Byla 2-616-880/2011

1Širvintų rajono apylinkės teismo teisėjas Linas Zinkevičius, sekretoriaujant Bronei Matiukienei, dalyvaujant pareiškėjai V. Ž., jos atstovei I. J., suinteresuotiems asmenims J. T., M. R., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjos V. Ž. pareiškimą, dalyvaujant suinteresuotiems asmenims M. R., A. R., S. R., J. T. ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, ir

Nustatė

2Pareiškėja V. Ž. kreipėsi į teismą su pareiškimu prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog jos tėvas J. R. valdė nuosavybės teisėmis 13 ha žemės sklypą, esantį Uličėlės kaime, Širvintų rajone (iš kurio 10 ha yra grąžinta). Pareiškėja nurodė, kad šis faktas reikalingas dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimui. Pareiškėjos teigimu, jos tėvas J. R. iki 1940 m. liepos 22 d. valdė 13 ha žemės sklypą, buvusį Ulišėlių kaime Širvintų rajone. Jos teigimu iš, Ukmergės notaro P. R. 1938 m. Aktų knygos Nr. 156 akto nuorašo matyti, kad M. G. – G. pardavė J. R. 1/3 žemės sklypo Nr. 32, kurio plotas 2,56 ha, sklypą Nr. 15, kurio plotas 22 arai, o M. G. pardavė Žemės sklypą Nr. 33. Iš viso J. R. įsigijo žemės sklypą, kurio bendras plotas 3 ha. Nacionalinė žemės tarnybos Širvintų žemėtvarkos skyrius parengė pažymą „Dėl nuosavybės teisės patvirtinančių dokumentų“ Nr. Š-10286 V. Ž. vardu ir nusprendė grąžinti jai tik 0,86 Ha. Šis sprendimas pretendentų atkurti nuosavybės teises netenkina, nes tėvas valdė 13 ha žemės plotą.

3Suinteresuoti asmenys M. R., A. R., S. R. ir J. T. su pareiškimu sutiko ir prašė jį tenkinti.

4Atsiliepimu į pareiškimą Nacionalinė žemės tarnyba prašo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą. Tarnyba nurodo, kad pareiškėjos reikalavimas nepagrįstas byloje esančiais įrodymais, nes pareiškėjos nurodytas Ukmergės notaro P. R. 1938 m. Aktų knygos Nr. 156 akto nuorašas patvirtina, tik aplinkybę, kad J. R. pirko 0,86 ha žemės sklypą, o ne 3 ha kaip teigia pareiškėja.

5Teismo posėdžio metu pareiškėja nurodė, kad naujai gauti 1948 metų archyviniai dokumentai patvirtina, jog J. R. valdė 13 ha. Ir prašė pareiškimą patenkinti.

6Pareiškimas netenkintinas.

7Kaip jau minėta, pareiškėja prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog J. R. iki 1940 m. liepos 22 d. valdė nuosavybės teisėmis 13 ha žemės sklypą, esantį Uličėlės kaime, Širvintų rajone (iš kurio 10 ha yra grąžinta).

8Juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės, todėl įstatymas numato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą. Bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis), todėl į šią aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, jog priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. L. (teisių perėmėja – E. L.) pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-340/2009; 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje pagal A. G. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-324/2008; 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje pagal Z. K. pareiškimą, bylos Nr. K-3-147/2005). Tačiau, nepaisant tokiose bylose esančios įrodinėjimo proceso specifikos, įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Tuo tarpu teismai, vertindami pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Baltijos grupė“ v. UAB ,,Koralita“, bylos Nr. 3K-3-218/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje daugiabučių namų savininkų bendrija ,,Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010;2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos Nr. 3K-3-526/2009; 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje D. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, byla Nr. 3K-3-381/2009; 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje E. C. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-23/2009; kt.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; kt.). Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis).

9Pareiškėja faktą, jog J. R. iki 1940 m. liepos 22 d. valdė nuosavybės teisėmis 13 ha žemės sklypą, esantį Uličėlės kaime, Širvintų rajone (iš kurio 10 ha yra grąžinta), t.y. jog jis buvo minėto sklypo savininkas, įrodinėja ikikariniais ir pokariniais dokumentais bei liudytojų parodymais.

10Tačiau teismas įvertinęs minėtų dokumentų visumą, mano, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog J. R. iki 1940 m. liepos 22 d. valdė nuosavybės teisėmis 13 ha žemės sklypą, esantį Uličėlės kaime, Širvintų rajone.

11Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjai ir kitiems J. R. turtinių teisių paveldėtojams yra atkurta nuosavybės teisės į 10,09 ha, o Nacionalinė žemės tarnyba išanalizavusi naujai gautus archyvinius dokumentus sutinka atkurti pareiškėjai nuosavybės teises dar į 0,86 ha žemės sklypą, todėl ginčas byloje vysta tik dėl likusios 2,05 ha (13-10,09-0,86=2,05) dalies žemės sklypo valdymo.

12Pareiškėja teigia, kad 3 ha žemės pirkimo faktą patvirtina Ukmergės notaro P. R. 1938 m. Aktų knygos Nr. 156 akto nuorašas, kuriame nurodyta, kad M. G. – G. pardavė J. R. 1/3 žemės sklypo Nr. 32, kurio plotas 2,56 ha, arba maždaug kiek ių tikrųjų pirkėjui vietoje žinomose ir minėtoje plano ištraukoje pažymėtose sienose atsiras, būtent: nuo A iki B ir nuo B iki C – 1928 metais išparceliuoto Šešuolkų pirmojo dvaro žemės sklypų 16 ir 15 Nr., ir nuo C iki D ir nuo D iki E. – Uličėnų kaimo sklypų: M. K. 31 Nr. ir J. R. 34 Nr., nuo E iki F ir nuo F iki G – 1938 m. išparceliuoto Šešuolkų pirmojo dvaro žemės sklypų 19 ir 18 Nr. ir nuo G iki A – Uličėlių kaimo M. G. žemės sklypo 33 Nr., - pardavė J. R., pilnon asmeniškon nuosavybėn ir valdymui be trobų, bet su teisėmis į bendrą Uličėnų kaimo nuosavybe paliktą žvyryną sklypą 15 Nr. 22 arų ploto, su visomis teisėmis ir prievolėmis. Pasak pareiškėjos aukščiau nurodytas tekstas patvirtina, kad J. R. pirko ne tik sklypo dalį iš Gigaškienės, bet ir sklypą iš Gigaškos. Tačiau teismas su tokia pareiškėjos išvada sutikti negali, nes aukščiau nurodytame tekste aiškiai parašyta, kad J. R. pirko iš M. G. – G. 1/3 žemės sklypo Nr. 32, kurio plotas 2,56 ha ir teises į bendrą kaimo sklypą Nr. 15, kurio plotas 22 arai. Tekste nurodytas M. G. paminėtas, tik kaip perkamo sklypo kaimynas, kurio sklypas ribojasi nuo G iki A taško. Aplinkybę, kad J. R. nupirko tik 1/3 žemės sklypo Nr. 32, kurio plotas 2,56 ha, patvirtina ir minėto akto nuorašo preambulė, kurioje aiškiai nurodyta, kas dalyvavo sudarant sandorį, t.y. notaras, J. R., M. G. – G. ir trys liudininkai, t.y. M. G. sudarant pirkimo-pardaviumo sutartį nedalyvavo, todėl ir jam priklausęs žemės sklypas negalėjo būti J. R. nupirktas. Išvadą, kad buvo M. G. – G. priklausė tik 1/3 žemės sklypo Nr. 32, patvirtina ir Uličėnų kaimo žemės vienkiemiais išskirstymo planas padarytas 1931 metais, nes jame nurodyta, jog žemės sklypas Nr. 32 priklauso trim savininkams, tarp jų ir M. G. – G. (b.l. 14).

13Priešingos išvados daryti neleidžia ir pareiškėjos pateikti pokariniai dokumentai, t.y. 1944 metų Širvintų valsčiaus Šešuolėlių apylinkės valstiečių ūkių sąrašų suvestinė ir 1948 metų žemės apskaitos žiniaraštis, nes jame nurodyta tik kokius žemės klypus asmenys naudojo, o ne kuriuos jie valdė nuosavybės teisėmis. Nors byloje apklausti liudytojai nurodė, kad 1938 m. J. R. pirko 3 ha žemės iš M. G. ir M. G. – G., tai paneigia jau aptartas Ukmergės notaro P. R. 1938 m. Aktų knygos Nr. 156 akto nuorašas ir Uličėnų kaimo žemės vienkiemiais išskirstymo planas padarytas 1931 metais, iš kurio matyti, kad M. G. – G., turėjo tik 0,853 ha žemės, o G. M. 0,5 ha, todėl net jeigu G. M. būtų pardavęs jam priklausantį žemės sklypą, J. R. nebūtų turėjęs 3 ha žemės.

14Be to, iš Teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad pareiškėja Vilniaus apygardos administraciniame teisme (Administracinė byla Nr. I-2072-426/2011) prašė atnaujinti terminą pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisės atkūrimo į jos tėvo J. R. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą, esantį Uličėnų kaime, Širvintų rajone, įgytą pagal 1938 m. gegužės 30 d. pirkimo-pardavimo aktą iš M. G. – G., 1/3 dalį sklypo, bendras plotas 2,56 ha, su teisėmis į bendrą Uličėnų kaimo nuosavybe paliktą žvyrynui žemės sklypą Nr. 15, plotas 0,22 ha. Taigi ir pareiškėja iš pradžių sutiko, kad tėvas pirko 1/3 žemės sklypo, o vėliau pakeitė nuomonę.

15Remdamasis aukščiau nurodytu, teismas daro išvadą, kad pareiškėja neįrodė, jog J. R. iki 1940 m. liepos 22 d. valdė nuosavybės teisėmis 13 ha žemės sklypą, esantį Uličėlės kaime, Širvintų rajone fakto, todėl pareiškimas dėl juridinio fakto nustatymo yra atmestinas.

16Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 140, 268 ir 270 straipsniais,

Nutarė

17V. Ž. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmesti.

18Sprendimas per 30 d. nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per šį teismą apeliaciniu skundu.

Proceso dalyviai
Ryšiai