Byla 2A-7-9/2013
Dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Viktoro Aiduko, Dalios Bajerčiūtės, Vytauto Piesliako, Alvydo Pikelio, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,

2sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

3dalyvaujant prokurorei Vidai Ramanauskienei,

4nuteistajam M. S.,

5gynėjui advokatui Augustinui Vaičiūnui,

6teismo posėdyje išnagrinėjo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 453 straipsnio 3 dalies tvarka atnaujintą baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. S. pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.

7Išplėstinė teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Gutausko pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių apkaltinamąjį nuosprendį bei paskesnes teismų nutartis panaikinti ir bylą nutraukti, prokurorės, prašiusios pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

8Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 27 d. nuosprendžiu M. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį dvejų metų laisvės atėmimu. Iš M. S. nukentėjusiajam R. D. priteista 1 534 325 Lt turtinės, 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, 9000 Lt – turėtoms advokato išlaidoms apmokėti.

9M. S. nuteistas už tai, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, t. y. sužinojęs R. D. ketinimą investuoti savo pinigus į metalų verslą Baltarusijos Respublikoje, piktnaudžiaudamas R. D. pasitikėjimu, pasiekė, kad R. D. perduotų jam 1 620 000 Lt, kurių M. S. grąžinti neketino. Jis įtikino R. D., kad jis, kaip fizinis asmuo, negali investuoti savo pinigų į metalų verslą Baltarusijos Respublikoje, pasiūlė pinigus šiuo tikslu perduoti M. S., kaip M. S. firmos „A“, registruotos (duomenys neskelbtini) savininkui, bei įtikino R. D. investavimo per jo įmonę tikslingumu; siekdamas sudaryti R. D. įspūdį, kad susitarimas naudoti perduodamus pinigus būtent R. D. numatytu tikslu yra realus, įtikino R. D. pinigus perduoti paskolos sutartimi, parengė neprocentinę paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nustatyta, kad M. S. firma „A“ iš R. D. pasiskolino 1 620 000 Lt, sutarties pasirašymo dieną įvertinant juos 469 184,43 euro, bei joje taip pat nustatant R. D. ketinimą atitinkantį paskolos tikslą – metalo gaminių iš Ukrainos metalurgijos gamyklų pirkimui ir jų realizavimui Baltarusijoje; 2005 m. lapkričio 4 d. Alytuje, (duomenys neskelbtini), su R. D. pasirašė šią sutartį ir bankiniais pavedimais iš asmeninės R. D. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) „Vilniaus banke“ per penkis kartus laikotarpiu nuo 2005 m. lapkričio 7 d. iki 2005 m. gruodžio 5 d. į M. S. firmos „A“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB Ūkio banko Alytaus filiale, gavo iš R. D. 1 620 000 Lt, kuriuos panaudojo savo reikmėms, taip padarė R. D. 1 620 000 Lt žalos.

10Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 14 d. nutartimi Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 27 d. nuosprendis pakeistas, nustatant, kad M. S. apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, t. y. sužinojęs R. D. ketinimą investuoti savo pinigus į metalų verslą Baltarusijos Respublikoje, piktnaudžiaudamas R. D. pasitikėjimu, atliko veiksmus, kuriais pasiekė, kad R. D. perduotų jam 1 620 000 Lt, kurių M. S. neketino grąžinti: įtikino R. D., kad jis, kaip fizinis asmuo, negali investuoti savo pinigų į metalų verslą Baltarusijos Respublikoje, pasiūlė pinigus šiuo tikslu perduoti M. S., kaip M. S. firmos „A“, registruotos (duomenys neskelbtini), savininkui, bei įtikino R. D. investavimo per jo įmonę tikslingumu; siekdamas sudaryti R. D. įspūdį, kad susitarimas naudoti perduodamus pinigus būtent R. D. numatytu tikslu yra realus, įtikino R. D. pinigus perduoti paskolos sutartimi, parengė neprocentinę paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nustatyta, kad M. S. firma „A“ iš R. D. pasiskolino 1 620 000 Lt, sutarties pasirašymo dieną įvertinant juos 469 184,43 euro, bei joje taip pat nustatant R. D. ketinimą atitinkantį paskolos tikslą – metalo gaminių iš Ukrainos metalurgijos gamyklų pirkimui ir jų realizavimui Baltarusijoje; 2005 m. lapkričio 4 d. Alytuje, (duomenys neskelbtini), su R. D. pasirašė šią sutartį ir bankiniais pavedimais iš asmeninės R. D. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus banke per penkis kartus nuo 2005 m. lapkričio 7 d. iki 2005 m. gruodžio 5 d. į M. S. firmos „A“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB Ūkio banko Alytaus filiale, gavo iš R. D. 1 620 000 Lt, kuriuos panaudojo savo reikmėms, taip padarydamas R. D. 1 620 000 Lt žalą. Tokiais veiksmais M. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

11Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 28 d. nutartimi nuteistojo M. S. kasacinis skundas atmestas.

12Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 1 d. nutartimi baudžiamoji byla pagal nuteistojo M. S. pareiškimą atnaujinta.

13Pareiškimu nuteistasis M. S. prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 27 d. nuosprendį, Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 14 d. nutartį bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 28 d. nutartį ir jį išteisinti, nukentėjusiojo R. D. civilinį ieškinį atmesti, baudžiamąją bylą nutraukti.

14Pareiškime nuteistasis M. S. teigia, kad baudžiamąją bylą nagrinėję teismai akivaizdžiai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 182 straipsnio 2 dalį, taip pat BK 2 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis, 14, 15 straipsnius) – byloje nenustatytos aplinkybės, neginčijamai patvirtinančios apie būtinųjų BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamos veikos sudėties požymių – apgaulės, padarinių ir tyčios buvimą jo veikoje. Pareiškėjas, analizuodamas lengvatinio apmokestinimo bendrovės „B“ dokumentus, šios bendrovės ir nukentėjusiojo R. D. paskolos sutartį, specialisto išvadoje esančius duomenis, kitus bylos įrodymus, teigia, kad R. D. iš pareiškėjo įmonės „A“ pinigus atgavo. Specialisto išvada, pasak M. S., esanti byloje, yra neišsami, nes joje neanalizuojama, ar nukentėjusysis neatgavo pinigų netiesiogiai, t. y. per jam iš dalies priklausančią Baltarusijos Respublikoje registruotą bendrovę „C“. Kauno apygardos teismas, nuteistojo nuomone, nepagrįstai teigia, kad jis buvo vienintelis bendrovės „B“ sąskaitos valdytojas ir kad tik jis vienas galėjo disponuoti bendrovės sąskaitoje esančiomis lėšomis; pats nukentėjusysis turėjo laisvą priėjimą prie „B“ sąskaitos, aktyviai dalyvavo bendrovės finansinėse operacijose, atlikdavo finansinius veiksmus arba pavesdavo juos atlikti kitiems asmenims, visada būdavo informuotas, žinodavo ir bet kada kaip bendrovės savininkas galėdavo patikrinti sąskaitoje esančias lėšas, jomis disponuoti. Aplinkybė, kad bendrovės banko sąskaita buvo atidaryta ne nukentėjusiojo aktyviais veiksmais, jokiu būdu negali paneigti jo, kaip bendrovės savininko, teisės naudotis bendrovės sąskaita, gauti informaciją apie sąskaitoje esančias lėšas, taip pat kreiptis į banką, prašant atlikti bet kokias finansines operacijas, patikrinti sąskaitą, ją uždaryti ar atlikti kitus veiksmus su ja. Pasak M. S., byloje nėra duomenų, patvirtinančių R. D. įtikinėjimą apie tai, kad šis, kaip fizinis asmuo, negali investuoti į verslą Baltarusijos Respublikoje. Nukentėjusysis yra sėkmingas verslininkas, disponuojantis didelėmis pinigų sumomis, turintis nemažai akcijų keturiose Baltarusijoje registruotose bendrovėse, taigi jis žinojo ir žino verslo Baltarusijoje galimybes, jo įtikinėti nereikėjo, byloje nėra duomenų apie tai, kad iki paskolos sutarties sudarymo M. S. būtų nukentėjusįjį įtikinėjęs, kitais savo veiksmais klaidinęs, apgaudinėjęs, turėjęs tyčią neteisėtai įgyti nukentėjusiojo lėšas ir jų negrąžinti. Iš naujo bylą nagrinėjant apeliacine tvarka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodytos aplinkybės nebuvo tiriamos, aptarti neaiškumai nebuvo pašalinti, taip pat į bylą nebuvo pateikta ar kitaip surinkta jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad nukentėjusysis pinigus į bendrovės „A“ sąskaitą pervedė būdamas suklaidintas ir ar buvo suklaidintas tyčia, iš anksto ketinant negrąžinti pinigų. M. S. teigia su R. D. plėtojęs verslą, visa paskolos suma buvo grąžinta nukentėjusiojo prašomu būdu. Nukentėjusiojo galimybė apginti, jo nuomone, pažeistas teises civilinio proceso tvarka niekada nebuvo ir šiuo metu nėra suvaržyta.

15Nuteistojo M. S. prašymas tenkintinas.

16Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį M. S., prieš R. D. panaudotos apgaulės turinį atskleidė taip: M. S., siekdamas apgaule užvaldyti svetimą turtą, įtikino nukentėjusįjį, jog jis, kaip fizinis asmuo, negali tiesiogiai investuoti pinigų į verslą Baltarusijoje, įtikino šį tai padaryti per jo turimą įmonę, t. y. iškreipė objektyvią tiesą ir taip nukentėjusiojo sąmonėje susiformavo klaidingas įsivaizdavimas, kad jis pinigus verslui gali persiųsti tik per kaltinamojo turimą įmonę „A“, ir taip jį paskatino nenaudingai disponuoti turimais pinigais. M. S. suvokė, kad R. D. sąmoningai pateikė objektyviosios tiesos neatitinkančią informaciją apie pinigų investavimą į verslą Baltarusijoje, nes, – tai pats pripažino, – verslu Baltarusijoje užsiėmė jau daug metų. Toks M. S. suklaidinimas turėjo lemiamą įtaką R. D. apsisprendimui pinigus pervesti į M. S. firmos „A“ sąskaitą, nes nukentėjusysis, žinodamas, kad jo paskolinti pinigai bus panaudoti ne bendram verslui, o „A“ turimoms paskolos padengti, pinigų į „A“ sąskaitą nebūtų pervedęs. M. S. firma „A“ nuo 2005 m. lapkričio 4 d. iki 2006 m. vasario 15 d. iš Ukrainos metalurgijos gamyklos metalų nepirko, o iš R. D. gauti pinigai tą pačią arba kitą dieną buvo pervesti atsiskaityti už kitus „A“ sandorius arba paskolai padengti. Pinigų pasiskolinimas iš nukentėjusiųjų žadant juos investuoti į verslą, nors realiai to neketinama daryti, kvalifikuojamas kaip sukčiavimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-651/2006).

17Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytiems argumentams dėl apgaulės prieš R. D. turinio, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, nurodė, kad paties kaltinamojo M. S. bei nukentėjusiojo R. D. parodymais patvirtinta, jog kaltinamasis ir nukentėjusysis buvo seni pažįstami, vienas apie kitą žinojo pakankamai daug. Nukentėjusysis R. D. žinojo apie kaltinamojo M. S. įmonės „A“ veiklą, jo verslą Baltarusijoje. Kadangi M. S. gana ilgą laiko tarpą užsiėmė verslu šioje valstybėje, tai nukentėjusysis R. D. pasitikėjo M. S. ir jo pateikiama informacija apie tai, kad nukentėjusysis R. D., kaip fizinis asmuo, negali tiesiogiai investuoti pinigų į verslą Baltarusijoje. M. S. įtikino R. D. tai padaryti per jo turimą įmonę, t. y. iškreipė objektyvią tiesą ir taip nukentėjusiojo sąmonėje susiformavo klaidingas įsivaizdavimas, kad jis pinigus verslui gali persiųsti tik per kaltinamojo turimą įmonę „A“, paskatino R. D. nenaudingai disponuoti turimais pinigais. M. S. suvokė, kad R. D. sąmoningai pateikė objektyviosios tiesos neatitinkančią informaciją apie pinigų investavimą į verslą Baltarusijoje. Toks M. S. suklaidinimas (jis verslu Baltarusijoje užsiėmė jau daug metų, tai sudarė įspūdį, kad jis pinigus ketina iš tikrųjų investuoti) turėjo lemiamą įtaką R. D. apsisprendimui sudaryti paskolos sutartį, pagal kurią pinigai bus pervedami į M. S. firmos „A“ sąskaitą. M. S. panaudota apgaulė buvo esminė, reiškėsi piktnaudžiaujant pasitikėjimu iš esmės suklaidinus R. D., suvaržant jo galimybes atkurti pažeistus interesus civilinio proceso tvarka; tai lemia ne civilinių, o baudžiamųjų teisinių santykių buvimą.

18Kasacinės instancijos teismo trijų teisėjų kolegija, nagrinėjusi bylą kasacine tvarka, pritardama apeliacinės instancijos teismo procesiniame sprendime išdėstytiems veikos kvalifikavimo argumentams, nurodė, kad nors R. D. buvo vienintelis lengvatinio apmokestinimo bedrovės „B“ savininkas, tačiau jos sąskaitą banke valdė M. S. Jis galėjo laisvai disponuoti sąskaitoje esančiais pinigais. Tai, kad pinigai nebuvo grąžinti, patvirtina ir specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad, teisinės pagalbos pateiktų dokumentų duomenimis, pinigai pagal 2005 m. lapkričio 4 d. paskolos sutartį (549 275,95 JAV dol.) iš bendrovės „B“ sąskaitos R. D. nebuvo pervesti. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai savo sprendimuose išsamiai, detaliai ir nuosekliai išanalizavo byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje patikrintus įrodymus bei padarė teisingas išvadas dėl išankstinės tyčios buvimo M. S. veikoje: nusikalstamą veiką jis padarė piktnaudžiaudamas pasitikėjimu; pasinaudojo tuo, kad ilgą laiką pažinojo nukentėjusįjį, įtikino šį, jog fizinis asmuo negali tiesiogiai investuoti pinigų į verslą Baltarusijoje, todėl turi tai padaryti per M. S. firmą „A“. Taip kasatorius paskatino nukentėjusįjį nenaudingai disponuoti turimais pinigais, pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie pinigų investavimą į verslą Baltarusijoje, nors nukentėjusiojo pinigų naudoti pagal paskirtį neketino. Toks suklaidinimas turėjo lemiamą įtaką nukentėjusiojo apsisprendimui sudaryti paskolos sutartį, pagal kurią pinigai buvo pervesti į kasatoriaus įmonės „A“ sąskaitą.

19Išplėstinė kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą <...>.

20Objektyviai kvalifikuotas sukčiavimas pasireiškia svetimo didelės vertės turto ar turtinės teisės įgijimu, išvengimu turtinės prievolės arba jos panaikinimu panaudojant apgaulę. Taigi esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra tas, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas.

21Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas (įskaitant banką), arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto (pvz., teismą, antstolį, notarą), o pastarasis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydamas, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, ar priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo.

22Apgaulei taikomas esmingumo kriterijus, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2009, 2K-538/2010, 2K-7–255/2012, 2K-161/2013, 2K-179/2013). Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu. Kaip papildomi taip pat taikytini kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo kriterijus (kai dėl skolininko veiksmų kreditoriaus galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis esmingai pasunkintos) bei nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus. Vadovaujantis pastaruoju kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį. Dėl to bylose, kuriose kyla baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo problema, nenustačius šių kriterijų, prioritetas teiktinas civilinėms teisių atkūrimo priemonėms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-312/2013).

23Šioje byloje tiek nuteistasis M. S., tiek nukentėjusiuoju pripažintas R. D. buvo siejami civilinių sutartinių teisinių santykių, abu buvo verslininkai, verslą organizavo būdami lygiaverčiais partneriais. Bendro verslo organizavimas (metalo gaminių pirkimas iš Ukrainos metalurgijos gamyklų ir jų realizavimas Baltarusijoje) buvo grindžiamas per tikslines paskolos sutartis, nors toks investavimo būdas suteikė galimybę gauti naudą ne iš tikslinių paskolų, o iš bendrai plėtojamo verslo. M. S. ir R. D. siekė gauti kuo didesnę naudą iš būsimo sandorio sudarymo, nuolatinės pinigų cirkuliacijos. Organizuojant verslą svarbią reikšmę turi pasitikėjimo partneriais ir ekonominės veiklos rizikos principai. Pasitikėjimo partneriu principas versle reiškia tikėjimą verslo partnerio sąžiningumu, jog šis vykdys verslą, suteikiantį abipusę naudą. Kartu ekonominės verslo rizikos principas siejamas su galimų nuostolių tikimybe arba pajamų praradimu, palyginus su verslo plane priimtu variantu. Verslas negali gyvuoti be rizikos, kuri atsiranda siekiant prisitaikyti prie kintančių rinkos sąlygų.

24Šiuo atveju nustatant nesąžiningumo bei piktnaudžiavimo ribą svarbios gali būti daug aplinkybių. Apgaulės pasireiškimo būdas teismų apibrėžtas kaip nukentėjusiojo įtikinėjimas, piktnaudžiaujant jo pasitikėjimu, suklaidinant dėl ketinimų vykdyti sutartį. Pats savaime piktnaudžiavimas pasitikėjimu negali būti vertinimas kaip turto užvaldymo būdas sukčiaujant. Jeigu R. D. nebūtų suklaidintas dėl M. S. ketinimų, vien įgytas pasitikėjimas, net ir piktnaudžiavimas juo, nebūtų pakankamas turtui įgyti. Asmens patiklumas konkrečiu šioje byloje numatytu atveju yra siejamas pirmiausia su investicijų Baltarusijos Respublikoje pobūdžiu, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad R. D. buvo kelių įmonių Baltarusijos Respublikoje akcininkas, todėl akivaizdu, kad turėjo žinių apie investavimo šioje šalyje ypatumus, vadinasi, negalėjo būti suklaidintas. R. D. galėjo ir turėjo galimybę kontroliuoti pinigų judėjimą – kur naudojami jo skolinti pinigai, perkami metalai už jo paskolintus pinigus ar ne, galėjo sekti pinigų likučius. Be to, bylos duomenimis, M.S. ir R. D. tarpusavio susitikimų metu derindavo pinigų judėjimo klausimus. Tai rodo, kad jie abu paritetiniais pagrindais ir prisiimdami atsakomybę dalyvavo bendrame versle. Taigi apgaulė piktnaudžiaujant pasitikėjimu yra apgaulė dėl kaltininko ketinimų. Paprastai, jei susitarimo ar sutarties sąlygos nevykdomos, sutarties šalis turi teisę kreiptis į teismą su civiliniu ieškiniu dėl žalos atlyginimo. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu kaip apgaulės pasireiškimo būdas tarp verslininkų BK 182 straipsnio ir aptartos schemos versle prasme gali būti konstatuojamas tik išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju tokia apgaulės rūšis nėra tinkama sukčiavimui pagrįsti.

25Aptariamos situacijos kontekste taip pat galioja sutarties laisvės principas (CK 6.156 straipsnis), t. y. galimybė laisvai pasirinkti kontrahentą, civilinių teisinių santykių subjektams – fiziniams asmenims – verslininkams suprantant verslo santykių riziką bet kuriuo atveju. Apgaulės esmingumo kriterijus visada bus susijęs su svarbiausiomis aplinkybėmis, lemiančiomis nukentėjusiojo apsisprendimą sudaryti sandorį. Paskolos sutartimi gautų lėšų sandoryje numatytu tikslu nepanaudojimas savaime nereiškia apgaulės prieš kontrahentą įrodymo. Bet kuriuo atveju sukčiaujant svarbiausia yra tai, kad apgaulė būtų panaudota kaip poveikio priemonė į nukentėjusiojo sąmonę ir valią, kad šis perduotų savo turtą dėl to, kad buvo suklaidintas, o kaltininkas neteisėtai ir neatlygintinai įgytų svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengtų turtinės prievolės arba ją panaikintų.

26Taigi, vienai teisinio santykio šaliai turint pareigą, pareigos nevykdymas kitai teisinio santykio šaliai sukelia neigiamus padarinius ir ši įgyja teisę reikalauti satisfakcijos. CK 6.246 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas), atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas ir viena iš būtinųjų taikymo sąlygų yra teisės pažeidimas. Tik šiuo atveju tai specifinis teisės pažeidimas – civilinės teisės pažeidimas (civilinio pobūdžio neteisėti veiksmai).

27Apgaulės galimybei ir turiniui atskleisti kaltininko ir nukentėjusiojo specialiųjų požymių buvimas šiuo atveju ypač svarbus. Baudžiamosios atsakomybės ultima ratio pobūdis akcentuotinas: sprendžiant baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo klausimą, kai nevykdomos turtinės prievolės, taikomas kreditoriaus (turto savininko) padėties pasunkinimo kriterijus. Baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrįstumą tokiais atvejais rodo tai, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7–198/2008, 2K-7–388/2007, 2K-23/2004, 2K-549/2003, 2K-293/2002, 2K-851/2001 ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad nė vienoje baudžiamojo proceso stadijų R. D. nėra teigęs, jog jis M. S. buvo apgautas. Nagrinėjant baudžiamąją bylą nebuvo aiškinamasi apie per kitas sąskaitas R. D. grąžintus jo paskolintus pinigus ar jų dalį. Vien tokios tikimybės buvimas liudytų pirmiausia apie civilinių, o ne apie baudžiamųjų teisinių santykių egzistavimą.

28Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teismų praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K–P-267/2011, 2K–P-183/2012, 2K-7–251/2013, 2K-7–262/2013). Tai dera ir su konstitucine jurisprudencija, kurioje ne kartą konstatuota, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos griežčiausios priemonės – bausmės. Dėl to kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, ar pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis, visuomenės poveikio priemonėmis ar pan.) (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai).

29Taip buvo pažeistas proporcingumo reikalavimas taikyti konkrečioje situacijoje adekvačias priemones ir nevaržyti asmens teisių daugiau, nei tai yra būtina numatytiems tikslams pasiekti. Sudėtingų M. S. ir R. D. civilinių teisinių santykių aspektus, tarp jų esančių ginčų ir pretenzijų turinį įmanoma atskleisti taikant Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso normas.

30Išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 455 straipsnio 2 punktu,

Nutarė

31Panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 27 d. nuosprendį, Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 14 d. nutartį bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 28 d. nutartį ir baudžiamąją bylą M. S. nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė... 2. sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,... 3. dalyvaujant prokurorei Vidai Ramanauskienei,... 4. nuteistajam M. S.,... 5. gynėjui advokatui Augustinui Vaičiūnui,... 6. teismo posėdyje išnagrinėjo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 7. Išplėstinė teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Gutausko... 8. Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 27 d. nuosprendžiu M. S.... 9. M. S. nuteistas už tai, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės... 10. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012... 11. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 12. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 13. Pareiškimu nuteistasis M. S. prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės... 14. Pareiškime nuteistasis M. S. teigia, kad baudžiamąją bylą nagrinėję... 15. Nuteistojo M. S. prašymas tenkintinas.... 16. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį M. S.,... 17. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo... 18. Kasacinės instancijos teismo trijų teisėjų kolegija, nagrinėjusi bylą... 19. Išplėstinė kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 20. Objektyviai kvalifikuotas sukčiavimas pasireiškia svetimo didelės vertės... 21. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką,... 22. Apgaulei taikomas esmingumo kriterijus, t. y. suklaidinimas turi turėti... 23. Šioje byloje tiek nuteistasis M. S., tiek nukentėjusiuoju pripažintas R. D.... 24. Šiuo atveju nustatant nesąžiningumo bei piktnaudžiavimo ribą svarbios gali... 25. Aptariamos situacijos kontekste taip pat galioja sutarties laisvės principas... 26. Taigi, vienai teisinio santykio šaliai turint pareigą, pareigos nevykdymas... 27. Apgaulės galimybei ir turiniui atskleisti kaltininko ir nukentėjusiojo... 28. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, kad tiek... 29. Taip buvo pažeistas proporcingumo reikalavimas taikyti konkrečioje... 30. Išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos... 31. Panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 27 d. nuosprendį,...