K. G., nepaneigia fakto, jog pinigai buvo R. Š. Tokiu būdu iš nukentėjusiosios R. Š. nuteistasis apgaule įgijo iš viso 7500 Lt (2172,15 Eur). Kasatoriaus argumentai, susiję su trišalės sutarties sudarymu, sietini ne su teisės taikymo klausimais, o su ginčijamų sprendimų pagrįstumo klausimais, tačiau kasacinis teismas iš naujo faktų netiria ir aplinkybių nenustatinėja.

343.5. Byloje nustatyta, kad V. B. sąmoningai suklastojo nuosprendyje nustatytus dokumentus, įrašydamas į juos tikrovę neatitinkančius duomenis, ir šiuos dokumentus, siekdamas išvengti mokesčių, pateikė VSDFV Kauno skyriui. Kadangi dokumentuose įrašyti tikrovės neatitinkantys faktai turi teisinę reikšmę, t. y. gali sukelti valstybei teisiškai reikšmingus padarinius, toks dokumento suklastojimas yra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, todėl apylinkės teismas pagrįstai V. B. pripažino kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarymo.

353.6. Atsiliepime teigiama, kad pagal teisminę praktiką sąmoningas apskaitos netvarkymas nefiksuojant ūkinių operacijų yra apgaulingo apskaitos tvarkymo požymis. V. B., būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, sąmoningai pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo bei kitų teisės aktų reikalavimus ir dėl to tapo negalima iš dalies nustatyti jo vadovaujamos bendrovės turto ir įsipareigojimų dydžio. Baudžiamoji atsakomybė už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą kyla, kai atsiranda BK 222 straipsnyje nurodyti padariniai. Realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, tai reiškia, kad kilo nusikalstami padariniai, taigi teisėjų kolegija pagrįstai konstatavo, kad V. B. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

363.7. Prokuroro nuomone, bendrieji bausmių skyrimo pagrindai tiek bausmes parenkant, tiek nustatant jų dydį nepažeisti. Apeliacinės instancijos teismas aiškiai motyvavo, kodėl parinktos bausmės nėra per griežtos ir savo sprendimą pagrindė atsižvelgdamas į bendrųjų baudžiamųjų normų reikalavimus, t. y., įvertino tiek nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, tiek padarytų veikų pavojingumą, jų daugetą, tiek darbinę veiklą, lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes ir kitus svarbius duomenis.

373.8. Anot prokuroro, įvertinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą, konstatuotina, kad visų ieškinių priteisimo aplinkybės dar kartą buvo išanalizuotos ir pateikti išsamūs motyvai, kodėl pirmosios instancijos teismo sprendimas laikytinas teisingu.

384. Nuteistojo V. B. gynėjo advokato E. Liutkevičiaus kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

39Dėl svetimo turto užvaldymo apgaule, suklastojant dokumentus ir juos panaudojant teisinio vertinimo

404.1. Kasaciniame skunde ginčijamas V. B. nuteisimas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį dėl dviejų 1098,00 Lt (318,00 Eur) vertės mobiliojo ryšio telefonų įsigijimo apgaule iš UAB „A“, argumentuojamas civilinis teisinis šio sandorio pobūdis, esminės apgaulės nebuvimas, atkreipiamas dėmesys į nedidelį užvaldytų telefonų kiekį. Šie argumentai nepagrįsti.

414.2. Iš teismų nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad V. B. UAB „A“ direktoriui A. A. melagingai prisistatydamas UAB „B“ direktoriumi, išreikšdamas norą pirkti mobiliojo ryšio telefonus įmonės vardu, taip pat pasirašydamas išrašytoje sąskaitoje faktūroje kaip įmonės direktorius, taip veikė ne dėl klaidos ar nežinojimo, bet siekdamas suklaidinti A. A., kad šis manytų, jog už parduodamą turtą bus atsiskaityta. A. A. nedalyvautų tokiame sandoryje, jei žinotų, jog V. B. nebeturi teisės veikti kaip UAB „B“ atstovas, o pati įmonė nebevykdo jokios veiklos ir joje nebedirba nė vienas darbuotojas. Taigi priešingai nei teigia kasatorius, V. B. tik imitavo civilinius teisinius santykius, turėdamas piktvališkus ketinimus gauti naudos ir padaryti UAB „A“ turtinę žalą. Konstatuotina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai tokius jo veiksmus kvalifikavo kaip BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sutaptį. Nors kasaciniame skunde rašoma, kad 2013 m. rugsėjo 7 d. įgydamas telefonus ir pasirašydamas sąskaitoje faktūroje, kaip UAB „B“ direktorius, V. B. tokius duomenis nurodė būdamas įsitikinęs, kad jie teisingi, tačiau visiškai neaišku, kuo grindžiamas toks teiginys.

424.3. Kasaciniame skunde taip pat ginčijamas V. B. nuteisimas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už 82 800 Lt (23 980,53 Eur) įgijimą apgaule iš G. G., argumentuojamas civilinis teisinis paskolinių santykių su nukentėjusiuoju pobūdis, kritikuojama teismų išvada dėl išankstinių keltinimų nevykdyti prisiimtų turtinių įsipareigojimų. Šie argumentai nepagrįsti. Teismai atskleidė V. B. naudojamos esminės apgaulės mechanizmą. Iš pradžių V. B. įgijo nukentėjusiojo G. G. pasitikėjimą skolindamasis mažas sumas ir jas grąžindamas, o po to šiuo pasitikėjimu ir pasinaudojo pasiskolinęs didesnę sumą (38 000 Lt (11 005,60 Eur), kurios negrąžino ir neplanavo grąžinti. Nuolat klaidindamas nukentėjusįjį, kad pinigus skolina UAB „C“ veiklai, įtraukdamas G. G. į šios jokios veiklos nevykdančios įmonės akcijų pirkimo sandorius, taip vėl įtikino paskolinti jam 30 000 Lt (8688,60 Eur), vėliau – 14 800 Lt (4286,40 Eur), kurių taip pat negrąžino. Apie išankstinę tyčią negrąžinti paskolintų pinigų rodo sistemingas nukentėjusiojo klaidinimas dėl neva pelningos UAB „C“ veiklos, banko sąskaitose turimų piniginių lėšų, netikėtai atsiradusių kliūčių (VMI, STT, VSD veiksmų) skolai grąžinti, taip pat paskolintų pinigų neįtraukimas į UAB „C“ apskaitą.

434.4. Atmestinas ir kasacinio skundo argumentai dėl neva neteisingai nustatytų sukčiavimo prieš R. Š. faktinių aplinkybių. Teismai nustatė, kad V. B., klaidindamas nukentėjusiąją dėl neva pelningos UAB „C“ veiklos, įtraukė ją į fiktyvų sandorį, melagingai žadedamas, kad ji iš šio sandorio uždirbs iki 5000 Lt (1448,10 Eur) per mėnesį, įgijo iš jos sugyventinio 7500 Lt (2172,15 Eur). Pažymėtina, kad sandoris buvo įformintas netikrais dokumentias: Paslaugų teikimo sutartimi tarp „D“, UAB „C“ ir R. Š., priedu prie bendradarbiavimo sutarties, kuriame buvo nurodyti žinomai melagingi duomenys apie „D“ tariamai mokėtiną 7850 Lt (2273,51 Eur) atlygį R. Š. Teismai išnagrinėjo šios trišalės sutarties sudarymo aplinkybes ir turinį, sprendė, kad sutartis suklastota tiek materialiai (joje yra netikras A. S., nedirbusio UAB „D“, parašas), tiek intelektualiai (žinant, kad sutartyje nurodytos įmonės objektyviai negali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų). Nors kasaciniame skunde bandoma šį sandorį pavaizduoti kaip tikrą, bet nepavykusį, tačiau iš bylos aplinkybių matyti, kad jis nuo pat pradžių buvo fiktyvus ir sudarytas su vieninteliu tikslu – apgauti R. Š. ir išvilioti iš jos pinigus.

444.5. Šios veikos teisinio vertinimo nekeičia ir kasaciniame skunde pabrėžiama aplinkybė, kad R. Š. perdavė pinigus V. B. ne asmeniškai, o per savo sugyventinį. Kasacinio skundo teiginiai, kad teismai nepagrįstai atmetė gynybos teiginius, jog pats V. B. buvo apgautas dėl galimybių įgyvendinti minėtą sutartį ir neturėjo išankstinės tyčios apgauti nukentėjusiąją, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Konstatuotina, kad pagal teismų nustatytas faktines aplinkybes, V. B. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį.

454.6. Nors visi V. B. inkriminuotos veiklos epizodai reiškėsi civiliniuose teisiniuose santykiuose, sudarant su nukentėjusiaisiais civilinius sandorius, tačiau teismai teisingai konstatavo nusikalstamą jų pobūdį. Teismų praktikoje nė kartą pažymėta, kad apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir jau šio sandorio metu tyčios turėjimas nevykdyti šios prievolės yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus. Vien turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės dėl sukčiavimo, jei vienai sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Taigi, tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, ar turi būti taikoma civilinė atsakomybė, atsižvelgiama į tai, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan.). Be to, tokiais atvejais gana svarbus kriterijus, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusio asmens savybėmis ir veiksmais. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio lygį. Antai sukčiavimu paprastai nelaikytini tokie atvejai, kai asmuo elgiasi itin nerūpestingai, pavyzdžiui, savo turtą perleidžia kaltininkui naiviai pasikliaudamas jo geranoriškumu, nors tam nėra jokio pagrindo ar logiško paaiškinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-507/2012, 2K-7-255/2012, 2A-7-9/2013, 2K-161/2013, 2K-152/2015 ir kt).

464.7. Atsižvelgdama į teismų nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju visos pirmiau minėtos sąlygos baudžiamajai atsakomybei taikyti nustatytos. Pažymėtina, kad visi sukčiavimai, inkriminuoti V. B., buvo daromi tiek piktnaudžiaujant nukentėjusiųjų pasitikėjimu, tiek ir tiesiogiai juos klaidinant dėl faktinių aplinkybių. Visais atvejais V. B. prisistatydavo kaip veikiančių įmonių vadovas, nuslėpdamas faktą, kad jokios realios veiklos šios nebevykdo, įtikindavo nukentėjusiuosius sudaryti vieną ar kitą sandorį iš anksto žinodamas, jog prisiimtų turtinių įsipareigojimų nevykdys (nei pats, nei įmonė), klastojo dokumentus, kuriais buvo įforminami sandoriai. V. B., įtraukdamas nukentėjusiuosius į jiems žalingus sandorius, taikydavo pakankamai išradingas jų pasitikėjimo įgijimo ir klaidinimo schemas, be to, iš bylos medžiagos matyti, kad dėl nuteistojo nemokumo, sandorių sudarymo jokios veiklos nevykdančių įmonių vardu, nukentėjusiųjų galimybės atkurti pažeistas teises civilinio proceso priemonėmis praktiškai tapo nerealiomis.

47Dėl melagingos informacijos pateikimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai kvalifikavimo

484.8. Nagrinėjamoje byloje V. B. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir už tai, kad įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis į UAB „C“ pranešimus apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pradžią ir pabaigą ir pateikė šiuos pranešimus VSDVF Kauno skyriui. V. B. taip pat surašė UAB „C“ prašymą VSDFV Kauno skyriui, kuriame nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad įmonė nepradėjo veiklos ir dėl to su darbuotojais darbo sutartys buvo nutrauktos. Kasatorius argumentuoja, kad už šiuos veiksmus taikytina ne baudžiamoji, bet administracinė atsakomybė. Su šiais kasatoriaus argumentais sutiktina.

494.9. Pažymėtina, kad pats V. B. melagingos informacijos teikimą paaiškino siekiu nemokėti „Sodrai“ įmokų už nelegaliai dirbusius darbuotojus. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad teikiant minėtą melagingą informaciją VSDFV buvo siekiama išvengti mokesčių. Pažymėtina, kad nusikalstamas mokesčių vengimas (slėpimas) įrašant į atitinkamus dokumentus žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir teikiant šiuos dokumentus valstybės įgaliotai institucijai, kriminalizuotas ne BK 300 straipsnyje, bet BK 220 straipsnyje, o nusikalstamas buhalterinės apskaitos tvarkymas mokesčių slėpimo tikslais – BK 222 straipsnyje, iš dalies – BK 223 straipsnyje. Baudžiamosios atsakomybės taikymas už tokio pobūdžio veiksmus įmanomas tik išsprendus atribojimo nuo administracinės atsakomybės klausimą. Antai, administracinė atsakomybė numatyta už tyčinį darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos pažeidimą (ATPK 41(4) straipsnio 3 dalis), už neteisingų duomenų apie pajamas, turtą, pelną ir mokesčius pateikimą siekiant nuslėpti arba nuslepiant mokesčius (ATPK 172(1) straipsnio 3 dalis), už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą siekiant nuslėpti mokesčius (ATPK 173(1) straipsnio 5 ir 7 dalys), už valstybinio socialinio draudimo įmokų, išmokų apskaičiavimo ir jų mokėjimo tvarkos pažeidimą (ATPK 188(6) straipsnis). Pastaroji norma, be kita ko, tiesiogiai numato ir atsakomybę už klaidingos informacijos, reikalingos draudžiamosioms pajamoms, socialinio draudimo įmokoms, išmokoms ir socialinio draudimo stažui apskaičiuoti, suteikimą, taip pat už veiką, dėl kurios neteisėtai buvo sumažintos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Administracinė atsakomybė taip pat numatyta už nelegalų darbą (ATPK 41(3) straipsnis), kuris paprastai susijęs su mokesčių slėpimu ir melagingos informacijos teikimu VMI ir VSDFV. Jeigu visais atvejais išvardyti administraciniai teisės pažeidimai būtų pripažįstami dokumentų suklastojimu ir suklastotų dokumentų panaudojimu pagal BK 300 straipsnį, administracinės atsakomybės taikymas už juos būtų visiškai neįmanomas ir paneigtų pirmiau minėtų ATPK normų prasmę. Sisteminis įstatymų aiškinimas suponuoja išvadą, kad melagingų dokumentų surašymas ir jų pateikimas VMI ir VSDFV siekiant išvengti VSD įmokų ir kitų mokesčių inkorporuotas į pirmiau minėtų specialių ATPK ir BK normų turinį.

504.10. Nagrinėjamoje byloje kaltinimas V. B. dėl neteisingų duomenų teikimo VSDFV buvo suformuluotas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį neatsižvelgus į pirmiau minėtų specialių BK ir ATPK normų turinį, neaptarus kriterijų, pagal kuriuos būtų galima pagrįsti ne administracinės, bet baudžiamosios atsakomybės taikymą, nenustačius, kiek ir kokių mokesčių buvo nuslėpta. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad vienas tęstinio dokumentų suklastojimo ir jų panaudojimo epizodas pasireiškė kaip pranešimas VSDFV apie paties V. B. ir darbuotojo V. S. valstybinio socialinio draudimo pradžios datą – nurodant vėlesnę datą nei reali darbo santykių pradžia. Toks pranešimas iš esmės reiškia, kad įmonė įvykdo įstatymo reikalavimą apdrausti socialiniu draudimu pagal darbo sutartis dirbančius asmenis (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnis), todėl nevertintina kaip neteisėta veika, net jei tai daroma pavėluotai. Neišsiaiškinus, kiek mokesčių buvo nesumokėta dėl melagingų duomenų teikimo VSDFV, nėra pakankamo pagrindo ir kitus du neteisingos informacijos (pranešimo ir prašymo) VSDFV pateikimo atvejus laikyti ne administraciniu teisės pažeidimu, bet nusikalstama veika. Pažymėtina ir tai, kad iš pačių darbuotojų V. S. ir Z. Ž. parodymų matyti, kad jie UAB „C“ realiai dirbo neilgai, pretenzijų V. B. dėl neteisingų duomenų teikimo VSDFV neturi.

514.11. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad V. B. nuteisimas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tikrovės neatitinkančių duomenų įrašymą į UAB „C“ pranešimus ir jų pateikimą VSDFV pagrįstas netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu. Dėl to teismų sprendimai keistini šią bylos dalį nutraukiant, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

52Dėl apgaulingo ir aplaidaus apskaitos tvarkymo atribojimo

534.12. Vienas iš esminių kasacinio skundo argumentų yra susijęs su apgaulingo ir aplaidaus apskaitos tvarkymo atribojimu. Kasatorius prašo perkvalifikuoti V. B. veiką iš BK 222 straipsnio 1 dalies į 223 straipsnio 1 dalį.

544.13. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Pagal BK 223 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas privalėjo tvarkyti, bet netvarkė teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos arba aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, arba įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

554.14. Kasacinėje praktikoje yra išaiškinta, kad, esant dabartinei BK 223 straipsnio redakcijai, aplaidus teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas padaromas tik neatsargia kaltės forma, o kitos šiame straipsnyje numatytos veikos, t. y. buhalterinės apskaitos netvarkymas arba buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas, gali būti padaromos ir tyčia, ir dėl neatsargumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2009 m. spalio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-305/2009). Vadinasi, net ir tais atvejais, kai buhalterinė apskaita netvarkoma ir dokumentai nesaugojami tyčia, toks neveikimas kvalifikuotinas pagal BK 223 straipsnį.

564.15. Nagrinėjamoje byloje V. B. veika objektyviai pasireiškė neveikimu: 1) nepaskyrimu vyriausiojo buhalterio bei nesudarymu sutarties su apskaitos paslaugas teikiančia įmone ar apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančiu asmeniu; 2) neorganizavimu įmonės buhalterinės apskaitos ir jos netvarkymu; 3) neorganizavimu bei nesudarymu apskaitos registrų ir neregistravimu juose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių; 4) neorganizavimu bei neatlikimu UAB „C“ turto inventorizacijų; neorganizavimu bei nesudarymu finansinių ataskaitų, neteikimu jų VMI ir VSDFV bei nemokėjimu jokių mokesčių ir įmokų. Visos šios veikos atitinka objektyvų buhalterinės apskaitos netvarkymo požymį.

574.16. Pirmosios instancijos teismas, argumentuodamas išvadą, kad V. B. veika kvalifikuotina kaip apgaulingas, o ne aplaidus apskaitos tvarkymas, nurodė, kad nėra duomenų jog iš G. G. ir R. Š. gautos lėšos buvo apskaitytos įmonės buhalterinėje apskaitoje, be to, kaltinamasis V. B. teikė klaidingus duomenis VSDFV, nurodydamas neteisingą įmonės UAB „C“ darbuotojų įdarbinimo laiką. Tačiau tokių veiksmų padarymu V. B. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį kaltintas nebuvo. Kaltinimas jam suformuluotas tik dėl buhalterinės apskaitos netvarkymo. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo, nurodė, kokie padariniai kilo šiuo konkrečiu atveju (dėl V. B. nusikalstamų veiksmų nebuvo įmanoma iš dalies nustatyti UAB „C“ turto ir įsipareigojimų dydžio nuo 2011 m. lapkričio 2 d. iki 2012 m. gruodžio 19 d.), kokiais įrodymais remiantis tai buvo nustatyta (specialisto išvada), pabrėžė, kad inkriminuojami nusikalstami veiksmai buvo atliekami sąmoningai. Konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo nepaneigti. Pirma, tiek BK 222 straipsnio 1 dalyje, tiek 223 straipsnio 1 dalyje numatyti nusikalstami padariniai suformuluoti identiškai ir neparodo šių veikų skirtumų; antra, tai, kad buhalterinė apskaita netvarkoma tyčia, kaip jau minėta, nepaneigia tokios veikos kvalifikavimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį.

584.17. Atsižvelgdama į šiuos argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šioje byloje tinkamai nurodė apskaitos netvarkymo padarinius – negalėjimą nustatyti nuo 2011 m. lapkričio 2 d. iki 2012 m. gruodžio 19 d. UAB „C“ veiklos, asmens turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, tačiau neteisingai įvertino V. B. inkriminuojamų veikų pobūdį ir padarė nepagrįstą išvadą, kad jos atitinka apgaulingo apskaitos tvarkymo požymius, taigi netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Atsižvelgiant į tai, V. B. veika perkvalifikuotina iš BK 222 straipsnio 1 dalies į 223 straipsnio 1 dalį, paskiriant jam trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

59Dėl paskirtos bausmės

604.18. Kasaciniame skunde argumentuojama, kad V. B. paskirtos atskiros bausmės ir galutinė subendrinta bausmė yra pernelyg griežtos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, nagrinėdamas bylą teisės taikymo aspektu, kasacinis teismas gali tikrinti, ar žemesnės instancijos teismai tinkamai taikė nuostatas dėl bausmės skyrimo. Bylos medžiaga rodo, kad teismo sprendimą taikyti laisvės atėmimo bausmes lėmė kaltinamojo teistumai ir polinkis daryti analogiško pobūdžio savanaudiškas nusikalstamas veikas, padarytų nusikalstamų veikų skaičius, tarp jų ir vieno sunkaus nusikaltimo padarymas, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimas. Pažymėtina, kad V. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės už atskirus nusikaltimus neviršija atitinkamų BK straipsnių sankcijose nustatytų ribų. Vien tai, kad teismas paskyrė griežtesnę bausmę nei prašė prokuroras, taip pat nėra pagrindas pripažinti, kad bausmės paskirtos netinkamai taikant baudžiamąjį įstatymą. Teismo išvada apie negalimumą taikyti bausmės vykdymo atidėjimo V. B. taip pat logiškai motyvuota ir nekelia abejonių.

614.19. Kita vertus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nustatė pagrindą keisti teismų sprendimus ir sušvelninti V. B. paskirtą galutinę subendrintą bausmę.

624.20. Pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismas, skirdamas bausmes, padarė netinkamą nuorodą į BK 56 straipsnio 1 dalį, pagal kurią recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Pažymėtina, kad ši BK norma panaikinta 2015 m. kovo 19 d. įstatymu, įsigaliojusiu 2015 m. kovo 24 d. Tuo pačiu įstatymu BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė – „veiką padarė recidyvistas“. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas 2015 m. spalio 21 d., taigi teismas, skirdamas bausmes, neturėjo remtis BK 56 straipsnio 1 dalimi. Apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė. Ši klaida taisytina pašalinus iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nuorodą į BK 56 straipsnio 1 dalį.

634.21. Antra, iš byloje priimtų procesinių sprendimų matyti, kad subendrintos bausmės dydį (ketverių metų dešimties mėnesių laisvės atėmimas) lėmė dviejų bausmių subendrinimas dalinio sudėjimo būdu: pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė ir pagal 222 straipsnio 1 dalį paskirta vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Visos kitos bausmės paskirtos už nesunkius nusikaltimus ir su griežčiausia bausme galėjo būti bendrinamos tik apėmimo būdu (BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Kaip jau buvo pirmiau minėta, perkvalifikavus apysunkį nusikaltimą (BK 222 straipsnio 1 dalis) į nesunkų nusikaltimą (BK 223 straipsnio 1 dalis), už šią veiką naujai skirtina bausmė taip pat nebegali būti bendrinama dalinio sudėjimo būdu su griežčiausia ir už sunkų nusikaltimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirta bausme. Šiuo atveju taip pat taikytinas bausmių apėmimo būdas (BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Tai reiškia, kad subendrinta bausmė negali viršyti griežčiausios byloje paskirtos bausmės dydžio (BK 63 straipsnio 2 dalis).

644.22. Trečia, šioje byloje pakankamai griežtai bausmei pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (ketverių metų laisvės atėmimas už nesmurtinio pobūdžio veiką) skirti V. B. turėjo įtakos ir bendras jo padarytų nusikalstamų veikų skaičius bei jų pavojingumo vertinimas. Antai teismas, motyvuodamas bausmių skyrimą, tiesiogiai nurodė, kad atsižvelgia į tai, jog kaltinamasis padarė penkis nesunkius, vieną apysunkį ir vieną sunkų nusikaltimą. Atsižvelgus į tai, kad dėl teismų padarytų klaidų šia kasacine nutartimi už vieną veiką nuteisimas panaikinamas, o kita veika perkvalifikuojama iš apysunkio į nesunkų nusikaltimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad gali būti sumažinta ir pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė. Darydama tokią išvadą, teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad prokuroras prašė teismo skirti V. B. tik vienerių metų šešių mėnesių subendrintą bausmę (t. 7, b. l. 78). Teisėjų kolegijos vertinimu, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį straipsnį paskirtos bausmės sumažinimas iki trejų metų laisvės atėmimo atitinka bausmės tikslus (BK 41 straipsnis) ir užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą. Toks procesinis sprendimas lemia ir galutinės subendrintos bausmės sušvelninimą.

65Dėl nenagrinėtinų argumentų

664.23. Kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijami nukentėjusiesiems priteistų ieškinių dydžiai, paliktini nenagrinėti, nes jais ginčijamos teismų nustatytos faktinės aplinkybės: užvaldytų pinigų kiekiai, patirtos žalos dydžiai. Šioje srityje savo kompetenciją įgyvendina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), esant BPK 369 straipsnyje nurodytiems pagrindams, taigi įrodymų netiria ir naujų faktinių aplinkybių nenustatinėja. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad visus kasaciniame skunde keliamus klausimus dėl priteistų civilinių ieškinių dydžių išnagrinėjo ir dėl jų išsamiai pasisakė apeliacinės instancijos teismas.

67Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

Nutarė

68Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 21 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 17 d. nutartį.

69Pašalinti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teiginį, kad V. B. skirtina griežčiausia sankcijose numatyta bausmės rūšis kaip recidyvistui (BK 56 straipsnio 1 dalis).

70Panaikinti nuosprendžio ir nutarties dalis, kuriomis V. B. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl neteisingų duomenų teikimo VSDFV Kauno skyriui), ir šią bylos dalį nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

71V. B. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuoti į BK 223 straipsnio 1 dalį ir paskirti už šią nusikalstamą veiką laisvės atėmimą trims mėnesiams.

72V. B. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirtą bausmę sumažinti iki trejų metų laisvės atėmimo.

73Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, bausmę, paskirtą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, subendrinti su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, BK 182 straipsnio 1 dalį, BK 300 straipsnio 1 dalį, 223 straipsnio 1 dalį, jas apimant, ir paskirti subendrintą trejų metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, šią V. B. paskirtą subendrintą bausmę subendrinti su Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 17 d. nuosprendžiu bei Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. nuosprendžiu (pakeistu Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 6 d. nuosprendžiu) paskirtomis ir neatliktomis bausmėmis (62 paros arešto, 10 MGL bauda, laisvės atėmimas keturiems mėnesiams) ir paskirti galutine subendrintą bausmę – trejų metų ir dviejų mėnesių laisvės atėmimą ir 10 MGL (376 Eur) dydžio baudą.

74Kitas nuosprendžio ir nutarties dalis palikti nepakeistas.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 21 d. nuosprendžiu V. B. nuteistas... 3. Iš V. B. priteista 290,16 Eur UAB „A“, nukentėjusiajai R. Š. – 2172,15... 4. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016... 5. Teisėjų kolegija... 6. 1. V. B. nuteistas už šias nusikalstamas veikas:... 7. 1.1. Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį V. B. nuteistas... 8. 1.2. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį V. B. nuteistas už tai, kad nuo 2010 m.... 9. siekdamas įgauti G. G. pasitikėjimą, 2010 m. (iki rugsėjo mėn.)... 10. tęsdamas nusikalstamą veiką, pažadėjęs G. G. galimybę dalyvauti UAB... 11. tęsdamas nusikalstamą veiką, pažadėjęs G. G. galimybę dalyvauti UAB... 12. 1.3. Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį V. B. nuteistas... 13. 1.4. Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį V. B. nuteistas už tai, kad nuo 2010 m.... 14. 1.5. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį V. B. nuteistas už tai, kad jis nuo 2010... 15. nepaskyrė vyriausiojo buhalterio ir nesudarė sutarties su apskaitos paslaugas... 16. neorganizavo įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo ir pats netvarkė... 17. neorganizavo ir pats neatliko UAB „C“ turto inventorizacijų, taip... 18. neorganizavo ir pats nesudarė finansinių ataskaitų, neteikė jų valstybinei... 19. dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „C“ veiklos, turto, nuosavo... 20. 2. Kasaciniu skundu nuteistojo V. B. gynėjas advokatas E. Liutkevičius prašo... 21. 2.1. Apeliacinės instancijos teismas, anot kasatoriaus, neišnagrinėjo... 22. 2.2. Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad savaime sandorio šalies... 23. 2.3. Anot kasatoriaus, apgaulės prieš G. G. mechanizmas taip pat įvertintas... 24. 2.4. Kasaciniame skunde teigiama, kad dėl sukčiavimo prieš R. Š. taip pat... 25. 2.5. Pasisakydamas dėl nuteisimo už melagingos informacijos teikimo VSDFV,... 26. 2.6. Apeliaciniame skunde nurodžius argumentus, kad V. B. veika atitinka ne... 27. 2.7. Kasatorius skunde taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad paskirtos tiek... 28. 2.8. Taip pat kasaciniame skunde pažymima, kad neaišku dėl konkrečios... 29. 3. Atsiliepimu į nuteistojo V. B. gynėjo advokato E. Liutkevičiaus kasacinį... 30. 3.1. Atsiliepime teigiama, kad apeliacinis teismas skundo argumentus... 31. 3.2. Dėl V. B. darbinių santykių, kaip UAB „B“ direktoriaus, pasibaigimo... 32. 3.3. Dėl baudžiamųjų teisinių santykių atribojimo nuo civilinių... 33. 3.4. Prokuroras pabrėžia, kad pats V. B. yra pripažinęs, kad yra gavęs... 34. 3.5. Byloje nustatyta, kad V. B. sąmoningai suklastojo nuosprendyje nustatytus... 35. 3.6. Atsiliepime teigiama, kad pagal teisminę praktiką sąmoningas apskaitos... 36. 3.7. Prokuroro nuomone, bendrieji bausmių skyrimo pagrindai tiek bausmes... 37. 3.8. Anot prokuroro, įvertinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą,... 38. 4. Nuteistojo V. B. gynėjo advokato E. Liutkevičiaus kasacinis skundas... 39. Dėl svetimo turto užvaldymo apgaule, suklastojant dokumentus ir juos... 40. 4.1. Kasaciniame skunde ginčijamas V. B. nuteisimas pagal BK 182 straipsnio 1... 41. 4.2. Iš teismų nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad V. B. UAB „A“... 42. 4.3. Kasaciniame skunde taip pat ginčijamas V. B. nuteisimas pagal BK 182... 43. 4.4. Atmestinas ir kasacinio skundo argumentai dėl neva neteisingai nustatytų... 44. 4.5. Šios veikos teisinio vertinimo nekeičia ir kasaciniame skunde... 45. 4.6. Nors visi V. B. inkriminuotos veiklos epizodai reiškėsi civiliniuose... 46. 4.7. Atsižvelgdama į teismų nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro... 47. Dėl melagingos informacijos pateikimo Valstybinio socialinio draudimo fondo... 48. 4.8. Nagrinėjamoje byloje V. B. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir... 49. 4.9. Pažymėtina, kad pats V. B. melagingos informacijos teikimą paaiškino... 50. 4.10. Nagrinėjamoje byloje kaltinimas V. B. dėl neteisingų duomenų teikimo... 51. 4.11. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad V. B. nuteisimas pagal BK... 52. Dėl apgaulingo ir aplaidaus apskaitos tvarkymo atribojimo ... 53. 4.12. Vienas iš esminių kasacinio skundo argumentų yra susijęs su... 54. 4.13. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas apgaulingai tvarkė... 55. 4.14. Kasacinėje praktikoje yra išaiškinta, kad, esant dabartinei BK 223... 56. 4.15. Nagrinėjamoje byloje V. B. veika objektyviai pasireiškė neveikimu: 1)... 57. 4.16. Pirmosios instancijos teismas, argumentuodamas išvadą, kad V. B. veika... 58. 4.17. Atsižvelgdama į šiuos argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 59. Dėl paskirtos bausmės ... 60. 4.18. Kasaciniame skunde argumentuojama, kad V. B. paskirtos atskiros bausmės... 61. 4.19. Kita vertus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija,... 62. 4.20. Pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismas,... 63. 4.21. Antra, iš byloje priimtų procesinių sprendimų matyti, kad... 64. 4.22. Trečia, šioje byloje pakankamai griežtai bausmei pagal BK 182... 65. Dėl nenagrinėtinų argumentų ... 66. 4.23. Kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijami nukentėjusiesiems... 67. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 68. Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 21 d. nuosprendį ir Kauno... 69. Pašalinti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teiginį, kad V. B.... 70. Panaikinti nuosprendžio ir nutarties dalis, kuriomis V. B. nuteistas pagal BK... 71. V. B. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį,... 72. V. B. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirtą bausmę sumažinti iki trejų... 73. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, bausmę, paskirtą pagal BK... 74. Kitas nuosprendžio ir nutarties dalis palikti nepakeistas....