Byla 3K-3-86-469/2015
Dėl periodinės kompensacijos už servitutą priteisimo, dalyvaujant trečiajam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Egidijaus Laužiko ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovės „Vanaginė“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. P. ieškinį atsakovui Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovei „Vanaginė“ dėl periodinės kompensacijos už servitutą priteisimo, dalyvaujant trečiajam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje keliami materialiosios teisės klausimai, ar administraciniu aktu buvo nustatytas atlygintinis servitutas ir dėl kompensacijos už servitutą dydžio, taip pat proceso teisės klausimai dėl ekspertizės išvadų vertinimo, teismo sprendimo motyvavimo.

6Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 13 416 Lt periodinę kompensaciją, mokamą kiekvieną mėnesį nuo ieškinio pateikimo dienos neterminuotai, už naudojimąsi ieškovui priklausančiam žemės sklypui nustatytu servitutu dėl atsakovo pastatų. Ieškovas nurodė, kad jam nuosavybės teise priklauso 3,1818 ha žemės sklypas, kuriame yra atsakovui nuosavybės teise priklausantys pastatai. Ieškovui priklausančiam žemės sklypui 2001 m. gegužės 14 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos įsakymu Nr. 1531‑41 yra nustatytas servitutas, suteikiant teisę kitiems asmenims eiti, važiuoti prie jiems nuosavybės teise priklausančių arba jų naudojamų pastatų ir įrenginių, taip pat naudotis žemės sklypo dalimi aptarnaujant bei remontuojant šiuos pastatus ir įrenginius. Taigi ieškovui priklausantis žemės sklypas yra tarnaujantysis daiktas atsakovui priklausantiems statiniams (viešpataujantiesiems daiktams). Atsakovas jau daug metų neatlygintinai naudojasi tiek žemės sklypo dalimi, kuriai nustatytas servitutas, tiek žemės sklypo dalimi, kuriai nenustatytas servitutas, t. y. atsakovas neatlygintinai naudojasi visu žemės sklypu. Kadangi ieškovas žemės sklypu naudotis negali, tai atsakovas turi kompensuoti ieškovo patiriamus nuostolius.

7II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

8Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 13 d. sprendimu ieškinį patenkino – priteisė iš atsakovo Vilniaus rajono ŽŪB „Vanaginė“ ieškovui G. P. 3885,54 Eur (13 416 Lt) periodinę kompensaciją, mokamą kiekvieną mėnesį neterminuotai, už naudojimąsi ieškovui priklausančiam žemės sklypui nustatytu servitutu, periodinę kompensaciją pradedant skaičiuoti nuo ieškinio priėmimo dienos (2009 m. liepos 13 d.). Teismas nustatė, kad ieškovui nuosavybės teise priklauso 3,1818 ha žemės sklypas, kuriame yra atsakovui nuosavybės teise priklausantys nekilnojamieji daiktai – įvairūs pastatai. Ieškovui priklausančiam žemės sklypui Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 1531-41 nustatytas servitutas, suteikiant teisę kitiems asmenims eiti, važiuoti prie jiems nuosavybės teise priklausančių arba jų naudojamų pastatų ir įrenginių, taip pat naudotis žemės sklypo dalimi aptarnaujant bei remontuojant šiuos pastatus ir įrenginius. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje reikia išsiaiškinti, ar servitutas, nustatytas ieškovo sklypui, yra atlygintinas ar neatlygintinas ir jeigu jis yra atlygintinas, kokio dydžio kompensacija priklauso ieškovui. Servituto nustatymo metu galiojusios Žemės servitutų nustatymo, įregistravimo ir panaikinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr. 1278, 9 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar apskrities valdytojo sprendimuose dėl žemės servitutų nustatymo ar rašytinėse sutartyse dėl žemės servitutų nurodoma žemės sklypo dalis, kurioje nustatomas servitutas, jo vieta ir ribos, kelių (takų), kuriais bus naudojamasi servituto teise, pločiai, naudojimosi servitutais teisės, sąlygos ir laikas, nuostolių dėl žemės servitutų atlyginimo sąlygos (nurodant, kad suteikiama teisė naudotis žemės sklypo dalimi neatlygintinai, arba konkrečius nuostolių ar žalos atlyginimo būdus). Teismas nesutiko su atsakovo argumentais, kad, nustatant servitutą, apskrities viršininko įsakyme nebuvo nurodyta atlyginimo už naudojimąsi servitutu tvarka, todėl servitutas neatlygintinis. Teismas sprendė, kad, priešingai nei teigia atsakovas, šioje teisės normoje įtvirtintas reikalavimas apskrities valdytojo sprendimuose nurodyti, kad teisė naudotis tam tikra žemės sklypo dalimi suteikiama neatlygintinai. Teismo nuomone, jei įsakyme nenurodoma, ar servitutas yra atlygintinis ar neatlygintinis, tai nereiškia, kad jis yra neatlygintinis. Teismas nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. gegužės 14 d. įsakyme Nr. 1531-41 nenurodyta, ar ginčo servitutas yra atlygintinis ar neatlygintinis. Teismas nustatė, kad dėl nustatyto servituto ieškovas patiria nemažai nepatogumų, nes negali naudotis atsakovo pastatais užstatytu žemės sklypu savo nuožiūra; ieškovas iš ginčo žemės sklypo negauna jokių pajamų ir turi mokėti žemės mokesčius; atsakovas šiame žemės sklype esančiuose pastatuose vykdo komercinę veiklą ir gauna pajamas. Teismas sprendė, kad atsakovas turi mokėti kompensaciją už ieškovo žemės sklypui nustatytą servitutą. Spręsdamas dėl kompensacijos dydžio, teismas rėmėsi ekspertizės išvadomis, kad ginčo žemės sklypo rinkos nuomos vertė (metinis rinkos nuomos mokestis) 2012 m. kovo 27 d. buvo 161 000 Lt, t. y. 13 416 Lt per mėnesį. Teismas, įvertinęs ekspertizės išvadas ir aplinkybes, kad ieškovas negali tinkamai naudotis jam priklausančiu žemės sklypu, o atsakovas žemės sklype esančius pastatus naudoja komercinei veiklai ir gauna pajamas, sprendė, kad 13 416 Lt už mėnesį kompensacijos suma yra pagrįsta (CK 4.129 straipsnis, 6.249 straipsnio 1 dalis).

9Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. kovo 13 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 13 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovo žemės sklypui nustatytas servitutas yra atlygintinis. Teisėjų kolegija sprendė, kad įvertinus ekspertizės išvadas, aplinkybes, kad ieškovas negali tinkamai naudotis jam priklausančiu žemės sklypu, o atsakovas žemės sklype esančius pastatus naudoja komercinei veiklai ir gauna pajamas, ieškovui pagrįstai priteista 13 416 Lt per mėnesį kompensacija.

10III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

11Kasaciniu skundu atsakovas Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovė „Vanaginė“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 13 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 13 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą arba grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

121. Teismai pažeidė CPK 185 straipsnį, CK 4.129 straipsnį, nes priteisė periodines kompensacijas už servitutą, nenustatę jo pobūdžio. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad servituto pobūdis – nustatomas jis atlygintinai ar ne – yra viena iš esminių bylos aplinkybių, kuri turi būti ištirta bylos nagrinėjimo metu. Jeigu ši aplinkybė netirta, tai yra pagrindas bylos įrodymų tyrimą ir vertinimą kvalifikuoti kaip nevisapusišką (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. S. P., bylos Nr. 3K-3-69/2009). Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. rugsėjo 2 d. sprendimu Nr. 41-4531 J. D. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 14 ha žemės sklypą, grąžinant šį žemės sklypą natūra. Kadangi į šį žemės sklypą pateko pastatai, nuo 1992 metų priklausantys ŽŪB „Vanaginė“, tai po šias pastatais buvo išskirtas kaip servitutinis atskiras žemės sklypas, pažymėtas plane S-1, kurio plotas 3,15 ha. J. D. sutiko, kad servitutiniu žemės sklypu ŽŪB „Vanaginė“ naudosis neatlygintinai, nes nustatyta tvarka neteikė prašymo dėl nuostolių atlyginimo ar kompensacijos. Nuostolių, atsiradusių dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar apskrities valdytojo sprendimu nustatytų žemės servitutų, atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 8 d. nutarimu Nr. 1545, 4.1 punkte nustatyta, kad nuostoliai, atsiradę dėl žemės servitutų nustatymo, atlyginami tokia tvarka: nustačius žemės servitutą, apskrities valdytojas raštu informuoja servitutu suinteresuotus asmenis, kurie turi atlyginti nuostolius. Pažymėtina, kad atsakovas nebuvo informuotas, jog sklypo savininkas prašo atlyginti nuostolius. Teismas nepagrįstai atmetė atsakovo prašymą išreikalauti iš Nacionalinės žemės tarnybos įrodymus dėl 14 ha žemės sklypo padalijimo į tris sklypus ir šių sklypų pardavimo, išreikalauti Riešės kadastrinės vietovės žemėtvarkos projektą, galiojusį padalijant 14 ha žemės sklypą ir ieškovui įsigyjant ginčo žemės sklypą, kurie patvirtintų, kad dar iki žemės sklypo padalijimo buvo nustatytas neatlygintinis servitutas, padalijant žemės sklypus naujas servitutas nustatytas nebuvo. Pažymėtina, kad Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. gegužės 14 įsakymu Nr.1531-41 J. D. grąžintą žemės sklypą padalijant į 3 sklypus ir pakeičiant žemės sklypų paskirtį iš žemės ūkio į komercinę, ŽŪB „Vanaginė“ nebuvo apie tai informuota, taip pažeidžiant Teritorijų planavimo įstatymo 31 straipsnio 1 dalį, Visuomenės informavimo ir dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079, 24.3 punktą.

132. Jeigu būtų pripažinta, kad nustatytas servitutas atlygintinis, tai teismai netinkamai nustatė atlyginimo dydį. Pagal Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalį, tais atvejais, kai servitutas nustatytas administraciniu aktu, kompensacijos apskaičiuojamos pagal Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodiką, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541. Teismai, spręsdami dėl kompensacijos dydžio, šia metodika nesivadovavo, apeliacinės instancijos teismas dėl šio apeliacinio skundo motyvo nepasisakė. Be to, teismai netaikė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalies, nustatančios, kad fiziniai ir juridiniai asmenys (pastatų ir statinių savininkai) šią žemę nuomoja ir už šią žemę savininkui moka valstybinės žemės nuomos mokesčio dydžio žemės nuomos mokestį. Atsakovas, kuriam užtikrinant galimybę toliau naudotis pastatais, esančiais žemės sklype, apskrities viršininko įsakymu buvo nustatytas servitutas, privalo mokėti kompensaciją, lygią negautam nuomos mokesčiui, apskaičiuotam pagal neužstatyto žemės sklypo rinkos vertę, o pastatų savininkai, kurie užstatytu žemės sklypu naudojasi nuomos teise, – moka valstybinės žemės nuomos mokesčio dydžio žemės nuomos mokestį. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, spręsdami priteistinos kompensacijos dydžio klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Redco“ v. AB „Šiaulių bankas“, bylos Nr. 3K-3-196/2011). Teismai neatsižvelgė į tai, kad ieškovas 2005 metais nusipirko žemės sklypą su nustatytu servitutu, šis žemės sklypas nuo 1992 metų užstatytas statiniais, priklausančiais atsakovui, todėl jokie nuostoliai pastarajam negalėjo atsirasti. Ieškovas, pirkdamas žemės sklypą, žinojo, kad naudotis šia žeme negalės, ir, įsigijęs nurodytos būklės turtą, jokių nuostolių patirti negalėjo, sklypo vertė nesumažėjo. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes, apskaičiuodami atlygį negautų pajamų (negauto nuomos mokesčio) forma, neišskaičiavo sąnaudų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „X servisas“ v. UAB „Autorealybė“, bylos Nr. 3K-3-457/2011; kt.). Teismai, apskaičiuodami kompensacijos dydį, nepagrįstai rėmėsi eksperto išvadomis.

143. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad motyvuota teismo nutartimi galima pripažinti tik tokią nutartį, kurioje argumentuotai įvertinti visi, t. y. tiek faktiniai, tiek teisiniai apeliacinio skundo argumentai, taip pat nurodyti teismo išvadas pagrindžiantys kiti teisiniai argumentai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Halsas“ v. Druskininkų savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-431/2010; kt.). Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalį, nes nevertino faktinių ir teisinių apeliacinio skundo argumentų, reikšmingų sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.

15Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas G. P. prašo kasacinį skundą atmesti, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 13 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistus. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

161. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad kai administraciniu aktu nustatomas servitutas ir nenustatomas kompensacijos dydis, tai servitutas yra neatlygintinis. Kasacinis teismas yra ne kartą pasisakęs, kad galioja servituto atlygintinumo prezumpcija, t. y. tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti kompensuoti dėl servituto patirti netekimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. L. v. S. B., bylos Nr. 3K-3-269/2014; 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. S. v. L. G., bylos Nr. 3K-3-419/2011; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje žemės ūkio kooperatyvas „Naujieji Berniūnai“ ir kt. v. J. S., bylos Nr. 3K-3-157/2009; 2009 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. S. P., bylos Nr. 3K-3-69/2009; 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. UAB „Dextera“, bylos Nr. 3K-3-468/2008). Tai, kokiu pagrindu buvo nustatytas servitutas (įstatymu, sandoriu, teismo sprendimu, administraciniu aktu), neturi jokios įtakos viešpataujančiojo daikto savininko prievolei kompensuoti tarnaujančiojo daikto savininko dėl nustatyto servituto patiriamus netekimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. T. v. UAB „Dzūkijos statyba“, bylos Nr. 3K-3-217/2011; 2013 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. AB „Alvito žemdirbys“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-390/2013).

172. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad ieškovas neturi teisės į kompensaciją, nes ieškovas įsigijo žemės sklypą, kuriam jau buvo nustatytas servitutas. Ieškovas įgijo tiek pat teisių, susijusių su žemės sklypu, kiek jų turėjo ankstesni savininkai. Šiuo atveju atkūrus nuosavybės teises į žemės sklypą J. D. atgavo žemės sklypą su suvaržymais ir turėjo teisę reikalauti atlyginimo dėl servituto nustatymo, taip pat ir šį žemės sklypą įsigijęs ieškovas turi teisę reikalauti kompensacijos dėl servituto nustatymo. Dėl nustatyto servituto ieškovas negali naudoti žemės sklypo pagal nustatytą paskirtį ir naudojimo būdą, negali statyti komercinės paskirties statinių ir juos eksploatuoti arba žemės sklypo išnuomoti tretiesiems asmenims komercinės paskirties statiniams statyti ir už tai gauti nuomos mokesčio. Atsižvelgiant į dėl nustatyto servituto ieškovo patiriamus nuosavybės teisės suvaržymus, galimybės naudotis daiktu netekimą, kitus turtinius ir neturtinius netekimus, teismai pagrįstai priteisė iš atsakovo ieškovui periodinę kompensaciją už naudojimąsi servitutu.

183. 1998 m. rugsėjo 2 d. sprendimu atkuriant J. D. nuosavybės teises į žemės sklypą galiojo Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalis. Priešingai nei teigia atsakovas, joje nenustatyta, kad, asmeniui atkūrus nuosavybės teisę į žemės sklypą, dėl nustatyto servituto gali būti mokama tik valstybinės žemės ūkio paskirties žemės nuomos mokesčio dydžio kompensacija. To nenustato ir vėlesnės šio įstatymo redakcijos. Tai, kad dėl nustatyto servituto atsiradę nuostoliai turi būti atlyginami, patvirtina ir teisės aktai, galioję Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. gegužės 14 d. įsakymu nustatant servitutą (Žemės servitutų nustatymo, įregistravimo ir panaikinimo tvarka, pavirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr.1278, Nuostolių, atsiradusių dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar apskrities valdytojo sprendimu nustatytų žemės servitutų, atlyginimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 8 d. nutarimu Nr. 1545).

194. Teismas nustatė, kad ieškovo žemės sklypui nustatyto servituto trukmė yra neribota, apimtis didelė, dėl nustatyto servituto ieškovas negali naudotis visu žemės sklypu, ieškovas turi prievolę už šį žemės sklypą kiekvienais metais mokėti žemės mokestį, o atsakovas šiame žemės sklype vykdo veiklą ir iš jos gauna pajamas. Kompensacija už servitutą buvo priteista atsižvelgiant į kasacinio teismo nustatytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. S. P., bylos Nr. 3K-3-69/2009) ir ekspertizės aktu nustatytą šio žemės sklypo nuomos kainą. Ieškovo nuomone, priteistos kompensacijos dydis nėra nepagrįstai didelis ir sudaro vos 3,31 proc. per metus nuo žemė sklypo vertės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. liepos 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. J. v. AB „Alvito žemdirbys“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-390/2013, pripažino, kad iš viešpataujančiųjų daiktų savininko tarnaujančiojo daikto savininkui pagrįstai priteista 6 proc. dydžio nuo žemės sklypo vertės periodinė kompensacija, mokama viena kartą per metus.

20Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

211. Teismai nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kurioje išaiškinta, kad pagal savo prigimtį servitutas yra atlygintinis. Nustačius servitutą ir kartu neišsprendus jo atlygintinumo klausimo, tarnaujančiojo daikto savininkas nepraranda teisės reikalauti kompensacijos; ši jo teisė gali būti įgyvendinta šalių tarpusavio susitarimu arba apginta teismo sprendimu atskiroje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje žemės ūkio kooperatyvas „Naujieji Berniūnai“ ir kt. v. J. S., bylos Nr. 3K-3-157/2009; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. R. M. v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-472/2010).

222. Kasatoriaus argumentai, kad teismas neišreikalavo dokumentų iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos įpareigojo pateikti informaciją, ar, padalijant J. D. sklypą į 3 žemės sklypus, ji ar kiti ginčo žemės sklypo savininkai kreipėsi dėl nuostolių atlyginimo dėl nustatyto servituto, ar Vilniaus apskrities viršininko administracija informavo apie nuostolių atlyginimą. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. birželio 14 d. atsiliepime nurodė, kad tokių duomenų nėra, t. y. kad negali pateikti to, ko neturi.

23Teisėjų kolegija

konstatuoja:

24IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

25Dėl administraciniu aktu nustatyto servituto atlygintinumo

26Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje servituto nustatymo bylose nurodyta, kad šiems teisiniams santykiams būdingas atlygintinumo principas. Tai reiškia, kad įgydama naudos viena šalis turi suteikti ekvivalentinę naudą kitą šaliai, nebent šalių susitarimu būtų nustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. S. v. L. G., bylos Nr. 3K-3-419/2011; 2012 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. J. J., bylos Nr. 3K-3-210/2012). Kasacinis teismas išaiškinimais, kad servitutas pagal savo prigimtį yra atlygintinis, vadovaujasi ne tik tais atvejais, kai servitutas nustatytas teismo sprendimu, bet ir – administraciniu aktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. R. M. v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-472/2010; 2011 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. T. v. UAB „Dzūkijos statyba“, bylos Nr. 3K-3-217/2011; kt.). Tokia kasacinio teismo pozicija grįsta inter alia civilinių santykių dalyvių lygiateisiškumo principu. Taigi, servitutas gali būti neatlygintinis tik išimtiniais atvejais. Pvz., neatlygintinis servitutas gali būti nustatytas šalių susitarimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. D. v. UAB „Druskininkų vandenys“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-527/2009; kt.).

27Servitutas, dėl kurio atlygintinumo kilo ginčas, nustatytas J. D. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. rugsėjo 2 d. sprendimu Nr. 41-4531 atkuriant nuosavybės teisės į 14 ha žemės ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 1531-41 padalijant šį žemė sklypą į tris žemė sklypus. Sprendžiant, kokio pobūdžio servitutas šiuo atveju buvo nustatytas, – atlygintinis (kaip teigia ieškovas) ar neatlygintinis (kaip teigia atsakovas), būtina analizuoti šio servitutą nustatymą reglamentuojančias teisės normas. Tuo metu galiojusio Žemės įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žemės servitutai nustatomi: 1) įstatymų; 2) Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į visuomenės poreikius; 3) žemės savininkų ir fizinių bei juridinių asmenų tarpusavio susitarimu, sudarant rašytinę sutartį, o šio įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje – žemės savininkams ir kitiems naudotojams už nuostolius dėl nustatytų servitutų (išskyrus privačios žemės savininkams dėl servitutų, nustatytų pagal šio straipsnio pirmosios dalies 3 punktą) gali būti atlyginama Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka suinteresuotų asmenų ar valstybės lėšomis. Pažymėtina, kad ginčo servituto nustatymą reglamentavo specialioji teisės norma. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalį (1997 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. VIII-359 redakcija, galiojusi nuosavybės teisių J. D. atkūrimo metu) kaimo vietovėje esanti žemė, kuri nuomos pagrindais yra suteikta fiziniams ir juridiniams asmenims jų nuosavybės teise turimų ūkinės komercinės paskirties pastatų ir statinių (statomų arba pastatytų) eksploatacijai, grąžinama natūra; piliečiai, kuriems ši žemė grąžinama natūra, privalo laikytis pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus nustatytų žemės servitutų. Taigi ginčo servituto nustatymo metu galioję teisės aktai nenustatė, kad atkuriant nuosavybes teises į žemę, kurioje yra juridiniams asmenims nuosavybės teise turimų ūkinės komercinės paskirties pastatų ir statinių (statomų arba pastatytų), šių statinių eksploatacijai nustatomas neatlygintinis servitutas, t.y. kad taikoma išimtis iš bendros taisyklės dėl servituto atlygintinumo.

28Tuo metu galiojusios Žemės servitutų nustatymo, įregistravimo ir panaikinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 27 d. nutarimu, 9 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar apskrities valdytojo sprendimuose dėl žemės servitutų nustatymo ar rašytinėse sutartyse dėl žemės servitutų nurodoma žemės sklypo dalis, kurioje nustatomas servitutas, jo vieta ir ribos, kelių (takų), kuriais bus naudojamasi servituto teise, pločiai, naudojimosi servitutais teisės, sąlygos ir laikas, nuostolių dėl žemės servitutų atlyginimo sąlygos (nurodant, kad suteikiama teisė naudotis žemės sklypo dalimi neatlygintinai, arba konkrečius nuostolių ar žalos atlyginimo būdus). Remiantis šia teisės norma ir servituto atlygintinumo principu, darytina išvada, kad kai administraciniu aktu nustatomas neatlygintinis servitutas, ši aplinkybė turi būti tiesiogiai įvardyta administraciniame teisės akte. Nagrinėjamu atveju nei 1998 m. rugsėjo 2 d. sprendime Nr. 41-4531, nei Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. gegužės 14 d. įsakyme Nr. 1531-41 neįvardyta, kad nustatomas neatlygintinis servitutas.

29Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo servituto metu galiojusį teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad, priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo nustatytas neatlygintinis servitutas. Pažymėtina, kad šią išvadą netiesiogiai patvirtina ir vėlesnis teisinis reglamentavimas. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalį (įstatymo redakcijos, galiojusios nuo 1999 m. birželio 2 d. iki dabar), grąžinus natūra kaimo vietovėje esančią juridiniams asmenims priklausančiais ūkinės komercinės paskirties pastatais užstatytą žemę, šių pastatų savininkai žemės sklypu, reikalingu pastatų eksploatacijai, naudojasi atlygintinai ir moka žemės savininkui žemės nuomos mokestį, jeigu šalys nesusitaria kitaip.

30Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, spręsdami, kad ginčo servitutas atlygintinis.

31Dėl ginčo servituto atlyginimo dydžio

32Teisėjų kolegijos pažymi, kad sprendžiant dėl ginčo servituto atlyginimo dydžio būtina įvertinti nagrinėjamų santykių specifiką – tai, kad servitutas nustatytas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo normų pagrindu.

33Atlygintinio servituto atveju tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę reikalauti vienkartinės ar periodinės kompensacijos, kaip atlyginimo už jo teisių suvaržymą (CK 4.129 straipsnis). Pagal bendrąsias taisykles, teismas, spręsdamas dėl kompensacijos dydžio, atsižvelgia į tokias aplinkybes: kokiam daiktui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas; koks servituto turinys, pobūdis ir trukmė; kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos bei kitokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui; ar jam tenka turtinių nuostolių dėl servituto nustatymo; ar jie atlyginti ir ar galimi visiškai atlyginti; kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo; ar teisės aktuose nereglamentuojamas nuostolių dėl servituto nustatymo apskaičiavimas ir ar juos visus numatyta kompensuoti; taip pat į kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. S. P., bylos Nr. 3K-3-69/2009; 2011 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. T. v. UAB „Dzūkijos statyba“, bylos Nr. 3K-3-217/2011; kt.). Kaip vienas iš kriterijų kompensacijai apskaičiuoti yra teisės aktuose reglamentuojama nuostolių dėl konkretaus servituto nustatymo apskaičiavimo metodika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. S. P., bylos Nr. 3K-3-69/2009; 2011 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. T. v. UAB „Dzūkijos statyba“, bylos Nr. 3K-3-217/2011; kt.).

34Bylą nagrinėję teismai, nustatę, kad ginčo servitutas atlygintinis, nustatydami kompensacijos, kurią viešpataujančiojo daikto savininkas turi mokėti tarnaujančiojo daikto savininkui, dydį rėmėsi ekspertų apskaičiuota ginčo žemės sklypo nuomos rinkos verte, nustatyta darant prielaidą, kad tarnaujantysis daiktas yra neužstatytas komercinės paskirties sklypas, naudotinas komercinės paskirties (prekybos, paslaugų, pramogų) objektų statybai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks servituto atlyginimo dydžio nustatymas yra neteisingas, nes teismai neįvertino ginčo santykių specifikos, pasirinktas kompensacijos apskaičiavimo būdas neatitinka tikrosios viešpataujančiojo daikto padėties.

35Minėta, kad sprendžiant dėl kompensacijos, kurią privalo mokėti tokių pastatų savininkai už naudojimąsi servituto teisėmis žemės savininkui, dydžio, būtina atsižvelgti į tai, kad tokio servituto nustatymą reglamentavo ne bendrosios teisės normos dėl servituto, o specialioji teisės norma – Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalis (1997 m. liepos 1 d. redakcija, galiojusi iki 1999 m. birželio 2 d.). Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją; įstatymais reguliuojant paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą buvo būtina atsižvelgti į tai, kad okupacijos metais susiformavo kiti turtiniai, socialiniai ir ekonominiai žmonių santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių buvo neįmanoma visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį); įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką ( Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d., 2012 m. birželio 19 d. nutarimai); naujų sąlygų, kurios taikomos atkuriant nuosavybės teises, nustatymas taip pat yra įstatymų leidėjo kompetencija (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 1998 m. spalio 27 d., 2013 m. gegužės 30 d. nutarimai); reguliuodamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, įstatymų leidėjas turi atsižvelgti tiek į konstitucinius nuosavybės apsaugos principus, tiek į tai, kad atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtina apsaugoti ir kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, inter alia atviros, darnios, teisingos pilietinės visuomenės siekį, užtikrinti, kad atkuriant vienų asmenų – savininkų nuosavybės teises nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai, visos visuomenės interesai (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2013 m. gegužės 30 d. nutarimai); atkuriant nuosavybės teises į žemę turi būti derinami žemės savininkų ir jos dabartinių naudotojų interesai (Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarimas); įstatymu nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdus, sąlygas ir tvarką, įstatymų leidėjas taip pat yra saistomas kitų Konstitucijos normų bei principų (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2013 m. gegužės 30 d. nutarimai).

36Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 1998 m. spalio 27 d. nutarimu konstatavo, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalis (1997 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. VIII-359 redakcija) neprieštarauja Konstitucijai, ir pažymėjo, kad ne kartą savo nutarimuose yra pabrėžęs, kad atkuriant nuosavybės teises į žemę turi būti derinami žemės savininkų ir jos dabartinių naudotojų interesai. Siekiant užtikrinti grąžintoje žemėje esančių pastatų ir statinių naudojimą pagal paskirtį, nurodytoje teisės normoje nustatyta, kad piliečiai, kuriems minėtoji žemė grąžinama natūra, privalo laikytis pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus nustatytų žemės servitutų. Lietuvos Respublikos žemės įstatyme žemės servitutai apibrėžiami kaip žemės savininko ar valstybinės žemės naudotojo prievolė įstatymo nustatyta tvarka leisti kitiems asmenims ribotai naudotis žemės sklypo dalimi. Tokiu būdu užtikrinama, kad ūkinės komercinės paskirties pastatų savininkai turės galimybę naudotis pastatams aptarnauti reikalinga teritorija.

37Kaip minėta, palyginus teisinį reguliavimą, nustatytą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje (1997 m. liepos 1 d. redakcija, galiojusi iki 1999 m. birželio 2 d.), su vėlesniu, matyti, jog teisinis reguliavimas pakito tuo aspektu, kad, savininkams grąžinus natūra kaimo vietovėje esančią užstatytą žemę, joje esančių pastatų ir statinių savininkams buvo nustatyta teisė toliau naudotis šia žeme ne žemės servituto, o žemės nuomos sutarties pagrindu ir mokėti žemės savininkui žemės nuomos mokestį, jeigu šalys nesusitaria kitaip. Taigi, juridiniai asmenys, turintys nuosavybės teise ūkinės komercinės paskirties pastatų žemėje, į kurią iki 1999 m. birželio 2 d. atkurtos nuosavybės teisės, naudojasi žemės sklypu, reikalingu šių pastatų eksploatacijai, servituto teise ir už naudojimąsi servitutu turėtų mokėti žemės savininkui kompensaciją, o kai nuosavybės teisės atkurtos po 1999 m. birželio 2 d., jeigu šalys nesusitaria kitaip, tokių pastatų savininkai žemės savininkui privalo mokėti žemės nuomos mokestį, kurį būtų turėję mokėti valstybei už naudojimąsi tuo žemės sklypu, jeigu nuosavybės teisės nebūtų atkurtos.

38Konstitucinis Teismas 2013 m. spalio 9 d. nutarimu, spręsdamas, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalies (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) nuostata „teisės ir pareigos pagal žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip“ neprieštarauja Konstitucijai, pažymėjo, kad, atkuriant savininkų nuosavybės teises į žemę grąžinant ją natūra, galimos ir tokios situacijos, kai inter alia dėl objekto, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, pobūdžio, siekiant apsaugoti kitų asmenų teises, inter alia jų konstitucinę teisę į nuosavybę, šios žemės naudotojams turi būti sudarytos galimybės ja naudotis ir toliau. Šiuo atveju įstatymų leidėjas, vykdydamas konstitucinę pareigą derinti žemės savininkų ir naudotojų interesus, gali naudoti įvairias teisinio reguliavimo priemones; tai darydamas jis privalo paisyti Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, apimančio inter alia konstitucinį proporcingumo principą. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, tarp žemės savininko ir joje esančių statinių savininko nutrūkus žemės nuomos santykiams, statinių savininko galimybė naudotis žeme, reikalinga šiems statiniams naudoti pagal paskirtį, gali būti užtikrinta servitutu, kuris, statinių ir žemės savininkams nesusitarus, gali būti nustatytas teismo tvarka. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu žemės savininko, kuriam atkurtos nuosavybės teisės į atitinkamą užstatytą žemę grąžinant ją natūra, nuosavybės teisės, sutarties sudarymo laisvė buvo apribotos neproporcingai.

39Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad tiek Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalies (1997 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. VIII-359 redakcija, galiojusi iki 1999 m. birželio 2 d.), reglamentuojančios žemės sklypo, reikalingo pastatų eksploatacijai, naudojimą servituto pagrindu, tiek Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalies (redakcijos galiojusios nuo 1999 m. birželio 2 d.), reglamentuojančios tokio žemės sklypo naudojimą žemės nuomos sutarties pagrindu, paskirtis yra ta pati – garantuoti pastatų, esančių žemėje, į kurią atkurtos nuosavybės teisės, savininkų teisių įgyvendinimą, suderinti žemės savininkų ir jos dabartinių naudotojų interesus nuosavybės teisių atkūrimo procese, kad šios teisinio reguliavimo priemonės yra lygiavertės ir neprieštarauja Konstitucijai, vadovaudamasi asmenų lygybės prieš įstatymą principu, protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais, sprendžia, kad kompensacijos už naudojimąsi tokio pobūdžio servitutu dydis turi būti nustatytas atsižvelgiant į tai, kokio dydžio žemės nuomos mokestį privalėtų mokėti tokių pastatų savininkai žemės savininkui pagal šiuo metu galiojančią Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalį. Ši taisyklė taikytina ir nagrinėjamu atveju, kai žemės sklypas, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės, buvo perleistas kitiems asmenims ir ieškinį dėl kompensacijos už servitutą priteisimo reiškia naujasis žemės sklypo savininkas, nes žemės sklypo pirkėjas neįgijo daugiau teisių, negu jų turėjo ankstesnis žemės sklypo savininkas, ir šiuo atveju nebus pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

40Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad tinkamam teisės normų taikymui ir ieškovui priteistinos kompensacijos dydžiui apskaičiuoti būtina nustatyti aplinkybes dėl žemės nuomos mokesčio dydžio pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalį, todėl skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

41Kiti kasacinio skundo argumentai, atsižvelgiant į procesinę bylos baigtį, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi.

42Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

43Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 16 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 12 Eur tokių išlaidų. Kadangi skundžiama teismo nutartis naikintina ir byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).

44Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

45Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 13 d. nutartį ir bylą perduoti šiam teismui nagrinėti iš naujo.

46Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Byloje keliami materialiosios teisės klausimai, ar administraciniu aktu buvo... 6. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 13 416 Lt periodinę kompensaciją,... 7. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 8. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 13 d. sprendimu ieškinį patenkino... 9. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014... 10. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 11. Kasaciniu skundu atsakovas Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovė... 12. 1. Teismai pažeidė CPK 185 straipsnį, CK 4.129 straipsnį, nes priteisė... 13. 2. Jeigu būtų pripažinta, kad nustatytas servitutas atlygintinis, tai... 14. 3. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad motyvuota teismo nutartimi galima... 15. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas G. P. prašo kasacinį skundą... 16. 1. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad kai administraciniu aktu... 17. 2. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad ieškovas neturi teisės į... 18. 3. 1998 m. rugsėjo 2 d. sprendimu atkuriant J. D. nuosavybės teises į... 19. 4. Teismas nustatė, kad ieškovo žemės sklypui nustatyto servituto trukmė... 20. Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba... 21. 1. Teismai nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kurioje išaiškinta, kad... 22. 2. Kasatoriaus argumentai, kad teismas neišreikalavo dokumentų iš... 23. Teisėjų kolegija... 24. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 25. Dėl administraciniu aktu nustatyto servituto atlygintinumo... 26. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje servituto nustatymo... 27. Servitutas, dėl kurio atlygintinumo kilo ginčas, nustatytas J. D. Vilniaus... 28. Tuo metu galiojusios Žemės servitutų nustatymo, įregistravimo ir... 29. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo servituto metu galiojusį teisinį... 30. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai tinkamai aiškino ir taikė teisės... 31. Dėl ginčo servituto atlyginimo dydžio... 32. Teisėjų kolegijos pažymi, kad sprendžiant dėl ginčo servituto atlyginimo... 33. Atlygintinio servituto atveju tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę... 34. Bylą nagrinėję teismai, nustatę, kad ginčo servitutas atlygintinis,... 35. Minėta, kad sprendžiant dėl kompensacijos, kurią privalo mokėti tokių... 36. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 1998 m. spalio 27 d. nutarimu... 37. Kaip minėta, palyginus teisinį reguliavimą, nustatytą Lietuvos Respublikos... 38. Konstitucinis Teismas 2013 m. spalio 9 d. nutarimu, spręsdamas, ar Piliečių... 39. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad tiek Lietuvos Respublikos... 40. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad tinkamam... 41. Kiti kasacinio skundo argumentai, atsižvelgiant į procesinę bylos baigtį,... 42. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo... 43. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 16 d. pažymą apie... 44. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 45. Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų... 46. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...