Byla 2-1301/2012

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Artūro Driuko ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens akcinės bendrovės „Swedbank“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 28 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vakarų inžineriniai tinklai“ direktoriaus prašymą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vakarų inžineriniai tinklai“, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Perdanga“, uždaroji akcinė bendrovė „Minijos telkinys“, restruktūrizuojama uždaroji akcinė bendrovė „Alveta“, uždaroji akcinė bendrovė „Industek“, uždaroji akcinė bendrovė „Grundolita“, uždaroji akcinė bendrovė „Klaipėdos Grundolita“, akcinė bendrovė „Swedbank“, uždaroji akcinė bendrovė „Swedbank lizingas“, uždaroji akcinė bendrovė „Urbico“, uždaroji akcinė bendrovė „Žemaitijos agroprekyba“.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. vasario 21 d. nutartimi iškėlė restruktūrizavimo bylą atsakovui UAB „Vakarų inžineriniai tinklai“, restruktūrizavimo administratoriumi restruktūrizavimo plano rengimo laikotarpiui paskyrė A. G..

5RUAB „Vakarų inžineriniai tinklai“ kreipėsi į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriuo prašė uždrausti AB „Swedbank“ atlikti įskaitymus iš RUAB „Vakarų inžineriniai tinklai“ sąskaitų, esančių AB „Swedbank“. Nurodė, jog AB „Swedbank“ piktnaudžiauja padėtimi, turi teisę prisijungti prie RUAB „Vakarų inžineriniai tinklai“ atsiskaitomosios sąskaitos, tuo pažeisdamas tiek pačios įmonės tiek kitų kreditorių teises. Pažymėjo, kad 2010 m. gegužės 13 d. tarp AB „Klaipėdos vanduo“ ir UAB „Vakarų inžineriniai tinklai“, UAB „Vikstata“ buvo sudaryta rangos sutartis Nr. 2010/SUT.03-1. AB „Klaipėdos vanduo“, motyvuodamas minėta rangos sutartimi, 2012 m. vasario 29 d. AB „Swedbank“ Klaipėdos regiono skyriui pateikė reikalavimą dėl visos AB „Swedbank“ garantuotos AB „Klaipėdos vanduo“ sumos išmokėjimo pagal atlikimo užtikrinimo garantiją Nr. 11-063187-GM. AB „Swedbank“ 2012 m. vasario 29 d. išmokėjo AB „Klaipėdos vanduo“ 600 000 Lt sumą. Išmokėjęs AB „Klaipėdos vanduo“ nurodytą sumą, AB „Swedbank“ pranešimu Nr. SR-12-8511 pareikalavo, kad UAB „Vakarų inžineriniai tinklai“ per vieną darbo dieną pervestų bankui 600 000 Lt. AB „Swedbank“, neatsižvelgdamas į tai, kad dar 2012 m. vasario 21d. nutartimi UAB „Vakarų inžineriniai tinklai“ iškelta restruktūrizavimo byla, informavo, kad įmonei nesumokėjus reikalaujamos mokėti sumos per vieną darbo dieną, mokėjimo reikalavimo suma bus nurašyta nuo įmonės sąskaitos. Šis 600 000 Lt reikalavimas buvo įtrauktas į UAB „Vakarų inžineriniai tinklai“ restruktūrizavimo metmenis. Nepaisant įvykusių derybų su AB „Swedbank“ atstovais, kurių metu buvo siekiama išvengti neteisėto pinigų nurašymo, AB „Swedbank“ 2012 m. kovo 2 d. atliko vienašalį nuskaitymą, kurio metu vienašališkai iš įmonės atsiskaitomosios sąskaitos įskaitė 356 452,19 Lt sumą į AB „Klaipėdos vanduo“ išmokėtą 600 000 Lt sumą, t. y. 356 452,19 Lt suma buvo nuskaityta, patenkinant išimtinai banko interesus. Be to, AB „Swedbank“ dar 2012 m. vasario 21 d., pasinaudodamas savo padėtimi bei pranašumu, kurį sukuria prisijungimas prie RUAB „Vakarų inžineriniai tinklai“ atsiskaitomosios sąskaitos, kitų kreditorių atžvilgiu taip pat vienašališkai nuskaitė 135 137,06 Lt sumą iš įmonės atsiskaitomosios sąskaitos, 2012-03-15 savo reikalavimų tenkinimui nuo RUAB „Vakarų inžineriniai tinklai“ atsiskaitomosios sąskaitos nuskaitė 11 864,20 Lt sumą, 2012-03-22 – 92 000 Lt, o 2012-03-26 nuskaitė 53 674,20 Lt sumą.

6II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. kovo 28 d. nutartimi tenkino RUAB „Vakarų inžineriniai tinklai“ prašymą ir iki RUAB „Vakarų inžineriniai tinklai“ restruktūrizavimo plano patvirtinimo uždraudė trečiajam asmeniui AB „Swedbank“ atlikti įskaitymus iš RUAB „Vakarų inžineriniai tinklai“ atsiskaitomųjų sąskaitų, esančių AB „Swedbank“ banke.

8Teismas, atsižvelgdamas į bylos duomenis ir prašyme nurodomas aplinkybes, padarė išvadą, jog prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės, yra proporcingos siekiamiems tikslams, susijusios su nagrinėjama restruktūrizavimo byla. Sprendė, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones bei uždraudus bankui atlikti įskaitymus iki pareiškėjo restruktūrizavimo plano patvirtinimo, lėšos būtų kaupiamos pareiškėjo sąskaitoje bei būtų skirtos tolimesnei vykdomai ūkinei komercinei veiklai vykdyti. Tai, kad iš gaunamų lėšų bus palaikoma pareiškėjo vykdoma įprastinė ūkinė komercinė veikla, atkuriamas įmonės mokumas, teismo manymu, nepažeis šalių interesų pusiausvyros. Pareiškėjo veiklos tęstinumas atitinka ne tik pačios įmonės interesus, bet ir kitų įmonės kreditorių bei paties banko interesus, nes tik tęsdama vykdomą ūkinę komercinę veiklą įmonė turės galimybę atkurti mokumą ir atsiskaityti su kreditoriais, įskaitant banką. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekia ne finansinės naudos sau, bet siekia užtikrinti veiklos tęstinumą, restruktūrizavimo tikslų įgyvendinimą. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių yra pagrįstas, prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos ir ekonomiškos, susijusios su nagrinėjama restruktūrizavimo byla, atitinka šalių interesų pusiausvyrą, todėl taikytinos (ĮRĮ 7 str. 2 d., CPK 144 str. 1 d., 145 str. 1 d. 6 p.).

9III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

10Atskiruoju skundu apeliantas AB „Swedbank“ prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 28 d. nutartį. Apeliantas atskirąjį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:

111. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nevertino prašyme išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų, ar jie prima facie patvirtina ir yra pakankami tam, kad leistų įsitikinti, jog prašoma uždrausti atlikti veiksmus, sukeliančius realią grėsmę žalai atsirasti, t. y. teismas nevertino: 1) kiek pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės susijusios su restruktūrizuojamai įmonei galimai atsirasiančia (patirtina) žala ir jos dydžiu, ir kokią žalą patirs sąžiningas kreditorius dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių; 2) ar apeliantas gali būti laikomas atsakingu už įmonei galimai atsirasiančią žalą (kiek už tai atsakingi įmonės vadovai); 3) ar įmonei galimai atsirasiančios (patirtinos) žalos dydis gali būti laikomas apelianto veiksmų išdava (t. y. ar egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys); 4) ar įmonei galimai atsirasiančios (patirtinos) žalos dydis pagrįstas faktiniais ir teisiniais argumentais.

122. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi uždraudė apeliantui atlikti teisėtus veiksmus, t. y. uždraudė realizuoti įstatymuose – 2002 m. birželio 6 d. Direktyvoje 2002/47/EB dėl susitarimų dėl finansinio įkaito, Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatyme, įtvirtintas teises. Šiuose teisės aktuose nustatytas reguliavimas vertintinas kaip išskirtinis įmonių restruktūrizavimo ir bankroto procedūrų teisinio reglamentavimo, įtvirtinto nacionaliniuose įstatymuose, kontekste. Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatyme nėra nustatyta jokių apribojimų finansinio užtikrinimo susitarimo šalims susitarti dėl vienašališko finansinio užstato realizavimo sąlygų, be kita ko tam negali trukdyti ir restruktūrizavimo bylos užstato davėjui iškėlimas. Net ir esant priverstinio vykdymo įvykiui tuo metu, kai skolininkui yra iškelta ar keliama restruktūrizavimo byla, užstato turėtojas turi teisę finansinį užstatą realizuoti vienašališkai (FUSĮ 2 str. 18 d.. 9 str. 3 d., Direktyvos preambulės 5 konstatuojamoji dalis, 2 str. 1 d. i p., 4 str. 5 d.). Finansinio užstato realizavimas net ir iškėlus skolininkui restruktūrizavimo bylą grindžiamas finansinio užtikrinimo kaip daiktinės teisės koncepcija, t. y. tuo, kad kreditoriui specialiu įstatymu, darančiu išimtį iš restruktūrizavimo ir bankroto teisinių santykių (ĮRĮ 1 str. 6 d., ĮBĮ 1 str. 4 d.), suteikta prioritetinė daiktinė teisė į konkretų turtą, tam tikslui specialiai išskirtą iš skolininko turto masės. Pagal ĮRĮ 1 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą įstatymų konkurencijos taisyklę šis įstatymas taikomas tiek, kiek jis neprieštarauja FUSĮ. Sistemiškai įvertinus aptariamą FUSĮ ir ĮRĮ įtvirtintą teisinį reguliavimą darytina išvada, kad ĮRĮ 8 straipsnio 1 punkte nustatytas draudimas nuo teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą priėmimo dienos vykdyti restruktūrizuojamos įmonės pinigines prievoles ir išieškoti jos skolas netaikomas finansinio užstato turėtojo teisėms vienašališkai realizuoti finansinį užstatą pagal finansinio užtikrinimo susitarimo sąlygas. Šiuo požiūriu kreditoriams, kurie yra finansinio užtikrinimo susitarimo subjektai – finansinio užstato turėtojai, suteikiamas prioritetas prieš kitus kreditorius: jie turi teisę patenkinti savo reikalavimą anksčiau už kitus kreditorius, nesilaikant bendros kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkos, nustatytos patvirtintame įmonės restruktūrizavimo plane.

133. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra neargumentuota ir nemotyvuota, kas sudaro absoliutų nutarties negaliojimo pagrindą.

14Atsiliepimu į atskirąjį skundą RUAB „Vakarų inžineriniai tinklai“ prašo apelianto skundą atmesti ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais esminiais argumentais:

151. Nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi taikant laikinąsias apsaugos priemones yra siekiama apginti restruktūrizuojamos įmonės ir kreditorių teises nuo žalos padarymo ateityje. Prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra nurodyti motyvai bei pateiktos faktinės aplinkybės, kurios pagrindžia prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą. Apeliantas ateityje gali pakartotinai atlikti neteisėtus įskaitymus, t. y. vienašališkai įskaityti likusias restruktūrizavimo metmenyse patvirtintas reikalaujamas apelianto ir su juo susijusių įmonių reikalavimus, taip pažeidžiant restruktūrizuojamos įmonės ir kitų jos kreditorių teises.

162. Prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės, atsižvelgiant į bylos duomenis ir nurodytas faktines aplinkybes, yra proporcingos siekiamiems tikslams, t. y. susijusios su nagrinėjama restruktūrizavimo byla. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir apeliantui toliau vykdant vienašalius neteisėtus įskaitymus bei įmonei toliau negaunant lėšų, kurios būtų skirtos vykdomai veiklai palaikyti bei vykdyti, mokumui atkurti, įmonė gali tapti nemoki, dėl to restruktūrizavimo byla bei restruktūrizavimo tikslai prarastų tikslą.

173. Apelianto atliktų neteisėtų veikų vertinimas nėra susijęs sudarytomis sutartimis su restruktūrizuojama įmone, o yra susijęs su imperatyvių Įmonių restruktūrizavimo įstatymo normų pažeidimu. Apeliantas nurodo, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę, privalėjo išsiaiškinti dėl reikalaujamų uždrausti veiksmų teisėtumo, tačiau faktinės aplinkybės patvirtina, kad nepaisant šalių sudarytų sutarčių yra pažeidžiamos imperatyvios įstatymo normos. Apeliantas ignoruodamas imperatyvias įstatymo normas savinasi pinigus iš įmonės banko sąskaitos, taip darydamas žalą įmonei bei jos kreditoriams, dėl ko restruktūrizavimo tikslai gali būti nepasiekti. Apelianto veiksmai taip pat daro žalą ir valstybei, kadangi atliekant neteisėtus vienašalius įskaitymus siekiama iš anksto išvengti atsiskaitymo aukštesnės eilės kreditoriams, t. y. VMI bei Sodrai. Įsiteisėjus nutarčiai dėl restruktūrizavimo bylos įmonei iškėlimo buvo uždraustas išieškojimas iš įmonės turto, įskaitant ir banko sąskaitose esančias lėšas, todėl jokie įskaitymai iš restruktūrizuojamos įmonės turto, įskaitant ir banko sąskaitose esančias lėšas, vadovaujantis CK 6.134 straipsnio 1 dalies 6 punktu, yra negalimi. Šis imperatyvus draudimas galioja nepaisant bet kokių iki tol buvusių sutartinių santykių, įskaitant ir santykių su kredito įstaigomis. Šalių sutartiniai santykiai buvo tik pagrindas apeliantui teisėtai gauti lėšas į įmonės sąskaitą, tačiau nebuvo galima jų savintis pažeidžiant imperatyvius įstatymo reikalavimus ir kitų kreditorių interesus. Šalių sudarytos kredito sutarties nuostatos nesudaro pakankamo pagrindo apeliantui atlikti neteisėtus savavališkus vienašalius įskaitymus.

18Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į apelianto atskirąjį skundą nepateikė.

19IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės – draudimas atlikti įskaitymus iš restruktūrizuojamos įmonės atsiskaitomosios sąskaitos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

21Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas, dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

22Įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ĮRĮ) 7 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą, gali CPK nustatyta tvarka taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurios galioja iki nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo dienos, o pagal to paties įstatymo 2 dalies nuostatas, jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai, teismui priėmus nutartį dėl pareiškimo iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus gali būti areštuojamos, tačiau nuo teismo nutarties dėl pareiškimo iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas; tuo atveju, jeigu įmonės sąskaitos yra areštuotos ar joms taikomi kiti disponavimo apribojimai, teismas nutartyje dėl pareiškimo iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą priėmimo privalo nurodyti, kad iš vienos ar kelių konkrečių sąskaitų gali būti mokami visi įmonės ūkinei komercinei veiklai reikalingi mokėjimai ir įmokos, įskaitant ir privalomąsias įmokas, neatsižvelgiant į tai, kad sąskaitos yra areštuotos ar joms taikomi kiti disponavimo apribojimai (ĮRĮ 7 str. 2 d.).

23Nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas skundžiama nutartimi RUAB „Vakarų inžinieriniai tinklai“ prašymu taikė laikinąsias apsaugos priemones ir iki šios įmonės restruktūrizavimo plano patvirtinimo uždraudė trečiajam asmeniui AB „Swedbank“ atlikti įskaitymus iš RUAB „Vakarų inžineriniai tinklai“ atsiskaitomųjų sąskaitų, esančių AB „Swedbank“ banke. Savo atskirąjį skundą AB „Swedbank“ iš esmės grindė argumentu, jog taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir uždraudęs atlikti įskaitymus, kuriuos vykdydamas apeliantas, kaip šalys ir susitarė, vadovavosi FUSĮ įstatymo nuostatomis, teismas netinkamai įvertino Lietuvos Respublikos finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo (toliau – FUSĮ) ir ĮRĮ normų konkurenciją.

24FUSĮ, priimtas 2004 m. birželio 15 d. (įsigaliojo 2004 m. gegužės 1 d.), reglamentuoja finansinio užtikrinimo susitarimus ir jų vykdymo ypatumus (FUSĮ 1 str. 1 d.). Šis įstatymas priimtas įgyvendinant 2002 m. birželio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/47/EB dėl susitarimų dėl finansinio įkaito (toliau – Direktyva) (FUSĮ 1 str. 3 d., Priedas).

25FUSĮ įtvirtintų finansinio užtikrinimo susitarimų pagrindinis ypatumas yra FUSĮ 9 – 15 straipsniuose nustatytų finansinio užtikrinimo susitarimų vykdymo taisyklės: pagal finansinio užtikrinimo susitarimą užstato turėtojas (kreditorius) turi teisę, esant priverstinio vykdymo įvykiui, finansinį užstatą, pateiktą pagal finansinio užtikrinimo susitarimą be nuosavybės teisės perdavimo, atsižvelgdamas į susitarime numatytas sąlygas, vienašališkai realizuoti šiais būdais: 1) parduoti arba perimti finansines priemones arba jų verte padengti atitinkamus finansinius įsipareigojimus; 2) pinigų atveju – įskaityti arba kitaip padengti atitinkamus finansinius įsipareigojimus (FUSĮ 9 str. 3 d.); esant priverstinio vykdymo įvykiui, pasibaigia užstato turėtojo prievolė grąžinti užstato davėjui finansinį užstatą, pateiktą pagal finansinio užtikrinimo susitarimą su nuosavybės teisės perdavimu. Priverstinio vykdymo įvykis – įsipareigojimų nevykdymas ar kitas šalių sutartas įvykis, kuriam įvykus, pagal finansinio užtikrinimo susitarimo sąlygas ar teisės aktų nustatyta tvarka užstato turėtojas vienašališkai realizuoja finansinį užstatą (FUSĮ 2 str. 23 d.). Finansinio užtikrinimo susitarime šalys turi teisę susitarti, kokioms sąlygoms (įvykiams) esant finansinio užstato turėtojas turės teisę vienašališkai realizuoti finansinį užstatą. Pagal FUSĮ 9 straipsnio 8 dalį finansinio užtikrinimo susitarimas įsigalioja jame nustatytais terminais, nepaisant užstato davėjo ar užstato turėtojo likvidavimo procedūros (FUSĮ 2 str. 8 d.) ar reorganizavimo priemonių (FUSĮ 2 str. 24 d.) taikymo. Taigi FUSĮ nenustatyta jokių apribojimų finansinio užtikrinimo susitarimo šalims susitarti dėl vienašališko finansinio užstato realizavimo sąlygų, be kita ko, šalys sutartyje gali nustatyti, kad priverstinio vykdymo įvykiu bus laikomas ir restruktūrizavimo bylos ar bankroto bylos užstato davėjui iškėlimas. Toks FUSĮ aiškinimas išplaukia inter alia iš Direktyvos preambulės 5 konstatuojamosios dalies, 4 straipsnio 5 dalies, kuriose įtvirtinta valstybių narių pareiga užtikinti, kad susitarimas dėl finansinio įkaito gali būti vykdomas nustatytomis sąlygomis, nepaisant įkaito davėjo ar įkaito gavėjo likvidavimo ar reorganizavimo proceso pradėjimo ar tęsimo. Toks reguliavimas vertintinas kaip išskirtinis įmonių restruktūrizavimo ir bankroto procedūrų teisinio reglamentavimo, įtvirtinto nacionaliniuose įstatymuose, kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. liepos mėn. 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2009).

26Teisėjų kolegija sutinka su RUAB „Vakarų inžinieriniai tinklai“ argumentais, kurie remiasi ĮRĮ nuostatomis, jog nuo teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą priėmimo dienos draudžiama vykdyti visas pinigines prievoles, neįvykdytas iki teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos, įskaitant palūkanų, netesybų ir privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nustatyti priverstinę hipoteką, servitutus, uzufruktą, įskaityti reikalavimus, įkeisti, parduoti ar kitaip perduoti įmonės turtą, reikalingą įmonės veiklai tęsti (ĮRĮ 8 str. 1 p.). Tačiau, teisėjų kolegija pabrėžia, kad pagal ĮRĮ 1 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą įstatymų konkurencijos taisyklę šis įstatymas taikomas tiek, kiek jis neprieštarauja Lietuvos Respublikos finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymui ir Lietuvos Respublikos atsiskaitymų baigtinumo mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemose įstatymui. Sistemiškai įvertinus aptariamą FUSĮ ir ĮRĮ įtvirtintą teisinį reguliavimą prieitina prie išvados, kad ĮRĮ 8 straipsnio 1 punkte nustatytas ir aukščiau šioje nutartyje aptartas draudimas netaikomas finansinio užstato turėtojo teisėms vienašališkai realizuoti finansinį užstatą pagal finansinio užtikrinimo susitarimo sąlygas. Šiuo požiūriu kreditoriams, kurie yra finansinio užtikrinimo susitarimo subjektai – finansinio užstato turėtojai, suteikiamas prioritetas prieš kitus kreditorius: jie turi teisę patenkinti savo reikalavimą anksčiau už kitus kreditorius, nesilaikant bendros kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkos, nustatytos patvirtintame įmonės restruktūrizavimo plane ir neatsižvelgiant į kitų kreditorių ir restruktūrizuojamos įmonės interesus.

27Nagrinėjamu atveju UAB „Vakarų inžineriniai tinklai“ (kredito gavėjas) ir AB „Swedbank“ 2009 m. kovo 25 d. sudarytos kredito sutarties Nr. 09-024519-JL 10.3. punkte nustatyta, kad šalių susitarimu ir remiantis Lietuvos Respublikos finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymu, ši sutartis laikoma kredito gavėjo prievolių pagal sutartį tinkamą įvykdymą užtikrinančiu finansinio užtikrinimo susitarimu be nuosavybės teisės perdavimo (įkeitimo susitarimu), kurio objektas (finansinis užstatas) yra esamos ir būsimos lėšos visose AB „Swedbank“ esančiose ir ateityje atidarytose kredito gavėjo sąskaitose. Taigi šalys kredito sutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė dėl to, kad jų sudaryta kredito sutartis yra sudaroma pagal FUSĮ ir užstato turėtojas – AB „Swedbank“, pagal šiuo metu egzistuojantį teisinį reguliavimą, turi teisę finansinį užstatą vienašališkai realizuoti susitarime nustatytomis sąlygomis.

28Nesant tokio šalių susitarimo, kuris gali būti sudarytas kaip atskira sutartis ar kaip pagrindinės sutarties, iš kurios atsiranda pagrindinis įsipareigojimas, dalis, šalių sudaryta sutartis gali būti pripažįstama tik kaip pagal CK ketvirtosios knygos XII skyriaus nuostatas sudaryta įkeitimo sutartis, kuriai taikomos ĮRĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatos, draudžiančios, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti restruktūrizavimo bylą, vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Tačiau nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos nuomone, taikytinas principas pacta sund servanda (sutarčių privalu lakytis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad šalių pasiektas susitarimas įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka tampa teisiškai įpareigojančiu aktu ir reikšmingu visuomeninės savireguliacijos instrumentu. Valstybė, siekdama ūkio našumo, įsipareigoja šias pareigas užtikrinti priverstinai, nustatydama teisinį reikalavimą laikytis sutarčių, ir prireikus per teismą priverstinai įgyvendina. Sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, negalima ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. AB „Pineka“, bylos Nr. 3K-7-262/2010; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. P. A. B., bylos Nr. 3K-3-559/2010).

29Taigi šalių pasirašytos sutarties nuostatos, dėl FUSĮ taikymo, yra aiškios, teisėjų kolegijai nekilo abejonių dėl jose įtvirtintų tikrųjų šalių ketinimų ir prisiimtų įsipareigojimų, juo labiau, kad ir RUAB „Vakarų inžinieriniai tinklai“ nei atsiliepimu į atskirąjį skundą nei kitu procesiniu dokumentu neginčija šių sandorio nuostatų.

30Atsižvelgdama į šias nustatytas aplinkybes, šalių sudarytą kredito sutartį bei aukščiau minėtą įstatyminį reglamentavimą teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra nepagrįsta ir neteisėta, todėl naikintina ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – netenkinant prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).

31Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

32Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 28 d. nutartį ir klausimą iš spręsti iš esmės – atmesti restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Vakarų inžineriniai tinklai“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. vasario 21 d. nutartimi iškėlė... 5. RUAB „Vakarų inžineriniai tinklai“ kreipėsi į teismą su prašymu dėl... 6. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 7. Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. kovo 28 d. nutartimi tenkino RUAB... 8. Teismas, atsižvelgdamas į bylos duomenis ir prašyme nurodomas aplinkybes,... 9. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai... 10. Atskiruoju skundu apeliantas AB „Swedbank“ prašo panaikinti Klaipėdos... 11. 1. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones,... 12. 2. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi uždraudė apeliantui... 13. 3. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra neargumentuota ir... 14. Atsiliepimu į atskirąjį skundą RUAB „Vakarų inžineriniai tinklai“... 15. 1. Nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones,... 16. 2. Prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės, atsižvelgiant į bylos... 17. 3. Apelianto atliktų neteisėtų veikų vertinimas nėra susijęs sudarytomis... 18. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į apelianto atskirąjį skundą... 19. IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados... 20. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria... 21. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas, dalyvaujančių byloje... 22. Įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ĮRĮ) 7 straipsnio 1 dalies... 23. Nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas skundžiama nutartimi RUAB... 24. FUSĮ, priimtas 2004 m. birželio 15 d. (įsigaliojo 2004 m. gegužės 1 d.),... 25. FUSĮ įtvirtintų finansinio užtikrinimo susitarimų pagrindinis ypatumas yra... 26. Teisėjų kolegija sutinka su RUAB „Vakarų inžinieriniai tinklai“... 27. Nagrinėjamu atveju UAB „Vakarų inžineriniai tinklai“ (kredito gavėjas)... 28. Nesant tokio šalių susitarimo, kuris gali būti sudarytas kaip atskira... 29. Taigi šalių pasirašytos sutarties nuostatos, dėl FUSĮ taikymo, yra... 30. Atsižvelgdama į šias nustatytas aplinkybes, šalių sudarytą kredito... 31. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 32. Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 28 d. nutartį ir klausimą...